Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Žukų liuteronų bažnyčiai – 100 metų!

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Už septynių kilometrų į rytus nuo Vilkyškių privažiuojama pušynų apsupta Žukų gyvenvietė, įsikūrusi 1,5 km į šiaurę nuo judraus Šilutės-Jurbarko plento, prie kelio į Tauragę.

Už septynių kilometrų į rytus nuo Vilkyškių privažiuojama pušynų apsupta Žukų gyvenvietė, įsikūrusi 1,5 km į šiaurę nuo judraus Šilutės-Jurbarko plento, prie kelio į Tauragę. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinyno „Šiaurės Skalva“ (2007) autoriai Vytenis ir Junona Almonaičiai iš Kauno pastebi, kad „Kaimas pažymėtas 1665 m. braižytame Ragainės apskrities žemėlapyje. Čia jis vaizduojamas, kaip maža salelė girioje. Žukuose 1736 m. ūkius turėjo Kristupas Šilevardis, Abrys Šusteraitis, Liudkus ir Brožis Žukai (Szuks). Iš pastarosios kaime vyravusios pavardės ir kilo jo pavadinimas (vok. Szugken). XVIII a. Žukai buvo eilinis Viešvilės parapijos kaimas, tačiau per XIX šimtmetį pastebimai ūgtelėjo.“ Jau valsčiaus centru vadinamoje gyvenvietėje 1905 m. surašyti 237 (iš jų 41 lietuvis) žmonės. Žukų valsčiuje tada priskaičiuota 1318 gyventojų (iš jų 433 gimtoji kalba lietuvių).

Kaip rašo klaipėdiškis istorikas doc. dr. Albertas Juška savo solidžioje monografijoje „Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje“ (1997), evangelikų liuteronų „Bažnyčia čia pastatyta šio amžiaus pradžioje, 1904 m., tačiau parapija kurti pradėta daug anksčiau. Antai jau 1845 m. nupirktas 27,5 ha žemės plotas būsimam kunigui įkurdinti, ieškota tinkamos vietos laikiniems maldos namams įrengti. Tačiau pamaldas čia laikyti imta tik nuo 1869 m. Į jas nustatytą dieną žukiškius kviesdavo atvykęs Viešvilės kunigas, melstasi mokykloje. Čia 1900 m., atkėlus kunigą Johanną Lozereitą (Ločeraitį?), pagaliau įkuriama savarankiška Žukų parapija.

Pirmiausia pastatomi namai kunigui. Netoliese esančių Lumpėnų ir Palumpių plytinių darbininkams išdegus patvarių plytų, pradėta mūryti ir pati bažnyčia. Vakarinėje pusėje ji turėjo „buką“ bokštą, priekinėje jo plokštumoje buvo suprojektuotas centrinis įėjimas. Vidinė erdvė padalyta į dvi navas, lubos lygios, dažytos. Altorių iš trijų pusių supo kūrai, galiniame buvo sumontuoti vargonai. Altorių puošė žvakių sietynas, čia buvo Krucifiksas ir užrašas: „Gebt unserem Gott allein die Ehre” („Garbink vien tik savo Viešpatį”). Tiek sakykla, tiek altorius buvo aptraukti brangiu raudonu pliušu. Laidotuvių metu juos apdengdavo juodomis juostomis-staltiesėmis. Parapijiečiai didžiavosi savo bažnyčios varpais – jų skambesys buvo girdimas gerus 8 kilometrus. Tokie maldos namai buvo Žukuose pašventinti 1904 m. (H. Kurschatas nurodo vėlesnę jų statybos datą – 1907 m.).“ A. Juška remiasi vokiečių istorikais W. Hubatschu ir R. Taudienu. Jis nenurodo tikslios bažnyčios pastatymo ar pašventinimo datos, galima suabejoti ir jo pateikiama savarankiškos parapijos įsteigimo data, nes aptikti duomenys to meto periodikoje šiuos faktus patikslina.

1897 m. pabaigoje laikraštyje „Nauja lietuviška ceitunga“ rašoma dėl bažnyčios reikalingumo Žukuose, „apie gruntavojimą naujos parapijos ir budavojimą“. O „Konzervatyvų draugystės laiškas“ (1905, Jun. 21 (Nr. 58)) nurodo, kad savarankiška parapija buvo įkurta 1905 metais, kai balandžio 1 dieną nuo Viešvilės parapijos buvo atskirti 22 kiemai, tai yra kaimai. Kitų metų viduryje „Pagalboje“ rašoma, kad Ragainės vyskupas Theodor Gustav Struck pašventino kampinį bažnyčios akmenį.

„Lietuviškoje ceitungoje“ (1907, okt. 4, Nr. 80, p. [3]) skelbiama, kad:

„Praėjusę pėtnyčią tapė šičion naujey pabudavotoji bažnyčia įšventinta…“. Tais metais spalio 4 d., kai buvo išleistas šis laikraščio numeris, buvo penktadienis, tad praėjęs penktadienis yra rugsėjo 27 diena. Taigi šių metų rugsėjo 27 d. Žukų bažnyčiai sukanka 100 metų!

Istorikas doc. dr. V. Almonaitis spėja, kad ją, kaip ir panašią Vanagų bažnyčią, galėjo projektuoti tas pats architektas Tamošaitis (Tamoscheit), gyvenęs Ragainėje. Galiu pridėti, kad G. Tamošaitis ar Tumešaitis (Tummescheit, Tumeszeitis – pavardės rašyba įvairuoja) 1906 m. projektavo ir Vėderaitiškių bažnyčią (Ragainės aps.).

Kaip rašo V. ir J. Almonaičiai, „Gyvenvietės panoramoje vyrauja aukštabokštė bažnyčia. Tai įspūdingas neogotikinės ir modernistinės architektūros statinys. Savitumo jam teikia tarsi 90 laipsnių kampu pasuktas ir į šonus fasadais orientuotas bokštas. Sienų plokštuma suskaidyta taisyklingomis „gotikinėmis“ asimetriškai išdėstytomis nišomis ir langų bei durų angomis. Statyboje naudoti skaldyti akmenys suteikia bažnyčiai monumentalumo, o raudonos plytos bei čerpės – tradiciškumo. […] Prie bažnyčios tebėra kunigo namas ir ūkinis pastatas. Jie, mūryti kartu su bažnyčia, sudaro su ja vieningą architektūrinį kompleksą.“ Bažnyčios šventorius neaptvertas.

A. Juška pažymi, kad „Ne itin didelė parapija, lietuviškos kilmės kunigų vadovaujama, gražiai tvarkėsi – turėjo savo bažnytinį chorą, ketvirtajame dešimtmetyje įsirengė dar salę mokyti konfirmantams. Nuo bendruomenės įsteigimo iki 1944 m. čia dirbo šie dvasininkai: iki 1911 m. J. Lozereitas, 1912 – 1918 – Franzas Adomaitis, 1918 – 1919 – [buvęs misionierius] Dovydas Jurkaitis, 1920 – 1937 – Johannes Kalvaitis, 1937 – 1938 – Martinas Radtkė ir 1939 – 1943 m. – Johannes Juknaitis. Sudėtingiausias gyvenimas gal pastarojo. Parapijiečių labai gerbtas, nes buvęs itin malonus žmogus, mėgęs su visais bendrauti, tolimesnių kaimų gyventojus lankyti važiuodavo apžergęs dviratį. Deja, baigiantis karui, paimamas į veikiančiąją vokiečių armiją, patenka į rusų nelaisvę. Už spygliuotų vielų išlaikomas iki pat 1949 m. Paleistas įsikuria vadinamojoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kurį laiką čia kunigauja. Vėliau jam pasiseka persikelti į VFR.“

1907 m. Žukų ev. liuteronų bendruomenėje užrašyta 2 300 žmonių, iš jų lietuvininkų 1 000, 1912 – 2250 (500, duomenys tendencingi – ar per 5 metus galėjo lietuvių sumažėti per pusę?), 1921 – 1 500, 1926 – 2 316, 1936 m. – 2 250.

Tuoj po II pasaulinio karo Žukų bažnyčioje atnaujintos pamaldos. Jas laikė sakytojas Augustas Neiman[t?]as iš Aukštgirių kaimo, gimęs 1876 m.; retkarčiais iš Tauragės atvykdavo kunigas Jonas Kalvanas, kiti kunigai. Po 1945 m. rugsėjo 30 d. pamaldų parapijiečiai išsirinko bažnyčios komitetą iš šešių asmenų, pirmininkas A. Neimanas. Tiesa, kartais tekdavo melstis „ypatingomis“ sąlygomis. Po karo užgrobtame kunigo name kelerius metus buvo įsikūręs NKVD (MGB) valsčiaus poskyris. Rašytojas Kostas Kaukas rašo, kad 1947 m. birželio 8 d., kunigui J. Kalvanui (būsimajam vyskupui) laikant pamaldas, vietos enkavedistų jaunesn. leitenantas Vdovidin nuo gretimo namo stogo paleido šūvį į altorių virš kunigo galvos. Žmonės tą kartą jau meldėsi stati, nes enkavedistai prieš tai pagrobė bažnyčios suolus, o vėliau juos išvežė į Pagėgius. Kunigas ir parapijiečiai tuoj parašė skundą (vertimą, rodos, pasiuntė ir į Maskvą) sovietų Lietuvos vyriausybei. Valdžia reagavo greitai – daugelį pasirašiusiųjų ištrėmė į Sibirą, o bažnyčią uždarė. Vėliau vietos valdžia joje įrengė tarybinio ūkio sandėlį. Sunyko interjero detalės, vidaus erdvė suskaidyta į kelis aukštus. Tik menišką Nukryžiuotojo skulptūrą pasisekė išsaugoti – ji papuošė Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčios altorių. Po emigracijos Vokietijon vietos gyventojų labai sumažėjo, bet kai kurie liko savo gimtinėje.

Atgimusiai parapijai 1992 m. birželio 1 d. buvo grąžintas šalia bažnyčios esantis pastatas – klebonija. Tais pačiais metais pradėta restauruoti bažnyčia (tvarkoma jos išorė, perdengtas stogas). Deja, darbai buvo atliekami nekokybiškai, labai greitai stogo čerpės ėmė byrėti.

Žukų bažnyčios pastatas LELB ir Žukų evangelikų liuteronų parapijai buvo grąžintas 1998 m. (Šilutės raj. Savivaldybės valdybos sprendimas Nr. 630, 1998.07.14), jau po tos nelemtos nekokybiškos bažnyčios „restauracijos“ (tai vadinti restauracija galima tik kabutėse).

Kol bažnyčią „restauravo“ Viktoro Petraičio įmonė, vėliau – „Klaipėdos restauratorius“ (dabar „Pamario restauratorius“), ji nebuvo nei parapijos, nei LELB nuosavybė. Todėl Bažnyčia neturėjo teisės kontroliuoti tos „restauracijos“. Įdomu ir tai, kad „Klaipėdos restauratorius“, „užbaigęs“ darbus Žukuose, bažnyčios stogui suteikė tik 2 metų garantiją (!), tačiau netgi tokia „garantija“ buvo pernelyg „ilga“: jau po metų ta pati įmonė vėl darė „garantinį“ Žukų bažnyčios bokšto remontą (jau pirmaisiais metais nušliuožė dalis bokšto čerpių).

Stogo čerpės daugiausia nepririštos (sudėtos tarsi domino). Vietiniai prisimena, kad anuomet darbininkai sakę: „Viela per stora, tai nerišim“. Suprantama, čerpės krenta. Taip pat jos yra itin nekokybiškos (Ventos statybinių medžiagų gamyklos Viekšnių cecho), turinčios neišvalyto kalkakmenio, kuris, gavęs drėgmės ir šalčio, pučiasi ir tada čerpės skyla.

Žukų bažnyčios vidus beveik neremontuotas. Tiesa, bažnyčia vienanavė. Beje, tik kolonos ten turbūt geriausiai išsilaikė – išlikęs originalus kolonų raižinys ir netgi dažų pėdsakai. Daugiau nieko nebelikę (nei skambių varpų, nei žvakių sietyno ar vargonų). Dar likęs sovietmečiu įrengtas bažnyčios vidaus perdengimas. Iš vidaus mediena apkaltos lubos ir ištinkuotas bažnyčios vidus. Naujai sudėti langai, tačiau jų rėmus galima rankomis nesunkiai išimti (stiklai paskutiniaisiais metais išdaužyti chuliganų, kai parapija neleido vietos jaunimui bažnyčios naudoti kaip šeštadieninės šokių salės (buvo toks jų prašymas)).

Kultūros vertybių apsaugos departamento Tauragės teritorinio padalinio darbuotojai nuo 1998 m. kone kasmet „aktuoja“ Žukų bažnyčios avarinę būklę, tačiau iš to nėra naudos. Paminklosaugininkams, ne vieną dešimtį tūkstančių litų investavusiems į bažnyčios remontą 1993 – 1996 m., taip ir neužteko lėšų iki galo suremontuoti šią bažnyčią. O ir kodėl stengtis? Kažkas remontavo, kažkas dirbo, kažkas uždirbo… O toliau – kam rūpi?

Štai ir vėl Kultūros paveldo departamentas atsiuntė 2007-03-26 datuotą raštą, kur sakoma, kad „išnagrinėję Jūsų paraišką finansuoti Žukų evangelikų liuteronų (G160K1) bažnyčios stogo tvarkybos darbus […] nebus tenkinama“. Kasmetinių paraiškų rašymą KVAD labai stabdo ir tai, kad pateikiant paraišką, privaloma pateikti ir nepriklausomos ekspertizės išvadas. O tokia ekspertizė kainuotų apie 5 000 litų, tačiau tos išvados galiotų tik metus, o negavus lėšų iš Vyriausybės ir pateikiant paraišką kitais metais, vėl reikėtų naujos ekspertizės (taigi ir vėl 5000 litų).

2007 m. birželio mėn. LELB Konsistorija skyrė 15 000 litų (iš Vyriausybės skirtų lėšų religinėms bendruomenėms; kol kas gauta 10 tūkst. litų) Žukų bažnyčios stogui remontuoti. Buvo nutarta konservuoti bažnyčią: nuimti stogo čerpes (dar sveikas – sandėliuoti) ir stogą užkloti pirmine stogo danga, kad būtų sustabdyti eroziniai procesai, kurie veikia medines stogo konstrukcijas (medinės stogo konstrukcijos prie bokšto yra patenkinamos, o kitur – labai geros būklės). Tačiau kol kas laukiama, kada S. Liepio firma „Stamela“ „turės laiko“, nes tik minėtoji įmonė dar sutiko „kišti nagus prie to stogo“. Kiti tokio objekto kratosi iš tolo…

Prie to kas pasakyta, dar būtų galima pridurti, kad jeigu pavyks konservuoti stogą (uždengti pirmine danga), tai čia kalbama tik apie bažnyčios stogą, neskaitant bokšto stogo. „Pasiekti bokštą“ apskritai nėra galimybių, nes aukštuminiams darbams reikėtų dar gerokai daugiau pinigų.

Beje, įdomu dar tai, kad šios bažnyčios renovavimo projektas buvo parengtas dar 1985 m. Tada objektas įvardijamas kaip „koncertų salė“. Matyt, kažkokie gerieji žmonės, prieš pradedant Žukuose statyti kultūros namus, bandė išsaugoti šį pastatą ateities kartoms. Projektas ir pilna dokumentacija (apie 9 tomus) dar tada buvo padaryti. Tačiau, ko gero, tas projektas kažkur „nepraėjo“. Bažnyčios niekas neremontavo, o visai šalimais pradėjo statyti baltų silikatinių plytų (kas nebūdinga Mažajai Lietuvai) kultūros namus. Juos jau buvo pastatę iki stogo, kada prasidėjo permainos: sugriuvus SSRS, nebuvo iš ko finansuoti tokių kultūros namų statybų ir apie 1995 m. minėtas „kultūrnamis“ buvo išardytas po plytą ir jo jau nė ženklo nebelikę.

„Landsbergio laikotarpiu“, tik prasidėjus bažnyčių atstatymo bumui, taip pat buvo griebtasi remontuoti Žukų bažnyčią, nes jau nebereikėjo naujai rengti projekto. Vyriausybė skyrė tam finansavimą, bet iki tol neregėti infliacijos mastai greitai „sutirpdė“ lėšas, be to, kaip žinome, renovuota buvo itin nekokybiškai ir neprofesionaliai: nuolat dirbo tik keletas darbininkų, jie girtaudavo (vienas ten netgi nuo to mirė). O dabar KVAD atsikalbinėja, motyvuodamas tuo, kad „Žukams lėšos jau buvo skirtos“.

Graudu, kai mūsų akyse nyksta (ar naikinamas!) savitas Mažosios Lietuvos kultūros paveldas.

Apšiurusiuose Žukų parapijos namuose (buv. kunigo namas) pamaldos dabar vyksta kartą per mėnesį. Čia renkasi ir Žukų anoniminių alkoholikų (AA) klubas. Šio pastato stogas taip pat labai blogos būklės, virš pamaldoms skirto kambario – kiauras (šiuo metu remontuojamas), 50 % stogo uždengta tiktai pirmine danga („toliu“) be šiferio, čerpių ar kt. dangos. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras žada dar šiais metais ant šio pastato sienos pakabinti memorialinę lentą pokario aukų atminimui (kad čia buvo NKVD būstinė). Žukuose ir aplinkiniuose kaimuose gyvenančių evangelikų liuteronų priskaičiuojama 52 (prieš šimtą metų buvo 2300!). Tačiau pamaldose bent kartą per metus apsilanko apie 30. Priklausomumo parapijai mokestį moka 15 žmonių. Pasibaigus labdaroms iš Vokietijos, sumažėjo ir lankytojų pamaldose. Pamaldas čia laiko kun. Ridas Tamulis, taip pat aptarnaujantis Rukų, Pagėgių, Piktupėnų ir Raseinių ev. liuteronų parapijas.

Žukų evangelikų liuteronų parapijos pirmininkė yra vietinė Ketė Lendrat (Lendraitienė), gyvenanti gimtuosiuose Pagenaičiuose. Dera priminti, kad sovietams atėmus bažnyčią ir jau minėtąjį kryžių su Nukryžiuotoju išmetus lauk, būtent Ketės mamytė Emilija Šulcienė, išprašiusi paskolinti arklį iš Žukų gyventojos Onos Šimaitienės, drauge su ja atgabeno kryžių Tauragėn.

Šalia bažnyčios yra senosios neaptvertos, bet tvarkomos liuteronų kapinės, kuriose dauguma antkapių sunykę, bet iš įrašų išlikusiuose sužinome, kaip rašo V. ir J. Almonaičiai, kad čia ilsisi vietinių gyventojų Šlonių (Schlonys), Gedvilių (Gedwillis), Vanagaičių (Wannagat), Radžvilų (Radziwill), Timešaičių (Timescheit) ir kitų artimieji. Senesnius kapus žymi metaliniai kryžiai, naujesnius – teraciniai ir akmeniniai paminklai ar tik kuklūs apvadai.

Prie pat Tauragėn vedančio kelio, šalia naujojo mokyklos pastato, yra senosios mokyklos raudonų plytų pastatas, spėjama, kad pastatytas tuoj po 1833 m., kai tik buvo įsteigta pati mokykla. Tikriausiai jame 1866-1870 m. mokytojavo poetas ir publicistas Kristupas Kropaitis (1843-prieš 1911), parašęs daina virtusį eilėraštį „Nemuno kelionė“. 2005 m. prie pastato sienos pritvirtinta memorialinė lenta skelbia, kad bažnytkaimio pašonėje, nedideliame Naujienos kaime, gimė, o 1877-aisiais Žukų liaudies mokyklą lankyti pradėjo vienas iškiliausių lietuvininkų – būsimasis Mažosios Lietuvos visuomenės, politikos (triskart išrinktas Prūsijos karalystės landtago deputatu), kultūros ir evangelikų liuteronų bažnyčios veikėjas, kunigas, prof. dr. Vilius Gaigalaitis (1870-1945). Reiktų kokio atminimo ženklo ir aušrininkui K. Kropaičiui.

Apie Lietuvos evangelikus liuteronus galima skaityti internetinėje svetainėje: www. liuteronai.lt

Literatūra:

Almonaitis V., Almonaitienė J. Šiaurės Skalva: keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas, Kaunas, 2007, p. 162-166.

Juška Alb. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, Klaipėda, 1997, p. 447-449.

Kaukas K. Tėvų ir protėvių šviesa, Klaipėda, 1996, p. 256-259.

Apie gruntavojimą naujos parapijos ir budavojimą [Žūkai]. – (Iš Prūsų provinco) // Nauja lietuviška ceitunga. – 1897, okt. 15 (Nr. 83, pridėtka), p. [1].

Bažnyčios budavojimas : [dėl bažnyčios reikalingumo Žūkuose]. – (Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų provincų) // Nauja lietuviška ceitunga. – 1897, sept. 28 (Nr. 78), p. [3].

„Jau nuo 1 aprilio meto tapė 22 kiemu nuo Višvilių parapijos atskirti…“ : [Apie Žukų par. įkūrimą ir bažnyčios statybą] // Konzervatyvų draugystės laiškas. – 1905. – Jun. 21 (Nr. 58). – P. [3].

*„Budavojimui naujos bažnyčios Žukuose tapė andai per poną vyskupą Struck iš Ragainės kampinis akmuo dedamas“ // Pagalba. – 1906, Nr. 6, p. 92.

„Praėjusę pėtnyčią tapė šičion naujey pabudavotoji bažnyčia įšventinta…“ [Žukai] // Lietuviška ceitunga. – 1907, okt. 4 (Nr. 80), p. [3].

Tamulis R. „Mūsų Ketė“ // Lietuvos evangelikų kelias. – 2005, Nr. 4, p. 3.

Algirdas Mikas Žemaitaitis, Vilnius, 2007 m. rugsėjo 17 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 7:02 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →