Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Vaclovas Bagdonavičius. Martynas Jankus ir Vydūnas: bendrumai ir skirtybės

Pagal   /  2018 liepos 31  /  Komentarų nėra

Vydūno laiškas Martynui Jankui

Vaclovas BAGDONAVIČIUS, www.mazoji-lietuva.lt

Martynas Jankus ir Vydūnas – pačios iškiliausios figūros XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos tautiniame sąjūdyje. Tiek vienas, tiek kitas nuveikė stebėtinai daug, paliko bene ryškiausiai įsimenamus įvaizdžius tiek amžininkų, tiek jaunesnės kartos žmonių, juos dar mačiusiųjų, atmintyje. Galima sakyti, abu tiek anuomet buvo, tiek dabar tebėra vos ne legendinės asmenybės. Konkrečios jų veikimo sferos susisieja tik iš dalies, didžiąja dalimi tas veikimas kiekvieno buvo kitoks, nors ir orientuotas į tą patį bendrąjį tikslą – lietuvybės saugojimą ir puoselėjimą savame krašte. Tasai tikslas vienijo ne tik šios du didžiavyrius, bet ir kitus bent kiek aktyvesnius to krašto lietuvius, palikusius didesnius ar mažesnius pėdsakus jo kultūrinės ar kitokios raiškos dirvoje. M. Jankus ir Vydūnas nebuvo vienas kitam itin artimi, kiekvienas turėjo dvasiškai giminingesnių bičiulių iš veiklesniųjų savo amžininkų tarpo. Tačiau nuveiktų darbų mastai ir įnašai į tautos gyvinimo vyksmą šiuos skirtingus žmones daro išskirtinius, lygintinus su dviem panašaus aukščio to paties kalnagūbrio viršūnėmis. Žinoma, tą panašų šių viršūnių aukštį regime, žvelgdami, palyginti, iš dar nedidelės laiko retrospektyvos, iš kurios matomas vaizdas dar ne kuo tesiskiria nuo prieš beveik šimtmetį matytojo. Didesnė laiko perspektyva greičiausiai išryškins ir tų dydžių skirtumus, kuriuos aiškiau suvoks jaunesnės kartos. Tie skirtumai turėtų matytis tame, kas bus palikta garbingai istorijai ir kas tą istoriją pergyvens bei liks vėlesnių laikų aktualybėje. Šiandien verta pažvelgti į tai, kuo šios abi įstabios viršūnės ne tik dydžiu, bet ir pačia savo esme yra panašios ir į tai, kas tą esmę jose skirtingai išreiškia.

                      Abu iškilieji Mažosios Lietuvos veikėjai yra susilaukę nemaža pagarbos ir tyrėjų dėmesio, nors apie juos pasakyta toli gražu dar ne viskas. M. Jankaus gyvenimas, visuomeninė,  politinė ir kultūrinė veikla kol kas išsamiausiai, nors kiek ir fragmentiškai, nušviesta 1967 m. Toronte išleistoje Kanadoje gyvenusio žurnalisto Pranio Alšėno (1911 – 1986) monografijoje[1] . Leidybinė jo veikla gana detaliai išryškinta knygotyriniuose Domo Kauno darbuose[2]. Istorikė Silva Pocytė monografijoje Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871 – 1914[3]  parodė konkretų M. Jankaus įnašą į Prūsų lietuvių tautinį judėjimą. M. Jankaus figūra šmėsteli ir daugelio kitų Mažosios Lietuvos istorikų ar jos kultūros tyrėjų darbuose. Jo atminimas gražiai saugomas, jo gyvenimas ir veikla išsamiai nušviečiama jam skirtame memorialiniame muziejuje Bitėnuose. Čia sukaupta nemaža tyrėjų dar neliestos rankraštinės ir kitokios medžiagos. Šio muziejaus veiklos 25 – mečiui skirtame leidinyje[4] pasakojama ir apie Jankaus asmenybę, pateikiama naujų faktų, susijusių su jo aplinka, spausdinama iki tol nepublikuotos ikonografinės medžiagos.

Apie Vydūną darbų pasirodė dar jam gyvam esant. Juose bei jau po jo mirties išėjusiuose gana išsamiai nušviestas Vydūno gyvenimas, išanalizuota draminė kūryba, filosofija, apžvelgta kultūrinė veikla. Ryškiausi iš ankstyvųjų darbų – Vinco Mykolaičio-Putino[5] ,Vaižganto[6], Salio Šemerio[7] studijos . Šiais laikais išėjo net kelios Vydūnui skirtos knygos[8], paskelbta daug studijų, straipsnių, paryškinančių vieną ar kitą jo veiklos ar kūrybos aspektą. Tai rodo išskirtinį dėmesį šiam Mažosios Lietuvos fenomenui. Kelis kartus kartotinai išleista jo fundamentaliųjų dramų rinktinė, publikuotas istoriosofinis veikalas Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių, išleistas filosofinių raštų keturtomis, leidžiami eseistikos ir publicistikos tekstai.

                      Čionai mes nesileisime į šių veikėjų gyvenimo, veiklos ar kūrybos peripetijas, o sutelsime dėmesį į tiesioginius ar netiesioginius jų sąlyčio taškus.Tasai sąlytis yra lyg akivaizdus, apie jį žinoma kaip apie savaime aiškų dalyką, tačiau dar niekas į jį nėra pažvelgęs atidžiau, labiau jo sukonkretinęs. Šis darbelis bus pirmas bandymas paėjėti to sukonkretinimo linkme. Tačiau juo jokiu būdu nepretenduojama apie tą šių didžiavyrių sąlytį pasakyti viską ir išsamiai. Pasakysime tiek, kiek šiuo metu pajėgsime, kiek pavyko sužinoti ar pasinaudoti prieinama medžiaga, ką sugebėjome tame sąlytyje savo akimis įžvelgti. Tikėkimės, kad ateitis atskleis dar nežinomų faktų, pamėtės naujos medžiagos ar suteiks kitokių galimybių naujoms su šiuo sąlyčiu susijusioms įžvalgoms.

Martynas Jankus

                      Iš esmės visos M. Jankaus ir Vydūno sąsajos sąlygotos bendro veikimo tautiniame Mažosios Lietuvos sąjūdyje. M. Jankui buvo lemta tapti to sąjūdžio dalyviu pačioje jo pradžioje. Vydūnas, būdamas dešimtmečiu jaunesnis, į tą sąjūdį dešimčia metų vėliau ir įsijungs.

                      Būsimajam Vydūnui dar tik besiruošiant savarankiškam gyvenimui, dar besimokant mokytojų seminarijoms moksleivius ruošusioje Pilkalnio preparandijoje ir Ragainės mokytojų seminarijoje, M. Jankus jau buvo ne tiek mažai nuveikęs. Kai kas iš to veikimo tiesiogiai palietė ir „garbėn kelti lietuviškumą“ pasiryžusį jaunikaitį. Pirmiausia – garsioji Aušra, kurios aktyviausių talkininkų gretose buvo M. Jankus. Kai Aušra buvo spausdinama Ragainėje, vienas iš Vydūno brolių toje spaustuvėje mokėsi raidžių rinkėjo amato ir keletą jos numerių parsinešė namo. Tieji numeriai būsimajam Vydūnui tarsi atvėrė akis, nes parodė, kaip gražiai skamba lietuviškas žodis ir sužadino norą pačiam lietuviškai rašyti. Ypač sužavėjusi 1885 Nr. 12 išspausdinta J. Zauerveino baladė „Macilenas ir Gražina“[9]. Beje, J. Zauerveino raginimai patiems lietuviams imtis švietimo veiklos – leisti lietuviškus raštus, steigti šventadienines lietuviškas mokyklas, kurti tuo besirūpinančią draugiją – patį M. Jankų paskatino šį tą iš tų siūlymų bandyti įgyvendinti. Kai kas iš tų bandymų nelabai tesisekė, pvz., lietuviškų mokyklų steigimas, tačiau jų būta.

                      Tegul ir netiesiogiai, M. Jankų ir Vydūną sieja 1885 m.       pradžioje įsteigta Birutės draugija. M. Jankus – vienas iš jos steigėjų, aktyvus jos veikėjas, vienas iš karščiausių kalbėtojų, kai kurių iniciatyvų sumanytojas, vienas iš pirmininkų (1889 – 1892)[10]. Čia ypač aistringai reiškėsi M. Jankaus – lietuvybės propaguotojo – veikla. Ne viskas čia, kaip ir Aušroje, jam sekėsi sklandžiai, bet šiaip ar taip, jis buvo vienas iš draugijos radimosi iniciatorių ir padarė ne taip jau ir mažai. Vydūno tėvas ima lankytis draugijos susirinkimuose, kur pamato J. Zauerveiną, sužino apie J. Basanavičių ir apie tai, ką regėjęs, ką girdėjęs pasakoja vaikams[11]. 1886 m. viename iš Birutės susirinkimų Gastose dalyvauja pats būsimasis Vydūnas, kur klausosi tuometinio draugijos pirmininko Viliaus Bruožio įkvėptos kalbos[12]. Beje, su Vilium Bruožiu , Vydūno teigimu, šios draugijos veikėjai ėmė nesutarti. M. Jankus ant jo ypač pykęs[13]. Pats M. Jankus savo atsiminimų straipsnyje apie Birutę kalba ir apie V.Bruožį, pažymi, kad vokiečiai, tikėdamiesi jį eliminuoti iš tautinės veiklos ir taip paralyžiuoti visą lietuvininkų judėjimą, stengėsi jį sukompromituoti. Tačiau apie savo negatyvų nusistatymą V.Bruožio atžvilgiu M. Jankus čia neužsimena[14].

                       Birutės vaidmuo Vydūno kelyje yra reikšmingas ne tik ir ne tiek  tuo, kad stiprino jo patriotinius jausmus. Ši draugija labai didele dalimi nulėmė Vydūno, kaip mūsų kultūros fenomeno, tapsmą. Būtent ji rašytoju tapti besiruošiantį jauną Tilžės mokytoją traukte įtraukia į praktinę kultūrinę tarnystę lietuviškumui. 1895 m. rudenį Birutės veikėjo K. Voskos ir Tilžės lietuvių bažnyčios kunigo H. Reidžio atkakliai prašomas V. Storostas sutinka diriguoti iš karto dviems chorams – Birutės ir minėtosios bažnyčios[15]. Tiesa, tada M. Jankus iš Birutės buvo pasitraukęs, o pati draugija 1895 m. pradžioje atšventusi dešimtmetį, kėlėsi iš snaudulio. Vydūnui teko iš pradžių su pačių birutininkų choru, o vėliau su bažnyčioje užgimusiu Tilžės Lietuvių giedotojų draugijos choru aktyviai prisidėti prie Birutės atsigavimo. Giedotojų koncertinė ir teatrinė veikla visu smarkumu įsibėgėti ėmė nuo 1899 m. pabaigos, kai šie pasitraukė iš bažnyčios ir paskelbė įkurią dainuoti ir vaidinti užsimojusią draugiją[16]. M. Jankus tada pradėjo leisti Saulėteką (ji ėjo 1900 – 1902), kurioje gana išsamiai ir labai palankiai, negailint pagyrų, buvo atspindėta naujosios draugijos veikla. Dažname šio leidinio numeryje[17] buvo detaliai aprašomi draugijos renginiai, pateikiamas visas jų repertuaras, neslepiant susižavėjimo apibūdinamas jo atlikimas, smulkiai atpasakojamas vaidintų veikalų – Vydūno, tada dar pasirašinėdavusio įvairiais kitokiais pseudonimais bei kriptonimais, dramų – turinys. Ir visada – pagiriamasis žodis draugijai ir jos vadovui. Tokį palankumą Saulėteka parodė, pasitikdama pirmuosius savarankiškai veikti pradėjusios draugijos žingsnius, jau aprašydama  pirmąjį jos 1899 m. gruodžio 30 d. surengtą vakarą. „Mūsų brangiosios, širdį gaivinančios bei jautrios dainelės tampa vis daugiaus ir daugiaus svietui apreiškiamos. Pereito meto gale tapė Tilžėje „Lietuviška giedorių draugystė“ pagruntavota, kuri , kaip šiandien rodos, pradeda stiprius žingsnius žengti“, – išreikšdama tikėjimą būsima draugijos sėkme, rašo Saulėteka. Užbaigiant pirmojo draugijos koncerto aprašymą išreiškiamas tikėjimas, kad draugija duos stiprų impulsą lietuviškai dainai atgyti, jos grožiui atsiskleisti. Tą grožį buvo įžvelgęs ir E.Gizevijus, bet jam nepavyko tos įžvalgos kituose sužadinti. „Kada savo laiku mūsų mylims vokiškos kilties vyras pons Gisevijus lietuviškas dainas užvedė, tai bene nebuvo dar gerai primokytų dainuotojų, kurie būtų galėję tą šaunų skarbą pranešti svietui, – rašoma Saulėtekos apžvalgoje. – Jam kartą tokį dainavimą užvedus, tapė tasai dainavimas su didžiojo šilo bičių ūžimu sulygintas. Jei pons Gisevijus šiandien būtų gyvas, jis rodos turėtų pasidžiaugti, kad tai, ką jis norėjo atsiekti, atsieko jo pasekėjas pilnoje vieroje. Šiandien nieks nesidrąsis tokį nužeminantį sudą laikyti apie lietuviškas dainas ir dainavimą, ir tą uždėkavoti turime stropumui mūsų viengenčio pono Storosto“[18].

Vydūnas apie 1905 m.

                       Su dideliu palankumu aprašoma ir 1900 m. vasario 11 d. surengta pirmoji draugijos šventė, kurios metu buvo suvaidinta būsimojo Vydūno triveiksmė drama Santaika (jos autoriumi nurodomas L.A.), padainuotos 9 klausytojų labai šiltai sutiktos dainos. Šiame aprašyme skelbiami ir draugijos įstatai (Sutarimai), pasidžiaugiama sėkmingais pirmais jos žingsniais, palinkima sėkmės jos tolesnėje veikloje. „Giedoriai gal iš savo šventės gėrėties, o velyjam jiems ir ateityje gerą pasisekimą, jeib jie galėtų savo mierį pilnutelei atsiekti“, – rašoma Saulėtekoje[19]. Visuose vėlesniuose Giedotojų draugijos renginių (daugiausia žiemos ir vasaros švenčių) aprašymuose konstatuojama, kad draugija savo užsibrėžtąjį tikslą įgyvendina nuosekliai ir sėkmingai, kad užkariauja vis didesnes žiūrovų simpatijas, kad atlieka didelį darbą, kultūrinant lietuviškąją publiką ir ugdant jos tautinę savigarbą bei parodant lietuviškų dainų žavesį kitataučiams, kad savo veiklumu išsiskiria iš kitų tuo metu egzistavusių draugijų. „Giedorių draugystė“ už vis kruti buvo, garsindama dainas po Lietuvą. Nepailstančiam trusui joses vadovui galime dėkavoti, kad šita draugystė, ne tikt vien tarp čionykščių visų lietuviškų draugysčių krutesni yra, bet jau lenktynes ir su vokiškomis giedorių draugystėmis, kaslink dainų, užimti gali“, – rašoma vienoje iš Saulėtekoje pateikiamų to meto lietuviškojo judėjimo apžvalgų[20].

                       Tuo tarpu ne itin stipriai besilaikančiai Birutei, kuriai giedotojai talkino, Saulėtekoje skiriama daug mažiau dėmesio, o ir tame, kas apie ją buvo rašoma, nešykštima priekaištų, kaltinimų apsnūdimu ir tuo, kad ji pamiršo savo pagrindinį uždavinį – kalbomis žadinti tautinę lietuvių savimonę. Pateikdama Prūsų lietuvių draugijų veiklos apžvalgą XX amžiaus prieigose, apie Birutę Saulėteka taip rašo: „Iš pirmosios eilės draugysčių stovi pagal senumą ir svarumą pryšakyje ne vien šitų, bet ir visų – „Byrutė“, įkurta 15 vasario 1885 m. Jos uždaviniu yra įsigyvendinti lietuviškoje kalboje ir ją šelpti „suvienytomis sylomis ir proce be pelno“. Vienog, geri norai, kaip buvę, taip ir pasiliko pia desideria. Kad rašytumėm „Byrutės“ istoriją, tai galima būtų privest ne vieną atsitikimą, kada patys draugystės sąnariai ardė vienybę tarp tautiečių: ginčai ir vaidai vieną tarpą vos nesugriovė pačios draugystės. Per savo ne taip ilgą gyvenimą „Byrutė“ patyrė daug siūbavimų ir pavojingų sukūrių. Suprantama, jog prie tokių aplinkybių jos darbai atnešė ne tiek naudos, bent apčiuopom mes jų nematome“[21]. Saulėtekos leidėjai konstatuoja, kad ir dabartinė, 1900-ųjų metų, Birutės veikla nieko gero nežada. „‘Byrutė‘ ir tik kartą pasilinksminusi bei savo patrijotišką meilę išreiškusi nieko gero nenuveikė,“ – sakoma metinėje leidinio apžvalgoje[22]. Matydama akivaizdžius Giedotojų draugijos nuoseklaus ir atkaklaus darbo rezultatus, Saulėteka nepritarė, kad šią veiklą pamėgdžiotų šiuo požiūriu daug silpnesnė  nuosekliai dirbti nesugebanti Birutė ir patarė jai grįžti prie tų tikslų, kuriuos vykdyti anksčiau jai sekėsi gana neblogai – kalbomis žadinti tautiečių patriotizmą ir ugdyti meilę gimtai kalbai. „Iš viso imant, rodos, kad „Byrutė“ nori prie gyvasties išsilaikyti, ar toktai pasiseks, parodys ateitinė. Būtų velytina, kad ji grįžtų prie savo mierio,“ – tokį linkėjimą siuntė Birutei Saulėteka 1901 m. pradžioje [23]. Kaip kontrastas Birutės veiklai nuolat parodoma Giedotojų draugijos veikla, kurios perspektyvomis Saulėtekos leidėjai nė kiek neabejoja.                       Saulėtekoje išsakomose pagyrose Giedotojų draugijai ir priekaištuose Birutei galima jausti buvusių įtemptų M. Jankaus santykių su pastarąja užslėptus atgarsius. Pati Birutė savo pirmaisiais keleriais gyvavimo metais turėtos galios ir populiarumo nebeatgaus, nors ir stengsis, bandydama koncertuoti ir vaidinti. Tuo tarpu giedotojų draugija vis labiau įsibėgės, užims vis stipresnes pozicijas, užkariaus beveik visas publikos simpatijas.Tą kaip tik ir konstatuos Saulėteka. Birutės veikėjai ant Giedotojų dėl sėkmingos jų veiklos labai pyks ir stengsis juos pavaizduoti kaip jos griovėjus, kaip tautos aktyvumo migdytojus ir pan. Tas pyktis ypač pasireikš po 1905 m., t. y. po Birutės dvidešimtmečio šventės, kurią tie patys Giedotojai padėjo surengti. Tą pyktį tuometinis Birutės pirmininkas J.Vanagaitis išliejo 1908 m. išleistoje brošiūroje Bangos, pavestos „Birutės“ naudai[24].

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Virginija Elena Bortkevičienė, Juozas Prasauskas. Karalius Mindaugas ir karalius Gediminas – giminės

Plačiau →