Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

„Vilko vaikai“ vėl prisilietė prie likimo žaizdų

Pagal   /  2014 gegužės 18  /  Komentarų nėra

Vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ būstinėje Šilutėje šeštadienį susirinko keliolika „Vilko vaikais“ vadinamų Karaliaučiaus srities našlaičių, nuo bado ir mirties po Antrojo pasaulinio karo išsigelbėjusių Lietuvos pasienio gyventojų lietuvių šeimose.

Vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ būstinėje Šilutėje šeštadienį susirinko keliolika „Vilko vaikais“ vadinamų Karaliaučiaus srities našlaičių, nuo bado ir mirties po Antrojo pasaulinio karo išsigelbėjusių Lietuvos pasienio gyventojų lietuvių šeimose.

70-80 metų žilagalviai iš Tauragės, Priekulės, Pagėgių, Kintų, Rusnės atvyko į Šilutę pabendrauti ir pažiūrėti Vokietijoje sukurto dokumentinio filmo apie „Vilko vaikus“. Bet jo pamatyti neteko – rengėja Gerlinda Stungurienė pritrūko tinkamos aparatūros.

Iš Vokietijos atvykusi žinoma žmogaus teisių gynėja 50-metė Ruth Kibelka (jos šaknys yra Šilutės rajone, Sakūtėlių kaime), knygos „Vilko vaikai: kelias per Nemuną“ (2000 m.) autorė, ir Klaipėdos universiteto Baltijos regiono Istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė susirinkusiems dar kartą priminė jų išgyventų likimų lūžių istoriją.

Apie 260 vaikų, sovietų armijai 1944 m. priešžiemį užėmus Vokietijos imperijos Rytprūsių kraštą, buvo atplėšti nuo šeimų. Vieni pasimetė, išėję elgetauti į Lietuvą, kitus vokietės pačios sodino į traukinius, judančius link Lietuvos. Vokietukai po kelis ir keliolika būrėsi į alkanus būrelius ir per Nemuną ties Tilže kėlėsi į Lietuvą, ėjo nuo durų prie durų, siundomi ir šunimis, ir vis prašė valgyti.

„Esu vokietis Uwe Fritzas, kurį septynerių metų priglaudė, išmaitino lietuvių Dapkų šeima Papušinio kaime (Tauragės r.), davė lietuvišką vardą ir savo pavardę. Esu šiai šeimai dėkingas, nes padėjo išgyventi pokario badmetį, nenuvijo utėlėto nuo slenksčio“, – prisimena pokarį buvęs kelininkas 71-erių Bronius Dapkus, vienas iš keliolikos į Šilutę šeštadienį suvažiavusių „Vilko vaikų“.

Bet jis buvo vienintelis viešumoje dėkojęs nuo bado jį gelbėjusiai lietuvių šeimai. Kiti sunkiai prisiminė net savo globėjų pavardes.

R. Kibelka paragino visus užrašyti savo biografijas ir taip praturtinti šeimos ir valstybės archyvus.

„Mane užaugino Madlin Gibišienė Juknaičių kaime“, – prisiminė 72 metų Hilda Tenikaitienė iš Macikų kaimo. „O mane – Gečai ir Balčiai iš Sartininkų kaimo“, – pro ašaras pratarė 75-erių Vincas Miliauskas. „Mane – Petrė ir Pranas Gužauskai iš Ušerių kaimo Jurbarko rajone¨, – susigraudino ir 71-erių Bernardas Kizlingas. „O mane – Marta ir Petras Dikmonai Pypalių kaime, Tauragės rajone“, – prisiminė 72-ejų Elena Mikavičienė.

Pasaulio Tautų Teisuolių vardus už išgelbėtas žydų gyvybes ligi šiol Lietuvos žmonėms teikia tik Izraelio valstybė. Vokietija apie mažamečių savo tautiečių gelbėtojus lietuvius prisimena tik retkarčiais.

Daugelis „Vilko vaikų“ liko mažai raštingi, nes skurdžiai gyvenę, po kelis savo vaikus auginę ir dar vokietukus priglaudę lietuviai išleisti jų į mokslus neišgalėjo.

Dabar „Vilko vaikų“ bendrija Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko skyriuose jungia 94 narius. Į Vokietiją jie nesiveržia, nes niekas ten jų nelaukia.

„Prieš kelis dešimtmečius aš susiradau 84-ių savo mamą senelių namuose, bet ji manęs jau neatpažino – rodė į nuotrauką, kurioje esu kelerių metų, ir artimas ryšys neužsimezgė“, – liūdnai kalbėjo B. Dapkus.

Žinoma, yra išimčių. Susiradę brolius ar seseris į Vokietiją gyventi po 1990-ųjų išvyko keliolika buvusių „Vilko vaikų“ iš visų pasienio rajonų.

Asta Alkaitė, „http://www.silutesnaujienos.lt/?straipsnis=5628“, 2008 m. gruodžio 15 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 18
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 18, 2014 @ 4:32 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →