Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Senųjų kapinių žvalgymai Trapėnų – Paskalvių ruože

Pagal   /  2014 spalio 24  /  Komentarų nėra

Dešinysis pagrindinių vartų stulpas ir vartelių stulpelis Raudžių kapinėse. 2011 m.

Dešinysis pagrindinių vartų stulpas ir vartelių stulpelis Raudžių kapinėse. 2011 m.

Kairysis Žemųjų Eisulių kapinių vartų stulpas. 2011 m.

Kairysis Žemųjų Eisulių kapinių vartų stulpas. 2011 m.

„Poilsiavietė“ Prienemunės kapinėse. 2011 m.

„Poilsiavietė“ Prienemunės kapinėse. 2011 m.

Neseniai atkastas kapas Aukštųjų Eisulių kapinėse. 2011 m.

Neseniai atkastas kapas Aukštųjų Eisulių kapinėse. 2011 m.

Vaiko kapo apvadas Paskalvių kapinėse. 2011 m.

Vaiko kapo apvadas Paskalvių kapinėse. 2011 m.

2011 m. archeologas Valdemaras Šimėnas ir šio straipsnio autorius surengė nedidelę žvalgomąją ekspediciją po pietų Skalvą. Daugiausia dėmesio buvo skirta archeologijos ir senosios (XIII–XIV a.) istorijos paminklams. Apie pagrindinį ekspedicijos rezultatą – mokslui vėl surastą Raudžių (Nemunijos) piliakalnį – „Rambyne“ jau buvo rašyta . Tačiau ekspedicijos metu žvalgyti ir kiti kultūros paminklai, pirmiausia – Trapėnų–Paskalvių ruože esančios senosios evangelikų liuteronų kapinės. Tad šį tekstą galima laikyti antrąja, nors gerokai pavėluota, ekspedicijos „ataskaitos“ dalimi. Kapinėse ieškota išlikusių antkapinių paminklų, ypač su užrašais. Fiksuoti ir kiti išlikę kapinių įrangos elementai, daugiausia – buvusių vartų stulpai. Žemiau pateikiamas lankytų ir fiksuotų kapinių sąrašas, sudarytas pagal geografinį principą. Jis pradedamas nuo toliausiai į Rytus nutolusios gyvenvietės, po to palei kairįjį Nemuno krantą „judama“ Vakarų link. Trapėnai (vok. Trappönen, rus. Nemanskoje) – bažnytkaimis, įsikūręs į pietus nuo Viešvilės, prie Nemuno, kuris anksčiau buvo svarbi transporto arterija. Tai viena iš seniausių pietų Skalvos gyvenviečių, kryžiuočių karo aprašyme paminėta (Trappen) dar 1395-aisiais . Seniau didžiąją kaimo gyventojų dalį sudarė lietuvininkai. Net ir po Didžiojo maro 1736-aisiais čia dar surašyta 16 lietuvių ir 9 vokiečių ūkiai. Tačiau, anot oficialios statistikos, 1905 m. iš 1148 gyventojų lietuvių kalbą gimtąja belaikė 89 . Beje, tais metais Trapėnuose baigta statyti raudonplytė neogotikinė bažnyčia, savo išvaizda labai primenanti (gal projektuota to paties architekto) tebestovinčią netolimuose Žukuose. Deja, ji neišlikusi. Prieškariu Trapėnuose buvo garlaivių ir krovininių laivų prieplaukos, veikė keltas, plytinė . Sovietmečiu bažnytkaimyje prisiglaudė nemažai teisės gyventi Lietuvoje neturėjusių tremtinių, buvusių politinių kalinių, taip pat ir buvęs Kęstučio apygardos partizanas Antanas Kisielius . Senosios Trapėnų kapinės įrengtos pietrytiniame bažnytkaimio pakraštyje, pamiškėje. Jos tiksliai pažymėtos naujame lietuviškame M 1:50 000 žemėlapyje . Kraštotyrininkas Bronius Kviklys rašė, kad „kaimo kapinėse buvo įdomių kryžių su lietuviškais įrašais“ . Panašiai, tik papildžius, jog čia būta ir krikštų, kapinės aprašytos ir Mažosios Lietuvos enciklopedijoje .Turint tokią informaciją, tikėtasi Trapėnuose rasti vertingų istorijos paminklų. Deja, išvaikščiojus visą kapinių plotą, rasti tik keli žolėse paskendę neobarokinių formų kapų apvadai, pavieniai sudūlėję kapų postamentai. Šioms kapinėms „pasisekė“ tik tiek, kad būdamos atviroje vietoje, prie pat sodybų, jos nebuvo labai žiauriai nusiaubtos marodierių – pastebėti tik keli seniai atkasti kapai. Neįtikėtinu būdu kapinėse išliko ir gyvas paminklas visiems čia palaidotiems – rausvažiedė lelija.

Raudžiai(vok. Raudszen, rus. Rjadino) – kairiajame, iš dalies ir dešiniajame Šešupės krante, prie jos žiočių, išsidėstęs kaimas. Jo žemėse, netoli Šešupės ir Nemuno santakos, dunkso milžiniškas piliakalnis. Tikėtina, kad ant jo stovėjo skalvių pilis, o nuo 1360 m. – kryžiuočių Skalvos (Czalven) tvirtovė. Piliakalnį ir jo papėdę mena gražus padavimas apie čia gyvenusią našlaitę . Vėlesnę Raudžių istoriją yra aprašęs tyrinėtojas Martynas Purvinas . Akcentuojant įdomesnius kaimo istorijos momentus verta pažymėti, kad senesniu vardu – Raudonasėdžiais (Raudanaszede) – jis minimas 1539–1540 m. mokestiniuose sąrašuose. Nurodoma, kad tuomet jame buvo 11 ūkių, kurie priklausė Steponui Vaisgailaičiui, Stankui, Budriui, Mačiui ir kitiems lietuvininkams . Neatsitiktinumas, kad Raudžiai pažymėti 1665 m. sudarytame Ragainės apskrities žemėlapyje . 1905 m. kaime stovėjo 79 sodybos, jose gyveno 472 žmonės, beveik pusė jų tebekalbėjo lietuviškai . Nemažai lietuvių Raudžiuose bei aplinkiniuose kaimuose gyveno ir vėliau, todėl parapinėje Didžiųjų Lenkininkų bažnyčioje iki pat II pasaulinio karo sekmadieniais laikytos tiek vokiškos, tiek lietuviškos pamaldos . Raudžių kapinės, kaip ir Trapėnų, pažymėtos minėtame lietuviškame žemėlapyje. Kaimo gyventojai joms parinko kiek pakilesnę vietą šiaurinėje kaimo dalyje, pamiškėje, apie 1700 m į pietus nuo Nemuno ir Šešupės santakos. Į šias kapines vykta žinant, kad jose ilsisi lietuvininkai Meškaičiai – garsios savamokslės dailininkės Lidijos Meškaitytės seneliai ir proseneliai. Pasakota, kad ta kapinių dalis, kurioje laidoti šios giminės žmonės, buvo vadinama Meškų kampu . Deja, nei jiems skirtų, nei kitų bent kiek sveikesnių antkapinių paminklų Raudžiuose neberasta. Tiesa, lankymosi metu kapinės buvo apaugusios aukšta žole, tad tikimybė, kad jų čia dar yra, išlieka. 2011-aisiais tarp vešlių krūmų rasti tik keli kitokio pobūdžio vertingi kapinių įrangos elementai – du didieji ir vienas mažesnis kapinių vartų bei vartelių stulpai. Jie dailiai sumūryti iš raudonų plytų užapvalintomis viršutinėmis dalimis. Didžiuosiuose stulpuose, meistriškai suformuotose nišose, išbetonuoti apvalių formų kryžiai. Žvelgiant į šiuos stulpus, matant, kiek darbo įdėta juos statant, galima suprasti, kaip Raudžių gyventojai gerbė savo protėvius, kokios puošnios buvo šios kapinės iki 1944-ųjų. Žemieji Eisuliai (vok. Untereisseln, rus. Bolšoe Selo,) ir Aukštieji Eisuliai (vok.Obereisseln, rus. Garino) įsikūrę Nemuno perkirsto kalvagūbrio papėdėje ir ant jo šiaurinio galo, už kelių kilometrų į pietus nuo Šereiklaukio. Abiejų kaimų praeitis ir išlikę kultūros paminklai jau buvo aprašyti „Rambyne“ bei kituose leidiniuose . Nekartojant to, kas pasakyta, vis dėlto verta prisiminti, kad šių kaimų teritorijoje yra du piliakalniai, kad abu jie išaugo iš senos Eisulių gyvenvietės (Eissyl), paminėtos 1490 m. šaltinyje . 1539–1540 m. Eisulių gyventojų sąrašuose minimos tik baltiškos pavardės, tad galima numanyti, jog tuo metu čia gyveno vien tik lietuvininkai .Tačiau kai per Didįjį marą išmirė daugiau nei pusė apylinkės gyventojų, į Žemuosius Eisulius buvo atkeldintos 3, o į Aukštuosius – net 11 vokietakalbių kolonistų šeimų . Pirmajame kaime lietuvininkai tuo metu dar sudarė daugumą, tačiau vėliau jie suvokietėjo. Tiesa, XX a. pradžioje dar maždaug penktadalis gyventojų Žemuosiuose Eisuliuose tebekalbėjo lietuviškai . Apie dalies Aukštųjų Eisulių gyventojų kilmę priminė tik pavardės. Pastarajame kaime XIX a. įrengtas parkas, vietovė išgarsėjo kaip kurortas. 1912 m. Aukštuosiuose Eisuliuose pastatytas vadinamasis Bismarko bokštas, kurio griuvėsiai smalsuolius traukia iki šiol. Šiuose kaimuose yra bent trejos senos kapinės. Pirmosios yra šiaurinėje Žemųjų Eisulių dalyje, pamiškėje. Šiose kapinėse nepasisekė rasti nei vieno bent kiek sveikesnio paminklo. Tiesa, jose dar mėtosi kelios akmeninių paminklų dalys, tačiau jos guli… tarp buitinių šiukšlių krūvų. Šiaurinėje kapinių pusėje išlikę smarkiai apgadinti, bet formos dar nepraradę vartų stulpai. Palyginus su matytais Raudžiuose, šie stulpai paprastesni – baltai tinkuoti, be papuošimų, keturšlaitėmis viršūnėmis. Tačiau jie labai masyvūs, tad, matyt, laikė didingus vartus. Šie išlupti su visais lankstais. Antrosios kapinės yra miško atskirtoje šiaurinėje kaimo dalyje, seniau vadintoje Prienemune (vok. Anmemel). Pušimis apaugusi jų kalvelė yra vos už kelių šimtų metrų nuo Nemuno, tad gerai matoma ir iš dešiniojo jo kranto. Žvelgiant iš tolo, kapinės atrodo beveik romantiškai, tačiau vos įžengus į jas tenka susidurti su realybe: beveik visi paminklai pavogti arba sudaužyti, dalis kapų atkasta. Apysveikiai išlikę tik keli stačiakampio formos teraciniai kapų apvadai. 2011 m. kapinėse rasta ir „poilsiavietė“ su laužaviete. Be kita ko, joje atsisėsti panaudota ir paminklo dalis. Ekspedicijos metu surastos ir Aukštųjų Eisulių evangelikų liuteronų kapinės, apie kurias lietuvių autoriai iki šiol, rodos, nebuvo rašę. Jos įrengtos miške, šlaito kyšulyje, už kelių šimtų metrų į šiaurės vakarus nuo minėto Bismarko bokšto (koordinatės N 55°01’20.9″ E 22°06’46.6″). Kapinės vandališkai nusiaubtos, daug kapų atkasta. Viena kapo duobė atverta neseniai, gal prieš kelerius metus. Tarp duobių mėtosi sudaužytų paminklų dalys, nulaužtų metalinių kryžių „kotai“, guli keliolika įvairių formų ir stilių kapų apvadų. Ant dviejų iš jų pastebėti užrašai: „Luise Liedtke geb. Schlonies * 29. 2. 1850. † 5. 2. 1919.“ ir „Ruhestätte der Familie Grumblat“. Taigi rasti tik du užrašai, tačiau ir juose užfiksuotos trys vietos gyventojų pavardės. Viena iš jų – Liedtke – greičiausiai yra germaniška, o kitos dvi – Šlonys ir Grumblaitis (Grumblatis) – neabejotinai baltiškos kilmės, tik germanizuotos. Tai dar kartą patvirtina žinomą faktą: nepaisant kone visuotinio suvokietėjimo XIX–XX a., dauguma Eisulių apylinkės gyventojų buvo vietiniai, lietuvininkų palikuonys. Kapinės labai sujauktos, apaugusios medžiais ir krūmais, todėl jas nuosekliai apžiūrėti buvo sunku. Tikėtina, kad jose išlikę daugiau paminklų su užrašais. Paskalviai (vok. Paskallwen, rus. Dubki) užėmę aukštumos kraštą prie išplatėjusio Nemuno slėnio, maždaug už 4–5 km į pietvakarius nuo Rambyno alkakalnio. Kaime yra Skalve vadintas piliakalnis, kurį gaubia padavimai .Galbūt medinė pilaitė ant jo stovėjo ir seniau, tačiau 1293 m. Vokiečių ordinas ant šio piliakalnio surentė naują pilį, skirtą kryžiuočiams pasidavusiems skalviams. 1356 m. ji buvo perstatyta, sustiprinta. Pilį ne kartą puolė Lietuvos kariuomenė . Iš papilio gyvenvietės išaugo kaimas, kuris iš pradžių, matyt, buvo vadinamas Skalve ar Skalviais, vėliau – Paskalve, Paskalviais. Kiek iškreiptu vardu – Schalbin – jis minimas 1539–1540 m. šaltinyje. Jau tuomet kaime buvo daugiau nei 30 sodybų . Matyt, Paskalvius mažai tepalietė Didysis maras, nes 1736 m. čia gyveno tik viena vokietakalbių kolonistų šeima. Likusieji 24 ūkiai priklausė lietuvininkams . Vis dėlto asimiliacija bei germanizacija ir čia padarė savo. Nelabai patikimais oficialiais duomenimis, 1905 m. lietuvių kalbą gimtąja laikė tik 29 % paskalviškių . Nors ir likę mažuma, Paskalvių lietuvininkai buvo aktyvūs – 1912 m. susibūrė į „Aušros“ draugiją . Lietuvybė kaime ruseno iki pat 1944-ųjų. Paskalviuose gyveno šviesių ir atkaklių lietuvininkų Banaičių giminė. Čia yra gimęs kraštotyrininkas ir tautosakininkas Jurgis Banaitis (1871–1905), jo brolis – Tilžės akto signataras Mikas (1876–1945), kitas brolis – visuomenininkas Kristupas (1878–1977) . Pastarojo sūnus, žurnalistas ir muzikas Valteris Kristupas (1918–1999), ilsisi Bitėnų kapinėse, tačiau dauguma šios giminės žmonių buvo palaidoti senosiose Paskalvių kapinėse. Paskalviškiai mirusiųjų poilsiui parinko kalvą, esančią apie 250 m į šiaurės vakarus nuo piliakalnio . Kaimo būta nemažo, tad ir kapinės užima didelį plotą: jos yra apie 150 m ilgio ir maždaug 50 m pločio. Nors kapinių kalvelė nėra aukšta ir ją nelengva išskirti horizonte, ji gerai matoma nuo Rambyno alkakalnio (azimutas 220°). Stovint ant jo sunku ir įsivaizduoti, kad čia pat, už keturių kilometrų, galima pamatyti tokių vandalizmo pavyzdžių. Autoriui pirmą kartą šiose kapinėse teko lankytis 1987 m. vasarą. Kaip tik tuomet jose vyko didieji „darbai“ – žiojėjo dešimtys šviežiai atkastų kapų. Prie jų ir kalvos papėdėje mėtėsi paminklai ir jų dalys su užrašais lietuvių bei vokiečių kalbomis. Tuomet autorius, dar studentas, nesuvokė, kad turi paskutinę galimybę užfiksuoti naikinamo kultūros paminklo likučius. Buvo padaryta tik viena menkos kokybės skaidrė, joje nufotografuotas pakalnėje gulėjęs balto akmens paminklėlis su užrašu: „Czon ilsis Diewije Mikas Datkun * 25. Oktober 1829. † 28 Februar 1902.“ 2011 m. dauguma duobių jau buvo aplygintos, tačiau matėsi, kad kapinės „ištyrinėtos“ labai kruopščiai – kapas po kapo. Apėjus visą didelį plotą, pasisekė rasti tik kelių paminklų nuolaužų ir vieną sveikesnį neobarokinio stiliaus betoninį kapo apvadą. Sprendžiant pagal dydį, jis žymėjo vaiko kapą. Tikėtina, kad ne visi paminklai buvo pagrobti, kad vienas kitas įvirto į duobę ir liko Paskalviuose. Vaikštant po ištuštėjusias kapines vis kildavo klausimas – kur dingo, kur buvo padėti visi čia stovėję paminklai? Bent iš dalies į šį klausimą galima atsakyti, apžiūrėjus naująsias Ragainės kapines, kurios po karo buvo įrengtos ant piliakalnio, apie 1,5 km į pietryčius nuo miesto centro. Jas verta tyrinėti kaip etnografijos paminklą. Čia gausu Mažosios Lietuvos kapinėms būdingų metalinių tvorelių, antrą kartą panaudotų akmeninių paminklų ir net teracinių kapų apvadų. Ant kai kurių jų dar galima perskaityti vokiškus įrašus. Ką galima būtų pasakyti apibendrinant? Pirmiausia, kad apžiūrėto regiono senosiose evangelikų liuteronų kapinėse sunaikinti beveik visi paminklai ir kiti elementai. Negana to, didelė (jeigu ne didžioji) kapų dalis atkasta ieškant „lobių“. Kai kurios kapinės toliau niekinamos: jų teritorijoje verčiamos šiukšlės ar įrengiamos „poilsiavietės“. Vis dėlto pietų Skalvos kapinėse dar įmanoma surasti įvairių mažųjų istorijos paminklų, vertingų šio krašto kultūros detalių. Jas rinkti verta ir privalu.

Puslapiai: 1 2

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →