Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Šilėnai

Pagal   /  2014 gegužės 21  /  Komentarų nėra

Kasmet tūkstančiai Lietuvos Respublikos gyventojų pravažiuoja pro senuosius Šilėnus, vykdami į Rusijos valdomą Karaliaučiaus kraštą per Ramoniškių sienos perėjimo punktą.

Mažosios Lietuvos panemuniais, pamariais

Kasmet tūkstančiai Lietuvos Respublikos gyventojų pravažiuoja pro senuosius Šilėnus, vykdami į Rusijos valdomą Karaliaučiaus kraštą per Ramoniškių sienos perėjimo punktą.

Tačiau kelias nuo muitinės įsakmiai gręžiasi pietų link, tolyn nuo Nemuno ir buvusios žymesnės gyvenvietės, tad gal retas pravažiuojantis žino, kad pakelėje šmėkštelėjęs vienas kitas senesnis pastatas ir pats kaimas (šiandien vadinamas Pograničnojė) šimtmečius buvo vadinami gražiu lietuvišku Šilėnų vardu. Pavyzdžiui, 1994 m. išleistame „Turisto atlase“ dabartinis Pograničnojė vietovardis verstas kaip Dirveliai. Iš tiesų Dirvelių kaimas stovėjęs piečiau ir buvo likviduotas po 1944 m., tas žemes taip pat priskiriant Pograničnojės gyvenvietei (tais laikais nemėgta smulkintis – kokiu vienu nauju ir mažareikšmiu vardu neretai būdavo pavadinamos kelių senų gyvenviečių liekanos, taip trinant iš istorijos puslapių net ir Mažosios Lietuvos baltiškus vietovardžius ir buvusias gyvenviečių ribas).

Šio panemunių ruoželio reikšmę daugeliui šimtmečių įtvirtino 1422 m. suderėta Melno taikos sutartis tarp LDK, Lenkijos karalystės ir Kryžiuočių ordino, nustačiusi valstybinės sienos gaires. Brėžiant tą sieną pagal Nemuno dešiniajame krante buvusias Šventosios upelio žiotis, pietiniame (kairiajame) krante sienos linija atsirado lyg ir niekuo nepasižyminčioje vietoje, neišsiskiriančioje savitais orientyrais.

Čia įkurtas pasienio postas amžiams liko sėkmingesnių Smalininkų šešėlyje. Jau minėtos Šilėnų (pietinės) pakrantės ne itin patogios sąlygos – čia paupiu driekiasi iki 1 km pločio žemuma (Nemuno potvynių dažnai užliejamas ruožas). Žmonėms teko kurtis atokiau nuo upės, ten kylančiame Nemuno slėnio šlaite ir aukštesnėje terasoje. Sekli pakrantė, link priešingo kranto nešanti upės srovė nebuvo patogi seniesiems laivininkams, mieliau ieškodavusiems prieglobsčio šiauriniame Smalininkų krante.

Kitą pakrantę rinkosi ir dauguma sausumos keliautojų, nuo Ragainės persikeldavusių per Nemuną ir į Didžiąją Lietuvą keliaudavusių per Viešvilę ir į Smalininkus. Taip pietinio kranto Šilėnams amžiams liko pagalbininko vaidmuo, menkesnės gyvenvietės likimas. Čia (kitaip nei dešiniajame krante) nesiklostė žymesnė prekyvietė, svarbesnis administracinis ar religinis centras. Šimtmečius Šilėnai liko faktiškai Smalininkų „priemiesčiu“ – persikėlus per Nemuną keliauta į tenykštes krautuves ar amatininkų dirbtuves, svarbesnes įstaigas ir kitką. Tas kilnojimasis per plačią upę nebuvo koks ypatingas žygis, o užšalus Nemunui susiklostydavo ir rogių kelias.

1613 m. Šilėnai minėti kaip Kasikėnų valsčiaus kaimas.

1785 m. Šilėnai minėti kaip pasienio su Lenkija (taip anuomet vadinta Abiejų Tautų Respublika) postas, kur veikė karališkoji muitinė. Prie Nemuno ten buvo įsikūręs karališkųjų valstiečių kaimas su 15 ugniakurų (sodybų). Aukštesnioji valdžia anuomet buvo Įsrutyje. Šilėnų kaimas priklausė Kasikėnų valsčiui ir Viešvilės parapijai.

1795 m. didžiosioms kaimynėms baigus pasidalinti Abiejų Tautų Respublikos valdas, nemažai šilėniškių tuo nesidžiaugė. Netoliese, jau kitame Nemuno krante ties Pavenčiais, įsikūrė grėsmingosios carinės Rusijos forpostas. Juokauta, kad senoji pasienio gyvenvietė atsidūrė Azijos paribyje – įprastines LDK ir ATR realijas keitė visai kitos naujų kaimynų civilizacinės nuostatos.

Tie pasikeitimai sužlugdė ir įprastinį (nors ir kuklų) pasienio „biznelį“, kai nebeliko ir ankstesnės valstybinės sausumos sienos. Dabar jau primirštama, kad Užnemunė (Suvalkija) anuomet buvo atitekusi Prūsijos karalystei, kuriai priklausė net ir dabartinio Kauno nemaža dalis (šiandieniniai Aleksotas, Marvelė, Freda ir kitkas). Visas tas plotas buvo paverstas Naujųjų Rytprūsių provincija, ten pradėtos įvairiausios reformos. Tada panemunių ir pasienio sena gyvenvietė Sudargas dažniau vadinta Johansburgu.

Abiejų Tautų Respubliką sudorojusios Rusijos, Austrijos ir Prūsijos valstybės pačios netrukus susilaukė naujos grėsmės – iš Vakarų atžygiavo Napoleono armijos. Greitai beveik nebeliko ir pačios Prūsijos karalystės – po nesėkmingų mūšių jos buvusios valdos atiteko beveik žaibiškai besiplėtusiai Prancūzijos imperijai. Užnemunėje kurta Varšuvos kunigaikštystė, tik siauras ruoželis Nemuno dešiniajame krante (būsimasis Klaipėdos kraštas) simboliškai buvo paliktas nugalėtiesiems Prūsijos valdovams. Šilėnai atsidūrė prancūzų okupuotoje ir administruotoje teritorijoje.

Kitame Nemuno krante atsidūrusi Prūsijos administracija užsiėmė anuomet kiek hipotetiškomis valstybės reformomis. 1807 m. paskelbta apie baudžiavos panaikinimą (beje, atgyvenusi baudžiavinė sistema buvo nepriimtina ir prancūzų užkariautojams, savo valdose diegusiems anuomet pažangaus Napoleono teisyno nuostatas).

Geopolitinė padėtis sparčiai kito ir toliau. 1812 m. pradėtas prancūzų Didžiosios armijos žygis į Rusiją baigėsi žinoma katastrofa bei suirute užkariautose žemėse. Traukiantis Prancūzijos armijos likučiams, kai kuriems Prūsijos daliniams atgręžus ginklus prieš nesenus sąjungininkus ir valdytojus, iki pat Vaterlo mūšio ir Paryžiaus užėmimo tęsėsi vis naujų permainų laikai.

1815 m. Vienos kongresas ėmėsi kurti stabilesnę Europą, paskatinęs galingesnius ir pažeminęs nugalėtuosius ir jų talkininkus. Užnemunė (Suvalkija) ilgam atiteko Rusijos imperijai, vėl buvo atkurta ilgaamžė valstybinė (dar Melno taika nustatyta) sausumos siena tarp Rytprūsių ir dabar jau cariniam režimui priklausiusių plotų. Šilėnai vėl tapo pasienio postu.

Tuomet svarbesnis vieškelis iš Šilėnų vakarų link vedė pro Lubėnus į Trapėnus (naujai iškylantį apylinkių centrą). Menkesnis keliukas ėjęs pačia Nemuno pakrante. Pietinis vieškelis (juo atvykstantys iš Lietuvos važiuoja ir dabar) vedė į didesnę Lazdynų gyvenvietę (dabar Krasnoznamenskas). Skersiniai keliukai iš Šilėnų ėjo į Nemuno pakrantę – iš ten valtimis kilnotasi į Smalininkus.

Be pasienio įstaigų Šilėnuose dar veikė žemesnio lygmens girininkija, prižiūrėjusi didžiosios Trapėnų girios (ši plytėjo tarp Nemuno ir Šešupės žemupio) pakraštį. Tame pakraštyje – šilėniškių iškirstoje girios laukymėje ties pasieniu ir panemuniu, plytėjo ir kaimiečių dirbami laukai.

1815 m. Šilėnai apibūdinti taip: valstiečių kaimas su 16 ugniakurų (sodybų) ir 118 gyventojų, priklausęs Viešvilės parapijai ir naujajai Ragainės apskričiai, Šereiklaukio domenui. Kaip ir kitose apylinkių gyvenvietėse, ten gyveno lietuvininkai žemdirbiai ir vienas kitas pareigūnas vokietis.

XIX a. viduryje buvo apibūdinti išaugę Šilėnai, kuriuose tada gyveno jau 353 žmonės. Gyvenvietės įvairialypiškumą atspindėjo tuometinių šilėniškių nevienodas statusas – ten būta privilegijuotų kulmiškių, veikiausiai po 1709–1711 m. didžiojo maro atkeltų kitataučių kolonistų (turėjusių laisvo paveldėjimo teises) ir laisvųjų šatulininkų (karaliaus duoklininkų). Šilėnams tuomet priklausė 2274 margai ir 62 rykštės žemės (per 569 ha). Kaime laikyti 58 arkliai, 130 galvijų, 136 avys ir 93 kiaulės.

Mokėtas didelis pajamų mokestis (71 taleris, 26 sidabro grašiai ir 3 pfenigiai) rodė, kad vietos karčema (smuklė) laikyta pelninga vieta. Pasienio gyvenvietėje būta nemažai amatininkų ir kitų verslininkų, kurie mokėdavo 57 talerius ir 20 sidabro grašių amatų mokesčio.

Šilėniškiams tekdavo išlaikyti savąją mokyklą, veikusią nuo XIX a. pr. Jos mokytojui būdavo surenkama 24 taleriai 13 sidabro grašių ir dar 10 pfenigių atlyginimo. Dar jam būdavo patiekiama daugiau kaip 19 „šėpelių“ (apie 1100 litrų, gal apie 800 kg) rugių duonai kepti, per du „šėpelius“ miežių alui daryti ar vištoms lesinti, dar nemažai šieno ir šiaudų mokytojo laikytiems gyvuliams.

Iš eilinių kaimiečių būdavo surenkama ir nemaža rinkliava bendruomenės reikalams (perkėlai, kelių priežiūrai ir t. t.). Tam buvo nustatyta 74 talerių, 12 sidabro grašių ir dar 9 pfenigių suma. Tiek pinigų sukaupdavusi Šilėnų kaimo bendruomenė būdavo pakankamai savarankiška ir pati galėjo spręsti savo problemas (anuomet dar nebūta Europos Sąjungos fondų ir įpročio „rašyti projektus“, kaulijant pinigų iš kitur).

1871 m. Šilėnuose buvo užregistruoti 396 gyventojai, iš kurių tik 164 buvo gimę ten pat, o likusieji atsikėlė iš kitur. Tuomet buvo 176 vyrai ir net 220 moterų. Priskaičiuota 118 vaikų iki 10 metų amžiaus. Vaikų gausa rodė, kad anuomet nebūta šiandieninių demografinių problemų – gausiose šeimose dažniau augdavo po kelis vaikus, palikuonių pakakdavo tėvams ir kraštui.

141 šilėniškis tada mokėjo skaityti ir rašyti, 3 dar nebuvo baigę mokslų, o net 134 buvo beraščiai (gal tai dažniau buvę atvykėliai samdiniai).

Užregistruota palyginti labai daug išvykusių kitur – 29 žmonės. Čia Šilėnus lenkė tik Smalininkų gyvenvietės, kur fiksuota po 26-47 išvykusius kitur. Tuomet daugelyje apylinkių kaimų tebūta po vieną kitą išvykėlį. Gal tai rodo, kad pasienio gyvenviečių žmonės buvę mobilesni – gal ten dažniau gauti viliojantys pasiūlymai uždarbiauti kitur, gal ten atsirasdavo įvairių pažinčių, kokių progų išvykoms.

Be daugumos evangelikų liuteronų Šilėnuose dar gyveno 19 katalikų ir 9 žydai. Palyginti nemažas pastarųjų būrelis, matyt, rodo, kad jie pasienyje vertėsi prekyba. Žinoma, kad anais laikais būta „giminių biznio“ – vieni gyvendavo vienoje sienos pusėje (carinės Rusijos valdoje), kiti – kitapus sienos (Prūsijoje). Giminaičiai nesunkiai susitardavo dėl pelningų reikaliukų, užsiimdavo ir ne itin legaliais verslais. Antai, garsusis kompozitorius R. Vagneris paliko prisiminimų, kaip jam jaunystėje pasienio žydai padėję perbėgti Rusijos – Prūsijos sieną, gelbstintis nuo įvairių nemalonumų.

Tuomet Šilėnuose buvo 47 gyvenamieji namai su 96 šeimų būstais ir dar 2 vienišių buteliais. Tie skaičiai rodo, kad anuometiniame kaime būta daug keliabučių namų, kuriuose paprastai gyvendavo samdiniai. Matyt, pasienio gyvenvietėje (daugiau nei kitur) atsirasdavo visokių darbų atvykdavusiems uždarbiautojams. Antai, tarp anuometinių šilėniškių kaime buvo prisiglaudę 4 žmonės, neturėję Prūsijos pilietybės (veikiausiai atvykėliai iš carinės Rusijos valdų). Dėl tokių dalykų Šilėnai pastebimai skyrėsi nuo eilinių Mažosios Lietuvos kaimų, kur svarbiausiu dalyku būdavo tradicinis ūkininkavimas (žemdirbystė, gyvulininkystė ir panašūs verslai).

Teliktų pridurti, kad 1871 m. Šilėnuose gyveno 4 kartus mažiau žmonių, nei jų ilgaamžėse konkurentėse – Smalininkų gyvenvietėse. Ir toliau padėtis keitėsi ne Šilėnų naudai – po XIX a. vidurio daug piečiau (per Eitkūnus ir Kybartus) buvo nutiestas pagrindinis plentas ir geležinkelio linija, sujungę Prūsijos ir Rusijos valstybių centrus. Tomis trasomis ir suko pagrindiniai krovinių ir keleivių srautai iš Rytų į Vakarus ir atgal. Tie naujieji, ištisus metus veikę patogūs traktai vis labiau grėsė ir tradiciniam Nemuno vandens keliui, ilgokai kaustomam žiemos ledo, įvairių potvynių ar sausmečių. Tai nepaliko didesnių vilčių Šilėnams ateityje labiau plėstis, atsirandant vis naujų uždarbių galimybėms.

Tiesa, palanki XIX a. antrosios pusės ekonominė konjunktūra dar skatino tam tikrą Šilėnų augimą. 1885 m. ten gyveno 508 žmonės (257 vyrai ir 251 moteris). Atrodo, kad buvęs didelis skirtumas tarp tų dviejų lyčių išsilygino, į Šilėnus atvykus didesniam kiekiui vyrų samdinių (tai vėl liudija apie tuomet palankesnę panemunių kaimui ūkinę situaciją).

Tarp daugumos evangelikų liuteronų gyveno 13 katalikų ir 7 žydai, išlaikę savo verslus.

Tuomet Šilėnuose stovėjo jau 72 gyvenamieji namai su 114 būstų. Įdomu, kad pagausėjo vienbučių namų, gal kuriantis naujoms ūkininkų ar tarnautojų sodyboms.

Kaimas valdė 592 ha žemės (230 ha arimų, 91 ha pievų ir 9 ha medynų). Įdomu, kad Šilėnų arimai buvo apibūdinti kaip prastos kokybės – matyt, iškirtus smėlingesnėje vietoje augusį senovinį šilą (pušyną), teko dirbti ne pačias geriausias dirvas. Užtat labai vertingomis buvo pripažintos vešliosios panemunių pievos, kur buvo galima daug prišienauti, ganyti nemažai gyvulių. Menkas tebuvo Šilėnų miškelis (matyt, nuolat apskabomas naujakurių ar malkautojų).

1885 m. Šilėnuose buvo valsčiaus centras, o evangelikų liuteronų parapija buvusi Smalininkuose (šiltuoju metų laiku į pamaldas bažnyčioje keltasi valtimis per Nemuną).

XIX a. pabaigoje toliau keičiantis krovinių srautams, Vakaruose randantis vis daugiau patrauklių darboviečių, Šilėnai (kaip ir dauguma Mažosios Lietuvos kaimų) pradėjo tirpti. Vis daugiau energingų jaunuolių išvykdavo uždarbiauti į miestus ar į tolimus kraštus. Vyresniems telikdavo dūsauti (kaip Maironio eilėraštyje „Senelio skundas“), kad senovėje labiau vargę žmonės vis tik nepalikdavo savo gimtinės.

1905 m. Šilėnuose tebuvo likę 430 gyventojų (iš jų 199 buvo vyrai). 170 vietos evangelikų tebekalbėjo lietuviškai, nors nuo priverstinės germanizacijos pradžios (1871 m.) jau pasikeitė visa žmonių karta. Kaime gyveno ir 9 lietuviai katalikai, 5 žydai.

Kaime tada užfiksuoti 77 gyvenamieji namai, dar gyventa ir dviejuose kitokiuose pastatuose. Juose priskaičiuotos 101 būstas šeimoms ir dar 20 butų vienišiams. Tad kaimui tirpstant (mažėjant jo gyventojų skaičiui), likusių žmonių gyvenimo sąlygos gerėjo – vis gausėjo namų ir butų, mažiau kas gyveno labai ankštai.

Tokie Šilėnai išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Ten veikė savi pašto ir telegrafo skyriai. Siaurojo geležinkelio stotis ir daug kitų svarbių įstaigų veikė kitapus upės – Smalininkuose, valsčiaus teismas – Viešvilėje, o aukštesnysis teismas – Tilžėje.

1912 m. Šilėnuose stovėjo net 4 užeigos namai su įvairių prekių krautuvėmis, priklausę E. Šteinleitneriui, K. Tydemanui, Richardui Vilkui ir F. Genšui (gal Genčiui). Pastarasis (kaip ir G. Heidemanas) dar užsiėmė laivų statyba – panemunių gyvenvietėje buvo dirbamos medinės valtys ir stambesni laivai.

F. Genšui priklausė ir vietinė lentpjūvė, žaliava jai buvo vežama iš gretimos Trapėnų girios. Kalvėje darbavosi Bormanas, krepšius iš karklų vytelių pynė Kaulas ir Šulmeistraitis (šis asmenvardis gan būdingas Mažajai Lietuvai, kur tarp daugumos lietuvininkų neretai sulietuvėdavo ir negausūs atvykėliai vokiečiai, jų palikuonims sulietuvinant ir savo pavardes). Šilėnuose gyveno siuvėjas Enzelaitis, batsiuvys Ležinskis, stalius Dekeris.

Tad Šilėnai XX pradžioje neprilygo Smalininkų „didmiesčiui“, kur veikė daugybė krautuvių ir užeigų. Tačiau tai buvo visai neprasta gyvenvietė, kur stovėjo nemaža mūrinių pastatų.

XX a. pradžioje Šilėnai liko kaimu, kurio gausios sodybos buvo išsimėčiusios Nemuno kairiojo kranto pakilumoje. Pasienyje prie vieškelio į Ramoniškius stovėjo nemaža muitinės sodyba su dviaukščiu raudonplyčiu pagrindiniu pastatu, supama dirbamų laukų.

Svarbus buvo vieškelis link Nemuno ir ten veikusios perkėlos. Pakrantėje buvo įrengta patogesnė prieplauka, kur sustodavo ir reisiniai garlaiviai. Kaimavietėje prie to vieškelio dėstėsi stambesnės sodybos, ten buvo įsikūrę ir užeigos namai su krautuvėmis. Vieškelis ėjo šalia Malūno kalno – ant tos kalvelės praeityje stovėjęs vėjo malūnas. Nuo čia pietvakarių link atsišakojo naujesnis vieškelis į Trapėnus – svarbesnį apylinkių centrą. Senasis keliukas į Lubėnus ir Trapėnus ėjo Nemuno slėnio pakraščiu. Pagrindinis vieškelis nuo Nemuno prieplaukos vedė į Lazdynus – praeityje didžiausią gyvenvietę šiose apylinkėse.

Vėlesniais laikais kertant Trapėnų girios pakraštį, aplink kaimą kūrėsi naujesnių ūkininkų vienkiemiai su savo dirbamos žemės ploteliais buvusių miškų vietose. Sureguliavus Nemuno krantus, buvusių paupio pievų vienas ruožas paverstas dirbama žeme. Kalvelėse tarp sodybų liko giraitės. Šienauta ne tik panemunėje, bet ir raistų pakraščiuose.

Įdomu, kad net ir po germanizacijos dešimtmečių dar buvo išlikę oficialūs lietuviški toponimai – plotas piečiau muitinės vadintas „Sultakis“, pavieškelės plotas išlaikė „Katilėlio“ vardą.

Senų laikų karines realijas priminė pasienyje buvęs Husarų kalnas – gal ten kažkada buvęs koks sargybos postas, kur budėdavo husarai – kavaleristai.

Šilėniškių gyvenimą lengvino gerų vieškelių gausa, gretimi Smalininkai su savo prekyviete ir krautuvėmis, tad čia nebuvęs koks netikęs užkampis.

Po ištiso šimtmečio ramaus gyvenimo panemunius užgriuvo Pirmojo pasaulinio karo pradžia – Rusijos okupacijos mėnesiai, mūšiai, netektys ir visa kita. Pasibaigus alinančiam karui, sulaukta Versalio taikos nuosprendžio – Klaipėdos kraštas būsiąs atskirtas nuo Vokietijos Rytprūsių (lietuviams ir lietuvininkams nesėkmingai bandant priminti, kad Mažoji Lietuva šimtmečius buvusi abipus Nemuno, kad piečiau tos upės taip pat tęsėsi ilgalaikę germanizaciją patyrusios senųjų prūsų, o vėliau lietuviškos žemės). Naujoji siena atskyrė Šilėnus nuo Smalininkų (nuo ten buvusių gausių įstaigų ir net nuo bažnyčios – parapijos centro), nuo abipus upės gyvenusių giminių ir kaimynų. Pykta ir ant naujųjų atskirto krašto valdytojų prancūzų – karo laimėtojų ir Vokietiją žeminančios Versalio taikos bendraautorių. 1923 m. pradžioje Klaipėdos kraštą pradėjus valdyti Lietuvos Respublikai, Nemunu buvo nubrėžta dar tikresnė valstybinė siena, muitininkai jau turėjo tikrinti ir persikeliančius per upę, prireikė dokumentų ir leidimų lankytis Smalininkuose.

Nuo 1921 m. Šilėnai atsidūrė Trapėnų parapijoje, o nuo 1922 m. – naujojoje Tilžės – Ragainės apskrityje. Kaime buvo pastatytas memorialas I pasauliniame kare žuvusiems kaimynams – sienelėje iš lauko riedulių įmūryta akmeninė lenta su negrįžusiųjų pavardėmis.

Nuotaikų negerino Vokietijoje užsitęsusi pokarinė krizė – milžiniška infliacija, prekių stygius. Dar prisiminti buvę „seni geri laikai“, pražuvusi Vokietijos imperijos didybė. Visa tai padėjo sklisti nacionalsocializmo ir revanšizmo idėjoms. Sumani ir organizuota nacistų propaganda, savo įžūlumu patrauklūs populistiniai lozungai, kitaminčių persekiojimas gausino nacistų šalininkų gretas.

1933 m. įsigalėjus nacistiniam rėžimui, Mažoji Lietuva susilaukė naujos „dovanėlės“ – 1938 m. buvo pakeisti krašto vietovardžiai, ilgaamžius lietuviškus pavadinimus išmainant į vokiškus naujadarus. Tai turėjo rodyti, kad šis kraštas nuo seniausių laikų esąs germaniškas, kad kokie lietuvininkai čia buvę tik nereikšmingi atėjūnai. Tada senąjį Šilėnų vietovardį pakeitė vokiškas vertinys Walheide (reiškiantis tą patį – „šilyną“). Taip buvo perrašoma ilgaamžė krašto istorija.

Prieškariu ne vien politikuota. Dauguma šilėniškių tebegyveno tradiciškai – dirbami žemę, uždarbiaudami miško darbuose. Tebeveikė lentpjūvė, nedidelė laivų statykla ir žuvų rūkykla. Įsivedinėta elektra. 1930 m. perstatyta mokykla. Didžiausia iš 4 Šilėnų užeigų priklausė Gercigui, joje buvo didelė salė, alaus baras, vieta muzikavimui ir šokiams, kolonijinių prekių krautuvė. Pašto skyriuje šeimininkavo ponia Girnus, ten susitikdavo kaimo moterys, laukdavusios autobuso į Ragainę.

Vasarą nemenkas verslas buvo miško gėrybių rinkimas. Moterys ir vyresni vaikai prieplaukoje laukdavo garlaivio „Herold“ su uogų ar grybų pintinėmis. Tada Ragainės ar Tilžės prekyvietėse už mėlynių kilogramą galėta gauti iki 20 reichspfenigių (gan menką sumą pagal šių dienų kainų mastą).

Neapsieita be kontrabandos – paklausios prekės sausuma neštos į Suvalkijos pusę, per Nemuną keltasi į Klaipėdos kraštą. Kainų skirtumai skatino į Lietuvos Respublikos valdas nešti įvairias pramonines prekes (nuo šilkinių moteriškų skarelių iki laikrodžių bei įrankių vyrams).

1939 m. Šilėnai (kartu su prijungtu Dirvelių kaimu ir Vilkų Kampo girininkija) valdė 723 ha žemės, ten priskaičiuoti 428 gyventojai ir 92 sodybos.

Mažosios Lietuvos ištakas priminė daugelio šiliniškių baltiški asmenvardžiai (Žilaitis, Krovinus, Baltrušaitis, Šelmaitis ir t. t.). Kaime vyravo smulkesni ūkininkai. Buvo daug mažažemių ir bežemių samdinių.

Pavyzdžiui, 1944 m. Maksas Švedas su 4 asmenų šeima valdė 20 ha, Georgas Pėteraitis – 6 ha, Hermanas Čaponas – 9 ha, Kristupas Kvesteraitis – 1 ha, Emilis Gucaitis – 0,5 ha, Mina Pagalienė – 0,75 ha, Marta Bogunienė – 1,75 ha, Georgas Klaudaitis – 5 ha, Georgas Enzelaitis m. – 0,5 ha, Gustavas Petraitis – 0,75 ha ir t. t. Emilis Žilalis iš našlės Anos Stenkaitienės nuomojo jos nedidelį sklypelį – 0,75 ha žemės. Bene didžiausias ūkininkas Fricas Laukaitis turėjo per 55 ha žemės (tiesa, jo šeimoje ar giminėje tada priskaičiuota 11 asmenų). Šilėnuose būta nemažai nuomininkų (pavyzdžiui, Georgas Brožaitis, Emilis Gavėnas ir kiti), neturėjusių savų ūkių ar būstų.

Įdomu, kad daug baltiškos kilmės šilėniškių ilgai išsaugojo senąją savo pavardžių rašybą, tradicines asmenvardžių galūnes ir priesagas. Pavyzdžiui, rašyta Sambals (o ne suvokietintai Sambal), Czapons (o ne Czapon), Schweds (o ne Schwed).

Tuos senojo gyvenimo pėdsakus nušlavė Antrasis pasaulinis karas.

Antrojo pasaulinio karo frontuose žuvo, nelaisvėje ar kitur pradingo 32 Šilėnų vyrai (Kurtas Baltrušaitis, Kurtas Šelmaitis, Gustavas Šilgalis ir kiti). Dar keliolika šilėniškių (pavyzdžiui, Kukaitienė su 3 vaikais) žuvo besitraukdami į Vakarus.

Sovietiniams užkariautojams nereikėjo nei senųjų krašto gyventojų (apylinkėse dar užsilikę tokie žmonės kaip nepageidaujami „fašistai“ pokariu buvo išvežti į Rytų Vokietiją, etninio valymo metais kuriant sovietinių kolonistų apgyventą naują Rusijos teritoriją), nei baltiškų vietovardžių. Jei 1945 m. sovietiniuose dokumentuose ši gyvenvietė dar vadinta Šilėnais (Шилленен), tai jau 1946 m. senojo kaimo liekanos pavadintos Pograničnojė (Пограничное) ir priskirtos Lazdynų (Krasnoznamensko) rajonui.

Kaip ir kitur niokotos kaimo kapinės, palaidotųjų palaikuose ieškota auksinių dantų (kurių neturtingi Šilėnų žemdirbiai nei nežinojo). Buvo nugriauta ar suniokota daug senųjų pastatų. Prieš keliolika metų dar stovėjo raudonplytės kaimo mokyklos statinys, paverstas keliabučiu gyvenamuoju namu.

Po 1991 m. pravertė dar išlikę muitinės pastatai. Apylinkės tapo daugeliui neprieinama „pasienio zona“. Tiesa, ir sovietmečiu atėjūnai čia nelaukti – netoliese plytėjo didžiųjų karinių poligonų plotai, kur šaudymo pratybų taikiniais neretai būdavo dar išlikusios Mažosios Lietuvos senųjų gyventojų sodybos ir trobesiai. Taip tirpo baltiškojo paveldo pėdsakai.

Literatūra:

1. Ambrassat A. Die Provinz Ostpreussen. Königsberg, 1896.

2. Muth L. Gibt es noch Waldheide an der Memel? Land an der Memel, 1996, nr. 59.

3. Goldbeck L. Erinnerungen an Waldheide (Schillehnen) an der Memel. Land an der Memel, 2004, nr. 74.

Autoriaus nuotr.

Voruta. – 2012, rugpj. 18, nr. 17 (755), p. 3.

Voruta. – 2012, rug. 1, nr. 18 (756), p. 3.

Voruta. – 2012, rug. 15, nr. 19 (757), p. 3.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2012 m. rugsėjo 18 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 21
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 21, 2014 @ 6:30 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →