Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Trakininkų kaimas

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Panemunių plentu iš Kauno ar Jurbarko vykstantys Mikytų sankryžos link netoli jos pralekia už kalvelės pasislėpusį Trakininkų kaimą – šiandien beveik nežinomą vietą.

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Panemunių plentu iš Kauno ar Jurbarko vykstantys Mikytų sankryžos link netoli jos pralekia už kalvelės pasislėpusį Trakininkų kaimą – šiandien beveik nežinomą vietą.

Prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų tai buvo savotiškas plotas: piečiau plytėjo Nemuno išplautas erdvusis slėnis su gausiomis senvagėmis. Vandeninga upė jį išplovė prasiveržusi per Vilkyškių kalvagūbrį ties Rambyno kalnu, ten išrausdama vis naujas vagas. Nemuno vandenys nebepasiekdavo tik pakilumėlės, ant kurios vėliau įsikūrė Trakininkai. Šių padėtis buvo kiek panaši į garsiųjų Trakų gamtinę padėtį – netoli už kaimo pakilumėlės tyvuliavo didžiulis ežeras. Tad Trakininkai buvo gyvenvietė tarp vandenų, bent vietovardžiu ir savo gamtine aplinka susieta su senąja Lietuvos sostine.

Per daugelį šimtmečių Nemuno vaga įsigraužė gilyn, net išsiliejęs vanduo jau sunkiai pasiekia buvusias senosios upės pakrantes. Prieš šimtmečius žmonės nuleido didįjį ežerą ir Trakininkai liko kaimu sausumoje – didžiųjų vandenų neliko.

Užtat liko tėkmės suneštos derlingos sąnašos plačiajame Nemuno slėnyje, gan derlios molėtos kalvos, viliojusios senuosius žemdirbius. Kaimo vietovardis gal rodo, kad čia senovėje galėjo plytėti lydimai – išdeginti girios plotai, vėliau apleisti ir užželiantys jaunuolynu bei krūmynais – traku.

Tai nebuvo nuošali vieta – kitapus Nemuno nuo XIV a. stiprėjo Ragainė – svarbiausias apylinkių administracinis centras Kryžiuočių ordino valstybėje. Netoliese kūrėsi ir Tilžė, nuo XVI amžiaus pradžios tapusi dar svarbesniu centru. Po Melno taikos (sudarytos 1422 metais) prasidėjus ramaus gyvenimo šimtmečiams, pradėta rūpintis žemių dešiniajame Nemuno krante naudojimu. Prasidėjo įvairių raštų bei privilegijų epocha – senuose dokumentuose fiksuoti anuometiniai žemių naudotojai, vienur ar kitur jiems skirti žemės plotai. Įdomu, kad tais įteisinimo laikais Nemuno pakrantėse buvo išsibarsčiusios gyvenvietės bei sodybos beveik vien tik lietuviškais vardais. Čia plytėjo Mažoji Lietuva – daugiausiai baltų apgyventas plotas, kur atvykėlių svetimšalių buvo nedaug.

Taip ir Trakininkai šimtmečius išlaikė dar senųjų gyventojų jiems suteiktą baltišką vardą, jo neprarado iki šios dienos.

XVIII amžiuje Trakininkus supo apgyventi plotai, gausūs kaimai. Dar XVI amžiuje tyvuliavusio didžiojo ežero vietoje, kur anuomet girtasi gausiais žuvų laimikiais, jau plytėjo sausinamų pievų plotai, išraižyti grioviais; ten jau stovėjo ir Strazdabalio dvaro sodyba.

Kita vertus, Trakininkų gyventojų netrikdė kokie atklydėliai ar tuometinio transporto triukšmai. Anuomet visi svarbesni vieškeliai it susitarę lenkė žemdirbių kaimą: vieškelis į Smalininkus ir Kauną ėjo pačia panemune, vieškelis į Piktupėnus – atokiai vakaruose. Trakininkų žemės buvo likusios nuošalesne „sala“, iš kurios ėjo menki keliukai į aplinkines gyvenvietes.

Šį pakilumoje plytėjusį dirbamos žemės plotą pietuose ribojo drėgnesnės užliejamos pievos Nemuno slėnyje, šiauriau driekėsi Strazdabaliu virtusi buvusio ežero didžioji erdvė. Rytų pusėje kaimą juosė aukštų kalvų virtinė, vakaruose plytėjo dar vienas drėgnas slėnelis.

Savotiški buvo ir tuometiniai Trakininkai – čia stovėjo vienas iš negausių krašte gatvinių kaimų (neturėjęs nieko bendro su Didžiojoje Lietuvoje vykdyta Valakų reforma). Šio kaimo struktūra atspindėjo čionykščių žemių dalinimo laikus, kai čia būdavo įkurdinami naujakuriai, jų sodybinius sklypus rikiuojant palei nužymėtą kaimo gatvę. Paskyrus nemažą žemės plotą, čia buvo sukurta anuomet nemaža gyvenvietė su gausiais gyventojais.

Antai 1785 metais Trakininkai buvo apibūdinti kaip „mišrus“ kaimas su 27 „ugniakurais“ (sodybomis), priklausęs Būbliškės valsčiui ir Piktupėnų parapijai. Apibūdinimas „mišrus“ liudijo, kad kaime gyveno skirtingą statusą bei privilegijas turėję žmonės – skirtingu laiku čia atsikėlusių naujakurių grupės, pamažu įsisavinusios „trakus“ – dirvonus tose pakilumose.

Didysis kaimas neskubėjo toliau plėstis – 1817 metais ten tebebuvo tos pačios 27 sodybos su 101 gyventoju. Tad visą trisdešimtmetį amžių sąvartoje ten nedaug kas keitėsi.

Tiesa, platesniame pasaulyje jau vyko lemtingi pokyčiai: dar 1807 metais Prūsijoje buvo panaikinta baudžiava, 1817 metais įkurta naujoji Tilžės apskritis. Beaugantis Tilžės miestas ir krašto valdžia susirūpino geresniu susisiekimu su tolimais kraštais. 1830-1832 metais nutiesus tarptautinį plentą iš Tilžės į Lauksargius ir Tauragę, jį papildė naujasis plentas į Smalininkus ir Kauną. Jį sumanyta tiesti sausesnėmis vietomis, toliau nuo išsiliejančio Nemuno ir drėgnųjų slėnio pievų. Taip pietiniu Trakininkų pakraščiu buvo nutiestas svarbusis plentas, kuriuo ir šiandien važiuojama iš Jurbarko į Pagėgius ir Šilutę.

Tačiau Trakininkai neskubėjo tapti pakelės gyvenviete kaip kad netolimi Lumpėnai ar Vilkyškiai. Kaimas toliau rūpinosi savo reikalais, mažai besirūpindamas netoliese pravažiuojančiais. Gal jau buvo užimtos ir pakelės verslo nišos – netoliese buvo veiklieji Mikytai bei Lumpėnai, nuo seno žinomos pakelės karčemos.

Tačiau Trakininkai atrado „naujus dirvonus“ žemdirbystės versle, ėmė pelnytis iš savo valdų (ir kitokių verslų). Vietinio ūkio bumas leido prasimaitinti vis daugiau burnų. Vos per pusę amžiaus kaimo gyventojų skaičius ten išaugo net 3,5 karto, Trakininkai įsitvirtino kaip vienas stambesnių kaimų šiose apylinkėse.

XIX amžiaus viduryje kaimas valdė 872 margus ir 50 rykščių žemės (apie 225 hektarus). Tuomet ten gyveno jau 360 žmonių. Laikyti 88 arkliai, 161 galvijas, 151 kiaulė ir 65 avys. Trakininkai apibūdinti kaip žinomas amatų centras. Bendruomenė tada vykdė nemažus kaimo žemių pertvarkymo darbus.

Tiesa, didelis kaimas neturėjo savo mokyklos. Vaikai turėdavo eiti mokytis į netolimą Birštoniškių kaimą, o jų tėvai surinkti pinigų mokyklai ir mokytojui išlaikyti (21 talerį ir 24 sidabrinius grašius). Dar tekdavo surinkti rugių ir miežių grūdų, šieno ir šiaudų – viskas ėjo mokyklos labui.

Tuomet Trakininkų gyventojai jau turėjo aukštesnį statusą, laisvųjų paveldėtojų ir laisvųjų šatulininkų privilegijas. Gal ši aplinkybė kiek padėjo ir kaimo ūkio augimui.

Įdomu, kad po didžiojo šuolio XIX amžiaus pirmojoje pusėje, vėliau Trakininkų augimas vėl sustojo. Gal išsilaisvinus iš baudžiavos, įgyvendinus akivaizdžiausius pertvarkymus savo valdose, vėliau vėl teko laukti palankesnės ekonominės konjunktūros.

1871 metais Trakininkuose buvo užregistruoti 363 gyventojai (tik 155 vyrai ir 208 moterys). Kaime buvo gimę tik 202 žmonės, o kiti buvo atvykėliai. Įdomi disproporcija tarp kaimo vyrų ir moterų kiekio verčia spėlioti – ar vietos vyrai išvykdavo uždarbiauti kitur, ar į pačius Trakininkus atkildavo beveik vien moterys.

Tuomet kaime buvo 40 sodybų su 68 butais (atskirais namų ūkiais). Keliabučių namų gausa rodė, kad ten gyveno nemažai samdinių, kurie glausdavosi kuklesniuose būstuose. Kaime užregistruoti penki neįgalūs asmenys.

Tarp daugumos evangelikų liuteronų Trakininkuose dar gyveno vienas katalikas ir net aštuoni kitos krikščioniškosios konfesijos išpažinėjai.

Tuomet dideliame kaime užregistruoti 82 vaikai. 113 paaugusiųjų mokėjo skaityti ir rašyti, 36 dar buvo nebaigę mokslų, o net 132 buvo pripažinti beraščiais (analfabetais). Gal toks (kraštui gan prastas) raštingumo lygis rodo, kad Trakininkuose tada gyveno daug samdinių.

Metams bėgant netolima – už Nemuno matoma, Tilžė vis augo. Ten gausėjo fabrikų bei dirbtuvių, visokių aptarnavimo įstaigų bei pagundų. Visa tai veikė ir didmiesčio apylinkes, keitė tradicinę gyvenseną senuose kaimuose.

Visa tai buvo sunku ignoruoti. Antai XX amžiaus pradžioje vos už poros kilometrų nuo Trakininkų savo stotelėje sustodavo Tilžės miestietiškojo tramvajaus vagonai – dailiai papuošti, blizgantys žalvario apvadais. Pasiryžusius keliautojus jie galėdavo gan greitai nuvežti į patį didmiesčio centrą – prie tviskančių krautuvių vitrinų, į žmonių bruzdesį, toli nuo kasdienių žemdirbio rūpesčių ir vargų. Taip miesto pagundos vis labiau tirpdė Trakininkų kaimo bendruomenę – žemės dirbti likdavo patys atkakliausieji.

1905 metais kaime tebuvo likę 303 žmonės (iš jų 137 vyrai). Užtat pasilikusieji Trakininkuose sugebėjo gerokai išplėsti kaimo valdas, įsigyti naujų sklypų – tuomet kaimui jau priklausė 524,5 hektaro žemės, kuri vertinta gerai. Tuomet Trakininkuose buvo 48 sodybos su 66 butais (kaime tebegyveno nemažai samdinių).

Iš daugumos evangelikų liuteronų 94 kalbėjo vokiškai, o 193 – lietuviškai. 16 kaimo katalikų taip pat kalbėjo lietuviškai (pastarieji priklausė Tilžės katalikų parapijai). Vietinės valdžios įstaigos buvo įsikūrusios netolimuose Lumpėnuose – ten veikė valsčiaus būstinė ir kt.

XX amžiaus pradžioje nutiesus siaurąjį geležinkelį Pagėgiai–Smalininkai (tapusį reikšmingiausia vietinio susisiekimo arterija), jo trasa buvo išvingiuota per Trakininkų kaimo valdų šiaurinį pakraštį. Ten buvo įrengta sava geležinkelio stotelė „Trakininkai“. Taip didysis kaimas ilgam grįžo į tuometinę civilizaciją: kaimo pietinį pakraštį kirto judrusis plentas, o šiaurinį – naujoji geležinkelio trasa. Tai labai palengvino kaimiečių gyvenimą – siauruko vagonais ar plentu buvo patogu gabenti į aplinkines prekyvietes ar į pačią Tilžę savojo ūkio derlių, užaugintus gyvulius, primelžtą pieną ar jo produktus. Taip Trakininkai tapo beveik priemiestiniu kaimu.

Per XIX amžių buvo pasikeitęs ir pats kaimas. Tolyn nusidriekė kaimo valdų plotai (drėgnesnėse vietose sausinti griovių tinklu). Rytuose jie siekė ankstesniais amžiais iškastą Lumpės upelio vagą. Jos drėgnose pakrantėse Trakininkų žmonės kasdavo durpes kurui, taupydami anuomet brangią medieną.

Šiauriniame gale kaimo valdos siekė Strazdabalio įdubos pakraščius. Ten taip pat turėtas nedidelis durpynas. Netoliese stovėjo ir Trakininkų vėjo malūnas, pastatytas ant didžiosios įdubos šlaito.

Kaimui dešimtmečiais plečiantis, vis naujos sodybos (dažniau maži vienkiemiai) kūrėsi jo valdų pakraščiuose, išsiskleisdamos dideliame plote. Išliko ir senojo kaimo dalis – gatvinio kaimo fragmentas. Kaimo pobaudžiavinio persitvarkymo laikais šalia senovinio Trakininkų branduolio, į pietvakarius nuo jo įsikūrė keleto sėkmingesniųjų ūkininkų stambios sodybos, kur buvo statomi dideli ūkiniai bei gyvenamieji pastatai. Viena iš jų gavo kaimo dvarelio statusą. Taip Trakininkai gavo savą dvarą bei savų dvarininkų šeimą – vakarykščius valstiečius.

Ūkinio pakilimo metais užsiimta ne vien tradiciniais amatais, bet galvota ir apie naujus pelningus verslus.

Taip piečiau senojo kaimo branduolio, netoli nuo plento Mikytai-Smalininkai buvo pastatyta nemaža plytinė. Molis jos dirbiniams kastas čia pat – iš didžiosios kalvos šlaito. Iš ten išdegtų plytų buvo pastatyta nemažai gyvenamųjų bei ūkinių pastatų aplinkinėse gyvenvietėse.

Buvo pradėta prisijaukinti ir judrųjį plentą. Šalia jo įsikūrė trys nemaži vienkiemiai. Viena sodyba nuklydo dar toliau – į užplentėje besidriekusius kaimo pievų plotus. Tos buvusios klampynės jau nebebuvo baisios – per dešimtmečius jas išraižė sausinimo grioviai, aukštesni ir sausesni ploteliai buvo paversti ariamais laukais. Žemė anuomet branginta – beveik visos kaimo valdos buvo suartos, mažinti net pievų ir ganyklų plotai (labiau apsimokėjo šieną pirkti iš netolimų pievininkų, šienavusių užliejamų pievų plotus). Nedidukas miškelis tebuvo likęs ant kalvos kaimo valdų pietrytiniame pakraštyje.

Susiklosčiusio stiprių ūkininkų kaimo gyvavimo nepajėgė nutraukti ir Pirmojo pasaulinio karo audros – Rusijos okupacija, jos kariuomenės bei talkininkų siautėjimai, mūšiai apylinkėse išstumiant įsibrovėlius.

Trakininkų nesužlugdė ir vėlesni didieji pokyčiai – prancūzų administruojamo Klaipėdos krašto sukūrimas 1920 metais, pokarinė ekonominė krizė, pasunkėjęs susisiekimas su tradicinėmis prekyvietėmis Tilžėje ir t. t.

1925 metais Trakininkuose gyveno 323 žmonės – net daugiau nei 1905 metais. Gal dalis jų liko kaime, sužlugus ankstesnei darbo rinkai – gerus atlyginimus siūlydavusiems fabrikams ir kasykloms Vakarų Vokietijoje ar pačiuose Rytprūsiuose. Tuomet Trakininkai priklausė naujai sukurtai Pagėgių apskričiai ir Lumpėnų valsčiui. Evangelikų liuteronų parapijos centras tebebuvo Piktupėnuose, ten veikė ir Lietuvos Respublikos policijos stotis (poskyris). Pašto skyrius buvo Lumpėnuose, užtat Trakininkai turėjo savo mokyklą (vaikams nebereikėdavo eiti į Birštoniškius).

Gan įprastai gyventa ir toliau – savo kaimiškus produktus Trakininkų gyventojai veždavo parduoti į Pagėgių ar Panemunės prekyvietes. Jie išsiruošdavo ir į užsieniu tapusią Tilžę, kurią pasiekdavo kiek lengviau kaip pasienio gyventojai su lengvatiniu dokumentu.

Gal kiek mažiau galvota apie kontrabandą, nei kaimuose prigludusiuose prie naujosios valstybinės sienos – Nemuno upės. Neapsieita be įvairių gudravimų, iš Tilžės parsinešant kokių dailesnių audinių ar moteriškų papuošalų.

Prieškariu jaudino ūkio krizė, prekybos su Vokietija sutrikimai, ūkininkų bėdos. Dėl to triukšmaujant nenujausta, kad bėga paskutinieji tradicinio gyvenimo metai, kad senąjį kaimą netruks užgriūti dar neįsivaizduojamos nelaimės.

Įprastinio gyvenimo pabaiga vis artėjo: 1939 m. kovą nacistinė Vokietija atsiplėšė Klaipėdos kraštą, prasidėjus Antrajam pasauliniui karui pradėti mobilizuoti ir vietiniai kaimiečiai. 1944 m. rudenį prasidėjo priverstinė evakuacija – visiems buvo liepta trauktis už Nemuno.

Pasilikusios sodybos bei visa kita tapo užkariautojų bei jų talkininkų grobiu. Per sovietinės okupacijos dešimtmečius buvusios Trakininkų valdos pasikeitė beveik neatpažįstamai.

Buvo nuardyta kelis dešimtmečius kaimiečiams ištikimai tarnavusio siaurojo geležinkelio trasa, sunaikinta ir pati Trakininkų stotelė. Buvo sunaikinta plytinė ir gausūs kaimo vienkiemiai. Pasiturinčio kaimo didžiosios kapinės buvo uoliai niokojamos ir grobstomos, kol ten nebeliko nieko vertingesnio. Išlikusiose sodybose nugyventa daug tradicinių trobesių, iššvaistytos ankstesnių gyventojų sukauptos gėrybės.

Sovietmečiu ten darbavosi ir anuometinė melioracija, naikinusi senosios žemėvaldos žymes, buvusių vienkiemių pėdsakus. Šiandien plentu važiuojantys nuo Lumpėnų iki Mikytų mato beveik vien nebegyvenamą dykrą, kurioje retas įstengtų įžvelgti ankstesnio gyvenimo pėdsakus.

Vis tik už pakilumos dar tūno nemaža Trakininkų kaimo senojo branduolio dalis su keliolika senų sodybų bei įdomiais senais pastatais. Nuo plento beržų alėja atvažiuojantys gali pamatyti neblogai išlikusią dvarelio sodybą: didelį mūrinį gyvenamąjį namą (papuoštą įvairiais padailinimais) ir du raudonplyčius įdomius tvartus. Tebėra vaizdingų senų medžių.

Vaizdingų senų pastatų smalsuoliai pamatytų ir kitose Trakininkų sodybose. Tebėra senovinė kaimo gatvė (vėliau paversta platesniu keliuku), šiaurės link tebevedanti į buvusio Strazdabalio erdves.

Mažosios Lietuvos tradicinio kaimo pavidalo sovietmečiu nesudarkė kokie stambesni ir agresyvesni naujadarai (kai ką iš sovietmečio nevykusių statinių spėta nugriauti po 1990 metų).

2008 metais aš rašiau Kultūros paveldo departamentui, kad pagal savo tipiškumą, svarbumą ir retumą Trakininkų kaimas turėtų būti laikomas nacionalinio lygmens paveldo objektu, kaip XVII a. (ar dar senesnis) vietos laukininkų – žemdirbių būdingas kaimas, kur palyginti gerai išliko senoji kaimo branduolio struktūra, nemaža senų sodybų bei pastatų.

Voruta. – 2010, kov. 27, nr. 6 (696), p. 5.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2010 m. kovo 25 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 9:50 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →