Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Vydūno beieškant

Pagal   /  2014 gegužės 24  /  Komentarų nėra

Vydūno gimimo 120-osioms metinėms straipsnis spausdintas „Tiesoje“, 1988 III 19-22, Nr. 65-67, trumpintas ir taisytas 2002

17. Gyvumo žodžiai

Vydūno gimimo 120-osioms metinėms straipsnis spausdintas „Tiesoje“, 1988 III 19-22, Nr. 65-67, trumpintas ir taisytas 2002

18. Atsipraususi ryto rasa

Apie knygnešio Jono Endzino dukterį Georginą, sutinkančią devyniasdešimt trečiąją savo gyvenimo vasarą, „Voruta“, 2002 IX 7, Nr. 17 (515)

19. Ant tėvelio dvaro

Apie Vydūno ir Adomo Brako laikų dainininkę Alviną Endzinaitę-Pretkelienę, „Voruta“, 2002 IX 21, Nr. 18 (516)

20. Trispalvio astro žiedu pasidžiaugęs

Apie doc. dr. Eriką Purviną, „Voruta“, 1999 IX 11, Nr. 31 (409))

21. Spindulys esmi begalinės šviesos

Atkurta Martyno Jankaus spaustuvė Bitėnuose, „Draugas“, 1999 V 8

Gyvumo žodžiai

Vydūno gimimo 120-osioms metinėms

Kiek kartų teko nuo Mikytų važiuoti per Tilžės, Karalienės Luizės, tiltą, neramiai suplakdavo širdis, bet vis nebūdavo kaip sustoti ir ilgiau pasižvalgyti. Dabar esu pėsčias. Rodos, kad jau daug metų taip einu į skalvių pilį Tilželės ir Nemuno santakoje. Iki pat XIII amžiaus pabaigos ji atremdavo kryžiuočių puolimus.

Tilto arkos – tikri miesto vartai – primena daug ką iš tų laikų, kai prasidėjo lietuvių tautinis atgimimas. Tilžėje buvo leidžiami arba spausdinami „Aušra“, „Varpas“, „Tėvynės sargas“, „Naujasis keleivis“, „Tilžės keleivis“, „Nauja lietuviška ceitunga“, „Prūsų lietuvių balsas“, „Naujasis Tilžės keleivis“, kiti periodiniai leidiniai, nemažai knygų.

Kad per Antrąjį pasaulinį karą tiltas buvo sugriautas, o vėliau naujai atstatytas, tai neturėtų labai trikdyti mūsų emocinės atminties.

Į komandiruotę buvau pasiėmęs Vydūno dainų rinkinėlį „Lietuvos aidos“, išleistą Tilžėje „Rūtos“ leidyklos 1904 metais. Tai ano meto Rambyno švenčių repertuaras. Tas dainas beveik pusę amžiaus dainavo tilžiškis ir Klaipėdos krašto lietuvių chorai. Su kai kuriom dainininkėm mes dar susitiksim. Dabar su šilutiškiais besirenkant, ką padainuoti gimimo 120-osioms metinėms, pastebėjau tos knygos tituliniuose puslapiuose svarbius autografus – Onos (Anitos) Jagomastaitės ir Augusto Dėvilaičio iš Šyškrantos.

A. Dėvilaitis man tą knygą bus padovanojęs 1956 metais, kai užsirašinėjau Rusnės žvejų dainas. Ar pasakojo jis man apie Jagomastus, neprisimenu. Rusniškiai pasikeldavo Nemunu aukštyn iki Tilžės. Bet kaip A. Dėvilaitis gavo tą knygą ir kada? Pats buvo hitlerininkų išvarytas iš namų. Kaip išsaugojo ją per karą? Dabar jau žmogus miręs, nepasiklausi.

Per karo negandas Vydūno trilogiją „Amžina ugnis“ išsaugojo Ieva Simonaitytė. Šią knygą jai užrašė Mažosios Lietuvos studentų draugija 1936 metais, išėjus „Aukštųjų Šimonių likimui“. Pati rašytoja man pasakojo – nors ir buvo su ramentais, paskelbus oro pavojų, į slėptuvę su savimi tempdavosi rašomąją mašinėlę ir „Šimonis“, specialiai įrištus jai kartu su valstybės premijos laureatės diplomu. Bet kad Vydūną! Kas patikėtų!

Vydūno, kaip ir K. Donelaičio, kaip ir Maironio kūrybos žodis ragino telktis lietuvius.

Nemuno užliejamos pievos aptrauktos ledo, bet upės vanduo juoduoja lyg arimai, – žiema tokia neįprasta… Nemunas mums ne šiaip sau upė, ne tik geografinis terminas. Jis mūsų gyva istorija, mūsų skausmas ir pasididžiavimas. Anapus Nemuno – Karaliaučiaus krašte – liko daug mūsų širdies. Jei sakome Kristijono Donelaičio Tolminkiemis, žiūrėk, prieš akis stojasi ir Vydūno Tilžė…

1935 metais hitlerininkai Tilžėje uždraudė visas lietuvių organizacijas, įžūliai ėmė persekioti Vydūną dėl jo nusistatymo prieš tenykščių lietuvių germanizavimą. Rašytojo gimimo 70-ųjų metinių išvakarėse jį pasodino į kalėjimą ir, tik pasaulio plačiajai visuomenei įsikišus, po dviejų mėnesių paleido.

Į kovą dėl Vydūno išlaisvinimo buvo aktyviai įsitraukę Sovietų Sąjungos rašytojai. 1938 metų balandžio 5 dieną „Literaturnaja gazeta“ išspausdino Lietuvos rašytojų asociacijos (draugijos) kreipimąsi į viso pasaulio rašytojus ir inteligentus, kuriame pabrėžiama, kad Vydūno suėmimas – tai sunkus smūgis lietuvių tautai, humanizmo ir taikos tradicijoms.

——————–

Šiandien nevažiuosiu į Kintus, kuriuose praėjusio šimtmečio pabaigoje mokytojavo Vydūnas. Pagalvojau, kad, kol senoji mokykla tokia apleista ir pūva, kažkaip nepatogu susitikti su Kintų J. Čiulados žuvininkystės ūkio vadovais, garsėjančiais kaip dideli kultūros meceantai. Buvau skaitęs spaudoj, kad šis kultūros paminklas ūkio lėšomis pradėtas restauruoti („Tarybinė Klaipėda“, 1986 10 12), bet pernai apsilankęs radau pastatą perdėm sunykusį, vos besilaikantį.

Tą namą esu matęs prieš gerus 20 metų. Ruošiantis Vydūno gimimo 100-mečiui, jį norėta įtraukti į turistinį maršrutą, bet vietinė valdžia atsiprašė, kol nebus sutvarkytas… Kintų mokyklai – 283 metai.

Šiose apylinkėse surinkta dainų, patekusių į Liudviko Rėzos dainyną. „Aš vargdienėlė, aš be tėtušio“, „Ankstų rytą kėliau…“ ir kt. pirmasis užrašymas vietinio tautosakininko Ernesto Vilhelmo Berbomo (1786-1865). Apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas Juozas Razutis man parodė jo kapą, naujai aptvertą tvorele, prižiūrimą kraštotyrininkų.

Vydūnas, čia mokytojaudamas, taip pat rado dainų. Jau minėtame „Lietuvos aidos“ rinkinyje daina „Bernelio džiaugsmas“ turi tokį prierašą: „Patsai užrašęs esmi. Padainavo p. Bruzdeilius iš Mingės prie Mingės“(Minijos kaimo, išsidėsčiusio ant abiejų Minijos krantų).

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kintuose mokytojavo Arnoldas Endzinas, ilgamečio Šilutės 4-osios vidurinės mokyklos direktoriaus Albino Endzino tėvas.

– Ką atsimenate iš tų dienų, Albinai?

– Kai dainavom! Aš stovėdavau toje choro eilėj, kuri nuo lango, jei kas mestų akmenį…

Reikia pasakyti, nors tarp liuteronų surinkimininkų daina tikrai buvo užgniaužta, bet mokykloje – galima. Kad vaikai lavintųsi, buvo giedama ir dainuojama. Bet lietuviška daina kėlė nacistų susierzinimą. Juk tai buvo prieš pat Hitlerio įsiveržimą į Klaipėdos kraštą. Kartą, kai iš mokyklos ėjau mano, nė nesupratau, kaip buvau pamestas po pravažiuojančiom rogėm.

Arnoldas Endzinas ir toliau vadovavo mokyklos chorui. Kaimuose užrašinėjo senas dainas ir veždavo jas į Tilžę Vydūnui.

Sugrįžęs pasakodavo apie hitlerininkų pasityčiojimus. Būrų turguje kelioms valandoms iškeliama Mažosios Lietuvos vėliava, o kai ji nuleidžiama, visi lietuviai turi dingti, nes policija nesikiš į pogromus…

Šaltinis negali gyvuoti, jei iš jo vandens nesemia. Tai gerai žinojo pasaulio didieji, kai atskyrė Nemuno krantus.

1953 metais prie Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto įsikūrė mišrus choras. Svarbu buvo tai, kad krūvon susiėjo iš įvairių Lietuvos kampelių darbams suvažiavę žmonės, iki šiol laikęsi atokiai vieni nuo kitų: žemaičiai sau, dzūkai ar vidurio aukštaičiai – sau. Bet norėčiau pabrėžti dar dvi aplinkybes. Pirma. Subūrė tuos dainininkus Tilžės lietuvių giedotojų draugijos talkininko, didelio Vydūno bičiulio Jono Aušros vaikai – Algis ir Ieva. Antra. Pirmasis naujojo kolektyvo vadovas – „Dainos“ draugijos įkūrėjo Juozo Naujalio mokinys Klemensas Griauzdė.

Taip pokario metais Klaipėdoje labai gražiai suėjo į būrį dvi pirmapradės lietuvių chorinio dainavimo mokyklos – Tilžės ir Kauno.

Klaipėdos miesto liaudies choras, išauginęs Muzikinį teatrą, liko savimi, iki šiol yra visos respublikos meno saviveiklininkų pasididžiavimas. Jis pirmasis įpūtė per hitlerinę okupaciją prigesusį pajūrio kultūros žaizdrą. Negausi pokario Klaipėdos inteligentija rinkosi ne tik dainuoti, bet ir padiskutuoti, kūrybingiau pabendrauti. Kaip dabar sakytume, tai buvo šviesių galvų klubas.

Kad Klaipėda dabar toks švarus ir spalvingas miestas, kad čia palyginti nemažai mokymo ir kultūros įstaigų, vadinasi, ne iš kelmo spirti buvo jo vadovai, atsakingi už miesto ūkį ir kultūrą. 7-ajame dešimtmetyje sumaniai panaudojo sovietinius pareigūno įgaliojimus, kad gražintų ir lietuvintų Klaipėdą Jonas Razumas, Alfonsas Žalys, Algimantas Songaila, Ignas Ruginis, Jonas Gureckas. Padėjo puoselėti vietos tradicijas kultūros viceministras, vėliau atsikėlęs į Klaipėdą vadovauti Konservatorijos fakultetams profesorius Vytautas Jakelaitis.

Su klaipėdiečiu „Eltos“ fotokorespondentu Bernardu Aleknavičiumi susėdome pasklaidyti jo sukauptą fotonegatyvų kartoteką. Kiek prisiminimų šis darbas sukėlė ir kokie jie brangūs!

Štai nuotraukos iš Kraštotyros muziejaus, kai rašytoja Ieva Simonaitytė susitiko su jaunystės bičiule, Klaipėdos lietuvių giedotojų draugijos „Aidos“ choro dalyve Ema Buksnovičiūte.

Čia tik įsikūrusios kraštotyros draugijos renginys, čia liaudies meistrų pirmoji paroda…

Miesto dainų šventė, Klaipėdos delegacijos Respublikinėje dainų šventėje, pirmoji po karo jūros šventė, trijų uostamiesčių – Klaipėdos, Karaliaučiaus (Kaliningrado) ir Liepojos festivaliai.

M. K. Čiurlionio, S. Šimkaus, J. Janonio, Žemaitės minėjimai.

… Vienas po kito buvo surengti K. Donelaičio, I. Simonaitytės, Vydūno minėjimai. Per šiuos minėjimus mes pažvelgėme į savo istoriją, į savo kultūrą, į jos šviesulius, pajutome, kas juos sieja tarpusavy ir kas sieja juos su mumis.

Buvau Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vedėjas. Vydūno gimimo 100-mečio minėjimui rengėmės iš anksto. Apie tai 1966 metais tariausi su „Tiesos“ redaktoriumi Albertu Laurinčiuku, tuomet dirbusiu LKP Centro Komitete, kai buvau nuvažiavęs į Vilnių dėl I. Simonaitytės 70-mečio minėjimo.

Tokie renginiai turėjo būti suderinti aukščiausiu lygiu!

Rengiantis Vydūno gimimo šimtmečiui aplankiau Kaune dailininką Kazį Šimonį.

Dvasinė giedra – tų dviejų vyrų kūrybos žymė. Nors tuoj prisimeni ir M. K. Čiurlionį, ir Rerichą, ir Vaižgantą, ir… aukštaičių seklyčią. (Krinta saulės spindulių pluoštas ant baltai nušveistų grindų, bėga, bėga šviežiai užtiestos lovatiesės raštų ritmai.)

Tariausi, kad gerai atsimenu savo vaikystę. Bet buvo karas, buvo pokaris – ir nubluko sapnai. Tik aš to nežinojau. Suvokiau staiga, pamatęs Kazio Šimonio paveikslus. Parodoje svaigau nuo prisimintų vaikystės spalvų ir linijų. Atpažinau žmones, sustingusius užburtame minties potėpyje.

Pas dailininką lankiausi 1968 metų kovo vidury. Pasakiau, kad negaliu atsigėrėti jo „Troškuliu“.

– Kokį matei? – klausia K. Šimonis.

– Vilniuje, jūsų parodoje. Paveikslas vadinosi „Prie šaltinio“.

– „Prie šaltinio“? Tai ne tas, kažkas atnešė kopiją. Tai turbūt visai ne mano darbas, bet tesižino.

Berlyne žada išleisti Vydūno raštus. Užsakė K. Šimoniui Vydūno portretą. Buvo susitarę, kad paveikslą padovanos Lietuvos dailės muziejui, o jo reprodukciją spausdins tuose raštuose.

Du kartus laiškas grįžo. Anksčiau užsakovai klausė, kaip galėtų atsiskaityti su dailininku. Gal kostiumo, gal kokių medžiagų reikia?

– Paprašiau, – sako K. Šimonis, – teptukų, temperos dažų, skutimosi peiliukų.

Dailininkas, abiem rankom laikydamas teptuką, tapė kalijas („Kai nutapau, atiduodu žmonai. Ji targavoja. Tikra bėda su rėmais. Užsisakau „Dailės“ kombinate, bet ten neskuba…“).

Man, kaip Klaipėdos pasiuntiniui, K. Šimonis padovanojo naujojo Vydūno portreto reprodukciją. Ją „Tarybinė Klaipėda“ išspausdino rašytojo gimimo šimtmečiui. Tai turbūt buvo pirmoji šio portreto publikacija.

Tąsyk Vilius Bajoras iš Eikeno man atsiuntė paskutiniąsias Vydūno nuotraukas. Viena, pomirtinė, dabar Klaipėdos kraštotyros muziejuje. Kitą, portretinę, paskelbė dr. Vacys Bagdonavičius savo studijoje „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“, V., Mintis, 1987, p. 167.

V. Bajoras mane rekomendavo Monrealyje gyvenančiam „Lietuvos pajūrio“ redaktoriui Ansui Lymantui. 1968 metų sausio pradžioje A. Lymantas man rašo:

„Brangus Tautieti,

Buvo labai malonu gauti iš Jūsų laiškutį su užklausimu apie dr. Vydūną. Man tai buvo maloni staigmena, nes tai pirmas laiškas, kurį gavau iš Klaipėdos. Jau bus 25 metai, kai jos nemačiau. O ten aš augau, praleidau savo jaunystės dienas ir baigiau gimnaziją. <…> Medžiagos apie dr. Vydūną turiu gana daug. Pridedu sąrašą.“

Dabar truputį autoironijos arba šiaip informacija pamąstymui

Jau dirbau Vilniuje, Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje, buvau Kultūros ministerijos žinioje. Tad po Gegužės 1-osios šventinės demonstracijos man, kaip jauniausiam, sukrovė transparantus, kad nuneščiau į ministeriją. Visi skubėjo ir sukrovė man negailėdami.

Nešu burnodamas, kad vis imuosi ne savo darbo, beveik nelaimingas. Šalta, o išėjau be pirštinių, lengvai apsirengęs. Namuose irgi – anglys baigiasi.

O tie transparantai krinta iš glėbio. Vieną keliu, kiti slysta, nors verk.

– Sveikas! – girdžiu įkvėptą kultūros ministro pavaduotojo Vytauto Jakelaičio balsą. Pakeliu galvą – jis šypsosi, bet ne dėl mano kvailos padėties, o draugiškai. – Sveikinu su šventėmis ir dėkui: Vydūno archyvas namie.

Rodės, kad staiga Atlanto krantai priartėjo.

Kaune su Literatūros muziejaus vyriausiąja fondų saugotoja Dalia Laurinavičienė pagal mano sąrašą sutikrinome, ką per V. Jakelaitį atsiuntė Ansas Lymantas. Ką žadėjo, tą ir atidavė! Iš man siųstųjų aš gavau ne viską ir todėl negalėjau padėkoti jam už dovanas.

Lietuvos kultūros fondas nuolat rengia tautiečių iš užsienio atsiųstų kultūros vertybių parodas. Laikraščiai ir žurnalai mirga vis naujais pranešimais.

Ar metai kalti, kad širdis taip daužosi, kad virpa rankos perkant bilietą į tokias parodas? Juk viso to galėjome ir nepamatyti! Stengiamės pažinti pasaulio kultūrą, dar savo tautos skrynios gerai neatvėrę.

Kaip motinos nepaglostytas būtų likęs paveikslas, jei nebūtų grįžęs į tėviškę. Ir knyga, kur dar, jei ne Lietuvoj, gali turėti jautresnį skaitytoją!

Kas trukdė mums anksčiau susieiti?

Visko istorinėms aplinkybėms nesuveskime. Gal tai būta ne tiek politikos, kiek tuščių ambicijų: „Mes jums įrodysim“, „Mes – jums!“

Dirbau muziejuje, bet prireikė kino teatro direktoriaus, nes buvęs padarė politinę klaidą: dokumentinį filmą „Chruščiovas Indijoje” paleido į ekraną kaip meninį – po 50 kapeikų, o reikėjo po 10. Jį „nuėmė“, paskyrė mane. Kėlė siaubą finansinis planas.

Po 1960 metų Respublikinės dainų šventės buvo sukurtas kino žurnalas. Ir dabar atsimenu, kaip užsienio lietuviai braukė ašaras, klausydamiesi keliasdešimttūkstantinio choro. O dar 900 birbynių groja maršą!

Sukame tą nuostabų filmą, o žiūrovų mažai. Galvoju, reikia nors viršininkams parodyti. Surenku kurio nors telefono numerį, duodu pasiklausyti birbynių maršo ir sakau: „Klausėtės kino teatro „Baltija“ reklamos. Lauksime ateinant“.

Pataikiau į vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Jono Babravičiaus kabinetą, kai ten vyko pasitarimas. Jis kantriai išklausė mano ekspromto, bet tuoj pasiuntė pareigūną, kad išsiaiškintų, dėl ko aš taip pradėjęs daug gerti.

Kai J. Babravičius buvo išrinktas Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininku, mane tuoj prisiminė, buvau pervestas dirbti į kultūros skyrių.

Mokėmės dirbti kultūros darbą, žmonės artėjo prie kultūros vertybių. Mano mielieji! Tąsyk nebuvo užtektinai paruoštų kadrų. Ir knygų trūko. Dabar sakoma: baltos dėmės. O kas jas paliko? Būta inercijos, nemokšiškumo, bet kai pagalvoji – kiek archyvų išvežta už Atlanto.

– Kultūros fondas siųs žmones į užsienius peržiūrėti archyvus, – sako Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Gerimantas Tarvydas. – Toks laikas. Žemaitė važiavo į Ameriką dolerių rinkti, mes – susigrąžinti kultūros vertybių.

– Ar nebūtų galima pasirūpinti Vydūno palaikus perkelti iš Detmoldo į Lietuvą? – pasiteiravau.

Detmoldo kapinėse Vydūno kapui vieta buvo užpirkta 30 metų. Šis terminas jau praėjo ir, kiek teko girdėti, vietiniai lietuviai emigrantai vėl surinko pinigų 20 metų. Rūpinasi Vydūno kapu dori, jautrūs žmonės. Ačiū jiems. Bet jų gretos retėja…

Nei G. Tarvydo, nei jo kolegų mano klausimas nenustebino. Matyt, apie tai ir galvota, ir tartasi.

Pažymėsiu, kad visas ankstesnes Anso Lymanto dovanas – pluoštą dokumentų ir Vydūno pomirtinę kaukę – rašytojo 120-ųjų gimimo metinių proga gražiai eksponuoja Lietuvių literatūros muziejus Kaune.

Tebebuvo gyva Lidija Bajoraitė, aktyvi Tilžės giedotojų draugijos ir Klaipėdos „Aidos“ choro dainininkė bei vaidintoja.

Apsilankiau jos bute Kaune. Jai jau devyniasdešimt aštuoneri. Susikalbėjom, ir dar kaip susikalbėjom! Ji jau trisdešimt metų kaip akla ir apykurtė. Kai brolis Endrius mirė, ilgai gyveno vienui viena. Dabar, kad būtų linksmiau, priėmė merginą.

Atėjome su doc. dr. Eriku Purvinu. Šeimininkė priėmė mus viena. Guvi, baltapūkė, švariais, tiesiog krakmolytais drabužiais. Ir kambarys labai jaukus. Ant senovinės komodos vieno krašto vokiško senovinio porceliano vaza – jaunystės draugės Martos Zauniūtės dovana, ant kito – knygų krūvelė.

Susėdome, tik pradėjome kalbėt, suskambo telefonas. Doc. E. Purvinas atsiliepė ir sušneko su gydytoja, o mums nebuvo kaip šūkaut. L. Bajoraitė atsilošė į krėslą, kad pailsėtų. Žiūrėjau į jos veidą, be galo grąžų ir taurų, išplaukusį tarsi iš Vydūno knygų.

L. Bajoraitė pasakoja:

– Kai mes atsikėlėme į Kauną (prieš karą), kurie ne kurie ponai žiūrėjo į mus su nepasitikėjimu. – Ko jūs bėgote nuo vokiečių? Vokiečiai tokie kultūringi žmonės!…

Ką mes galėjome atsakyti? Kad esama ypatingos žmonių rūšies – nacių, su kuriais gal net labai greit ir jie susipažins. Čia atvažiuodami, mes tik atitolinom bėdą.

Pokario metais mudu su broliu Endrium gyvenome netoli Kauno. Sykį buvo užsukęs Jonas Aušra. Pasikalbėjome apie senus laikus. Apie Vydūną.

Kad mes greičiau gautume patogų butą Kaune, rūpinosi Ieva Simonaitytė, ji buvo Kauno miesto Tarybos deputatė. Mums daug padėjo generolo V. Vitkausko šeima. Su jų dukra tebedraugaujame. Čia toji gydytoja, kuri skambino, ir buvo Natalija Vitkauskaitė-Matukonienė.

Kai mes čia atėjome, doc. dr. E. Purvinas pasisiūlė:

 – Gal aš nueisiu pašto pažiūrėt?

– Gali neit. Jau žiūrėta!

– Nėra?

– Nėra.

Laukia banderolės iš dukterėčios – brolio Viliaus dukters Danutės, kuri dabar gyvena Danijoj. Jos tėvas – tai tas pats Vilius Bajoras, kuris man 1967 metais atsiuntė Vydūno nuotraukų ir davė A. Lymanto adresą. Mums besikalbant, sučirškė durų skambutis. Laiškanešė!

– Malonus sutapimas, – sako doc. dr. E. Purvinas, perduodamas banderolę nuo Danutės.

– Čia jos tėvas buvo pagarbiai minėtas.

Tuoj pat buvo atplėštas vokas. Banderolėje buvo tirpios kavos ir… madų žurnalas.

Visa tai mieliems svečiams. Jūs jau supratot, kad L. Bajoraitė – ne kokia ten vargšė.

– Mes švenčiame visus mano gimtadienius, – sako šeimininkė, – ir šiaip dažnai susirenka mano bičiuliai.

Paskui kiek valiūkiškai:

– Šiemet Vydūno metai, tai svečių padaugėjo. Ateina ne tik žurnalistai, bet ir artistai!

Kauno valstybinis dramos teatras stato Gedimino Jankaus dramą „Amžinas keleivis“, kurioje norima šių dienų žiūrovui Vydūną pavaizduoti kaip tiesos ir žmoniškumo gynėją, kaip kovotoją su nacistine prievarta ir smurto ideologija.

Tai nėra taip paprasta! Ir režisierius Juozas Ivanauskas, ir patys aktoriai studijuoja literatūros muziejaus fondus, skaito pagalbinę literatūrą, ne tik Vydūno veikalus. Kauno dramos teatro artistė Rūta Staliliūnaitė, turinti Martos Raišukytės – Rūtos – vaidmenį, su aktorium Petru Venslovu – Vydūnu, apsilankė pas L. Bajoraitę.

Viešnia atsisėdo priešais, palietė ją rankomis:

– Aš vaidinu Rūtą. Atėjom Jūsų pasiklausti ir pasiklausyti.

– Ak, Rūta, – sujudėjo L. Bajoraitė, – juk taip ir nesame pasikalbėjusios!

Paskui L. Bajoraitė mums pasakys apie šį susitikimą su R. Staliliūnaite:

– Padarė gerą įspūdį.

Rūta Staliliūnaitė:

– Apsilankiusi pas Lidiją Bajoraitę supratau, kad apie Tilžės lietuvių gyvenimą nieko nežinau. Ir kad reikia pradėti iš labai toli…

Lidijos brolis Frydrichas Bajoraitis-Paukštelis – Rytų Prūsijos lietuvių poetas. Mokė kaimo vaikus lietuvių kalbos, nepaisydamas Prūsijos valdžios draudimo, rašė straipsnius ir eilėraščius, kuriuose skelbė pasipriešinimą germanizacijai. Kai mirė, Vydūnas jį palaidojo, o 1932 metais išleido jo eilėraščių rinkinį „Gyvumo žodžiai“. Nebuvau matęs to leidinio.

L. Bajoraitė paprašė doc. dr. E. Purviną, kad paimtų ir parodytų, bet jis nepataikė į tą stalčių, nerado.

Šeimininkė pakilo, tiesiai nuėjo prie komodos ir subarė: „Ne čia ieškai!“

Atnešusi paprašė ką nors garsiai paskaityti. Parodė ir prof. dr. Domo Kauno jai dovanotą Mažosios Lietuvos visuomenės bei kultūros veikėjų poetinės kūrybos rinktinę „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“. (V., 1986), kurioje išspausdinti net 42 brolio eilėraščiai šalia K. G. Milkaus, L. Rėzos, Vydūno, I. Simonaitytės eilių.

Atsisveikinant šeimininkė mane paklausė, iš kur aš kilęs.

Išgirdusi, kad iš Kėdainių, vidurio aukštaitis, tuoj apibūdino:

– Sako, kad tai labai išdidūs žmonės.

– Man išdidžiausi – tai klaipėdiškiai! – ginuosi.

– Aš ne klaipėdiškė! Mano gimtinei – Balandžiams – artimiausias miestas buvo Karaliaučius!

Šimtametė senolė stovėjo visai šalia manęs, o žiūrėjo savo neregėmis akimis, tarsi žvelgtų kaip jaunystėje iš anapus Nemuno.

——————–

Prieš dvidešimt metų Vydūno gimimo 100-mečio renginiais jo tėviškėje rūpinosi paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija. Ypač aktyvus buvo Šilutės kraštotyrininkų vadovas, LKP rajono komiteto antrasis sekretorius Zbignevas Steponavičius (19… – 19…). Jo iniciatyva Jonaičiuose, Vydūno gimtinėje, atidengta nacionalinė lenta. Jis prisidėjo, kad tokia lenta būtų atidengta ir Tilžėje, Karaliaučiaus g. 15 (dabar Sovetskas, Lenino g. 17), prie namo, kuriame iki 1944 10 02 gyveno Vydūnas. Lenta buvo atidengta po metų, 1969-ųjų rugpjūtį. Atidengimo ceremonijoje kalbėjo poetas Juozas Mackevičius, taip pat dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos sekretorius Albinas Bernotas, knygų rūmų darbuotoja Aurelija Rabačiauskaitė. Šilutiškiai inteligentai išmanė Mažosios Lietuvos istoriją, pagal aplinkybes puoselėjo vietos tradicijas, dėjo pastangas, kad sutartų su sovietine Tilžės valdžia…

Tilžės (Sovietsko) miesto kultūros skyriaus vedėjas Viktoras Dobrodejevas dar jaunas, jis neatsimena, kokios buvo Vydūno šimtmečio iškilmės Sovetske (Tilžėje). Bet čia pat iš lentynos išėmė aplanką su Lietuvos rašytojų sąjungos rusų kalba parengtomis paskaitomis apie Vydūną, laikraščių bei žurnalų iškarpomis.

– Esame susitarę, – sakė jis, – kad gausime daugiau literatūros, plėsime ryšius su lietuvių rašytojais.

– Naujovių šiemet turėtų būti ir Rambyno šventėje, sako – šilutiškis kultūros skyriaus vedėjas. Antanas Mažeika. – Rengdamiesi Vydūno jubiliejui, užtikome naujos medžiagos, teko daugiau paskaityti, kilo įvairių sumanymų.

Šiose pavasario šventėse ant Rambyno kalno dalyvauja ir Tilžės meno saviveiklos kolektyvai, išrikiuoja savo katerius upeiviai, suvažiuoja, sueina šiaip jaunimas.

Sutarta, kad Vydūno 120-osioms gimimo metinėms Tilžėje skulptorius Antanas Žukauskas parengs naują memorialinę lentą. Bet pačio namo, kuriame norima atidaryti muziejų, nepavyksta atgauti, nors Lietuva siūlo naujų butų jo gyventojams.

Buvusiame Vydūno bute (Lenino g. 17-2) gyvena pensininkė Olga Šemeleva su vaikaitės Tatjanos šeima.

O. Šemelevos tėvas ir du broliai grįžo iš karo, o vyras – ne. Ji su sūneliu Viktoru hitlerininkų okupaciją iškentė Smolenske. 1946-aisiais atsikėlė į Sovetską. Įsidarbino popieriaus fabrike vairuotoja. Direktorius pasirūpino, kad ji apsigyventų arčiau garažo.

– Garažo viršininkas Nikolajus Kostevas, – sako moteris, – jau gyveno šiame kambaryje (Vydūno svetainėj ir miegamajame), o aš su sūnumi įsikūriau anuose, kur dabar anūkės šeima. Virtuvė bendra, buvo tokia sustumiama pertvarėlė į svetainę. Mačiau, kad butas buvo paliktas kaip buvęs. Kampe stovėjo rojalis, kabėjo paveikslai. Lova palikta netgi su patalais. Sako, rašytoją, kuris čia gyveno, naciai išvarė kaip stovėjusį. Kai gamykla man perdavė visą butą, Kostevas išsikraustė, išsiveždamas viską. Rodos, kad į Kaliningradą išsikėlė. Čia netoli gyvena Paša Akopian, jų šeimos draugavo, nueikite, pasiklauskite, ji žinos adresą.

Kol mes kalbėjomės, visai nusispardė Andreika – O. Šemelevos provaikaitis. Toks mielas rubuilis, krykštė sau patenkintas.

Pagalvojau: jau antroji karta čia gimė po to, kai iš šio buto išėjo Vydūnas.

Paskui, kai leidomės mediniais laiptais, braukiau per porankius ranka ir stengiausi lipti neskubėdamas… Rodos, dar didelių remontų nebuvo, nepaliestos nei kambarių sienos, nei durys. Palėpėj net tie patys sienų apmušalai, sakė O. Šemeleva.

Vydūno klubas, 1987 m. susikūręs Šilutėje, internacionalinis. Jo filialas Sovetske. Turėjo bendrų susitikimų su priekuliškių I. Simonaitytės klubu. Kartu tvarkė Storostų – Vydūno tėvų ir giminės kapinaites, kurios netoli Šilutės. Bet dabar visa galva pramušta, kad surastų Vydūno rojalį (gal – arfą?), paveikslus. Ir, žinoma, nori surinkti visas Vydūno knygas.

Reikia manyti, visuomenė prisidės prie šio kilnaus reikalo.

——————–

Straipsnis spausdintas 1988 m. kovo 19-22 d. „Tiesoje“, Nr. 65-67. Trumpintas ir taisytas 2002.

Šilutės Vydūno klubas ėjo su Sąjūdžiu. Surengta įspūdingų tautinio atgimimo renginių šiapus ir anapus Nemuno. Ir dabar, jei norite važiuoti į Karaliaučiaus kraštą, geriausia važiuoti per Karalienės Luizės tiltą. Tilžės lietuviškų organizacijų pastangomis čia rusų muitininkams ir kitiems pasienio tarnybų darbuotojams rengiami lietuvių kalbos kursai.

Vydūno arfa 1989 m. surasta Taline, dabar eksponuojama Vydūno muziejuje Kintuose. Senoji mokykla restauruota už valstybės lėšas, bet daug lėmė vydūnaičio Sauliaus Sodonio entuziazmas.

2001 m. pavasarį Anso Lymanto archyvas pervežtas iš Kanados ir perduotas Klaipėdos universiteto bibliotekai. Juo naudojasi Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjai.

Atsipraususi ryto rasa

Apie knygnešio Jono Endzino dukterį Georginą, sutinkančią devyniasdešimt trečiąją savo gyvenimo vasarą

Klaipėdiškių lietuvininkų tradiciniuose susiėjimuose, konferencijose gali sutikti labai nedidelę, guvią, nepaisant garbaus amžiaus, vaikų gydytoją Georginą Endzimaitę-Radavičienę. Šiemet per bendrijos XIV susiėjimą Klaipėdos šaulių namuose ji sėdėjo garbingiausioje vietoje – stalo gale ir gražiai nusišypsojo man, kad nufotografuočiau. Dažno po Antrojo pasaulinio karo gimusio klaipėdiečio vaikystė sutikta tų milsnių akių, rankų prisilietimo. Gal kas jos ir balsą įsiminė – ramų, teikiantį pasitikėjimą. Vaikystės gydytoją galima prilyginti tik motinai.

Kartą ją lydėjau namo iš Palangos autobusų stoties į Smilčių gatvę. Buvo girdėti, kaip ošia jūra.

Ar ji dar nueina rytais į bangas, – nuogut nuogutėlė, lengva kaip alksnio skiedrelė, nesustodama dėl blogų orų ar smalsuolių aikčiojimų?

——————–

Seneliai Martynas Endzinas ir Anė, gimusi Kurmytė, turėjo ūkį Rūdaičiuose, šalia Kretingos, bet tėvas Jonas Endzinas dar buvo mokęsis kalvystės Kalotėje, o gal ir Klaipėdoje. Jį caro valdžia ištrėmė į Turkmėnistaną už tai, kad nelegaliai perėjo sieną prie Bajorų. Mažoji Lietuva buvo Vokietijos, Didžioji – Rusijos valdžioje. Dažnas pasienio gyventojas vertėsi kontrabanda; iš prūsų nešė ypač draudžiamas lietuviškas knygas ir laikraščius.

Man jos sūnėnas mokytojas Albinas Endzinas pasakojo, kad su jo seneliu, Georginos tėvu, į Prūsiją knygų ėjo drauge Antanas Kairys iš Kvecių kaimo ir Jurgis Pienelis iš Kiauleikių.

Tą rytą buvo iškritusi gausi rasa ir brydė atvedė pasienio sargybinį prie Endzinų svirno, kur jaunuolis miegojo. Kareivis užantspaudavo svirno duris ir nuėjo kviesti karininko, kad padarytų kratą. Žinoma, sugrįžę pasieniečiai nieko neleistino tame svirne nerado. Nors bylos nesudarė, bet vyriausiąji Endzinų sūnų Joną, kurį ir anksčiau įtarinėjo, nutrėmė į Turkmėnistaną. Kitus jo draugus aprašo Vytautas Merkys knygoje „Draudžiamosios lietuviškos spaudos keliais, 1864-1904“, Vilnius, 1994 m. Jiems gerokai vėliau už kitus žygius buvo sudarytos bylos, nutrauktos dėl caro 1904 08 11 manifesto.

Tremtinys J. Endzinas dirbo Bairam Alio geležinkelyje elektromechaniku. Turėjo savo motociklą, kuriuo lenktyniavo su traukiniu. Nepastebėjo prie pylimo iškasto aryko (griovio), tad virto ir susilaužė koją. Vedė Pavolgio vokietę zalcburgietę Lidiją Charlotte Seibel (Zaibel). 1912 m. Su šeima bandė kurtis tėviškėje, bet vėl turėjo išvažiuot – caro valdžia neleido jam čia gyventi. Septyni iš dešimties vaikų (augo aštuoni) gimė Vidurinėje Azijoje.

Kai 1921-aisiais jie grįžo į Lietuvą, Georgina buvo vienuolikos. Tėviškę Rūdaičiuose buvo paveldėjęs tėvo brolis Jurgis (g. 1877 m. Jis 1949 03 27 su šeima išvežtas iš Žiobrių kaimo, mirė Sibire. Žmona Elzė ir sūnus 1958 m. paleisti, bet tolesnis jų likimas nežinomas). Apsigyveno pas tėvo seserį Kiauleikiuose. Teta buvo našlė ir bevaikė. Vėliau tėvas tą ūkį nupirko, nors tetos vyro broliai bylinėjosi su juo, bet pirkta buvo teisėtai. Dabar neseniai rado dokumentus – jis valdė 20 ha. Dar būta miškelio, kurį galėjo būti pirkęs iš grafo Tiškevičiaus.

Be to, tėvas įsigijo automobilį ir kursavo iš Kretingos į Palangą (vežiojo keleivius). Neretai paimdavo iš Kretingos geležinkelio stoties Venclauskienės augintinius, kurie iš Šiaulių važiuodavo poilsiaut į Palangą. Vydūną parsiveždavo į Kiauleikius.

Tėvo automobilis buvo atviras, bet galėjai užsidengti specialiai pritaisytu tentu. Ratų padangos, palyginti su dabartinėm, siauros. Automobilis užsiverdavo pasukus rankena. Vienas keleivis galėjo sėdėti šalia vairuotojo, du – už jo nugaros. Vydūnas paprastai sėdėdavo užpakalinėje sėdynėje, kaip karietoje.

Tuo metu automobilių nebuvo daug. Turėjo grafai Tiškevičiai, buvo Kretingoje, Klaipėdoje.

——————–

Georgina Radavičienė atsimena, kad ją Vydūnas gaudė po tėvų sodą, lūžtantį obuoliais. Ji dar buvo gimnazistė. Šalia namo augo išsikėtojusi obelis, tarp kurios šakų buvo patogu sėdėti.

„Aš sėdėjau tame medyje ir skaičiau knygą, kai man pasakė, kad atvažiavo Vydūnas. Aš dabar neprisimenu kaip, ar aš išlipau ir ėjau jo sutikti, ar jis atėjo manęs ieškoti, bet kai susitikome, jis sušuko:

– Štai kur tu! Aš tave pagausiu!

Aš ėmiau bėgti. Sodo buvo trys vaismedžių eilės ir mes puolinėjome nuo vienos obels prie kitos. Jis rankoje turėjo juodą aplanką, gal ten buvo natos, gal kas.

Tada jis buvo kokių 60 metų, bet lengvutis ir judrus, natūralaus, malonaus, draugiško balso. Aš jo nebijojau. Vydūno brolis – Jonas Storosta buvo mano piešimo mokytojas Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Kitas piešimo mokytojas buvo dailininkas Adomas Brakas“.

Klausiu Georginos Radavičienės ar Endzinų šeimoje nebuvo dainavimo tradicijos, ypač svečiui atvykus, muzikavimo?

G. Radavičienė:

– Giedojimas, mes nedainavom!

– Prieš pietus, visiems susirinkus? – klausinėju toliau.

– Taip.

– Ar Vydūnas dalyvavo tuose giedojimuose? Juk tas giesmes mokėjo.

– Pats rašė.

– Ko jis klausinėdavo jūsų, kai kalbėdavotės? Ką jis norėdavo sužinoti?

– Pakalbėdavo kas tinka tuo metu. „Ten gražus sodas“ ar ką nors tokio. Gal apie seserį.

Šiaip ar taip, Vydūnas Endzinų namuose, kur tiek daug dainingo jaunimo, buvo savas žmogus. Trys Endzinaitės – Georgina ir Alvina (sopranai, Klaipėdos lietuvių gimnazijos choras, vadovas Juozas Bartulis) ir Erna (altas, Kretingos vidurinės mokyklos choras, vadovas M. Baltrūnas) dalyvavo antroje dainos šventėje Kaune (1928 07 01) Kitos sesers Astridos visi vaikai ir vaikaičiai – muzikantai, o viena dukraitė net studijavo Londone, laimėjusi tarptautinį violončelistų konkursą.

G. Radavičienė, sakosi, ypatingos klausos neturėjusi. Jos vyras Juozas Radavičius mėgo armoniką. Jis buvo studijavęs teisę, bet dirbo Kaune paprastu buhalteriu.

„Mes niekur nesitraukėm, – sako G. Radavičienė, – 1940 m. baigusi medicinos studijas Vytauto Didžiojo universitete ir ordinatūrą Kauno klinikose, dirbau Kauno vaikų ambulatorijoje. Kai vokiečiai užėjo, mane komandiravo į Kėdainius, kur reikėjo organizuoti motinos ir vaiko konsultaciją.

Artėjant frontui, sugalvojo vyras, kad reikia į jo tėviškę važiuot. Viską palikom, važiavom kaip stovėję. Ir važiavom arkliu toli į Žemaitiją – į Kūlius“.

Čia G. Radavičienė, jau užėjus rusams, dirbo ambulatorijoje, mokykloje, bet greitai buvo paskirta į Kretingos karinį komisariatą – į naujokų priėmimo komisiją. Vyras mokytojavo Kūliuose, dėstė muziką. Jį įskundė, kad dalyvauja Jaunosios Lietuvos organizacijoje.

– Suėmė abu ar tik jį? – mano klausimas.

– Jį.

– Jūs buvote reikalinga kaip medikė?

– Prie manęs nieko. Jis buvo pasodintas į Šiaulių kalėjimą, iš Šiaulių toliau – į Vorkutą.

– Ir negrįžo?

– Grįžo tik po 11 metų.

Pasakė labai tvirtu balsu. Per visą pokalbį ji kalbėjo silpnai, kaip iš po žemių, tarpais atrodė, kad ji negirdi, nes neatsako, nereaguoja. Pavyzdžiui, sakau pašaipiai, kam ta naujokų tikrinimo komisija, kad vyrai varomi tiesiai į frontą. Ji tyli. „Nosį, rankas, kojas turi ir tinka!“ – toliau ironizuoju. Ji tyli. „Plaučius ar tikrinot?“ – lyg tarp kitko metu, jau nelaukdamas atsakymo, juk ir taip aišku. O ji staiga tvirtai: „Tikrinom!“

– Kiek naujokų atrinkote į frontą?

– Dirbome kiekvieną dieną. Reikėjo ir tą ir tą patikrinti. (Žiūrėjo odą, klausėsi širdies, skaičiavo pulsą, svėrė…)

1945 08 15 ji prisistatė Klaipėdos miesto sveikatos apsaugos skyriaus vedėjui A. Dirsei.

Pagal ministerijos raštą privalėjo organizuoti motinos ir vaiko konsultaciją, darželį.

Klaipėdoje be sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo, rado dar kelis gydytojus: terapeutą Riką, infekcionistą G. Moizelį, akušerį-ginekologą Cukermaną, stomatologą. Pediatrei skyrė dar du kambarius vėliau buvusioje I poliklinikoje. Su medicinos seserimi Valteriene ir akušere Elena Grudzinskiene vaikščiojo po išlikusius namus ir ieškojo inventoriaus savo įstaigai: kasdien ateidavo nėščių moterų, išsekusių vaikų. Pradėjo lankytis namuose pagal artimųjų prašymą. Be to, reikėjo atidirbti 50 valandų tvarkant miestą: valyti gatves ir kiemus nuo griuvėsių.

———————

Išėjo į pensiją, išdirbusi pusšimtį metų, palikusi savo pėdsakus visose uostamiesčio vaikų įstaigose, beje, ir mokslo tyrimo laboratorijose. Dar dėstė medicinos ir pedagoginėje mokykloje. Liko visuomeniškai jautri, smalsi ir sveikos gyvensenos.

Mažosios Lietuvos akademijos konferencijoje, nagrinėjusioje lietuvininkų papročius, ji tikslino pranešėjus dėl tautinio rašto (ornamento) reikšmės, žvejų vaikų užimtumo. Paskui staiga paklausė, ką daryti su ant kranto jūros bangų išmestu ruoniuku. Baltijoje padaugėjo ruonių. Giruliuose gal ir Palangoje pavasarį (kovo mėnesį) galėtų būti turistams įrengta aikštelių stebėti jų ganyklas. Ruonės vedasi ant ledo ir mažieji bent mėnesį į vandenį neina.

„Ant tėvelio dvaro…“

Apie Vydūno ir Adomo Brako laikų dainininkę Alviną Endzinaitę-Pretkelienę

Alvina Endzinaitė-Pretkelienė (1908 Bairam Alyje – 1992 Šilutėje) mėgo piešti. Vydūnas, kartą pamatęs jos piešinius pas savo brolį dr. Jurgį Storostą, mokytojavusį Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, nepamiršdavo pasidomėti, kaip jai sekasi ir vėliau. Kaip minėjome („Voruta“, 2002 09 07), piešimo mokytojas buvo dailininkas A. Brakas. Apžiūrėjęs naujus darbus visuomet pagirdavo, skatindavo tęsti. Gaila, piešiniai karo metu žuvo. Jie kaip ir dainos buvo dar vienas Vydūno kelias pas Endzinus. Apsilankęs gimnazijoje jis kalbėdavosi su mokytojais, moksleiviais, domėdavosi jų pažanga. Per šventes diriguodavo gimnazijos chorui. Diriguodavo labai įkvėptai, savo gyvybingumu uždegdamas visus dalyvius.

Trys Endzinaitės gimnazistės dalyvavo Klaipėdos (1927 m.) ir Kauno (1928 m.) dainų šventėse.

Per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukęs į Riūgenvaldę, vos ketvertą dienų pailsėjęs, rašo Alvinai į Gracę (Austrija) atvirlaiškį, kad apsistojęs jos sesers Astridos Giedraitienės-Lav šeimoje, esąs dėkingas, kad jis ten gali būti.

A. Pretkelienė man yra rodžiusi tą 1945 02 19 jai rašytą Vydūno atvirlaiškį – „lakštelį“, kai ją lankėme su jos sūnėnu Albinu Endzinu Šilutėje 1978 metais, ruošiantis Vydūno gimimo 120-osioms metinėms. Aš garsiai skaičiau, o ji man dar ir aiškino.

Frontui artėjant prie Tilžės, Vydūnas pasitraukė į Povarkių dvarą Semboje, kur išbuvo iki1945 01 29. Tada su kitais, aplenkdamas vietas, kur vyko mūšiai, skubėjo į Vakarus. Tačiau susidūrimų su raudonarmiečiais neišvengė, neteko mantos ir rankraščių. „Skendėdamas jūrose“ išliko iki šiol gyvas, nors ir labai nusilpęs.

Noikure (Neu Kuhren) lipant į laivą, matyt, kažkas Vydūną pastūmė ar gal pats jis paslydo. Įgula išgelbėjo. Piliavoje tų pačių jūreivių išvarytas iš laivo be šiltų drabužių. Kitas jo kelionės uostas Noiforvaseris (Neufahrwasser). Toliau vyko traukiniu ir 1945 02 12 atsirado Riūgenvaldėje (Rügen Wald), kur prisiglaudęs pas A. Pretkelinės seserį A. Giedraitienę-Lav. Jos dukterims Vydūnas buvo lyg ir vardatėvis. Viena duktė Aušrytė, kitą tėvai norėjo pavadinti Helga, bet Vydūnas išvertė savaip – Skaistytė.

„Skaudžiai veikia mane Žmonijos audra”, – rašo tame „lakštelyje“ Vydūnas. Bet vis dėlto tikisi, kad gėris nugalės ir įsiviešpataus taika Žemėje“.

Dar buvo bemaž trys mėnesiai iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

(Datos sutikslintos pagal A. Merkelio brošiūrą „Vydūnas“, Detmoldas, 1998 m. ir dr. Vacio Bagdonavičiaus knygą „Sugrįžti prie Vydūno“, Vilnius, 2001).

Vydūnas niekur neužsimena apie Evę Endzinaitę (1880 06 12 Rūdaičiuose – 1954 02 12 Bukenberge), pasak A. Pretkelienės ir A. Endzino, pasišventusias globoti Vydūną emigracijoje. Bet esu pastebėjęs, kad Vydūnas kažkaip vengia minėti kai kuriuos šalia jo buvusius žmones, tarp jų ir jį aptarnavusius ar net slaugiusius. Lyg gėdytųsi privatumo.

A. Pretkelienė:

„Į Austriją įžengus sovietinei kariuomenei, sesuo Astrida su vaikais išvažiavo į Prancūziją, o teta Ėvė su Vydūnu persikėlė į Vakarų Vokietiją, į Detmoldą“.

Ė. Endzinaitė, kai jos brolis knygnešys J. Endzinas (1872 01 03 Rūdaičiuose – 1948 04 26 Bukenberge) buvo ištremtas į Turkmenistaną ir ten vedė, važinėjo pas jį iš Kretingos į Vidurinę Aziją, kad padėtų auklėti vaikus.

– Galima sakyti, mes visi užaugome ant jos rankų, – sakė A. Pretkelienė.

Ė. Endzinaitė liko netekėjusi ir buvo griežta surinkimininkė. Gyveno brolio Jono šeimoje, kai jie grįžo į Lietuvą 1921-aisiais ir įsikūrė Kiauleikiuose, ir drauge traukėsi į Vakarus 1944-aisiais. A. Pretkelienė neprisimena, kaip teta bendravo su Vydūnu, kurio galėjo ir nemėgti už jo pasaulietines dainas ir vaidinimus. Yra išlikę Vydūno laiškų Ė. Endzinaitei, kažkodėl rašytų vokiškai, nors Vydūnas gerai žinojo, kad ji nelabai mokėjo šią kalbą.

A. Endzinas taip pat su pagarba kalba apie grostantės (didžiosios tetos) Ėvės pamokas, nes daug girdėjęs iš tėvo Arnoldo Endzino (1906 10 27 Bairam Alyje – 1984 02 16 Kaune) ir pats yra jos rankų pakylėtas. Būtent per tokius pasišventėlius (Dievo žodžio sakytojus ir panašiai) evangelikų šeimose analfabetų nebūna ne tik Biblijos, bet ir pasaulio pažangos, tradicijų išsaugojimo prasme. Tokia nuolatinė knygnešystė, iki dabar. Ir krikščioniškas artimo slaugymas. Kiek tik vien aš pažinojau klaipėdiškių seneliukų, kuriuos nukaršino tokie patys seneliukai, giminėms per karą ir pokario negandas išsiblaškius.

Tiedu mirę brangūs šviesuoliai Jonas Endzinas ir Ėvė Endzinaitė guli palaidoti toli Vokietijoje, Bukenbergo kapinėse.

Užrašiau A. Pretkelienės dukters Rožės Pretkelytės-Gegienės pasakojimą apie tėvus.

„Mama į Lietuvą grįžo su tėvais 1921-aisiais. Baigusi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, dirbo bibliotekoje. 1939-aisiais pripažino Vokietijos pilietybę. Lankė vertėjų kursus ir 1941-aisiais buvo pasiųsta į Kėdainius vertėjauti apskrities viršaičio raštinėje. Čia susipažino su Mykolu Pretkeliu, kuris buvo viršaičio sekretorius, be vokiečių, mokėjo rusų ir dar kitų kalbų.

1942-aisias jie susituokė. Gestapas labai prieštaravo, kad mama teka už lietuvio. Jaunavedžiai, praradę nacių pasitikėjimą, išsikėlė į Darbėnus. Ten gimė vyresnioji sesuo Algė Lydyja (vardą Algė parinko Vydūnas).

1944 m. rugpjūtį naciai juos išvežė darbams į Austriją. Tėvelis dirbo Gracės muilo fabrike. Jiems leido nuomuoti butuką. Išbuvo Gracėje apie metus. Tada mamą ir surado minėtas Vydūno atvirlaiškis.

Kita mamos sesuo Erna Uldukienė (g. 1912 m. Rūdaičiuose, dabar gyvena Kanadoje) gyveno taip pat netoliese. Rusams ateinant pasitraukė į Vakarų zoną, o tėvai nespėjo. Sovietų karininkai suregistravo, kas iš kur ir liepė ruoštis namo. Iš pradžių įkalbinėjo, paskui prievarta. Tėvas gal nelabai ir norėjo likti Vakaruose. Kėdainiuose jis buvo pasistatęs namą, o tie sovietiniai agentai žadėjo, kad bus grąžintas visas turtas.

Važiavo į Lietuvą traukiniu atviruose vagonuose, pakrautuose akmens anglies. Gomelyje (Baltarusija) juos apiplėšė. Traukiniui sustojus, užšoko plėšikai ir numėtė jų daiktus.

Tėvas iš atsargumo į Kėdainius atvažiavo vienas. Pažįstami jam patarė nesirodyti, nes dirbęs prie vokiečių apskrities viršininko raštinėje, o iki karo dar buvęs šaulys.

Šeima išlipo Šilutės geležinkelio stotyje. Visi namai žiojėjo be langų ir durų, virtuvėse plytos – be rinkių. Įsikūrė name prie Šyžos. Mykolas Pretkelis dirbo buhalteriu finansų skyriuje, buvo vienas Šilutės MTS (mašinų-traktorių stotis), melioracijos valdybos steigėjų.

Šilutėje gimė antras Rožės brolis Petras (dirba Vilniuje), o tada – ji pati. Baigusi pirmąją vidurinę mokyklą, dirbo Šilutės projektavimo institute, po poros metų studijavo matematiką Vilniaus universitete.

Vėliau mokytojavo Tauragės ir Šilalės vidurinėse mokyklose – kėlėsi pagal vyro darbą. Vyras – teisininkas, dabar dirba prokuroru Kretingoje.

Jie užaugino dvi dukras. Nika – medicinos sesuo Palangos reabilitacinėje ligoninėje, Dina – baigė keramiką Stepo Žuko aukštesniojoje dailės mokykloje Kaune. Laimėjusi konkursą Klaipėdos kalbų kolegijoje, išvažiavo mokytis filosofijos į Ameriką. Ištekėjo, yra surengusi savo tapybos darbų parodų. Ji tapo įvairius siužetus ant visuomeninių pastatų sienų“.

Man R. Gegienė dar kalbėjo:

– Mamytė su tėveliu sekmadienio rytais dainuodavo („Ant tėvelio dvaro sakalai krypavo“ ir kt.) ir aš maniau sau, kad tai tėvelio tėviškės tradicija. Bet paskui visai prieš pat mamytės mirtį sužinojau, kad tos dainos iš klaipėdietiškų chorų, kuriuose ji dainavo. Tėvelio mėgstamiausia daina buvo „Kur tas šaltinėlis“.

Vaikui buvo labai brangios tėvų bendrumo akimirkos. Galima tik spėti, ką reiškė tasai lietuviškasis dainos sakalas jos motinai, Vydūno dainininkei, dar paauglei bėgiojusiai Ferganos slėnyje. Svarstėme, kad Vydūnas padeda ir dabar suartėti, o suartėti mums reikia, kad išliktume. Kažkodėl R. Gegienę, knygnešio Jono Endzino dukraitę, įsiminiau nuvažiuojančia dviračiu. Pasitaikė atsisveikinti Palangos stotyje, kur ji, kaip ir daugelis palangiškių, atsirakino dviratį, sėdo ant jo ir numynė, tarsi gyventų ne miesto, o pačiame pasaulio pakraštyje.

„Voruta“, 2002 05 21, Nr. 18 (516)

Trispalvio astro žiedu pasidžiaugęs

Pasimirė vienas iš vyriausių lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narių, Lietuvos žemės ūkio universiteto (akademijos) Botanikos katedros vedėjas, docentas, mokslo darbų ir vadovėlių autorius doc. dr. Erikas Purvinas.

Pernai aplankiau garbųjį vyrą prieš pat jo 90-ajį gimtadienį. Rinkome iš jo albumo unikalias nuotraukas Mažosios Lietuvos enciklopedijai. Jis buvo vienas tų jaunuolių, kurie, 1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos uostą, sudarė pirmąją burlaivio „Budys“ įgulą, su Lietuvos trispalve aplankęs bene visus svarbesnius Baltijos uostus. Jis Klaipėdos lietuvių, vėliau Vytauto Didžiojo, gimnazijos pirmosios laidos abiturientas, mokytojas. Paragintas gimnazijos direktoriaus Prano Mašioto ir kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio, ėmėsi studijų. Pažinti gamtą jam padėjo mokytojas Jonas Užpurvis ir jo žmona Elzė Stubraitė-Užpurvienė.

1938 m. „Lietuviškame botanikos žodyne“ Klaipėdos krašto, ypač pajūrio, augalų pavadinimai pateikti doc. dr. E. Purvino. Vieną iš rečiausių – trispalvį astrą (Aster tripolium) jis surado ir aprašė 1931 m. dar būdamas Vytauto Didžiojo universiteto antrojo kurso studentas.

Kad buvo vandens sporto entuziastas, su jachta ar baidare išplaukdavęs į Kuršių marias. Kartą vėlyvą rugpjūtį įplaukęs į Smeltalės (dabar – Smeltės) upelio žiotis, pievelėje, kur dabar Tarptautinės perkėlos Klaipėda – Mukranas teritorija, pastebėjęs gražiai žydintį augalą. Manyta, kad jis išnykęs: paminėtas Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Jono Abromaičio (Johannes Abromeit, 1857-1946), kad 1898 m. dar augęs Kopgalyje, kur dabar Jūrų muziejus.

Pasak poeto, „smagu po gimtą šalį vaikščiot ir pėdsakus palikti!“

Klaipėdiškis bičiulis, senųjų laivų klubo „Budys“ prezidentas Kostas Frankas per šermenis kalbėjo apie velionį, pabrėždamas jo būdingą lietuvininkams bruožą – viską aukoti Lietuvai. Apsilankęs prie perkėlos trispalvio astro pievelėje doc. dr. E. Purvinas ne tiek dūsavo dėl nykstančio unikalaus augalo, o pasidžiaugė, kad Lietuvos eksportas vandens keliais sudaro mūsų užsienio prekybos didžiausią dalį. Nuostolingi visi civilizacijos žingsniai. Ar ne taip suspausta širdimi mes uždengėme granitu Vilniaus Katedros aikštę, paslėpdami istoriją? Teplevėsuoja mūsų Trispalvė trispalvio astro radimvietėje! Beje, žurnalistas Bernardas Aleknavičius, artimai pažinojęs doc. dr. E. Purviną ir su juo nemažai keliavęs po pamarį, su mokytoju Benediktu Gaižausku, sovietų kariuomenei palikus karinį poligoną, rado trispalvio astro augimo vietų prie buvusių Stariškės ir Lūžijos kaimų.

Čia, kur Smeltalė krenta į Kuršių marias, tėvo – Martyno Purvino gimtinė. Motina Urtė Šuišelikė (1885-1963) nuo Jakų, ta pačia upele aukštyn koks 15 kilometrų, iš Klausmylių kaimo (vok. Sudmanten – Trusch), kur dabar Klaipėdos tarpūkinis oro uostas.

Kai mama gavo savo dalį, – man yra pasakojęs 1987 m. doc. dr. E. Purvinas, – tėvai apsigyveno Klaipėdoje. Tėvas buvo račius, tekinius darė, klaipėdiškiai nesakydavo ratas, o tekinis. Jis su kitais rūpinosi, kad įsteigtų lietuvių gimnaziją, prisidėjo prie lietuviško laikraščio „Pagalba“ leidimo Klaipėdoje.

Berniukas buvo baigęs vokišką progimnaziją, tad perėjimas į lietuvių mokyklą vargingas, nes nemokėjo lietuvių literatūrinės kalbos. Aplink visas gyvenimas vokiškai.

Turiu užsirašęs doc. dr. E. Purvino pasakojimą apie jo studijas. 1929 m. per vasaros semestrą klausėsi paskaitų Karaliaučiaus universiteto Gamtos fakultete. Studentai tais laikais važinėjo iš vieno universiteto į kitą. Karaliaučiuje buvo studentų ir iš Vokietijos.

„Karaliaučius viliojo mūsų kraštą. Mes buvom dviese su Jurgiu Brazaičiu. Brazaičiai giminiavosi su garsaus lietuvininko Dovo Zauniaus šeima, kuri turėjo ūkį Nemuno pietinėje dalyje, apie Kaukėnus. Karaliaučiuje gyveno mano tolimi giminės, tai pirmiausia apsistojome pas juos. Bet kad jie buvo labai suvokietėję, teko samdytis kitur kambarį. Viešai dar nesijautė svastikos. Tarp lietuvių ir tų, kurie laikė save vokiečiais, tikrosios konfrontacijos nebuvo. Kas nesusidūrė su lietuviais, nė nežinojo apie juos. Lietuvių tuomet buvo Stalupėnuose, Gumbinėje, o Karaliaučiuje – viskas vokiškai.

Apžiūrėjome Karaliaučiaus įtvirtinimus – Lietuvos pylimą. Su Lietuvos konsulu buvome susitarę aplankyti lietuvių kaimą. Konsulas žadėjo nuvežti savo automobiliu. Dėjosi esąs mums labai draugiškas. Esą už kokių 30 kilometrų nuo Karaliaučiaus, prie Kuršmarių, yra viensėdis ar net visas kaimas, kur dar galima susikalbėti lietuviškai. Bet mūsų taip ir nenuvežė.

Už vasaros semestrą reikėjo brangiai mokėti. Į paskaitas galėjai ateiti ir neužsimokėjęs, bet jei nori pažymėjimo, kad baigei kursą, jei reikia tau profesoriaus parašo, turi atsinešti kvitą.

Nors tėvas ir rėmė pašalpa, bet pinigų stigo. Su Jurgiu sutarėm dviračiais grįžti per kopas į Klaipėdą. Prie gamtos studijų tokia kelionė labai tiko. Iki Pilkopės atkeliavę pernakvojom. Čia už nakvynę irgi reikėjo mokėt, bet nebrangiai, dar turėjom pinigų vienai nakvynei, o paskui jau ligi Klaipėdos“.

Po karo doc. dr. E. Purvinas prisidėjo rengiant vyriausybės nutarimus dėl Neringos išsaugojimo. Jis dalyvavo ekspedicijose su profesoriais Tadu Ivanausku ir Povilu Snarskiu, darbavosi Mokslų akademijos Pajūrio biologinėje stotyje Juodkrantėje. Gabus profesoriaus Kazio Brundzos mokinys, kartu su kitais parašęs Šepetos pelkių monografiją (1940 m.), apsigynė daktarinę disertaciją. Vėliau tyrinėjo Tyrų, Svencelės, Aukštumalės, Dauparų bei Nemuno deltos pietinės dalies pamario pelkynus.

Iš doc. dr. Eriko Purvino užsirašiau atsiminimus apie Vydūną.

Su Vydūnu doc. dr. E. Purvinas galėjo susitikti 1928 metų žiemą ar pavasarį, nes tais metais pradėjo studijuoti Kaune, kada buvo rašytojo gimimo 60 m. jubiliejus. O jau tikrai – 1929 metų vėlyvą rudenį, kai „Mažosios Lietuvos“ studentų draugija kvietėsi Vydūną skaityti paskaitų. Studentų pakviestas Vydūnas važinėjo į Kauną ir 1930, ir 1931 metais.

Vienas iš draugijos pirmininkų buvo Martynas Klimkaitis, paskutinysis – Vilius Pėteraitis, dabar žinomas lietuvių kalbininkas, gyvenantis Kanadoje.

– Vydūnas tikėjo, – sako doc. dr. E. Purvinas, – kad vokiečiams reikia geruoju išaiškinti, kas tie lietuviai, kelti tautos dvasines vertybes. Paskaitas rengdavome dažniausiai Universiteto A. Mickevičiaus salėje (dabar – A. Mickevičiaus vidurinė mokykla). Susirinkdavo studentų, dėstytojų, gal ir šiaip kas ateidavo. Aš rašydavau skelbimus skersai ant paišybos lapo: tokią ir tokią dieną Universiteto tokioj ir tokioj salėje įvyks Vydūno paskaita.

Kiti modavo ranka, pamatę skelbimą: jau žinome, apie ką kalbės Vydūnas. Bet turiu pasakyti, kad Vydūnas oratorius buvo neblogas. Kalbos apie moralę, žmoniškumą, lietuvių nacionalinį sąmoningumą – tie principai išlikdavo jo paskaitose, bet jis mokėjo nenuobodžiai perduoti mintį. Dvasiškai įkvėptas, susikaupęs, visai ramiai kalbėdamas, tik kartais gestikuliuodamas, bet ne per daug, sukeldavo didžio mąstytojo įspūdį.

Iki paskaitos, – prisimena doc. dr. E. Purvinas, – jei būdavo laiko, svečias su mielu noru priimdavo kvietimą pačiuožinėti. Pabrėždavo: ne per daug gulėt! Tik tiek, kiek reikia poilsiui. Palaikyti žvalią būseną, tiesiai eit.

Čiuožykloje esu įamžintas ir aš kartu su Vydūnu. Kaune ėjo toks laikraštukas „10 centų“. Jis įdėjo nuotrauką, kurioje Vydūnas čiuožia susiėmęs rankomis su mergyte. Kai fotografas pykštelėjo lempa, atsitiktinai čiuožiau už jų ir taip pakliuvau į kadrą.

– Gal turite Vydūno laiškų?

– Mūsų draugijos vardu su Vydūnu susirašinėjo Vilius Dovas, šilutiškis. Jis teisę studijavo. Anksti mirė. Aš ir tuomet laikiausi ne tos filosofinės krypties kaip Vydūnas. Kai kas bandė jį pamėgdžioti, bet ne visi galėjo prisitaikyti prie jo gyvenimo būdo.

– Ar taip ir neteko artimiau pabendrauti?

– Gal tai buvo 1930 metai, gal kokie kiti, bet ne iš paskutiniųjų jo lankymosi metų, mes keliese nuėjome pasitikti Vydūno į geležinkelio stotį. Kaip jis pervažiuodavo valstybinę sieną, nežinau. Tie, kurie gyveno Tilžėje, Pagėgiuose, galėjo laisvai pereiti tiltą, turėjo pažymėjimus. Gal Vydūnas tuo naudodavosi? Tuokart jis, atsimenu, atvyko Tilžės traukiniu, nes traukinys atvažiavo per Žaliąjį tiltą. Kažkas Vydūnui pasakė, kad čia yra Purvinas iš Klaipėdos, atseit aš. Vydūnas tuoj juoktis: „Kaip? Nesiprausęs? Reikėtų gal geriau vadinti Švarutis“.

Iš mano pavardės šaipėsi ir kalbininkas Antanas Salys. Kilmės jis buvo latvis, o latviškai „purvs“ – durpynas. Todėl jis sakė, kad mano pavardė turėtų būti Pabališkis. Laimei, šaipokų niekas nepaisė, man naujų metrikų neišrašė. Kaip atrodytų, jei kiekvienas siuvėjas pagal savo galvą kepures siūtų!

Palydėjome Vydūną į viešbutuką, kuris buvo už Įgulos bažnyčios, dar pasikalbėjome. Kambarėlyje jis tuoj klausė, kur čia šiaurė, kur pietūs. Mat jis būtinai turįs lovą galva į šiaurę pasistatyti. Vakarienei pasidėjo kelis riešutus, šnekučiuojantis juos ir suvalgė, matyt, atėjo skirtas laikas. Įsigalint naciams, Vydūnas vis rečiau begalėjo atvažiuot į Kauną.

Ir dar keletas sakinių iš doc. dr. E. Purvino kalbos, pasakytos Klaipėdoje, pirmajame lietuvininkų susiėjime 1989 05 27.

Labai sunku kalbėti pamačius, pajutus šiandien tiek daug lietuvininkų. Iš Kauno važiuodami galvojome, kad tai bus tik mažas būrys. Noriu perduoti jums linkėjimus turbūt seniausios dar gyvenančios lietuvininkės. Tai Lidijos Bajoraitės, gimusios 1890 metais Gumbinės apskrityje, Balandžių kaime, kuris vis dėlto šio šimtmečio pradžioje girdėjo lietuviškus žodžius! <…> Linkėjimai čia susirinkusiems ir kitiems, kurie dar mato, jaučia, kad buvo, yra ir bus lietuvininkai!

L. Bajoraitė, poeto Frydricho Bajoraičio-Paukštelio sesuo, Vydūno giedotojų draugijos choristė, mirė sulaukusi bemaž 100 metų. Žmonės kaip augalai – žydi, bręsta ir noksta. Ir paskleidžia sėklas. Doc. dr. E. Purvino dukra Rūta – menotyrininkė, sūnus Martynas – architektūros mokslų daktaras, už mažlietuvių kultūros paveldo puoselėjimą kartu su žmona Marija, taip pat architekte, pelnę Mažosios Lietuvos fondo Vydūno premiją. Abu nuolatiniai „Vorutos“ autoriai.

„Voruta“, 1999 09 11, Nr. 31 (409).

„Spindulys esmi begalinės šviesos“

Atkuriama aušrininko, Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus spaustuvė Bitėnuose

Gražiai paminėtos M. Jankaus gimimo 140-osios metinės. Atstatytas spaustuvės namas – gražus, savitos architektūros mūro statinys, suprojektuotas specialiai spaustuvei prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Buvo likę tik pamatai. Atstatymo projektą parengė vilniškės architektės Zita Vanagaitė ir Audronė Lainauskaitė. Atstatoma buvo ilgai, nuo 1989 m. – už visuomenės ir valstybės lėšas. Aukojo ir išeivijos lietuviai.

Namo antrajame aukšte apsigyvens Giedrė ir Eugenijus Skipičiai. G. Skipitienė, pagal išsilavinimą pedagogė, kurs Bitėnų spaustuvės muziejų: čia iš mokyklos bus perkelta veikianti M. Jankaus paminklinė ekspozicija, komplektuojama aušrininkų knygų ir laikraščių kolekcija, ieškoma to meto spausdinimo mašinų, kitos poligrafijos technikos. Tad ir toliau bus renkamos lėšos, kviečiamos talkos.

Prieš 17 metų, per patį sąstingį, Bitėnų pradinėje mokykloje buvo atidaryta lietuvių spaudos ir kultūros veikėjo Martyno Jankaus paminklinė ekspozicija. Ją savo iniciatyva įrengė knygotyrininkas prof. D. Kaunas, dailininkė Eva Labutytė ir žurnalistas B. Aleknavičius. Oficialiai pasiremta faktu, kad 1904 m. Bitėnuose, M. Jankaus spaustuvėje, pirmą kartą lietuviškai išspausdintas komunistų manifestas, čia lankėsi, tada dar socialdemokratas V. Kapsukas.

1991 m. Ekspozicija įregistruota, kaip Šilutės muziejaus skyrius. Nuo pat įkūrimo ją prižiūri mokytoja Birutė Žemgulienė ir jos šeima.

Martynas Jankus (1858-1946) buvo Bitėnų ūkininkas, turėjęs 25 ha žemės. Iš to ūkio išlaikė ir savo nuolat bankrutuojančias spaustuves. Ragainėje, Tilžėje, Bitėnuose, Šilutėje ir Klaipėdoje jis išleido 360 knygų ir 25 laikraščius. 1884-1885 m. buvo „Aušros“ atsakingasis redaktorius, vėliau dar kelių leidinių redaktorius bei steigėjas, vienas iš kultūros draugijos „Birutė“ steigėjų. Rinko tautosaką, parašė eilėraščių, keliasdešimt švietėjiškų knygelių. Buvo Mažosios Lietuvos vyriausiojo gelbėjimo komiteto pirmininkas, organizavęs Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos. Mažosios Lietuvos patriarchas. Dar gyvam esant, jam buvo pastatytas paminklas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Naciams užėmus Klaipėdą, gyveno Kaune. Mirė 1946 m. Flensburge (Vokietija). Po 47-erių metų – 1993-iaisiais – perlaidotas Bitėnų kapinaitėse šalia motinos, brolio, žmonos ir trijų dukterų, šalia Vydūno, taip pat čia perlaidoto 1991 m.

M. Jankus su žmona Ane sulaukė dešimties vaikų. Jie, išsibarstę svetur, seniai jau išėję iš gyvenimo. Likę du vaikaičiai – Ieva gyvena JAV, Endrius – Australijoje, abu pradėję aštuntą dešimtį. Ieva (Eva Jankus-Gerola) 1996 m. gavo lietuvišką pasą, nori atgauti senelio žemę ir išlikusius pastatus. Labiausiai ji pasigedo tėviškės sodo, sodinto ne tik senelio bei senolių, bet ir žymių Lietuvos žmonių, atvykusių pagerbti Mažosios Lietuvos patriarcho.

M. Jankaus 140-ųjų gimimo metinių minėjimą Bitėnuose surengė Šilutės muziejus. F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje veikė literatūrinė paroda, skirta Martynui Jankui. Renginio vedėjos – muziejaus direktorė Roza Šikšnienė, muiejininkės Birutė Servienė ir Jūratė Pancereva bei paminklosaugininkė Nina Lauraitienė. Juostelę į užbaigtą atstatyti spaustuvės namą perkirpo Šilutės rajono vicemerė Vincenta Bubilienė. Giesmių pagiedojo Šilutės M. Jankaus vidurinės mokyklos moksleiviai, vadovaujami mokytojos Vidos Liudienės, koncertavo Vilkyškių folkloro ansamblis, vadovaujamas mokytojos Albinos Mažeikienės. Dalyvavo svečių iš Vilniaus, Klaipėdos, Tauragės. Iš Vokietijos atvažiavo dailininkas Rudolfas Zaberis, Diteris Brožaitis. Atsiminimais dalijosi Povilas Mažeika, buvodavęs prieš karą Joninių šventėse ant Rambyno, Laimutė Žarauskaitė-Petkevičienė, su mama Sofija Žarauskiene viešėdavusi pas Jankus. Jonas Jonaitis papasakojo, kaip atrodė M. Jankaus sodyba po karo. Jis dar išgelbėjo keletą spaustuvininko bibliotekos knygų.

Susirinkusieji klausėsi M. Jankaus balso, įrašyto į magnetinę juostą Kauno radiofone, bene 1940 m., artinantis bolševikinei okupacijai: „Buvo laikai, kada Lietuva neturėjo ginklo, nei „Aušros“, nei kitų dalykų – juos reikėjo sutvert. Tai susiradom vyrai Šernas, Miksas, Šliūpas ir keli kiti, kurie literatūrą lietuvišką šelpė“. Garso kasetę parūpino vilnietis literatas Matas Velička.

Bitėnų miško kapinaitėse ant M. Jankaus ir Vydūno kapų padėtos gėlės. Vydūno draugijos pirmininkas dr. V. Bagdonavičius kalbėjo, kad čia dabar lankosi žmonės iš visų mūsų miestų ir kaimo.

Taip išreiškiama pagarba Mažosios Lietuvos milžinams ir visiems knygnešiams, iš Rambyno papėdės skleidusiems spaudos žodį, siekusiems atkurti Lietuvos valstybę jos etnografinėse žemėse.

Kapinaites globoja Vydūno draugija. Jos tvarkomos kaip Mažosios Lietuvos panteonas pagal dr. Martyno Purvino ir architektės Marijos Purvinienės projektą. Čia gali būti perkelti ir kitų Mažosios Lietuvos veikėjų palaikai arba jie įvardijami, jei jų kapai nežinomi. Pavyzdžiui, dailininko Adomo Brako, Sibiro kankinio.

Retų želdinių prisodino ir prižiūri kraštotyrininkas Julius Balčiauskas, kuriam talkina šauliai, savanoriai. Prisideda Rambyno regioninis parkas, miškininkai, rajono inteligentai. Rengiamos Vydūno draugijos narių talkos – stovyklos. Šiemet pastatyti ąžuoliniai kalto metalo vartai, kuriuos nukalė vilnietis dailininkas Eimuntas Liudavičius. Vartuose išrašyti Vydūno žodžiai: „Spindulys esmi begalinės šviesos“.

„Draugas“

Vytautas Kaltenis, Vilnius, 1999 m. gegužės 7 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 24
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 24, 2014 @ 4:59 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →