Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Šiaurės Skalva – mažai žinoma ir vėl atrasta žemė

Pagal   /  2014 birželio 4  /  Komentarų nėra

Intelektualūs keliautojai pagaliau sulaukė jiems skirto leidinio ir apramins savo alkį. Ne tik sulaukė, bet ir baigia šią knygą nušluoti nuo šalies knygynų lentynų. Tai bene pirmasis toks leidinys, pasirodęs Lietuvos kelionių literatūros rinkoje.

Kelionių žinyną baigia išgraibstyti

Intelektualūs keliautojai pagaliau sulaukė jiems skirto leidinio ir apramins savo alkį. Ne tik sulaukė, bet ir baigia šią knygą nušluoti nuo šalies knygynų lentynų. Tai bene pirmasis toks leidinys, pasirodęs Lietuvos kelionių literatūros rinkoje.

“Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas” – taip pavadintas kelionių vadovas skiriamas ypatingiems pažintinio turizmo mėgėjams – tiems, kurie mėgsta keliauti savarankiškai, išsamiai domisi Lietuvos istorija ir kultūros paveldu.

Kitaip būti ir negalėjo, nes jos autoriai – istorikai docentai Vytenis ir Junona Almonaičiai. Kelionių vadovą išleido viešoji įstaiga “Keliautojo žinynas “. Leidinį jo autoriai spalio 24 dieną pristatė kaip reta į tokius renginius gausiai susirinkusiai publikai Vilniaus rotušėje.

Lietuvoje dar neįprasta kelionių žinyno forma išleista išsami studija skirta Mažosios Lietuvos etnokultūros sričiai – istoriniam Šiaurės Skalvos regionui.Knygos autoriai sąmoningai aprėpė ne tik administracinio paskirstymo apribotą Pagėgių savivaldybę, bet apžvelgė ir greta esančias šio krašto vietoves, kurios sudaro Šiaurės Skalva vadinamą etnokultūros regioną. Keliautojai gali susipažinti su plačia šio regiono panorama – Lauksargių, Viešvilės, Smalininkų apylinkių gamtos, istorijos ir kultūros paminklais—garsiuoju Rambynu, Bitėnų kapinėmis, M.Jankaus spaustuve – muziejumi, Žukų bažnyčia ir kt.

Skalvos kraštas neišnyko iš istorijos

Pagal pastaruoju metu vyraujančią mokslininkų V.Mažulio, Z.Zinkevičiaus bei jiems pritariančių kolegų nuomonę, skalviai buvo tarpinė gentis tarp lietuvių ir prūsų, turėjusių ir vienų, ir kitų gentainių kultūrų bruožų.

Skalvių etninė sritis ėmė formuotis pirmaisiais m.e. amžiais abipus Nemuno ties Jūros ir Šešupės žiotimis. Skalva rytuose siekė Viešvilės ir Šventosios upes, vakaruose driekėsi iki Rusnės, šiaurėje tįso iki Šešuvies ir Jūros santakos bei Ežeruonos , pietuose rėmėsi į Nemuno ir Priegliaus takoskyrą.

Svarbiausia skalvių pilis stūksojo Ragainėje, o dvasinis centras buvo įsikūręs Rambyno kalne. Skalvos kraštą iki XIII amžiaus pabaigos visiškai nukariavo kryžiuočiai ir apie 650 metų. išlaikė savo valdžioje. Nuo XVI amžiaus antrosios pusės istoriniuose šaltiniuose skalviai nebeminimi, nes dauguma jų sulietuvėjo, kiti suvokietėjo. Tačiau istorinis Skalvos pavadinimas iš vartosenos dar ilgai.neišnyko. Jis minimas 1576 metais išleistame Prūsijos žemėlapyje, figūruoja ir 1753 metais išspausdintame žemėlapyje.

Kryžiuočių ordino valstybės rytinėje dalyje vyravo baltų kilmės gyventojai – nukariautų skalvių, nadruvių, kuršių, prūsų genčių palikuonys. Nuo XV amžiaus pradžios, ieškodami sotesnio duonos kąsnio, čia ėmė keltis lietuviai iš Didžiosios Lietuvos – Panemunės ir Žemaitijos, kitų sričių. Taip senosiose baltų žemėse, tačiau už Lietuvos valstybės ribų, susiformavo savita etnografinė sritis – Mažoji Lietuva, jos gyventojai save vadino lietuvninkais. Mažajai Lietuvai teko ypatingai reikšminga visos Lietuvos istorijoje lietuviško žodžio ir kultūros išsaugojimo misija.

Prūsijos imperijos laikais jos sudėtyje buvusioje Mažojoje Lietuvoje sąlygos vystyti lietuvišką kultūrą vis dėlto buvo geresnės nei Didžiojoje. Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje buvo uždraustas lietuviškas raštas bei spauda. Laikraščiai ir knygos buvo spausdinami M.Jankaus spaustuvėje Bitėnuose, E.Jagomasto spaustuvėje Tilžėje ir nugabentos knygnešių, pasiekdavo Lietuvą, padėjo augti stiprėjančiam tautinio išsivadavimo sąjūdžiui.

Knyga gimė iš kelionių patirties

“Kelionės – geriausias būdas pažinti žmones ir kultūrą. Kai kuriose šalyse kelionės yra įtrauktos į mokymo programas. Lietuvoje idėja propaguoti pažintinę kelionių literatūrą dar visai nauja. Nelaukdami kol kiti ims pildyti šią spragą, patys griebėmės tokio darbo”, — susitikime su skaitytojais Rotušėje kalbėjo knygos “Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas” autorė docentė J.Almonaitienė.

J.Almonaitienė prisipažino, kad idėja parašyti kelionių žinyną kilo po kelionėse patirtų įspūdžių ir savų atradimų Pagėgių krašte. Pirmąkart po šį kraštą Almonaičiai keliavo dar 1988 metais. Knygos autoriai tikino, kad kai kuriose aprašytose vietovėse jie lankėsi net po 4-5 kartus, todėl pateikiama informacija yra daugiau nei patikima.

Istorikai Almonaičiai ne šiaip sau atkreipė dėmesį į šią Mažosios Lietuvos sritį. Tai labai savitas baltiškos kultūros kraštas, kuris išlaikė savo išskirtinumą ir labai skiriasi nuo Didžiosios Lietuvos. Pasak knygos autorių, Pagėgių krašto, kuriame kadais gyveno nunykusi skalvių gentis, žmonių gyvensena , kultūra gerokai skiriasi ir nuo artimiausių kaimynų žemaičių.

Idėja parašyti knygą apie Šiaurės Skalvos regioną sutapo su Pagėgių savivaldybės iniciatyva kraštą pagarsinti. Savivaldybė skyrė lėšų knygai, tačiau jos leidybos neįžvelgė reikalo paremti Kultūros ministerija. Leidinys išvydo dienos šviesą tik patalkinus privatiems asmenims, draugams, bičiuliams.

J.Almonaitienė tvirtino, kad daug kas “netilpo” į knygą, liko sukauptų tyrimų bei patirties paraštėse.

Kelionių knyga – ilgaamžė

“Šiaurės Skalva…”yra skirta tam tikram skaitytojų bei keliautojų ratui. Tai leidinys išprususiam, plataus akiračio intelektuliam turizmo mėgėjui. Galbūt ji pasirodys pernelyg sudėtinga, pernelyg gausi žinių labai skubančiam keliauninkui. Pasak knygos autoriaus V.Almonaičio, skirtingo lygmens turistams turi būti leidžiami ir skirtingi leidiniai. Tokią turizmo literatūros sanklodą V.Almonaitis pastebėjęs kaimyninėje Lenkijoje.

V.Almonaitis turizmo literatūrą linkęs skirstyti į kelius lygmenis – intelektualiems, skubantiems, labai skubantiems keliautojams, paaugliams ir pagaliau – komiksų mėgėjams.

“Lietuvoje intelektualios kelionių literatūros nėra. Todėl tokio pobūdžio literatūros leidimą norime tęsti”, — tvirtino V.Almonaitis.

Kelionių žinyno forma kiek neįprasta, nuo tradicinio kelionių vadovo ji skiriasi tuo, kad jame mažiau žinių apie infrastruktūrą. Tačiau toks knygos pobūdis yra labiau demokratiškas ir ilgaamžis. Joje nerasime nurodytų konkrečių turistinių maršrutų, juos keliautojai tarsi “žemuogių pieveles” susiras patys.

Užtat pateikiamos išsamios, enciklopedinės žinios bei informacija, kuri patikima ir nesensta taip, kaip greitai kintanti infrastruktūra.Tačiau būtinų keliautojui nuorodų, kur pavalgyti, pasirinkti vietą nakvynei ir pan., — pakanka. Leidinys yra funkcionalus – jame rasime bibliografinę rodyklę, žemėlapyje — schemą , geografinius rodiklius.

Turizmas atsigręžia į etnokultūrą

Išskirtinę knygos savybę – istorinio regiono temą akcentavo ir profesorius Edvardas Gudavičius. Profesoriaus nuomone, pateikiama istorinė geografija yra priartinta prie žmonių, skatina jų domėjimąsi. “Tai moderniosios visuomenės reiškinys”, — pastebėjo vienas žymiausių Lietuvos istorijos mokslininkų E.Gudavičius.

“Ši knyga tęsia Sirokomlės, Tiškevičiaus kelionių knygų tradiciją. Toks kelionių žinynas pravers automobilyje, jį galima skaityti vakare prie žioruojančio židinio ir pagaliau perskaičius galima ir niekur nebevažiuoti, nes knyga yra tiek išsami. Žinyne sukauptas labai didelis mokslo potencialas “, — tokią nuomonę apie kelionių žinyną išsakė Lietuvos gidų sąjungos prezidentė Skaidra Kulakauskienė.

Pasak S.Kulakauskienės, ateities turizmo literatūra turėtų būti orientuota būtent į etnokultūros regionus. Kaip pavyzdį ji pateikė Latvijoje išleistą ir labai išpopuliarėjusį turizmui skirtą leidinį “Livonijos pėdsakais”. Pasak S.Kulakauskienės, kodėl niekas keliautojams neparašo ,tarkim, knygos “LDK pėdsakais“?

Knygos “Šiaurės Skalva…” autorius V.Almonaitis, regis, neapsiriko pasirinkęs Lietuvoje naują kelionių žinyno formą ir pataikė į turizmo literatūros madų bei tendencijų ritmą. V.Almonaitis sakė, kad knygos tiražas tiesiog tirpsta ir atsiranda poreikis ją išleisti ir vokiečių kalba. Be to, intelektualių keliautojų biblioteką ketinama papildyti dar vienu šio autoriaus rengiamu leidiniu “Karšuva”, skirtu istoriniam Žemaitijos branduoliui — Pietų Žemaitijos regionui.

Sigita Nemeikaitė, Trakai, 2003 m. spalio 25 d.

  • Paskelbta: 5 m. atgal į 2014 birželio 4
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 4, 2014 @ 11:21 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Ar galimas dar neišleistos knygos pristatymas kaip paroda?

Plačiau →