Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Tilžės aktas

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

Didžių istorinių įvykių tekmėje dera susikaupti prie 1918 metų lapkričio 30-osios dienos Tilžės Akto deklaracijos.

Didžių istorinių įvykių tekmėje dera susikaupti prie 1918 metų lapkričio 30-osios dienos Tilžės Akto deklaracijos. Tais metais lietuvių tauta po ilgų nelaisvės metų prisikėlė naujam gyvenimui. Vilniaus Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, tačiau, negalėjo saistyti Prūsų Lietuvos žmonių, per ištisus šešis šimtmečius kūrusių skirtingą, savitą gyvenimą, be tampraus abipusio ryšio. Naujos atsistatančios Lietuvos valstybės susijungimui reikėjo to krašto žmonių savistovaus pritarimo. Tilžės Akto deklaracija tai įsakmiai atliko.

Tačiau ir šiame didžiajame tautos prisikėlimo triumfe praeities amžių paveldėta smerktis įspaudė tamsų šešėlį naujai atsistatančios valstybės gyvenime. Tauta prisikėlė bet be Vilniaus ir be Tilžės sostapilių, kuriuose du ilgai perskirti lietuviški kraštai buvo apsisprendę suvienytos Lietuvos bendrai ateičiai. Tilžės Akto reikšmė ir jo tolimesnis įpareigojimas visai lietuvių tautai negalėtų būti pilnai suprastas be žvilgsnio į gilesnę praeitį, atskleidžiančią dramatiškus įvykius, susijusius su tragišku Mažosios Lietuvos likimu.

Šios jau besibaigiančios milenijos pradžioje nebuvo nei vienos rusų, lenkų ar vokiečių gyvenvietės Dauguvos, Nemuno ir Vyslos upynuose prie Baltijos krantų. Lietuvių gentys, plačiai pasklidę miškais apaugusiuose plotuose, savistoviai gyveno tūkstančius metų. Istorija nežino, kas galėjo gyventi prieš tai. Bet vėlesniais šimtmečiais į jų gyvenimo pasaulį įsibrovė žiaurios religinės imperialistinės jėgos, suniokojusios jų ramų gyvenimą, jų gerovę, kalbą, kultūrą ir normalų modernios valstybės vystymąsi. Nelygioje kovoje žuvo narsi prūsų gentis. Mažoji Lietuva ir visa lietuvių tauta buvo pasmerkta tolygiai pražūčiai. Nemuno, Šešupės ir Prėgliaus gyventojai per ištisus šimtmečius buvo niokojami kryžiuočių, vėliau maro epidemijų, masinio vokiečių kolonistų antplūdžio ir administracinės priespaudos to krašto lietuvių pajungimui kolonistų vokiečių gerovei. Stebėtis tik reikėjo lietuvininkų dvasiniu gyvastingumu ir jų fizine ištverme. Net šitokiomis krašto holaukostinėmis aplinkybėmis jie ne tik pasigėrėtinai išlaikė savo kalbą ir kultūrinį individualumą, bet dargi davė pradžią lietuviškai periodikai, grožinei literatūrai ir tautiniam sąmoningumui tais laikais, kai Didžioji Lietuva tebeklaidžiojo lenkiško menkavertiškumo miražuose be savigarbaus nusivokimo apie lietuviškų vertybių puoselėjimą.

Tad argi nuostabu, kad tautiškai ir kultūriškai savigarbi tauta, apdovanota didžiomis dvasinėmis galiomis, troško pilnos laisvės savoje žemėje. Kaizerio Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, padrąsinti Vasario 16-osios Lietuvos valstybės paskelbimu, jie ryžosi drąsiam žygiui. Nors Tilžė ir visas platus kraštas dar tebebuvo per 600 metų nusistovėjusioje vokiškoje administracinėje kontrolėje, Mažosios Lietuvos Tautinė taryba, atstovaudama gyventojų daugumos apsisprendimui pasirašė Aktą, deklaruojantį to krašto atsiskyrimą nuo Vokietijos ir “prisiglaudimą” prie naujai aaaatsistatančios Lietuvos valstybės. Akto tekstas būdingas mažlietuviams: trumpas, paprastas ir tikslus; suredaguotas laukininkiška tartimi:

“Atsižvelgiant į tai, kad viskas, kas yra turi teisę gyvuoti, kad mes lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes, remdamiesi ant Vilsono paties apsisprendimo teisės, priglaudimo Mažosios Lietuvos priie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada, visas savo jėgas už įvykdymą minėto siekio pašvęsti.

Tilžėje, lapkričio 30 d. 1918 m.”

Aktą pasirašo plačiai žinomi visuomeniniai darbuotojai: Jonas Vanagaitis, Viktoras Gailius, Martynas Jankus, Mikelis Deveikis, Mikas Banaitis, A. Smalakys, Kristupas Paura, Mikelis Lymantas, D. Kalniškys, F. Zūbaitis, Kristupas Kiūpelis, E. Jagomastas, Jurgis Lėbartas, Jurgis Arnašius, Z. Deivikas, Jonas Užpurvis, Jurgis Gronavas, Mikelis Mačiulis, E. Bendikas, M. Reidys, V. Didžys, J. Juška, M. Klečkus ir Jurgis Margys – iš viso 24 asmenys.

Nors Tilžei su plačiais Mažosios Lietuvos plotais Nemuno ir Prėgliaus erdvėje nebuvo lemta grįžti į nepriklausomą Lietuvos valstybę, bet Akto idėjos nuolat skatinami mažlietuviai kiek vėliau ir drauge su kitais lietuviais savanoriais, sukilimo keliu įgyvendino bent dalį savo troškimų, prisijungdami prie atsistatančios Lietuvos valstybės. Be Tilžės Akto ir Klaipėdos krašto išsilaisvinimo, įvykiai būtų pasisukę tragiška kryptimi. Prancūzija, laikinai okupavusi kraštą, karą laimėjusių Alijantų vardu buvo pasirengusi perduoti jį Lenkijai. Jos laivynas jau laukė priartėjęs prie uosto krantų. Įsitvirtinę Klaipėdos lenkai būtų išgavę ir Antrojo pasaulinio karo laimėtojų pripažinimą visų Rytprūsių, kaip jau įvyko su dviems trečdaliais šios teritorijos. Pažymėtina, kad lietuvių veiksniams tylint, lenkai jau ir dabar visais keliais – viešais ir slaptais – braunasi užtikrinti Lenkijai Mažosios Lietuvos teritorijos nusavinimą. Jiems jau pavyko išreikalauti iš Vatikano šio krašto pavedimą Lenkijos bažnytinei orbitai. Tai didelė grėsmė tolimesniam Mažosios Lietuvos likimui, ypač kad mūsų politiniai veiksniai nedrįsta drąsiau prabilti apie šio krašto paveldėjimo apgynimą tarptautinėje plotmėje.

Sunkus ir didelių aukų reikalaujantis kelias į tautos laisvę. Tilžės Akto signatarų ir jo rėmėjų nepamiršo vėliau įsigalėję hitleriniai naciai. Koncentracinėse stovyklose jie nukankino ne vieną šių drąsių idealistų mažlietuvių, gi gausią ir didžiai nusipelniusią tilžiečių Jagomastų šeimą sušaudė Vilniuje karo metu. Tilžės Akto signatarams buvo lemta daug daugiau iškentėti negu Vilniaus Vasario 16-osios signatarams už jų pasišventusį idealizmą ir didžią drąsą tautos prisikėlimo klaikiose kryžkelėse.

Jeigu naciams Tilžės Aktas negalėjo būti pamirštas, tuo labiau jis neturi būti pamirštas lietuvių tautos, kurios sujungimui jis buvo skirtas. Šio Akto tragika rišasi su baisiu pokariniu Mažosios Lietuvos likimu. Mūsų karta yra akivaizdi liudininkė šio mums brangaus krašto ir jo gyventojų visuotino tautinio genocido. Ten kur vyko gyvybingas lietuviškas gyvenimas ir šimtmečiais skambėjo lietuvių kalba, dabar tik tušti apleisti laukai ir suvaryti nuskurdę Sovietų imperijos kolonistai pasitinka to krašto lankytoją. Net šimtmečiais tvėrę lietuviški vietovardžiai ištrinti iš žemėlapių be ženklo jo pirmykščių gyventojų. Argi gali būti baisesnio tautų apiplėšimo pavyzdžių genocido istorijoje!

Lietuvių tautai, tačiau, šis kraštas nėra miręs. Jame ir toliau palieka dalis jos istorijos ir lietuviško gyvenimo relikvijos. Ten pasilieka kultūros darbuotojų ir lietuvybės puoselėtojų kapai ir jų gyvenimo pėdsakai. Su šia žeme neatskiriami susijungę jos šimtmečių laisvės kovotojai, kultūriniu darbu ir kovų krauju rašę krašto palikimą bendros tautos ateičiai.

Tilžės Aktas nėra negyva data istorijos chronologijoje, bet įpareigojantis testamentas. Nežiūrint visų klaikių įvykių ir išprievartautų tarptautinių “sutarčių”, Mažoji Lietuva buvo lietuvių tautos gyvenimo erdvė per tūkstančius metų ir į ją ji turi grįžti.

* – Autorius yra Mažosios Lietuvos Rezistencinio sąjūdžio prezidiumo narys ir buvęs VLIKo Tarybos Lietuvos Studijų komisijos sekretorius

Algis A. Regis, „“Lietuvių dienos”“, Nr. 1 (361), 1985 m. gruodžio 31 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 4:53 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →