Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Sostinėje minimi LDK Reformacijos veikėjo metai

Pagal   /  2017 kovo 8  /  Komentarų nėra

Pranciškus Skorina, 1517 m. graviūra


www.voruta.lt

2017-ieji LR Seimo nutarimais Lietuvoje yra dedikuoti aštuonioms temoms. Tarp jų džiaugiamės Reformacijos jubiliejaus ir Mažosios Lietuvos rašytojos, liuteronės Ievos Simonaitytės (1897–1978) įvertinimu. Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. gruodžio 21 d. priėmė rezoliuciją, kuria sostinėje 2017-uosius be kita ko dar dedikavo ir Pranciškui Skorinai, Vilniaus spaustuvininkui ir gudų raštijos kūrėjui, mat šiemet sukanka 500 metų nuo P. Skorinos pirmosios spaustuvės Prahoje įkūrimo. Vis dėlto turbūt tik nedaugelis žino, kad šis kaimynų tautos šviesuolis, kelerius metus aktyviai veikęs Vilniuje, buvo evangelikas. „Lietuvos evangelikų kelyje“, 2011 m. Nr.6-7, p.8-9, skelbėme Lydos ev. liuteronų parapijos kunigo Siarhejaus Heilio straipsnį apie Reformacijos istoriją Baltarusijoje. Mūsų skaitytojams priminsime šio straipsnio ištrauką, kurioje nagrinėjama P. Skorinos biografija (iš rusų k. vertė kun. Ričardas Dokšas).       

Didelį indėlį į Reformacijos judėjimą Baltarusijoje įnešė pirmasis LDK spaustuvininkas ir didis mūsų krašto švietėjas, Martyno Liuterio amžininkas Pranciškus Skorina.

P. Skorina gimė apie 1482 m. Polocke. Jis baigė Krokuvos akademiją ir tapo laisvųjų menų bakalauru, o vėliau penkerius metus studijavo medicinos fakultete. Medicinos daktaro laipsnį Skorina gynėsi Italijos mieste Padujoje. Baigęs mokslus ir gyvendamas Prahoje, Skorina išleido 22 knygas iš visų knygų, kurios sudaro Bibliją. Pirmas jo knygų leidimas datuojamas 1517 m. – tais pačiais metais, kai Martynas Liuteris Vitenberge paskelbė 95 tezes.

Graikų apeigų katalikų hierarchas Atanazas Antonijus Seliava (1583–1655) priskyrė jį protestantams, savo raštuose teigdamas: „Prieš uniją (turima omenyje 1596 m. Bresto Unija) buvo Skorina, eretikas husitas, kuris jums Prahoje išleido knygas rusų kalba“. Taip pat ir rusų kunigaikštis Andrejus Kurbskis savo laiške Grigorijui Chodkevičiui aštriai kritikavo Skorinos vertimą, kaltindamas jį „piktais ryšiais“ su Reformacija, stačiatikių tikėjimo iškraipymu ir eretišku mąstymu. Kunigaikštis Kurbskis tvirtino, kad P. Skorinos Biblija „nedora“, prieštarauja „visiems apaštališkiems ir šventiems nuostatams“ ir visame kame sutampa su Martyno Liuterio Biblija. Taip apie Skorinos Bibliją atsiliepė kunigaikštis Kurbskis, apie kurio žygį į Vitebsko apylinkes Maskvos metraštis skelbia: „Tvirtovę paėmė ir padegė, ir visus Vitebsko priemiesčius padegė ir pagavo tvirtovėje būrį karių, ir daug žmonių tvirtovėje užmušė, ir vienkiemius ir kaimus aplink Vitebską padegė ir nuniokojo“. Kurbskis be katalikiškų bažnyčių sudegino ir dvidešimt keturias stačiatikių cerkves ir žiauriai susidorojo su belaisviais. Tikriausiai baltarusių tautos naikinimas buvo daug naudingesnis už „Bibliją, persmelktą Liuterio idėjomis“. O istorinėse caro-pabaisos Ivano Rūsčiojo suvestinėse šis veiksmas buvo paminėtas kaip „Polocko išlaisvinimas nuo Lietuvos feodalų“. Vis dėlto 1564 m. Kurbskis jau pats ieško prieglobsčio LDK nuo savo valdovo Ivano Rūsčiojo. Jis iš Žygimanto Senojo gavo Kovelį (Ukraina) ir tapo Krėvos ir Vilniaus vaivadijų seniūnu, nepaisant to, kad vadovaujantis 1529 metų LDK Statutu šios privilegijos buvo neteisėtos – užsienio piliečiai neturėjo teisės valdyti žemių ir turėti pareigų, susijusių su šiomis valdomis.

 Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad P. Skorina iš tiesų buvo susitikęs su Martynu Liuteriu Vitenberge. Įdomus faktas, kad P. Skorinos Vilniuje 1520 m. išleistos knygos „Mažoji keliauninko knygelė“ Britanijos bibliotekos rinkinyje saugomame egzemplioriuje yra Martyno Liuterio amžininko Pauliaus Sperato (1484–1551) ekslibris. 1524 m. Paulius Speratas, rekomenduotas Liuterio, atvyko į Prūsiją ir ten tapo svarbiausiu Reformacijos veikėju, o nuo 1529 m. tarnavo liuteronų vyskupu. Kaip mano tyrinėtojai, P. Skorina įteikė šį savo knygos egzempliorių vyskupui P. Speratui 1530 m. lankydamasis Karaliaučiuje.

 Palankumas ir, dar daugiau, Pranciškaus Skorinos atsidavimas Reformacijai paaiškina dar vieną įdomų faktą. Tais pačiais 1530 m. LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis paskelbė savo garsųjį dekretą „prieš liuteronus ir anabaptistus“, draudžiantį ne tik viešus antikatalikiško turinio pamokslus, bet ir asmeninius tokio pobūdžio pokalbius, o taip pat panašaus turinio knygų platinimą. Šiame dokumente nebuvo nurodytas joks konkretus asmuo, bet po jo paskelbimo P. Skorina išvyko iš Vilniaus į Karaliaučių pas kunigaikštį Albrechtą I, kuris dar 1525 m. paskelbė liuteronų tikėjimą oficialiu Prūsijos valstybės tikėjimu. Po kelių mėnesių P. Skorina grįžo į Vilnių, bet jau su laiškais nuo Prūsijos kunigaikščio, skirtais Vilniaus vaivadai ir Vilniaus magistratui, kuriuose kunigaikštis Albrechtas prašė nesudaryti nemalonumų daktarui P. Skorinai iš Polocko. Vis dėlto, kaip tvirtina baltarusių istorikas Konstantinas Tarasovas knygoje „Prisiminimas apie legendas“, P. Skorina iš Karaliaučiaus „pavogęs“ spaustuvininką ir gydytoją. Kunigaikštis Albrechtas neva buvo labai susikrimtęs, kad Skorina atėmė iš miesto spaustuvininką, o iš žmonių gydytoją, ir prašė Vilniaus valdžią grąžinti taip būtinus Prūsijai žmones. Jei įsivaizduotume netgi tų laikų Prūsiją ir Karaliaučių, labai abejotina, kad šį istorinį miestą, netekus vienui vieno gydytojo, būtų galėjusi sunaikinti kokia nors epidemija. Tačiau Skorinos bėgimo į Prūsiją faktas parodo, kad vienas iš tų „liuteronų ir anabaptistų“, prieš kuriuos buvo nukreiptas kunigaikščio Žygimanto Senojo dekretas, ir buvo pirmasis baltarusių spaustuvininkas ir švietėjas Pranciškus Skorina.

 Daugelį metų nesiliauja tyrinėtojų ginčai, koks buvo P. Skorinos tikėjimas? Ar jis buvo reformatorius, išspausdinęs Bibliją gimtąja kalba? Katalikas, buvęs Vilniaus katalikų vyskupo sekretoriumi? Stačiatikis, nuvežęs savo Bibliją į Maskvą? Deja, visi šie ginčai grindžiami tik netiesioginiais pasakojimais ir to meto įsivaizdavimais, kuriuos pasitelkia vieno ar kito tikėjimo apologetai, idant remdamiesi šia Baltarusijos istorijos atkarpa suteiktų reikšmingumo savajai bažnyčiai. Iki šiol niekas nežino tikslių Pranciškaus Skorinos gimimo ir mirties datų! Niekas nežino net šito, bet stačiatikių tyrinėtojai „tiksliai žino“, kad jis – stačiatikis (dar daugiau, esą iš tiesų jis Jurijus Skorininas), o katalikai – kad jis katalikas. Pats Skorina nė viename savo darbe nepavartojo žodžio „katalikybė“, „stačiatikybė“, „protestantizmas“, jis visada kalbėjo tik apie krikščionybę. Ar nerandate analogijų su Liuterio doktrina? P. Skorina nebuvo stačiatikis jau vien dėl to, kad, kai į Maskvą nuvežė savąjį Biblijos vertimą, visos jo knygos Maskvos caro įsakymu buvo sudegintos, prašant stačiatikių teologams, kurie P. Skorinos Biblijoje „įžvelgė“ Liuterio idėjų įtaką, o pats P. Skorina buvo areštuotas. Jis taip pat nebuvo katalikas, ir tai tampa aišku iš įvykių po kunigaikščio Žygimanto Senojo dekreto. Todėl didį baltarusių tautos sūnų daktarą Pranciškų Skoriną visai pelnytai galima pavadinti vienu pirmųjų Reformacijos veikėjų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir baltarusių Reformacijos pradininku, ne „kataliku“, ne „stačiatikiu“, ne „protestantu“, bet tikru krikščioniu, didžiu savo didžios tautos sūnumi. Deja, tada, kaip ir šiandien, priklausymas tam tikram tikėjimui nustatomas remiantis tuo, kieno jurisdikcijai žmogus priklauso. Tačiau tarnauti katalikų vyskupo sekretoriumi – visai nereiškia širdyje būti kataliku, kaip ir šių dienų gyventojų surašyme pagal grafą „tautybė“ negalima nustatyti tos ar kitos konfesijos tikinčiųjų skaičiaus.

 Sugretinus kai kuriuos P.Skorinos gyvenimo faktus galima pamatyti tai, ką „gėdijasi“ pripažinti baltarusių tyrinėtojai. Taigi:

 1517 m. – Prahoje išleidžiama P. Skorinos Biblija, ir Skorina nė vienu žodžiu komentaruose neužsimena, kad Jėzaus Kristaus nepripažintų Dievo Sūnumi, ar kad nepripažintų Šventosios Trejybės. Reiškia, Skorina nėra antitrinitorius.

 1520 m. – Vilniuje Skorina išleidžia knygą „Mažoji keliauninko knygelė“ ir ją dovanoja Pauliui Speratui, liuteronų vyskupui, išsaugojęs ją iki 1530 metų.

 1530 m. – Augsburgo išpažinimo paskelbimas, Žygimanto Senojo dekretas ir Skorinos bėgimas pas kunigaikštį liuteroną į Prūsiją.

 Anastazas Antonijus Seliava, graikų apeigų katalikas, pats atsižegnojo nuo Skorinos, pavadinęs jį eretiku husitu. 1570 m. Sandomiro sutartimi „čekų broliai“ husitai susivienijo su liuteronais – taigi Skorina nėra graikų katalikas.

 Ivanas Rūstusis įsakė sudeginti Biblijas, kurias išspausdino Skorina, kadangi jos buvo persmelktos Liuterio idėjų, o patį Skoriną areštuoti – taigi Skorina nėra stačiatikis.

 1551 m. – Pranciškaus Skorinos mirties [Prahoje] metai.

 1563 m. – Jonas Kalvinas parašo „Heidelbergo katekizmą“, remdamasis Martyno Liuterio katekizmu – šito Kalvinas visai neslėpė. Tais metais kalvinizmas galutinai susiformuoja kaip savitas tikėjimo išpažinimas. Iki tol kalvinizmą galima buvo vadinti tik liuteronybės Ženevos atšaka. Todėl P. Skorina – ne kalvinistas.

 Visa Skorinos veikla – iš tiesų reformatoriška veikla, nukreipta tam, kad būtų atnaujintas žmogaus santykis su Dievu. Visos pirmojo leidinio pratarmės persmelktos Reformacijos idėjų bei troškimo grąžinti krikščionis prie pirminio šaltinio – Biblijos. Pavyzdžiui: „Todėl aš, Pranciškus, Skorinos sūnus iš Polocko, išsilavinimu gydytojas, šitai suprasdamas, kad be Dievo baimės, išminties ir gerų papročių žmonės negali dorai gyventi žemėje, parašiau Patarles ar Priežodžius rusų kalba, kad būtų pagarbintas Kūrėjas, Gelbėtojas, Guodėjas, kad paskui paprasti, bet pasimokę išminties žmonės, gerai gyvendami žemėje, šlovintų maloningąjį Dievą, kadangi Jo šventam vardui priklauso šlovė ir garbė“. Palyginkite Skorinos mintis su tuo, ką pasakė jo amžininkas, katalikų kardinolas Gozis: „Leisti liaudžiai skaityti Bibliją – vadinasi duoti šventenybes šunims ir mesti perlus kiaulėms“, – ir jums taps aiškiau, ką išpažino P. Skorina. Prašau atkreipti dėmesį į tai, kad P. Skorina tai parašė 1517 m., o, pavyzdžiui, Jonas Kalvinas gimė 1509 m., taigi būdamas aštuonerių tikrai negalėjo įtakoti trisdešimt penkerių metų pirmojo LDK spaustuvininko. Tad kokios konfesijos buvo Pranciškus Skorina? Išvadas darykite patys.

  Pirmosios žinios apie liuteronų parapijos atsiradimą Baltarusijos teritorijoje datuojamos 1535 m. Tais metais kunigaikštis Jurijus Sluckis, kunigaikštienės Anastasijos Sluckajos sūnus, Slucko mieste paskyrė žemės sklypą liuteronų bažnyčiai statyti. Tais laikais daugelis LDK magnatų, dvarininkijos ir pirklių jaunuomenės atstovų išsilavinimą įgydavo Vakarų Europos universitetuose, tokiuose kaip Leipcigo ir Vitenbergo, kur tiesiogiai susipažindavo su reformatoriška Evangelijos doktrina, pradėta skelbti M. Liuterio. O naujas (nekatalikiškas) universitetas Karaliaučiuje, 1544 m. įsteigtas kunigaikščio Albrechto, tapo labai patraukliu gimusiesiems LDK dėl specialiai ten įsteigtų stipendijų ir dėl galimybės studentams mokytis gimtąja kalba. Be to, vokiškosios ir kitų Vakarų Europos tautinių bendruomenių egzistavimas Vilniuje ir kituose didžiuosiuose LDK miestuose prisidėjo prie nuolatinių ir glaudžių intelektinio ir dvasinio Vakarų Europos gyvenimo ryšių su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojais.

                                                                         „Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.1-2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

„VYNERIO ARBATĖLĖ“ Klaipėdos skulptūrų parke

Plačiau →