Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Senolių rojus žemėje

Pagal   /  2014 birželio 1  /  Komentarų nėra

„Kokie bebūtų metų laikai, jie lekia lyg debesyse pakinkyti balti žirgai“, – taip prasideda vienos iš Viliaus Gaigalaičio globos namų gyventojų eilėraštis, skirtas tiems, kurie kasdien rūpinasi seneliais ir ligoniukais.

„Kokie bebūtų metų laikai, jie lekia lyg debesyse pakinkyti balti žirgai“, – taip prasideda vienos iš Viliaus Gaigalaičio globos namų gyventojų eilėraštis, skirtas tiems, kurie kasdien rūpinasi seneliais ir ligoniukais.

„Mūsų namelius 1934 metais iš savo žmonos kraičio pastatė labai geras žmogus, teologijos mokslų daktaras, šišioniškis dvasininkas Vilius Gaigalaitis“, – sako direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Kristina Pocienė.

Dabar geradario, įkūrusio ne vieną prieglaudą Mažojoje Lietuvoje, ir jo žmonos palaikai, parvežti iš Vokietijos, yra palaidoti Elniškės kapinėse. Čia gyveno įvairūs žmonės: seneliai ir vaikai, jauni žmonės, turintys negalią, net ir karo metu juose gyveno kelios šeimos, prižiūrėjusios įnamius. O dabar juose gali gyventi žmonės nuo 18 metų iki gyvenimo saulėlydžio.

Pasitinka su muzika

Įdomu, kad jaunimas su patriarchais nekonfliktuoja. Antai viename kambaryje gyvena negalios suriesta nekalbanti mergina, kurią kaip savo vaiką globoja senutės, ir jų neišskirtum. O šiaip kambario draugai parenkami pagal charakterį ir tautybę, nors lyderis išryškėja iš karto. Tie, kuriuos reikia sausinti ir vartyti, linkę gyventi po keturis. Labiau konfliktiškos asmenybės yra moterys, paprastai turinčios žalingų įpročių. Bet, kaip byloja liaudies išmintis, ir Jėzulis gertų, tik kad rankelės prikaltos…

Jos dažniausiai pretenzijas kelia pensijų mokėjimo dieną, kai būna neblaivios, reikalauja sau daug dėmesio. Pasitaikė keletas žmonių, labai mėgusių raustis konteineriuose, vienas miestelyje vis kaulydavo išmaldos, nors aplankę artimieji jį labai gėdydavo. Ir štai jis pasitempė, susitvarkė. Visiškai nepritapusių, kurie į globos namus buvo atvežti iš Klaipėdos gatvių, patilčių, būta nedaug, jie pasirinko klajūno dalią.

Ponia Kristina patikino, kad visi seneliai, nepaisant jų gyvenimo būdo, vienodai mylimi ir lepinami. Gyvenę padoriai žmonės dėkingi ir sako, kad globos namai – rojus žemėje, jie ir maitinami keturis-šešis kartus per dieną, ir pamyluojami, kunigų lankomi. O atėjęs iš gatvės lūšnynų milijonierius, kaip antai žmogelis, pusę metų išgyvenęs Klaipėdoje ant suolelio, barasi, kad per prasti indai (nors valgo iš porceliano), meniu per prastas.

Kai kurie senukai, sergantys senatvės demencija ar Alzheimerio liga, keliasi naktį karvės pamelžti, vandens, nes ilgisi kaimo darbų… Jie turi įvairių fantazijų, dažniausiai – kad kaimynas pasisavino jų daiktus, kurių jie ir neturėjo. Kiekvienas atvykęs naujokas gali įsirengti savo būstą kaip nori, savo baldelius ir relikvijas susidėti, jaunystės fotografijas pasikabinti. Tik kartais darbuotojams tenka įtikinėti, kad dešrigalis jau seniai yra nebevalgomas. Sumažėjo tokių, kuriems balti arkliai vaidenasi ir nori pro langą iššokti, arba per jį mėto daiktus, pagalves bei savo apatinius.

„Mes galime džiaugtis, kad globotiniai mažiau piktnaudžiauja svaigalais. Žmonės, kurie ateina čia dirbti, yra samarietiškos dvasios. Nebūtinai labiausiai mėgstamas yra tas, kuris dirba kelis dešimtmečius. Be galo mylimas yra mūsų direktorius Rimantas Ramanauskas; administracijos darbuotojus senukai vadina vardais. Mes ne namuose su šeima švenčiam Kūčias ar Kalėdas, bet pirmiausia aplankome senelius – jie mūsų laukia su žvakutėmis, šokiais ir muzika“, – sakė Kristina.

Sutaria kaip balandėliai

Elena ir Antanas Valantinai, kartu nugyvenę pusę amžiaus, paklausti, kaip praėjusią savaitę atšventė V. Gaigalaičio globos namų 75-ąjį jubiliejų, žvaliai atsakė: „Dar ir kaip šauniai.“ Sūnus, Vilniuje baigęs universitetą, ten ir liko gyventi, o senoliai, giminėms išmirus, liko vienužiai: „Senatvės niekaip neina apgauti, bet ginamės, kaip sugebam“, – sakė.

„Vyrai kaip visados neklauso“, – juokėsi senolė. O jos vyras samprotavo, kad studentiška karšta meilė greitai sudega, svarbiausia yra visą amžių savo žmogų gerbti.

„Žmona darbšti, tvarkinga buvo, penkiasdešimt metų ji tvarkė visą mano gyvenimą, ji buvo šeimos galva, jos rankose buvo pinigai. Vyrai papurkštauja ir nurimsta“, – juokėsi ponas Antanas, žmonai pasiligojus, vadžias perėmęs į savo rankas. Jis žmonai valgį ruošia, skalbia, o kai ši mezga, akių nenuleidžia, apie politiką diskutuoja.

Pokario metais Antanui teko ne tik valdišką darbą dirbti, dar ir platino obligacijas, pyliavas valstiečiams organizavo. Tarybiniam aktyvistui grėsė pavojus ir per rinkimus į tarybas, agituojant žmones balsuoti. Vienos rinkiminės būstinės, kur jiedu dirbo, rūsyje gyveno miškiniai…

Gyvenimas gražus

Sunku patikėti: Pelagėjai Memkienei sausio 5 dieną sukaks 103 metai. Močiutė dar žvali, savarankiška, savo lovelę gražiai pasikloja, tik neprigirdi. Močiutė ne tik našlė, bet neseniai ir paskutinįjį sūnų į kapus palydėjo.

„Dievas neduoda tiek vargo, kiek negali pakelti. Negaliu sakyti, kad nebuvau laiminga, neblogai viskas buvo. Dabar mano visas darbas – „rožančius“, – sakė Pelagėja. Ji viename kambaryje gyvena su pussesere Zuzana Jurgulyte, kuri daro dailias dėžutes papuošalams susidėti.

95-erių metų Lucija Albertina Arbušauskienė, nerianti fantastiškus angeliukus ir skaras, pasakojo gimusi Rygoje, kur daugelis lietuvių 1930 metais vyko dirbti fabrikuose.

Kauno klinikose, vėliau kaime akušere dirbusi medikė per 47 metus ne vienai gimdyvei gyvastį išsaugojo, šimtams kūdikių padėjo išvysti šio pasaulio šviesą. Ne kartą prie jos gatvėje padėkoti priėjo mamytė su paaugusiu vaikeliu, o vienas akušerės pacientas ją per Nemuną keltu perkėlė.

Moteris sakė, kad gyvenime reikėjo duoną užsidirbti, todėl iki šiol nebuvo laiko kūrybai. Užtat globos nameliuose rašo humoristinius scenarijus spektakliams, paskutinysis jų vadinosi „Skrybėlaitės“.

Poniai Lucijai Albertinai eilės liejasi laisvai. Įkvėpimas atėjo, kai su vaikaite važinėjo po Lietuvos parduodamas ištuštėjusias sodybas, nešienautus laukus, ir liūdnas buvo vaizdelis. Sugraudino sena moteriškė, pribėgusi pasitikti: „Gal tai mano vaikai atvažiavo?..“ Tada gimė eilėraštis „Motina“: apie vienišos moters lopšinę, tuščius inkilus, begalinį ilgesį ir skriaudas…

Meilė nerūdija

Ponia Janina Lukoševičienė – auksarankė nėrėja, vietos ansamblio dainininkė. Muzika jai padeda išgyventi sunkesnes dienas, ji yra tikras išganymas. Liaudies poetė droviai juokiasi, paprašyta paskaityti eilių apie meilę: „Atidaviau aš viską, viską. Ir nieko sau nebeturiu, atidaviau tau meilę tyrą tyrą – šaltinio krištolą, kurį kasdien geriu. O tu tada džiaugeis, o tu tada šypsojais, ir viską pasiėmęs, išėjai – kad nebegrįši – niekad netikėjau, ir kad manęs kaip elgetos bijai. O kaip skaudu, kažkas dar žeidžia mano širdį, apimta sielvarto, aš nepamiršiu dar ilgai ilgai. Dar sapnuose aš vis kartosiu, šauksiu tavo vardą, kol pamatysiu, kad juose ieškot viens kito jau neverta…“

Ivona Žiemytė, „http://www.ve.lt/?data=2009-11-18&rub=1231868832&id=1258494661“, 2009 m. lapkričio 18 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 1
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 1, 2014 @ 11:25 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →