Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Kultūra  >  Aktualus straipsnis

Antanas Verkelis. Svetimi didvyriai. III dalis

Pagal   /  2019 vasario 4  /  Komentarų nėra

Antanas VERKELIS, Vilnius, www.voruta.lt

Pradžia Nr. 11 (853)

SD teigimu, ji lenkus apginklavo kovai su sovietų partizanais. 1944 m. pradžioje jų buvo nedaug. Nedideli būriai, kuriuos sudarė daugiausia NKVD–NKGB diversantai, iš nacių nelaisvės pabėgę žydai bei raudonarmiečiai, kariniu požiūriu buvo menka jėga. Jie telkėsi Rūdninkų girioje ir kovoti su vokiečiais bei lietuvių policijos pajėgomis neįstengė. Siekdami apsirūpinti maistu ir kitkuo, sovietų partizanai plėšikavo ir terorizavo valstiečius, degino kaimus60.

1943 m. pabaigoje Rūdninkų girioje veikė apie 650 sovietų partizanų, iš jų ginklus turėjo ne daugiau kaip pusė61.

1944 m. žiemą diversinė raudonųjų partizanų veikla buvo menka. Lietuvių savisaugos (policijos) batalionų kariai juos nesunkiai galėjo sutriuškinti. Tų pačių metų kovo 1 d. duomenimis, policijos batalionų sąrašuose buvo apie 8 tūkst. žmonių62.

Bet vokiečiai nepasitikėjo lietuviais, todėl juos siuntė į Rytų frontą, Generalinę guberniją, Ukrainą, Gudiją. Čia lietuviai turėjo saugoti karinius objektus nuo sovietų partizanų puldinėjimų. Deja, keli policijos batalionai buvo priversti dalyvauti konvojuojant ir žudant žydus. 1943 m. sausio 18 d. kunigas P. Bieliauskas savo dienoraštyje rašo:

[…] Nustatykite mums rubežius, gražinkite mums batalijonus išblaškytus, mes tuomet susitvarkysime, išvalysime kraštą nuo partizanų [sovietų – aut. pastaba] ir būsite saugūs mūsų krašte. Tačiau vokiečiai nesutiko į tokį pasiūlymą. Reiškia, vokiečiai stiprūs, jei nereikalauja mūsų paramos. O gal tai kaip tik rodo vokiečių silpnumą. Bijo, kad lietuviai nesukiltų prieš juos kritiškame momente. Vienok, kokis bus finalas, niekas nežino […] [kalba netaisyta – aut. pastaba].63

Dar mažesni buvo AK būriai. Jie Vilnijoje pradėjo kurtis tik 1943 m. rudenį. 1944 m. vasario 7 d. SS oberfiureris V. Fuchsas informavo:

[…] 1944 m. sausio pradžioje lenkų gaujų vadai pirmą kartą bandė užmegzti ryšius su oficialiomis vokiečių įstaigomis. Gaujų koviniai daliniai: a) Turgelių gauja (3-ioji lenkų brigada), apie 300 vyrų, lengvieji pėstininkų ginklai, b) Svyrių gauja (5-oji lenkų brigada), apie 700, 800 vyrų, lengvieji pėstininkų ginklai, […] c) Eišiškių […], apie 300 vyrų, lengvieji pėstininkų ginklai. […]64

  1. Fuchsas trigubai padidino skaičius. Iš tiesų 1944 m. sausio mėn. „Turgelių gaujoje“ – Szczerbieco 3-iojoje brigadoje – tebuvo apie 100 partizanų65.

Kartu veikiančiame Tońkos būryje – 85 žmonės. „Svyrių gaujoje“ – Łupaszkos vadovaujamoje 5-ojoje brigadoje – 180 (66).

„Eišiškių gaujoje“ – AK Naugarduko apygardos Krysios 2-ajame batalione – 140 žmonių67.

Pirmieji Vilnijos AK būriai buvo labai prastai ginkluoti. Istorikas P. Rokickis rašo:

[…] Dėl beviltiškai menkos ginkluotės formuojamų partizanų dalinių pirmosios veiklos savaitės buvo pačios sunkiausios. Steigiamos būsimųjų brigadų grupės iš pogrindžio slėptuvių paimtų ginklų turėjo mažai, ir tie patys buvo prasti. Kai kurių egzempliorių egzotiška kilmė ir amunicijos stygius lėmė nedidelę kovinę dalinių galią. […] Prisimena vienas partizanų: „Iš viso mūsų buvo gal 50. Su skrandomis ir civilinėmis drapanomis atrodėme kaip 1863 metų sukilėliai. Iš ginklų turėjome vieną šautuvą, tinkamą nebent pagąsdinti, čekoslovakišką rankinį kulkosvaidį be spynos, taip pat keturis dvivamzdžius ir porą nupjautvamzdžių. Taigi dauguma buvome beginkliai […]…68

Atrodytų, SD sukėlė audrą vandens stiklinėje? Juk 1944 m. pradžioje nei akovcai, nei sovietų partizanai vokiečiams didelių problemų nekėlė. Žinant, kad pats pajėgiausias Łupaszkos būrys tuo metu kovėsi su sovietais prie Svyrių, prieš kelis šimtus Rūdninkų girioje tūnančių menkai ginkluotų sovietų partizanų galėjo stoti keli šimtai lygiai taip pat menkai ginkluotų akovcų. Tačiau vargu ar vokiečiai nežinojo tikrosios padėties. Panašiau į tai, kad, kurstydami lietuvių ir lenkų priešpriešą, jie nutarė nubausti lietuvius už neklusnumą. Būtent todėl naciai ir apginklavo akovcus. Okupantų santykiams su lietuviais nuolat blogėjant, AK vadovybė akylai stebėjo gilėjantį konfliktą. 1944 m. gegužės 19 d. Wiano siunčia pranešimą Nr. 535 adresatui Kongo:

[…] Vokiečių padėtį gerokai komplikuoja lietuvių problema, kurios jau visi metai jie nemoka ir negali tinkamai išspręsti. Per pastaruosius pusantrų metų vokiečiai lietuvius iš sąjungininkų gebėjo paversti priešais […].69

Apie lenkų ir lietuvių tarpusavio nesutarimus vokiečiai žinojo jau pačioje okupacijos pradžioje. Remdamiesi „skaldyk ir valdyk“ principu, jie palaikė tai vieną, tai kitą pusę. Lietuvių pogrindžio spauda dar 1942 m. rašė:

[…] Į ateitį mus veda dabartis. O kokia ji yra? Ji yra prievartinė, nes mes esame okupuoti ir pavergti, mes esame prievartaujami. Tai yra ta bjauriausia dabartis, kurią sudariusieji stengiasi taip nukreipti, kad ateity, ypač netolimoje, lietuvių tauta būtų visiškai sukompromituota ir palikta be jokių teisių į būsimą ateitį. Lietuva, lietuvių tauta okupanto dabar taip stengiamasi sukompromituoti, kad užsitarnautų visiško sunaikinimo ar išnaikinimo, jei kokie likučiai liktų nuo paties pavergėjo naikinimo. Tokioje padėtyje […] mes esame ir su lenkais bei Lenkija. Mūsų abiejų atžvilgiu pavergėjas naudoja išbandytą skaldymo ir valdymo principą – divide et impera. Kartu sudaromos tokios sąlygos, kad abi pusės būtų patenkintos pavergėju, o pačios viena su kita kiršinamos, kad pjautųsi, ir kuo toliau, tuo labiau […].70

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (II)

Plačiau →