Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Kultūra  >  Aktualus straipsnis

Antanas Verkelis. Svetimi didvyriai. III dalis

Pagal   /  2019 vasario 4  /  Komentarų nėra

Balandžio 24 d. gestapas praneša:

[…] Remiantis čia minėtu įsakymu, mobilizaciją į AK […] vykdo mobilizacijos karininkas. Atskiroms brigadoms draudžiama savarankiškai vykdyti mobilizaciją. Mobilizuotieji turi užsiregistruoti lenkų vietinėse komendantūrose. Mobilizuotieji Vilniuje turi užsiregistruoti Sužionyse. Mobilizacijos įsakymai taip pat parengti […].82

Tuo metu AK Vilniaus apygardoje veikė vos keli tūkstančiai lenkų partizanų, todėl vokiečių planas pasiųsti į Vilniją daugiau kaip penkis tūkstančius plechavičiukų akovcus gerokai išgąsdino. Balandžio 24 d. gestapas Vilniuje praneša:

[…] Pranešimas apie numatomą lietuvių […] panaudojimą lenkus savotiškai šokiravo. Lenkai baiminasi, kad labai padažnės ir bus tęsiami […] jau vykstantys nuolatiniai užpuolimai ir diskriminacija iš lietuvių pusės. Remiantis VM [? – aut. pastaba] pranešimu, lenkų gaujų vadovybė įveikė šoką ir laukia momento, kai galės susigrumti su ypatingosios paskirties junginiais [LVR – aut. pastaba]. Reikia užkirsti kelią, kad lenkų kova būtų nukreipta ir prieš Vermachto dalinius. Kova su lenkų gaujomis turi būti išimtinai lietuvių reikalas [sakinys užbrauktas ranka – aut. pastaba]. Lenkų partizaninio judėjimo vadovybė praneša, kad, besirutuliojančių įvykių verčiami, jie gegužės pradžioje vykdys dideles akcijas Rūdninkų girioje […]. Tam tikslui Ašmenos rajone jau keletą savaičių telkiamos atskiros brigados. Iš viso čia yra 3 grupės po 3 brigadas. Bendras pajėgų dydis nuo 5000 iki 7000 vyrų. 1-ąją grupę tarp Graužiškių […] ir Mūrinės Ašmenos […] sudaro apie 2000 vyrų. Apginklavimas vidutinis. 6-ąją grupę […] (Ašmenos grupė) sudaro 1500 vyrų, iš dalies arba silpnai ginkluotų prie Žiupronių – […] 3-ioji grupė aplink Alšėnus – […] 3000 vyrų, gerai ginkluoti […].83

AK vadovybė pati informavo vokiečius apie savo dalinių telkimą Ašmenos apylinkėse. Atsigavęs nuo šoko (ar gavęs informacijos?) Wilkas čia sutelkė beveik pusę visų Vilniaus apygardos pajėgų. Gestapo pranešime akovcų pajėgos padidintos tris keturis kartus. A. Valčakas (slap. Nietoperz), AK Vilniaus apygardos 13-osios brigados vadas, prisimena:

[…] 1944 m. gegužės 3 d. 3-iosios grupuotės brigados ir 77-ojo p. p. Naugarduko apygardos batalionas, išrikiuoti pietiniame pakraštyje miško, prie Alšėnų eiguvos, į pietus nuo Daržų kaimo, laukė atvykstant gen. „Wilko“. Maždaug 800 ginkluotų ir uniformuotų partizanų atrodė įspūdingai […].84

Atrodytų, vokiečiams nesudarytų vargo akovcus suimti ir nuginkluoti. Juk jie susibūrė į didelę 800 žmonių grupuotę ir išsirikiavo paradui! Tačiau okupantų tikslas buvo kitoks. Į Vilniaus kraštą vokiečiai įvedė septynis LVR batalionus – apie 5 600 karių. Vietinės rinktinės batalionai buvo sukomplektuoti tik iš savanorių, anksčiau netarnavusių kariuomenėje ir visiškai neparengtų kautynėms. 1944 m. gegužės 10 d. LVR 310-ojo bataliono j. ltn. Alfonsas Žiedas pranešime štabui rašo:

[…] Dėl nuolatinio sudėties kaitaliojimosi, o labiausiai dėl to, kad b-nas gavo ginklus tik prieš pat išvykdamas, negalima buvo išeiti net minimalios mokymo programos. Kai kurie jauni kareiviai šautuvus buvo gavę iš viso pirmą kartą tik prieš pat išvykdami. Paaiškėjo, kad daugelis šautuvų (prancūziškų karabinų) naudoti netinkami. […] Atsižvelgiant dar ir į tai, kad batalionas negavo sunkesnių ginklų įveikti įtvirtinimų, bataliono kovinį pajėgumą tenka vertinti kaip labai žemą. Apie šitaip paruošto b-no manevrinį lankstumą įvairiose kautynių formose bei fazėse ir apie ugnies valdymo galimumą, negalėjo būti nė kalbos […].85

LVR buvo ginkluota prancūziškais trofėjiniais, pasenusios konstrukcijos šautuvais „Mle 1886/M93 Lebel“. Jie pradėti naudoti 1886 m., o modernizuoti 1893-iaisiais. Nei Vermachtas, nei vokiečių policija tokių ginklų nenaudojo. Kiekvienas lietuvių savanoris teturėjo po 15–45 neįprasto 8 mm kalibro šovinius. Plechavičiukai negavo nei jiems numatytų sunkiųjų kulkosvaidžių, nei minosvaidžių. Tačiau, nepaisant prastos ginkluotės ir amunicijos trūkumo, kiekybinė lietuvių persvara buvo didžiulė. Atrodė, kad vienoje vietoje susirinkusiems akovcams neliko jokių galimybių pasipriešinti. Sužinoti lietuvių žygio kryptį ir sutelkti ten pagrindines savo pajėgas AK vadams padėjo „nuojauta“:

[…] Nujausdami, kad viena Plechavičiaus grupių gali smogti Ašmenos kryptimi, inspektorato vadavietės pasitarime nusprendėme visas grupuotės brigadas sutelkti Daržų kaimo rajone ir paskelbti nuolatinę kovinę parengtį […].86

Panašu, kad AK vadai lietuvių dislokacijos vietas sužinojo anksčiau už pačius lietuvius. Balandžio mėnesį Ašmenos apylinkėse jie dvi savaites telkė savo pajėgas. Balandžio 30 d. čia iš Vilniaus atvažiavo pats Wilkas. O štai LVR Kauno pulkas į Vilnių atvyko traukiniu tik gegužės 3 d. po pietų. Pulko vadas plk. ltn. Tomas Vidugiris 1944 m. birželio pradžioje Salaspilio koncentracijos stovykloje P. Plechavičiui parašė raportą:

1944 m. balandžio 27 d., būdamas Panevėžyje, telefonu gavau Vietinės rinktinės vado gen. P. Plechavičiaus įsakymą, kuriuo buvau paskirtas Kauno pulko vadu. […] Gegužės 2 d. Vietinės rinktinės vadas žodžiu man nurodė aplinkybes ir davė pavedimus. Aplinkybės: a) Pulko daliniai, SS vadovybei reikalaujant, blaškomi atskiromis kuopomis Vilniaus krašte. b) Batalionai ir net kuopos operatyviniu atžvilgiu paimti SS vadovybėn. […] Čia pat Vietinės rinktinės štabo 1-asis skyrius davė man 1:300000 mastelio žemėlapį, kuriame nubraižytas pulko dalinių išdėstymas ir raudonųjų bei lenkų partizanų užimti rajonai […].87

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (II)

Plačiau →