Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Viešvilė. I d. Senieji fabrikai

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Plaukiant Nemunu žemyn už Kasikėnų dvarvietės ir Kalvelių kaimo (šis buvęs reikšmingas pramonės centras su nemažu uostu aprašytas 2011 m. išleistoje Martyno Purvino knygoje „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“) dešiniajame krante prasideda Viešvilės buvusios valdos.

Mažosios Lietuvos panemuniais, pamariais

Plaukiant Nemunu žemyn už Kasikėnų dvarvietės ir Kalvelių kaimo (šis buvęs reikšmingas pramonės centras su nemažu uostu aprašytas 2011 m. išleistoje Martyno Purvino knygoje „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“) dešiniajame krante prasideda Viešvilės buvusios valdos.

Vienai iš žymiausių panemunio gyvenviečių nestigo dėmesio. Pavyzdžiui, Riedelsbergo dvarelyje greta Viešvilės gimęs ir pokariu Vokietijoje atsidūręs energingas inžinierius H. E. fon Knoblochas su talkininkais parengė bene devynis tomus „Viešvilės kronikų“, kuriose surinko daug senų dokumentų, atsiminimų ir liudijimų apie krašto praeitį. Viešvilės mokyklos muziejaus kūrėja Danutė Daugirtienė parašė „Viešvilės istoriją“, apibūdindama ir pokario metus šiose apylinkėse.

Čia apsiribosime bendrai panemunių temai svarbesniais momentais, pasitelkiant ir kraštotyrininkų neaptiktus šaltinius.

Tenka pripažinti, kad Viešvilė nebuvo tikroji panemunių gyvenvietė. Jos atsiradimą ir vėlesnį suklestėjimą lėmė ne tiek didysis vandens kelias Nemunu, o kiti dalykai.

Ties dabartine Viešvile Nemuno vaga nukrypsta tolokai pietų link. Senovinius laikus dar primena beveik lygiagrečiai didžiajai upei per kelis kilometrus tekantys Kasiko ir Viešvilės žemupiai – buvusios Nemuno senvagės liekana. Dabar pačią gyvenvietę nuo Nemuno pakrantės skiria apie 1,5 km pločio užliejamų pievų bemiškis ruožas.

Kelis pastaruosius šimtmečius patogesne prieplauka buvo kairiajame krante įsikūrę Trapėnai, pro kuriuos ėjo laivybai tinkama upės vaga. Vis tiek Viešvilės klestėjimo ta kaimynystė nesustabdė – dešiniajame Nemuno krante būta savų privalumų.

Nors šiose apylinkėse gyventa jau seniai (dabartinėse giriose aptinkama savitų senovinių kapų), tačiau dabartinės Viešvilės ištakos veikiau sietinos su atvykėliais iš Vakarų.

Vietovė minėta kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose. Gal jau tada buvo pastebėtos tenykštės ypatybės – iš didžiojo pelkyno Karšuvos girioje ištekantis ir nuo pakilumos į Nemuną srūvantis visad vandeningas Viešvilės upelis, neilgame ruože krintantis žemyn į didįjį slėnį net iš keliolikos metrų aukščio. Gan lėkštame Nemuno žemupyje tai buvusi ypatinga vieta, anais laikais beveik neišsenkamas energijos šaltinis vandens jėgainėms, savotiška „mažoji Norvegija“ su sava kalnų upe.

Atrodo, kad tą sraunųjį upelį kai kas prisiminė po Žalgirio mūšio ir Melno taikos (1422) prasidėjus ilgiems ramaus gyvenimo amžiams. Iš Vakarų atvykdavę vandens malūnų specialistai, iš pradžių statę tokias įmones šalia kryžiuočių pilių, vėliau pradėjo dairytis ir po atokesnes apylinkes.

Prie Viešvilės upelio atsirado pirmasis vandens malūnas su savo tvenkiniu, vėliau ir kiti. Anuometiniai hidrotechniniai įrenginiai nebuvo ilgaamžiai – iš rąstų ir riedulių krautas, vėliau apnykusias užtvankas galop nuplaudavo didesnio potvynio vandenys. Taip Viešvilės istoriją galėtume pavadinti užtvankų statybos, jų atstatymų ir perstatymų istorija, užsitęsusia per daugelį šimtmečių.

Sraunus upelis pajėgė pasukti ne vien kokio menko grūdų malūno girnas, malant negausių apylinkės ūkininkų derlių. Veržliosios Viešvilės energija tiko ir kitiems tikslams, čionykščių jėgainių istorija atspindėjo ilgaamžę krašto ūkio raidą ir jos savitumus.

Pavyzdžiui, XVIII a. pabaigoje ties dabartine Viešvile veikė penkios ar daugiau vandens jėgainių, pastatytų prie keturių tvenkinių su užtvankomis.

Prie žemutinio tvenkinio ties Nemuno slėnio platybėmis įrengta vandens jėgainė suko anuometinės lentpjūvės įrenginius. Anksčiau buvęs grūdų malūno ir aliejaus spaudyklos tvenkinys su savomis jėgainėmis. Dar aukščiau įrengta kita jėgainė prie atskiro tvenkinio suko popieriaus fabriko mechanizmus. Prie ketvirto (aukštutinio) tvenkinio buvo įrengta vario kalvė – nedažnas dalykas Lietuvoje, kurios gamta neapdovanojo vario rūdos ištekliais.

Pasirodo anuomet buvo vykdoma sava atliekų surinkimo ir jų utilizavimo programa, rūpinantis, kad perniek nenueitų brangi žaliava galimiems naujiems dirbiniams. Tai buvo skatinama karaliaus Pričkaus (Friedricho) Didžiojo laikais, kai krašte bandyta veisti šilkverpius ir gaminti savą šilką, imtis kokių iki tol neregėtų verslų, siekiant anuomet madingo progreso. Taip 1768 m. tuometinis dvarininkas ir visos provincijos oberprezidentas (aukščiausias pareigūnas) Domhardtas su karaliaus pritarimu gan atokioje Viešvilėje įkūrė vario kalyklą. Valdžiai griežtai nurodžius visokius susidėvėjusius varinius daiktus (anuomet populiarias varines lėkštes ar dubenis, stalo ar kitokius įrankius bei visa kita) apylinkių gyventojai privalėjo atiduoti tik Viešvilės kalyklai ir niekam kitam. Tas vario laužas kalykloje būdavo sukalamas į varines plokštes ir vežamas į fabrikus kaip žaliava naujiems liejiniams ar kaliniams.

Įrengus aukštutinį tvenkinį, buvo pastatyta nauja jėgainė su vandens sukamais ratais, kurie kilnojo didžiuosius kalyklos kūjus. Vadovavimas šiai įmonei buvo pavestas iš Zalcburgo (Austrija) kilusiam C. Šetleriui, kuris šį verslą paliko savo įpėdiniams. Kalyklos krosnyse vario laužas būdavo įkaitinamas, panaudojant Jūravos girioje degtas medžio anglis. Ties šia užtvanka ir tvenkiniu buvo statomi vis nauji gamybai ir gyvenimui reikalingi pastatai, ten sukuriant naują nemažą sodybą tarp miškų.

Ties egzotiškąja vario kalykla 1840 m. dar buvo pastatyta antroji įmonė – geležies kalykla, gaminusi plūgų dalis.

Po ištiso šimtmečio veiklos senoji vario kalykla baigė darbą 1868 m. Ją nukonkuravo didžiosios Vokietijos ir Europos vario valcavimo įmonės, rinkai tiekusios pigesnę žaliavą. Tačiau taupiai gyvenusiame krašte neskubėta išdalyti senosios įmonės, išdraskyti jos įrenginių.

Ta įmonė vėl atgaivinta ekonominio pakilimo laikais. 1875 m. darbą pradėjo jau geležies apdorojimui pritaikyta įmonė. Čia kaltos arklinių vežimų ašys ir kitkas keliavo į Rusijos rinką, pasiekdamos ir Didžiosios Lietuvos kaimus. Tų ilgaamžių dirbinių iš Viešvilės dar neseniai būdavo įmanoma aptikti mūsų krašte – sudūlėjus senam vežimui taupūs ūkininkai ir meistrai geležines jo dalis neretai panaudodavo naujam dirbiniui. Vežimų ašys gamintos iš apylinkėse surinkto geležies laužo, naudotos vietinės medžio anglys (šias vėliau išstūmė atvežtinės kaitresnės akmens anglys). Įmonė vėl nutraukė darbą 1903 m., nebeatlaikiusi konkurencinės kovos su didžiaisiais fabrikais.

Atrodo, kad kai kurie jos įrengimai (pavyzdžiui, iš storų ąžuolinių rąstų, apkaustytų geležimi, padaryti didžiuliai kūjai) dar buvo iškilę iki XX a. vidurio. Deja, sovietinės okupacijos laikais viskas buvo išdraskyta, tad šiandien Viešvilėje jau nebegalima išvysti archajiškos kalyklos ir jos įspūdingų įrenginių – dar XVIII a. gyvenimo liudininkų.

Vis tik metalo dirbinių gamyba Viešvilėje nenutrūko ir XX a. pirmoje pusėje.

Dar 1895 m. buvo pastatyta garinė kalvė, nebepriklausiusi nuo vandens išteklių tvenkinyje ir gamtos išdaigų. Nuo 1897 m. ten naudoti geležies ruošiniai buvo atvežami iš tolimosios Silezijos. 1900 m. greta senovinės kalyklos (vėl neskubant jos sunaikinti) buvo pastatyta naujoviška plieno kalykla, kur gamintas žemės ūkio inventorius ir geležinkelio riedmenys. Šie Viešvilės įmonės gaminiai Rytprūsiams buvo tiekiami iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

XX a. pradžioje parceliuojant didįjį Viešvilės dvarą, jo padalinį – geležies kalyklą – įsigijo tai gamybai nuo XVIII a. vadovavusi Šetlerių giminė. Sodyba prie aukštutinio tvenkinio perėmė ir patį Viešvilės dvaro vardą.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje įsiveržusi Rusijos kariuomenė suniokojo įmonės įrenginius bei pastatus, į Rytus ištrėmė dvarininkų šeimą. Nebeprižiūrima medinė užtvanka nebeatlaikė pavasario potvynių ir išgriuvo, tvenkinio vanduo nugarmėjo žemyn į Nemuną.

Pokariu suniokotą įmonę ėmėsi atkurti dvarininkų įpėdinis G. Šetleris, pirmasis giminėje įgijęs mašinų gamybos inžinieriaus kvalifikaciją Poznanės ir kitose mokyklose, dirbęs Ragainės žemės ūkio mašinų fabrike.

Palaipsniui buvo atstatyta suniokota sodyba ir kalyklos padaliniai. Atkurta įmonė veikdavo ištisą parą, naudodama Viešvilės upelio vandens jėgaines. Anuomet apylinkėse aidėjo nepaliaujamas didžiojo kūjo dundesys (anot senųjų gyventojų prisiminimų, naktį net lovos Viešvilėje kilnodavosi nuo to daužymo).

1937–1938 m. prie garinės kalvės pastato dar buvo pridurtas elektros generatoriaus priestatas (tą mechanizmą taip pat suko užtvankoje įrengta vandens turbina). Tuo užsiėmė Viešvilės kalvio Viliaus Radvilos brolis Paulius, 1944 m. žuvęs Rytų fronte.

Reikėtų pažymėti, kad Radvilų pavardė Mažojoje Lietuvoje nebuvo reta. Čia būta ir žymiųjų Lietuvos didžiūnų Radvilų giminaičių. Antai 1657–1665 m. Rytprūsių valdytojai buvo Boguslovas Radvila, kilęs iš Biržų ir Dubingių kunigaikščių giminės. Jis savo turtais pranokęs ir tuometinį Lenkijos karalių, ilgai (iki Adolfo Batakiečio laikų) žinotas kaip didžiausią karjerą Prūsijoje padaręs ir ten aukščiausias pareigas užėmęs lietuviškosios kilmės asmuo. Vokietijos archyvuose tebesaugomoje Radvilų giminės korespondencijoje ir šiandien galima pamatyti daugybę laiškų ir prašymų, kur kilmingojo ir turtingojo giminaičio ar geradario prašoma pagelbėti kokiam briliantų ar dvarų netekusiam nelaimėliui. Deja, tą lietuviškų maldavimų ir kaulijimų tradiciją dar vis neskubama apibūdinti, Radvilų giminės dokumentais mažai kas tesidomi.

Pagrindiniu Viešvilės geležies kalyklos meistru ilgai dirbo vokietis H. Knopkė. Kai 1929 m. jis žuvo, pamainos teko ieškoti Vokietijoje – nei Klaipėdos krašte, nei Lietuvoje tokios kvalifikacijos meistrų daugiau nebūta. Tai rodo, kad šiandien kuklioje Viešvilėje praeityje veikė neeilinė įmonė.

Dar viena egzotiška tenykštė įmonė – praeityje garsus popieriaus fabrikas.

Jį 1767 m. įkūrė vis tas pats Viešvilės dvarininkas F. fon Domhardtas. Pastačius naują užtvanką ant upelio buvo suformuotas atskiras tvenkinys, įrengta vandens jėgainė. Ji varė olandiškojo pavyzdžio popieriaus gamybos mechanizmus. Kaip popieriaus gamybos žinovas buvo pakviestas meistras K. L. Cieseris. Jo duktė ištekėjo už vėliau atvykusio meistro F. A. Riedelio. Šis vėliau perėmė gamyklą ir perdavė savo įpėdiniams, tad Viešvilės popieriaus gamyba ilgą laiką išliko vienos Riedelių giminės rankose. Jau 1815 m. šis popieriaus fabrikas vadintas Riedelsbergo vardu.

Šią įmonę paveldėjęs dešimtasis F. A. Riedelio sūnus F. E. Riedelis vedė Viešvilės dvarininko seserį M. Kautius ir galop paveldėjo visą dvarą. Taip Viešvilėje pynėsi dvarų ir fabrikų likimai.

Prie anuometinės užtvankos buvo sukurta didelė sodyba su arklidėmis ir vežimine – daug vežimų reikėjo anuometinei popieriaus žaliavai parvežti. Steigiant fabriką pirmiausiai buvo gauta Prūsijos karaliaus privilegija – 15 mylių spinduliu aplink surinkti visus skudurus popieriaus gamybai. Fabrike tie seni skudurai „malti“ – trinti gaminant pluoštą popieriui. Valdžios nutarimu gamykla pirmuosius šešerius metus buvo atleista nuo mokesčių.

Kraštui ilgai tiekęs popierių, nuošalus Viešvilės fabrikas negalėjo gyvuoti amžinai. Naujas grėsmes paskelbė 1843 m. pradėjęs veikti kur kas didesnis Tilžės popieriaus fabrikas, paskui ir kitos įmonės, kur gamyba vyko moderniškiau.

Ilgokai konkurentams priešinęsis Viešvilės fabrikėlis 1885 m. turėjo baigti savo veiklą. Jo senoviškas popierius nebeprilygo moderniųjų įmonių gaminiams.

Tos įmonės veikla atspindėjo Mažosios Lietuvos gyvenimo ypatybes. Nuo seno raštingame krašte popieriaus reikėdavo daug kam – ir valdžios raštininkams, ir savo artimiesiems laiškus rašydavusiems. Tad popieriaus gamyba buvo šio regiono savotiškas „firminis ženklas“, visada kur nors veikdavo vieni ar kiti tokie fabrikai.

Ankstyvajame popieriaus gamybos periode neapsieita be galingų vandens jėgainių, kurias retai kur būdavo įmanoma pastatyti. Būtent sraunusis Viešvilės upelis anuomet lėmė tos specifinės įmonės įkūrimą (kitas toks vandens srautas tada tebuvo surastas atokiuose Galdapės kalvynuose, Vištyčio ežero apylinkėse), nuošalių panemunių vietovę pavertė krašte žinoma vieta ir reikšmingu pramonės centru.

Viešvilės popieriaus įmonei baigus savo veiklą, jos jėgainė vėliau naudota aliejaus spaudyklai ir vėlyklai. Fabriko pastatuose buvo apgyvendinti dvaro darbininkai.

Anksčiau popieriaus masei kaitinti skirta didžioji viryklė paskui naudota dvaro gyvulių pašarams virti. Aukštąjį fabriko dūmtraukį vėliau panaudojo sodyboje įrengta sūrinė ir dvaro kepykla. XX a. pradžioje dar buvo likę ir nebereikalingų popieriaus gamybos įrengimų.

Viešvilės gerovė dažnai priklausė nuo gamtos kaprizų. Visas įmones hidroenergija aprūpindavęs sraunusis upelis kartais tapdavo nemenka grėsme. Antai 1928 m. pradžioje užgriuvo ankstyvas ir katastrofiškas potvynis – tirpstantys gausaus sniego klodai vandeniu perpildė aukštutinį tvenkinį ir prasiveržė žemyn nuplaudami senąją užtvanką ties buvusiu popieriaus fabriku, vienur išgraužė naują upelio vagą, kitur supylė sąnašas. Taip beveik išnyko senoji (vėliau jau nebeprižiūrėta kaip nebereikalinga) užtvanka ir buvęs tvenkinys.

Ta katastrofa savaip simbolizavo senųjų vandens jėgainių amžiaus pabaigą. Dar XIX a. naujuose krašto fabrikuose atsirado garo jėgainės, vėliau radosi ir elektros energija. Kai kur dar likusios upelių užtvankos su vandens jėgainėmis dažniau naudotos tik nedideliems grūdų malūnams sukti ar kitoms smulkesnėms įmonėlėms. Kitur būdavo skaičiuojama, kad tvenkinys užimąs pernelyg daug vietos, kad tą plotą galima būtų panaudoti pelningiau. Visai pagrįstai skųstasi, kad hidroenergija nesanti patikima – sausringais metais tvenkiniai neužsipildydavo, o drėgnais laikais grėsdavo katastrofos. Į upelių užtvankas suleisti mediniai rąstai galop sudūlėdavo ir vandens spaudimas išversdavo iš grunto supiltus pylimus. Tvirtesnes užtvankas pradėta statyti tik XX a. pradžioje paplitus betonui.

Beje, griežtai tvarkytame krašte hidroenergija nebuvo palikta likimo valiai. Antai sumanius Viešvilėje statyti popieriaus fabriką ir vario kalyklą prie naujų užtvankų, tam pirmiausiai reikėjo gauti „vandens teises“ – leidimą pasinaudoti hidroenergija. 1767 m. tokiai veiklai buvo gauta net karališkoji privilegija.

Įvairiais laikais Viešvilėje būta ir kitokios pramonės. Lyg tenai 1730 m. veikęs žydo Šlomkos odų fabrikas, kur būdavo apdirbamos odos iš apylinkių.

Žymiausias grūdų malūnas prie savosios užtvankos nuo seno priklausęs valstybiniam domenui. 1748 m. jį paveldimajai nuomai įsigijęs J. H. Šulcas. 1765 m. minėtas dvarininko J. F. Domhardto atstatytasis vandens malūnas, kurį nupirkęs malūnininkas Šulcas. 1789 m. buvo pastatyta nauja to malūno užtvanka, sukuriant talpesnį vandens tvenkinį. 1794 m. sudegė senasis malūno pastatas. Jis atstatytas prie naujosios užtvankos 1795–1796 m. Viešvilės miltų malūnas veikė XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje. II pasaulinio karo pabaigoje apdegusį vandens malūno pastatą sovietiniais metais suremontavo vietos ūkis ir naudojo savo reikalams. Tik 1958 m. senovinis malūnas baigė savo veiklą – ten nelaimingai žuvo darbuotojas, uždaryta įmonė buvo apleista, o vėliau visai nugriauta.

Viešvilėje būta ir kitokių verslų. Pavyzdžiui, 1784 m. ten veikė net penkios skirtingos įmonės: vėlykla, aliejaus spaudykla, miltų malūnas, vario kalykla ir lentpjūvė. Aniems laikams tai buvęs unikalus pramonės kompleksas, kokio nebūta niekur kitur Nemuno pakrantėse (daugiau fabrikų kurta tik didžiuosiuose krašto miestuose – Ragainėje ir Tilžėje).

Literatūra:

1. Daugirtienė D. Viešvilės istorija. Mašinraštis. Viešvilė, 1991.

2. Knobloch H. E. von. Wischwiller Dorf-Chronik. IX. Berlin-Dahlem, 2005.

Autoriaus nuotr.

Voruta. – 2012, spal. 13, nr. 21 (759), p. 3.

Voruta. – 2012, spal. 27, nr. 22 (760), p. 3.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2012 m. spalio 10 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 5:36 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →