Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Šimtametė mokykla, elektros stulpais paremta

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Tik įvažiavus į Ramučius, dešinėje stovi buvusios mokyklos pastatas. Viena jo siena paremta betoniniais elektros stulpais. Pasirodo, jie čia stovi bene du dešimtmečiai…

Tik įvažiavus į Ramučius, dešinėje stovi buvusios mokyklos pastatas. Viena jo siena paremta betoniniais elektros stulpais. Pasirodo, jie čia stovi bene du dešimtmečiai…

Prie stulpų priprato

Namo šeimininkė Regina Kiudulienė sako, kad šiais stulpais siena paremta prieš kokius 20 metų, kai pastate dar veikė aštuonmetė mokykla. Į namą trenkė žaibas ir viena pastato siena ėmė pavojingai svirti. Tuo metu šiame pastate buvo vadinamasis darbų pamokų kabinetas, maža patalpa kūno kultūros pamokoms, gyveno kelios šeimos. Mokyklos vadovai ieškojo būdų, kaip skubiai pastatą sutvarkyti, bet nesugalvojo nieko kita, kaip iš tuo metu Ramučių apylinkėse elektrą vedusių energetikų pasiskolinti kelis stulpus ir paremti sieną. Manyta, kad laikinai, bet pasitvirtino posakis, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą…

Stulpai išliko ir R. Kiudulienei privatizavus pastatą. Namas jau remontuotas – dalis antrojo aukšto sienos apkalta dailylentėmis, įdėti keli plastikiniai langai. Nors ant antrojo aukšto langų kabo užuolaidos, pasak R. Kiudulienės, ten tuščia, tik sandėliuojami nebereikalingi daiktai. Visi gyventojai glaudžiasi pirmajame aukšte.

Šiuo metu pastate gyvena penki žmonės: R. Kiudulienė, jos sūnus Raimondas ir duktė Ingrida. Sūnus mokosi Šilutėje turizmo ir paslaugų verslo mokykloje, o duktė neseniai baigė Šilutės žemės ūkio mokyklą. Čia glaudžiasi ir Reginos tėvai – Kleopa ir Benjaminas Sudeikiai, kurie čia gyvena nuo 1958 metų. Bejaminas ilgus metus dirbo geležinkelininku, o Kleopos gyvenimas glaudžiai susijęs su vietos mokykla, ji čia pradirbo nuo 1953-iųjų iki pat išeinant į užtarnautą poilsį 1988 m. Tik pro R. Kiudulienės kiemą dabar galimą patekti į buvusį pagrindinį mokyklos pastatą, kuris, nebelikus ir pradinės mokyklos, atiduotas bendruomenės reikmėms.

Gerai žino pastato istoriją

Geriausiai pastato istoriją žino buvusi mokytoja K. Sudeikienė, ji ir būdama garbingo amžiaus pamena kiekvieną reikšmingą faktą, susijusį su namu. Anot jos, šį pastatą 1896 m. pastačiusi Srūgių šeima. Pasikeitė kelios šios šeimos kartos, garsėjusios darbštumu, reiklumu sau ir kitiems. K. Sudeikienė gerai pažinojo paskutinės čia gyvenusios Srūgių kartos atstovus, nepasitraukiusius iš Ramučių ir po karo, kaip padarė nemažai vietinių gyventojų. Per karo audras sudegė tuometinė kaimo pradinė mokykla ir iškart po karo pamokos vyko mažame pastate prie evangelikų liuteronų bažnyčios.

1952 m. į Ramučius iš Švenčionių atvyko mokyklos direktore paskirta Vanda Dapšauskienė, jai Vilhelmas Srūgis pasiūlė mokyklą steigti jo namuose, o jis pats persikėlė į nedidelį namelį kaimo pakraštyje, iš kur 1959 m. su šeima išvyko į Vokietiją. Tuometiniai rajono vadovai, ypač partijos komitetas, nepatikliai vertino faktą, kad žmogus geranoriškai padovanojo tokį didelį namą, gal todėl ir kurtis neskubėjo…

K. Sudeikienė prisimena, kad patalpas mokyklai pritaikyti teko pačioms mokytojoms. Besiplečianti Ramučių mokykla buvo įsikūrusi dviejose patalpose ir vis tiek darėsi ankšta. Pasak K. Sudeikienės, tuo metu mokyklą lankė apie 200 vaikų iš aplinkinių kaimų.

1965 m. netoli senosios mokyklos pastačius naują dviaukštę, sutilpo visi mokiniai. 1970 metais tuometinio mokyklos direktoriaus Rimanto Grikšo iniciatyva senajame pastate buvo įrengtas antras aukštas, kuriame apgyvendinami pastogės neturėję mokytojai bei tuo metu gyvavusio Ramučių tarybinio ūkio jaunieji specialistai. Vėliau jiems būdavo suteikiami butai kaime pastatytuose daugiabučiuose.

K. Sudeikienė mena, kad jauni žmonės Ramučiuose neužsibūdavo – keldavo sparnus į miestą.

Mokytojos nepamiršta

35 metus mokytojavusi ir dar 6 metus pradirbusi mokyklos sarge K. Sudeikienė sako, kad dėl mokyklų uždarinėjimo lengviausia visus kaltinti ir dejuoti. Anot jos, kiekvienas metas turi savo ypatumų, ir su tuo reikia susitaikyti. Buvusi mokytoja pabrėžia, kad buvo laikai, kai vaikų kaimo vietovėse buvo daug vaikų, tada kiekvienas kaimas galėjo džiaugtis sava mokykla. Šiuo metu mažos mokyklos nebeturi galimybių išgyventi, tuo labiau, kad atsirado nuvežti vaikus į netoliese esančias didesnes mokyklas, kur dirba daugiau pedagogų ir vaikams suteikiamas geresnis išsilavinimas.

K. Sadeikienei pamiršti darbo mokykloje neleidžia buvę jos mokiniai. Dažna jos viešnia – Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė, kuri matydama, kad buvusiai mokytojai sunku judėti, neseniai parūpino vežimėlį. Netikėta vakaronę su dainomis K. Sudeikienės bute surengė didelis sporto entuziastas ir poetas Romas Bernotas, pakvietęs ir kelis buvusius bendramokslius. Mokytoją aplanko ir jai kiek galėdamas padeda buvęs rajono meras Algirdas Balčytis, vieną kartą pas savo mokytoją atvežęs ir kažkokį Seimo narį. Ją lanko ir daugiau buvusių mokinių iš Kauno, Šiaulių, Klaipėdos ir kitų miestų.

Edmundas Mieliulis, „http://www.litera.lt/daugiau/890“, 2010 m. balandžio 2 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 12:45 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →