Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Tylūs pokalbiai su kraštiečiais. Įsimylėjęs Pamario kraštą

Pagal   /  2016 rugsėjo 6  /  1 Komentaras

1

Pedagogas Vicentas Litvinas

Elena STANKEVIČIENĖ, Pagėgiai, www.mazoji-lietuva.lt

Vicentą Litviną, pedagogą, geraširdį, aktyvų ir gražų žmogų pažįstu beveik dvi dešimtis metų. Visus, kurie su juo bendrauja, žavi Vicento neišsenkantis optimizmas ir šypsena, jo sportiška išvaizda ir gyvybingumas. Nors jau keletą metų mėgaujasi užtarnautu poilsiu, jo gyvenime nė su žiburiu nerasi jokio nuovargio ženklų. Labai norėjau pakalbinti Vicentą, maga suprasti, iš kur tiek gyvybės ir gyvenimo džiaugsmo, kaip jam pasisekė išlikti jaunatvišku, žaviu ir visad linksmu. Ilgokai kviečiau į pasimatymą… Vis to laiko jam nėra! Kelionės, giminės, draugai, reikalai… Bėgo dienos, mėnesiai, kol pagaliau jis ištarė „Taip“. Beveik keturias dešimtis metų Vicentas gyvena Pagėgiuose, o paklaustas, kaip čia atsirado, kvatodamas sakė: „Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio į tą pamario kraštą, iš pirmo žvilgsnio!“

Ačiū, kad paskyrėte pasimatymą, tad pradėkime pokalbį apie Jus. Nuo pradžios, kai atėjote į šį pasaulį…

Gimiau 1948 m. rugpjūčio 3 d. Skuodo rajone, Brotykų kaime, dvynių poroje, kartu su broliuku Ignu, kuris išgyveno tik aštuonias savaites. Kitus mano tėvų vaikus priėmė namuose pribuvėja, o mudu gimėme Salantų gimdymo namuose, labai gražiu laiku – miestelyje vyko Porciunkulės atlaidai, jie vyksta ir dabar pirmąjį rugpjūčio sekmadienį. Mama – Aleksandra Balsytė, gimė 1911 m. Skuodo rajone, Notėnų kaime, o tėvelis – Vincas Litvinas – 1913 m. Skuodo rajone, Daukšių kaime.

2

Mama Aleksandra Balsytė-Litvinienė. Apie 1958 m.

Pirmą kartą mama ištekėjo 1932 m. už ūkininko Felikso Liaučio, susilaukė trijų vaikų – dukters Aleksandros ir sūnų Felikso ir Karolio. Kai pirmosiomis karo dienomis mamos vyrą Feliksą nušovė vokiečių kareiviai, mamai tebuvo trisdešimt, ji liko viena su trimis vaikeliais. Antrą kartą ištekėjo už mano tėvelio, jiems gimė dar keturi vaikai – dukros Skaistutė bei Aldona ir mes, dvyniai, aš – Vicentas ir Ignas.

3

Tėvas Vincas Litvinas. Apie 1961 m.

Abu tėveliai jau mirę, palaidoti tėviškėje, Notėnų kapinėse. Savo senelių iš mamos pusės neprisimenu – kai gimiau, jie jau buvo mirę, o tėvo mamą Salomėją dar pamenu.

4

Gimtinė – tėvelių namas Skuodo rajone, Brotykų kaime

Kai po karo kūrėsi kolūkiai, mano tėvų šeimos gyvuliai, ūkio padargai buvo nacionalizuoti, kitaip tariant, atimti ir atiduoti į bendrą „liaudies“ ūkį. Tėvelis į kolūkį nestojo, už tai buvo nubausta šeima – davė tik 15 arų žemės (įskaitant žemę po pastatais ir kelio ruožą), net ganyklos neturėjome šeimos maitintojai karvutei. Išvedė tėvelis ją ganiavai pas pažįstamą moterį už trijų kilometrų, pieno parsinešdavome tik kas antrą dieną. Augome šeši vaikai, jokio uždarbio tėveliai negavo, bet kažkaip lankėme mokyklą, padėjome tėveliams kiek galėjome – dirbome visus mažo ūkelio darbus, paaugę jau ėjome uždarbiauti pas kaimynus. Už darbą gaudavome kapeikų, džiaugėmės…

 5

Su tėveliais ir seserimi Aldona Pirmosios Komunijos dieną. Vicentas – dešinėje. 1959 m.

Kad ir kaip sunkiai gyvenome, visi vaikai turėjome gražių svajonių – mokytis, įgyti profesiją, kuri galėtų suteikti materialinį pagrindą po kojomis ir leistų jaustis savarankiškais, savosios laimės kalviais… Tėvai mus skatino mokytis, mamytė buvo baigusi tik tris klases, bet labai gražiai rašė, tėvelis – dvi.

Seserys įgijo įvairias profesijas: Aleksandra baigė Vilniaus universitetą, dirbo anglų kalbos mokytoja, gyvena Klaipėdoje, Skaistutė – Kauno kooperacijos technikume įgijo visuomeninio maitinimo technologės specialybę, gyvena Salantuose. Aldona – Skuodo prekybos mokykloje baigė pardavėjos specialybę, gyvena Kaune. Brolis Feliksas baigė Valstybinį Vilniaus pedagoginį institutą matematikos-fizikos fakultetą, dirbo mokytoju, gyvena Mosėdyje. Brolis Karolis, baigė vairuotojų mokyklą, Klaipėdos autotransporto įmonėje 1974 metais tragiškai žuvo. Palaidotas tėviškėje – Notėnų kapinėse.

 O kur Jūs mokėtės, kur įgijote pedagogo profesiją?

1955 m. pradėjau lankyti Šliktinės pradinę mokyklą, vėliau, už septynių kilometrų – Šačių aštuonmetę, kuri peraugo į vidurinę, ją 1966 m. baigiau. Mes buvome pirmoji laida – vienuolika mergaičių ir keturi vaikinai.

6

Klasės draugai 1966 m. Auklėtoja – Ona Šulskienė (stovi). Vicentas – pirmas iš kairės.

Tą pačią vasarą mėginau stoti į Vilniaus universitetą, bet pritrūkus balų, ekonomikos studijos liko svajone… Tą patį rudenį nužygiavau į Skuodo švietimo skyrių ir… pradėjau dirbti Notėnų aštuonmetėje mokykloje mokytoju. Vaikus mokiau anglų ir rusų kalbų, biologijos, chemijos, piešimo, kūno kultūros mokomuosius dalykus. Dabar galvoju – drąsus vaikinas buvau!

7

Pirmoji darbovietė – Skuodo raj. Notėnų aštuonmetė mokykla, anglų kalbos pamoka 8 klasėje, 1966 m. spalio mėn.

Bet aukštojo mokslo reikėjo? Juk be diplomo koks Jūs specialistas?

Taip, tiesa, padirbėjęs metus, neakivaizdžiai pradėjau studijuoti Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute Gamtos-geografijos fakultete, įgijau biologijos mokytojo specialybę. Nuo 1968 m. rugsėjo 1 d. pradėjau dirbti Mačiūkių aštuonmetėje mokykloje, po trejų metų buvau paskirtas šios mokyklos direktoriumi, juo dirbau iki 1973 metų lapkričio.

8

 Mačiūkių aštuonmetės mokyklos mokytojai ir direktorius Vicentas Litvinas (pirmas iš dešinės). 1973 m.

Buvau išrinktas ( 1973 m. lapkričio mėn. ) Skuodo rajono komjaunimo komiteto antruoju sekretoriumi, o baigus pedagoginį institutą, 1975 m. išrinktas pirmuoju sekretoriumi. Studijų metu buvau atleistas nuo karinės tarnybos, bet baigus mokslus, visgi buvau pašauktas į apmokymus – Kaliningrado aukštąją karo mokyklą.

9

Kaliningrado aukštosios karo mokyklos kursantas. 1978 m.

 1976 m. pirmą kartą išvykau į turistinę kelionę užsienin – į Lenkiją, 1979 m. su Lietuvos jaunimo delegacija vykau į Japoniją. Tai paliko neišdildomą įspūdį. Baigėsi komjaunuoliškas amžius, baigėsi ir mano „karjera“ jaunimo organizacijose. Teko apsispręsti kuriuo keliu pasukti. Norėjau tęsti pedagoginį darbą, o, sužinojęs, kad yra laisva Pagėgių vidurinės mokyklos direktoriaus vieta, daug negalvodamas, atvykau į Pagėgius.

Sakėte, kad šį kraštą įsimylėjote…

Nuo seno patiko pamario kraštas, tad nuo 1980 m. rugsėjo 1 d. aš – Pagėgiuose. Įdomus darbas laukė manęs, kaip akimirka prabėgo šioje mokykloje dešimt metų. Mane pasitiko geranoriškas pedagogų kolektyvas, nusiteikęs gražiam, prasmingam, o tuo pačiu ir sunkiam darbui. Buvau ta „nauja ir šviežia“ akis, kuri mato trūkumus, taisytinus dalykus, tad reikėjo suburti bendraminčius pokyčiams.

Keitėme ne tik mokyklos pastato „veidą“, bet daug dėmesio skyrėme mokinių žinių kokybei, saviraiškos ir savarankiškumo ugdymui. Visos vasaros buvo skirtos mokyklos gražinimui, mokymo ir pedagogų darbų sąlygų gerinimui. Tėvai vis priekaištaudavo: vasarą turi beveik du mėnesius atostogų, o pas mus tik retas svečias. Nurydavau kartėlį, atsidusdavau – tokia jau vadovo dalia.

10

Pirmoji darbo diena Pagėgiuose – 1980 m. rugsėjo 1-oji. Vicentas – trečias iš dešinės.

1990 m. rugsėjo 1 d. atidaryta nauja, blokados metais pastatyta, Šilgalių pagrindinė mokykla. Po ilgų derybų su Šilutės rajono Švietimo skyriaus vadovais, perėjau dirbti į Šilgalių pagrindinę mokyklą, direktoriaus pavaduotojo ugdymui pareigas. 2000 m. buvo įsteigta Pagėgių savivaldybė ir šis kraštas atskirtas nuo Šilutės rajono – tapome savarankiškais. Laimėjau paskelbtą  konkursą į Šilgalių pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigas. Nuo 2013 m. išėjau į užtarnautą poilsį, sukaupiau 47 metus pedagoginio darbo stažo.

11

2002 m. rugsėjo 1-oji Šilgalių pagrindinėje mokykloje. Iš kairės: Stoniškių seniūnijos seniūnas Stanislovas Bagdonas, Pagėgių savivaldybės meras Vaclovas Algirdas Mišeikis, mokyklos direktorius Vicentas Litvinas.

Labai jau greit „perbėgote“ savo biografiją, sakyčiau – valdiškai. Skaitytojas nori žinoti daugiau: jaunystės draugai ir išdaigos, šeimos tradicijos, pagaliau – kas formavo Jus, kaip asmenybę?

Jaunystės draugai… Jų buvo labai daug, skaudu, kad vis retėja mūsų gretos, nemažai jų jau išėję į Anapilį. Su kai kuriais dar susieiname, švenčiame jubiliejus, šeimų šventes. Pats nesukūriau šeimos, tačiau tikrai nesijaučiu vienišas, be to, šiandien tokios beribės bendravimo galimybės internetu, kad tai neleidžia pamiršti gerų draugų.

Asmenybė formavosi šeimoje, kurioje augome šeši vaikai, aš – pagrandukas, todėl dėmesio sulaukdavau daugiausiai. Šeimoje mėgom dainuoti, o visas dainas užrašydavau į storus sąsiuvinius, kurie „keliaudavo“ per draugus. Šie taip pat užrašydavo man negirdėtų dainų, įklijuodavo paveikslėlį ar piešinėlį, pridėdavo palinkėjimą man… O kokie kalnai plokštelių, kurios padėdavo greit įsiminti populiarių atlikėjų atliekamų dainų žodžius ir melodijas! Ypač dainuodavome grįžtant visu būriu paryčiais iš šokių. Nors gyvenome kaime, jaunystėje gyvenome labai aktyvų gyvenimą. Dešimties kilometrų spinduliu į šokius ėjome pėsčiomis, automobilių niekas neturėjo, tad eidami tokius tolius negi tylėsi? Laukai ir miškai skambėdavo nuo mūsų dainų… O ir šiaip visokių eibių iškrėsdavom: tai kopėčias kokioj pakelės sodyboj ant grandinės į šulinį įleisdavom, tai „baidyklę“ iš vyšnios iškėlę prie durų ar lango pastatydavom… Šėlom, juokėmės… Tik mūsų juokai, galvoju, buvo nekalti, vaikiški… Juk nevogėme, neplėšėme, negadinome… Žmonės nuo mūsų išdaigų nuostolių neturėjo…

Labai mėgdavom švęsti Užgavėnes, Velykas, o kai baigiau vidurinę mokyklą ir pradėjau dirbti savo gimtinėje, su draugais patys režisuodavome, statydavome vaidinimus. Juos labai mėgo kaimų gyventojai, tad mus kviesdavo vaidinti aplinkinių ūkių ataskaitiniuose susirinkimuose. Dabar galvoju, kad ši veikla labai įtakojo mano asmenybės formavimąsi – juk ir saviveiklos lygio spektakliuose reikėjo gilintis į vaidinamo personažo asmenybę, jo psichologiją, charakterį. Ir ši, ir kitos meninės veiklos lydi mane per gyvenimą. Šokau jaunimo, suaugusių, vėliau – senjorų šokių kolektyvuose, dainavau choruose, vyrų ansambliuose, vaidinau dramos ir agitbrigadų pastatymuose.

O kas įtakojo pedagogo profesijos pasirinkimą?

Mano vyresnieji sesuo ir brolis jau buvo pedagogai, jų veikla ir darbas, manau, turėjo įtakos ir mano pasirinkimui. Brolis Feliksas, auklėtojos dekretinių atostogų laikotarpiu, buvo net klasės auklėtoju, ne paslaptis, gaudavau nuo jo ir ,,pipirų“…

12

Vicentas su tėvais (priekyje), seserimis Aleksandra ir Aldona bei jų vyrais. 1977 m.

Neslėpsiu, su draugu, baigus vidurinę, puoselėjome svajonę Palangoje įsidarbinti barmenais, bet mano vyresnis brolis Feliksas „patarė“ imtis rimtesnės profesijos, taip ir išnyko ši svajonė, „kaip dūmas išnyksta“… Daug ženklų rodė, kad savo gyvenimą susiesiu su mokytojo profesija. Auklėtoja Ona Šulskienė, mokyklos direktorius Juozas Jurkšas nuolat ragino rinktis šią profesiją, vaikystėje žaisdavome „mokyklą“ – mokėme vaikus, rašydavome diktantus, taisydavome namų užduotis… Matyt, taip Dievulis davė, kad nesukūriau savo šeimos, nors jaunystėje buvo draugių, kurios norėjo bendrauti, bet apie vedybas negalvojau – dar ne laikas, dar mokslai nebaigti, dar tie ar kiti darbai nenuveikti… Amžini darbai… Jiems visas gyvenimas atiduotas. Kita vertus, darbas su jaunimu neleido ir pačiam pasenti, sustabarėti, juk nuolat reikėjo jausti jų veržlaus gyvenimo pulsą, eiti koja kojon su jaunu žmogum, su jo siekiais ir svajonėmis. Kitaip – tu jau ne mokytojas, ne pedagogas…

Esate ir šiandien labai užimtas, intensyvus Jūsų gyvenimas, tad ką veikiate, kad vis neturite laiko?

Šiandien jau treti metai kai senjoro duoną valgau, ,,dirbu“ SODROJE. Daug laiko leidžiu prie kompiuterio – bendrauju su draugais, buvusiais kolegomis, mokiniais. Keliauju po Europą, aplankiau nemažai šalių, tai padeda atitrūkti nuo kasdienybės. Kelionės užima didelę mano laiko dalį, vykstu ilgai nesirinkdamas – autobusu, lėktuvu… Lėktuve labiau jaučiu, kad gyvenu… Prisimenu vieną pirmųjų kelionių autobusu į Šveicariją, tada dar leisdavo ir naktį vairuotojams važiuoti, tad daugybę naktų esu praleidęs pirmosiose sėdynėse, netoli vairuotojų, taip geidžiau viską pamatyti… Norėjosi pasisotinti išbridus iš gūdaus sovietinio lagerio, kai viskas buvo draudžiama. Apie kelionę į kapitalistinį užsienį tik svajojome… Aplankiau netoli keturiasdešimt valstybių, tame tarpe ir plačiąją Rusiją…

13

Kelionės į Uzbekijos TSR metu, Samarkandas, 1986 m.

Vis dar lankau bažnyčios chorą, vasaromis su šiuo kolektyvu esame aplankę visus Lietuvos regionus, jų bažnyčias, giedojome Vilniaus Aušros vartų koplyčioje, Vilniaus, Kauno bažnyčiose, Pažaislio vienuolyne.

 Ką Jums reiškia Pagėgiai? Kuo jie taip sužavėjo Jus?

Pagėgiai – dabar jau mano gyvenama vieta, šis kraštas mane labai traukė, įdomi jo istorija, skaudūs „šišioniškių“ likimai. Daug žymių asmenybių čia įspaudė pėdas – kultūrines, švietėjiškas, lietuvybės… Tos pėdos neišnyksta šimtmečiais, išliks dar ilgam, jei tik mums užteks išminties ir sveiko proto nesunaikinti to, ką jie sutvėrė ir paliko mums.

Kai 1980 m. atvykau čia, miestelis buvo apleistas – juk buvo Šilutės rajono užkampis. Bet, nežiūrint į nieką, Pagėgiai iš karto tapo mano tėvyne. Prisimenu, kokį didelį įspūdį man paliko, kai pirmą kartą išgirdau Bronės Savickienės žodžiais sukurtą Pagėgių himną „Mano miestas – Pagėgiai žali“… Akimirksniu jį išmokau mintinai! Buvau pakviestas į savo tėviškę, į Skuodo rajoną, į buvusios bendradarbės vestuves. Tai per tas vestuves ir užtraukiau garsiai:

„Moja eglių vainikai rasoti,

Ir marguoja žiedai pakely,

Kaip berželis prie kelio prigludęs,

Mano miestas – Pagėgiai žali….“

Visa ši istorija nutiko tik mėnesiui prabėgus, nuo mano atvykimo į Pagėgius. Labai didžiavausi Pagėgiais, šio himno gražia melodija, didžiavausi, kad esu čia. Jau tada vyliausi, net žinojau, buvau tikras, kad tapsiu šio krašto dalimi…

Ir vidurinėje mokykloje teko darbuotis iš peties – apleista aplinka, nušiuręs mokyklos vidus. Greitai atradau bendražygius, tad pagauti įkvėpimo surėmėme pečius. Mokytoja Stasė Straukienė, bibliotekos vedėja Bronelė Bernotienė, kiti kolegos – rovėme senas gyvatvores, išsibujojusius krūmynus, piktžoles… Ne visi pritarė pertvarkoms, teko sulaukti ir piktų žodžių, kai kas ir „barbarais“ pavadindavo. Bet grožis nugali viską – gražiai sutvarkyta aplinka patiko ir skeptikams. „Atidarėme“ paradinį mokyklos įėjimą, pastatėme mokyklos tvoros vartus į gatvę, kad įsibėgėję vaikiukai nepalystų po mašinos ratais… Didieji pagalbininkai buvo ir seniūnas Stasys Rakšnys gydytoja Teresė Šabasevičienė ( keletą metų buvo Tėvų komiteto pirmininke ), Antanas Žukauskas. Šiandien Pagėgiai ne tie, ypač gražėjame po 2000 m., kai susitvėrė savivaldybė. Čia išpuoselėtas kiekvienas kampelis – smagu gyventi tokioje aplinkoje. Tuo džiaugiuosi ne vienas, bendrauju ir kalbuosi su buvusiais kolegomis – Aldona Mockaitiene, Stase Straukiene, Elena Sauspreikšaitiene, Birute Babiliene, Irena Šapaliene, Antanu ir Svetlana Musvydais, kaimynais – Ema Jurkūniene, Terese Šabasevičiene, Antanu ir Natalija Ignatanais… Visi esame krašto, kuriame gyvename, patriotai…

Sakote – patriotai… Na, o kaip Jūs pasitikote Lietuvos nepriklausomybę? Neslepiate, kad sovietmečiu dirbote komjaunimo darbą. Beje, jauniems, labai „karščiuojantiems“ patriotams tenka dažnai priminti, kad ir jų šaknys sovietmetyje, tenka garsiai pasakyti, kad ir jų tėvams, seneliams teko dideli išbandymai – dirbti ir komunistų partijos struktūrose ir įvairiausiuose tarybiniuose postuose. Bet juk tai nesutrukdė išlikti žmonėmis, asmenybėmis, kurių kilnūs tikslai atvedė mus į nepriklausomybę…

Nesvarbu kokiose pareigose ar postuose bebūta, nebuvom dideli tos valdžios, tos santvarkos patriotai. Jau minėjau, kad tėvelis nestojo į kolūkį, todėl buvome labai skriaudžiami, visaip varžomi kolūkio vadovų, net kai kurių kaimynų nemėgstami. Per žuvusio brolio Karolio laidotuves (1974 m. rugpjūčio 25 d., tada dirbau komjaunime) su visa šeima ir artimaisiais dalyvavau laidotuvių apeigose Skuodo raj. Notėnų bažnyčioje. Buvo nuogirdų, jog rajono valdžia kviesis pokalbiui dėl mano poelgio per brolio laidotuves, bet taip ir liko tik nuogirda. Juk tais laikais dauguma įvairaus rango vadovų laidotuvių apeigose bažnyčioje nedalyvaudavo, o laukdavo jos prieigose ar dar toliau nuo jos.

Turiu iš Tėvų paveldėtus tipiško žemaičio bruožus. Dar kartą pasikartosiu, jog niekada į jokius postus nelipau per galvas, niekada nieko neprašiau už dyką, viską ką turiu pasiekiau savo sąžiningu, nesavanaudišku darbu. Mano visas gyvenimas atiduotas vaikams, jaunimui, todėl niekada negaliu smerkti jaunų žmonių, juk visko gyvenime būna: ir blogio, ir gėrio. O to, dar pasitaikančio, blogio išraiškos gal ir yra mūsų visų darbo spragos. Nemanau, kad patriotiškumas yra kažkas ypatingo, antgamtiško, juk tai moralus, kasdienis gyvenimas bei veikla.

Kokiomis nuotaikomis tais lūžio metais gyveno mokykla, Pagėgiai?

Nelabai malonu prisiminti tuos metus (1990 m. kovo 11 – ąją ) mokyklos gyvenime. Buvo nurodyta (iš ,,viršaus“ ) ištisas paras budėti mokykloje, jos teritorijoje. Tikslas – kad laisvės siekėjai nepadarytų ko nors priešiško esamai santvarkai. Teko daryti mokytojų budėjimo grafikus, o vadovai  pamainomis budėjom ištisas paras. Mūsų veiklą stebėjo saugumo darbuotojai, kurių kabinetas buvo Pagėgių Vykdomojo komiteto patalpose (dabar Darbo biržos patalpos). Pamenu, saugumietis pastebėjo ant mokyklos tvoros išorinės sienos išdažytą vokiečių svastikos ženklą. Ieškojo, kas tai galėjo padaryti, klausinėjo mokyklos darbuotojų, mokinių, bet nieko nepavyko išaiškinti, juk tai galėjo padaryti bet kuris miestelio gyventojas ar atvykėlis.

Nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. jau dirbau Pagėgių savivaldybės Šilgalių pagrindinėje mokykloje, todėl 1991 m. sausio 13 – ąją, jos pergyvenimus ir tragedijas sekėme su šilgališkiais, o sausio 16 – ąją dalyvavome žuvusiųjų pagerbime ir laidojime Vilniuje.

Esate labai tvirtų įsitikinimų žmogus, kokios vertybės Jus lydi?

Vertybės… Manau – atsakomybė, sąžiningumas ir žodžio tesėjimas. Šiuo klausimu esu labai kategoriškas – negaliu pakęsti melo, apgaulės, savinaudos. Taip jau esu išauklėtas – mūsų šeimoje viskas buvo pagrįsta santarve, mus mokė nesiekti svetimo, užsidirbti viską pačiam, mokė pagarbos ir tolerancijos kitaip mąstančiam. Šios vertybės man svarbios ir šiandien, jomis vadovaujuosi, jomis gyvenu, vis dar mokausi… Ypatingą meilę jaučiu knygai, juk pedagogo darbas neatsiejamas nuo jos. Profesijai, savišvietai, mokslui reikalingos knygos buvo visada po ranka, labai mėgstu ir grožinę literatūrą, gerbiu kuriančius ir knygas rašančius žmones, mėgstu lankytis susitikimuose su kūrėjais. Skaitau apie keliones, gamtos pažinimą, žmonių santykius. Nors tie žmonių santykiai šiandien labai kinta, manau, tai įtakoja naujosios technologijos. Nieko naujo aš jums nepasakysiu – susvetimėjome… Mes neturėjome kompiuterių, išmaniųjų telefonų, tad bendravome su žmogumi „gyvai“, šeimos nariai dažnai susėsdavo prie bendro stalo. Kategoriškai nesutinku su teiginiu, kad šiandien labai nevykęs jaunimas, negerbia vyresnių… Apsidairykime, kiek puikių jaunų žmonių yra blaivūs, siekia mokslų, gražiai ir kūrybingai dirba…

 14

Susitikimas su rašytoju Vytautu Petkevičiumi Pagėgių vidurinėje mokykloje. 1982 m.

Savo pašnekovų klausiu, ar verta saugoti senuosius paminklus – architektūros, gamtos, sovietinius?

Senųjų architektūros objektų išsaugojimui sakau – TAIP. Juk tai mūsų tautos gyvenimo istorija, mūsų Tėvynės istorija. Nejaugi vėl reikia viską sunaikinti, kad pastatyti nauja. Kur mes tai girdėjome? Juk skambėjo – „Pasaulį seną išardysim… Naujai pasaulį atstatysim…“, o kas iš to išėjo, matėme visi. Sena turime gražiai derinti su nauja – tai mūsų rūpestis, nepamirškime to.

Kas jaudina ar neramina šiandien Jus?

Šiandienos kultūrinis gyvenimas. Jaučiu didelį ilgesį meno saviveiklai, gal todėl, kad pats joje dalyvavau. Galvoju, kad menas suartina žmones, skatina bendrauti, čia reiškiasi įvairūs žmogaus gebėjimai. Visada per televiziją žiūriu kultūros laidas, gėriuosi žmonėmis, kurie neužsisklendžia tik savam darbų rate, o „eina į žmones“. Gaila, kad dažnai televizija, o ir vaizduojamasis menas pataikauja pigiam, neišlavinto skonio žiūrovui. Vis tie „reitingai“…

 15

Pagėgių kultūros namų šokių kolektyvas. Vicentas – stovi trečias iš kairės.  Priekyje iš kairės sėdi: Kultūros namų direktorė Stasė Kulberkienė, meno vadovas Viktoras Jurgutis, šokių kolektyvo vadovė Gražina Paliokienė. 1994 m.

Lietuvių emigracija. Ją vertinu dvejopai, iš vienos pusės – netenkame daug gabaus jaunimo, kurie savo protą, išsilavinimą, pagaliau, fizines jėgas atiduoda svetimiems, iš kitos pusės – tam pačiam jaunimui atsiveria durys į pasaulio pažinimą. Atsiranda tikri jausmai – tėvynės ilgesys, artimųjų, šeimos vertinimas. Tikiu, kad šis žmogus, jau subrendęs, atsistojęs ant kojų sugrįš į Lietuvą, pritaikys savo patirtį ir žinias, savo gyvenimą dovanos ir mums, kurie jų ilgėjomės ir už juos meldėmės čia. Dažnai prisimenu kažkieno pasakytus žodžius „…svarbu ne tai, kiek gyvenime turi metų, o tai – kad metuose būtų kuo daugiau mūsų gyvenimo…“.

16

1994 m. Pasaulio lietuvių dainų šventėje su šokių partnere, pagėgiške Ema Jurkūniene.

Jūsų rankose kelios dešimtys įvairių Garbės, Padėkos raštų. Juos pasirašė Skuodo, Šilutės rajonų, Pagėgių savivaldybės, LR Švietimo ministerijos, Švietimo skyrių, įvairių organizacijų vadovai. Ką jums reiškia šie apdovanojimai?

Galvoju, kad gyvenimą ir darbinę pareigą atlikau dorai ir sąžiningai. Nesakau, kad kiti to nepadarė  ar blogiau už mane dirbo, sakau, kad visi turi būti pagerbti ir jiems padėkota už nuoširdų ir dorą darbą.

 17

Paskutinė darbo diena Šilgalių pagrindinėje mokykloje, po Pagrindinio išsilavinimo pažymėjimų įteikimo dešimtokams, 2013 m. birželio mėn. Su mokytojų kolektyvu, direktorius Vicentas Litvinas sėdi antras iš dešinės.

Ką palinkėtumėt skaitytojams, o ir pagėgiškiams?

Labai paprastai: mylėti savo Tėvynę, gimtąją vietą, nepamiršti jų pasakiško grožio, kurio dažnai nepastebime ir ieškome svetur… Žodis ,,mylėti“ pasako viską… Ar galima užmiršti tokias vietas kaip: Rambynas, Kryžių kalnas, Anykščių šilelis, Trakų pilis, Mosėdžio akmenų muziejus, Medvėgalis ir t.t., ir t.t. Juk kokia graži ta mūsų Lietuva. Mylėkime JĄ… Ir tegu niekada neišblėsta šviesios atminties mokytojos Bronės Savickienės sukurto himno apie Pagėgius žodžiai:

,,Mano miesto nežino pasaulis,

Kas mažytį taškelį žinos?

Bet jis pilnas pavasario saulės

Ir skambios vyturėlio dainos…“

 18

Nemuno vingis nuo Rambyno, Vicento fotografuota 2016 m. rugpjūčio 21 d., po Šv. Roko atlaidų Pagėgiuose…

Ačiū už pokalbį, visų skaitytojų vardu tariame – išlikite ir toliau tokiu jaunatvišku, besišypsančiu, mėgaukitės gražiu artėjančiu rudeniu.

1 Komentaras

  1. Gintaras parašė:

    Labai buvo smagu prisiminti,kaip atrodėte anksčiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

„VYNERIO ARBATĖLĖ“ Klaipėdos skulptūrų parke

Plačiau →