Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Surinkimai Mažojoje Lietuvoje

Pagal   /  2014 birželio 5  /  Komentarų nėra

Surinkimai, pietistinis lietuvininkų religinis judėjimas, atsiradęs Mažojoje Lietuvoje XVIII amžiaus II ketvirtyje.

Surinkimai, pietistinis lietuvininkų religinis judėjimas, atsiradęs Mažojoje Lietuvoje XVIII amžiaus II ketvirtyje. Lietuviai, veikiami pietizmo, perėmė zalcburgiečių, atkeltų į kraštą per XVIII a. I pusės kolonizaciją, religines tradicijas. Po 1848 metų revoliucijos Prūsijoje surinkimai nebebuvo varžomi, vėliau buvo oficialiai įjungti į evangelikų liuteronų Bažnyčią ir veikė išvien su ja. Surinkimams vadovavo liaudies apaštalai – Dievo Žodžio skelbėjai – sakytojai, tai paprasti, mažai mokyti, bet labai dievobaimingi žmonės. Pagrindinės lietuvininkų evangelikų liuteronų surinkimo šakos: Klimkiškiai, klimkėnai arba Senasis surinkimas (žr. Klimkiškiai, arba Senasis Surinkimas // Voruta. – 2003, saus. 11, Nr. 1 (523), p. 8, iliustr.) ir jurkūniškiai. Buvo dar ir kukaitiškiai pagal jų vadovą Kristupą Kukaitį (1844–1914), kuris kritikavo oficialiąją Bažnyčią ir jos kunigus, o surinkimus laikė lietuvių, vokiečių ir lenkų (mozūrų) kalbomis. Lietuviškus surinkimus naciai uždraudė 1939 metais.

Surinkimai vykdavo privačiuose namuose, kai kur buvo net tam reikalui salės pastatytos, o vasarą ir gamtoje. Surinkimininkai rūpinosi religinių laikraštėlių ir knygų leidimu bei platinimu. Lietuviškieji surinkimai kilo gangreit zalcburgiečiams 1732 metais atsikėlus Lietuvon – jie gyvu pavyzdžiu lietuvius veikė, tačiau gera dirva lietuviuose dirvonavo nuo krikščionybės įvedimo ir jau subrandinta ir brandinama buvo Halės pietistų pradininkų (Philippo Spenerio, Augusto Hermanno Franckės (1663–1727) ir jo sūnaus Gotthilfo Augusto Franckės (1696–1769)) raštų, pasklidusių Lietuvoje vertimuose, taigi trūko tik gyvu žodžiu sėjėjų. Zalcburgietis Hoferis (Hoffer), gyvenęs Įsručio krašte, išsimokinęs tam ir lietuvių kalbą, kad galėtų lietuviams pamokslus sakyti, su jais drauge giedoti ir melstis. Išleido vokiškai religinę knygutę. Tadagi stojęs ir lietuvis mokytojas Kristijonas Demke 1 (1740–XVIII a. pab.), laikė surinkimus Įsručio ir Tilžės aps. Surinkimininkų giesmyne – psalminėse knygose „Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški psalmai “(1800) randamos septynios Demkės giesmės. Kiek vėliau lietuviškojo surinkimo sakytoju stojo ūkininkas Pričkus Grencas (Friedrich Grenz) (apie 1736–1826), zalcburgietis, kuris kūdikiu būdamas ant pečių savo tėvo iš Zalcburgo atkeliavęs buvo (zalcburgiečiai buvo ištremti iš Zalcburgo apylinkių, nes nesutiko atsisakyti savo liuteroniško tikėjimo, priversti palikti visą turtą ir pėsčiomis pasiekė Maž. Lietuvą) ir Jurbarke, šalia Įsručio, gyveno. Jis lietuvius labai pamėgo ir, idant jiems evangeliją skelbti galėtų, išsimokė lietuvių kalbą; turėjo puikią iškalbą. Mirė 1826 metais, sulaukęs gilios senatvės [virš 90 metų]. Kai kurie kunigai su juo širdingai bičiuliavosi, ypačiai Kalninkų ir Būdviečių kunigas Natanelis Fridrichas Ostermejeris (1784–1846), kuris jį savo dvasiškuoju tėvu vadino ir po šio mirties sukūrė lietuviškai ir vokiškai giesmę „Kova jau atlikta“.

Surinkimų Grenco laikais laikymo tvarka. Surinkiman kviesti nebūtina, renkasi ir nekviesti. Užtenka tik pranešti kur ir kada surinkimas įvyks. Pradžioje buvo giedama giesmė ir tada, visiems suklupus, sakytojas meldė širdies maldą, po maldos visi gieda giesmės posmelį. Nuo maldos pakilus, visi susėda, o sakytojas stačias, prisiskaitęs Šventame Rašte, sako savo Žodį – pamokslą. Po pamokslo vėl giedama ir by kuris meldžia širdies maldą, o sakytojas baigia „Tėve mūsų“. Nuo maldos pakilus, sakytojas praneša kur ir kada kitas surinkimas, surinkimo pamaldos baigtos, žmonės skirstosi.

Du mokytojai broliai Mikelis (Psalminėse yra 17 giesmių jo vardu išspausdinta) ir (?) Jurkšaičiai (XVIII a. pab.–XIX a. pr.) taip pat surinkimus laikydavo.

Mokytojas Kristupas Henrikas Mertikaitis (apie 1775–prieš 1856) kiek apspėdamas Žodį apsakydavo. Parengė liaudžiai skirtą giesmyną „Visokios naujos giesmės, arba Evangeliški psalmai“ (1800, išėjo 32 leidimai), kuriame yra ir 12 jo sukurtų gražių giesmių.

Surinkimai atitiko lietuvių dvasią, kilo stropių skelbėjų, visur radosi meilingų surinkimų priėmėjų. Kai kurie kunigai, kunigai amatininkai, atvirai stojo prieš surinkimus ir jų sakytojus. Tačiau tam prieš dvasiškieji kunigai sakytojus užtarė ir gynė, ypačiai Papelkių kunigas Adomas Fridrikas Šimelpfenigis (1699–1763). XIX a. pr. pirmame ketvirtyje, surinkimams ypač išbudus bei suklestėjus, ir vyriausybė jais budriai susidomėjo ir akylai sakytojus stebėjo, o kai kuriuos veiklesnius ir kalino. Ne be pagrindo lietuviai vyskupą Karolį Henriką Malkvicą (1790–1850) mylėjo, jam mirus raudojo ir ne kas kitas, o lietuvininkai krikštą (kapo paminklą) „sawam Wyskupui ant Garbės“ pastatė. Jis rašė malonės prašymą karaliui, kuriame surinkimininkus iškėlė Bažnyčios ištikimais nariais ir išgyrė jų mielaširdingumą.

1876 V 29 buvo išleistas Bažnyčios reskriptas, nurodąs visų vyskupijų kunigams namų pamaldų nedrausti, saugotis konfliktų su surinkimininkais.

Surinkimininkai, nors kai kada ir persekiojami, liko ištikimi Bažnyčiai, pasidarbavo dėl jos gerovės, aprėdė šen ir ten apleistus altorius, vengė savo nesantaikose pasaulietiškų teismų, gyveno broliškoje meilėje, rūpinosi giesmių ir dvasiškų knygų leidimu ir platinimu, budino susirūpinimą pagonių misijomis, mėgo ypatiškai giedoti giesmes lietuviškomis tautinėmis melodijomis. Jiems buvo surinkimai mielesni negu bažnytinės pamaldos su trumpu, kartais lyg stereotipiniu turiniu ir silpna kunigo kalba bei nelanksčiomis vargonų melodijomis.

Jurkūniškių surinkimas, įkurtas zalcburgiečio ūkininko Frydricho Grenco (m. 1826) iš Jurbarko prie Įsruties, bet pavadintas jo pasekėjo prūsų lietuvio Jurkūno (1806–84) iš Grandeninkų (Piktupėnų par.) pavarde. Prisilaikė Mato 15, 11: „Ne kas pro burną įeina, sutepa žmogų …“.

Jurkūnas gyvenimo būdu bei mokymu buvo laisvokos minties, garsėjo kaip geras kalbėtojas, didžiadvasis, tačiau savo apylinkėje didelio pasisekimo neturėjo. Daugiausia draugų ir sekėjų jis rado pietunlink už Nemuno, betgi ir šiaurėsplink iki Klaipėdos daugelis jam pritarė, o doviliškiuose dargi iki 1959 metų surinkimininkams apleidžiant Klaipėdos kraštą Jurkūno dvasios sekėjų buvo. Jurkūnas kai kuriuos dalykus bei darbus, kuriuos kiti nuodėme laikė, nesmerkdavo, sakysime saikų degtinės vartojimą, tabako uostymą. Ir anais laikais surinkimininkai nerūkydavo, bet kai kurie senukai nusičiaudėjimui sveikaton uostydavo maltą tabaką. Betgi vėliau ir jurkūniškiai aštresni ir išviršiniuose dalykuose pasidarė.

Iki 1904 metų mirę minimi Jurkūno pavyzdį sekusieji sakytojai: Lolaitis Nemunyne, Graštaitis Gilijos, Goldbakas Mėlaukių, Grunevaldas (1800–1880) Karaliaučiaus, precentorius ir vertėjas Jurgis Lapaitis vyresn. (prieš 1800–1870 vasarą?) Lauknų, mokytojas Bandžė Mackykų ir precentorius Johanas Ferdinandas Kelkis vyresn. (1801–1877), kurs pirm Įsėje, tada Kretingalėje gyveno ir dirbo.

Grūnewaldas (Grünewald) (1802–1880), akmenų grindimo meistras, akmens skaldyklos, kurioje dirbo per 100 darbininkų, savininkas, jurkūniškis sakytojas. Prūsijos Biblijos draugijos skyriaus Karaliaučiuje valdybos antrasis sekretorius, kuris nuo 1851 metų vadovavo draugijos išnešiojamajai knygų prekybai. Atsisakęs įmonės visiškai atsidėjo religinei veiklai. Buvęs akmenskaldys su savo pagalbininkais Petersu ir Schalenbergu žiemą užšalusiomis upėmis apkeliaudavo visą Maž. Lietuvą, laikydamas surinkimus ir platindamas knygas. Buvo gan pasitūrįs, su savo arkliu ir vežimu kaimas nuo kaimo važinėdavo surinkimus laikydamas. Buvo tvirtas ir aštrus sakytojas, bet, nenorėdamas nieko apsunkinti, į tolimas ir ilgas keliones veždavosi savo maistą, virtuvės reikmenis, patalynę – buvęs daugeliu atvejų įdomus žmogus.

XX a. pr. veikė tik trys šio surinkimo sakytojai Anskis Purvinas iš Labotakių, Dovydas Žugaras (Szugars) iš Rudakių ir Rėžulaitis iš Daudų (prie Draugupėnų). Jų surinkimo draugai buvo plačiai išsisklaidę, tankiausiai Dovilų parapijoje, ale ir prie Žilių bei Pilkalnio. Vėliau veikė Krežys (m. iki 1924 metų) ir jo sūnus Jonas Krežys iš Stutų (Dovilų par.), padėjęs atkurti parapiją po II pasaulinio karo.

Johanas Ferdinandas Kelkis vyresn. (1801 Piktupėnuose–1877 Kisiniuose), jurkūniškis sakytojas, parapinės mokyklos mokytojas, kurs pirm Įsėje, tada Kretingalėje gyveno ir dirbo. 1832–1867[ar 1875] metais redagavo pirmąjį periodinį leidinį lietuvių kalba „Nusidavimai apie ewangelios prasiplatinimą (nuo 1837 – praplatinimą) tarp žydų ir pagonų“, 1875–77 – „Pasiuntinystės laiškelį“. Daugelio knygų iš vokiečių kalbos į lietuvių vertėjas, redaktorius, sudarytojas, platintojas, giesmių ir eilėraščių autorius, kovotojas už lietuvių kalbos išlaikymą mokyklose (nors tik tikybai mokyti). 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Dar Grencui gyvam esant ir Žodį lietuviams tebeapsakant, pakilo priekuliškiuose Klimkus Grigelaitis 2 (1750–1825), kuris per savo pamaldumą, ryžtumą bei aštrumą prieš save ir kitus didelį balsą žmonėse įgijo, o vėliau, jam mirus, jo vardas neblėso, visoje Lietuvoje jis pasiliko pagrindiniu šulu surinkime ir gausiausioji bei svariausioji surinkimo šaka Klimkaus vardu, klimkiškiais, pasivadino.

Jurkūniškiai ir klimkiškiai skyrėsi. Jurkūniškiai klimkiškiams prikišdavo, esą, šie, užuot rūpinęsi gyvu krikščionumu, per daug boja išviršinių dalykų: klūpojimo, rūbo paprastumo, pastininkavimo, o klimkiškiai laikėsi savo, nors vieni antriems nekenkė, bet broliškos sandraugos nebuvo.

Jonas Abromaitis*, klimkiškis sakytojas iš Trapėnų, kur susitiko su Klimkum Grigelaičiu ir Preikšu. Buvo kuklus kalbėtojas, bet stropiai skelbė Dievo Žodį, nors niekur nebuvo mokęsis, pagal K.H. Bogatzkio „Skarbnyczėlę“ kaip ir kiti to meto sakytojai. Šv. Raštas jam buvo per sunkus suprasti. Jo sesuo ištekėjo už Albušaičio, kuris paskatino jį tapti sakytoju. Pats liko nevedęs, paveldėtą ūkį atidavė jaunesniam broliui, idant pats galėtų stropjaus Diewui šlužyti. Ir per visą savo gyvenimą nepalaužiamu Kristaus kareiviu pasiliko. Apsilankydavo ir Didž. Lietuvoje, kur daug vargų kentėti turėjęs, ale tačiaus yra palaimingai išsigelbėjęs. Mirė vykdamas per surinkimus kelionėje Mantvyduose prie Saugų. 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Albušaitis*, klimkiškis sakytojas iš Viešvilės parapijos. Prieš tai buvo laivininku (sziporium) Šilokarčiamiškių krašte. Persikėlė į Trapėnus (Viešvilės par.), kur vedė Jono Abromaičio seserį. Šiame krašte pradėjo surinkimus laikyti. Buvo gabus žmogus, turėjo ypatingą Žodžio sakymo dovaną; giliai įsiskaitė Šv. Rašte, laimėjo gausų būrį klausytojų ir didį pabudimą aname krašte sukėlė. Pagaliau buvo pašauktas mokytoju Kalveliuose (prie Viešvilės). Čia susipažino su Klimkum Grigelaičiu, Preikšu. Jį ir kunigai garbėje laikė, o ypač Ragainės vyskupas Karolis Henrikas Malkvicas, kuris surinkimus labai mėgo ir juos užtarė. Paskatino ir savo svainį J.Abromaitį tapti sakytoju. Bandė sutaikyti klimkiškius su jurkūniškiais, bet nepavyko. XIX a. pr. surinkimus laikė ir Paprūsėje Didž. Lietuvoje. 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Klimkiškis sakytojas Jokūbas Ašmonas 3 (1800–1862), kad galėtų Dievo karalystės darbui visai atsidėti, pasiliko nevedęs, paliko ūkį jaunesniajam broliui. Turėjo dviratį vežimėlį, vadinamą bėda, ir, pasikinkęs arklelį, kiekvienais metais nuo Klaipėdos iki Smalininkų du kartus apvažiuodavo surinkimus laikydamas. Dievo Žodį skelbė ir Paprūsėje Didž. Lietuvoje. Jo iniciatyva buvo daugelio bažnyčių altoriai ir sakyklos naujai papuoštos (aprėdytos). Atskiru leidinėliu buvo išleistas jo laidotuvių pamokslas (1862). Pirmasis pasiūlė steigti sekmadienines vaikų mokyklėles. J.Ašmono mirčiai jo vardu ir pavarde akrostichą parašytą randame 12 posmelių giesmėje „Jau nebesu tarp jūsų“ („Giesmelės apie evangelijos praplatinimą …“, 1862, nr. 133).

Baltutis (XIX a.–XX a.) iš Kiupelių, Natkiškių par., ūkininkas, klimkiškis sakytojas. „Pardavė Kiupeliuose savo ūkį ir persikėlė už Nemuno, į Kalvėnų [Kalvenos – A.Ž.] kaimą, Tilžės apsk. Jis labai mylėjo savo tautą ir namuose su vaikais kalbėjo tik lietuviškai. Jis dažnai atkeliaudavo į mūsų kraštą. Jis buvo labai skaidrus žodyje ir elgesyje. Jis mirė sulaukęs per 80 metų. Bet paskutinius kokius 5–6 metus negalėjo keliauti, kadangi senatvėje vieną kartą mėnesy apsvaigdavo. Kadangi vaikai nežinodavo kada įvyks priepuolis, iš namų jį neišleisdavo.“

Brumpreikšis, klimkiškis sakytojas iš Saugų parapijos. Gyveno Alkoje, po 1910 ar 1911 Miesteliuose. 1874–75 buvo labai lietingi metai, dideli tvanai sunaikino derlių. Bet tais metais Wangemano misijai jis ir kiti sakytojai [Jurgis Povilas iš Alksnių, Kristupas Butkeraitis iš Pašyšių, Vaškys iš Mačiučių, Mikelis Kibelka iš Pangesų, M.Žvilius iš Smilgynų, Liutkus iš Versmininkų, Šatris iš Šlapšilės, Ansas Baltris iš Klausviečių ir kiti] surinko 1866 markes. Kaip ir kiti sakytojai rinkdavo aukas misijoms, pvz., per 1912 VIII 15–1913 VIII 15 surinko 600 markių. Buvo meilingas sakytojas iki savo 80 metų amžiaus. Mirties patale sakė, kad dar turįs sąžinės graužimą, nes „negana ėjau Kristaus evangelijos skelbti ir negana apie peklą liudijau“.

Kristupas Butkeraitis, Prūsijos landtago (1898–1903) deputatas, klimkiškis Dievo Žodžio sakytojas. Gyveno Pašyšiuose, ūkininkas. 1878 metais su lietuvių deputacija vyko į Berlyną pas kaizerį Wilhelmą I su peticija dėl lietuvių kalbos teisių. 1879 metais vėl ruošiama nauja peticija į Ciesorių. Lapaičio, Butkeraičio ir Dainaičio paskelbtame atsišaukime į visuomenę rašoma apie žalą, kurią patiria vaikai mokydamiesi vokiškai. Prašyme su daugiau, kaip 16 000 Prūsų lietuvių parašų buvo reikalauta pirmiausiai lietuviško tikybos dėstymo. 1898 išrinktas kaip vokiečių konservatyvų atstovas Klaipėdos–Šilutės aps., gavęs 211 balsų iš 697. „Vok. konservatorių atstovas Butkeraitis, seime pasakė, kad Lietuvoj vokiškumas gražiai bujoja, nes Šilutėj jo niekumet lietuviškai neužkalbina, lietuviškai žmonės kalba vien dėl „gešefto“, jis esąs iš visos širdies vokietys, dargi vokiškai kalbančią žmoną vedęs … Kada lietuviai jam prikaišiojo, kad jis lietuvių seime neužtaria, jisai atsakė, būk tai daro slaptai.“

Buvo keliamas papildomuose 1908 metų rinkimuose į Valstybės seimą Klaipėdos – Šilutės apskrity, bet nebuvo išrinktas. Senatvėje buvo paraližuotas, keletą metų gulėjo ant lovos. Surinkimininkai vienybei ir drausmei palaikyti nutarė viešai įsiteisinti, priėmė draugijos „Evangeliškoji Lietuviškoji Maldos Draugystė“ įstatus, kuriuos pasirašė 12 asmenų vadovybė (pirm. Kr. Butkeraitis iš Pašyšių) ir 1903 III 20 įteikė Gumbinės krašto valdžios prezidentui (lietuvių ir vokiečių kalbomis), bet šis 1903 VI 11 atsakė, kad statutui patvirtinimo nereikia. 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Gvildys* iš Melnragės (prie Klaipėdos), klimkiškis sakytojas. Iš pat jaunystės buvo stropus krikščionis ir aštrus prieš save patį dar prieš surinkimų lankymą. Įsitraukęs į surinkimus, ne tiek Žodžio apsakymu, kiek giesmių giedojimu, ypačiai gražiai skambančiu balsu nuteikdavo („ypatiškai šlownai giedoti mokėjęs“). Buvo žvejys kaip ir kiti jo vargo broliai neturtingas, tačiau šventą dieną nežvejodavo, nes griežtai buvo nusistatęs per ją nedirbti. Žvejybos kaimynai, jei ir neišplaukdavo žūklėn, eidavo pajūrin gintaro rinkti. Gvildys ir tokiam pasielgimui buvo priešingas. Ryte eidavęs gintarą parinkti („lasioti“) ir į jūrą sumesti, kad jo kaimynai ir tokiu būdu nenuodėmiautų, o šventą dieną švęstų. Kartą kaimynai sekmadienį rinkdami gintarą, pastebėjo labai didelį gabalą, bet juo nesusidomėję, manydami šiaip kokiu akmeniu esant ir juokdamiesi pasakę: Tą mes Gwildžiui paliksime. Kitą dieną tą patį gabalą rado Gvildys ir pardavęs gerai pasipelnė. Šiaip jis nebuvęs ypatingoje garbėje: jo iškalbestis buvusi sunkiai permanyti ir Žodyje privestieji paveikslai buvę dyvini. 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Kenklė* (XIX a.), klimkiškis sakytojas, vėliau baptistas. Veikė Viešvilės par.

„Kenklē liko nů Dargio nepatvirtintas. Tai jis pats iš sawo Walios ēmęs Surinkimus laikyti, tacziau išsirodē negadnus esąs. Jis wisokius naujus budus norējęs įwesti: wisi turi lygius Rubus dēwēti, Wyriškei turi surinkime Galwas apsidengę buti ir t. t. Todēl jį sakytojei, ypacz Abromaitis, kurio Krašte (Wiešwilēs Parapijoje) jis darbawosi, apskundē. Wyskupas Malkwitz pawadino abi Draugysti į Wiešwilę ant prowôs. Kenklē tapē aptartas, buk Nesutikimą sējąs ir Skirtumus įwedąs. Jis negalējo išsiteisinti ir todēl tapē jam nů Bažnyczios Wyriausybēs uždrausta, toliaus Žodį apsakyti. Kenklē kreipēsi dabar prie Baptistų, kurie jį mielai priēmē, dumodami, kad ir jo Prietelei jiems prisiglaus. Ale ir anie jį atstatē, kadangi jis procewojosi jų Wyriausiůju pastoti.“

Janis Kunkis, ūkininkas, klimkiškis sakytojas. Gyveno Grauminėje (Plikių par.). „Jis labai kovojo už savo gimtosios kalbos išlaikymą ir buvo stropus darbininkas Viešpaties vynuogyne. Be to jis turėjo didelį pasisekimą ir gabumų gyvulių gydyme. Jis mirė staiga.“ Nuo 1921 metų „Pagalbos“ draugijos valdybos narys. 1923 metais buvo vienas iš aštuonių Klaipėdos krašto Evangeliškos Bažnyčios Valdybos narių. Po Versalio taikos sutarties, kai Klaipėdos kraštą laikinai perėmė prancūzai, kurie neregistruotam organizaciniam veikimui darė kliūčių, lietuviškai nusiteikę surinkimininkai Priekulės teisme įregistravo surinkimą „Ewangeliszkoji Lietuviszkoji ir Vokiszkoji Maldos Draugystė“ (pirm. Kr.Puodžius iš Drukių, pav. – J. Kunkis iš Grauminės, raštvedys – Jonas Gryga iš Bruožių). 1924 I 24–25 Stragnuose susirinkę 31 sakytojas nusprendė „dabartinei Lietuvos Valdžiai su pagalba ir paklusnumu pristoti“. Šis surinkimas pasiuntė į Krašto valdžią delegaciją (vad. Jonas Gryga) su prašymu, kad mokyklose vaikai būtų mokomi gimtąja kalba. Krašto valdžia tam pritarė. Vokiškoji opozicija ėmėsi žygių suskaldyti klimkiškių surinkimą ir tai jai dalinai pavyko 80-mečio senuko sakytojo Jono Pilibaičio (iš Petrelių) pagalba, kuris buvo spaudžiamas tą padaryti. Jis, pažeisdamas draugijos įstatus, 1924 VI 24 sušaukė susirinkimą, pašalino kai kuriuos lietuvius sakytojus (3 visiškai, 8 laikinai), o 1924 IX 29 sudarė atskirą „Vokiškai-Lietuvišką Maldos Draugystę“ (vad. M.Stimbra) be lietuviškai nusistačiusių sakytojų (5 jų nuteisti, o 7 nubausti), kurie siekė, kad krašto Bažnyčia nebūtų pavaldi Vokietijos Bažnyčiai. Tada likusi dauguma sakytojų 1925 I 6 perregistravo savo surinkimą Klaipėdos teismo registre Nr. 98 „Ewangeliszkas Lietuwininkų Senasis Surinkimas“ (draugijos valdybos pirm. Kr. Puodžius, jo pav. Kunkis). Surinkimininkai iš pradžių rėmė Lietuvos siekius įsitvirtinti Klaipėdos krašte, bet vėliau dalis ėjo išvien su vokiečiais, įtarę Lietuvos valdžios kėslus sukatalikinti kraštą, kai pajuto pavojų savo įsitikinimams, papročiams, gyvenimo būdui, kultūrai.

M.Lankutis (1820–1884 VIII 26 Raišiuose (Raičiuose), Kretingalės par.), klimkiškis sakytojas. Buvo labai mėgstamas ir gerbiamas plačiai Maž. Lietuvoje. „Kaip didžiai jis visų mylimas buvo, tai išrodė ir ta tytveik didžioji daugybė lydėtojų, kurių neregėtai daug buvo susirinkę, jo kūnelį į paskutinę atilsio vietą išlydėti, o tarp jų buvo geroks skaitlius brolių žodžio sakytojų, kurių, kaip ir kitų lydėtojų, keli buvo iš toli atkeliavę. Lavonmišią laikė brolis Jakumaitis iš Apr. 14, 13: Išganyti mirusieji, kurie Viešpatyje miršta. Velionis buvo per 24 metus Lietuvai evangelijos žodžiu pažibinęs ir buvo aplinkui keliaudamas kaip ištikimas Avinėlio kvieslys mums graudingu balsu prišaukęs: Pareikit, jau vislab gatava! O jis ne tik burna mokino, kvietė, barė ir budino, bet ir savo paveikslu, ypačiai savo žemumu, neveidmainišku nuolankumu ir didžiu širdingumu kitiems švietė ir jų širdis laimėjo.Jo amžiaus pabaigoje buvo Viešpats jam dar labai sunkų kryžių uždėjęs, tačiau ir kantrumu jis ištikimas išsirodė, jo tikėjimas ir paskutiniame laike nepasilpo. […] Lietuvoje yra daug, labai daug, kurie jį pažino ir mylėjo. […] Bet mums čion dar beverkiantiems jis prišaukia: „Aš į dangų nusitraukiu ir pas Dievą jūsų laukiu!“ 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Marczis* iš Kretingalės, klimkiškis sakytojas. „Marczis iš Kretingos buwo lieso, ale garbingo Išweizdējimo; prieš sawę jis aštrei elgdawos. Jam Muczyjimo Knygutēje skaiczus, kad Krikšczionys pasididžiůti ir puikyties pradēję, kaip weik Krikšczionumas pastojęs wyriausia Wiera wisos Rymijonų Ciesorystēs, ėmė jis Barzdą želdinties, kadangi Skutimą Barzdos už Pasipuikinimą laikē. Jis liko newedęs ir ne yra, kaip didžiausia Sakytojų ano Czēso, neijokių parwůtų Rubų nedēwējęs. Prie jo Sermēgos nebuwo ne jokių Knypkių, bet tikt Kabių; į lową su margais Užwalkalais jis niekad neguldawo. Taipojau Maczis newalgydawo kiaulienos ir nieko, kas šwentą Dieną ar wirta ar kepta budawo.“ 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Kitas variantas dabartine kalba:

Marčis* iš Kretingalės, klimkiškis sakytojas. Buvo aštrus asketas, liesas, bet garbingos išvaizdos žmogus. Įsiskaitęs ir įsigilinęs į pirmųjų krikščionių gyvenimus ir radęs, kad krikščionys išpuikę, Romos imperijoje krikščionybei prie Konstantino Didžiojo valstybine tapus, atsisakė bet kokio patogumo ar ištaigos. Nebesiskuto barzdos, laikydamas ir tai niekinga tuštybe. Liko nevedęs, nevalgė kiaulienos ir nieko, kas šventą dieną pagaminta. Kaip ano laiko daugelis sakytojų dažytų rūbų nedėvėjo ir sagų juose neturėjo, tik kabes, negulė prabangion lovon dažytais užvalkalais, neduodamas nuodėmingam kūnui išdykti.

Matzickas Endrikis (Matzick Heinrich), XX a. pradžios spaudos darbuotojas, redaktorius, sakytojas.1912 Juknaičiuose redagavo laikr. „Krikszczoniszkas Surinkimo Laiszkas“, po 5 nr. pavadintą „Kelrodis y Ziona“. Ostfeebad Neukuhren: Ostpr. Beltmission [Rytų Prūsijos keliaujanti misija] išleido 56 p. knygutę „Malonės giesmės : Ponui Diewui ant garbės ir žmonėms ant žegnonės“ / Surinktos ir pagerintos H. Matzick’io ([1921 ar 1924], Tilžė, AB „Rytas“ sp.). Vertėjas šį nekvalifikuotai parengtą darbą skyrė ne tik surinkimininkams, bet ir jaunimo draugijoms. XX a. 3 dešimtmetyje vidaus misijų draugijos dėl Vokietijos valdžios spaudimo ir vis silpnėjančios gyventojų paramos prarado savo pagrindą. 1927 I Matzickas dėl neva nepagrįsto skundo buvo patrauktas į teismą ir nubaustas pusantrų metų sunkiųjų darbų kalėjimu. Taip minėta misija prarado paskutinį literatūrinį bendradarbį lietuvį.

K.Mauricas (Mauritz) (m. apie 1938 Rusnėje, apie 79 metų), klimkiškis sakytojas, kovotojas už lietuvybės išlaikymą. Buvo apsukrus ir karšto būdo sakytojas, kurį laiką [1912–1916 metais gal ir anksčiau, ir ar vėliau gyveno Labiuose}. Gyveno Rusnėje. Kaip ir kiti sakytojai rinkdavo aukas misijoms pagonių kraštuose. Per 1912 VIII 15–1913 VIII 15 surinko misijoms 120 markių. 1930 vasarą darbavosi kairiojoje Nemuno pusėje ir Žilių, Jurgaičių, Skaisgirių, Tilžės bei Ragainės parapijose suorganizavo daugiau nei dvi dešimtis surinkimų. „Jie (…) savo gimtosios kalbos dar neišsižadėjo ir savo jaunuosius kiek galėdami auklėja pagal savo širdį. Tai jau daug, jei per pusmetį ar ir per metus visus bei dar ilgiau vienas surinkimas organizuojamas. Koks sunkus žmogaus gyvenimo laikotarpis, kai kunigas lietuviškai nemoka, o surinkimo lietuviško nėra.“ Trūkstant Lietuvoje kunigų 1930 metais peržegnotai darbavosi Jurbarko parapijoje.

Mocikaitis*, klimkiškis sakytojas iš Tilžės krašto. Popirm buvo sziporium (laivininku). Buvo labai meilingo būdo, jo žodžiai saldūs. „Mano Baltutėli!“ taip jis liūbėdavo įkalbinti. Meilingumu ieškojo žmones laimėti ir prie visų sugebėjo kelią rasti prieiti. Raitas jodavo į surinkimus. Atkeliavęs kur į kaimą pirmiausia užeidavo pas garbingiausį žmogų – mokytoją ir pasistengdavo jį sau laimėti. Surinkimus laikydavo ir vasarą, kaczeig šeip surinkimai per darbymetį tikt retai tebūdavo laikomi. Savo pamoksle jis gražius paveikslus privesdavo ir žmonės jį mėgo. 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Naujokas* (m. apie 1887) iš Kulmenų, klimkiškis sakytojas. [Tuo metu surinkimai negalėjo laisvai veikti.] Apsakydamas Žodį Kalėnuose buvo suimtas ir nugabentas Tilžėn pas apskrities sekretorių Dodilett. Jam griežtai paklausus, kuo šis nusidėjo, jo priešai atsiliepę: Jis meldžiasi ir laiko surinkimus. „Atgabenkite man piktadarius ir valkūnus [valkatas– A.Ž.], bet ne tokius, kurie meldžiasi,“– atsakė Dodilett. Tačiau Naujokas buvęs penketa dolerių nubaustas ir landrotas jam uždraudęs Žodį bekalbėti. Tada kreipėsi į gen. vyskupą Karaliaučiuje Ernstą Wilhelmą Christianą Sartorijų (1797–1859), kurio užtarimu buvo išteisintas ir paleistas. Kitą kartą, vaikščiojantį blaivybės draugijos steigimo reikalu, buvo Šereiklaukio riterio dvaro savininko Dreslerio Kelneriškiuose suimtas, nes darąs dvaro spirito varyklai žalą, ragindamas lietuvininkus negerti. Bet ir vėl aukštesnės vyriausybės buvo paleistas. Kai Naujokui, reikia manyti ne be minėto dvarininko, visgi dvasinės vyriausybės buvo uždrausta Žodį apsakyti, tai jis kreipėsi tiesiai į karalių Pričkų Vilių IV [Friedrichą Vilhelmą IV]. Šis savo paties ranka rašytu laišku atsiliepė, jog galįs „iki Berlyno keliauti ir netrukdomai religijos mokslą skelbti.“ 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Jonas Pilibaitis* (Pillebeit) (1844–1937 Petreliuose, Šilutės aps.), ūkininkas, klimkiškis sakytojas. 50 metų pašventė surinkimui, nuo 1906 leido „Pasiuntinystės Laiszkelį“, 1907 pavadintą „Pasiuntinystės knygelės“ ir Senojo surinkimo vadovas po Mikelio Kybelkos (1837–1906) mirties. Gyveno Petreliuose. Buvo komiteto, kuris 1891 metais pradėjo rinkti parašus didžiajai peticijai į Prūsijos švietimo ministerį, narys. Po to prašymo pasirašė 19 537 Prūsų lietuviai. 1905 kartu su kitais 17 kunigų ir sakytojų pritarė iš vokiečių kalbos verstai Jono Porsto kn. „Pono Diewo Dušių Wedimai Keliu į išganytingą Amžią“. Kaip ir kiti sakytojai rinkdavo aukas misijoms, pvz., per 1912 VIII 15–1913 VIII 15 surinko 9500 markių. Po Versalio taikos sutarties, kai Klaipėdos kraštą laikinai perėmė prancūzai, kurie neregistruotam organizaciniam veikimui darė kliūčių, lietuviškai nusiteikę surinkimininkai Priekulės teisme įregistravo surinkimą „Ewangeliszkoji Lietuviszkoji ir Vokiszkoji Maldos Draugystė“ (pirm. Kr. Puodžius iš Drukių, pav. – J. Kunkis iš Grauminės). 1924 I 24–25 Stragnuose susirinkę 31 sakytojas nusprendė „dabartinei Lietuvos Valdžiai su pagalba ir paklusnumu pristoti“. Šis surinkimas pasiuntė į Krašto valdžią delegaciją (vad. Jonas Gryga) su prašymu, kad m-klose vaikai būtų mokomi gimtąja kalba. Krašto valdžia tam pritarė. Vokiškoji opozicija ėmėsi žygių suskaldyti klimkiškių surinkimą ir tai jai dalinai pavyko 80-mečio ligoto senuko sakytojo Pilibaičio pagalba, kuris grasinimais buvo spaudžiamas tą padaryti. Jis, pažeisdamas draugijos įstatus, 1924 VI 24 sušaukė susirinkimą, pašalino kai kuriuos lietuvius sakytojus (3 visiškai, 8 laikinai), o 1924 IX 29 sudarė atskirą „Vokiškai-Lietuvišką Maldos Draugystę“ (vad. M.Stimbra) be lietuviškai nusistačiusių sakytojų (5 jų nuteisti, o 7 nubausti), kurie siekė, kad krašto Bažnyčia nebūtų pavaldi Vokietijos Bažnyčiai. Surinkimininkai iš pradžių rėmė Lietuvos siekius įsitvirtinti Klaipėdos krašte, bet vėliau dalis ėjo išvien su vokiečiais, įtarę Lietuvos valdžios kėslus sukatalikinti kraštą, kai pajuto pavojų savo įsitikinimams, papročiams, gyvenimo būdui, kultūrai.

Jurgis Povilas (m. XIX pab. Alksniuose (Bajohr-Mitzko), Klaipėdos aps.), ūkininkas, klimkiškis sakytojas. Gimė Rusnėje. „Buvo aukšto karžygiško Stůmens , ale žemo Budo. Jis yra nevedęs pasilikęs. Žodyje jis tankei Paweikslus iš Žalnierystēs priwesdawo, o jis yra ir pats šaunas Žalnierius buwęs.“ Mažu arkliuku ir vežimuku keliaudavo po Klaipėdos kraštą ir Maž. Lietuvą iki Įsručio. Buvo iškalbingas, padoraus elgesio. Apie jį rašo Rusnės kunigas savo geram prieteliui kunigui Klaipėdoj, šitaip: „Aš šią savaitę buvau gerai pasiruošęs šio sekmadienio pamokslui. Po pamokslo paprašiau Povilą pasimelsti. Aš nustebau jo malda, kai jis mano paruoštą pamokslą žodis žodin maldoj atkartojo“. Kartu su Mikeliu Kybelka ir Mikeliu Trupaičiu organizavo išleidimą, rinko prenumeratą ir platino Dovydo Ploniaus verstas mišknyges „Mišių knygos“ (1872). 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Preikšas, klimkiškis sakytojas iš Tilžės. Čia susitiko su Klimkum Grigelaičiu ir toliau kartu skelbė Dievo Žodį, nors niekur nebuvo mokęsis, pagal K.H. Bogatzkio „Skarbnyczėlę“ kaip ir kiti to meto sakytojai. Šv. Raštas jam buvo per sunkus suprasti. 1848 metais ar kiek anksčiau su Mikeliu Dargiu Kelneriškių k. (šalia Vilkyškių) buvo sugauti, surišti ir Tilžėn nugabenti. Landrotas Lauterbach kalėjiman pasodino. Kalėjimo užveizdai juodu išjuokė, kad dabar judu šičion gausite pabadauti. Bet spaustuvės savininkas Post ir fabrikantas Bruder aprūpino juos maistu. Surinkimininkų globėjas vyskupas Karolis Henrikas Malkvicas kreipėsi į karalių Pričkų Vilių IV ir greitai atėjo įsakymas, kad tuojau būtų paleisti, o tas, kuris apkaldinęs, katram po 50 dolerių sumokėtų. Dargis tų pinigų nepriėmęs, o Preikšas išdalijo juos pavargėliams. 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Kristupas Puodžius (Podžus) (m. 1936 XI 12, būdamas per 80 metų), ūkininkas, klimkiškis sakytojas. Gyveno Šilininkuose (iki 1905, gal ir vėliau), vėliau Drukiuose (1910, gal ir anksčiau minimas jau čia, bet 1912–16 metais minimas vėl Šilininkuose, gal buvo du sakytojai) (netoli Priekulės). Būdamas 30 metų pradėjo skelbti Dievo Žodį ir šį darbą varė apie 50 metų. Dvejus paskutinius metus sirgo ir nebegalėjo laikyti surinkimų. 1903 metais kaip vienas iš 12 valdybos narių pasirašė draugijos „Evangeliškoji Lietuviškoji Maldos Draugystė“ įstatus. [Podžius iš Szilininkų]1905 metais kartu su kitais 17 kunigų ir sakytojų pritarė iš vokiečių kalbos verstai Jono Porsto kn. „Pono Diewo Dušių Wedimai Keliu į išganytingą Amžią.“ Kaip ir kiti sakytojai [Podžius iš Szilininkų] rinko aukas misijoms, pvz., per 1912 VIII 15–1913 VIII 15 surinko 2730 markių. Po Versalio taikos sutarties, kai Klaipėdos kraštą laikinai perėmė prancūzai, kurie neregistruotam organizaciniam veikimui darė kliūčių, lietuviškai nusiteikę surinkimininkai Priekulės teisme įregistravo surinkimą „Ewangeliszkoji Lietuviszkoji ir Vokiszkoji Maldos Draugystė“ (pirm. Kr. Puodžius iš Drukių, pav. – J. Kunkis iš Grauminės). 1924 I 24–25 Stragnuose susirinkę 31 sakytojas nusprendė „dabartinei Lietuvos Valdžiai su pagalba ir paklusnumu pristoti“. Šis surinkimas pasiuntė į Krašto valdžią delegaciją (vad. Jonas Gryga) su prašymu, kad mokyklose vaikai būtų mokomi gimtąja kalba. Krašto valdžia tam pritarė. Vokiškoji opozicija ėmėsi žygių suskaldyti klimkiškių surinkimą ir tai jai dalinai pavyko 80-mečio senuko sakytojo Jono Pilibaičio (iš Petrelių) pagalba, kuris buvo spaudžiamas tą padaryti. Jis, pažeisdamas draugijos įstatus, 1924 VI 24 sušaukė susirinkimą, pašalino kai kuriuos lietuvius sakytojus (3 visiškai, 8 laikinai), o 1924 IX 29 sudarė atskirą „Vokiškai-Lietuvišką Maldos Draugystę“ (vad. M.Stimbra) be lietuviškai nusistačiusių sakytojų (5 jų nuteisti, o 7 nubausti), kurie siekė, kad krašto Bažnyčia nebūtų pavaldi Vokietijos Bažnyčiai. Tada likusi dauguma sakytojų 1925 I 6 perregistravo savo surinkimą Klaipėdos teismo registre Nr. 98 „Ewangeliszkas Lietuwininkų Senasis Surinkimas“ ( draugijos v-bos pirm. Kr. Puodžius). Surinkimininkai iš pradžių rėmė Lietuvos siekius įsitvirtinti Klaipėdos krašte, bet vėliau dalis ėjo išvien su vokiečiais, įtarę Lietuvos valdžios kėslus sukatalikinti kraštą, kai pajuto pavojų savo įsitikinimams, papročiams, gyvenimo būdui, kultūrai.

Jurgis Redveikis* (Radveikis) (XIX a.–1904 III Grumbliuose), ūkininkas, pasireiškęs Maž. Lietuvos raštijoje. Gyveno Gropiškiuose (Klaipėdos aps.), vėliau persikėlė į Grumblius. Klimkiškis Dievo Žodžio sakytojas. Spėjama, kad sudarė ir 1878 metais Priekulėje J.Traušio sp. išleido 480 psl. su iliustr. kn. „Išganymo Kelo Rodykle i Dangaus Karalyste“. 1892 metais išvertė, sudarė ir 3 kartus tais pačiais metais kiek perredagavęs išleido J.Traušio sp. 480 psl. su iliustr. knygą apie tikinčiojo elgesį ir „amžiną išganymą“ „Kumposas“, kuri buvo plagijatas. Teismo sprendimu apie tai jis turėjo pats savo lėšomis paskelbti visuose lietuviškuose laikraščiuose: „Žinoma darau, kad aš Tilžės pono Betleem draugystės kuningo Endrikio Kalvaičio knygas apie smertį, prisikelimą, sudną dieną, peklą ir dangu neteisei ir perkreiptai į savo knygas „Kumposas, rodykle dvasiškoji“ įtraukęs esmi“. Tai I toks atvejis lietuviškos knygos istorijoje. 1892–98 metais pardavinėjo knygas. 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Rudaitis (XIX a. Barškiuose, Kretingalės par.), klimkiškis sakytojas. Jo paragintas kunigas Frydrichas Kuršaitis išvertė į lietuvių kalbą „Traukiamuosius šprukelius“ (1845). Juos išleido ir pardavinėjo knygrišys Julius Volfas, aktyvus Karaliaučiaus misijos draugijos veikėjas ir valdybos narys. Jam priklausė draugijos periodinio leidinio „Nusidavimai apie evangelios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“ ekspedicija. Knygrišys taip pat vertėsi (1837–45) kitų lietuviškų knygų prekyba. Didesnė „Traukiamųjų šprukelių“ tiražo dalis buvo išsiųsta į šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį, mažesnė parduota Karaliaučiuje. „Rudaitis iš Barškių prie Klaipēdos tuose pat čēsůse kaip ir Dargys apsakė. Jis savo gražia kalbējimo dovana išrėdytas; ypačei giriama jo širdinga tēviška meilē į surinkimo brolius. Pats yra jis tankei pasninkavęs, o ir surinkimams pasninkauti paliepęs. Ir Rudaitis yra dēl Žodžio kalēti turējęs.“

1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Jonas Skrandys (1840–1913 XI 17 Smeltėje), klimkiškis sakytojas. Kaip ir kiti sakytojai rinkdavo aukas misijoms, pvz., per 1912 VIII 15–1913 VIII 15 surinko 51 markę. Mirė, „turēdamas 73 metus sawo amžiaus. Szwenta wakara jis Dinwēcziůse buwo nulaikęs dar surinkima. O panedēles ryta trumpay po knygu paēmimo jis staiga miręs, be jokio sirgimo, ir be jokios kitos regimos smerties priežasties. Palaidojimas nusidawe pētnyczioje ant Szilgaliu kapu.“

Steputis ūkininkas, klimkiškis sakytojas iš Žilių par., Ragainės apsk. „Sakytojas Steputis, gyvenęs Žiliuose, Ragainės apsk. labai daug keliavo ir aiškiai skelbdavo Dievo žodį. Jis mūsų kraštą apkeliavo vieną kartą metuose. Viešpats jį jau anksti pavadino pas save. Karaliaučiuje buvo operuotas pūslės liga ir čia liko, būdamas apie 53–55 metų.“ Kaip ir kiti sakytojai rinkdavo aukas misijoms pagonių kraštuose, pvz., per 1912 VIII 15–1913 VIII 15 surinko misijoms 150 markių.

Jurgis Strėkys (Štrėkys) (m. 1880 Kekersuose, Katyčių par.), klimkiškis sakytojas. Per 60 metų sakytojavo. Katyčių kunigas (1836–68) Karl Jul. Franz Hecht po pamaldų pasikviesdavęs Strėkį ir klausdavęs jo nuomonės, ar jo pasakytas pamokslas buvęs tinkamas. Jam skirta 13 posm. atsiminimo giesmelė, gal jo paties sukurta, „Jau ir aš ne be esmi tarp jusu“ 1914 metais išspausdinta „Swetyje“. 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Petras Strėkys (Strėkis, Štrėkys, Strekys) (g. Kekersuose, Katyčių par.–mirė po 1904), klimkiškis sakytojas. Pradžioje dirbo siuvėju Katyčių parapijoje. Nuo 8 metų tapęs naujas tikėjimo žmogus ir po to perskaitęs visą Šv.Raštą [Natkiškių mokytojas Vilkas sakė A.Pėteraičiui, kad jį ir giesmes mokėjo mintinai. „Kai Viešpats jį atverdavo, jis kaip berte vislab paberdavo.“]. Sakytoju tapo būdamas apie 30 metų amžiaus. Ypač jautriai kalbėdavo laidotuvėse. Vėliau apie 30 metų dirbo mokytoju ir kantorium Margiškiuose (Paprūsėje, Didž. Lietuva, apie 1895 ten jau dirbo kitas mokytojas). Sulaukė virš 80 metų amžiaus. Buvo sakytojo Anusio Pėteraičio dvasios tėvu (1902 metais jį pamokė ir padrąsino pradėti sakytojo veiklą). 1902–03 metais politiniais sumetimais vokiečiai buvo užsimoję suardyti prūsų lietuvių surinkimą. 1903 metų pavasarį buvo sušauktas bendras susirinkimas Juraičiuose, kur turėjo būti pasmerkti pirmojo (ir vienintelio) išrinkto į Vokietijos reichstagą Jono Smalakio rinkėjai. Suvedžioti ir perėję į vokiečių konservatorių pusę Kristupas Butkeraitis, Mikelis Kybelka su dalimi sakytojų reikalavo, kad Smalakio rinkėjai turi būti nubausti ir nuo jų turi būti surinkimas atimtas. Dauguma sakytojų (Štrėkys, Ansas Baltris vyr. 4, Šepokas ir kt.) ryžtingai kovojo už lietuvių ir surinkimo vieningumą ir tai pasiekė. Jie įrodė, kad lietuviai rinkdami Smalakį veikė teisėtai pagal Konstituciją ir rinkimų įstatymą. Senasis surinkimas dar 20 metų liko vieningas. 1914 VII 18 Gėgžduose (Natkiškių par.) sakytojai iš Didž. Lietuvos ir Štrėkio gentys pastatė ant jo kapo naują kryžių atminimui. Jam skirta 12 posmelių atsiminimo giesmelės „Pone Diewe taw test garbē“ 1914 metais išspausdinta „Swetyje“. 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Kristupas Sudergaitis (m. 1932 ar 1933 Klaipėdoje?), klimkiškis sakytojas iš Ragainės parapijos. Gyveno Kinšiuose (Kinčiuose), kur buvo nuodėmių židinys – karčiama. Ten dar nebūdamas sakytoju įrengė surinkimų salę ir dirbo 10 metų. Kas sekmadienį prieš pietus laikydavo surinkimą. Tada buvo pakviestas į sakytojų būrį. Keliaudavo po kraštą sėjos ir dagos laiku. Iki dešimts savaičių išbūdavo kelionėje. Kelionės išlaidos buvo dengiamos aukomis. K. sekėsi rinkti aukas misijoms, pvz., per 1912 VIII 15–1913 VIII 15 surinko 3145 markių. 1903 metais kaip vienas iš 12 valdybos narių pasirašė draugijos „Evangeliškoji Lietuviškoji Maldos Draugystė“ įstatus. Pirmaisiais metais kartu (visi trys vienu metu) su J.Plonaičiu ir Ansu Baltriu vadovavo 1904 III 4 įsteigtai draugijai „Sandora“. Buvo jos valdybos narys. 1905 metais kartu su kitais 17 kunigų ir sakytojų pritarė iš vokiečių kalbos verstai Jono Porsto kn. „Pono Diewo Dušių Wedimai Keliu į išganytingą Amžią“. Savo amžiaus pabaigoje buvo labai silpnas ir tuoj po Žodžio skelbimo užmigdavo. Aplankęs žmonos kapą, grįžęs namo atsigulė ir pradėjo vidurių pjovimu sirgti. Prieš mirtį paprašė giedoti giesmelę „Visi žmonės tur mirti“. Su giesmelės pabaiga pasibaigė ir jo žemiška kelionė. K. sūnus vyskupas žuvo autoavarijoje.

K.? Šapokas (Šepokas), klimkiškis sakytojas, raštijos darbuotojas, aktyvus peticijos dėl lietuvių kalbos teisių gynimo organizatorius. Gyveno Tilžėje. Apie 40 metų skelbė Dievo Žodį. Paskutinius kokius 5 metus buvo aklas, tai į susirinkimus jį lydėdavo palydovas. Jis Anusį Pėteraitį kaipo sakytoją įvedė į surinkimą. 1902–03 metais politiniais sumetimais vokiečiai buvo užsimoję suardyti prūsų lietuvių surinkimą. 1903 metų pavasarį buvo sušauktas bendras susirinkimas Juraičiuose, kur turėjo būti pasmerkti pirmojo išrinkto (ir vienintelio) į Vokietijos reichstagą Jono Smalakio rinkėjai. Suvedžioti ir perėję į vokiečių konservatorių pusę Kristupas Butkeraitis, Mikelis Kybelka su dalimi sakytojų reikalavo, kad Smalakio rinkėjai turi būti nubausti ir nuo jų turi būti surinkimas atimtas. Dauguma sakytojų (Petras Strėkys, Ansas Baltris vyr., Šepokas ir kt.) ryžtingai kovojo už lietuvių ir surinkimo vieningumą ir tai pasiekė. Jie įrodė, kad lietuviai rinkdami Smalakį veikė teisėtai pagal Konstituciją ir rinkimų įstatymą. Senasis surinkimas dar 20 metų liko vieningas. [C. Szepoks]1905 metais kartu su kitais 17 kunigų ir sakytojų pritarė iš vokiečių kalbos verstai Jono Porsto kn. „Pono Diewo Dušių Wedimai Keliu į išganytingą Amžią“. Per 1912 VIII 15–1913 VIII 15 misijoms surinko 4200 markių. 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ [E.Šepokas] išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais. Vokiečių kalba aprašė vienos sunkiai sergančios moters likimą ir dievobaimingus regėjimus. Kilus susidomėjimui, autorius savo knygelę Dievo didi dyvai dabar praėjusiuose metuose (1917) išvertė ir papildęs išleido ir lietuvių kalba. Daugiau tokių lietuvių Maž. Lietuvos knygos istorijoje nežinome.

Šeklys Mikelis (apie 1848–1932 XII 7), sakytojas, religinės literatūros vertėjas. Gyveno Ragainėje. 1896 metais Otto Mauderodė išspausdino jo iš vokiečių į lietuvių kalbą išverstas „Dr. Mertyno Liutieriaus Mišiu Knygas“. Bendradarbiavo su Enziu Jagomastu, kuris XX a. trečiajame dešimtmetyje išleido dalį jo vertimų: „Trumpi kalbesei iš Mertyno Lutēriaus rasztų“ (1920, pakartojo 1926). Daug jų liko rankraštyje.

Šilgalis Jurgis (XVIII II p.–apie 1820–30), Dievo Žodžio sakytojas, eilėraščio autorius. Prieš 1889 Tilžėje, H.Posto spaustuvėje buvo išspausdintas 43 posmelių eil. „Giesmele. „Ak brolei jus krikščioniški…“ (6 psl.), kuriame išreiškiamas konservatyvus autoriaus nusistatymas prieš Maž. Lietuvos mokyklų reformą, ypač prieš jų supasaulietinimą. Manoma, kad eilėraštis parašytas apie 1820 metus, po to, kai 1817 XI 3 Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III pasirašytu įsaku buvo pradėta švietimo reforma.

Jurgis Tarvydas (apie 1850–1930 pavasarį Plikiuose), klimkiškis sakytojas. Pradėjo savo veiklą dar tuo metu, kai visoje Maž. Lietuvoje „dar labai žydėjo“ surinkimai, o „ypacziai Senasis Surinkimas dar labai wisų buwo mylimas ir didžioj Garbėj laikomas. Nebuwo Kaimo wisoj Mažojoj Lietuwoj, kur ne bent wienas Gywentojas šitam Surinkimui buwo pašwentęs sawo Szirdį ir Namus. […] Jis ligi sawo Amžiaus galo kasdien melsdavo už tai, kad wėl atgytų Meilė į šitą dwasiškąją mūsų šio krašto Gadynę, kur Diewo Baimė wisus Namus waldė, ir Meilė į ewangeliškąjį Tikėjimą wisų šio Krašto Lietuvių Szirdis pildė“. Per 1912 VIII 15–1913 VIII 15 misijoms surinko 350 markių.

Mikelis Treicas* (1833–1897 XII 29), Dievo Žodžio sakytojas iš Gaidelių (Šilokarčemos aps.). Veikė surinkime 15 metų. Pirmasis 1895 metais pasiūlė siųsti deputaciją į Berlyną 1896 metais ir pats rinko parašus peticijai dėl lietuvių kalbos teisių (Buvo surinkta 27 765 parašų). „Ak, kiek turėjo jis čion kalbėti ir raginti, kol tas darbas galiausiai pradėtas tapė. … ir pats gelbėjo vardus rinkti… Jau per daugel metų tankey ligos sloginams buvo“. Po Kalėdų švenčių dar nulaikė surinkimą prie ūkininko Karaliaus Šyšgiriuose (Verdainės par.), o kitą dieną mirė. Surinkimą pirm laidotuvių nulaikė broliai Jonas Pilibaitis iš Petrelių, o po laidotuvių Kristupas Simonaitis iš Cintjoniškių (dab.Šilutė). Parašė 2 giesmes “Jau grabe guliu, įkapėms rėdytas”[Giesmyno Trečioji dalis, nr. 142, 1930 ir 1936] bey “Jau saldzey miegok” [„Taigi jau miegok“, Trečioji dalis, nr. 148, 1930 ir 1936] (Autorystė abejotina–A.Ž.). Tiedvi giesmi randami kaip priedai prie 3. dalies lietuviškųjų Giesmių knygų paskutinio atspaudimo [1897]. Tiedvi giesmeli tape ir prie jo grabo giedoti. Tos giesmės yra ir dabartiniame giesmyne (nr. 286, 319, 1997). 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Mikelis Trupaitis* (Tropatis, Trupatis) (m. 1883 I 5 Kretingalėje), ūkininkas, klimkiškis sakytojas. Iki 1872 metų, gal ir vėliau, gyveno Prūseliuose, po to Stulbeikiuose, Kretingalėje. „Per 40 Metû jis yra Surinkimui tarnawęs ir Žodyje bei Giedojime ypatiškomis Dovanomis išrēdytas buwęs. Szlowna Giesmelē ant jo Smerties (5. Januar 1883) sutaisyta, randasi Pasiuntinystēs Laiškeliůse 1883“. Rengė (redagavo) ir platino religinę literatūrą. Redagavo ir rūpinosi leidimu bei platinimu Johano Arnto (Arndt) (1555–1621) kn. „Šešios knygos apie tikrą krikščionumą“ (1864), Frydricho Kuršaičio redaguotą „Naujojo Testamento“ (1865) leidimą, red. Dovydo Ploniaus verstas „Mišių knygos“ (5–9 leidimai, 1878,1884, 1890, 1895, 1900 Tilžėje ). 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Dovas Voska (m. apie 1893), klimkiškis sakytojas iš Stulbeikių, Tilžės aps. „Stropus ir wiernas Kareiwis tarp sakytojų yra ir Sziporius Woska iš Stulbeikių buwęs; tikt jo iškalbestis buvo sunki.“ 1891 įėjo į komitetą, kuris pradėjo rinkti parašus didžiajai peticijai į Prūsijos švietimo ministerį. Po to prašymo pasirašė 19 537 Prūsų lietuviai. 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Ziesdraitis (Žiesdraitis), ūkininkas iš Skirvytės, klimkiškis sakytojas. Buvo mažo stuomens, liesas, pabalusiais skruostais. Turėjo kalbėjimo dovaną. Ūkį paliko žentui, kad darbų netrukdomas galėtų skelbti Dievo Žodį. Apkeliaudavo kraštus nuo Klaipėdos iki Labguvos. Sugebėdavo pakartoti ką tik girdėtą kunigo pamokslą. Pačioje Skirvytėje paprastai šeštadienio vakarą mokykloje surinkimą laikydavo, bet nebuvo didžioj garbėj laikomas: „Prarakas [pranašas – A.Ž.] savo tėviškėj menk tegarbinams!“ Kai policija norėjo priversti jį gauti iš jos leidimą surinkimams laikyti, tai Ziesdraitis nukeliavo į Karaliaučių ir Konsistorija suteikė jam teisę be policijos leidimo, tik pritariant kunigams, surinkimus laikyti. Apie jį kunigas Rademacheris rašė savo str. „Gyventojai apie Rusnę Lietuvoje“ 1857 metais: „Kai pasirodo apsiavęs klumpėmis ir apsivilkęs baltomis milinėmis kelnėmis su mėlynu žaku [švarku – A.Ž.], sunku numanyti jį turint ugningą dvasią. Jis patiesia ant stalo baltą staltiesę, atsiskleidžia Bibliją, atsiklaupia maldai, kurią jis meldžia su surinkimininkams įprastu verkiančiu, dūsaujančiu bei aimanuojančiu tonu, bet visuomet grynoje Biblijos dvasioje. Paskui jis perskaito teksto žodžius, dažniausiai pranašų grasinančius žodžius, dar kartą pasimeldžia ir pasimeldęs užgieda „Šventas“. Dabar jis pradeda Žodį kalbėti. Jis sušyla, nusiriša kaklaskarę, nusimeta švarką, o prakaitas srovėmis jam nuo kaktos teka, kai jis griausmingais žodžiais, kurie jam nuostabiai plaukte plaukia, vaizduoja atpuolimą nuo Jėzaus ir aiškina teksto žodžius […] Biblijos pavyzdžiai ir posakiai visuomet jam pasisiūlo. Giesmyno jis nelaiko rankoje, bet galvoje. Visur jis randa pritapimą ir pritarimą. Jo surinkimai, beje, būna per ilgi ir nuvargina, bet lietuviams, sako, tie mėgavimasi jausmuose patinka, jie labai daug giesti, tartum, patiems nuo klausymo atsikvėpti ir jų kalbėtojui pasislėti leisti. […] Ziesdraitis būtų didei naudingas pasiuntinys [misionierius] ir nesvietiškai daug tarp pagonų ištaisytų.“ 1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

M.Žvilius (Szwilius, Szwilis) klimkiškis sakytojas iš Smilgynų (Klaipėdos aps.). 1874–75 metais buvo labai lietingi metai, dideli tvanai sunaikino derlių. Bet tais metais Wangemano misijai Žvilius ir kiti sakytojai [Jurgis Povilas iš Alksnių, Kristupas Butkeraitis iš Pašyšių, Vaškys iš Mačiučių, Mikelis Kibelka iš Pangesų, Brumpreikšis iš Alkos, Liutkus iš Versmininkų, Šatris iš Šlapšilės, Ansas Baltris vyr. iš Klausviečių ir kt.] surinko 1866 markes. Kaip ir kiti sakytojai rinkdavo aukas misijoms, pvz., per 1912 VIII 15–1913 VIII 15 surinko 200 markių. 1903 metais kaip vienas iš 12 valdybos narių pasirašė draugijos „Evangeliškoji Lietuviškoji Maldos Draugystė“ įstatus. 1905 metais kartu su kitais 17 kunigų ir sakytojų pritarė iš vokiečių kalbos verstai Jono Porsto kn. „Pono Diewo Dušių Wedimai Keliu į išganytingą Amžią“.1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardintas kartu su kitais nusipelnusiais jau mirusiais 62 sakytojais.

Minėtini klimkiškiai sakytojai (neminėti str. Klimkiškiai) Augaitis, M. Buntinas 5 iš Žardės, mokytojas Kristupas Jedinaitis 6 (apie 1835–1905), visuomenės veikėjas Mikelis Kaitinis 7 (1850–1938), Klovaitis iš Didž. Barvų, Kromelis, Lankutis iš Girnkalių (m. po 1913 metų), Meinius, Odelis, Palkis iš Žibų (dab. Šilutės dalis), Rudaitis (XIX a.) iš Barškių, M.Skrandis iš Kinšen-Bartel, J.Skrandis iš Šilgalių, Mikelis Šeklys (apie 1848–1932) iš Ragainės, Jurgis Šilgalis (XVIII II p.–apie 1820–30), Mikelis Trakis (m. 1935) iš Kuršelių, Valaitis, Dovas Voska (m. apie 1893) iš Stulbeikių ir kiti.

Žodžio sakytojai per surinkimų veikimą lietuviškomis pamaldomis stabdė lietuvių nutautėjimą bei jų suvokietėjimą. Surinkimininkų, jų žodžio sakytojų, šių liaudies apaštalų veikimo šaknys buvo daug gilesnės, negu išviršiniai visiems matomieji lietuviškojo pasireiškimo spalvingieji žiedai. Tada dar tautiškasis susipratimas lietuviuose buvo nežymus ir siekė jie ne pasaulietiškųjų dalykų; ieškojo jie visų pirma Viešpaties gyvojo Dievo – siekė sielai ramybės ir išganymo. Surinkimininkų veikimas savo turiniu giliai religinis ir tiktai savo veikimo būdu kukliai lietuviškai tautiškas.

Giedojime, širdies maldoje ir Šv. Rašto apmąstyme surinkiminnkai rado atgaivinimo Kristuje, džiaugsmingo tikėjimo, linksmos vilties amžinybei, tikros broliškos meilės praktiniame gyvenime, paguodos, dvasinio pasitenkinimo bei nuraminimo savo sielai. Jų tikybinis pietizmas atitolino nuo pasaulietinės bei tautinės kultūros, prisidėjo prie lietuviškų papročių, pasakų, mįslių, priežodžių, dainų ir margų (ypač piktinosi raudonos spalvos apdangalais, nes Jėzus savo raudonąjį kraują už „griekininkus“ praliejęs buvo) tautinių rūbų vartojimo nykimo. Nešiodavo pilkus ar juodus rūbus. Kadangi namų pamaldos (surinkimai) vykdavo lietuviškai, tai padėjo ilgiau Maž. Lietuvoje, o ypač Klaipėdos krašte, išlaikyti lietuvybę, stiprino lietuvininkų pamaldumą. Surinkimininkai (kartais dar vadinami „maldininkais“) ir sakytojai aktyviai rinko parašus peticijoms dėl teisės lietuviškai mokyti vaikus mokyklose Surinkimininkai ypač mėgo giesmes giedoti. Lietuvininkai turėjo daugiau kaip 1000 giesmių, giedamų daugybe balsų savo savita krašto melodija. Surinkimininkai kasdien mėgdavo pasiskaityti iš „Šv.Rašto“, Jono Arndto „Rojaus darželio“, o Psalmių knygos taip namie kaip ir surinkimuose mielai vartojamos buvo.

Surinkimai ir Bažnyčia. Senieji tikrieji maldininkai buvo blaivūs, darbštūs ir ištikimi. Jie stropiai apmąstė religinius klausimus, aptarė šiuos mielai su savo dvasininku. Surinkimininkai mielai ir stropiai lankydavosi ypač mėgstamų kunigų laikomose pamaldose bažnyčiose, atlikdavo būtinas bažnytines apeigas (krikštą, konfirmaciją, santuoką, išpažintį), o po jų ir prieš jas dar melsdavosi surinkimuose. Ginčus tarp surinkimininkų spręsdavo sakytojas (kreiptis į teismą būdavo gėda). Pasaulietiškos dainos ir šokiai, įvairūs žaidimai, puošnūs margi rūbai (net juoda spalva buvo nepageidautina pagal sakytoją Anusį Pėteraitį (1867–1957), bet V.Gaigalaitis rašo, kad buvo nešiojami pilki ir juodi rūbai), alkoholio vartojimas, kelių dienų vaišės, garsus juokas buvo per nuodėmę laikomi. Kiekvienas krikščionis buvo įpareigojamas ir skatinamas kitus, ypačiai savo artimuosius, mokyti, drausminti, graudenti, už juos melstis ir už jų išganymą pagal išgales rūpintis. Surinkimininko plaukai turėjo būti tik aplinkui apkirpti ir persklęsti griežtai per vidurį, o ne šone. Dėl to buvo užsipultas Martynas Keturakaitis, vėliau tapęs kunigu Tauragėje ir JAV. Tik kunigas prof. Fr. Kuršaitis išsprendė šį klausimą. Buvo draudžiama nešioti barzdą, kaip puikybės požymį, bet kun. Viliui Gaigalaičiui 8 pavyko savąją išsaugoti.

Kai kurie sakytojai veikė atskirai (pradžioje sekė Jurkūnu Duobaitis ir Didlaukys (misionieriaus Dovydo Didlaukio (1836–1897) brolis) Stalupėnų krašte) arba įkūrė savo surinkimus, kurie iš dalies ar ir visiškai Bažnyčios priešininkais stojosi. Tai Petriko (petrikiškių) surinkimas, Nagio surinkimas, Gailėnų surinkimas (Dangėlo Gailiaus pasekėjai veikė Labguvos krašte. Sakytojai turėjo būti nevedę. Surinkimininkai vyrai dėvėjo tik pilkus ar nespalvotus rūbus, surinkimus laikydavo tik šventomis, ne darbo dienomis.), Dovas Laukantas (m. po 1904), Endrikis Kalvaitis 9 (1837–1915) su savo pasekėjais 1904 metais net į Šveicariją persikėlęs, kukaitiškiai. Veikė taip pat baptistų (sakyt. Dovas Skėrys (1864–1929)), sekmininkų (vadovas Gailius iš Verdainės) ir kitų sektų („skirtwierų) surinkimai.

Nagio surinkimas, surinkimininkų grupė Kusų parapijoje (Pilkanio aps.) XIX a. Buvęs jurkūniškis Nagys čia laikė surinkimus. Jis pripažino tik Bibliją, atmetė krikštą, santuoką, maldas, religines knygas ir mokslą apie šv. Dvasios darbą. Šventą dieną reikia tik širdyje švęsti, bet dirbti įprastus darbus. Atmetė ir giedojimus, net laidotuvės vykdavo be giesmių, o ką besakyti apie pasaulietines dainas, tradicijas ar šokius. Dar XIX pabaigoje viena moteriškė Tutliuose laikėsi šio surinkimo reikalavimų, todėl jos kūdikiai tik po jos mirties buvo pakrikštyti.

Petriko surinkimas, surinkimininkų grupė. Petrikas iš Lapynų parapijos pradžioje priklausė Klimkiškių surinkimui. Bet kas prie klimkiškių nenaudinga buvo, tai Petrikas dar labiau paryškino. Vėliau susipažino su Karaliaučiaus teosofu Schönherr, kuris skleidė visai kitokius klaidingus nei Šv. Raštas skelbė mokslus. Gerai mokėdamas vokiškai, Petrikas daug ko iš jo pasisavino ir savo grupėje įdiegė. Petrikas atsiskyrė nuo bažnyčios, jos niekad nelankydavo net mirus artimiesiems, nes bažnyčią laikė už velnio namą. Dar Petrikui seniai pasimirus ir jo apaštalams jį pasekus, jo surinkimas 1861 nors ir menkai, bet gyvavo. Petrikas laikė save Moze, kuriam „Pons Diewas pasirodęs ir jam paliepęs, sawo žmones iš Ryšių bei Wergystės ēwangēliškosēs Bažnyczios išwalnyti“, o savo draugą laivininką (sziporių) Ferdinandą Sonder – Aaronu. Juodu atmetė apreiškimą Dievo per Jėzų Kristų Naujajame Testamente ir viską grindė tik S.Testamentu. Save laikė pranašu (praraku), kuris Dievo paliepimus girdėdavo, o savo mokintinius buvo suskirstęs pagal rangą ir tik patys aukščiausieji galėjo su juo tiesiogiai bendrauti. Skirtingai nuo surinkimininkų, Petrikui rūpėjo žemiška nauda – reikalaudavo pagal ST dešimtadalio pelno ir kitų aukų iš savo sekėjų. Todėl Petrikas net tris prekines valtis įsitaisė, kurių vieną dovanojo savo Aaronui. Ją paveldėjo šio sūnus Gottfrieds, o jam mirus priklausė (1853) ūkininkui Kozokui Pakalnėje, kuris vedė jo našlę. Sonder „pirmjaus ant savo valties, potam, daugiaus Klausytojų randanties, Žmonių Namůse Surinkimus laikydavo“. Sonder norėdamas visame gyvenime bei pasielgime kaip koks Sentēwis atrodyti, prastojo bažnyčioje kunigo sutuoktą savo žmoną, gyveno su tarnaitėmis (sluginēmis), kurių vienai, pagimdžiusiai jam du kūdikius, užrašė savo turtą, nors buvo ir trys sūnūs iš teisėtos santuokos. XIX a. vid. petrikiškių mokslas ir būdas dar gyvavo Rusnės apylinkėse, kur Kaspars Atmatkrantėj ir Povilaitis Vorusnėje surinkimus laikė. Kadangi jie buvo aštrūs Bažnyčios ir Jėzaus priešininkai bei skelbė rewolucijoniškus bei komunistiškus mokslus [taip Rademacher rašė 1861 apie petrikiškius – A.Ž.], tai jų veiklą stebėjo policija. Keletą kartų nubaudė pinigine bauda, o vėliau visai uždraudė pamokslauti. Tada Povilaitis pastojo lietuviškų baptistų sakytoju. Petrikiškiai kiekvieną penktadienį ir vieną kartą per metus septynias dienas pagrečiui pasninkaudavo. Pagal jų manymą Dievo dvasia ant žmonių regimu būdu pareinanti. Todėl surinkimų metu kai kurie lyg apmirdavo, taip tokiu būdu šventoji dvasia ant jų parėjusi.

Laukantas Dovas (? –po 1904), sakytojas, spaudos leidėjas, sektantas – pradžioje metodistas, vėliau senliuteronis, apsiskelbė dvasininku ir atlikinėjo neteisėtai bažnytinius patarnavimus. Budamas nobažnos Dumos, pradėjo iš savo paties noro surinkimus laikyti. Įsitaisė Tilžėje bažnytėlę, o paskui pasistatė Rukuose (Tilžės aps.) bažnyčią, kurioje Žodį apsakė. Buvo ir skreistę įsitaisęs, kurią tik kunigai diakonai jau gali nešioti. 1887–88 Tilžėje leido laikraštį „Luterons“. 1885 X 01 Tilžės aps. bžn. sinode buvo nagrinėjama miesto atsiskyrusiųjų evangelikų liuteronų surinkimo sakytojo Laukanto religinė veikla. Superintendentas K.T.W. Hoffheinz 10 kaltino jį lietuvininkų kiršinimu prieš Bažnyčią ir vyriausybę, siaurus pamokslininko įgaliojimus peržengiančia religine veikla. Sinodas jo bylą perdavė teismui, kuris 1886 II 12 priteisė jam piniginę nuobaudą. Policijos ir oficialiosios Bažnyčios persekiojamas, Laukantas buvo priverstas persikelti į Rukus. Apie 1887 išleista 16 p. knygelė „Liudymas tiesos, apteisinimo ir pamokinimo prieš melus, bluznyjimus ir veidmainyste skirtvierininku Lietuvos parapijoms“. [Apie nukrypimus nuo evangelikų liuteronų tikėjimo]. Joje minimas Rukų gyventojas D. Laukantas, apsiskelbęs dvasininku ir neteisėtai atliekantis bažnytinius patarnavimus.

Skėrys Dovas (1864 VII 31 Naujininkuose, Šilutės aps.–1929 IX 20 Klaipėdoje), ūkininkas, Maž. Lietuvos spaudos darbuotojas. 1897 [?]–1918 gyveno Žalgiriuose (Šilutės aps.), vėliau Klaipėdoje. Turėjo 7 vaikus. 1897–1920 buvo Rytų Prūsijos vidaus misijos tarnautojas, iki 1918 – Žemaitkiemio (Saugų par.) lietuvių baptistų sakytojas ir kunigo pavaduotojas. Buvo visos Lietuvos Baptistų Surinkimo Valdybos narys, Lietuvių Susivienijimo Garbės narys, Lietuvos 10 metų nepriklausomybės šventėje apdovanotas Jubiliejiniu medaliu. Taip pat vertėsi knygų prekyba. Parengė religinei praktikai skirtą 78 giesmių 64 psl. giesmyną „Naujos krikšczioniškos Giesmēs“ (1903 m. išsp. M.Jankus Bitėnuose, pakartota 1905). 1909–14 metais redagavo Bitėnuose ir Klaipėdoje ėjusį laikr. „Pasiuntinystės laiškas“ (1903 X 1–1910 III), [pagal A.Bruožį jį pakeitė „Apsakymai“ (nežinau, ar jį redagavo)], „Tavo prietelis“ (1909–14), kuriam pats parašydavo beveik visą medžiagą. Nuo 1920 dirbo Klaipėdos gubernatūroje. Kovojo prieš germanizaciją, siekė suartėjimo su Didž. Lietuva. Ragino Maž. Lietuvos lietuvius mylėti tėvų tautą ir kalbą, siekti tarpusavio vienybės.

Kukaitiškių surinkimas [2002 metais buvo šis str. pateiktas redakcijai]

Mažosios Lietuvos lietuvininkai (evangelikai liuteronai) garsėjo pietizmu, savo namų pamaldomis (surinkimais), kurias laikydavo Dievo Žodžio sakytojai – paprasti, mažai mokyti, bet labai dievobaimingi žmonės. XVIII–XX a. pirm. pusėje čia veikė daugybė surinkimų, kurių svarbiausios šakos buvo jurkūniškiai, klimkiškiai ir kukaitiškiai, savo pavadinimą gavę pagal surinkimų vadovų vardą ar pavardę.

Kukaitiškiai („Kukatiškiai“, „kukatiškių draugija“), Kukaitiškių surinkimas, surinkimininkų šaka, gavusi pavadinimą nuo savo įkūrėjo Kristupo Kukaičio (Christoph Kukatis) (1844 XI 17 Versmininkuose, Pilkalnio aps.–1914 VII 27 Tilžėje) pavardės, Maž. Lietuvoje veikė iki 1939 metų. Kr. Kukaitis buvo paleistas iš kariuomenės pirmojo Gardų Pulko Potsdame dėl įtariamų protinių negalavimų, nes prisivertęs ėmė įkyriai skelbti Dievo Žodį tarnybos draugams, kad ir šie prisiverstų, bet jie iš jo tik šaipėsi. Iš pradžių Kr. Kukaitis laikėsi prie klimkiškių, vėliau veikė kartu su Duobaičiu, nes dar neturėjo teisės vienas apsakyti Dievo žodį. Vėliau ėmė veikti savarankiškai. Apie 1876 metus nukeliavo iki Karaliaučiaus, kur vyskupas Faukas (Fauck) leido jam mokykloje surinkimus laikyti. Pamokslavo ir Berlyne, net pačiam karaliui Wilhelmui I. Naujajam surinkimui vadovavo iki mirties. Kr. Kukaitis buvo bažnytinių kunigų priešas ir daugelį jų vadino Baalo pranašais. Skelbė, kad nuodėmių atleidimas vyksta per Kristų ir prisivertimas reikalingas visiems, net ir kunigams, o kasdienį žmogaus gyvenimą reikia pakeisti pagal evangeliją. Nuo 1881 metų iki mirties redagavo savo vadovaujamos draugijos savaitraštį „Pakajaus Paslą“ (1881–1939), kuris ėjo lietuvių ir vokiečių kalba („Friedens–Bote“). Savo surinkimo pagrindu per didelių viršininkų protekciją 1885 IV 27 Lazdėnuose (Lazdynai) (Pilkalnio aps.) įsteigė ir teisme įregistravo draugiją „Rytprusiškai–ēwangēliškoji Maldų Draugystė“, kurios įstatų (1897 m.) pirmasis skirsnelis taipo skamba: „Mieris šitos Maldų Draugystēs yra tas, ant Išplatinimo Diewo Karalystēs ant Pamato Senojo ir Naujojo Testamento per atsikartotinus Pranešimus ir Išguldymus bibeliškų Žodžių Tikējimą į triwienąjį Diewą pabudinti, kožną neteisų Užmetinējimą atguldyti ir taipo tikrą Krikšczionumą musų suwienytoji Žemēs Bažnyczioje auginti ir tarpdinti (Psalm 95, 6; Ebr. 10, 25).“ Statute įsakmiai pabrėžta, kad ji veikia ev. bažnyčios rėmuose. Kukaitiškiai atstovavo labiau griežtą „raidišką“ pietizmą, griežtai pasisakydavo prieš tūlus kunigus bei reikalaudavo jų prisivertimo, priešingu atveju nebegalėsią eiti su bažnyčia. Kukaitiškiai negerdavo stiprių gėrimų, nevartodavo tabako, nesivaikė madų ir pasaulietinių žaidimų. Griežtai laikėsi M. Liuterio vertimo Biblijos tekstų ir kt. jo pripažintų raštų, buvo priešingi visokiam pasipūtimui ir veidmainiavimui. Kr. Kukaitis „Trumpame Aprašyme bažnytiškai-ēwngeliškų Maldų Surinkimų Rytprusuose“ rašo, kad buvo kunigų persekiojamas „ … tą Darbą, kurį Kristus man bei wisiems Tikintiems uždawęs bei ant Sąžinēs uždējęs, yra jie gaišinti geidawę ir persekinējo manę sawo neczystais Raištais nů Karaliaucziaus iki Berlyno.“ Nesikišo į politiką, nerodė ryškaus tautinio susipratimo, negynė lietuvių kalbos teisių. Būdamas opozicijoje oficialiajai Bažnyčiai, Kr. Kukaitis surinkimininkų judėjimą kėlė aukščiau už tikinčiųjų tautybę. Jų tikybinis pietizmas atitolino nuo pasaulietinės bei tautinės kultūros, prisidėjo prie lietuviškų papročių ir tautinių rūbų vartojimo nykimo. Namų pamaldos (surinkimai) vykdavo lietuviškai, vokiškai ir lenkiškai. Turėjo 70–80 sakytojų, kurių buvo apie 25 lietuviai, 25 vokiečiai, 29 mozūrai. Kukaitiškių surinkimas veikė plačiai pasklidęs, išaugęs į žymų tarptautinį dvasinį judėjimą, apėmė ne tik lietuvius, bet ir pietinius mozūrus bei vokiečius. Kukaitiškiai veikė daugiausiai Maž. Lietuvoje, Suvalkijoje, kur vėliau iš jos išsivystė Švarco surinkimas, Mozūrijoje ir plačiai Vokietijoje (net iki Vestfalijos kasyklų). Šis surinkimas kritiškai pasisakydavo prieš kunigus, stiprino tikinčiųjų pamaldumą. Buvo rengiami sakytojų susiėjimai arba Konferenzai, kuriuose sprendė draugijos reikalus, buvo mąstoma apie Šv. Rašto išguldymą bei tikėjimo mokslą, skiriami nauji sakytojai. Kukaitiškių sakytojai veikė ir Suvalkijoje palei Prūsijos sieną. Kukaitiškiai bandė susijungti su klimkiškiais, bet dėl Kr. Kukaičio užsispyrimo ir anų pasipriešinimo nepavyko. Minėtini sakytojai lietuvininkai, sprendžiant pagal pavardes: Awišus, Babijons, Bajorat, Baldšus, Ditkrist, Dobat, Dumšat, Grigoleit, Gudat, Kalweit, Kanschat, Kiupel, Lingys, Luttat, Petereit, Podšus, Potscha, Raudšus, Jonas Tautorat, Thiesys, Tolischus, Trusat, Wisbar. Pagal pavardes vokiečiai: Augustin, Behrendt, Bendler, Bergmann, Fabian, Groškopf, Immer, Kanacher, Kaške, Krause, Laaser, Müller, Neumann, Noešel, Philipp, Reich, Reimer, Richter, Schettler, Schmidt, Schulz, Sylla, Wagner, Wegner. Pagal pavardes mozūrai (lenkai): Amenda, Bruderek, Brzezinsky, Czekay, Fankul, Gramaški, Iewski, Ioswig, Iurzig, Kerski, Kiy, Kopka, Krupienski, Kruska. Kuschmierz, Libuda, Likuski, Marmulla, Michalik, Oschielewski, Papajewski, Patschka., Rogowski, J. ir W. Skupsch, Czczepan, Trzymajewski, Wiertela, Wiska. 1901 III 26 Įsrutyje draugija metinėje surinkimo brolių konferencijoje aptarė ir reviduotų Biblijų vartojimo klausimą. Buvo siūlyta tas Biblijas nunešti ponui kunigui, užkasti žemėn, bet buvo nutarta „visas reviduotas Biblijas, kaip gražios ir brangios jos bebūtų, sudeginti ir iš Maldų Draugijos išgaišinti“. Tas nutarimas vėliau Kr. Kukaičio nedraugų buvo visur linksniuojamas, kaip Kr. Kukaičio asmeninė skaudi nuodėmė, jį suniekinti. Tų Biblijų nedegino, bet savo surinkimuose vartojo tiktai M. Liuterio vertimo Bibliją ir, kad nebūtų susipainiojimų ir nuklydimo į išsigalvotas nepagrįstas naujoves, tiktai kvantinį giesmyną. Kukaitiškiai veikė ne tik kaimuose, bet turėjo savo maldos namų ar surinkimų salių įvairiuose miestuose (Karaliaučiuje, Berlyne, Bochume, Vatenšeide), chorų bei dūdų orkestrų. Draugijai išaugus į labai plačią ir gausią organizaciją, ėmė rastis nuomonių skirtumų dėl išviršinių dalykų ir tarp pačių kukaitiškių. Savo draugų nuomonės neatsiklausęs, Kr. Kukaitis uždraudė savo surinkimui choro giedojimą, dūdų orkestrų ir kt. muzikos instrumentų vartojimą, nes tai esą žmogiškas pasididžiavimas, o Dievui iš to menka garbė. Nepritarė ir kalėdinių eglučių puošimui. Todėl kai kurie jo bendražygiai išsibarstė (sakytojas Reich su choristais), savos srovės nesudarę. Jausdamas savo amžiaus bėgio beprisiartinančią pabaigą, pasenęs ir išvargęs, Kr. Kukaitis lyg atsisveikinimui ar persilaužimui naujiems žygiams 1914 III 23 Įsrutyje (Insterburge) sušaukė konferenciją, kurioje dalyvavo 300 surinkimininkų iš įvairių kraštų. Pats Kukaitis įžegnojo 60 sakytojų pagal Aarono laiminimą iš Mozės knygų. Lietuviškos pavardės : Kukat (įžegnojo sakytojas Maederis [Gotfried Daniel Mäder] iš Berlyno), Dobat, Bajorat, Sausmikat, Gelszinius, Petereit, Katillus, Stirbies, Bandszus, Stassel, Woweries, Schlasza, Kalweit, Milkereit, Dowideit, Lepenies, Dittkrist, Keikut, Raudszus. Vokiečiai ar lenkai – Mäder, Iewsky, Krause, Reimer, Reiner, May, Gramški, Gruber, Mundt, Rosengart, Philipp, Horch, Schönke, Maleški, Joswig, Urban, Pessara, Krupinski, Likuski, Kiy, Kerski, Skusch, Pawlick, Ney, Stassel, Taraks, Stefan, Sawalich, Braun, Dauskart, Hoffmann, Wiesmann, Kruska, Szaluk, Schiwek, Olschelewski, Sprang, Fabian, Kopka, Seidak, Brisinski, Trzymajewski ir Karpa. Keli sakytojai pasipriešino tokiam įžegnojimui, jiems buvo 3 mėnesiai laiko apsigalvojimui duota. Buvo sutarta, kad tikėjimo išpažinimas prieš maldą būtų visų susirinkusiųjų kalbamas bestovint. Po Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos, kukaitiškiai skilo į dvi kryptis: Idzelio (Idselis, Idzilis) vadovaujama dalis ėjo išvien su vokiškąja krašto bažnyčia, o Šlažo dalis bendradarbiavo su sakytojo Švarco (Sudargas) vadovaujamu surinkimu, labiausiai veikusiu Suvalkijoje. 1939 metais Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą buvo uždrausta ir lietuviškų surinkimų veikla. Po II pasaulinio karo kukaitiškių surinkimas užregistruotas V. Vokietijoje kaip ev. maldos draugija Gelsenkirchene (vadovas W. Dworzak). 1980 XII 31 d-ja turėjo 37 surinkimo vietas, 32 sakytojus, kurių 10 seni ir ligoti. Leidžiamas laikraštis „Friedens-Bote“ (900 egz.), įrašytų narių skaičius 837. Generalinis surinkimas įvyko 1981 X 10. [Gal dar ir dabar veikia ši draugija?]

L: Ewangeliški Surinkimai Lietuwoje. Sutaisė kunigas Dr. W. Gaigalatis. – Priekulėje, 1904 (1905), p. 58–60; Gocentas J.J. Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai. Klaipėda, 1971 (mašinraštis), p. 80–91; Kilienė M. Kukaičio surinkimai šiandien // Svečias, 1982, nr. 1–2, p. 69–71.

Buvo didelių pastangų (kun. prof. Fr. Kuršaitis (1806–84), Mikelis Dargys 11 (mirė 1864 m.), Priekulės kun. K.W.A. Zippelis (1783–1874), Albušaitis) suvienyti klimkiškių ir jurkūniškių surinkimus, bet nepavyko, nors tikybiniu atžvilgiu tarp jų nebuvo skirtumo ir abudu buvo bažnyčios rėmėjai. Tik jurkūniškiai, veikę labiau rytprūsinėje Maž. Lietuvos dalyje už Nemuno, ne taip griežtai kreipė dėmesį į paviršutinį, kūniškąjį žmogų, pvz. kokį jis vartoja maistą ar kokiais rūbais rengiasi, bet, sekdami Evangelija, daugiau rūpinosi žmogaus sielos reikalais. Bandyta taip pat be pasekmių susijungti ir su kukaitiškiais.

1924 XI 15 Klaipėdoje sudarytų draugijos „Ewangeliško Lietuwininkų Senojo Surinkimo“ įstatų priede „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ išvardinti nusipelnę, jau mirę 63 sakytojai. Tai Jonas Abromaitis, Albušaitis, Jokūbas Ašmonas, Augaitis, Bajoras iš Ropkojų, Ansas Baltris vyr., Bendikas iš Šventvakarių, Broželis (Bruoželis) iš Vėžininkų, Kristupas Butkeraitis, Mikelis Dargys, Kristijonas Demke (Demkis), Klimkus Grigelaitis, Gvildys, Anskis Jakumaitis iš Vanagų, Jurkūnas, Jonas Kasparaitis (iš Pašvenčio Didž. Lietuvoje), Kėkštas iš Nemirsetės, Johanas Ferdinandas Kelkis vyresn., Mikelis Kibelka, Klyveris iš Kaukėnų parapijos, Klovaitis iš Barvų, Kopūstas (Janis Kapustas) iš Grabių, Krežys, Kromelis, Labrencas, M.Lankutis, Liutkus iš Versmininkų, J.Makys iš Margių, Marčis, Meinius iš Linkūnų, Kristupas Henrikas Mertikaitis, Mocikaitis, Naujokas, Odelis, Penčiukas iš Benkaičių, Jurgis Povilas [tokia pavardė], Preikšas, Anusis Puodžius iš Sokaičių, Anskis Purvinas, Jurgis Redveikis (Radveikis), Raudonius iš Dituvos, Rėžulaitis, Rudaitis, Ruslys iš Ruslių, Kristupas Simonaitis iš Cintjoniškių, Simonaitis sen., Skrandys, Jurgis Strėkys (Štrėkys), Petras Strėkys (Štrėkys), Šatris iš Šlapšilės, Šapokas (Šepokas) sen., E.Šapokas (Šepokas), Šermonas iš Pašyšių, Šniaugšta iš Kuodžių, Tydekas, Mikelis Treicas, Mikelis Trupaitis, Valaitis, Vaškys iš Mačiučių, Dovas Voska, Ziezdraitis (Žiesdraitis), Žugaras, M.Žvilius (Szwilius). Reiktų pridėti pasižymėjusius vėliau mirusius, tai – Ansas Baltris jaun. 12 (1884–1954), Jonas Gryga 13 (1859–1940), Adomas Kybelka (1885–1958), Janis Kunkis, Anusis Pėteraitis (1867–1957), Jonas Pilibaitis (1844–1937), Kristupas Puodžius (mirė 1936), žymus visuomenės veikėjas Jurgis Strėkys (1861–1938) ir kiti.

Taip pat klimkiškiais sakytojais dirbo Brinkis iš Spengių, Daugša iš Kusų parapijos, Gudjonis iš Alksnių, M.Jaudzems iš Juraičių, Jokužaitis iš Girnkalių, M.Kaitinis iš Stariškių, Klimkaitis iš Ditavos, Kuršaitis iš Lampsočių, Lyliškis iš Pagėgių, Lumlekšas iš Karklininkų, Naujokas iš Žilių parapijos, Nakys iš Skaisgirių, Pleikys iš Beržiškių, Pleikys iš Daugmantų, Požėra ir Redveikis (abu kalėjo prie nacių), Putrius iš Rukų, Skrandys ir Šermonas iš Pašyšių, Spodaitis iš Žilių parapijos, Sprogis iš Kepal Klaus, Sprogys iš Kuršlaukių, Sunnus iš Kantvonų, Šmits iš Karklininkų parapijos, Šmitas iš Stonaičių, Švelnius (Szwelnius) iš Stankiškių, Trautrimas iš Dinviečių, Uškuraitis ir dar daug kitų.

1935 Klaipėdos krašte buvo 40 sakytojų ir 300 surinkimų vietų, iš jų lietuviškos orientacijos 20 sakytojų ir 150 surinkimo vietų. Surinkimininkai iš pradžių rėmė Lietuvos siekius įsitvirtinti Klaipėdos krašte, bet vėliau dalis ėjo išvien su vokiečiais, kai įtarė Lietuvos valdžios kėslus sukatalikinti kraštą, kai pajuto pavojų savo įsitikinimams, papročiams, gyvenimo būdui, kultūrai. 1939 Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą buvo uždrausta ir lietuviškų surinkimų veikla.

Po II pasaulinio karo, kai visi Maž. Lietuvos kunigai (išskyrus vieną, bet jis prie altoriaus nebestojo) ir vyskupai pasitraukė į Vakarus, sakytojai ir surinkimininkai pakėlė jų numestą Kristaus Bažnyčios vėliavą, rizikuodami savo ir šeimos narių gerove ir gyvybe, atkūrė ir įregistravo daugelį Klaipėdos krašto bažnyčių ir stojo prie jų altorių. Jie išsaugojo ne tik lietuvybę, bet ir evangelikų liuteronų tikybą.

Vyskupystė Gyventojų skaičius Lietuvininkų skaičius Priklausė įvariems surinkimams

Klaipėdos 51 144 23 914 7 260

Šilokarčiamos 38 750 23 800 5 300

Tilžės 77 240 24 770 3 250

Lankos 48 990 8 870 720

Labguvos 51 656 9 594 2 310

Ragainės 59 346 15 250 1 700

Pilkalnio 44 700 3 090 605**

Stalupėnų 42 042 580 710**

Iš viso: 413 868 109868*** 21 855

Lentelėje pagal V.Gaigalaitį (XX a. pr.) skaičiuoti tik suaugusieji, jei būtų pridėti vaikai ir paaugliai, tai surinkimininkų skaičius padidėtų bent dvigubai ar trigubai. Laikoma, kad surinkimininkams priklausė apie 45% Maž. Lietuvos lietuvininkų. ** Daugiausiai ten buvo kukaitiškių vokiečių.

*** Oficialiai Maž. Lietuvoje 1901 metais gyveno 119 868 lietuvininkai.

Lietuvininkai tokį dvasinį žmonių sambūrį Dievo žodžiu gaivintis ir Jį garbinti pavadino paties Viešpaties Dievo per Šventąją Dvasią tam jų surinkimą. O kur pasaulietiškųjų reikalų žmonės susieina, tą jie vadino, o ir dabar visų tebevadinamas, susirinkimas, tuo supratimu, kad žmonės savo pačių sumanymu ir ruožtu susirenka. Taigi surinkimas yra dvasiškas, o susirinkimas – pasaulietiškas žmonių sambūris.

Galėtume spręsti Hernhuto brolius ir tarp lietuvininkų, ne tik tarp vokiečių, dirbusius, tačiau visiškai tvirtų žinių apie tai neturime.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje surinkimininkų judėjimas pasiekė didelio masto. Šis lietuviškasis gyvo tikėjimo, stropios meilės ir tvirtos vilties judėjimas dvasiškai nusiteikusios kunigijos, itin iš lietuvių pačių kilusios, buvo prielankiai sutiktas ir remiamas, tačiau kuniguose amatininkuose jis kėlė nerimastį bei pasipriešinimą.

L: Gaigalatis W. Ewangeliški Surinkimai Lietuwoje. Priekulė, 1905; Gocentas J.J. Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai. Klaipėda, 1971 (mašinraštis); Pėteraitis A. Surinkimai Prūsų Lietuvoj. Vokietija, [1952].

Plačiau apie minėtus asmenis žr.:

1. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1. V.: MELI, 2000, p. 283.

2. Ten pat, p. 520–521.

3. Ten pat, p. 82.

4. Ten pat, p. 131.

5. Ten pat, p. 226–227.

6. Ten pat, p. 641.

7. Ten pat, p. 694.

8. Ten pat, p. 413–416.

9. Ten pat, p. 705.

10. Ten pat, p. 570–571.

11. Ten pat, p. 268.

12. Ten pat, p. 130.

13. Ten pat, p. 519.

* Trumpai paminėti str. „Klimkiškiai“.

P.S. Siekiau, kiek tai įmanoma, išlaikyti savitą Maž. Lietuvos lietuvininkų mąstyseną, XIX a. pabaigos rašybą, sakinių struktūrą, išsireiškimus ir žodžius, kurie buvo būdingi tik mažlietuviams ir tuo jie skyrėsi nuo didlietuvių.

2003–09–27.

Algirdas Mikas Žemaitaitis, Vilnius, 2003 m. lapkričio 5 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 5, 2014 @ 1:58 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →