Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Tylūs pokalbiai su kraštiečiais. Mokytojas ir muzika

Pagal   /  2015 spalio 30  /  Komentarų nėra

Elena STANKEVIČIENĖ, Pagėgiai

0. Elena Stankevičienė

 

Su Mokytoju jaukiai susėdame ant Senjorų sofutės bibliotekoje, abu leidome ore plazdėti kavos aromatui, lyti pusbalsiu tariamų monologo žodžių lietui, o atvėrus širdį – šventoms tylos valandėlėms. Galvojau, kad Mokytoją pažįstu gerai, nes pažįstu seniai, kelias dešimtis metų stebiu Jį einantį Pagėgių gatvikėmis – į darbą, į bažnyčią, į kokį renginį… Susitikę pasikalbame, po renginių pavakarojame, o kartais ir pasivaikštome netyčia susitikę. Ir šįkart mielai sutiko pasimatyti, atsakyti į kelis klausimus. Kalbinau Mokytoją ir vis ryškiau vėrėsi Jo portretas, pro atminties šydą vis aiškiau mačiau Mokytojo gyvenimą, senuosius Pagėgius. Rudens nuojauta jau čia pat, bobų vasaros voratinkliai apraizgys galvą, sujauks mintis, ant paskutiniųjų smilgų suversime Amžinybės dailininko nuspalvintus lapus, versime ir skaičiuosime. Kitą rudenį lauksime Mokytojo aštuoniasdešimtojo paveikslėlio. Žemaitiškas santūrumas, tyli išmintis, elegancija ir visiškas nesusireikšminimas – be žodžių vis dar moko mus, buvusius savo mokinius Mokytojas. Tylios ir skaidrios Jo pamokos, tik ar išmoksime, jei jau ir mūsų rudens voratinkliai draikosi… Feliksas Alimas – pedagogas, visą gyvenimą paskyręs muzikai, mokęs vaikus ir suaugusius muzikos ir jos suvokimo paslapčių, subūręs Pagėgiuose ne vieną vaikų chorą ir sėkmingai jiems vadovavęs kelis dešimtmečius, daininguosius vaikiukus skatinęs atverti sielos gelmes dainai, skambiai melodijai, idant pasaulis aplink mus taptų gražesnis, prasmingesnis, na, ne toks buitinis, ne toks primityvus…

1. Feliksas Alimas

Gerbiamas Mokytojau, kur gimėte, kada? Papasakokite apie tėviškę.

Pirmiausiai noriu pasakyti, kad esu labai labai nelaimingas, nes esu stipriai, net 4 dienomis pasendintas (Mokytojas šypsosi). Mama sakė, kad gimiau per Kūčias, o krikštijo mane per Tris Karalius. Krikšto tėvai – aštuoniolikmetė tėvelio sesuo ir tėvelio brolis, kuriam tada buvo devyniolika, arkliuku kinkytu vežimaičiu 9 km. vežė į Kulių bažnyčią (Plungės raj.), ten tuos „kūmus“ pasitiko kunigas piktais žodžiais: „Ką sau sugalvojot, tokiu speigu kūdikį vežioti! Norit vaiką susargdyti! Norit numaryti! Jums kad tik lakstyti!“ – barėsi gerasis klebonėlis. Iš baimės mano krikšto mama pamiršo ir tikrą mano gimimo datą, pasendino… Taip ir užrašė, kad gimiau 1936 m. gruodžio 20 dieną, Blidakių kaime, Kulių valsčiuje, Plungės rajone. Čia gimė ir mano mama, čia gyveno ir seneliai, mamos tėveliai. Tai buvo labai kompaktiškas kaimas, troba prie trobos ir kiek prisimenu – visi dainuodavo, suaugę – dirbdami lauko darbus, jaunimas – gegužinėse, vakarodami. Tyliais vasaros vakarais – daina skambėdavo toli, aidu sugrįždavo iš kito kiemo, pritardavo iš trečiojo… Kiekviename kieme augo daug vaikų, jaunimo čia būta darbštaus, doro, religingo. Juk ir iš bažnyčios eidavo būriu, su daina, lietuviška daina… Mano tėviškėje daug upelių, ežerų, todėl save laikau vandens žmogumi. Visai netoli tekėjo Alanto upelis, o basakojė vaikystė bėgo nuostabiame Reiskių pelkyne. Ir šiandien, be vietinių gyventojų palydos vaikštinėti po Reiskių pelkes – nepatartina. Daug pasakojimų girdėjau apie pragaišusius pelkėse keliautojus, prasmegusius arklius su visomis karietomis, ten eiti nedrąsu buvo ir mums, bet paslaptis visada labai traukia, o vaikystėj norėjome išbandyti savo drąsą. Su suaugusiais pelkės žinovais eidavome spanguoliauti, tad žinojome daug slaptų takų takelių. Prisivalgę viškojų (pelkių uoga), gervuogių ir prisiuostę gailių vemdavom, kad net akyse žalia būdavo! Bet pelkės kvapą ir augalų, įvairių žolynų aromatą jaučiu iki šiol, vis dažniau jaučiu… O paukštukų klegesys ir jų dainos pavasariais! Gal tai ir paskatino mane žengti į muzikos ir garsų pasaulį?

Kokioje šeimoje gimėte, kas buvo Jūsų tėveliai?2

Tėveliai buvo ūkininkai, iš savo tėvų mano tėvas ir jo broliai paveldėjo 60 ha. žemės, mūsų šeimai atiteko 16 hektarų. Nors dirbome žemę, bet mus, savo vaikus tėvai labai skatino mokytis. Šeimoje augome keturi vaikai – sesuo ir trys broliai. Aš – vyriausias, tad į pradinę Blidakių mokyklą mane vedė mama, vėliau – jaunesniuosius į mokyklą jau vedžiau aš. Keturių pradinės mokyklos klasių mokiniai mokėmės vienoje patalpoje, tad kol mokytojas garsiai aiškino užduotis trečiokams, mes, pirmokai, dailyraščio mokėmės tylomis, iš Matijošaičio elementoriaus „Sakalėlis“ perrašinėdami raides (E. S.: Stasys Matjošaitis-Esmaitis, aštuonių dalių „Sakalėlio“ knygos (1918–1942 m.), skirtos šešiametei pradinei mokyklai autorius). Į mokyklą pradėjau eiti 2-ojo pasaulinio karo metu, jis mano tėviškės neaplenkė… Prisimenu į mokyklą atėjo dirbti jaunas mokytojas, ką tik baigęs pedagoginę mokyklą ir nauja pionierių vadovė. Tai jie jau pirmą dieną greitai mus visus mokinukus „surašė“ į pionierius, o naktį, į mokytojo namus atėję partizanai už šią „iniciatyvą“ įkrėtė jam beržinės košės. Kitą dieną mūsų naujasis mokytojas į mokyklą neatėjo, sako, dėl to, kad negalėjo ant kėdės atsisėsti. Tai daugiau jo ir nematėm, kadangi be mokytojo mokykla neveikia, mes turėjom žygiuoti į už 6 km. veikusią Šiemulių pradinę mokyklą. Nuo 5 klasės jau mokiausi Kuliuose, ten tėveliai man išnuomojo kambarį pas vienišą davatkėlę Barborą. Pragyvenimui sau kapeikėlę užsidirbdavo žmonėms verpdama vilnas, linus, o mano tėveliai už nuomą atsiskaitydavo maistu – lašinukais, daržovėmis. Gyvendavau pas Barborą tik žiemomis, išaušus pavasariui pasišokinėdami, varliaudami, kiekvieną dieną aplinkiniais keliais – devynis, o tiesiai per laukus – šešis kilometrus ten ir atgal įveikdavome pėsčiomis. Labai sekėsi matematika, juk egzaminus laikydavom kiekvienais metais, bet pasirinkimą jau buvau padaręs. Mama ir jos broliai buvo geri dainininkai, giedoriai, matyt, tai ir įtakojo mano būsimą profesiją. Blidakių kaimo dainoriai, grįždami iš bažnyčios laukymėj, šalia upeliuko ir miškelio organizuodavo dainų popietes – dainuodavo žemaitiškai, ilgesingai, su „pratęsimais“, garsiai. Vienas dainą užvesdavo, visi kiti pritardavo ir taip laukais plaukdavo romansai, dramatiškos, su „žiauraus likimo“ turiniu dainos (Mokytojas šypsosi). Nereikėjo degtinės, turėjo kaimo žmogus tada didelę ir jautrią širdį, dainuojant dažnai riedėjo ašara, bet taip buvo tik atokvėpio valandėlėmis. Tada žmogus daug ir sunkiai dirbo, tad ir taurelę išlenkdavo tik po didžių darbų. Kaimas buvo didelis, kiekvienoj troboj – gausūs vaikų būriai, po penkis – septynis, tėvams mažiukus reikėjo išleisti į mokslus, į pasaulį. Prisimenu, per kaimą buvo vokiečių iškastas griovys, čia tekėjo visada žalias vanduo, ten visi kaimo vaikai ir maudydavomės, per pokaitį ar vidurdienį per saulės įkaitį, visi pliki, maudėmės ir dainavom, dainavom… Karą (2-ąjį pasaulinį karą) prisimenu gerai, bombardavimus Kretingos, Palangos kryptimi, tėvo kasamą bunkerį, o vėliau ir vokiečių tankų judėjimą nuo Gargždų. Kai rusų kariuomenė vijo vokiečius iš Lietuvos, skraidė rusų bombonešiai, dažnai juos pilotavo lakūnės moterys, bombos krisdavo ir ant civilių gyventojų namų, kaimų. Pravertė tada tėvo bunkeris, o netoliese nukritusi bomba išrausė gero prūdo dydžio duobę. Rusų kareiviai apsistojo ir mūsų kaime, dažnai užėję prašydavo keptų „kartoškų“ (bulvių). Tėvelis mokėjo rusų kalbą, su kareiviais susikalbėdavo, tad išvengėme smurto ir namų plėšimo. Jau aštuntoje klasėje visi gavome šaukimus registruotis kariniame komisariate, dažnai teko nuo Kulių iki Plungės 20 kilometrų važiuoti pakeleivingu transportu – dezomašinomis (kūrenamomis malkomis), sėdint ant rąstų, nes „politzaniatijos“ (politiniai mokymai) vykdavo iki nakties. Namo grįždavome dažnai pėsčiomis, žinoma, dainuojant… Išsekus repertuarui, traukėme dainas ir apie Čiapajevą, buvo ir nelabai padorių dainuškų. Visko buvo, bet kariuomenės pasisekė išvengti. Išgelbėjo silpnokas regėjimas. Baigęs dešimt klasių išvažiavau į Klaipėdą – labai norėjau greičiau suaugusiu tapti.

 

3

Puslapiai: 1 2 3 4

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →