Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Kultūra  >  Aktualus straipsnis

Antanas Verkelis. Svetimi didvyriai. III dalis

Pagal   /  2019 vasario 4  /  Komentarų nėra

1944 m. nuo vasario 12 d. 17.00 val. iki 13 d. ankstyvo ryto vyko vokiečių ir AK derybos. Lenkams svarbiausias buvo lietuvių klausimas. Derybų protokole skaitome:

[…] „Wilkas“ vėl smerkė vokiečių […] politiką Vilniaus apygardoje: privačios nuosavybės nacionalizavimą, gyventojų lenkų pavertimą baudžiauninkais bei vergais ir lietuvių pavertimą šios amžinai Lenkijos teritorijos šeimininkais. „Wilkui“ buvo atsakyta, kad politiniai klausimai šiuo metu negali būti sprendžiami. Tačiau jam bus padedama lenkų interesais organizuoti skundų ir konsultacijų biurą, kuriame bus priimami skundai prieš lietuvius ir tuos asmenis, kurie reiškė ypatingą priešiškumą lenkų atžvilgiu. […] „Wilkas“ dar kartą išsamiai nupasakojo lenkų gyventojų padėtį Vilniaus krašte ir vėl pabrėžė, kad kraštas yra grynai lenkiškas, ir lenkai jokiais būdais neatsisakys savo siekių. […] Todėl reikia suprasti, kad lenkai Vilniaus krašte negali daryti lietuviams jokių nuolaidų […].71

Mūsų dienomis oficialiai tvirtinama, kad AK tuo pačiu metu kovojo ir prieš vokiečius, ir prieš sovietus, tačiau faktai rodo ką kita. Vilnijos akovcai, išskyrus nedidelius ir nereikšmingus susidūrimus, nekariavo nei su vienais, nei su kitais. Taigi jie nėra tie, kuo bando dėtis. Ne paslaptis, jog vokiečių okupacijos metais pagrindinis Armijos Krajovos priešas Vilnijoje buvo lietuviai, lietuvių policija ir lietuviška vietos savivalda. Lietuvių valstiečiai tapo akovcų teroro ir plėšikavimo taikiniais. O vokiečiai tiesiog neleido lietuviams atsikirsti. 1943 m. gruodžio 30 d. kunigas P. Bieliauskas rašo:

[…] Čia nugirsta, kad prieš porą dienų lenkai partizanai užpuolė Turgelius, išvaikė mūsų policiją, vieną sužeidė; sudegino du – paštą ir kitus valdžios namus. Grasino – lietuviams čia nesirodyti. […] Visi bėdavoja, kad vokiečiai neleidžia organizuoti lietuvių dalinių krašto saugumui palaikyti […] [kalba netaisyta – aut. pastaba].72

1944 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos komisaras H. Vulfas savo pranešime rašo:

[…] Kaip praneša vietinė SD tarnyba, baltųjų lenkų gaujoms prie Minsko turėjo būti perduota 120.000 pėstininkų amunicijos, 12–15 kulkosvaidžių ir keletas minosvaidžių. […] Šiuo metu krašte susidarė tokia padėtis:

Lenkų gauja, 1943 m. gruodžio 29 d. užpuolusi Turgelius, ne kartą vietiniams gyventojams tvirtino, kad veikia sutartinai su Vermachtu. Remiantis kitais lenkų gaujų narių pasisakymais, ypač atsiradus abiejų minėtų susitikimų propagandų vertinimų, vietiniai, daugiausiai lenkų kilmės gyventojai, tikisi, kad su kova ar be jos bus pašalintos paskirtos lietuviškos valdžios tarnybos. […] Baltųjų lenkų gaujų laikysena yra labai nevienareikšmė, savo pareiškimais ir gandais prieš vokiečius, o veiksmais prieš lietuvių policiją ir savivaldos tarnautojus demonstruoja visiškas priešingybes. Todėl baigiant reikėtų pažymėti, kad atitinkami lietuviškų sričių vadai, kaip ir kiti lietuviškų tarnybų vadovai, įtarinėja arba net turi tam tikrų žinių apie susitarimų su baltųjų lenkų gaujomis eigą. Pavyzdžiui, lietuvių tarnybos vadas Lileikis […] [lietuvių saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininkas – aut. pastaba], norėdamas daugiau sužinoti apie derybų eigą, kreipėsi į vokiečių tarnybos vadovą SS oberšturmfiurerį Muellerį. Į klausimą, ką jis apie tai žino, ponas Lileikis išsisuko atsakydamas nieko nežinąs, bet kai ką numanąs. […] Ponas Lileikis pripažino, kad lenkų pajėgos galėtų susitvarkyti su bolševikinėmis gaujomis, bet lietuviai suprastų, kad lietuvių tautai Vilniaus kraštas ir Vilniaus miestas galėtų būti prarastas. Todėl negalima nuslėpti, kad lietuviai šiuo atžvilgiu pasijustų mūsų palikti bėdoje, nors, kita vertus, taip pat derėtų paminėti, jog lietuviai dėl savo menko aktyvumo ir bendradarbiavimo karo reikmėms svarbiais atvejais nenusipelno didelio supratingumo. Todėl galima tikėtis, kad šio krašto lietuvių inteligentijos sluoksniai, atsižvelgdami į aktualią karo padėtį, turės pasitikrinti savo santykius ir su mumis, ir su lenkais. Kaip pažymėta 1 priede, be kitų, šiuo metu formuojasi lenkų gauja prie Svyrių [Łupaszkos – aut. pastaba]. Dar vakar ši grupė susidūrė su lietuvių policijos batalionu, tačiau mūšis neįvyko. Iki šiol nebuvo duotas įsakymas atidengti ugnį į šią baltųjų lenkų gaują. Savaime suprantama, šis faktas sukels tam tikrų abejonių ir bataliono lietuvių karininkams. Inteligentai ir įžymūs lenkų veikėjai mieste arba už jo ribų dėl įvykių Turgeliuose ir faktų, kad lietuvių valdininkai turi trauktis iš tų vietovių, baiminasi lietuvių policijos ypatingų keršto akcijų ir į SD jau kreipėsi galimos pagalbos […].73

Okupantai, naudodami „lenkų kortą“, aktyviai spaudė, kad lietuviai taptų sukalbamesni. 1944 m. balandžio 24 d. gestapas Vilniuje pranešė:

[…] Dėl vienu metu veikiančių bolševikinių ir lenkų nacionalistinių gaujų jų veikla Vilniaus krašte turi specifinių bruožų. Ypač didelių pokyčių įvyko lenkų nacionalistinių gaujų veikloje. Dėl nepakankamų gynybos pajėgumų visas Vilniaus kraštas yra nusėtas įvairių tikslų puoselėjančiomis gaujomis. Bolševikinių gaujų veikla nukreipta dažniausiai prieš tiekimo būdus ar demoralizuoja vietinius gyventojus, o lenkų nacionalistinių gaujų veikla nukreipta visų pirma į kovą prieš lietuvius ir lietuvių savivaldą. […] Lenkų gaujos, sukurtos kaip savisaugos organizacijos, siekiant apsisaugoti nuo plėšikaujančių bolševikinių gaujų ir grindžiamos vietinių gyventojų didele parama, […] sumaniai parengia ir įgyvendina lietuvių policijos punktų bei civilių valdžios įstaigų užpuolimus, vis labiau tampa politiniu įrankiu lietuvių ir lenkų nesutarimuose Vilniaus krašte. […] Lenkams pavyko beveik paralyžiuoti ir taip šlubuojančią lietuvių savivaldą […].74

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (II)

Plačiau →