Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Savaitės interviu.Vyskupas Mindaugas Sabutis: Tikėjimas turi mus keisti, o ne mes keisti tikėjimą pagal įgeidžius

Pagal   /  2014 gegužės 5  /  Komentarų nėra

Mindaugas Sabutis gimė 1975 metais Tauragėje. 1997 metais ordinuotas kunigu. Nuo 1998 metų gruodžio mėnesio iki šiol yra Vilniaus parapijos kunigu. 2004 metų balandžio 24 dieną buvo išrinktas vyskupu. Šiuo metu jis yra vienintelis liuteronų vyskupas Lietuvoje ir tik trečias vyskupas per visą Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios istoriją.

Tęsiame ciklą „Savaitės interviu“. Šįkart kalbiname Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupą Mindaugą Sabutį.

Mindaugas Sabutis gimė 1975 metais Tauragėje. 1997 metais ordinuotas kunigu. Nuo 1998 metų gruodžio mėnesio iki šiol yra Vilniaus parapijos kunigu. 2004 metų balandžio 24 dieną buvo išrinktas vyskupu. Šiuo metu jis yra vienintelis liuteronų vyskupas Lietuvoje ir tik trečias vyskupas per visą Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios istoriją. Vedęs. Žmona liuteronė, teologė. Abu baigė Klaipėdos universitetą, o vėliau magistro studijas Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre.

Noriu pradėti klausimu – kaip šiandien žmogui išlikti krikščionimi?

Taip pat kaip ir visais laikais. Krikščioniška tapatybė nepriklauso nuo laikotarpio, kuriame gyvename. Krikščionys gyveno ir išpažino savo tikėjimą tiek žiaurių persekiojimu laikotarpiu, kai buvo metami žvėrimis ar deginami, tiek ir tais laikais, kai buvo gundomi galia ir turtais, kai religija buvo labai politizuojama.

Patikslinu klausimą – gyvename visuomenėje, kuri tarsi išauga iš krikščioniškų vertybių pamatų. Kultūrinėje erdvėje, kurioje gyvename nemažai su krikščionybe siejamų simboliu, tačiau kartu vis didesnis kontrastas tarp krikščioniškų vertybių ir to, kas yra siūloma kaip „laimė“, „laisvė“, „geras gyvenimas“. Labai dažnai žmogus vadina save krikščionimi, tačiau tai nieko neturi bendro su gyvu tikėjimu. Įsigali krikščionybė be Kristaus…

Taip, problema tikrai egzistuoja. Vienintelis atsakymas visais laikais – orientacija į Kristų. Liuteronai pabrėžia, kad yra du svarbiausi dalykai kiekvienam krikščioniui – Dievo žodis ir sakramentai. Tikrai paprasta atsakyti, ką reiškia būti krikščionimi, daug sunkiau pasiekti, jog šis atsakymas virstų kūnu. Dievo žodžio klausymui reikia suklusimo, atvirumo Dievui, taip pat atsakomybės, tiek už save, tiek už savo artimą, už savo bendruomenę, už savo kraštą.

Šiandien dažnai pabrėžiama, kad šiuolaikinis pasaulis yra atšiaurus krikščionims. Tačiau jis toks buvo, yra ir bus. Šiame pasaulyje nebus atbaigta Naujoji Jeruzalė, nebus įkurta Dievo karalystė. Turime gyventi pasaulyje, kuris abejingas ar net priešiškas Gerajai Naujienai. Suprantu, jog lengva pasiduoti nostalgijai laikams, kai neva visuomenė buvo kur kas labiau krikščioniška, kai Bažnyčia turėjo galią, diktavo sąlygas viešajam gyvenimui. Kita vertus, tai galimybė suvokti Kristaus žodžius, jog turime būti mažutėliai. Esame negausūs, kai kada silpni ir liudijame savo ištikimybę Viešpačiui, neturėdami politinio užnugario, pasaulietinės galios. Esame kviečiami būti apaštalais.

Į tai, jog šiandien nepopuliaru būti krikščionimi, galima žvelgti kaip į Dievo dovaną. Tai pasitikrinimo metas, kai krikščioniška tapatybė nėra patvirtinima palankios socialinės ar kultūrinės terpės, bet, priešingai, turi būti išsaugota, nepaisant priešiškumo bei pagundų.

Paradoksalu, bet dažnas esame įpratę sakyti, jog negalime nuosekliai elgtis pagal krikščioniškas vertybes, nes kiti taip nedaro, nes būsime nesuprasti. Tačiau, kaip ir sakote, kiekvienas iš mūsų galime sekti Kristumi bet kurioje aplinkoje. Sekti Kristumi niekada nėra patogu, žvelgiant pasaulietiškais standartais.

Ankstyvosios krikščionybės kankiniai nesiskųsdavo, kad gyvena netinkamoje visuomenėje. Taip pat ir mūsų tautos praėjusio šimtmečio kankiniai – tremtiniai. Jie sugebėjo išsaugoti tikėjimą, išlaikyti žmogiškumą nepaprastai sudėtingomis sąlygomis, kai labai paprasta buvo sužvėrėti, palūžti. Taigi, negalime skųstis, jog dabartinės sąlygos yra kuo nors ypatingai prastos.

Išbandymo laikas – tai suklupimo akmuo. Šiandien žmogus gyvena daugybės pasirinkimų akivaizdoje. Šie pasirinkimai paprastai neatrodo labai radikalūs, bet kiekvienas iš jų svarbus. Net lengviau būtų, jei už savo tikėjimą tektų kovoti kalaviju, dar kas nors pirštu parodytų, kur yra blogis. Dabar gi tenka kiekvieną dieną su savimi kovoti, o aplinka gundo to nedaryti. Tada pradedama ieškoti kelių, kaip išvengti bet kokios atsakomybės už savo gyvenimą. Juk visi tie burtai, horoskopai – tai bandymas atsikratyti atsakomybės, perkelti ją kam nors kitam.

Kitas dalykas – Kristaus mokymas turi keletą nepopuliarių dalykų, kurie, bijau, niekada netaps populiarūs: nuolankumas ir atgaila. Tie, kurie kalba apie „patogią“ krikščionybę, labai norėtų šiuos du elementus ignoruoti. Net ir krikščionių bažnyčiose kartais bandoma ignoruoti nuolankumo, atgailos temas ir kalbėti vien apie Dievo meilę, malonę. Tačiau, akcentuodami tik tai, ką žmonės nori girdėti, mes nesame sąžiningi. Suprantu, kad nėra paprasta nuolankiai pažvelgti į savo trapumą, į savo gyvenimą, Visgi tik atgaila ir nuolankumas leidžia realistiškai vertinti savo situaciją, išlikti atviram santykyje su Dievu.

Orientyrai tarsi aiškūs krikščionims. Tačiau matau dar vieną iššūkį – Dievo Žodis šiandien labai retai priimamas kaip Geroji Naujiena. Kaip gyvybės versmė, kaip gaivinantis vėjas. Daug dažniau tai, kas surašyta Šventajame Rašte, priimama kaip kažkada pastatytas filmas, kuris rodomas vėl ir vėl. Viskas žinoma, nieko naujo, nei proto, nei širdies nepaliečia..

Paradoksas, jog apie krikščionybę Lietuvoje išmano kiekvienas. Nuo profesoriaus iki traktorininko Štai bet ko paklauskite ir atsakys, kad krikščionys ąžuolų giraites iškirto, kad bažnyčios yra turtingi UAB`ai… Deja, atrasime tikrai nedaug žmonių, kurie nuoširdžiai gilinasi į Šventąjį Raštą, kurie bando suprasti Kristaus mokymą.

Sakote, kad Šventasis Raštas žmonėms atrodo neįdomus. Mano galva, čia yra tapatybės klausimas. Krikščionis, kuris ieško gyvenimo prasmės, kuris supranta, kad visas gyvenimas yra kelionė, kasdien ieškos ir atras Šventajame Rašte daugybę gaivinančių ir stiprinančių dalykų. Aišku, kai žmogus bando išvengti, ignoruoja prasmės klausimą, tada jam ir Šventasis Raštas praranda reikšmę. Jis plaukia pasroviui, o krikščioniška tapatybė jam nepriimtina, nes reikalauja aukos. Didžiausia auka – laikas. Skaudi problema, jog daugybė žmonių nori „fast food“ krikščionybės – kad nereikėtų galvoti pačiam, kad ji būtų maloni, kad kunigai kalbėtų įdomiai ir tik tai, kas priimtina, kad muzika bažnyčiose skambėtų tokia, kuri padeda atsipalaiduoti….

Šiuolaikinis katalikų mąstytojas Peteris Kreeftas vienoje iš savo knygų teigia, kad didžiulė problema, jog šiuolaikinis žmogus nustojo ilgėtis dangaus. Kalbos apie rojų kelia nuobodulį, herojiškai pareiškiama, kad svarbiau pati kelionė nei tikslas ir kartu išsitrina suvokimas, kad šis pasaulis tėra Dievo Karalystės prieangis. Pasekmė – pradedame itin sureikšminti laikinus dalykus.

Tai irgi didele dalimi susiję su iškreiptu savojo laiko naudojimu. Kam skiria šių dienų žmogus savo laiką? Pažvelkime į Vakarų arealo žmogaus dienotvarkę: vienas ar du darbai, kurie užima didžiąją paros dalį, dar nuolatinis stresas, kuris tęsiasi po 30-40 metų, nes reikia atiduoti pasiimtą iš banko kreditą. Tada dar kelios valandos pramogoms: kompiuteriui ir televizoriui, dar sekmadieninė piligrimystė į prekybos centrą. Visas laikas „suvalgomas“ ir nelieka nė akimirkos sau, stabtelėti, susimąstyti apie prasmę, apie dvasinius poreikius. Gyvenimas – kaip kompiuterinis žaidimas, kurį stebime tarsi iš šalies, tarsi, nepavykus, būtų galima bandyti iš naujo.

Kalbos apie rojų nustoja būti nuobodžios, kai žmogus patenka į kritinę situaciją. Suserga ar susiduria su artimo žmogaus netektimi. Kai slysta iš po kojų rutina, prie kurios buvo pripratęs. Tokiomis akimirkomis dažnai vyksta vertybių perkainavimas ir žmogus, dažnai pasiekęs dugną, atranda Dievą kaip pamatą ir pradeda rūpintis šiuo Pamatu, skirti Jam laiko.

Šventoji Dvasia kiekvieną žmogų skirtingai paragina. Kartais per Šventojo Rašto skaitymą ar klausymąsi, kartais per aplinkinių pavyzdį, o neretai – per kančią.

Dar vieną dalyką noriu pabrėžti – man atrodo, tikrai verta susimąstyti dėl to, ką filosofas Nyčė pasakė prieš daugiau nei šimtą metų: žvelgiant į bažnyčion susirinkusių žmonių veidus, niekaip negali patikėti, kad Kristus prisikėlė. Kiek mes patys savyje turime prisikėlimo džiaugsmo? Ko mes tikimės iš gyvenimo? Ar kokio daikto, karjeros, „prasukti“ kokį reikalą, ar kažko daugiau?

Daug kalbate apie sekimą Kristumi apie dėmesingumą Dievo Žodžiui, tačiau šiais laikais tokios kalbos vadinamos „konservatyviomis“ ir sakoma, kad reikia modernesnės krikščionybės, kuri labiau atsižvelgtų į šių dienų žmonių lūkesčius, nuomonę. Taip pat ne kartą teko girdėti žmones vertinant vieną ar kitą kunigą, pagal tai, kiek patogiai jautiesi jo pamaldose, kiek sugebi atsipalaiduoti. Noriu paklausti, kaip pats vertinate tokias etiketes kaip „modernumas“, „konservatyvumas“? Ar krikščionybė turėtų atsižvelgti į visuomenės nuomonę?

Pradėsiu nuo to, kad iš tiesų, deja, neretai žmonių lūkesčiai Bažnyčios atžvilgiu keistoki. Ne ramybės, einant į bažnyčią, reikia ieškoti. Tik Kristus yra tikros ramybės šaltinis, o ne kunigas ar bendruomenė. Evangelijoje pasakyta – „mylėkite vieni kitus“ – tačiau tikrai nepasakyta – „reikalaukite patogumo“ iš kitų žmonių ar tikinčiųjų bendruomenės.

Aišku, kunigui visada labai patartina išklausyti visas parapijiečių pastabas, jei tik jie jas išsako. Ypač jei tai susiję su netaisyklinga kalba, neaiškia tartimi ar kitais formos dalykais. Tačiau, kalbant apie pamokslų turinį, kunigas turi galvoti išskirtinai apie ištikimybę Kristui, o ne apie tai, kad sakomos mintys gali būti nepatogios parapijiečiams.

Liuteroniškoje tradicijoje pamokslas remiasi dviem pamatais – Įstatymu ir Evangelijomis, Gerosiosiomis Naujienomis. Abu šie elementai turi papildyti vienas kitą. Nėra gerai, kai kalbama vien apie rūstaujantį Dievą, apie Dievo teisingumą ir pamirštama malonė bei meilė. Tačiau taip pat negerai, kai akcentuojama vien meilė be teisingumo.

Na, o kai kalbama apie visuomenės nuomonę, man visada norisi paklausti – kieno tai nuomonė? Ar Bažnyčia turi atsižvelgti į žmonių, kuriems visai nerūpi Kristus, nuomonę? Ar didelė visuomenės dalis nėra tarsi vandens augalai, kurie plaukia pasroviui, kur vėjas pučia, ir taip pat keičiasi jų nuomonė?

Tačiau egzistuoja pakankamai aiški riba, kurią galima nubrėžti, išskirstant liuteronų bažnyčias į dvi dalis – labiau konservatyvią ir labiau modernistinę?

Liuteronų Bažnyčioje regime skaudžias prieštaras tarp bendruomenių, kurios labiau akcentuoja Biblinę tradiciją, ir tų, kurie bando perimti šių laikų vėjus. Kartais vartojami ir konservatyvumo bei modernumo terminai, bet man geriau patinka kalbėti apie išpažįstančią ir ideologizuotą bažnyčias. Vienybė tarp jų iš tiesų suardyta ir vargu ar realu tikėtis, jog kada bus atkurta.

Požiūris į homoseksualių žmonių sąjungas tėra vienas iš nesutarimo taškų. Jis, mano galva, puikiai atskleidžia iškilusią dilemą: ar išlaikyti ištikimybę Šventojo Rašto tradicijai, ar pasiduoti politiniam spaudimui ir teigti, kad kai kurios Šventojo Rašto dalys jau atgyvenusios, netinka šių laikų pasauliui. Esą ne tikėjimas turi mus keisti, bet mes turime keisti savo tikėjimą pagal laiko madas.

Jūs laikotės įsitikinimo, kad šeimos, kurios pagrindas yra vyro ir moters santuoka, samprata turi pamatą Šventajame Rašte?

Be abejonės. Negaliu suprasti, kai dabar tų bažnyčių, kur tuokia homoseksualus, kunigai bando aiškinti, jog šeimai pakanka trijų dalykų: meilės, abipusio rūpesčio ir pašaukimo būti kartu visam gyvenimui. Tačiau ar tikrai šito gana? Kodėl du žmonės, o ne penki ar šeši? Į šį klausimą aiškaus atsakymo neišgirdau.

Liuteronų Bažnyčioje Šventasis Raštas vaidina itin svarbų vaidmenį. Ar sugrįžo Biblijos skaitymo tradicija ir į lietuvių liuteronų šeimas?

Iš tiesų, kalbant apie santykį su Šventuoju Raštu, labai svarbus dalykas yra šeima. Nes šio santykio nesukursi per kokius nors kursus ar paskaitas. Čia labai daug reiškia tėvų pavyzdys. Taip pat, mano galva, labai svarbu ritmingumas, kai žmogus Dievo Žodį skaito, gilinasi ir apmąsto reguliariai. Tada atrandami atsakymai į klausimus, kurie kirbėjo,

Tikėjimo praktikų įnešimas į šeimą, mano įsitikinimu, lieka didžiausias sielovadinis uždavinys. Būtina pasiekti, kad Dievas nebūtų uždarytas bažnyčioje, kur, tarsi žvėris zoologijos sode, aplankomas sekmadieniais ar kelis kartus per metus, bet Jo artuma būtų atpažįstama kasdieniame gyvenime, kiekviename žingsnyje.

Katalikų Bažnyčia šalia Šventojo Rašto akcentuoja Tradicijos svarbą, o kaip liuteronai?

Liuteronų Bažnyčiai tradicija yra labai svarbus dalykas. Mes tikrai gerbiame tradiciją ir nelaikome save nauja Bažnyčia, sukilusia prieš tradiciją ar nusprendusią viską pradėti iš naujo, nukertant šaknis. Mes tikrai nekovojame prieš Katalikų Bažnyčią, o save laikome reformuotais katalikais. Manome, kad tradicija – tai daugelio kartų patirtis, tai didžiulė stiprybė. Man sunku suprasti krikščionis, kurie atverčia Bibliją ir sako – aš atradau gyvą tikėjimą, o visos tradicinės Bažnyčios to tikėjimo neturi. Toks žmogus nesusimąsto apie tai, kaip pati Biblija mums perteikta, arba kad būtent tradicija subrandino trejybinę Dievo sampratą.

Ar daug Lietuvos liuteronų emigravo?

Deja, emigracija mus palietė tikrai skaudžiai. Tradiciškai Lietuvos liuteronai turi daug giminių užsienyje ir tas giminystės ryšys daug ką paskatino išvykti dar prieš didžiąją emigracijos bangą. Kitas dalykas – nemažiau skaudi yra ir migracija Lietuvos viduje, kai tuštėja kažkada tankiai apgyvendintos vietovės ir žmonės keliasi į didmiesčius. Tenka sukti galvą, ką daryti su bažnyčiomis ištuštėjusiose vietovėse, kuriose vargu ar greitu laiku padaugės gyventojų.

Nepaisant emigracijos žaizdų, laikomės. Aišku, kaip ir visas krikščionių Bažnyčias Lietuvoje kankina tos pačios administracinės problemos – trūksta laiko, pinigų ir žmonių. Tikrai gaila, jog tenka kalbėti apie Lietuvos valdžios abejingumą liuteroniškam kultūriniam paveldui. Šiuo aspektu nelabai teisinga, kai Katalikų Bažnyčios paveldu gana intensyviai rūpinamasi, valdžia skiria nemažas lėšas, o liuteronų prašymai atsimuša tarsi į sieną. Pavyzdžiui, Nidoje katalikų bažnyčia pastatyta aktyviai remiant valstybei ir dabar savivaldybės remiama, o, kai prašome nedidelių investicijų, kurios leistų atnaujinti liuteronų bažnyčią Nidoje, kurioje kas vasarą vyksta daug renginių, tai gauname savivaldybės atsakymą, jog nėra galimybių. Taip pat ir su paveldu Mažojoje Lietuvoje. Susidaro įspūdis, kad valdžiai atrodo, jog tai vokiečių, o ne lietuvių reikalas rūpintis mūsų valstybės teritorijoje esančiais ilgą istoriją turinčiais statiniais.

Na, bet kaip sakiau pokalbio pradžioje – visos dabarties problemos labai menkos, kai palygini su tomis, kurias teko kęsti valdžios persekiotiems mūsų seneliams ar krikščionims kankiniams.

Dėkui už pokalbį.

Kalbino Andrius Navickas, „http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/72883“, 2008 m. sausio 22 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 5, 2014 @ 2:34 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →