Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Sausio 15-osios išvakarėse

Pagal   /  2014 gegužės 25  /  Komentarų nėra

Sausio 15-oji, kaip ją betraktuotume (net ir „nikžentaitiška prasme“), – jau „įsirašė“ į Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos Istoriją.

Sausio 15-oji, kaip ją betraktuotume (net ir „nikžentaitiška prasme“), – jau „įsirašė“ į Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos Istoriją. 1923 m. sausio įvykiai lėmė, kad Klaipėda ir visas kraštas tapo neatskiriama Lietuvos dalimi (jų kontekste ir 1939- 1945-ieji tampa „nelemtu epizodu“).

Manytume, jau pribrendo laikas atviram pokalbiui, įsiklausymui į faktus, detales ir – vienų į kitus; atėjo laikas pripažinti – Tiesa ne visad švyti balta nekaltybės spalva, dažniausiai joje išsilydo įvairiausių atspalvių „lašai“.

Skaitytojams siūlome išklausyti ir tų dienų liudininko bei dalyvio žodžius (pasirašymas tik inicialais nenuneigia asmenybės „autentiškumo“). Taip, iš šio pasakojimo ne itin paaiškės pati krašto, svarbiausia – Klaipėdos, jos prefektūros užėmimo eiga. Bet galime suprasti pasakotoją buvus Budrio (taip taip, Polovinsko, tojo 1921-1923 m. Lietuvos kariuomenės Gen. štabo kontražvalgybos viršininko, tapusio „sukilimo vadu“) ryšininku ir žvalgu. Žinia, ir ne kiekvieną p.K-o žodį galime tiesmukai priimti – pasakojime daug patetiškos retorikos, „propagandos“… Bet kodėl tai negali būti nuoširdu? – A. P.

IŠ KLAIPĖDOS SUKILĖLIŲ UŽRAŠŲ

1. Prieš pat Sukilimą

Tikrųjų Tautos sūnų širdyse nuo amžių deganti Tėvynės meilės ugnelė liepsnote liepsnojo karta iš kartos. Juo labiau Germanai stengėsi tą ugnelę užslopinti, tuo labiau jos kibirkštys plėtėsi ir veržėsi į atšąlusiais jau tautiečių širdis. Pagaliau nusikratėm Germaną![Pasibaigus I-ajam p. karui] Manėm, kad būsim laisvi ir prisiglausim prie mūsų bendros Močiutės, bet kur tau!Gobšioji Santarvė užsodino mums ant sprando Prancūzą! Manėm, kad tai neilgam dar, kol sutvarkys šalies reikalus. Bet kadangi jau trys metai pabėgo, o mūsų reikalai dar vis „rišami“, tuo tarpu kaip grobuonys Lenkai ir visokie „Freištatininkai“ pradėjo kurti sau lizdus, trūko mūsų kantrybė… Ir dar prieš Naujuosius metus kiekvieno Mažosios Lietuvos Lietuvio sieloje „Sutraukykim vergijos pančius!” kaip kanklių stygos skambėjo…Visų širdys, rodos, smarkiau ėmė plakti, ir visai kitas ūpas jautėsi pas būrus. Visų akys buvo atkreiptos į Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetų darbus, tų Komitetų, kuriuos patys sutvėrėme. Noras išsivaduoti iš svetimšalių jungo buvo didžiausias. Visi šnekučiavosi, galvojo, kaip būtų prisijungus prie Didž.Lietuvos. Ir visų mintys vienodos: Lietuvių Tauta tur būti nedaloma vieneta! Tik laukėm tos valandos, kada gausim paliepimą iš Vyr. Gelbėjimo Komiteto, t.y. nuo mūsų Patriarcho Martyno Jankaus, kuris būdamas jau žilam plauke, bet savo tokiu didvyrišku darbu jaudino Jaunlietuvių sielas.

2. Sukilimas!

Sujudo visas Klaipėdos kraštas! Kas tik jautėsi tikru Lietuviu, stojo gelbėti Kraštą iš vergijos. Jau retežiai (lenciūgai) trūko!.. Tai buvo š.m. sausio m. 10 d., kada Sukilėliai pasirodė kai kuriose vietose. Savanorių būriai plaukte plaukė į vyriausįjį Sukilėlių Štabą. Ir taip poros dienų bėgy lyg jūros vanduo apsėmėm visą Kraštą iki Nemuno, tik dar pati Klaipėda nenusileidžia, Prancūzų kulkosvydžių tvora aptverta. Vilties nenustojame, nes didvyriškas pasiryžimas matėsi kiekvieno akyse; tartum jos liepsnojo iš tikrųjų karšta ugnele.

Ore balti laukai, sniegu apdengti. Tamsi naktis ir kulkosvydžių tarškėjimas pranašauja linskmesnį Rytojų: sniegu [žengdamas-?] „Klaipėdoj būsim!“ – kiekvienas galvojo. Tikrieji jos šeimininkai beldžiasi į duris… Gal pramuš, pralauš vieną vartų lentelę, ir tuomet svetimšaliai „Nach Vaterland!” Prieš Tautos norą ir pasiryžimą sudrebės jie- ims tirpti kaip ledas, saulutės kaitinamas…

Rambynas mūsų!- atėjo žinia. Tai garsi Senovės Lietuvių šventovė, čia visų Mažosios Lietuvos Brolių širdys, nors amžius nešusios svetimųjų jungą, atsikvėpdavo; čia vienijosi sielų jausmai, ne kartą minint Brolius Didž.Lietuvos, tuolaik irgi vergijos retežiais apkaustytus.

Yra žinių, kad Klaipėdoj apsiginklavo ir Vokiečių „Auslenderiai“ – žandarai, kurie suskubo išsprukti iš provincijos miestelių ir susispiesti po Prancūzų vėliava, ir kad mūsisškiai pagavo jų 2 automobiliu, kuriuose rasta: 10 ginkluotų žandarų, 4 kulkosvydžiai, 50 granatų ir keletas revolverių. Reiškia, karas kaip reikiant.

Gi Sukilėlių būriai traukia ir traukia Klaipėdos linkui…

3. Ties Klaipėdos sienomis

Sausio 14 d. rytas. Saulutė stengiasi savo spinduliais prakirsti debesius ir parodyt žmonėms malonią šypseną. Apie Klaipėdos miestą nieko ypatingo- viskas vietoje. Naktį priešas, matomai baimės pagautas, šaudė iš kulkosvydžių ir šautuvų, bet visai negyvai, tartum jų „Freištatas“ kvėpuoja paskutiniu oru ir daugiau bus „vorbei“. Mūsų ūpas toksai pat kaip ir buvo, tik pasiutiškas noras užimti Klaipėdą niekaip negal pereiti. Na, kaip sakoma: „Jei norėsi- laimėsi!”, tai ir vaduojamės tuo, pasitikėdami savo pajėgomis.

Krucken-Goerge namų stogai apdengti sniegu. Šioks toks šaltutis sugrendė žemės plutą, ir jau vaikščiojimas po laukus yra patogesnis, nes iki šiol turėjome purvyną klampoti Visi „išmiegoję“ dairosi, kad gavus vandens ir nors kiek pratrynus akis… Miegoti tai tenka su visais „patogumais“: grindys, šiaudai ir šautuvas apsidengti…

Iš ryto pusės kiek pradėjo snigti, bet paskui kiek prasiblaivė ir vėl pradėjo… Su draugu A.M. tuoj po pietų, sningant, išsirengėm į pozicijas, duotą uždavinį atlikti. Aplinkui nei vieno žmogaus , matomai, kad visi apkasuose bei už namų paislėpę, budi ir laukia, ar neišlys iš kur nors „Auslenderis“. Ėjome kairiąja plento puse. Sniegas jau liovė snigti, visai parsiblaivė. Sutarškėjo kulkosvydis… Kulkos ėmė zvimbti pro ausis… Kniūpsti puolėm į griovį ir laukėm, kol nustos šaudę. Kadangi šaudė be perstojimo, tai turėjome šliaužti kaip kirminai vandens pilnu grioveliu į plento pusę. Tilto skylė buvo ne per didžiausia, vos vienam žmogui pralendama. Kadangi po tiltu buvo nemažai vandens, tai visai sušlapom ir prisėmėm batelius. Pastebėjom Savąjį [saviškį], užsiglaudusį už čia pat stovinčio namo sienos; jis mums rodė ženklu, kad toji pusė, kur mes ėjom, yra atvira ir pavojinga. Prisiartinę prie Savojo, šūktelėjom „Trauktukas“, tai yra slaptažodis, kuris yra vienintelis leidimas pozicijoje.

Mūsų sargybinis nupasakojo, kad mudu buvom labai neatsargiu ir tik mus gelbėjo iš dangaus krintantis sniegas, kurio dėka priešas negalėjo mus pastebėti. Ir kaip jau prasiblaivė, tai ir „šventino“ mus iš kulkosvydžių ir [supratome -?], gerai padarėm, kad lindome po apačia tilto, nes kitaip nebuvo tos vietos, kuri priešo „bitelėms“ būtų neprieinama.

„Auslenderių“ kulkosvydis kiek nusiramino, ir tik kur ne kur pokšėjo šautuvai. Įėjom į namuko vidų, kur atradom kovos didvyrius ir jų vadą M.; čia gyventojas Vokietys, bet mums reiškė palankumo; jis pripylė dvi taures vyno, bet mes negėrėme, duodami suprasti, kad tokios vaišės mums visai nerūpi. Pasikalbėję su savo Broliukais, traukėm į Vyriausįjį Štabą, į Krucken-Goerge, gėrėdamies, kad ūpas apkasuose daug geresnis negu užpakaly. Ėjom nepavojinga kelio puse, kurią nurodė Užtvaros Viršininkas.

Grįžę štaban, pasidalijom su draugais įgytais įspūdžiais, kurie ilgainiui[ilgam-?] sielose pasiliks. Vyriausias Vadas Budrys, patenkintas mūsų apžvalga, išsirengė eiti į Bachman dvarą, kur stovėjo 1-oji Kompanija. Dabar eidami, jau nešėmės Kovos Draugams dovanų – laikraščių ir papirosų.

Nežiūrint į kulkų zvimbimą, laimingai pasiekėme Bachmaną. Viską atlikę, „Auselenderių“ kulkų lydimi, grįžom.

Klaipėda visai arti. Saulutė juostomis žeria spinduliais miesto namų stogus, tartum duodama suprasti, kad Kraštas bus laimingas tik tada, kai prisiglaus prie Močiutės Lietuvos. Bet tuoj juodieji debesys aptraukė padangę, o „bitelės“ vis ūžė po apylenkes.

Kiek užvalgę, temstant su draugais A.M. ir P.Š. išvykau į tas sargybas, kur smarkiau bėrė kulkosvydžiu priešas, tai yra ties pat Klaipėda, prie tilto ant upės Dangės. Nešėm dovanų, laikraščių ir papirosų. Priešas nepastebėjo – viską atlikę, grįžom Štaban.

4. Sausio 14 – 15 naktį

Naktis. Vėjas ėmė staugti vilkų balsais, ūždamas skverbėsi kalnų bei sodybų protarpiais, nešė su savim ką tik pagaudamas. Pūga baisi! Mes kone visi trankėmės po laukus, darydami žvalgybą, ar nepasirodys iš kur priešas. Fronte tyla, tik retkarčiais kai kur sustaugia „bitelė“, lyg pranašaudama priešo silpnumą. Ir taip iki nakties trečios valandos. Nuo trečios Mūsiškiai ėmė šaudyti. Sujudo priešas ir ėmė berti iš visų pusių švino kulkomis. Ir taip iki ryto švytoja ir rausta padangė. Visi laukia rytojaus, kad sužinojus mūšio pasekmes. Laukiam, nekantraujam… Aš ir Draugas P.K. vis dar žve[a]lgavom…

5. Šuo su kate viename maiše

Sausio 15 d. rytas. Fronte kiek nurimo: pūga ir kovos. Gavom žinią, kad užimti kai kurie Klaipėdos Priemiesčiai. Dešiniajame sparne girdėjosi dar kulkosvydžių klegėsys. Štai, Mūsiškiai atvaro 20 belaisvių – Prancūzus ir Vokiečius drauge. Žmonės subėgę ėmė juoktis, kad tokie dideli priešininkai galų gale įlindo į vieną maišą. Gražų įspūdį padarė Amerikonas Fotografas, kuris su kino aparatu „Bičiulius“, dar [juos] bevarant, nutraukė. Tai svarbus dokumentas naujajai Istorijai, kad Prancūzai ir Vokiečiai drauge, pirmą kartą, Lietuvių nelaisvėje. Belaisvių tarpe buvo vienas Prancūzų Karininkas, kuris labai nejaukiai jautėsi, patekęs į civilių Sukilėlių nagus.

Ką gi, nors jie mūsų ir priešininkai, bet „nabagėliai“ pavargę, išalkę. Tuoj pataisėm valgyti ir dar ne by[bet] ko: kiaušienės, sviesto, blynų (plincų) ir kitų gardumynų, taip kad bevalgant mūsų „svečiams“ net ausys lepsėjo. Tiesą pasakius, ir ėdimas jų buvo nesvietiškas, kad kerta, tai kerta; tuo labiau Karininkas, matomai, kad jis porą dienų nevalgęs buvo.

Mūsų „sveteliai“, kiek užvalgę, ėmė tarp savęs net kalbėtis, kad pas Lietuvius nelaisvėj nebloga yra. Suimtieji žandarai skundė Prancūzus, kad juos prievarta stūmė muštis su Lietuviais, o kas nenorėjo eiti, tą grasino sušaudyti. Atvežta vienas sužeistas ir trys užmušti iš mūsų pusės. Visi nuliūdo ir nulenkė galvas, atiduodami jiems pagarbą. Fronte suklegėjo kulkosvydžiai.

6. Klaipėda mūsų!

Jau šaudymo garsai ėmė tolintis nuo mūsų [surinkta klaidingai ankstesnės pastraipos gabalėlis]

Krucken-Goerge… Miesto gatvėse jau!..

Mudu su dr. A.M., su pirmąja grupe, išvykom į pagalbą. Ir ką gi? Prižygiavome tąjį tiltą, nuo kurio mus „Auslenderiai“ apšaudė iš kulkosvydžių, jau čia jų nėra, o Mūsiškių sargyba stovi. Gerai! Žygiuojam pirmyn, miestan… Prancūzai atsišaudydami traukiasi… Jau viskas pasiduoda į mūsų rankas: Petisnė, Prefektūra, stotis ir visas miestas! Prancūzai jau atrodė prancūzėliai, nes beregint iškišo iš savo būsto (kvartėro) baltą drobulę kaipo pasidavimo ženklą. Priešas nugalėtas! Žmonės bėga, sveikina Sukilėlių „Armiją“ ir gėrėjas, kad Pasaulio Galiūnai sudrebėjo nuo Lietuvio-Sermėgio rankos. Su dr. A.M. skubiai sėdome į vežimą ir grįžom su linksma žinia Štaban.

Vyriausiais Vadas Budrys pasakė Prancūzų karininkui, kad Klaipėda mūsų; tasai visai nustebo, tartum mes jam atrodėm daug galingesni negu Prancūzija; tai buvo matyt iš jo nusiminimo. Visi, kas gyvas, skubino Miesto linkui. Su draugais, paėmę literatūros maišą (žaką), irgi skubinom. Vos tik išėjom ant plento, ir mus poaėmė su savim, neatsimenu katras iš Vadų, į tą automobilį, kuris atimtas nuo vokiečių, ir nuvežė į pat Miestą. Žmonės sveikino Sukilėlius kaip tik mokėdami. Ėmėme lipdyti atsišaukimus, tai tiesiog apsiginti nuo minios negalima buvo; visi prašo – vieni: „Duok man vieną“, [kiti] „Gib mir eine“…

Žmonės kuopavosi (susirinko į krūveles) gatvėse ir kalbėjo, kad Laisvės Saulutė Klaipėdai patekėjusi… Visų ūpas pakilęs. Didvyriai vaikščioja užkariautomis Miesto gatvėmis; viens kitam rodinėja, pasakoja, kuriose namų kertėse teko susiremti su Prancūzais bei Vokiečiais žandarais.

Tai buvo Sausio 15 d. vakare, saulutei nusileidus.

7. Kovų audrai praėjus

Džiaugiasi gyventojai, sulaukę Išvaduotojų. Kas tik galėdamas stengiasi prisidėti prie bendro Atgimimo Darbo. Moterys Kovotojus vaišina šokoladu… Saulutė tartum daug linksmiau šviečia, ir dangus visai nusiblaivė. Jau tokie juodi debesys neslankioja Klaipėdos padangėmis.

Tik staiga bėga gatve žmonės ir šaukia „Pilsudski!“… Paaiškėjo, kad tai Lenkų laivas atplaukė į Uostą. Nuėjau į Uostą. Nagi, šimtai žmonių susirinkę ant kranto ir grūmoja kumščiais, „verfluchte Polen!” šaukdami. O pas vyriausiąjį mūsų Štabą minia (daugybė) žmonių reikalaute reikalavo, kad kuo greičiausiai varytume lauk Prancūzus, nes, anot jų, jie Lnekus pasikvietė į talką… Ir iš tikrųjų, Lenkijai „dėkui“ reikia tarti, kad jie savo laivą, kuris vadinas „Komendant Pilsudski“, atsiuntė. Lenkai tuo laiku padarė nepaprastai didelę propagandą – Lietuvos naudai! „Komendant Pilsudski“ (savo išvaizda primena ne karo laivą, bet didelę geldą) pabėgo jūron!

Atplaukus Anglų laivui, žmonės nurimo; visi buvo patenkinti, nes Anglai žmonių Sukilimui reiškė pritarimo.

Dabar visų Sukilėlių mintys vienodos – šalin rubežius tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos!

Klaipėda, 1923 m. Sausio 18 d.

Sukilėlis J.K-as

Parengė Astrida Petraitytė, Vilnius, „Iš: „Prūsų Lietuvių Balsas“, 1923 m. vasaris, Nr. 31, 34, 35″, 2007 m. sausio 11 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 25
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 25, 2014 @ 6:11 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →