Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Kultūra  >  Aktualus straipsnis

Tylūs pokalbiai su kraštiečiais. Rašytoja Stanislava-Teresa Valužienė

Pagal   /  2016 gegužės 18  /  Komentarų nėra

17.

Nominacijos „Pagėgių krašto garsintoja“ apdovanojimo proga. Sėdi Stasė ir Petras Valužiai, šalia – vaikai, anūkai, draugai, Pagėgių bibliotekoje 2015 m. kovo 27 d. Nuotr.  Astos Andrulienės

Elena STANKEVIČIENĖ, Pagėgių bibliotekos vadovė

Pagėgių krašto garsintoja

 „Šis vardas – didelis įpareigojimas, garsinti savo kraštą – nelengva užduotis, bet kokia ji garbinga… Ačiū, kad manote, jog aš to verta…“. Dėkodama už apdovanojimą šiuos žodžius 2015 m. tradicinės Pagėgių literatūrinės šventės „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“ metu ištarė Pagėgių krašto šviesuolė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, rašytoja Stanislava Valužienė.
1.

Stanislava-Teresa Valužienė savo gyvenimą su Pagėgiais susiejo 1978 metais.Čia užaugino savo vaikus, o gyvenimo bendrakeleiviams leidžia įkvėptigurkšnį savosios filosofijos. Valandų valandas galėtumėm klausytis rašytojos – nepabostų. Jos kalbėsena, tiesus, išmintingas žvilgsnis į mus supantį pasaulį užburia, vilioja, kviečia mokytis ir sekti paskui… Mėginau suprasti, įvardinti, kas taip traukia pokalbiams su Stasele, kodėl net jos paprastas klausimas, užduotas renginio svečiui, visus priverčia suklusti, ojos mintys, tokios paprastos, „kaimietiškai“ išmintingos ir visad teisingos, verčia mus kitaip pažvelgti į žmogų, vaiką, gamtos žaismę. Žemaitiškai – Stasė, o mūsų, pagėgiškių, ji šaukiama – Stasele… Džiaugiuosi, kad „įkliuvau“ į jos pasaulio vilkstes, manau, kad jau kelios skaitytojų kartos, kurios žavisi rašytojos kūryba, taip pat „įkliuvo“ į jas, bet išsivaduoti neskubame… Mėgaujamės,„geriame“ jos tekstus, klausomės …Pakalbinau pagėgiškę rašytoją Stasę Valužienę.

Pradėkime nuo pradžios –kas Jūsų tėveliai,seneliai, kur Tėviškė?

Gimiau 1938 m. balandžio 17 d., Skuodo rajone, Stripinių kaime. Esu tikra žemaitė. Mama Stanislava Stripinytė-Vaitkienė buvo siuvėja, tėvas Klemensas Vaitkus, tarnavęs pas stambius ūkininkus, gerai mokėjo visus žemės ūkio darbus. Gyvenome senelių, Jono ir Barboros Stripinių, grįžusių iš Amerikos ir 1905 m. pasistačiusių namus, sodyboje, trijų kartų šeimoje.

2.Pirmoje eilėje – seneliai Barbora ir Jonas Stripiniai su dukromis. Stanislava (rašytojos motina) ir Pranciška (viduryje). Apie 1930 m.

Senelių ir tėvų sodas, seni ąžuolai, beržai, upelis, miškas – tokia buvo mano vaikystės aplinka. Turėjau penkis brolius, bet trys mirė maži. Augau ypatingoje šeimoje, neapsakomos meilės apsupta. Kiek pamenu, iš senelių, tėvelių nesu girdėjusi savo adresujokio pikto žodžio ar keiksmažodžio, net pabarimų nebuvo. Jokių bausmių vaikų drausminimui mūsų tėvai nenaudojo, namuose nebuvo alkoholio, niekas nerūkė. Reikėjo vieningai ištverti gyvenimo sunkumus. Tėvelis nuo 16 metų dirbo žemės darbus, juos gebėjo gerai ir su didžiule pagarba atlikti. Nuo ankstyvos jaunystės dirbo svetimiems, žinojo darbo, gyvenimo ir maisto kainą. Seneliai ir tėvai vertino mokslą, mus auklėjo katalikiškai, kartu meldėmės. Po vienu stogu gyvenome kelios kartos, tad mus, vaikus, suaugusieji auklėjo savo pavyzdžiu – doru, garbiu gyvenimu. Menu, senelis nuolat pasakodavo kelias istorijas iš Senojo Testamento, senelė mokė senųjų dainų. Kiekvienas vaikas turėjome savo pasaulį, man jį kūrė tėvai – smėlio dėžė, molis, iš kurio lipdžiau įvairias figūrėles, kreida,kuria piešiau net ant kraičio skrynios, popieriaus karpiniai. Mūsų žaidimo aikštelė – gamta. Žiemą tėvelis ant kūdros patikrindavo ledą – ar saugu vaikams čiuožinėti… Nors buvo Antrojo pasaulinio karo metai, bet mano vaikystė buvo skaidri ir šviesi.
3.

Mama Stasė Stripinytė – Vaitkienė (gyv. 1911-1996 m.) jaunystėje

Paskutiniaisiais karo metais tėvas buvo pašauktas į Raudonąją Armiją. Vėliau galvojome, kad dėl to mūsų šeima ir nebuvo ištremta į Sibirą, nors nesirašė į „kolchozą“ ir buvo persekiojama. Tėvas buvo mažažemis, ne kartą „nubuožintas“ dėl didelių mokesčių nesumokėjimo. Mūsų šeimai ir kartu gyvenantiems seneliams teko patirti badmetį.
4.

Tėvelis Klemensas Vaitkus ( gyv. 1911-1972 m.) jaunystėje

Prieš pradžios mokyklą vieną mėnesį buvau nepaprasto gerumo mokytojos Kunigundos Kažukauskaitės mokine. Ji supažindino mus su Smetonos laikų mokyklos dvasia, iš Jeruzalės buvo parsivežusi įvairių reprodukcijų, gražių religinio turinio paveikslėlių, tad mums pasakodavo įstabias istorijas. Tai buvo puikus įvadas į mokslo ir žinių pasaulį.
5.

Stanislava su tėveliais ir broliuku Petru gimtinėje, Stripinų kaime. 1943 m.

Į pradinę mokyklą mane vesdavo vyresni pusbroliai, jaučiausi labai saugi, nes turėjau stiprią šeimą ir nepaprastai gerus giminaičius – tetas, pusbrolius, krikšto mamą. Manau, kad tai suteikė man optimizmo ir pasitikėjimo visam gyvenimui.
6.

Gonaičių kaimo pradinės mokyklos ketvirtokai 1948 m. Centre – mokytojas Vytautas Saikus. Stasė – pirmoje eilėje, pirmoji iš kairės

1948 m. pradėjau lankyti Ylakių vidurinės mokyklos penktąją klasę. Dažnai į mokyklą ateidavau be pusryčių, tėvo atsitiktinis uždarbis buvo menkas. Penktoje klasėje pradėjau rašyti dienoraštį. Jame atsispindėjo gamtos vaizdai, metų laikai. Namuose visi mėgome Maironį, tad namiškiams deklamuodavau jo eilėraščius. Skaičiau daug grožinės literatūros, septintoje klasėje pamėginau eiliuoti apie gamtą, vyresnėse klasėse – apie jausmus ir svajones. Regimoji atmintis prieš akis piešė perskaitytų knygų ir pergyventų įvykių vaizdinius, tad kūrybai peno turėjau daug.

Nuo pradinės mokyklos turėjau laimę būti mokoma tik gerų mokytojų. Visada buvau aktyvi ir gera mokinė, tėveliai teigė, kad mokslas – nepaprastai didelė vertybė, tad visomis išgalėmis būtina mokytis, įgyti profesiją. Mano tėvelis buvo savamokslis, bet labai išprusęs žmogus. Aštuntoje klasėje lankiau mokyklą tik kelis mėnesius. Bežemis mano tėvas vedė mano mamą ir taip įgijo aštuonis hektarus žemės, o žemė – viso gyvenimo svajonė, turtas, turėjęs užtikrinti jo šeimos gerovę. Bet… atėjo Tarybų valdžia, prasidėjo „savanoriškas“ ūkininkų stojimas į kolūkius. Tikėdamasis išsaugoti namus ir žemę, tėvas nestojo į kolūkį, bet vis tiek žemę atėmė, šeimai buvo palikti keli arai sodo. Tėvelis vylėsi susigražinti žemę, bet šeima buvo pasmerkta – kadangi „sugadinome“ visus socialistinio lenktyniavimo rezultatus, mus naikino. Nebuvo kur ganyti karvutės, nepriėmė dirbti, net kaimynai bijojo pasamdyti tėvelį ūkio darbui… Vienas mano brolių mirė nuo išsekimo. Mama maldavo tėvelio, kad tas nusileistų, stotų į kolūkį, bet tėvas buvo nepalenkiamas – negalėjo susitaikyti su tuo, kad žlugo jo viso gyvenimo svajonė – turėti savo žemės. Kad šeima neišmirtų badu, mama 1952 m. išvažiavo dirbti į fabriką Klaipėdoje. Sunkiai pritapo, nes fabrikuose dirbo rusų tautybės žmonės, o mama tos kalbos nemokėjo, slėpė, kad yra tikinti, bijojo, kad neatleistų, bet ištvėrė visus sunkumus, kad tik parvežtų savo šeimai maisto. Aš vėl pradėjau lankyti mokyklą, kibau į mokslus su didžiule jėga ir troškuliu – nuo pradinės mokyklos antros klasės skaičiau knygas iš mokyklos bibliotekėlės, vėliau – iš Ylakių vidurinės mokyklos ir miestelio bibliotekų. Daug vaikystės ir jaunystės metų draugavau su nuostabiąja Birute Jautakyte. Jų šeima gyveno Ylakiuose, tad man labai padėjo – matydama, kad aš į mokyklą neatsinešu priešpiečių ir, kai vaikai valgo, aš einu „pasivaikščioti“ į lauką, Birutės tėveliai pasiūlė man mokslo metu gyventi pas juos,maitino visus metus – be užmokesčio, iš geros širdies. Daug vėliau, kai jau buvau suaugusi, užrašiau Birutės tėvelio prisiminimus.
7.

Su drauge Birute (kairėje)Ylakiuose. 1955 m.

Mūsų šeimoje didelių vaišių niekada nebuvo – gyvenome kukliai. Tėvai nelepino, mokė melstis ir vesdavosi į bažnyčią – prisimenu Velykų Prisikėlimo mišių rytmetį, vidurnakčio Bernelių mišias. Tėvelis visada eidavo išpažinties. Penkiasdešimt sovietinės valdžios metų pakeitė mus – paneigė tikėjimą, nebeliko maldos namuose, nebeliko to švento pakylėjimo, darbštumas nebe vertybė. Su pagarba tėveliai ruošdavo šventinį maistą… Gyvendavome šventinėmis nuotaikomis, šviesiomis, skaidriomis…  Tėvelis senatvėje kelerius metus gyveno su manimi, su anūkais, tapo labai geru kulinaru, mėgo mums gaminti valgyti – mokėjo net cepelinus išvirti, blynelius iškepti.
8.

Stasė (dešinėje – pirmoji) su senele Barbora, tėveliais ir broliukais Petru, Jonu ir Andriumi. 1956 m.

Mano mama buvo siuvėja, grįžusi iš Klaipėdos, eidavo per žmones, siūlydama savo paslaugas, kartu vesdavosi ir mane. Pokario metu parduotuvėse nebuvo audinių, tad klientų, norinčių siūdintis rūbus, buvo nedaug. Bet jau tada labai susidomėjusi klausydavausi senų žmonių pasakojimų, kurias jie pasakodavo mano mamai. Matyt, iš to ir gimė noras tuos pasakojimus užrašyti, ką vėliau ir dariau.

 

Jaunystėje visi svajojame. Kokią svajonę Jūs puoselėjote? Ar pasisekė ją įgyvendinti?

Labai svajojau kuo greičiau būti savarankiška, anksti pradėjau galvoti apie profesijos pasirinkimą. Galvojau apie bibliotekininkystę, medicinos sesers darbą ar pradinių klasių mokytojos specialybę. 1956 m. įstojau į Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Mokytis buvo įdomu, nors svarbiausias tikslas buvo – savarankiškai užsidirbti sau duoną.
9.

Klaipėdos pedagoginė mokykla (dabar – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetas, S. Nėries g. 5), kurioje 1956-1958 m. mokėsi Stasė

Gražiai leidau mokslo metus ir laisvalaikį su bendrakursėmis draugėmis – visi tada buvome labai teisingi, kuklūs ir nepavydūs. Bendramokslės buvome neturtingos, dalijomės maistu, aš puošdavausi gražiomis, mamos siūtomis suknelėmis.
10.

Studentės su auklėtoja Lazauskaite (centre, su gėlėmis). Stasė  antroje eilėje antroji iš kairės.1956 m.

Įgijusi pradinių klasių mokytojos specialybę, dirbau Telšių, Kretingos, Šilutėje rajonuose. Teko dirbti ir vaikų darželyje, internate, kaimo pradinėse mokyklose. Pedagoge dirbau dvidešimt metų.
11.

Kretingos raj. Grūšlaukės aštuonmetės mokyklos  pradinių klasių mokiniai ir mokytojos. Mokytoja Stasė pirmoji iš dešinės. 1964 m.
12.

Stasė Vaitkutė Kretingos rajono Grušlaukės aštuonmetės mokyklos mokytoja, 1964 m.

Ištekėjau už veterinaro gydytojo. Mano vyras Petras taip pat žemaitis, 1933 m. gimė Salantuose. Susipažinome Kretingos rajone, Grūšlaukės gyvenvietėje, kur buvo mūsų abiejų darbovietės. Susituokėme 1966 metais, išauginome tris vaikus – du sūnus ir dukrą. Pasakysiu, kad man labai patinka turėti vyrą. Ne visos turi savąjį Petrą – pakantų pašnekovą ir nuostabų draugą. Visą gyvenimą labai pasitikiu juo. Meilėje buvome labai santūrūs, jis niekada nedavė man pagrindo abejoti juo, pavyduliauti.
13.

Petras Valužis, Kauno Veterinarijos akademijos studentas, 1964 m.

Gražiai gyvename iki šiol, galvoju – labai abu stengėmės dėl šeimos, nekritikavome vienas kito vaikų akivaizdoje, nesibarėme dėl niekų. Jis buvo mano pirma tikroji meilė – nuostabus ir pagarbus elgesys su manimi man labai patiko ir tiko, nes pati buvau auklėta nepaprasto gerumo šeimoje, tad, kai tik su Petru susipažinau, svajojau su juo sukurti šeimą. Man pavyko, esu labai laiminga.

Mūsų sūnūs – agronomas ir bitininkas, dukra – Klaipėdos universitete studijavo sociologiją. Jau sukūrę šeimas, dirba. Mano dviejų brolių gyvenimas susiklostė gana sėkmingai – vyresnysis Petras gyvena Klaipėdoje, užaugino du vaikus, sutaria su žmona, jaunesnysis – Jonas, taip pat surado savo kelią. Svarbiausia, kad yra dori ir darbštūs žmonės.
14.

Stasė su broliais Jonu (kairėje) ir Petru. 1964 m.

Kartu gyvename su sūnaus Ričardo šeima, bendrauju su anūkais. Dar jaunystėje žinojau, kad ištekėjusi ir susilaukusi savų vaikų, gyvensiu kartu su seneliais, tėvais, o vėliau ir su savo vaikais. Ši svajonė išsipildė, o mūsų gyvenimui tai suteikė džiaugsmo ir prasmės. Pati ruošiau savo vaikus, o vėliau ir anūkus į mokyklą – tai tokia neįkainojama patirtis!
15.

Valužiai su pirmuoju sūneliu Ričardu. 1967 m.

Kada suvokėte, kad gebate rašyti, eiliuoti?

Kurti paskatino nuo mažens matyta pagarba spausdintam žodžiui, mokslui, katalikiškiems senelių žurnalams. Rašymą, kaip pomėgį, pasirinkau augindama savo vaikus. Tai prasidėjo 1974 m., kai sueiliavau kelis šimtus eilėraščių. Tačiau tik 2005m. išleidau pirmąją eilėraščių knygelę vaikams „Atiteka upelis“. Esu užrašiusi senų žmonių prisiminimus, kurie buvo spausdinami laikraštyje „Klaipėda“. Rašau miniatiūras ir aforizmus, juos spausdino „Šeimininkė“, „Valstiečių laikraštis“, „Ūkininko patarėjas“, žurnalas „Nemunas“, Lietuvos liaudies kultūros centro išleistoje rinktinėje „Eiliavimai II“. Esu Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, tad šios organizacijos leidiniuose yra ir mano kūrinėlių. Pagėgių savivaldybės viešojoje bibliotekoje veikia krašto literatų sambūris, leidžiamos kūrybos rinktinės, juose taip pat yra mano eilėraščių. 2009 m. išleidau aforizmų knygelę „Žodžiais į taikinį“, 2013-aisiais – knygelę paaugliams „Sugrįžk, saulele! Vaikystės paveikslėliai“. 2015 m. išleidau ketvirtąją knygą, vėl skirtą vaikams – „Po žaliais skėčiais“. Didžiuojuosi savo anūke, studente Viktorija, kuri grafikos darbais iliustravo šią knygą. Dėkinga esu savo vyrui, kuris „leido“ ir skatino mane rašyti prisiimdamas dalį mano darbų. Manau, kad literatūra praskaidrina žmogaus gyvenimą ir suteikia prasmingumo. Namuose turiu sukaupusi nemažą biblioteką, skaitau knygas, domiuosi kolegų kūryba, mėgstu lietuvių autorius. Dalyvauju renginiuose, savo kūrybą esu skaičiusi Pagėgių, Šilutės, Tauragės apskrities ir Lietuvos poezijos mylėtojams.

Laisvalaikiu per televiziją žiūriu dokumentiką, kultūros laidas, esu ištikima Lietuvos radijui – visad klausau žinių. Jau seniai turiu „savo“ laiką, kurį skiriu tik kūrybai.

Kokius savo darbus laikote prasmingiausiais, kuriais itin didžiuojatės?

 

Prasmingiausi… Kiekvienu amžiaus tarpsniu vis kiti… Jaunystėje – pedagoginis darbas, vaikų auginimas, vėliau – tėvų priežiūra ir globa jų gyvenimo pabaigoje… Esu žemės vaikas, tad Nepriklausomybės metais prasmingu įvykiu laikau tėvų žemės susigražinimą. Kas pasakys, kad anūkų auginimas ir rūpestis jų mažu –dideliu pasauliu yra mažiau svarbus darbas už kitus? Esu patenkinta, kad dar spėjau aplankyti tris dešimtis senųjų krašto gyventojų, užrašiau jų atsiminimus, svajoju išleisti šių prisiminimų knygą. Man pasisekė išleisti savo keturias knygas, argi to maža, kad galėčiau sakyti, kad skundžiuosi savo gyvenimu ar esu liūdna…

Pagėgiai, kas jie Jums – jaunystės, laimingos šeimos gyvenimo, brandos kraštas?

Man, gyvenusiai ir dirbusiai nuošaliuose kaimeliuose, Pagėgiai, kai į juos atvykome gyventi, atrodė gana didelis miestas – daug namų, daug parduotuvių, tiesa, juk ir gyventojų buvau daug, vidurinėje mokykloje mokėsi per tūkstantį mokinių. Sklandžiai veikė susisiekimo sistema – tankiai kursavo autobusai, traukiniai. Pagėgius įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio – kur berasi geriau, kai mieste, po langu yra tavo sodas, žemės sklypelis, patogi vieta gyventi ir auginti vaikus. O koks kultūrinis gyvenimas tuomet buvo Pagėgiuose! Augant vaikams ir anūkams lankydavomės mokyklų renginiuose, kultūros namuose. Ir šiandien Pagėgiuose, mano manymu, yra kur žmogui nueiti, juk turime gražų kultūros centrą, viešąją biblioteką – tik spėk visur dalyvauti.

Kokios vertybės Jus lydi per gyvenimą, kas jas formavo?

Mano seneliai ir tėvai gyveno sunkiais laikais, patyrė pirmojo ir antrojo karo baisumus ir jautė jų pasekmes visą likusį gyvenimą. Jiems, manau, visus sunkumus ištverti padėjo gilus tikėjimas, darbštumas, taupumas, meilė artimui, Tėvynei. Šie žodžiai ir liktų žodžiais, bet po kiekvienu jų – visas žmogaus gyvenimas, skaudus, dramatiškas, skausmingas. Nelengvi išbandymai teko mūsų prosenelių, tėvų kartai… Tarybiniais metais mano tėvai rūpinosi, kad vaikai mokytųsi Katekizmo, lankytų bažnyčią ir nors minimaliai žinotų Lietuvos istoriją.  Žinoma, kad tais laikais pagrindinė vaikų pramoga buvo knyga, skaitymas. Biblioteka man pažįstama nuo pradinės mokyklos suolo, svajojau būti bibliotekininke, galvojau – tada perskaityčiau visas pasaulio knygas… Tad „puoliau“ į bibliotekos lentynas, kuriose buvo klasika, užsienio ir lietuvių literatūra…Man atrodė, kad tai „tikros“ knygos, kurias būtina perskaityti kiekvienam mokytam žmogui…. Gal neklydau, kaip manot? Kad visų knygų niekas neperskaitys, tai supratau jau kiek paaugusi…Tokias vertybes tėvai ir seneliai stengėsi perduoti mums, savo vaikams. Galvoju, gal jiems pavyko, stengiuosi, labai noriu, kad ir man pavyktų…

Kaip Jums atrodo šiandien šeima, tarpusavio santykiai: tėvų – vaikų, jaunų – pagyvenusių žmonių, moterų – vyrų ir t.t.?

Visko pradžių pradžia yra moteris. Nuo jos pasaulėžiūros, pasaulėjautos priklauso jos vaikų ateitis, kaip susiklostys jų gyvenimas. Jos požiūris į šeimą, dorovines vertybes, vyrą, kaip tėvą, jo autoritetą ir vaidmenį šeimoje – viskas nuo moters. Ji turėtų puoselėti šeimoje nuoširdžius tarpusavio santykius, tai – kelrodė žvaigždė. Juk visai nesunku pasakoti vaikams, anūkams savo šeimos istoriją, skatinti ją užrašyti, fotografuoti ir tvarkyti nuotraukas, kad jos turėtų išliekamąją vertę. Kas mums trukdo lankyti muziejus, renginius, koncertus, šventes, kurios yra nemokamos, bet gero turinio, su gerais atlikėjais. Žinoma, pirmiausia pati moteris turi mokytis, norėti tobulėti, tada ir savo vaikams turėtų ką perduoti. Mano šeimoje daug dalykų yra įprastų – pagarba vyresniam žmogui, ekskursijos, renginių lankymas kartu su vaikais ir anūkais, mus tai džiugina, turime ką veikti, nes juk ką matėme, girdėjome, reikia aptarti. Diskusijų vakarai, gimtadieniai, kalendorinės šventės – tai kiekvieno nario, trijų kartų atstovų teatrališki pasirodymai, kūrybiniai vakarai… Gal senamadiška, bet tai mus visus tenkina, mums gera būti kartu.
16.

Su vaikais: (iš kairės) Ričardu, Asta, Egidijumi, 2013 m.

Kaip Jums atrodo, ar teisingai elgiamės naikindami senuosius kultūros, architektūros, net gamtos objektus?

Galvoju, kad kiekvienas laikotarpis turi savo didvyrius ir budelius, savo paminklus ir savo istoriją. Juk mūsų atmintyje kelis kartus keitėsi santvarkos, ideologijos, be mūsų valios su mumis buvo elgiamasi kaip kam buvo reikalinga… Jokio laiko niekas niekada neatsuks atgal, neištaisys klaidų taip, kad neliktų nuoskaudų, kad visiems būtų gerai… Jei mes nebenorime savo vaikams ir anūkams papasakoti savo Tėvynės istorijos, parodyti dar išlikusius tos santvarkos paminklus, tai kaip jie ją, Tėvynę, mylės? Manau, kad turime įvardinti asmenybes, kurie aukojosi dėl mūsų Nepriklausomybės, Laisvės. Kas buvo nelaisvas, tas žino, ką reiškia laisvė – tai ne tušti žodžiai. Gaila, kad mes laisvę suprantame tik tiek, kiek ji suteikia mums malonumų, vis pamirštame, kad turime ir pareigos laisvę… Juk jei neatrasime vietos nugriautiems sovietmečio paminklams eksponuoti, jei prie jų nebus lentelių su paaiškinimais kas ir kaip, na, kaip savo vaikams pailiustruosime kokiais laikais mokėmės, kuo kvėpavome, kokiomis iliuzijomis, svajonėmis, siekiais gyvenome? Negalime naikinti savo istorijos, tai skatina vėl visiems nugrimzti užmaršties vandenyse… Kas beatsimins Lietuvos istoriją, jei viską, kas buvo iki mūsų, nugriausime, sunaikinsime? Ko verta tada Laisvė?

Kas šiandien gali „gelbėti“ mus nuo nemeilės, nuo susvetimėjimo? Ką gali šiandien Kultūros pasaulio žmogus?

Kaip ir sakiau, galvoju, kad visa ko pagrindas yra šeima, moteris-motina. Tik vaikystėje padėti „pamatai“ išaugins Žmogų. Kokia šeima – toks ir Žmogus. Tik visai tautai susitelkus, kiekvienam iš mūsų prisiėmus atsakomybę, galėtumėme tikėtis gražesnio, kultūringesnio Žmogaus. Na, nebus gerai besimokančio vaiko, jei tai nerūpi tėvams, seneliams, jokia mokykla ar mokytojas neišugdys, neišmokys. Vaikai – šeimos veidrodis, viskas matyti jame – kaip tėvai sugyvena, kokios vertybės, tarpusavio santykiai, kaip elgiamės gamtoje, su draugais, gyvūnais. Išmokyti vaiką Gyvenimo – nepaprasta užduotis, sakyčiau, tai pagrindinė mums Laisvės duota pareiga. Na, jei turėtumėm kultūringą šeimą, nereiktų kalbėti, ką galėtų šiandien pakeisti kultūros žmogus. Šis darbas poilsio dienų neturi – dirbkime kartu, jau šiandien… Žinote, apie kultūrą štai ką pasakysiu: man gaila, kad kaskart mažiau galvojama apie pagyvenusius žmones, kurie nebesuspėja su taip greit skubančiu laikmečiu ir jo iššūkiais. Televizijos laidos – tik tam tikram ratui žiūrovui, specifinės. Laidų terminologija turėtų būti visiems suprantama, paprasta, lengviau suvokiama… Deja, jaučiama didelė atskirtis… Liūdna, bet mano amžiaus žmonės pasigenda pozityvių laidų, geros kokybės, aukšto meninio lygio nepolitizuotų laidų. Jaudina, kad vaikams skirtuose animaciniuose filmukuose tiek daug smurto, perteklinio triukšmo, skubos, trūksta ramybės, vaikiškos „filosofijos“ – kas gera, o kas bloga. Liūdnos emigracijos pasekmės– vieniša paliktų tėvų senatvė, nutautėję vaikai, iširusios šeimos, prarasta ir Tėvynė, ir sveikata… Visi turime savo pasiteisinimus. Savo vaikams atleidžiame už vienatvę, esame dėkingi už kiekvieną telefono skambutį. Išvykusieji vis labiau tolsta nuo savo artimųjų, draugų. Neretai tenka išgirsti, kad Tėvynėje per mažai saulėtų dienų – geriau šiltesniuose kraštuose… Kur girdėta, kad Tėvynės meilė būtų matuojama dienomis, kad ir saulėtomis?!

Kokie artimiausi kūrybiniai planai?

Planų turiu nemažai – kaupiasi gražus mano anūkų išsakytų, o mano užrašytų minčių pluoštas, tvarkau savo mamytės pasakojimus, kuriuos užrašinėjau, nes ilgą laiką gyvenome kartu, redaguoju ir savo aforizmų, miniatiūrų, eilėraštukų kraitę. Turiu dar vieną sumanymą, kuriam reikia trupinėlio laiko – sutvarkyti senųjų, gimusių prieš šimtmetį ir ankščiau, man papasakotus prisiminimus.

Ką palinkėtumėt skaitytojui, kuriam šiandien atvėrėte širdį?

Skaitytojams noriu palinkėti, kad jie domėtųsi savo šeimos, tėvų, senelių gyvenimo istorija. Noriu paprašyti – kalbėkite su savo vaikais, anūkais, klausykitės, įsiklausykite ką mažieji porina. Pasakodami bei užrašydami savo patyrimus ir tik savo pavyzdžiu begalime ištaisyti klaidas, kurių padarėme daug – ir sovietmečiu, ir jau laisvos Lietuvos metais. Auklėjimo spragų visais laikais buvo, jų gal neįmanoma išvengti, bet „atgauti“ tikrąsias, pamatines vertybes – šeimą, pagarbą senoliui, meilę sutuoktiniam ir vaikui, dorą – būtina. Tikiu, kad dar nepavėlavome…

2015 m. tradicinės Pagėgių literatūrinės šventės „Atidengsiu Tau žodį it širdį“ metu Jums buvo suteiktas „Pagėgių krašto garsintojos“ vardas. Šis apdovanojimas– tikrai nėra padėka už visus gyvenimo nuopelnus ir nuveiktus darbus, tai tik takelis – vedantis gražių, dar nesurastų Jūsų kūrybos klodų link. Miela rašytoja, mums buvo didelė garbė praleisti šią valandą su Jumis. Geros sveikatos, šviesių minčių, o mes pasiliekame laukti Jūsų naujų knygų… Ačiū, kad Jūs esate.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (II)

Plačiau →