Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Vydūnas. Tautos laisvė ir reikšmė

Pagal   /  2017 vasario 17  /  Komentarų nėra

Darbymetis, 1921, nr. 1 [Faksimilinis leidimas], pratarmės „Apie Vydūno žurnalus“ autorius Vacys Bagdonavičius. 2015, Kaunas

www.mazoji-lietuva.lt

Vydūno draugija sveikina visus su Laisvės Diena.
 
Mūsų laisvė išlieka neasaugi –  dėl iškilusių išorinių grėsmių, bet gal dar labiau dėl vidinių aplinkybių. Jomis turėtumėm labiausiai susirūpinti, nes jos pirmiausiai nuo mūsų pačių priklauso.
Vydūnui Lietuvos ir lietuvių tautos likimas buvo nuolatinis viso gyvenimo rūpestis. Jo mintys, išsakytos beveik prieš šimtmetį, lieka iš nemažiau svarbios ir šiandien.

Daug apie laisvę rašyta. O gal dar daugiau mastyta. Irgi mūsų. Tačiau vis lyg nesuprasta, kas ji. Dargi sako tūli, kad žmogui visai nesą laisvės. Ir toks čia nesuderinamas priešingumas. Mat kalba ir rašo apie laisvę labai dažnai ir tokie, kurie tam neturi reikiamojo išmanymo. Kas laisvė yra, tegali pasakyti, kurs laisvas yra savo esmėje.

Vergas apie laisvę svajoja, bet jo svajonės niekumet neatitiks tikrenybės. Iš verguvės paleistas, jis toli dar nėra laisvas. Ir visi aiškinimai, kas laisvė yra, jos jam nesuteiks. Laisvė pasiekiama tik žmogaus kitimu. Jo esmė turi patekti į tą būseną, kurią vadiname dykybe.

Taip tai ir visas rašymas apie laisvę atrodo beveik tik bergždžiu darbu. Bet matant mūsų dienų tautos gyvenimą, sunku tylėti ir nekalbėti vis iš naujo apie ją. Gal tik nors vienam antram ir žodžiai bus akstinai, kad laisvės ieškos ir sieks dykybės.

Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus.

Daug prisiėjo vargti mūsų tautai, kol neteko jai ta nepriklausomybė, kuria ji dabar taip džiaugiasi. Tik atsiminkime atskirų tautos sūnų ir dukrų! Kiek jiems reikėjo pakęsti, jeib tautai kartą auštų laisvės rytas! Po sunkiausiomis padėtimis jie tvirtino lietuvių tautos gyvybę. Ir vargo, triūsė, dirbo! Nelaukė lietuviai laisvės dienos rankas sudėję! Visomis jėgomis jie tiesė tautai kelią nepriklausomybės aikštei prieiti.

Tačiau mūsų tauta negali girties pati sau iškovojusi laisvę. Ir nuolatai turėtume atsiminti, kad ne mes patys ją pasiėmėme, bet kad laisvė mums teko. Iš ypatingų padėčių ir santykių pasaulyje ji mums radosi. Laisvė yra lietuvių tautai suteikta. Berods ne žmonių. Reikia tai taipo jau aiškiai ir kartotinai pasakyti.

Yra mat tokių žmonių pasaulyje, kurie išdidę giriasi esą mūsų geradariais. Mes tokių neturime ir neturėjome. Ir kaip tik tiejie, kurie kartotinai skelbia, būk jie lietuvių tautai esą iškovoję laisvę, yra kiek tik galėdami pasistengę ją pavergti. Kad tai neįvyko, neparėjo iš gero jų noro. Tokio nebuvo. Bet likimas juos skaudžiai parbloškė, kad nebegalėjo vykinti, ką ketino.

Tai kaip mums nepriklausomybė ir laisvė teko! Ji mūsų tautai yra suteikta nuostabios galybės. Ir bus čia teisinga kalbėt apie gyvenimo evoliucę, apie kūrybos eigą ir įstatymus, apie jos valdymą ir valią. Gal ir reikėtų stačiai vartoti tikybos žodį jeib numanu būtų, kaip giliai pagrinduota mūsų tautos nepriklausomybė.

Berods, kad ir kaip tartume, nedaug būtų pasakyta tiems, kurie gyvenimo tikrenybių jo kevale ieško. Žmonių daugumai pasaulio gyvenimas, žmonijos, tautos historė yra paprasti dalykai, lengvai suprantami įvykiai. Nemato jie tų nuostabumų, kurie yra gyvenimo turinys, nepaboja jie tų neapsakomų galių, kurios ir iš menkiausiųjų dalykų spindi. Gyvena jie visi šliauždami palei žemę.

Nenumano jie savo pačių sąmonės šviesos ir jos reikšmės visam patyrimui. Nemato jie, kad visas gyvenimas yra kupinas slėpinių. Nėra jiems užtenkamų žinių, nėra gana šviesaus mokslo. Ir jie vargsta be reikiamo proto jėgos, be išminties. Savo tamsume ir nenusimanyme jie yra vergai.

O nėra mums tai jau būtina padėtis. Maža tereikia, ir atsidengia gyvenimo slėpiniai. jųjų mes apgobti ir jųjų mūsų asmuo ir asmenybė net prisunkta. Tie slėpiniai yra tos galios, kurios pasaulį valdo. O kad paprastai žmogus jų ir vos ne vos tenumano, tada tik ir užeina akies mirksniai, kada jis praregi.

Įvyksta tai tuomet, kad jo širdis rami, skaidri, kad jo sielos šviesa nėra drumstoma geidulių arba troškimų, kad jame viešpatauja pati rimtis, šventasis tilsmas. Tuomet žmogus numano pasaulio gelmių esmę ir jos galias. Pasaulis valdomas labai taurių, kilnių, šventų galybių. Ir jas nujėgti tegali tas žmogus, kurs yra pasišventęs Aukštybei.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Užgavėnės ir persirengėlių eitynės Pagėgiuose

Plačiau →