Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Mažoji Lietuva  >  Tauragės rajono savivaldybė  >  Aktualus straipsnis

Tauragės prieškario laisvamaniai

Pagal   /  2016 gegužės 9  /  Komentarų nėra

Taurages-prieskario-laisvamaniai_imagelarge

Tauragės laisvamaniai iškylauja su rogėmis ant Vymerio kalno. Iš kairės: Juozas Meškerys, Paulauskas, Juozapaitis, St.Zaicas, Jonas Meškerys, Juozapaitienė. Apie 1937 metus. Iš knygos: Albinas Batavičius. Žemaitija. Tauragės kraštas senose fotografijose, – Vilnius, 2000, p.272;

Edmundas MAŽRIMAS

Mielai prisimenu diskusijas, apmąstymus su Tauragės liaudies teatro režisieriumi, žurnalistu, amžiną atilsį šviesios atminties aukštaičiu iš Vindeikių Antanu Naraškevičiumi (1944–2007). Greta bičiuliškų ar kūrybinių diskusijų apie statomą spektaklį jis rasdavo vietos ir kitoms temoms, kuriomis viešai nebuvo diskutuojama, kalbama. Viena tokių temų buvo prieškario laisvamanybė, jos įtaka Lietuvos kultūrai, istorijai. Diskutuojant šia tema Antanas paprastai užbaigdavo: kurkime Tauragėje laisvamanių grupę. Be abejo, tos grupės mes neįkūrėme, o ir vargu ar ji buvo ar yra reikalinga. Tačiau ši tema taip dešimtmečius manyje ir „kabojo“. Pasidomėjau Tauragės laisvamaniais, jų veikla, likimu, santykiais su kitais tauragiškiais ir laisvamanių paliktais ženklais Tauragėje. Noriu su skaitytojais pasidalinti žiniomis apie šiuos prieškario tauragiškius.

Pirmaisiais Europoje laisvamaniais reiktų pripažinti senovės graikų ir romėnų materialistus. Laisvamanybė susijusi su mokslo raida, dėl XIX a. gamtotyros, pozityvumo ir materializmo vystymosi atsirado laisvamanybės judėjimas, kūrėsi laisvamanių organizacijos. 1880 m. Briuselyje įsteigta Pasaulinė laisvamanių sąjunga, vėliau – kitos judėjimo organizacijos. XIX a. laisvamaniai paskelbė šūkį: „Klaidinga tikėti tuo, kas nėra pakankamai akivaizdu“ (V.K.Klifordas).

Lietuvoje laisvamanybės idėjos pradėjo plisti XIX a. pab. tarp JAV lietuvių. Pirmasis jas skleidė dr. Jonas Šliūpas, vadovavęs judėjimo draugijoms, leidęs laikraščius. Lietuvoje 1924–1941 m. veikė Laisvamanių etninės kultūros draugija. Draugija leido laikraštį „Laisvamanis“ (1933 m.), vėliau „Laisvoji mintis“ (1933-1941 m.), originalius ir verstinius ateistinius leidinius. Kaip rašoma visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, nuo 1936 m. draugija vienijo dalį uždarytų opozicinių politinių partijų. 1937 m. draugijos skyrių valdybose buvo 49 komunistai, 14 socialdemokratų, 34 valstiečiai liaudininkai. 1939–1941 m. komunistai ir antifašistinio liaudies fronto šalininkai draugijoje turėjo didžiausią įtaką.

Lietuvoje veikusi Laisvamanių etninės kultūros draugija vienijo 150 skyrių, 1938 m. turėjo 16 viešųjų bibliotekų, 14 laisvamanių kapinių, 4 orkestrus. Ji rengė paskaitas, susirinkimus, leido knygas, laikraščius, ruošė kasmetinius kongresus, organizavo draugijos suvažiavimus. Draugijos tikslas – vienyti Lietuvos piliečius, nutraukusius ryšius su bet kuria tikyba, bei gerinti teisinę ir dorinę padėtį. Lietuvos laisvamaniai propagavo sąžinės laisvę, kritiškai ar neigiamai vertino valdžios veiklą ar religiją, siekė bažnyčią atskirti nuo valstybės, atleisti netikinčiųjų vaikus nuo tikybos mokymosi, įvesti civilinę metrikaciją, diegė pasaulietiškos moralės bei humanizmo principus.

Pirmosios žinios

Jonas Kairiūkštis (1896–1957) kartu su dr. Jonu Šliūpu (1861–1944), Jonu Ilgūnu (1881–1956), Karoliu Valašinu (1904–1982), Alfonsu Žukausku (1896–1972) 1923 m. Šiauliuose įkūrė Lietuvos laisvamanių etninės kultūros draugiją, kurią įregistravo 1924 m. J.Kairiūkštis buvo vienas laisvamanių laikraščio „Laisvoji mintis“ redaktorių, rašė ateistinius straipsnius į šį laikraštį bei į tuo metu populiarų „Kultūros“ žurnalą, spausdino ateistines knygas. Viena jo populiarių knygų „Gamtos mokslų filosofija“ 1926 m. atspausdinta Tauragės spaustuvėje. Būdamas aktyvus paskaitininkas, laisvamanių susirinkimų, suvažiavimų organizatorius, dalyvis, jis užsiėmė ir naujų draugijos skyrių organizacija.

Naujų draugijos skyrių steigimu rūpinosi ne tik J.Kairiūkštis, rūpinosi visa draugijos valdyba. 1936 m. spalio 4 d. Tauragėje lankėsi dr. Jonas Šliūpas ir kino teatre „Atlantik“ (buvęs didžiausias miesto kino teatras, stovėjęs ten, kur šiandien veikia turgelis Dariaus ir Girėno ir Spaustuvės gatvių sankirtoje) skaitė paskaitą „Kūno ir dvasios sveikata“. Apie šį įvykį tų dienų laisvamanių etninės kultūros draugijos laikraštis „Laisvoji mintis“ rašė: „Prelegentas savo kalboje vaizdžiai išdėstė higienos ir moralės reikšmę mūs tėvynėj; ragino ir nurodė būdų kaip kovoti su paplitusiu mūs liaudy tamsumu, prietarais. Kino „Atlantik“ salė buvo pilnutėlė žmonių, ir visi su dideliu atidumu klausėsi paskaitos. Po paskaitos, susirinkimas pavedė prezidiumui pasiųsti peticiją Seimo peticijų komisijai civilinės metrikacijos reikalu. Pabrėžtina, kad šį klausimą balsuojant, iš buvusių susirinkime apie 500 žmonių nebuvo nė vieno balso prieš civilinės metrikacijos reikalą. Taip pat buvo pageidauta, kad būtų įsteigtas Tauragėje laisvamanių etninės kultūros draugijos skyrius.“

Pagal draugijos įstatymo taisykles, patvirtintas vyriausybės, naujas draugijos skyrius buvo registruojamas pateikus skyriaus pavadinimą, būstinės adresą. Centro valdybai įregistravus naują skyrių reikėjo sudaryti skyriaus valdybą ne mažiau kaip iš trijų narių (pirmininkas, sekretorius ir iždininkas). Draugijos nariais galėjo tapti Lietuvos piliečiai, ne jaunesni kaip 24 metų, moką lietuvių kalbą žodžiu ir raštu, pateikę pažymą, kad nėra teisti.

Tauragėje laisvamanybės apraiškų būta ir seniau. Laisvamaniai nebuvo vieni, savo kultūrinėmis idėjomis ir ideologija jiems buvo artimos profesinė kultūrinė organizacija „Kultūra“, Tauragės moksleiviai socialistai, savo veiklą pradėję dar 1924 m. ir pasivadinę aušrininkais. Didžiausio atgarsio ir tauragiškių susidomėjimo sulaukė 1932 m. Stasio Meškerio (1864–1932) laisvamaniškos laidotuvės. Tada tradiciškai į miesto kapines Sandėlių gatvėje velionį nešė (retai, tik pasiturinčius, vežė specialiu vežimu), priklausomai nuo konfesinių laidojimo tradicijų, iš vienos, antros ar trečios bažnyčios, Stoties gatve. Eisenoje dalyvaudavo velionio artimieji, kaimynai, kiti tauragiškiai su vainikais, gėlėmis ir vienos, antros ar trečios konfesijos kunigas (kitą kartą liuteroniškoje ar metodiškoje tradicijoje kunigai dalyvaudavo tik laidojant kapinėse). Šį kartą eisenoje nebuvo nei katalikų, nei evangelikų liuteronų, nei metodistų kunigo, ir visiems buvo įdomu, kaip tai viskas išrodys, kaip laidos be kunigo. To dar nebuvo. Tiesa, tauragiškiai žinojo, kad be kunigo buvo laidojami nekrikštai ir savižudžiai, kurios paprastai laidojo prie kapinių tvoros, neįsileisdami į bendrąsias krikščioniškas kapines. Tokių laidojimų aptiksime Gaurės, Pagramančio, Žygaičių ir kitų katalikiškų parapinių kapinių prieigose.

Puslapiai: 1 2 3 4

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Turizmo sezonas baigiasi, o darbai tik įpusėjo: ženklinami Pagėgių krašto lankytini objektai

Plačiau →