Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Taravos Anikės paslaptys: poeto mūzos sugrįžimas

Pagal   /  2018 rugpjūčio 6  /  Komentarų nėra

Faktas: žurnalistas, fotografas ir leidėjas A.Stanevičius buvo tas žmogus, kuris svariai prisidėjo į Klaipėdos senamiestį sugrąžinant legendinę skulptūrą „Taravos Anikė“. klaipeda.diena.lt nuotr.

Asta DYKOVIENĖ, http://klaipeda.diena.lt

Lygiai prieš 30 metų žurnalistas, fotografas ir leidėjas, buvęs dienraščio „Klaipėda“ vadovas Antanas Stanevičius įsivėlė į avantiūrą. Jos rezultatas – pirmasis laisvėjančios Lietuvos ženklas uostamiestyje ir istorinio teisingumo atkūrimas – legendinio Klaipėdoje gimusio poeto Simono Dacho mūzos – Anikės iš Taravos skulptūros sugrįžimas.

Parodoje – Anikės paslaptys

Viskas sukasi apie moterį. Nuostabaus grožio moterį, savo žavesiu pakerėjusią poetą, kurio jai skirtas eilėraštis tapo daina ir ji dainuojama jau beveik 400 metų.

Moterį, kurios atminimas įamžintas skulptūroje ir papuošė gražiausią ją mylėjusio poeto gimtojo miesto aikštę.

Tačiau kas galėjo pagalvoti, kad ta kuklaus grožio, akis glostanti skulptūra, sutrukdys didžiausiam XX amžiaus tirono spektakliui centrinėje to meto Klaipėdos aikštėje, nes rėkiančiam iš teatro balkono isterikui nevalia buvo atsukti nugaros, o Anikė stovėjo būtent taip.

Taip sustingusioji poeto S.Dacho mūza atsidūrė dabartinėje Lietuvininkų aikštėje, kur buvo visą Antrąjį pasaulinį karą, o paskui mįslingai dingo be pėdsakų.

Po daugiau nei 40 metų jos sugrįžimo dvasia ėmė sklandyti virš laisve bundančios Klaipėdos. Ir ji sugrįžo į savo senąją vietą, nurungdama net Martyno Mažvydo statulą.

Šiandien Anikės paslapčių istorija A.Stanevičiaus fotografijose eksponuojama Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekoje, autorius aplankė visas vietas, kur gyveno skulptūroje įamžinta legendinė poeto mūza.

Bet apie viską iš pradžių.

Interviu su Radvilų ainiu

Buvo 1988-ieji. Anot A.Stanevičiaus, laisvės dvasia kažkur jau pleveno, bet visa kas vokiška, Klaipėdoje vis dar buvo nepageidaujama.

„Kartą per vieną vakarėlį klaipėdietis architektas Saulius Manomaitis sako, kad yra atvažiavęs toks vokietis, kuris norėtų atstatyti buvusį paminklą Teatro aikštėje, bet jo niekas nepriima, į laiškus Vykdomajame komitete niekas nereaguoja. Aš tuo metu buvau pagrindinio miesto laikraščio redaktorius, tai pasakiau jam, kad atvestų tą svečią pas mane pašnekėti“, – prisiminė A.Stanevičius.

Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) pilietis Heinzas Radziwillas pasirodė „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijoje.

Beje, jis – garsiųjų Lietuvos didikų Radvilų palikuonis iš Biržų, jo protėviai dėl religinio persekiojimo iš Lietuvos pasitraukė į Prūsiją.

„Interviu su juo nusprendžiau rašyti pats, kad Vykdomajame komitete nekiltų jokių klausimų. Tas straipsnis „Ar sugrįš „Onutė iš Taravos?“ pasirodė 1988 m. gegužės 25 d. Laikraštyje buvo tokia rubrika „Pasvarstykime kartu“, ir pasipylė skaitytojų atsakymai, kad yra būtina atstatyti skulptūrą. Aš, naudodamasis tarnybine padėtimi, visus tuos jų laiškus išspausdinau. Būčiau atspausdinęs ir kitokią nuomonę, bet kitokios nebuvo“, – tikino A.Stanevičius.

Neilgai trukus Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys (1929–2006) sutarė su H.Radziwillu, jog klaipėdiečiai parengs Teatro aikštę, atstatys buvusį fontaną ir postamentą, o VFR kultūrininkai atkurs skulptūrą, kurios tebuvo tik fotografijos.

Mergaitė prieš M.Mažvydą

Vis dėlto A.Žalį ši iniciatyva buvo įvariusi į kampą.

Anot A.Stanevičiaus, A.Žalys per LTSR kultūros ministeriją jau buvo „pramušęs“ teisę Teatro aikštėje statyti M.Mažvydo skulptūrą.

„Gerai nepamenu, bet regis, net dalis honoraro buvo išmokėta skulptoriui Regimantui Midvikiui (1947–2015). Juk tada labai sunku buvo „pramušti“ tokius tautinius paminklus, o čia viskas jau buvo suderinta. A.Žaliui tai buvo didelė galvasopė. Ką daryti? Aukoti M.Mažvydą? Jis buvo sutrikęs. Galimas dalykas, kad būtent dėl to jis ir vengė priimti H.Radziwillą“, – svarstė A.Stanevičius.

A.Žalys neabejojo, kad Teatro aikštėje būtina atstatyti buvusį paminklą, o M.Mažvydo skulptūrai reikia rasti kitą vietą.

Taip ir buvo padaryta.

Vėliau A.Stanevičius kalbėjo su M.Mažvydo skulptūros autoriumi. Jis stojiškai priėmė šią žinią ir suprato tokių permainų būtinybę ir svarbą.

„R.Midvikiui buvo smūgis tas M.Mažvydo skulptūros perkėlimas. Bet jis labai santūriai laikėsi. Jis parašė viešą laišką, mes laikraštyje jį išspausdinome. Jis pritarė senojo paminklo atstatymui, jeigu bus tiksliai atkurta Anikės skulptūra. Jis elgėsi labai tauriai ir oriai. O juk galėjo skųstis Kultūros ministerijai, protestuoti. Tad galėjo dar visaip būti“, – mano A.Stanevičius.

Lemtingų atsitiktinumų grandinė

Viskas buvo sutarta. Klaipėdiečiai ėmėsi darbų. Jiems reikėjo surasti buvusio fontano vietą, bet tai buvo nesunku, nes išliko atitekančio vandens vamzdis.

Didesnė problema – pati skulptūra, nes ji neišliko.

Vokiečiai skulptūrą buvo pasiryžę atkurti iš nuotraukų, bet tai buvo gana rizikinga.

„Skulptūros atstatymo iniciatoriai Vokietijoje paskelbė apie savo ketinimus per radiją ir televiziją, tikėdamiesi rasti bent kokią suvenyrinę skulptūros kopiją. Staiga atsiliepė žmogus, kuris kažkokiame sendaikčių turguje aptiko sprindžio dydžio skulptūros modelį. Ir tada buvo lengviau atsikvėpta. Susisiekta su skulptoriaus autorinių teisių paveldėtojais, kad jie neturės jokių pretenzijų, ir tada skulptorius Haroldas Haacke atkūrė „Taravos Anikės“ skulptūrą“, – pasakojo A.Stanevičius.

Pašnekovo teigimu, atstatant skulptūrą, vienas po kito ėjo laimingi sutapimai – buvo ne tik surasta skulptūros kopija, bet viskas įvyko labai greitai.

Ir tai buvo didelė sėkmė, nes pats šios idėjos iniciatorius H.Radziwillas, praėjus 4 mėnesiams po skulptūros atidengimo Klaipėdoje, mirė.

Laidojant jį skambėjo būtent daina „Taravos Anikė“.

„H.Radziwillas buvo pagrindinis viso to variklis. Jei jis būtų miręs anksčiau, visi būtų kaip Grigo bitės išsiskirstę, ir Anikė į Klaipėdą nebūtų sugrįžusi. Tai tik dar vienas įrodymas, kad istorijos posūkius lemia asmenybės“, – kalbėjo A.Stanevičius.

Po Berlyno sienos griūties

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo likę 4 mėnesiai. Nuo idėjos paskelbimo apie Anikės sugrąžinimą į Teatro aikštę Klaipėdoje buvo praėję tik pusantrų metų.

O po geležinę uždangą simbolizuojančios Berlyno sienos griūties paėjo vos 9 dienos, kai, regis, įvyko stebuklas – ir 1989 m. lapkričio 18-ąją  „Taravos Anikė“ sugrįžo ir vėl pažvelgė į pilnutėlę Teatro aikštę.

Drobulę nuo paminklo nutraukė atstatymo iniciatorius iš Vakarų Vokietijos H.Radziwillas ir Klaipėdos miesto tarybos Vykdomojo komiteto pirmininkas A.Žalys.

„Visiems šis įvykis buvo nepaprastai įdomus. Čia pat griuvo Berlyno siena, vokiečiai ėmė lankytis Klaipėdoje. Anksčiau netgi tokia patarlė buvo: „Geriau žvirblis rankoje negu Frankfurtas prie Maino.“ Kitaip tariant, tai buvo nepasiekiama. Paskui netgi atsirado tokių, kurie ėmė man priekaištauti, velniams aš tuos vokiečius atitempiau į Klaipėdą“, – prisiminęs šypsojosi A.Stanevičius.

Tačiau vėliau klaipėdietis rado rimtų argumentų, kodėl ta skulptūra taip svarbi Klaipėdai.

Mylimoji tapo nemirtinga

A.Stanevičius neabejoja, kodėl taip svarbu klaipėdiečiams priminti Anikės istoriją, nepaisant, kad ji niekada nebuvo Klaipėdoje, tačiau tapo mūsų miesto istorijos dalimi.

Taravos Anikė – tikra istorinė asmenybė, Taravos (15 km nuo tuomečio Karaliaučiaus) bažnyčios kunigo duktė Anna Neander (1619–1689), Karaliaučiaus katedroje ištekėjusi už kunigo Juano Partatiuso.

Ji tapo Klaipėdoje gimusio prūsų poeto Simono Dacho (1605–1659) eilėraščio herojė.

Eilėraštis, kompozitorių dėka tapęs liaudies daina, iki šiol dainuojama Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje.

„Mistiška, kad Taravos Anikė Klaipėdoje ir visoje Europoje ne nueina į užmarštį, o vis garsėja. Turbūt tai lemia poeto meilė, užsiplieskusi labai ne laiku: gražuolė Anna jau stovėjo prie katedros altoriaus su Juanu. Kas beliko poetui – užsidaryti kambarėlyje ir leisti plunksnai išlieti jau keli šimtmečiai neblėstantį eilėraštį: „Anike Taravos, turte didžiausias,/ Tu mano siela, kūnas ir kraujas“. Jis įsimylėjo per vėlai, čia – likimo ironija“, – šypsojosi A.Stanevičius.

„Išpažintis po 370 metų“

Anos portretų neišliko, tad niekas nežino, kaip ji atrodė, bet neabejojama, kad ji buvo įspūdinga moteris, nes po jos pirmojo vyro mirties jai pasipiršo dar du vyrai, abu kunigai.

Visus savo vyrus ji pergyveno ir per savo gyvenimą susilaukė 11 vaikų, tačiau išgyveno tik trys.

Jos pirmagimis sūnus Friedrichas (1643–1687) buvo Įsruties lietuvių parapijos klebonas.

Nors jo abu tėvai buvo vokiečiai, jis taip gerai mokėjo lietuviškai, kad vertė Bibliją į lietuvių kalbą, sudarė graikų ir lietuvių kalbų lyginamąjį žodyną. (Kiti šaltiniai teigia, jog žodyno autorius buvęs jo tėvas Juanas.)

Beje, F.Partatiuso vaikaitis buvo garsusis Ernstas Theodoras Amadeusas Hoffmanas – vokiečių rašytojas, kompozitorius ir dailininkas, gimęs 1776 m. Karaliaučiuje.

A.Stanevičius pats išleido knygą apie Taravos Anikę ir juokais sako, jog tapo ketvirtuoju jos vyru, bet vis dar gyvas.

Po ilgų informacijos paieškų ir klajonių Annos tėviškėje A.Stanevičius parašė esė „Išpažintis po 370 metų“, kur Annos žodžiais „pripažįsta“, jog ji žinojo apie poeto jausmus jai ir patį jį mylėjo.

„Aš niekam gyva būdama neprasitariau, kad myliu Simoną, jei būčiau kam pasakiusi, stebuklinga meilė būtų dingusi, o aš taip nenorėjau jos prarasti. Aš visą gyvenimą kalbėjausi, tariausi su Simonu. Jis vienintelis taip tvirtai ir švelniai palaikė mane, kad po teisybei pragariškai sunkus mano gyvenimas buvo kaip dangiškas rojus“, – taip tariamus Anikės išgyvenimus, įkvėptas romantiškos meilės istorijos, užrašė A.Stanevičius.

Kaip Gerda virto Anna

Paminklas Klaipėdoje Anikei iš Taravos buvo pastatytas 1912 metais. Tada aikštė prie teatro buvo turgavietė.

Aukų per labdaros renginius jo statybai skyrė ir vokiečiai, ir lietuviai – apie tai rašė „Lietuviška ceitunga“. Jį sukurti paprašytas berlynietis skulptorius Alfredas Kühne.

Jam buvo užsakyta sukurti paminklą S.Dachui, ir kūrėjas įkvėpimo sėmėsi Klaipėdoje.

Pasakojama, kad, plaukdamas keltu iš Smiltynės į senamiestį, jis pamatė gražią mergaitę, kurią ėmė neatitraukdamas akių piešti.

„Draugės ją kumštelėjo: „Gerda, žiūrėk, dėdė tave piešia!“ Dailininkas prišoko, užmetė kasą ant krūtinės. Mergaitė supykusi nusviedė ją atgal, dailininkas nesiliovė. Mergaitė, kuriai tuomet buvo 15 metų, nesuprato, ko čia dėdė „priekabiauja“. Vėliau jis pagal tuos eskizus sukūrė „Taravos Anikės“ skulptūrą“, – pasakojo A.Stanevičius.

Per paminklo atidengimo šventę 1912 metais, nukritus nuo skulptūros audeklui, iš minios esą pasigirdęs moters šūktelėjimas: „Dieve, čia gi mūsų Gerda!“

Anot A.Stanevičiaus, 1990-aisiais į Klaipėdą atvykusi dar viena paminklo atstatymo iniciatorė dailėtyrininkė Maja Ehlermann-Mollenhauer pasakojo: „Dabar Gerdai Schieweck-Koch – 93-eji. Ji gyvena prie Oldenburgo. Gimusi ji Smiltynėje, kopų želdintojo šeimoje. Jos pačios paminklo atidaryme tada nebuvę, tėvai sugrįžę paragino lėkti ir pažiūrėti.“

Originalo odisėjos – be pėdsakų

Skulptūros originalas Klaipėdoje stovėjo iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Tiesa, 1939-aisiais „Anikė“ „deportuota“ į dabartinę Lietuvininkų aikštę.

Ir nutiko tai dėl politiškai „nekorektiško“ kazuso, kraštui svarbių istorinių sandūrų metu.

„Kai 1939-aisiais Hitleris iš teatro balkono rėžė kalbą, tik viena Anikė buvo jam atsukusi nugarą. Tai jai kainavo „deportavimą“ į dabartinę Lietuvininkų aikštę, o jos vietą vėliau užėmė nelaimėlio fiurerio biustas. Pastarąjį paskui nustūmė jo draugas Stalinas. Po kurio laiko, sukūrus jam didesnį atvaizdą ir suradus erdvesnę vietą, jo skulptūra perkelta prie Dangės upės, kur dabar „Arka“, o Teatro aikštė palikta vien grindiniu grįsta“, – pasakojo A.Stanevičius.

Karui baigiantis, „Taravos Anikės“ skulptūra pradingo ir iki šiol nesurasta.

Buvo versija, kad ją priglobė kažkoks patriotiškas asmuo ir kruopščiai saugojo.

Muziejininkas Dionyzas Varkalis esą net buvo užčiuopęs siūlo galą, kur ieškoti tos skulptūros, bet žmogus, žinojęs, kur ji galėtų būti paslėpta, netikėtai mirė.

Paslaptis liko neatskleista.

A.Stanevičius mano, kad ją veikiausiai kas nors pavogė ir išlydė.

Kitaip tariant, originalo nebėra, nes, kai ruoštasi atstatyti tą skulptūrą, apie tai garsas buvo labai plačiai paplitęs, tai tikrai būtų kas nors atsiliepęs, jei ją dar turėjo, ir pasiūlęs pirkti.

„Per tiek laiko ji turėjo jau pasirodyti, jei nėra sunaikinta. Ar buvo prasmė ją išvežti? Didžiąją gyvenimo dalį gyvenau sovietinėje santvarkoje ir prisižiūrėjau tiek beprotybės, nesuvokiamų barbarizmo apraiškų. Tad manau, kad tarybiniai žmonės iš Rytų padaryti galėjo bet ką. Jeigu žmones skerdė, prievartavo, tai skulptūros sunaikinimas yra toks niekis“, – dėstė A.Stanevičius.
http://klaipeda.diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/taravos-anikes-paslaptys-poeto-muzos-sugrizimas-875228?psl=2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Plačiau →