Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Vanagų bažnyčia: nepaliesta karo audrų

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Lietuvių literatūros klasikės Ievos Simonaitytės (1897-1978 m.) gimtojo kaimo Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia pernai (2009 m.) šventė savo 100 metų jubiliejų.

Lietuvių literatūros klasikės Ievos Simonaitytės (1897-1978 m.) gimtojo kaimo Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia pernai (2009 m.) šventė savo 100 metų jubiliejų. „Mes nieko negalim ir nenorim keisti, nes ši bažnyčia yra graži savo unikalumu“, – sako dabartinis Vanagų bažnyčios kunigas ir Klaipėdos universiteto teologijos mokslų dėstytojas Remigijus Šemeklis.

Pradžių pradžia

Jau 1890 m. keturiolika šiaurės rytų Priekulės parapijos kaimų – Agluonėnai, Aisėnai, Ašpurviai, Dėgliai, Dvyliai, Kantvainiai, Pėžaičiai, Poškos, Pozingiai, Stankaičiai, Stonaičiai, Šaukliai, Vanagai ir Žydeliai buvo sujungti į atskirą Vanagų dvasinę apylinkę. 1903 m. įkurtos Vanagų parapijos kunigu paskiriamas Martinas Mehlhornas. Pamaldas jis ima laikyti pradinėje mokykloje, įkurdintoje vietinio ūkininko Gložaičio name. Vėliau jos persikelia į atskirą liaudies mokyklos pastatą. 1905 m. kunigauti atvyksta jaunas, energingas dvasininkas Emilis Bleiweisas (Emil Rudolph Hugo Bleiweiss).

1906 m. pastatomas kunigo namas su sale – klase konfirmantams mokyti, parapijiečių susirinkimams rengti. Bažnyčios pastatą projektavo Ragainės meistras Tumašaitis (Tumascheit), jis vadovavo ir statybos darbams.

1907 m. rugpjūčio 20 d. buvo padėtas kertinis bažnyčios akmuo. Į švininę kapsulę buvo įdėti bažnyčios statymo dokumentai, bažnyčios ir kunigo namo brėžiniai, keletas monetų.

Į bažnyčios pašventinimo pamaldas 1909 m. susirinko daug žmonių, vyskupas, Priekulės, Kretingalės, Dovilų, Kairių parapijų kunigai ir net pats Prūsijos generalinis superintendantas D. Braunas. Pamaldos laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Pamaldas laikęs E. Bleiweisas už finansinę paramą dėkojo Konsistorijai, skyrusiai 2 600 markių, Rytprūsių parapijoms, sudėjusioms 2 725 markes, savo bendruomenės nariams, Sinodui ir Bažnyčios tarybai, ir galiausiai kaizeriui, davusiam stambiausią sumą – 28 660 markių.

Visi liko patenkinti grakščia raudonų plytų dvinave bažnyčia, medinėmis gaubtomis lubomis. Jos nuo centrinės ašies kiek į dešinę patrauktas bokštas su masyviu kryžiumi buvo toli matomas pamario lygumoje. Apie visa tai monografijoje „Mažosios Lietuvos Bažnyčia“ aprašė Albertas Juška.

Ieva Simonaitytė ir Vanagų bažnyčia

Jaunystėje rašytojai I. Simonaitytei nauji maldos namai padarė didelį įspūdį. Ji pasidžiaugė, kad aplink bažnyčią griežtas ir stropus kunigas Bleiweisas pats pasodino medelių. Gausaus žmonių srauto įnešta I. Simonaitytė rašė: „Niekas bažnytėlėje neblizga nei auksu, nei kristalais ir nei pigiais bet kuriais kitais papuošalais. Bažnyčia graži savo naujumu, savo paprastumu. Šone sakykla, per vidurį altoriukas, abu iš kuklaus medžio, dengto purpuru. Ant altoriaus mūka – medinis kryžius su sidabriniu Kristaus kūnu.

Tiesa, gale bažnyčios vitražai. Šauklio Jūris sakė, kad jie dovanoti pačios ciesorienės Augustos.

Vitražuose atvaizduoti Petras ir Povilas – apaštalai. Vienas su baisiai dideliu raktu, kitas pasirėmęs ant kardo.“

I. Simonaitytę jaunystėje globojęs kunigas E. Bleiweisas ne tik rūpinosi jos išsilavinimu, bet ir vežė gydytis į Angerburgą. Todėl atsidėkodama rašytoja 1977 m. įkalbėjo savo pažįstamą operos dainininką E. Schumaną surasti gerą meistrą bažnyčios vargonams suremontuoti. Ir pati sumokėjo už tai, kad jie vėl prabiltų. Ji pasirūpino, kad prie Vyžių bažnyčios esančių kapinių šio kunigo palaikai būtų perlaidoti Vanaguose. Be jo, čia palaidoti kunigai K. Lokys ir J. Sprogys.

 

Skirtumai

„Jeigu pažiūrėsime senas nuotraukas, už altoriaus yra buvę nutapyti ornamentai, nūnai uždažyti, – Vanagų bažnyčios paslaptį atskleidžia dabartinis jos kunigas R. Šemeklis. – Bažnyčia yra išskirtinė ne savo puošyba, bet tuo, kad ji išlaikė savo vitražus ir suolus, sakyklą, nes daugelis kitų karo ar pokario metais buvo paverstos sandėliais. Iš dalies ji nenuniokota parapijiečių dėka, be to, ji yra miškuose, sunkiau pasiekiama. O protestantų bažnyčioms būdinga kukli architektūra, neperdėta, svarbiausia – altorius, nes mes esame sakramentinė bažnyčia.

Ypatingos svarbos ir pagarbos yra krikštas, altoriaus sakramentai (Šventoji vakarienė), žmonės iš pagarbos Kristaus kūnui ir kraujui, eidami komunijos, net atsiklaupia, ir dažniausiai prie altoriaus suklaupia ratu. Pagal Katekizmą išpažintis nėra privaloma, liturgijoje yra nuodėmių išpažinties malda. Liuteronai kunigui privalo pasakyti tik tas nuodėmes, kurios jį kankina, kad kunigas paskelbtų atleidimą Kristaus vardu. Dažniausiai ją atlieka prieš mirtį, ar padaręs tikrai sunkų nusikaltimą“, – skirtumus nusakė kunigas.

Bažnyčioje yra atminimo lentos, kuriose įrašyti žmonės, gyvenę Vanagų parapijos kaimuose, dalyvavę Pirmajame pasauliniame kare ir jame žuvę. Atminimo lentos pašventintos 1927 m., tarnaujant kunigui Schaliui. Beje, šiuo metu evangelikų liuteronų kunigai atsisakė taliarų ir vilki senaisiais liturginiais drabužiais.

Po Antrojo pasaulinio karo kurį laiką katalikai yra meldęsi buvusiuose parapijos namuose. Buvusi klebonija taip pat buvo atimta iš parapijos. Nepriklausomybės metais šie pastatai, deja, labai apleisti, buvo sugrąžinti parapijai. Atitaisant neteisybę, valstybė pagelbėja tuos pastatus restauruoti, atnaujinti.

Asmenybės

Po kunigo Rogos buvusio kunigo Moro ir nuo 2002 m. kunigaujančio Remigijaus Šemeklio portretų dar nėra šalia bažnyčioje kabančiųjų ikikarinių ir pokarinių dvasininkų fotografijų.

„Tai buvo giliai tikintys, išmanantys Šventąjį Raštą žmonės, norintys dalintis tais dalykais su tikinčiaisiais. Paprastai kunigai suburdavo orkestrą ar chorą, važinėdavo po parapijas. Jų dėka muzikinė kultūra klestėjo. Kunigai, kurie buvo iki karo gavę teologinį išsilavinimą Kauno ar Karaliaučiaus universitetuose, kai kurie Estijoje ar Latvijoje, kurie buvo vokiškos kilmės, mokėjo ir vokiečių, ir lietuvių kalbas. Vokiečių ir lietuvių parapijoms pamaldos vyko atskirai, buvo kiti giesmynai, būdavo, jeigu kunigas nepakankamai gerai moka lietuviškai, parapijiečiai priešindavosi jo paskyrimui. XX a. pradžioje Vanaguose gyveno apie 500 vokiečių ir 2 000 lietuvių tikinčiųjų“, – pokalbininkas išskyrė kunigą Oto Vosylių, žuvusį Antrajame pasauliniame kare ir 1946 m. iš lagerio grįžusį Jurgį Sprogį.

„Dar viena išskirtinė Vanagų asmenybė – kunigas Kristupas Lokys, djakonijų „Sandoros“ draugijų iniciatorius ir įkūrėjas, poliglotas, misionierius Indijoje. 1914 m. grįžo į namus atostogų ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukė jo misionierišką veiklą, tad jis buvo paskirtas kunigu į Vanagus. K. Lokys labai rūpinosi lietuvybės palaikymu Klaipėdos krašte. Rengė įvairius leidinius, tarkim, „Prūsų lietuvininkų balsas“, kūrė įvairias šalpos organizacijas bei draugijas“, – pasakojo kunigas R. Šemeklis.

A. Juška savo monografijoje rašė, kad K. Lokys, buvo vienas pirmųjų indiškos tematikos propaguotojų lietuvių literatūroje. Savo namuose, kaip retas Mažosios Lietuvos kunigų, kalbėjo tik lietuviškai. Buvo kuklus, pats vežimaičiu susiveždavo šieną. Prijaučiantys vokiškumui ir net pats Klaipėdos krašto generalinis superintendantas ne kartą skundė Karaliaučiaus ir Berlyno konsistorijoms, siūlė atleisti iš pareigų. Bet parapijiečiai subruzdavo ginti savo kunigą, ir bažnytinė vyresnybė palikdavo jį ramybėje. Jis palaidotas Vanagų kapinaitėse.

Tradicijos tęsiamos

Kunigas R. Šemeklis sakė, jog praėjusiais metais sutuokęs dvylika porų, pakrikštijęs septynis vaikelius, konfirmavęs penkis jaunuolius, palaidojęs keturis žmones. Šiuo metu Vanaguose yra 140 parapijiečių, tuo tarpu po karo buvo 1 500. Kunigai atlyginimo negauna, tik aukas, jeigu laidoja, krikštija ar tuokia, todėl dar turi kitą darbą.

„Prasmingiausi ir gražiausi renginiai – adventinė popietė Agluonėnuose, kurią rengiame kartu su katalikų tikėjimo vaikais, mokyklos muzikos būreliu ir seniūnija. Per metus bažnyčioje vyksta bent vienas vargonų koncertas.

Praėjusiais metais bažnyčioje vyko Giesmių Giesmelės šventė; organizuojamos krikščioniškos jaunimo stovyklos; dažniausiai visur išsibarstę senbuviai vanagiškiai suvažiuoja į pamaldas per didžiąsias šventes ar jubiliejus. Didele bažnyčia mes turbūt jau niekuomet nebūsim. Jeigu žmonės rinksis, dirbs, kaip per pastaruosius 20 metų, kai padaryta labai daug (išgelbėti pastatai, parapija atverta lankytojams), įrengsime ir kleboniją bei salę bendruomenei su istorine ekspozicija. Aš manau, dabar bažnyčios paskirtis būti ne vien maldos namais, kur žmonės turėtų galimybę mąstyti, gauti gerą pamokymą, bet ir bendruomenės centru, nesiskaidant į religines konfesijas“, – sakė kunigas R. Šemeklis.

Atminimas

Kunigo Jurgio Sprogio sūnus Jurgis su žmona Valtraute gyvena Poškų kaime.

„Mano tėvelis augino 18 vaikų, iš kurių gyvų liko dešimt, o mes su žmona turime penkis vaikus. Per šventes jie atvažiuoja su šešiais vaikaičiais ir mes kartu meldžiamės Vanagų bažnyčioje“, – sakė vyras, ilgus dešimtmečius buvęs Vanagų bažnyčios komiteto pirmininkas, savo pareigas nūnai perdavęs sūnui Manfredui. Šis dar yra ir varpininkas.

Žmonių gerbiamas kunigas J. Sprogys itin pasitarnavo parapijos pakėlimui, anuomet dar daug vanagiškių nebuvo išvažiavę svetur, bažnyčia būdavusi tokia pilna, kad nebuvo, kur sėstis. Jis subūrė chorą. O jo sūnus Jurgis pūtė triūbą orkestre – per šventes ar laidotuves. Ponia Valtrautė dalyvavo Šilutės „Sandoroje“, dalijo seniems žmonėms labdarą, per bažnyčios šventes ruošė vaišes. Jiedu prisimena, kad anksčiau parapijiečiai buvo labai draugiški, ūkio darbuose kaimynui padėdavo visas kaimas. Bažnyčios restauravimui lėšų nebuvo, stogas – kiauras, kurį kas savaitę lopė, būdavo, kad ir pats bažnyčios komiteto pirmininkas korėsi ant stogo. Tvarkydavo vandalų paliktus pėdsakus.

Ponas J. Sprogys po šiai dienai draugauja su Vokietijoje gyvenančiu vanagiškiu Jonu Skėriu, kuris surinko lėšų klebonijos remontui, o šiuo metu rengiasi padėti visiškai atstatyti kunigo namą, kuris sovietmečiu buvo paverstas kultūros namais.

Ištrauka iš I. Simonaitytės knygos „… O buvo taip“

„…Vieną kartą, jau po bažnyčios pašventinimo, aš išėjau už vartų, kad pamatyčiau Vanagų bažnyčios bokštą. Mačiau jį, ir man pasidarė malonu, tarsi kažką atradau, tarsi mane aplankė kas nors iš namiškių. Bet štai dar kas: matyti mačiau ne kartą, o dabar aš išgirdau. Išgirdau Vanagų bažnyčios varpus skambant. Varpus… Varpai! Jie kvietė mane – ne dievop, ne, ir ne į bažnyčią. Aš dar niekada nebuvau bažnyčioje buvusi ir nežinojau, ar ten pagauna koks naujas jausmas, ar tik šiaip sau eini. Ateis laikas, aš pamatysiu savo Vanagų bažnyčią ir iš vidaus, tai šiuo metu nesvarbu.

Bet varpai man sakė visiškai ką kita. Jie sakė man, kad yra pasaulyje kažkas gražesnio už surinkimo lempos kupolą ir kad yra kažkas skambesnio už laistytuvo muziką. Jie sakė man, kad tos popierių skiautelės arba knygelės, kurias aš taip atsidėjusi išnagrinėjau, – niekai. Jie sakė man, kad pasaulyje yra ar dar bus kažkas didingo ir galingo ir kad aš būsiu to dalyvė.“

Ivona Žiemytė, „http://www.ve.lt/?data=2010-01-22&rub=1065924826&id=1264111745“, 2010 m. sausio 21 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 4:48 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →