Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Skaudžios lietuvininkų netektys

Pagal   /  2014 gegužės 1  /  Komentarų nėra

Skaudžios lietuvininkų netektys

Tautvydas Endriusž Rėžulaitis

Gavome liūdną žinią iš Vokietijos, kad 2004 01 15 Oldenburge mirė Tautvydas Endrius Rėžulaitis, lietuvininko Endriaus Rėžulaičio iš Rokaičių, kurie anapus Nemuno ir Mėtos Žugarytės iš Katyčių sūnus.

Tėvas į lietuvių tautinį sąjūdį buvo įsitraukęs XX a. pr., nuo 1920-ųjų ėjo Prūsų lietuvių tarybos generalinio sekretoriaus pareigas, Klaipėdoje įsteigė laivininkystės akcinę bendrovę „Sandėlis“, buvo jos pirmasis direktorius, Lietuvos banko Klaipėdos skyriaus Diskanto narys, Lietuvos Šaulių sąjungos Klaipėdos XX šaulių rinktinės valdybos narys, nuo 1924 04 23 – Klaipėdos apskrities teismo prekybos teisėjas.

Tautvydas gimė Klaipėdoje 1924 02 20. Baigęs Senamiesčio vidurinę mokyklą, paimtas valstybinei darbo prievolei, vėliau į Vokietijos kariuomenę. 1944 m. pateko į sovietų nelaisvę. 1949 m. grįžęs į Vokietiją mokėsi, dirbo Oldenburgo alaus darykloje, valstybinėje drabužių prekyboje. Vokiečių ir lietuvių literatūros draugijos (Deutsch-Litauische Literarische Sesellschaft e.V.) narys, apie 1995–97 m. pirmininko pavaduotojas. Palaikė gerus ryšius su Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centru (nuo 2003 m. – Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas), artimai bendravo su Lietuvos istorijos instituto direktoriumi habil dr. Alvydu Nikžentaičiu, LMA nariu ekspertu prof. habil. dr. Domu Kaunu, Klaipėdos universiteto prof. habil. dr. Audrone Kaukiene, MLE vyr. redaktoriaus pavaduotoju doc. dr. Martynu Purvinu, archit. Marija Purviniene, Kristijono Donelaičio kūrybos tyrėju Lutz Wenau, lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ seimelio pirmininke Rūta Kėkštaite-Mačiūniene. Nuo 1997 m. dalyvavo Klaipėdos universiteto ir klaipėdiškių konferencijose, kituose renginiuose. Jo iniciatyva ir lėšomis Klaipėdoje, prie namo Liepų g. 28, kuriame Rėžulaičiai gyveno, sienos 2001 07 24 atidengta dail. Alberto Danilevičiaus memorialinė lenta tėvui – pirmasis tokio pobūdžio paminklas Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjui atsikūrusioje Lietuvos Respublikoje. Tautvydas Endrius Rėžulaitis palaidotas Oldenburgo kapinėse. Atminimą saugo žmona Alfriedė.

Ieva Krukytė-Armonaitienė

2004 m. vasario 14 d. Klaipėdoje mirė Ieva Krukytė-Armonaitienė, žymaus pedagogo, Klaipėdos krašto švietimo organizatoriaus Martyno Krukio (1884–1948) ir Madlynos Krukienės (gim. Dovilaite, 1904–1977) dukra. Tėvas greičiausiai baigė Klaipėdos mokytojų seminariją, bene I laidą, 1905 m. egzaminuotojai buvo atvykę iš Karaliaučiaus. Vėliau jis stažavosi Londone. Mokytojavo Klaipėdoje. Su kitais įsteigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, buvo jos direktorius, vadovavo Mokytojų seminarijai. Buvo pirkęs užmiesčio dvarą Ginduliuose, netoli Kalotės. Ištremtas nacių į Vokietijos gilumą, persekiotas bolševikų. Užaugino 7 vaikus. Velionės seserys Gerda ir Rūta medikės, gyvena Kanadoje, Marija visuomenės parapijos veikėja, MLE talkininkė, Martynas – Lietuvos partizanas, žuvęs prie Trinkūnų 1951-aisiais, Jonas Valentinas, žuvęs autoavarijoje 1989-aisiais, buvo Kaišiadorių HAE statybos valdybos viršininkas, Jurgis – taip pat inžinierius statybininkas, nuo 1989-ųjų dirbantis tarptautinėse organizacijose, MLE rėmėjas.

Pedagogines giminės tradicijas pradėjo senelis Ansas Krukis (1847–1921). Jis baigęs mokslus Karaliaučiuje, mokytojavo Gargžduose ir buvo evangelikų liuteronų bažnyčios kantoriumi, teta Dora Urtė Krukytė 1907 m. su kitais deleguota įteikti Mažosios Lietuvos lietuvių peticiją Vokietijos kaizeriui, 1923–39 vadovavo „Sandoros“ draugijos sekmadieninei tikybos mokyklai Klaipėdoje.Tetėnas Šlubis, Karaliaučiaus universiteto dėstytojas, poliglotas, 10 metų buvo Abisinijos karaliaus patarėjas.

1955 m. Ieva (Eva) baigė Priekulės vidurinę mokyklą, 1957 m. – Klaipėdos, 1969 m. – Šiaulių pedagoginio instituto defektologijos fakultetą. Dirbo Klaipėdos r., Kazlų Rūdos pagalbinėje internatinėje, 1971–2000 Klaipėdos specialiojoje internatinėje mokyklose. Panaudojo savo giminės, taip pat „Sandoros“ draugijos sekmadieninės mokyklos mokymo ir auklėjimo patirtį, sukūrė psichiškai atsilikusių vaikų tinkamos priežiūros ir pedagoginio poveikio originalią metodiką.

Vyras Andrius Armonaitis, Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčios ilgametis choristas, kun. Jono Armonaičio (1932–1984) brolis. Du sūnūs: Andrius g. 1972, etnologas, marti Inga Pimpytė-Armonaitienė, vaikaičiai Markus ir Kristinas; Martynas, g. 1973; vadybininkas, marti Virginija Vyšniauskaitė-Armonaitienė, vaikaitis Gerhardas. Visi aktyvūs lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariai.

Laidotuvių pamaldas Priekulės liuteronų bažnyčioje laikė kun. Darius Petkūnas. Palydėjo lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ seimelio pirmininkė Rūta Kėkštaitė-Mačiūnienė, Klaipėdos vokiečių bendrijos pirmininkė Magdalena Klumbytė-Piklaps, kiti klaipėdiškiai, Labdaros ir kultūros draugijos „Klaipėdos sandora“ nariai. Palaidota Elniškės kapinėse.

Gretė Stimbraitė-Arnašienė

2004 m. vasario 19 d., eidama 94-uosius metus, mirė Gretė Stimbraitė-Arnašienė, Tilžės akto signataro Jurgio Arnašiaus marti. 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje, Prūsų lietuvių tautinė taryba pasirašė aktą, kad abi tautos dalys etninėse žemėse susijungtų į vieną valstybę. Visa mūsų XX a. istorija šios garbios moters biografijoje.

Gretė Stimbraitė-Arnašienė turėjo 4 seseris ir brolį. Tėvas – Dievo žodžio sakytojas Jurgis Stimbra, motina Urtė – stambūs Pleškučių kaimo, netoli Priekulės, laukininkai (ūkininkai). Tėvas nelabai pritarė Gretės ir Valterio Arnašiaus vedyboms. Jos išrinktasis buvo Klaipėdos teisėjas, baigęs aukštuosius mokslus Karaliaučiuje su Lietuvos valstybine stipendija, artimai bendravęs su Vydūnu, Adomu Braku, kitais principingais lietuvininkais, krašto patriotais. Tačiau būtent tėvas užstojo žentą, kad šis nepatektų į koncentracijos stovyklą, 1939-aisiais naciams atėjus į Klaipėdą. Vyras buvo ištremtas į Vokietijos gilumą. Po karo dirbo Jungtinių Tautų vertėju Hanoverio pabėgėlių stovyklose. Gretė su sūnumi Helmutu traukėsi į Vakarus, bet frontui atkirtus kelią, pasiliko gyventi Lietuvoje. Tėvas Jonas Stimbra 1945 m. buvo ištremtas į Sibirą, grįžo po 9 metų. 1958 m. Gretė su sūnumi Helmutu, tėvais, seserimi Maryte išvyko gyventi į Vokietiją. Sūnus Helmutas Arnašius, sugrįžo 1988 m., jis Klaipėdos universiteto profesorius, habilituotas daktaras, yra parašęs atsiminimų knygą „Keliai ir klystkeliai“ (1983). Pateiksiu keletą ištraukų iš šios knygos.

„Atvažiuojant į senelio kiemą, iš tolo buvo matomas didžiulis ratas prie arklidės sienos. Į tą ratą įleisdavo du ar tris didelius sarginius šunis, kurie bėgdavo lyg voverės, sukdami ratą ir taip pompuodami vandenį gyvuliams (…). Senelis turėjo vieną ar du traktorius, rugių kertamąją su sparnais, o vėliau ir kombainą (…). Žmonės tikrai darbštūs, sąžiningi, mieli (…) senelis beveik dviejų metrų vyras, senelė Urtė mažo ūgio, ji seneliui buvo iki pažasties (…) nebuvo tylus, o jo linksmumėlis!… Kieme buvo įtaisęs didžiules sūpuokles bei kitokių įrenginių pažaisti, pasportuoti. Jo kieme sukdavosi jaunimas – padainuoti, pašokti“.

Gretė Arnašienė sugrįžo prieš 6 metus. Dalyvavo lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“, Labdaros ir kultūros draugijos „Klaipėdos Sandora“ veikloje.

Apie velionę, ją pažinojusieji, gražiai prisimena kaip apie Klaipėdos „Aidos“ choro dainininkę, o po karo – šaunią siuvėją, kai nebuvo medžiagų, mokėdavusią taip gražiai persiūti seną drabužį, kad priekuliškiai atrodė puikiai. Buvo aktyvi Bažnyčios bendruomenės narė. Išsaugojo vertingų šeimos fotonuotraukų, kurių kopijas perdavė Mažosios Lietuvos enciklopedijos archyvui. Palaidota Elniškės kapinėse prie Priekulės.

Elena Srūgytė-Gocentienė

Eidama 88-uosius metus Klaipėdoje 2004 02 21 mirė Pirmojo pasaulinio karo Sibiro tremtinių dukra Elena Srūgytė-Gocentienė. Ji Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narė, dalyvavo jų susiėjimuose, sodino medelius prie Malūnų tvenkinio Klaipėdoje, Agluonėnuose, ją lankė senieji klaipėdiškiai: Rūta Kėkštaitė-Mačiūnienė, Rūta Paplauskienė, Trudės Gaučienės dukra Olga, užsienio gentainiai, kiti kraštiečiai. Buvo pašarvota Klaipėdos ev. liuteronų bažnyčioje, kun. Reinholdo Moro ir artimųjų palaidota Žemaičių Naumiestyje.

Savo biografijoje rašo:

„Aš, Elena (Lėna) Srūgytė, gimiau 1916 m. birželio 22 d. Orienburgo gubernijoje, Suvorovskos kaime, kur prasidėjus Pirmajam pasaulianiam karui, buvo ištremti tėvai – Anskis ir Elzbieta (gim. Rupkalnytė) Srūgiai, kaip Paprūsės lietuvininkai turėję Vokietijos pilietybę.

1920 m. sugrįžome į tėviškę Naumiestyje (dabar Žemaičių Naumiestis, Šilutės r.). Pasitikusi teta Ieva paėmė mane ant rankų, nešėsi į daržą, rovė morkas ir meiliai ragino graužti. To negalėjai palyginti su Suvorovkos kalvio Pėterio namuose patirtais vaikiškais išgyvenimais. Draugiškai augau su seserimi Marta (1907 Naumiestis – 1999 Glendeitas, JAV), broliu Viliumi (1918 Suvorovka – 1979 Šilutė) ir sesute Olga (1923–1986 Naumiestis) palaimingame namelyje Sodų gatvės nr. 14, greta turėjusio ir 2,63 ha sklypelį daržams, bulvėms, rugiams, avižoms. Ganyklas skolinomės. Teko sodinti, ravėti ir kitus darbus dirbti. Įžegnojo kun. L. Jurkaitis, giedojau kantoriaus Frydricho Mėgniaus chore, vykdavome į šventes Tauragėje, klausiau kun. A. Petriko, taipgi kun. H. Jekelio pamokslų.

1924–1928 mokiausi pradžios mokykloje. Mano pirmasis mokytojas – knygnešio Martyno Bickos sūnus, kraštotyrininkas Jonas Bicka. Su broliu Viliumi 1932 m. mokiausi Naumiesčio žemės ūkio kursuose. Mūsų mokytojai – Jonas Galinis, Žilinskas, Kaulius, Fricas Jakštas, kuris, deja, vokiečių okupacijos metais buvo nužudytas. Vėliau dar baigiau ir namų ruošos, maisto gaminimo bei rankdarbių kursus.

1935 ar 1936 m. mokiausi siūti pas Kliauznienę Naumiestyje. Ji gyveno prie evangelikų bažnyčios antroje gatvės pusėje. Repatrijavo į Vokietiją 1941 m. Taigi, gretimuose Cipariuose gyvenusiems pusbrolio vaikams Romanui ir Reginai, jau galėjau rūbelius pasiūti.

1936 m. siuvimo, tarnaitės darbų teko mokytis pas Šulcus Klaipėdoje, Gulbių gatvėje. Klausiau iš Biržų krašto kilusio kun. P. Dagio pamokslų anglikonų, Šv. Jono bažnyčiose. Tais metais mirė tėvas, o laidojo garbusis kun. V. Gaigalaitis.

1940 m. ištekėjau už teisininko, literato, knygininko Jono J. Gocento (1897–1974, meilėje susilaukėme trijų sūnų: inž. Jono-Algirdo (1941–2001), inž. Jurgio-Kristijono (1945) ir knygininko Vytauto-Alberto (1953). Jie augina mielus vaikaičius: Liną, Jurgą, Gediminą, Astą. Gyvenome Vilniuje (1940-41), Tauragėje, Klaipėdoje (nuo 1946). Dirbau liftininke, nežinybinės apsaugos sarge „Ryto“ spaustuvėje ir kt. Noriai lankiau kun. M. Preikšaičio, diak. J. Liepio, kun. M. Klumbio, kun. J. Armonaičio, kun. L. Fetingio ir kitų laikomas pamaldas Klaipėdoje, Priekulėje, Naumiestyje. Esu laiminga santarvėje su Dievu.

Vytautas Kaltenis, Vilnius, 2004 m. kovo 1 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 1
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 1, 2014 @ 3:39 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →