Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Viešvilė. II d. Dvarų likimai

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Viešvilės vertė žinota nuo seno. Šie plotai nebuvo palikti likimo valiai, neprieštaraujant kokių neaiškių klajūnų įsikūrimui.

Viešvilės vertė žinota nuo seno. Šie plotai nebuvo palikti likimo valiai, neprieštaraujant kokių neaiškių klajūnų įsikūrimui. Ta svarbioji vieta privalėjo priklausyti ne bet kam, o pačiam krašto valdovui. Jam priklausė ir šiaurrytinėje Mažosios Lietuvos dalyje plytėjusi Viešvilės giria, kurios taip ir neleista iškirsti – ten ilgai tebebuvo privilegijuotos medžioklės plotai.

Tie Prūsijos valdovo laikai prasidėjo 1525 m., likvidavus Kryžiuočių (Vokiečių) ordiną ir buvusią teokratinę valstybę pavertus pasaulietine kunigaikštyste. Tuomet vyko didžioji privatizacija, buvusią vienuolių ordino kolektyvinę nuosavybę išsidalinant naujam krašto valdovui ir jo didžiūnams. Iki tol krašte vyravo visai kita ekonominė sistema – Kryžiuočių ordino vienuoliai negalėjo turėti oficialių šeimų ir įpėdinių, kokių žemės valdų ar reikšmingo turto. Visos užkariautos senųjų prūsų, skalvių, kuršių ir kitų žemės per Kryžiuočių ordiną tiesiai sietos su tuometine katalikų bažnyčia. Tiesa, Ordinui galop atiteko du trečdaliai užkariautųjų žemių, o dar vienas trečdalis atiteko tiesioginiam vyskupų valdymui. Taip panemuniuose atsirado Sambijos vyskupo valdų.

1525 m. paskutiniajam Kryžiuočių ordino vadui Albrechtui Brandenburgiečiui (beje, Jogailaičių įpėdiniui ir Lietuvos bei Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto pusbroliui) priėmus liuteronybę ir atsisakius ankstesnių prievolių Romai, krašte įvyko savotiška revoliucija su turto persidalinimu, valdovo domenų bei dvarų kūrimu.

1546 m. ir 1663–1664 m. jau minėtas ir Viešvilės dvaras, pakeitęs ligi tol buvusią valdovo sodybą didžiojoje girioje Nemuno dešiniajame krante. Tas dvaras valdęs gal 1000 ha plotą aplink dabartinę Viešvilę. XVII–XVIII a. to dvaro sodyba stovėjusi upelio dešiniajame krante atokiau nuo tuometinio kaimo.

Plečiantis Prūsijos valdoms, joms susijungus su tolimu Brandenburgu (Berlyno regionu) valdovo nuosavybė tapo beveik neaprėpiama. Anuometinė administracija ėmėsi savų ekonominių reformų, siekdama gauti daugiau naudos iš tuometinių valdų. Vis dažniau pradėta nuomoti valdovo nuosavybę (kartais ilgiems laikams – su paveldimosios nuomos teise), taip atsikratant daugelio rūpesčių ir tiesiogiai (neretai ir avansu) gaunant nuompinigius už kai kam perduotą plotą.

Anuomet valdovo turtas nuomotas ne bet kam, o gana solidiems žmonėms ar nusipelniusiems dvaro pareigūnams. Dažniau tai nebuvo dovanos – kasmet tekdavo mokėti nemažus nuompinigius arba atsisakyti tokios nuomos. Įvairiai kintant šalies ir Europos ekonominei konjunktūrai, dėl iš anksto suderėtų mokesčių valdovo dvarų nuoma tapdavo tai labai pelninga, tai visai nuostolinga.

Pavyzdžiui, apie 1700 m. Viešvilės dvarą nuomojo kilmingųjų Buchholcų iš Rygos giminė. Tada pelnytasi kertant aplinkinius miškus, parduodant medieną, iš to sumokant ir nuompinigius.

Artėjant XVIII a. viduriui, medienos kainos krito, Viešvilės dvaro valdytojams iškilo nemokumo grėsmė. Teko gelbėtis įvairiais būdais. Antai 1740 m. C. H. fon Buchholcas (kuris kartu buvo ir Prūsijos pilietis, ir ATR kariuomenės kapitonas) turėjo paimti 3000 talerių paskolą. Viešvilės kreditoriumi tapo Ragainės Sendvario valsčiaus valdytojas (amtmonas) Domhardtas.

Tas epizodas rodo buvusius glaudžius ryšius tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvų, tarp ATR ir Prūsijos. Tarnystė gretimos valstybės kariuomenėje tuomet nebuvo kokia išimtis (beje, Europos armijose šimtmečius kovodavo samdiniai iš įvairiausių šalių, taip uždarbiaudami, ieškodami laimės, nuotykių ar kitko).

Viešvilės dvaro permainingoji istorija rutuliojosi toliau. Mirus C. H. fon Buchholcui, 1744 m. jo našlė didįjį dvarą perleido savo svainiui iš Rygos F. fon Buchholcui. Šis nesugebėjo įveikti ekonominių problemų ir tais pačiais metais nuomos teises už 7150 talerių pardavė jau minėtam kreditoriui J. F. Domhardtui. Šis apsukrus administratorius ne tik išlaikė Viešvilės dvarą, bet ir sugebėjo tapti visos provincijos oberprezidentu (aukščiausiuoju pareigūnu), pelnyti kilmingojo titulą „fon“.

Taip Viešvilėje įsivyravo dvarininkų Domhardtų giminė. Pradžia nebuvo sėkminga – 1757 m. įsiveržusi Rusijos kariuomenė, anuomet nusiaubusi Mažąją Lietuvą, kartu su kitomis sudegino ir Viešvilės dvaro sodybą. Toje suniokotoje sodybvietėje ilgai riogsojo dvaro trobesių liekanos.

Tik 1763 m. pasitraukus Rusijos kariuomenei, Viešvilę pradėta atkurti. Naujajai dvaro sodybai jau buvo parinkta visai kita vieta upelio kairiajame krante, ten sukuriant ir nemažą parką. Buvo įsigyti nemaži plotai žemių iš karališkųjų valstiečių, tvarkytas ūkis. Dvaro grynosios pajamos kasmet siekdavo 1000 talerių, o visas Viešvilės dvaras tada įvertintas 15000 talerių.

Išradingasis J. F. Domhardtas griebėsi įvairiausių verslų, bandydamas pagerinti dvaro ūkinę padėtį. Gavus privilegijas bei leidimus buvo pastatyti jau minėtieji popieriaus fabrikas ir vario kalykla. Nuo seno dvare užsiimta javų ir avių auginimu.

Prūsijos karaliui Pričkui (Friedrichui) Didžiajam propaguojant iki tol neregėtas naujoves, Viešvilėje pradėta auginti bulves (anksčiau visai nežinomą kultūrą), įveisti vaismedžių sodai. 1778–1796 m. čia bandyta užsiimti lietuviško šilko gamyba, čia pasodinant šilkmedžius. Pagal valstybės koncesiją 1784–1819 m. augintas tabakas (tuo užsiėmė specialus tarnautojas).

1771 m. kaip Viešvilės dvaro valdytojas minėtas oberprezidento sūnus J. Domhardtas. Ta giminė vis tebeturėjo Viešvilės ir jos apylinkių generalinių nuomininkų teises.

1777 m. Viešvilės dvaras buvo įvertintas jau 40000 talerių ir išnuomotas dvaro kameryrui fon Riudigeriui.

1781 m. mirus pačiam Domhardtui, dvaras buvo paliktas jo dukrai Ernestinai. 1794 m. Domhardtų era baigėsi, kai paveldėtoja Viešvilės dvarą jau už 78000 talerių pardavė.

Toliau prasidėjo mums įdomiausias lietuviškasis Viešvilės dvaro gyvavimo etapas. Šis buvo parduotas ne bet kam, o pačiam Kristijonui Donelaičiui (Christian Donalitius) – didžiojo poeto bendravardžiui ir giminaičiui, kilusiam iš Gumbinės apylinkių ir įsigijusiam Kuršių dvarą. K. Donelaitis 1783 m. vedė Reginą Kautius (Cautius) ir su ja susilaukė 5 vaikų, kurių likimai susiklostė įvairiai. Pavyzdžiui, jo dukra Dorotėja Donelaitytė 1809 m. ištekėjo už Oplankio malūno dvaro savininko Dreslerio. Sūnus Ernstas Friedrichas mokėsi Tilžės gimnazijoje ir Karaliaučiaus universitete, o 1811 m. po tėvo mirties paveldėjo Viešvilės dvarą.

Deja, jau 1814 m. jaunasis E. F. Donelaitis mirė, Viešvilės dvaras atiteko jo jaunesniajam broliui Eduardui. Šis buvęs ligotas ir nepajėgė tvarkytis ūkyje, todėl galop perleido Viešvilę savo pusbroliui E. Kautius. Taip nunyko ši plačiosios Donelaičių giminės atšaka, nebepalikdama vyriškos lyties įpėdinių ir toliau neperduodama žymiosios pavardės.

E. Kautius sugebėjo Viešvilės dvarui pelnyti patį aukščiausią – riteriškojo dvaro statusą, tačiau savo šeimos taip ir nesukūrė.

XIX a. viduryje Viešvilės bajoriškasis dvaras su savo įmonėmis (vandens jėgainių varytais miltų malūnu, lentpjūve ir vėlykla) valdė 5435 margus žemės (apie 1360 ha), ten gyveno 485 žmonės.

1863 m. Viešvilės dvaras su Leipgirių kaimu iš viso valdė 6577 margus žemės (apie 1644 ha). Ten buvo užregistruoti 127 trobesiai su 533 gyventojais, kurie užsiėmė įvairiais amatais. Dvaro valdose laikyti 107 arkliai, 195 galvijai, 139 kiaulės ir net 984 avys.

Tais avininkystės bumo laikais mažiau derlingose krašto žemėse buvo ganomos tūkstantinės avių bandos. Jų vilną naudodavo ne vien šių apylinkių žmonės, bet ir tolesnių provincijų tekstilės pramonė. Deja, ir tuomet vykusi ūkio globalizacija tą verslą pribaigė. XIX a. antroje pusėje ir vėliau Europą užgriuvo kalnai pigios vilnos iš Australijos ir kitų tolimų šalių. Ten buvo gaunama daug geresnės kokybės vilna, greitai nukonkuravusi šiaurietišką šiurkščiavilnių avių produkciją. Taip Mažąją Lietuvą pasiekdavo net kitame pasaulio gale vykusių pokyčių aidai.

Kai bevaikis E. Kautius mirė, Viešvilės dvaras atiteko jo seseriai – popieriaus fabriko savininko Riedelio našlei. Ši dvarą vėliau paliko savo žentui majorui Šmitui, kurį daugiau išgarsino duktė, palikusi gimtuosius namus ir galop tapusi pasaulyje žinoma šokėja (scenoje pasivadinusia Dinah Grace). Taip iš Viešvilės iškeliauta į žinomiausias Europos ir tolesnes scenas.

1871 m. Viešvilės riteriškasis dvaras (kartu su geležies kalykla ir popieriaus fabriku) dar turėjo medžioklių namelį ir Leipgirių palivarką. Ten iš viso gyveno 492 žmonės. Iki XIX a. pabaigos dvare dar veikė spirito varykla ir alaus darykla.

1885 m. dvaras su savo padaliniais valdė 1755 ha žemės (iš jų 308 ha arimų, 171 ha pievų ir net 992 ha medynų). Ten stovėję 39 gyvenamieji namai su 508 gyventojais (tarp jų buvę 16 katalikų).

XIX a. pabaigoje Viešvilės dvaras buvo parduotas Hildebrandui, tapusiam didžiojo ūkio duobkasiu. Jis pardavinėjo dvaro valdas, ėmė kirsti dar likusius miškus.

1895 m. dvaras teturėjo 1233 ha žemės ir 457 gyventojus. Hildebrandas prie Nemuno senvagės pastatė modernią lentpjūvę, kur nukeliavo dvaro valdose iškirsta mediena. Baigus kirsti miško plotus, Viešvilės dvaras neteko savo svarbiausio turto. Sumenkusį ūkį perėmė valstybinė finansų žinyba, kuri 1902–1903 m. ėmėsi parceliuoti likusį turtą.

Dvaro sodyba atiteko Viešvilės vyriausiajai girininkijai (daugmaž prilygusiai šiandieninei miškų urėdijai), kai kurie jos trobesiai buvo perstatyti. Išparceliuotuose buvusių dvaro arimų plotuose įsikūrė valstiečiai žemdirbiai, sukurdami Vakarinės Viešvilės gyvenvietę.

1905 m. dvaro liekanai priklausė jau tik 672 ha žemės (apie du trečdaliai ankstesnių valdų jau buvo prarasta), ten stovėjo 75 gyvenamieji namai su 847 gyventojais. Dar vėliau teliko vien prisiminimai apie praeityje buvusį didįjį Viešvilės dvarą.

Tam dvarui (senovinio valdovo dvaro žymiausiai liekanai) išnykus, Viešvilėje toliau gyvavo smulkesni įvairių savininkų ūkiai.

Jau minėto popieriaus fabriko vietoje vėliau gyvavo Riedelsbergo sodyba. Kai XX a. pradžioje buvo parceliuojamos Viešvilės bajoriškojo dvaro valdos, šią sodybą kaip ramų prieglobstį senatvei nusipirko H. Hiopfneris, jau valdęs kelis krašto dvarus. Po tėvo mirties jo jauniausia duktė Gertruda 1920 m. ištekėjo už H.-O. fon Knoblocho – Romintos girininko vaikaičio, tuomet dirbusio dvarų inspektoriumi – prievaizdu. Ši pora dvarelyje šeimininkavo iki pat 1944 m. rudens, kai baigėsi ankstesnė epocha ir tradicinis gyvenimas.

XX a. pradžioje Riedelsbergui priklausė apie 38 ha žemės (kiek arimų, 9 ha paupio pievų ties Senuoju Nemunu, per 1 ha brandaus miško ir t.t.). Dvarelis dar nuomojo keliolika hektarų panemunių pievų ties Naujaisiais Lubėnais (iš ten būdavo atsivežama šieno). Nuo 1920 m. nuomota 10 ha arimų ties Apšriūtų kaimu.

Jaunieji savininkai, dar spaudžiami įvairių problemų (užsitęsusi žemės ūkio krizė, Klaipėdos krašto politinė padėtis ir kt.), ėmėsi ir netradicinių verslų. Buvo užveistas didelis vaismedžių sodas su medelynu, bet geresnių ir lepesnių veislių medelius pražudė šaltoji 1928–1929 m. žiema.

Augintos ilgos lysvės braškių, agrastai, įvairūs serbentai. Iš jų spaustos sultys, darytas naminis vynas (kaip ir iš prie namo augintų kelių vynmedžių krūmų uogų derliaus). Užsiimta anuomet populiarintu biologiniu (šiandien vadinamu ekologiniu) ūkininkavimu. Auginta didelė valgomųjų šparagų plantacija, kurių derlių pelningai parduodavo Tilžėje ir Klaipėdoje. Dalį šparagų konservuodavo sau.

Buvusio popieriaus fabriko „magazine“ (sandėlyje) buvo įrengta sūrinė, kur gamintas krašte populiariausias „Tilžės“ sūris.

Įsirengtas veislinis žirgynas, kur auginti jojamieji – karštakraujai žirgai (tokių turėta per 50) ir darbiniai – šaltakraujai arkliai (jų būdavo apie 40).

Apie 1932 m. užsiimta tuometiniu kaimo turizmu. Sodyboje įrengta poilsiavietė, reklamuota Klaipėdos krašto ir Vokietijos periodinėje spaudoje. Poilsiautojams buvo įrengta 12 kambarių su 25–28 lovomis (buvo ir prabangūs „kaizerio“ apartamentai), pasivaikščiojimo takai, sūpynės prie upelio. Būta nuolatinių atostogautojų iš Tilžės ir Klaipėdos. Atvykusieji keliaudavo po apylinkes, apžiūrėdavo senovinę geležies kalyklą ir jos vaizdingus įrenginius, ilsėdavosi miške ir prie vandens. Su didele karieta būrį svečių veždavo maudytis į Nemuno pakrantę. Žiemą tvenkinyje pripjauti ledo gabalai pjuvenų pripildytoje ledainėje išsilaikydavo iki rugsėjo mėnesio. Su jais gamindavo valgomuosius ledus ir kitus patiekalus poilsiautojams. Iš pradžių vienos paros poilsis kainavęs 1 markę, vėliau 3–3,5.

Poilsiautojų iš Karaliaučiaus ir Berlyno nestigo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Tada galvota statyti net naują viešbutį svečiams.

Toje žinomoje sodyboje 1941 m. keliems savaitėms buvo įsikūręs garsusis feldmaršalas Manšteinas su savo štabu. Tada dvaro ganyklose buvo įrengtas nutūpimo takas kurjerių lėktuvams.

Šie skirtingi dvarų likimai rodo, kad sumanūs šeimininkai sugebėdavo prasigyventi ir nedidelėje sodyboje, o nevykęs vadovavimas sužlugdydavo ir didžiuosius dvarus.

Vėlesnis Viešvilės miškų ūkis (kaip ir kiti tokie ūkiai Mažojoje Lietuvoje) veikė kaip valstybinis dvaras – stambi ūkinė organizacija.

Buvusio dvaro rūmuose nuo 1902 m. veikė dvi miškų įstaigos – vyriausiosios girininkijos ir vietinės girininkijos administracijos. Tas didysis pastatas stovėjęs ant kalnelio prie tvenkinio, supamas suvešėjusio parko medžių. Tą įspūdingą reginį mėgdavo fotografuoti keliautojai, jį savo kūriniuose įamžino garsūs praeities tapytojai.

Kuklesniame pastate buvo įsikūręs miškų sekretoriatas (kontora), kuriam vadovavo K. Danulis. Ten prieškariu darbavosi Mėta Simonaitienė-Žemaitytė, Ela Gotšalk-Radvilaitė, Angrabaitis ir kiti.

Visus finansinius reikalus tvarkė miškų kasa, kuriai vadovavo F. Gucaitis. Buvusio dvaro sodybos pastatuose buvo įrengti ir butai miškų darbuotojams, ten gyvenęs ir Viešvilės policininkas O. Prūsas.

1902 m. Viešvilės miškų ūkiui priklausė 4682 ha žemių (iš jų 4470 ha miškų), o 1925 m. – 5382 ha su 41 gyventoju. 1939 m. valdytos 9 girininkijos su 8852 ha (iš jų 8562 ha miškų, 50 ha arimų, 120 ha pievų, 50 ha ganyklų ir kt.). Ūkiui vadovavęs Tomsonas, vėliau dar dirbo Bekeris ir Belgardas.

Didelėje buvusio dvaro sodyboje nuo 1928 m. dar veikė lietuviška mokykla. Sodybos pastatai buvo elektrifikuoti, ten veikęs vandentiekis (vandenį tiekęs elektrinis siurblys). Dailius statinius supo nemažas dvaro parkas, tvarkingi gėlynai.

Įprastinis gyvenimas baigėsi 1944 m. pabaigoje, į Klaipėdos kraštą įsiveržus sovietinei kariuomenei.

1951 m. dar stovėjusios dvaro rūmų apdegusios sienos, kurias uoliai ardė, pardavinėdami plytas kitur ar naudodami pokarinėms statyboms. Buvo sunaikinti ir kai kurie kiti didžiosios dvaro sodybos trobesiai. Ištuštėjusiame plote sovietiniais metais būdavo rengiami šokiai pokariniams atvykėliams, greta įrengtos kapinės apylinkėse žuvusiems sovietiniams kariams.

Likę senojo dvaro pastatai buvo perdirbinėjami, nemaža jų nugyventa. Tiesa, vaizdingas dvaro parkas dar 1958 m. skelbtas valstybės saugomu objektu, o 1986 m. – vietinės reikšmės gamtos paminklu.

Pokariu buvo suniokotas ir Riedelsbergo dvarelis, nugriauta dauguma tos sodybos trobesių, nusiaubtos tenykštės kapinaitės, kur praeityje buvo laidojami ir Donelaičių giminės žmonės.

Sovietinės okupacijos dešimtmečiais ypač nukentėjo senosios geležies kalyklos sodyba. Visi vaizdingieji įrenginiai buvo išdraskyti, buvę gamybiniai statiniai nugriauti. Taip nebeliko dar prieškariu veikusio savotiško muziejaus – įspūdingų senovinių mechanizmų, archajiškos technologijos ir Viešvilės praeities liudininkų. Ties perstatyta tvenkinio užtvanka teliko perdirbinėtas gyvenamasis namas. Itin nusiaubtos ir tenykštės kapinaitės, kur iškasinėti kapai, pagrobti antkapiniai paminklai, nuardyta kapinių tvora.

Dabar apsilankiusieji Viešvilėje jau neberanda nei praeityje garsių fabrikų, nei keletos gyvavusių dvarų ženklų – po 1944 m. prarasta įspūdingiausia senojo paveldo dalis.

Literatūra:

1. Knobloch H. E. von. Das Gut Riedelsberg. Historische Rückblick und Erinnerungen. Berlin-Dahlem, 1997.

2. Knobloch H. E. von. Die Wischwiller Dorf-Chronik. VI. Berlin-Dahlem, 2002.

Autoriaus nuotr. 2002 m. liepos mėn.

Voruta. – 2012, lapkr. 10, nr. 23 (761), p. 3.

Voruta. – 2012, lapkr. 24, nr. 24 (762), p. 3.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2012 m. lapkričio 8 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 5:41 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →