Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Saulė ridinėjasi po Aukštujus

Pagal   /  2014 gegužės 24  /  Komentarų nėra

Saulė ridinėjasi po Aukštujus

1. „Ir lazdą jau padėjau…“

Radijo pjesė, skirta Ievai Simonaitytei, Lietuvos radijas, 2

2. Rusnės etiudai

Apie salos žvejų gyvenimą (Augustas Dėvilaitis), žrn. „Pergalė“, 1967, Nr. 8.

3. Žuvininkai mes esmi

Tautosakos pateikėjo, Dievo žodžio sakytojo Augusto Dėvilaičio atminimui, „Voruta“, 1997 VIII 1-8 d., Nr. 29 (311)

4. Plauk laivelis Nemunu (Erčius Jurgenaitis), „Voruta“, 1998 II 28, Nr. 9 (339)

5. Vėjas nuo marių

Apie tautosakos pateikėją Adomą Goberį (1901-1988) iš Skirvytės kaimo, „Voruta“, 1998 III 28, Nr. 13 (343)

6. Rasa ant briedžio ragų

Kazimieras ir Valerija Barviai, jų vaikai Rasa ir Gintaras, gimę Rusnėje (nebaigta)

7. Ne tiek saulės, kiek pro langą

Apie surinkimininkę Mėtą Pažėraitę Klumbienę, gimusią 1910 III 24 Miškogaliuose, dabar Petreliai, netoli Saugų, „Voruta“, 2002 VIII 24, Nr. 16 (514)

8. Kožnas savo rūgštį turi

Išėjus Čikagoje gyvenančio verslininko, Rusnės-Kintų surinkimininkų sūnaus Kurto Vėliaus autobiografinei knygai „Dvyliktoji diena“. Knygos pristatymas vyko Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, dalyvaujant autoriui, „Voruta“, 2002 X 19, Nr. 20 (58)

9. Ką pasakyčiau motinai?

Apsilankius dailininkės Lidijos Meškaitytės (1926-1993) gimtinėje Antšvenčiuose, „Voruta“, 2002 X 5, Nr. 19 (517)

10. Karaliavimas prie Minijos

Klaipėdoje įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija mokytojai Editai Barauskienei už novelių knygą „Vyžeikių karalienė“. Pasakojimai apie Ievą Simonaitytę. „Voruta“, 1999, Nr. 17 (395)

11. Krikštų žirgeliai mena kelionę į amžinybę

Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatytas tarpkarinis vaizduojamojo meno projektas „Krikštai mene“, „Lietuvos aidas“, 2001 XI 24, Nr. 271

12. Kaip reikia Lietuvą didn’t

Svečiuose pas klaipėdiškę dailininkę Evą Labutytę, „Voruta“, 2002 XI 19, Nr. 21 (519)

13. Kas išbaidė paukštę devynsparnę?

Profesorei Birutei Baltrušaitytei–Masionienei spalio 24 d. būtų sukakę penkiasdešimt šešeri…. „Diena“, 1996, Nr. 245 (671)

14. Prie Minijos vingio

Klaipėdietis dailininkas Edvardas Malinauskas, „Tiesa“, 1991, Nr. 76 (14582)

15. Liko tik keli laiškai seseriai

Apie Ievos Simonaitytės seserį Mariją Šiliauskienę ir dukterėčią Evą Giną Šiliauskaitę (+ du E. S. Laiškai), „Voruta“, 1998 I 31, Nr. 5 (335)

16. Ak gražus dangau, tėviškė gerųjų

Priekulėje atidengtas Dalios Matulaitės paminklas „Šventvakarių Evė“, skirtas rašytojai I. Simonaitytei, „Voruta“, 1997 VII 1-31, Nr. 25-28 (307-310)

„Ir lazdą jau padėjau“

(Radijo pjesė rašytojos Ievos Simonaitytės gimimo 100-osioms metinėms)

(Ievos Simonaitytės balso įrašas. „Kas atsitiko priebutyje“)

Autorius

Po karo pajūrio dangus buvo labai skylėtas. Pro tas skyles ir dabar vėjai pučia. Atsikėlėliams iš visos Lietuvos buvo ypač šalta. Dangstėmės Mažvydu, Donelaičiu, o 7-ajame dešimtmetyje – Vydūnu ir Simonaityte.

I. Simonaitytei dar buvo likę keliolika metų šios žemės kelionei pabaigti, kai jos prireikė Klaipėdoje. Bent aš taip manau. Juk buvo jos 50-metis, 60-metis, – o iš Klaipėdos net telegramos nesulaukė…

Atšventusi savo 70-metį uostamiestyje (sostinėje, žinoma, irgi), ji pradėjo rašyti romaną „Paskutinė Kūnelio kelionė“. Rašė prisibijodama, kad skaitytojas dabar gali likti abejingas klaipėdiškių likimui. Kaip paaiškinsi cenzūruotam žmogui, kodėl lietuvininkas palieka tėvynę ir išvažiuoja gyventi į Vokietiją? Nelyginant, kad tremtinys veržtųsi iš Lietuvos atgal į Sibirą?

Ji leidžia vasaras Priekulėje, savo namelyje prie Minijos vingio, nė vieno iš saviškių, ničnieko – neišsižadėdama. Nors gal kas ir norėtų, kad ji vaidintų senutę, ji tokia nėra. Geriau vaidinti save – Ievą Simonaitytę, – jeigu reikia.

* * *

(I. Simonaitytė savo kambarėlyje antrajame aukšte su dideliu balkonu virš verandos. Į palangę ir balkono grindis barbena lietus).

Simonaitytė:

– Visą dieną lyja, kad net katės kniaukia, kaip pasakytų klaipėdiškis. Šaltis ir drėgmė kaulus smelkia. Bet ką tu žmogus padarysi, negi muštis eisi. Iš Klaipėdos atsiųsti darbininkai mano namelyje vertė, kalė, gręžė, pinigų negailėdami, bet, atrodo, nė negalvojo apie tai, kad vasarą aš čia turėsiu gyventi.

(Laiptais užbėga Domutė)

Domutė:

– Rašytoja, du vyrai laukia apačioje ir sako, kad jūs juos kvietėte.

Simonaitytė:

– Žegnokis, Domute, neprisimenu. (Sunkiai leidžiasi laiptais) Kas ten?

Antanas:

– Norime jūsų židinį apžiūrėti.

Simonaitytė:

– A, čia Antanas… Bet jūsų batai nešvarūs.

Antanas:

– Mes batus nusiausime.

Simonaitytė:

– O gal judviejų kojinės suplyšusios?

Antanas:

– Ką?

Domutė:

– Rašytoja klausia, gal jūsų kojinės suplyšusios.

Antanas (supratęs nusijuokia):

– Ne, galime parodyti

Simonaitytė:

– Jeigu taip, įeikite, juk nesikalbėsima priebutyje. (Praklibikščiuoja). Tik man reikia sėstis, na, aš išsitiesiu ant sofos, o judu taisykitės, kur patogiau. Gal Domutė mums atneš kavos ir prie kavos trupučiuką.

Vyrai:

– Hmm…

Simonaitytė (įsitaiso sofoje):

– Ta mano vargšė kojelė.

Antanas:

– Kaip čia gražiai viskas įrengta. Negi tai tikras marmuras?

Simonaitytė:

– Marmuras, o kaipgi. Padarė lyg kokį mauzoliejų man dar gyvai esant.

Antano draugas:

– O sienos kokios originalios. Panašias mačiau Klaipėdos Dailės kombinato inžinieriaus kabinete. Atrodo lyg rasos lašai. Bet ir gėlių jūs, rašytoja, negailit, pilnos vazos primerktos.

Simonaitytė:

– Būtų negaila, tik greitai vysta.

Antanas:

– Tai gal joms čia tamsu.

Simonaitytė:

– Šviesos gal ir užtektų, bet šalta.

Vyrai:

– Brrr, tikrai vėsu, žvarbu…

Antanas:

– Rašytoja, kaip žadėjau, atvedžiau jums krosnių meistrą.

Jis – tikras talentas. Pažiūrėjęs į senoviškus koklius, tuoj pasako, kada ir kur jie buvo pagaminti – Vokietijoje, Olandijoje, Rusijoje ar dar kur. Nemirktelėjęs atspės ir kokia jie padengta glazūra ar emaliu…

Antano draugas:

– Kai restauravo Šatrijos Raganos gimtinę Medingėnuose – mane kvietė. Baroko ir rokoko laikotarpio krosnys buvo puošiamos ryškiu reljefiniu dekoru, įmantrių formų kokliais. Nuo XX a. pradžios buvo daromi tik balti kokliai. Dabar latviai restauruoja vokiečių Lietuvos pasienyje statytas pilis, tai…

Simonaitytė (pertraukia):

– Esu daugiau krosnių ir židinių mačiusi, negu judu, bet nežinojau, kaip jie statomi. Geriau pagalvokite, ką reikėtų padaryti, kad mano židinys liktų gražus ir šildytų.

Antanas:

– Taip, čia iš tikrųjų šalta. Sakot – židinys netraukia?

Simonaitytė:

– Netraukia.

Antanas:

– O kodėl?

Simonaitytė:

– Ką aš žinau? Jūs juk meistrai. Patys galit išbandyti. Va, imkit popieriaus ir užkurkite.

Antanas (suglamžo popierių ir brūkšteli degtuką):

– Tikrai netraukia. Dūmai plūsta į kambarį.

Antano draugas:

– Hmm… reikės pagalvoti, kas čia galėtų būti..?

Simonaitytė:

– Tik begalvodami neužmirškit, kad po vasaros žiema ateina. Žiemot aš išvažiuoju į Vilnių. Man šilumos dabar reikia. Juk tokiomis sugrubusiomis rankomis (pučia rankas) aš negaliu rašyti. (Atsidaro durys, žingsniai) O štai ir mūsų kava Domute, paimk mums šio to iš spintos… (barkšteli lėkštės, stikliukai). Prašom. (Girdėti, kaip vyrai geria pasigardžiuodami)

Antanas:

– Ar man akyse po taurelės prašviesėjo, ar dangus blaivosi? (Juokiasi. Per alasą I. Simonaitytės balsas): „Gal dar po vieną?“

Antano draugas:

– Taigi, taip sakant – ant kitos kojos. Lyti tikrai nustojo. Per radiją girdėjau, kad savaitgalį bus giedra.

Simonaitytė (po pauzės):

– Tai kada mudu, Antanai, važiuosiva?

Antanas:

– O kur?

Simonaitytė:

– Niekur, tik pasivažinėti su arkliuku. Reikalams aš turiu automobilį. Juk siūlei, negi užmiršai?

Antanas:

– Oi, ne, rašytoja, neužmiršau. Tik reikia pirma pasirengti, vežimuką nudažyti, nulakuoti. (Po pauzės) O gal būtų geriau palaukti žiemos su rogėmis… (Antano balsas pamažu tolsta. Fone muzika, pasigirsta Simonaitytės balsas)

II

Simonaitytė:

– Norit žinoti, ką aš šiuo momentu galvoju? Galiu pasakyti. Domutė nuėjo pirkti antį pietums. Sakau: nupirk dvi. Vieną duosime Erikai. Nupirko. Ką tik atsiminiau, kad Domutė atiduodama antį Erikai, neimtų iš jos pinigų. Nuėjau jai tatai pasakyti. O ji štai besigrumianti su antimis – nesiduoda išskiriamos, bjaurybės. Ėjau ir aš į tą kovą. Bet ką tu žmogus padarysi: vienos dešinė ranka opi, antros — kairė. Pakišome po palme, tegu pirma atitirpsta – antis, žinoma ne Domutė, Domutė putoja, dūksta…

Šiandien, o gal jau vakar, buvo prisistačiusi Priekulės mokykla, aptvarkė mano visą daržą, alpinariumą. Net rožių gavau. Palangėje pasodinome. Greitai pradės žydėti. Akacijos dabar pačiame žydėjime, jazminai tarsi apsnigti. O erškėtrožės seniai jau puošia mano darželį. Lakštingalas, dar vienas erzina mane tokiu skambiu balsu. O gegutė šiemet stačiai persistengė…

(Muzikinė pauzė)

III

Simonaitytė:

– Sakau, Antanai, tokių žirgų lenktynių Priekulėj dar nėra buvę.

Antanas:

– Tikrai. Tiek raitelių ir tiek daug svečių. Kai kurių aš net nepažįstu.

(Po pauzės)

– Štai tie – tai Priekulės žirgai. O šalia jodinėja Pagėgių „Nemuno“ žirgyno vyrai. Į parko pusę nujojo Latvijos raitelis. Koks nervingas jo žirgas – gyvulys, muisto galvą be perstojo.

Simonaitytė:

– Geriau, kai žirgas trypia kojomis, ar ne?

Antanas:

– Žinoma, toks gerai šoka per kliūtis, tik laikykis.

Simonaitytė:

– Tu sėsk, Antanai, laipteliu žemiau, prie mano skaudamos kojos, saugok, kad kas neužgautų.

(Fone – šurmulys, žmonių balsai)

Antanas:

– Žiūrėkit, žiūrėkit, pati aukščiausioji valdžia atvyko!

Simonaitytė:

– Tu sėsk, Antanai, bus kam valdžia pasirūpinti. (Po pauzės) Sakau, sėsk, valdžia prieis, jeigu reikės. Ha, man arčiau prie tribūnos leido privažiuoti.

Antanas:

– Iš tiesų eina. Kur jie eina? (pasigirsta plojimai) Tai ko dabar žmonės sustojo? O, Dieve, jie eina čia! Ir gėlių nešasi.

Balsas:

– Sveikiname liaudies rašytoją, paskyrusią savo brangaus laiko valandėlę pabūti kartu su liaudimi, taip sakant.

Simonaitytė:

– Oi, kokios puikios gėlės. Ačiū. Kam to reikėjo.

Balsas:

– Iš širdies, taip sakant.

Simonaitytė:

– Aš čia kaip namie. Mano balkone pasistiepus tikriausiai pamatytum šį hipodromą.

Balsas:

– Ką jūs sakote? Nuostabi idėja! Kitą kartą paprašysime organizatorių, kad mums surengtų žirgų lenktynių stebėjimą iš gerbiamos rašytojos balkono (patenkintas juokiasi, juokiasi ir daugiau balsų). Linkiu jums smagiai praleisti laiką.

Simonaitytė:

– Ir jums malonios popietės.

Antanas:

– Tai bent pasisekė? Stovėjau visai šalia tokių didelių žmonių. Tokių žmonių…

Simonaitytė (irzliai pertraukdama):

– Ko tu, Antanai, blaškaisi, žiūrėk savo pareigų, saugok mano kojelę.

Pranešėjo balsas:

– Baigė jojimą Virgilijus Jomantas iš Pagėgių „Nemuno“ žirgyno su žirgu Žebenkščiu – trylika baudos taškų.

Simonaitytė:

– Antanai

Antanas:

– Klausau, rašytoja!

Simonaitytė:

– Ar užuodi, kaip gardžiai kvepia?

Antanas:

– Kas? Ar tos gėlės?

Simonaitytė:

– Ne, Antanai, man tiesiog seilės tįsta…

Antanas:

– Nuo ko gi?

Simonaitytė:

– Kriaušės taip gardžiai kvepia, ana va jų ant staliuko padėta.

Antanas:

– Aa! Na, na…

Simonaitytė:

– Antanai!

Antanas:

– Taip. Ką, rašytoja?

Simonaitytė:

– Ir aš norėčiau vienos kriaušės

Antanas:

– Bet tai valdžiai padėta!

Simonaitytė:

– Žmonėms. Ar negalėtum man vieną paduoti.

Antanas(atsidusęs):

– Na, gal vieną…

Simonaitytė:

– Ne, Antanai, ne šitą, o iš ten, kur pintoje lėkštėje ant rankšluosčio, štai tą – su kotuku…

Antanas:

– Bet ką man pasakys direktorius, kai iš po svečio panosės griebsiu tą kriaušę? Dar pagalvos, kad aš nemandagus.

Simonaitytė:

– Antanai, nesispyriok…

Antanas:

– Prašau. Čia ta su kotuku…

Simonaitytė:

– Vyras, Antanai Aš jau maniau, kad tau šįkart pritrūks drąsos.

Antanas:

– Svečiui tai ką, manęs nepažįsta, bet ką man direktorius pasakys

Simonaitytė (valgydama):

– Labai skani kriaušytė. Ir taip gardžiai kvepia. (Į šalį) Vis man ir man reikia pasirūpinti, kad tas vargšas žmogelis oriau atrodytų.

(Aplinkos, žirgų lenktynių garsai nutolsta).

Simonaitytė (viena):

– Kai aš buvau maža mergytė, kas sekmadienį rytą mama mane nuprausdavo, sušukuodavo plaukus, užkabindavo švarią prijuostėlę, ir tada dar suspėdavau išbėgti lauk, susipešti su katinu, ir dar nubėgti pas Murziuką. O tas tuojau sutepdavo mano drabužėlius. O mama jau šaukdavo:

– Ėve, ar eisi prie knygų, ve

Taigi tada mama mane pasisodindavo ant kelių, atsiversdavo giesmių knygas, paimdavo mano pirštuką, kuris, deja, jau nebebūdavo pirmojo prausimo, ypač panagės, o prijuostėlės kampą taip pat reikėdavo slėpti. Bet mama tyčia ar netyčia to viso nebematydavo, tik mano pirštuką vedžiodavo po knygą ir giedodavo. Ką ji giedodavo, suprasdavau, o kad jau taip būčiau žinojusi žodžių reikšmę, būčiau drauge giedojusi.

Bet kam ir kodėl ji mano pirštuku po knygą vedžiodavo, to negalėjau suprasti. O buvo joje kažkas tokio, kam vardo nežinojau, ir pamažu nei iš šio, nei iš to pradėjau įdomautis. Šie kažkas – tai su pilvu, tai atšovę krūtinę arba per vidurį pergnybti. Ir vėl tiesūs kaip žvakės.

Vienąsyk drįsau paklausti: „Mama, o kas tas žodis?“ Ir pataikyk tu man, kad tai buvo „Rytmetys“. Rytmetys Tas žodis man įstrigo. Nors aš jį savaip supratau ir savaip išsiaiškinau. Aš jį išmokau akimis sugauti, surasti knygoje. O kai išmokau vieną, kiti žodžiai seka. Ir geras, sakau, buvo mano pirmasis išmoktas žodis.

Tačiau nuo ano laiko arba lygiai tuo laiku įvyko daug dalykų, apie ką visi jau žino. O tada prasidėjo rašto darbai ir duoną besipelnant dieną, ir negalint miegoti naktimis, nes galvoj sukinėjosi sunkios mintys. Jos buvo tokios sunkios, tokios neaprėpiamos ir tokios, kad žodžiais jų niekam nepasakysi…

Ir išsimargindavo popierius gyvybe.

V

(Girdėti renkamas penkiaženklis telefono numeris)

Simonaitytė:

– Alio Ar čia Vykdomojo komiteto pirmininkas?

Balsas iš ragelio:

– Taip. Labas vakaras, brangi rašytoja

Simonaitytė:

– Čia tokia Simonaitytė kalba, sakot, iš balso pažinot. Tai malonu.

Balsas iš ragelio:

– Jau Jūsų balso turbūt niekas nesupainios su jokiu kitu.

Simonaitytė:

– Aš nežinau. Jau turbūt būsiu tokia užgimusi. Gal jus trukdau? Aš, miels pirmininke, jūsų darbe neaptikau, sekretorė sako, kad vis pasitarimai ar kaip ten sakoma.

Balsas iš ragelio:

– Taip, šiandien buvau labai užsiėmęs.

Simonaitytė:

– Tai turbūt pamiršote, ką buvote žadėjęs?

Balsas iš ragelio:

– Ar dėl balkono?

Simonaitytė:

– Taip, dėl to paties. Reikėtų naujas grindis sukloti. Aš, kaip minėjau, sumokėsiu už darbą, svarbu, kad medžiaga būtų.

Balsas iš ragelio:

– Sakot medžiagų. Juk reikės ir žmonių?

Simonaitytė:

– Nedaug. Čia poros vyrukų pakaktų: vienas palaikytų, kitas nupjautų, kur reikia.

Balsas iš ragelio:

– O gal, brangi rašytoja, sakau, tą remontą kitai vasarai atidėkime? Ar negalime? Lentos geriau išdžiūtų.

Simonaitytė:

– Dėl manęs. Aš po tą balkoną mažai vaikštau. Žinot, ta mano skaudamoji kojelė neleidžia kada nori ir kiek nori…Tiek man tas balkonas reikalingas…

Balsas iš ragelio:

– Taip, taip, rašytoja, aš jus suprantu.

Simonaitytė:

– Bet jeigu valdžia iš Vilniaus užsimanys atvažiuoti pažiūrėti, kaip aš čia gyvenu, ir jiems vaikščiojant įlūš kokia supuvusi lenta? Juk žadėjo atvažiuoti…

Balsas iš ragelio:

– Neduok, Dieve Nejau ten taip baisiai atrodo?

Simonaitytė:

– Taigi, kad baisiai. Na ir dar – man būtų patogu pasakyti, kad čia jūsų asmenišku rūpesčiu sutvarkyta…

Balsas iš ragelio (atsidūsta):

– Brangi rašytoja. Rytoj atsiųsiu brigadininką, kad išmatuotų, kiek ten tų lentų reikės.

Simonaitytė:

– Angelas ne žmogus. O kada to brigadininko laukti, kelintą valandą jis ateis?

Balsas iš ragelio (atsidūsta):

– Gal dvyliktą. Ar gerai?

Simonaitytė:

– Gerai. Aš jau būsiu atsikėlusi.

Balsas iš ragelio:

– Viso labo, brangi rašytoja!

Simonaitytė (lipšniai):

– Labanakt, miels pirmininke! (Pati sau) Manding jūs Ievos Simonaitytės besibarant nesate matę nei girdėję? Ji tiktai pasako tai, kas pasakyti reikalinga. Gal kartais tyliai arba mintimis. Žmogus galbūt vienintelis toks… savo gyvenimu niekam nenori įkyrėti, ir stačiai to bijo. Ir tasai žmogus mano: gal per daug buvau atvira? Savo sunkumus privalai nešti viena, kaip draugui, taip ir nedraugui visada turi stengtis pasirodyti, kad esi be sunkenybių. Jeigu tikrai šitaip, tai juk galima pasitraukti į tam tikrą kertelę ir pasidaryti vikšru. Galima be jokio triukšmo, be jokio skandalo ir be jokio, be vieno žodelio. Galima ir nebeskambinti, kad neprikeltum svetimos šeimynos. Oi, viską galima. Tik vieno negalima: nugalėti nusivylimo…

VI

Simonaitytė:

– Duona. Man visą gyvenimą terūpėjo duona. Aš nežinau, kas yra jaunystės džiaugsmas, – kūdikystė labai labai seniai palaidota – niekad aš negalėjau pasijusti fiziškai pajėgi ką nors atlikti, rytojus geldino širdį, ką valgysiu, kas paduos

Sesers vestuvėms nupirkau brangų veliumą, sesuo tik išbarė: „Geriau būtum drabužį nupirkusi“.

Aldona pas mane gyveno šešerius metus, Janina – ketverius, Marelė – dešimt, Marikė – keletą mėnesių, Marytė – aštuonerius metus, dabar – Domutė… Kada parėjo Erika gyventi, aš jai pasakiau: „Erika, mes su tavo mama buvom puseserės. Tu vadink mane tante (teta)“. Erika pasakė „Niekada!“ Aš ją mėginau puošti. Aš nekalta, kad siuvėjos sukirpdavo per ilgą ar per trumpą suknelę. Labai džiaugiuosi jos dukrele, pavadinta neva mano garbei: Ievute. Klaipėdiškiai sakytų: „Ėvė“. Mane visaip šaukdavo: meilikaujamai – Ėvikė, guodžiamai – Ėvelė, o štaip – Ėvė. Pradėjau rašyti į laikraščius – pasidariau Jieva, o kai ėmė norminti kalbą – Ieva. Kauniečiai dar bandė rašyti Ėva, bet neuždėdavo taško ant „ė“ ir išeidavo suvisai juokinga: Eiva. „Kopūsts šimtalapis“ – pasakytų klaipėdiškis. Mano vardo nieks taip neištars, kaip motinėlė tardavo…

VII

Simonaitytė:

– Buvo kirvelis ir ant kirvelio. Ar klausysi?

Autorius:

– Klausysiu.

Simonaitytė:

– Buvo kirvelis ir ant kirvelio. Ar klausysi?

Autorius:

– Klausysiu, klausysiu.

Simonaitytė:

– Buvo kirvelis… (juokiasi).

Autorius:

– Aš irgi taip galiu!

Simonaitytė:

– Na, pabandyk!

Autorius:

– Gyveno Kėdainiuose toks vaikas.

Simonaitytė:

– Tu apie save.

Autorius:

– Galbūt, bet tas nesvarbu.

Simonaitytė:

– O kas svarbu?

Autorius:

– Pats faktas. Kad to vaiko tėvai po karo slapstėsi, jis turėjo keliauti iš vienos tetos pas kitą tetą. Iš vieno kaimo į kitą kaimą.

Simonaitytė:

– Na ir?..

Autorius:

– Bet Lietuvoj kiekvienas kaimas kitoniškai šneka…

Simonaitytė:

– Tai gražu

Autorius:

– Vaikas, atsiradęs naujoj vietoj, bijojo žodį ištart, nes kiti vaikai, o ir suaugę iš jo šaipėsi, kad jis nemoka taip kalbėti kaip jie

Simonaitytė:

– Ak, tu pone Dieve Tu buvai jiems svetimas

Autorius:

– Taip. Ir tų patyčių labiau bijojau negu kareivių. Nuo kareivių dar galėjai kur pasislėpti, o nuo kaimo šaipokų nebuvo kur dėtis. Niekam nerūpėjo, kad anapus Šušvės ar Smilgos tas žodis būtent taip tariamas.

Simonaitytė:

– Aš žinau, kaip jaučiasi atstumtas vaikas. Žinoma, kita prasme.

Autorius:

– Dabar aš didžiuojuosi tais kaimais, kurie manęs nepripažino, nes jie taip elgdamiesi su kiekvienu išlaikė savo tarmę – sakytume, apsigynė nuo svetimų. Bet klaipėdiškiai lietuvininkai negalėjo apsiginti, po karo jų buvo likę nedaug. O mūsų čia suvažiavo pulkai iš visos Lietuvos.

Simonaitytė (pasikeitusiu balsu):

– Geriau iš Lietuvos, nei iš kitur. Tu žinai, kas atsitiko su Karaliaučiaus kraštu. Jei ne tu, tavo vietą būtų užėmęs koks stepių klajoklis.

Autorius:

– Tiek aš suprantu. Bet klaipėdiškis mokytojas netiko būti mokytoju savam krašte dėl neva vokiškos tarsenos, o jis juk kalbėjo aukšta klaipėdiškių (pavyzdžiui, Rusnėje – vakarų aukštaičių) tarme. Dar pravardžiuojame šišioniškiais. Man Dievo žodžio sakytojas Augustas Dėvilaitis aiškino, kad jie – šiūšininkai – Rusnės, Kintų, Pašyšių, Ramučių. Verdainių, Vyžių, Paleičių parapijos; aukštupėneriai – Vilkiškių, Rupkojų, Rukų, Vaišvilės, Plaškių, Smalininkų parapijų; lankininkai – Šilgalių (katalikai), Šakūnų, Kaukėnų, Lapynų, Pakruolių parapijų; marogleriai – apie Dreverną, kopininkai – Kuršių nerijos gyventojai. O Karklėnai, Kalnininkai, Liugininkai, Ysininkai, Vėliava, Gumbinė – tai Šaliava.

(Muzikinis intarpas)

VIII

Simonaitytė:

– Apie ką šiandien mudu kalbėsiva, Vytuk?

Autorius:

– Buvau Rusnėje.

Simonaitytė:

– Ar pas tą sakytoją buvai užėjęs?

Autorius:

– Taip, visą pavakarę viešėjau pas Dėvilaičius.

Simonaitytė:

– Kaip jie laikosi?

Autorius:

– Varganai. Neapsigina nuo vaikėzų. Neseniai nuganė jų ganyklą užleidę sovietinio ūkio bandą. Jie laiko dvi ožkas.

Simonaitytė:

– Kodėl nesiskundžia? Ar atsikėlėliams taip ir leidžiama savivaliauti?

Autorius:

– Šilutės muziejaus darbuotoja, nuėjusi į ūkio raštinę, bandė sugėdinti vyrus, tai išgirdo: „Ar dar tas prūsokas nesiruošia išvažiuoti į Vokietiją?“

Simonaitytė:

– O tu ko tyli? Kodėl neužstoji žmogaus?

Autorius:

– Dėvilaitis nenori, kad aš kiščiausi.

Simonaitytė:

– Turbūt bijo ir dėl tavęs, kad tau kas kojas nepamuštų?

Autorius:

– Ne, taip baisiai nėra. Jau kas važiavo – išvažiavo. Apsipranta žmonės. Tik nevertina vietos tradicijų. Pakelės gluosnius nupjaustė. Net žvejoja kaip įpratę Dzūkijos ežeruose.

Simonaitytė:

– Tu kartą man esi užsiminęs, kad pas Dėvilaičius matei grabus ant aukšto. Tai irgi tradicija?

Autorius:

– Taip, jie yra pasidirbdinę sau masyvius grabus.

Simonaitytė:

– Dažyti su kvarba?

Autorius:

– Atrodo, kad abu tamsūs, juodi su baltais kantais. Dėvilaitis yra pasakojęs, kad jų parapijos žmonės laikydavo savo grabus ant bažnyčios aukšto. Dažomi kaip krikštai. Vyrams būdavo mėlynas su žaliais kantais, moterims – žalias su raudonais kantais. Beje, Augustas, yra vienas pirmųjų jūsų skaitytojų.

Simonaitytė:

– Kaip tai?

Autorius:

– Jis Jūsų vienmetis. Skaitė „Tilžės keleivį“, „Prūsų lietuvių balsą“, „Rytojų“, kur jūsų eilėraščiai Ė. S., Eglaitės slapvardžais išspausdinti…

Simonaitytė:

– Jis taip sakė?

Autorius:

– Taip. Ir padovanojo man kalendorių – 1934 m. „Mažosios Lietuvos kalendras“, kur yra jūsų eilėraštis. Aš jį atsivežiau.

Simonaitytė:

– Na, tai paskaityk

Autorius:

– Ir paskaitysiu. (Išsitraukia kalendorių, girdisi lapų šlamesys)

Žmogus esi

Jau niekad nepatarsiu tau

saulutės siekti spindulių

Ir niekad nepasiūlysiu

mėginti žengt takais žvaigždžių,

nes saulės spinduliai – karšta liepsna,

Žvaigždžių takai – tik pasaka.

Žmogus esi ir ženki kaip žmogus

Žemės takais, kur erškėčiais nusėta,

kur mūs senelių, protėvių

žengta, kovota ir laimėta.

Žmogus esi, tai dėl žmonijos labo

reik dirbti tau ir vargti iki grabo…

– Na, ar prisimenate šį eilėraštį?

Simonaitytė (juokiasi):

– Juk skamba, ar ne?

Autorius:

– Puiku! Aš dar nebuvau gimęs, kai jūs spausdinote šį eilėraštį, o Dėvilaitis jį skaitė!

Simonaitytė:

– O kaip tu gotiškom raidėm skaityti išmokai?

Autorius:

– Tai visai nesunku, aš beveik atspėju žodžius, jei kurios raidės ir neprisimenu.

Simonaitytė:

– Tai jau bus Dėvilaitis parodęs.

Autorius:

– Taip, taip Aš bandžiau skaityti ir iš jo knygų.

Simonaitytė:

– Išeitų, kad tu jį pažįsti ankščiau nei Simonaitytę

Autorius:

– Na, ne Simonaitytę mačiau ir girdėjau dar 1954 metais Kauno profsąjungų kultūros rūmuose per visuomenės susitikimą su rašytojais. Aš tada dirbau „Neries“ fabrike braižytoju-kopijuotoju ir pasiuntiniu.

Simonaitytė:

– O aš tavęs nemačiau (juokiasi).

Tai buvo labai seniai… Tik aš maniau, kad tokie skaitymai visai nereikalingi. Bet jei tu klauseisi – išėjo į naudą.

Geriau pasakok, kaip suradai Dėvilaitį? Bet jis nestovėjo ant kelto ir nelaukė, kol tu prieisi?

Autorius:

– Tai jau tikrai, ne. O suradau jį rinkdamas tautosaką. 1956-aisiais, dar prieš išeidamas į kariuomenę, iš Augusto Dėvilaičio užrašiau daugiau kaip pusšimtį dainų. Grįžęs iš kariuomenės pasirūpinau įrašyti į magnetafoną. Jis buvo atvažiavęs į Klaipėdą. Jau kai kurių dainų žodžius buvo ir pamiršęs

Simonaitytė:

– Kaip jis galėjo dainuot, būdamas sakytojas Mano dėdė Jurgis – tas irgi mokėjo dainų, bet šiap surinkimininkai iš pamaldumo draudžia dainas ir šokius.

Autorius:

– Ir padainavo, ir pašoko su žmona Madlyte įvairiausių žaidimų, ratelių, „rinkių“. Viskas labai gražiai tiko. Jis visą laiką ką nors niūnuodavo. Mes abu keliaudavome po salą: plaukdavome luotu Atmata aukštyn, Skirvyte, Pakalne iki Vorusnės, išeidavome į pievas, lankėme jo gimines.

Simonaitytė:

– O iš kur kilusi jo žmona?

Autorius:

– Nuo Kintų.

Simonaitytė:

– Irgi žvejo duktė?

Autorius:

– Turbūt. Ten kaip ir Rusnėje, visi žvejoja.

Simonaitytė:

– Ar tau teko matyti poledinę žūklę?

Autorius:

O kaip gi Iš Dėvilaičio esu užsirašęs žvejų žaidimą, kur vyrai, kad nesušaltų, šokinėja dainuodami:

žuvininkai mes esmi,

žuvininkai mes esmi

O jūs, mielos stintelės,

šokite drauge

Simonaitytė:

– O ar žinai, kad esama tam tikros muzikos žiemą žuvims vilioti? Esi girdėjęs? Galim pasiklausyti įrašo. Paimk iš lentynos kasetę. Man ją padovanojo tas mano gerbėjas Antanas.

Autorius:

– Tai bus greičiausiai kopininkų išmonės. Jie turėjo burines roges ir lakstė po marias ledu, nuspėdami marių sroves, lankydami dubrius, kur telkėsi žuvys. Tada išsikerta eketę…

(Įrašas)

Simonaitytė:

– O kaip išrodo tasai mano pirmasis skaitytojas iš Rusnės?

Autorius:

– Iš Šyškrantos.

Simonaitytė:

– Na, vis tiek iš Rusnės salos. Ar aukštas?

Autorius:

– Aukštas.

Simonaitytė:

– Pailgo veido?

Autorius:

– Taip, kampuotas.

Simonaitytė:

– Ir nosis nemaža?

Autorius:

– Nemenka…

Simonaitytė:

– Ar bus tokia, kaip mano?

Autorius:

– Stambi nosis, bet labai neatsikišusi, veidas harmoningas, mielas.

Simonaitytė:

– Kaip mano?

Autorius:

– Taip (juokiasi abudu). Kaip Jūsų?

Simonaitytė:

– Tai tikras lietuvininkas. Norėčiau kada nuvažiuoti pasižiūrėti. Man tokio žmogaus kaip tik reikia „Paskutinei Kūnelio kelionei“. Juk gal tai bus paskutinė mano knyga?

(Muzikinis intarpas)

Simonaitytė (viena):

– Mes visi laikėme save lietuviais. Ypač dideli lietuvininkai buvo nuo Bajorų iki Saugų. Tiesa, dar link Pagėgių irgi buvo. Pavyzdžiui, Jakštelių ir Jakšterkių Štrikiai. Arčiau pažinojau tik Urtę Štrikytę, su kuria teko dirbti Lietuvos konsulate Klaipėdoje. Daili buvo ir išdidi. Vėliau mirė džiova. Visa Štrikių giminė rūpinosi lietuvybe Mažojoje Lietuvoje. Vienas Štrikių su lietuvininkų delegacija XIX amžiaus pabaigoje vyko pas kaizerį dėl lietuvių kalbos grąžinimo į krašto mokyklas.

Mano mama, gimusi 1870 metais, dar lankė mokyklą, kurioje mokėsi dviem kalbom: lietuvių ir vokiečių. Lietuvių kalba buvo kaip Mažvydo. Aš daug iš Mamos pasiėmiau. Madlė, mamos sesuo, šiek tiek jaunesnė, – jau mokėsi tik vokiškai. Tada pas kaizerį ir išvažiavo lietuvininkų delegacija. Žinau, joje buvo redaktoriaus, vėliau sakytojo Anso Baltrio tėvas, kaip sakiau, Štrikių senelis, kiti ūkininkai ir keletas mergaičių nuo Tilžės, tautiniais drabužiais pasirėdžiusių. Kaizeris lipšniai priėmė lietuvininkų delegaciją, net pasveikino keliais lietuviškais žodžiais, kai ką jiems pažadėjo. Tik žodžio netesėjo…

Ar žinot, kodėl Mažosios Lietuvos gyventojai, ypač moterys, melsdamos, giedodamos ar verkdamos ir kentėdamos gilų sielvartą linguoja ne tik galvą, bet ir visu kūnu – šen ir ten? Sako, kaip Baltija banguoja, taip ir jos. Baltija, kokia nors oro paveikta, ūžianti, – taip ir jos dejuojančios.

Ir dar. Kai rūkas dengia žemę ir jūrą, girdėti švyturio ūksmas. Kas ne čia gimęs, niekaip prie to ūksmo nepripranta…

X

(Girdėti renkamas penkiaženklis telefono numeris)

Simonaitytė:

– Ar čia kunigas Armonaitis?

Armonaitis:

– Taip, kunigas Armonaitis klauso.

Simonaitytė:

– Čia tokia Simonaitytė kalba, ar mane gerai girdite, kunige?

Kunigas Armonaitis:

– Gerai girdžiu, rašytoja. Aš jus iškart pažinau iš balso. Kaip sveikata?

Simonaitytė:

– Tfu, tfu, tfu. Kol kas galiu atsikelti ir išeiti į balkoną. Šiap tai aš lovelėj, kaip žinote, leidžiu laiką pusiaugulom.

Kunigas Armonaitis:

– Pusiaugulom Jūs parašėte ir „Aukštujų Šimonių likimą“, ir „Vilių Karalių“?

Simonaitytė:

– Na, jau nuleisk kiek, kunige. „Šimonis“ parašiau dirbdama Seimelyje, ne pusiau gulom.

Kunigas Armonaitis:

– Taip, žinau, žinau, gerbiama rašytoja, aš taip tik prie žodžio prisiminiau, kad jūs, būdama tokia ligonė, daugiau už kitą sveiką nuveikėte.

Simonaitytė:

– Ar tikrai nuveikiau ką gero? Jūs taip sakote?

Kunigas Armonaitis:

– Aš taip sakau ir taip galvoju, kaip sakau. Taip ir yra mieloji rašytoja.

Simonaitytė:

– Ačiū, miels kunige. Žinau, kad apie mane klaipėdiškiai ir negražiai pakalba. Vadina Paraudonavusia Ieva. Ar nesat girdėję?

Kunigas Armonaitis:

– Mes visi Dievo akyse ir Dievas mūsų teisėjas.

Simonaitytė:

– Taip, miels kunige. Turbūt numanote kokiu reikalu skambinu?

Kunigas Armonaitis:

– Na, negaliu atspėt.

Simonaitytė:

– Norėčiau jus aplankyt Žemaičių Naumiestyje, tai nuodugniau pakalbėtume. Bet gal esate girdėjęs? Erika Urbaitienė, mano artima giminaitė, susilaukė mergytės, dukrelę norėtų pavadinti Ievute, neva mano garbei. Urbaičiai turi namą pasistatę greta mano namelio prie Minijos, visai priešais Priekulės autobusų stotį. Erika daug metų su manim drauge gyveno…

Kunigas Armonaitis:

– Kaipgis, pažįstu ir šią parapijietę. Ar norėtumėte mergaitę krikštyti Žemaičių Naumiestyje?

Simonaitytė:

– Ne, ne, aš tik jus aplankyti noriu ir pasikalbėti, tuo pačiu apsilankytume ir bažnyčioje, pažiūrėčiau, kaip ji atrodo po remonto, nesu buvusi. O krikštyti norėtume Priekulės koplytėlėje. Vilius Skrabas pagrotų fizharmonija. Aš ketinu savo Vanagų bažnytėlei pagelbėti ir atstatyti vargonus.

Kunigas Armonaitis:

– Jūs labai kilniai elgiatės, miela rašytoja, Kiekvieno liuterono širdžiai giesmių balsai ir vargonų garsai nuo vaikystės – kaip laiptai į dangų. Iš vyskupo Jono Kalvano girdėjau sakant, kad jūs ėmėtės rūpintis perkelti į Vanagų kapines kunigo Emilio Bleiveiso palaikus?

Simonaitytė:

– Taip, kunigas Bleiveisas, po motinos, man brangiausias žmogus. Jis mane konfirmavo ir vėliau rūpinosi. Noriu jį į savo Aukštujus persikelti.

Kunigas Armonaitis:

– O kur palaidota jūsų motinėlė?

Simonaitytė:

– Aš savo motinėlės kapo neturiu.

Kunigas Armonaitis:

– Kaip tai atsitiko?

Simonaitytė:

– Ji mirė per karą Vilniuje. Dabar Vilniaus evangelikų kapinės išlygintos, pastatyti Santuokų rūmai…

Kunigas Armonaitis:

– Būtų ir Klaipėdos krašte visas liuteronų bažnyčias uždarę, jei ne…

Simonaitytė:

– Jei ne Ansis Baltrys.(Ansas Baltris)

Kunigas Armonaitis:

– Tikra tiesa. Iš kur jūs žinote?

Simonaitytė:

– Mano su Anseliu daug dirbta „Ryto“ bendrovės leidykloje, drauge už lietuvybę kovota Ar manote, kad po karo man klaipėdiškiai nerūpėjo?

Kunigas Armonaitis:

– Šit kaip Malonu girdėti. Ant Anso Baltrio ir kitų sakytojų pečių, galima sakyti, ir išliko Liuterio išpažinėjų bendruomenė, kai krašte nebuvo likę nė vieno kunigo

Simonaitytė:

– Mūsų klaipėdiškių mažai beliko. Kiek dar ateina į bažnyčią? Ar priskaičiuotumėte tūkstantį?

Kunigas Armonaitis:

– Priskaičiuočiau ir penkis. Klaipėdiškiai nuo tikėjimo nėra nutolę. Nesu girdėjęs, kad kas nekrikštytų vaiko ar nesituoktų bažnyčioje. Krikšto ir santuokų bažnyčios knygos – tai ir kilmės liudijimas. Visiems nesvetimas saugumo jausmas.

Simonaitytė:

– Mes irgi norime įrašyti Ievutę Urbaitytę į klaipėdiškius.

Kunigas Armonaitis:

– O aš atliksiu savo, kaip kunigo, pareigą Dievui

Simonaitytė:

– Tai sudiev, kunige, greitai pasimatysim.

Kunigas Armonaitis:

– Su Dievu

XI

Autorius:

– Gal dar atsimenat Roberto Verbos filmą „Ieva Simonaitytė“? Pagal scenarijų filmo gale ji turėjo eiti ir nueiti į saulėlydį. Rašytoja sirguliavo. Kinas ją labai iškankino. Per tą kiną ji romaną „Paskutinė Kūnelio kelionė“ leidyklai atidavė bent metais vėliau ir cenzūra išbraukė visą skyrių apie savivalę Klaipėdos krašte; jau buvo pasibaigęs Chruščiovo atšilis… Ieva Simonaitytė norėjo eiti į tą saulėlydį įsikibusi man į parankę. Vadinasi, einam abu. Bet kažkas nepageidavo Vytuko, atseit, per daug jam garbės, nors būtų matoma tik mano nugara.

Robertas Verba prašė, kad rašytoja pabandytų eiti viena, lazda pasiramščiuodama.

Ji sutiko: „Ką tu žmogus padarysi, negi muštis eisi“, tik pasirenka kitą vietą, kur pieva lygesnė. Nuėjo tuos kelis metrus…

Stop Dublis. – girdi, kaip būna kine. – Pradedam

Ką, aš vėl turiu eiti? – Simonaitytė taip supyko, kad švystelėjo lazdą šalin ir paėjo kiek, gal net keletą metrų be žmogaus ir be lazdos

Žinoma, operatorius stovėjo išsižiojęs, kaip ir visi, ir nenufilmavo…

Padėjau jai įsėsti į automobilį ir grįžti namo.

…Vieną vakarą Ieva Simonaitytė man užrašė ant popieriaus skiautės ir garsiai perskaitė.

Simonaitytė:

„Ir lazdą jau padėjau, kelionė pabaigta“ – taip turi būti užrašyta ant mano kapo Priekulėje, mano namo palangėje, kur rožynas.

Ar kada padarysit taip?

Autorius:

– Ar kada padarysim?…

(Muzika)

Rusnės etiudai

Nemunas siekia marias

Nuseko panemunės pievos, ir jose kasnakt čirpė žiogai sutiktuvių maršus besiskleidžiantiems žiedams. Gal ir nebuvo ypatingo reikalo malkauti – pašiūrėje malkų dvejiems metams, eilėmis – pagal mėnesius – sudėta, bet mes ruošėmės skubotai, tarsi šeimininkė būtų pristigusi prakurų kavai pašildyti. Pavasaris viliojo.

Luotas kilstelėjo smaigalį, pajutęs dviejų vyrų svorį, ir Augusto irklas atstūmė mus nuo kranto.

Paprastai čia iriamasi vienu irklu iš luoto galo, bet prieš srovę buvo leista ir man pasismaginti dar dviem iš šonų, kažkodėl „vairėmis“ vadinamais. Stengiausi taikyti į seno žvejo ritmą, bet jutau, kad jo vienas yris stipresnis už mano dviejų rankų mostą. Nubraukęs nuo kaktos rasą, pažvelgiau į senąjį. Lingavo neskubėdamas, tarsi nurydamas pasitenkinimą, bekylantį nuo atgijusios gamtos skambesio, ar lankstytųsi sveikindamasis prieš kauburėlius, medžius ir sodybas.

Kaip norėčiau jo akimis matuoti tuos tolius! Jos kas rytas, kas vakaras – jau septintą dešimtį metų – mato Rusnės apylinkių grožį. Aš iš vidurio Lietuvos, nuo kur Nemunas tiesia ranką į Kuršių mares, ir nežinojau, kad toji plaštaka – Nemuno delta, taip nepakartojamai žavi.

Skirvytė, Skirvytėlė, Pakalnė, Vorusnė, Atmata – tai Nemuno atšakos – vienos rankos pirštai, tai Rusnės sala, tarpupių lankos ir sodžiai.

Žvejų valtimis apramstytas rymo Rusnės miestelis. Šimtametės liepos slepia naujas statybas ir seną bažnytėlę. Sako, čia kažkada iš Vorusnės buvo perkelta pagonių žinyčia, po liepomis stovėjo aukuras. Skirvytės upelis skyręs savas žemes nuo vokiečių užgrobtųjų. Neįžengiamų pelkių ir liūnų miškų klaidinusios priešams kelią…

Lėkė volungė,

Lėkė volungė,

Lėkė volungė

Per Pakalnėlę…

Aš jau žinau. Tai – maro daina. Apie išmirusius kaimus, apie jaunus šeimininkus – vokiečių kolonizatorius – primena Pakalnės upelis.

Kur tie šakaliai pagaliai, kur malkos – medžiai nudžiūvę? Aš jau seniai padėjau irklus, sėdžiu luoto pirmgaly, skleisdamas naujus Vorusnės upelio vingių paveikslus.

Ar piešė juos kas? Ar užteko spalvų juodakės undinės akių bedugnei – Vorusnės upelio vandeniui – išsemti, žaliam plaukui – gluosnio šakai nudažyti?

Tik žvejo akys skersai išilgai tas platumas matavo, dargi neįtardamos, kaip tie žvilgsniai taurino žmogų, kad lėmė jam poeto širdį. Gilus jausmas, plati dvasia, galiūno kūnas… Pravirkt norėčiau, bet ant senų gluosnių rasa tyresnė, kylančios saulės spindulių paliestos salelės vaiskesnės už mano susijaudinimo raudonį. Tik Augusto apšviestas veidas nesiskiria nuo ryto žaros.

Kokią jis tada dainą dainavo? Neprisimenu. Vis tiek jau jos nepakartosi…

Štai ir Vorusnės kaimelis. Gal ir ne toje vietoje, kur senovės metraščiuose minimas, bet kažkur čia ruseno amžinoji, vaidilučių kurstoma ugnis. O prieš ją – mariose – buvo legendinė sala – Perkūnkalvė, vėliau Romuva pavadinta.

Nesek man pasakų, Aužyti! Aš matau sodybas, medžių lapijoj nuskendusias, lyg vaikams akmenukais žaidžiant sudėliotas. Žaliame aukse plečias vešlios pamario lankos.

Tik kam tos varnos plėšos, pabudusios iš miego, ko baidos antys, praskirdamos žoles, pakeldamos pernykščių burbuolių pūkus Vorusnės įlankų nendrynuose? Ar mes sudrumstėme rytą?

Ne.

Tai Donaičio šunys drasko orą. Šeimininkas ruošiasi į „faterlandą“, skuba išrūkyti paskutinę partiją ungurių, surinktų iš žvejų už senas skolas. Neatsako nė į mūsų pasveikinimą. Staiga lietuviškai pamiršęs kalbėti. Na ir gero vėjo! Mes suradome sausų šakų pakrantėje. Ar tau jų gaila, Donaiti? Ar tu tuos medžius sodinai? Ir vėl gi – ar į Vokietiją juos vežti ketini? Čia niekas už vandens išskalautus pagalius nemoka.

Kairiu Atmatos krantu driekiasi Šyškrantos kaimas, o prieš jį, rėždama priešingą krantą ir skirdama pusiau po medžiais pasislėpusį Šyšos kaimą, įteka Šyša.

Prikabinęs prie vandenin nukarusio gluosnio luotą, retai teminama senų medžių alėja senasis žvejas nusivedė į Šyšos kapines. Žemoj lankoj, už metrinio pylimo jos panėšėjo į milžinišką antkapį. Aptvertos tvorele dviem varteliais, skendėjo rūpestingų rankų prižiūrimų tujų žalume.

Viduj viešpatavo ramybė. Tik ošė pakilusio vėjo linguojamos medžių viršūnės. Išrikiuotos paminklų ir antkapių gretos nenuteikė liūdnai, kaip dažnai būna kapinėse. Dargi priešingai – pajutau namų šilumą. Kiekvienas antkapis, kad ir pats seniausias, buvo šviežiai apravėtas, žolė nupjauta, o takeliai kai kur smėliu pabarstyti.

– Labą dieną, Valiau! Labą dieną, Jonaiti! Labą dieną ir tau, Vilmaus Marike! Retai kas beateina jūsų aplankyti… – prašneko Augustas, nusiėmęs kepurę.

– Ščison, – kreipėsi dabar į mane, – palaidoti mano draugai ir giminės – Šyšos ir Šyškrantos gyventojai. Tai vis žvejai, su kuriais mariose žvejojome, ar medininkai, su kuriais sielius į Klaipėdą plukdėme. Aš jiems pavasarį išpurenu antkapių žemę, vasarą piktžoles nuraviu, žolytę nupjaunu. Ščison ir mano tėvužis su mama, brolis, jaunas dar miręs, trys kūdikyčiai palaidoti… Vietą sau ir žmonai pasilikau… Ir karstus jau turiu ant stubelės pasidėjęs. Kai grįšim – parodysiu. Tik kas mudu nutaukšnos, nužiūrės? Man kad taip dengtą antkapį. Ant granito žalios samanėlės suželtų…Kauburėlį palygindamas, pražydusius gėlynus glostydamas, eina pasakodamas, net nežiūrėdamas į antkapių užrašus.

– Sčison, vaikeli, Trumpa Alberts. Pasimirė dar prieš vėlines. Ščison Zaunius Adoms. Geras šeporius buvo. (Šeporius – vyresnysis medininkas (sielininkas), kurio vardu sudaroma sutartis nuplukdyti sielius į Klaipėda, grąžinti atgal pagalbines valtis.) Vorusniškis šeporius Donaitis už jį senesnis, o dar, matei, gyvas. Pralobo, šėtons, plėšikaudamas, dabar Vokietijon bėga.

– Sčison Žemaitis Gustis. Pamišo prieš galą gyvenimo. Išsigando savo gyvulių. Mirus žmonai, gėrė visą dieną, nešėrė jų; tai ožys, išlaužęs tvarto duris, su kiaule atėjo į virtuvę. Išgirdęs tarškinant indus, pagalvojo, kad vagys. „Patranka gatava! Patranka gatava! Eikite lauk! Šausiu!“ – rėkė girtas, suradęs palovy kirvakotį. O ožys, pajutęs žmogų, iš atsibėgų trenkė į duris. Šeimininkas vienmarškinis išsirito pro langą ir ištupėjo paupio krūmokšniuose iki ryto… Pradėjo net kaimynų bijoti. Lyg šmėkla stypčiojo po kaimą. Vėliau moterėlės, eidamos turgun, rado jį ant Šyšos kranto sustirusį.

– O Ščison pirmas kryžius mūsų kapinėse – Žaliokaitis Jurgis. Palaidotas, kada aštuoniolika šimtų šešiasdešimt aštuonis rašė. Šalimais guli Trinkio tėvai ir sesuo. – Ir nusišypsojęs pridūrė: – Matai, Krizas ir sau kryžių pasistatė, iš nudegusios trobos nuodėgulių… gyvas dar. Jei norėsi, galėsim aplankyti. Anapus Šyšos gyvena. Krepšius pina.

Mes šiandien neplauksim prie marių. Augustas nemėgsta ožinio – vėjo, šiaušiančio bangas prieš srovę. Dabar sunku būtų tiek žemyn, tiek aukštyn plaukti Atmata. O ir luotas – pilnas šakalių.

– Pasisėsk ščison, – kviečia, – atsipūsim. – Ir pats suklumpa šalia bevardžio kauburio, rankiodamas besišaknijančias viksvas. Dabar jo veidas atrodo pageltęs, lyg seno pergamento lakštas, kuriame laiko išvagotos žymės slepia dar niekieno neperskaitytą raštą…

Skirvytė

Jei išėjusi iš trobos motulė ūktelėjo upelyje žvejojusiam sūnui, tai jos balso aidas priešo žemėj baigės. Upelis – kairioji Nemuno deltos šaka. Krantai pelkėtais miškais tankiai apaugę, lietuvių pusėje sodybomis nubarstyti. Čia vokiečių dar žmonės nepažino. Bet netoliese esančią Aukštumalės pilaitę, piktieji, jau bandė pulti.

Pavasaris sprogo ankstyvas. Krovėsi žiedai. Sodiečiai rinkosi į dievaičio Patrimpo šventę.

Anikis myli Skirvytę – žvejo Svapnio dukterį. Bet žvejas pažadėjo jaunąją dievams tarnauti. Atrinko Skirvytė pačią gražiausią nosinaitę ir, nuėjusi į mišką, krito kniūpsčia į skruzdėlyną. Ji Anikiui savo rankdarbį dovanoti panoro ir kentė, kad tik skruzdžių kvapą tejus bernelis, prie veido drobulę priglaudęs.

Priėmė Anikis dovaną. Jaunimo būryje prisiekė, atsižadėdamas Skirvytės: dievams pažadėtosios nevalia mylėti.

Bet nespėjo Skirvytė į Romuvą išeiti. Nespėjo tapti vaidilute. Užpuolė sodžių vokiečiai kryžiuočiai. Kaip narsiai besigynė sodiečiai, bet jėgos buvo nelygios. Ar į dausas keliauti, ar vergijon, teliko pasirinkti. Ištrūko tik Anikis iš vanago nagų, – šokęs žirgan, Aukštumalin nujojo.

Sugrįžo greitai su vyrų pulku. Bet nedaug reikėjo laiko vokiečiui lietuvaitės garbę nuplėšti, rūtų vainikėlį sumindžioti. Nepakėlusi gėdos, puolė Skirvytė į upelį…

Surinko Anikis gintaro gabalėlius, kankles nulipdė. Skirvytės skriaudą jų balsan įdėjo. Per sodžius eidamas, skelbė kraštui kylantį pavojų, drąsindamas vyrus į mūšį.

Patiko vokiečiui Praamžiaus nuotaka, patiko sūrios našlaičių ašaros, rambi lietuvio nugara. Kardu kapojo, botagu čaižė, prie gimtos žemės lenkė.

Bet kas Anikio kankles išgirdo, to priešas pavergti nepajėgė: ne septynias dienas ir septynias naktis, o septynis šimtus metų mums kanklių balsą išsaugojo.

Skirvytės vardu ši Nemuno delta vadinama…

Tai laumės kaltos

Marta žinojo: jei ir šiandien vyrai žuvies neparveš, teks jai su šeimininke „rūkyti laumes“ iš tinklų. Tai nuobodus darbas. Senoji murma maldas, o jai reikia pilname dūmų kamine per kartį pertraukti tinklus. Kad laumės išbėgiotų ir vyrai pilnais luotais grįžtų iš žvejybos. Ir tai daryti reikia iš šeštadienio į sekmadienį, kai šeima sugula, o jaunimas renkasi į vakarotuves. Šiemet blogai einasi su žuvimi, tai beveik kiekvieną savaitę jos kartoja atraganavimą. Kad pabrangtų žuvis, senoji liepė dar rytą, prieš patekant saulei, išplauti vyrų pinigines ir padžiauti į kaimynų pusę. Tai vis gobšumas. Į svirnus, žmonės sako, pats audras (aitvaras) gėrybes neša, ir bene tai gelbės? Senoji tuo tiki, o vyrai juokiasi iš jos burtų, tik nieko jai nesako. Ji dabar, mirus šeimininkui, namų galva, ir nuo jos priklausys, kuriam sūnui kokią dalį paskirs. O vyrai jau suaugę. Vyresnysis ruošiasi vesti.

Martai – tai kas, tegu veda, ji čia tik tarnaitė, ir jai tai kiekvienas primena. Dargi pasirodydamas visagalinčiu šeimininku:

– Marta, vyrams rūbus sulopyk!

– Marta, žuvį padžiauk!

– Marta, eik verpti!

– Marta!

– Marta!

Visur Marta. Prieš penkiolika metų, siaučiant marui, mirė tėvai. Jų ūkį užėmė svetimi, našlaitę pasilikę sau kaip priedą prie gautos sodybos. Taip ir užaugo Marta, be meilesnio žodžio, be skanesnio kąsnio, ne visuomet išsimiegojusi, ne visuomet šilčiau apsirengusi. Bet visad klusni ir paslaugi.

Ji nesipriešino ir Hansui – šeimininkės sūnui, kada šis ėmė lankyti ją kamaraitėje… Kam ji pasiskųs, pasiguos? Ji čia svetima tarp svetimų. Tik šiandieną labai negera. Ir širdį maudžia, ir galva svaigsta. Kai pakėlė didžiąją pintinę su žuvimi, kažkas paširdžiuose, rodosi, atitrūko.

Bet va šeimininkė eina, reikia judėti.

– Marta, ar darbo neturi? Eikš padėsi audeklus išvėdinti.

Nubėk, iš stubos susemk šiukšles ir išnešus išpilk per rubežių, kad kandys drobės nesuėstų!

Marta nubėga.

– Atnešk kartelę virvei paremti!

Marta atneša.

– Nueik pažiūrėk, ar ugnis kamine neužgeso, pelkių padėk, kad daugiau dūmų būtų. Reikia gerai žuvį išrūkyti, ir taip pigi.

Ir Marta nueina, pakursto, pažiūri.

O akyse darosi žalia, kojos pinasi. Ji priglūsta prie pušies kamieno. Skepetos kampai, pakelti vėjo, prilimpa prie drėgnų akių. Rankos tirpsta, nenulaiko krepšio su durpėm.

Išeitų Marta iš čia geresnės dalies pasiieškoti. Bet kas ją dabar, našlaitę, priims. O ir Hansas: „Palauk, liksiu šeimininku, būsi mano, Martute! Tai vargelio nežinosi…“

– Marta! – girdi šaukiant šeimininkę ir subruzda:

– Bėgu!

Vakarėjant grįžo vyrai be žuvies… Marta nunešė tinklus į kaminą, persvėrė per kartelę.

– Marta, trauk! – senoji pradėjo malda ir keiksmais vyti laumes, apkerėjusias tinklus.

– Marta, tinklas užkliuvo, sudraskysi! Oi, kokia ugnis, reikėjo šlapesnių malkų padėti. Palipk, atpalaiduok tinklą.

Kartelė neatlaikiusi lūžo.

Ūžtelėjo liepsna, pagavusi Martos garbanas…

Pakvipo gyva mėsa.

Vyrai išnešė ją jau be sąmonės.

Senoji tebeburbėjo maldą. Gal laumės priims Martos auką, apleis tinklus…

Pypkė

1.

Kai įėjo Donaitis, Augustinaitienė įnirtingai barškino virtuvės indais. Nenorėdamas trukdyti moteriškei ruošos, šeporius, atsisėdęs ant slenksčio, prisikimšo pypkę, užsirūkė. Nors ir ramiai sėdėjo, leisdamas laukan dūmų kamuolius, bet Augustinaitienė matė, kad nekantrauja senis.

– Sakyk jau, koks reikalas tave atspyrė? – šluostydama rankas, prisėdo prie svečio.

Šeporius sučiaumojo lūpom, truktelėjo dūmą, bet neįtraukė, sušnirpštė tik tabako nuosėdos.

– Užsikimšo, velnias…

– Kas užsikimšo?

– Kas, cibukas užsikimšo! – ir, iškratęs iš galvutės pelenus, ėmė ją atsukinėti. – Sakau, ar neleistumei šiam sykiui Dovo į Klaipėdą sielių nuplukdyti. Užmokėsiu kaip suaugusiam bernui.

– Bijok dievo, Donaiti! Vaikui dar nė keturiolikos nėra, užkankinsi negyvai.

Senis krapštėsi su pypke.

– Ar neturi drotgalio kokio išstumti? Sakau, kad užmokėsiu kaip suaugusiam. Man septinto trūksta (Sielius turi plukdyti 7 vyrai, kitaip neįleisdavo į kanalą. Vyrus parenka valdžios nusamdytas šeporius.) Dabar pati sėja. Kur gausi tinkamą? Paauglys drūtas, nenuvargęs. Bus nors prie kapselio (valtį dengiančios būdos „durys“) kam pasėdėti, rykus paduos. Vis ilgesnė ranka.

Paėmęs iš Augustinaitienės vielos galą, ėmė stumti į kandiklio skylę.

– Vaikas tik mokyklą pabaigė. Sakiau, bent pailsės kiek.

– Sekmadieniui grįšime. Aja-jai! Ak tu pone dieve, skilo! Kam tu tokią storą drotę davei?

– Kas gi dabar? – nusigando šeimininkė, kuri vėl buvo nuėjusi nuo svečio prie puodų.

– Cibukas skilo! Tokia pypkė buvo. Dar tėvelio dovanota… Ar neturi savo senio kur užsilikusios?

2.

Kada pasirodė pirmos Lankupių trobos, jau temo. Vilkikas sušvilpė ir, žymiai sulėtinęs greitį, išjungė motorą.

– Nakvosim, – mirktelėjęs Augustinaitienės Dovui, pasakė Nebylys.

Vyrai lengviau atsiduso, sielių gale vilkęsis “uodegos meistras” Anskis linksmai sumojavo skepetaite.

Šeporius buvo piktas.

– Ko sustojot, vakarienės laukdami? Eikit plovynus (rąstai, saugantys sielį) pritvirtinkit. Rytoj vos brėkštant judinamės.

Vyrai nenoromis, tingiai pasiėmę įnagius, išlipo iš valties ir nutipeno per sielį, žiūrėdami, ar neatsipalaidavo apsauginiai rąstai. Jie plūduriavo šalimais, pritvirtinti trumpomis grandinėmis.

Šaltas pavasaris taškėsi Minijos purslais, veidus degino žvarbus vėjas.

Donaitis karčiai nusispjovė. Išsitraukęs degtukus, patapšnojo per kišenę.

– Tu ko vėpsai? Ar ilgvinės įkalt nesugebėsi? – prisiminęs suskilusią pypkę, suriko ant Dovo, kuris, per dieną neįprastos kelionės išvargintas, atsirėmė į bradinės valties (didžioji sielininkų valtis, kurioje gyvena visa įgula) paragę ir suglebo. – Palauk, – sulaikė, kai Dovas norėjo sprukt ant rąstų, – paprašyk Zauniaus tabako lapų. Bent suktinę susuksiu.

3.

Po vakarienės vyrai išsitiesė valties šonuose, kiekvienas savo vietoje. Dovas patūpčiojęs pakėlė akis į šeporių:

– O kur man, dėdule, gulti?

– Tu jaunas, išsimiegosi! Pasėdėk prie kapselio. Žiūrėk, kad lankupiškiai plovynų malkoms nenutemptų. Ausis nusukčiau, – ir šeporius išsitiesė savo „kajutėje“ – valties gale pataisytame gulte.

Vėjas purkštė lietumi. Nusibraukė Dovas nuo skruostų vandens lašelius. Gal tai ne vandens lašeliai buvo… Įsismeigė jau apsipratusiu žvilgsniu į tamsą, geriau atsisėdo.

Prieš kelerius metus mirė tėtušis. Spjaudė kraujais visą žiemą. Pavasarį, dar visai jauną, į Šyšos kapines nugabeno… O su juo buvo gera. Grįždamas iš Klaipėdos, ko nors ir jam parveždavo. Suskaičiuodavo gautus pinigus, atiduodavo mamai.

– Padėk, motin.

– Gal sakau, tėvai, vaikui šopagas nupirktum. Į mokyklą neturi kuo eiti.

– Apsieis kaip nors. Tolišiaus Nebylio paprašysiu, klumpes išskaptuos. Gal kokiai eželei žemės susidėsim, – ir, pažiūrėjęs į sūnaus suplyšusią avalynę, nulopuotą švarkelį, paklausdavo: – Na kaip, Dovydai, juk tu paveldėsi mano ūkį?

Nusukdavo vaikas akis, kad neužsirūstintų tetušis, nesusigraudintų mama. Turtingųjų žvejų vaikai šaiposi iš jo, bet jis pakentės.

Gaila tėtušio, gaila tų pinigėlių, kuriuos jis metai iš metų krovė. Keitėsi markės – liko be vertės popierėliai, tėvo prakaitu ir krauju uždirbti.

Paryčiu jį pakeitė Nebylys.

– Eik, nusnausk valandėlę, – numykė, rodydamas savo guolį šiene.

Dovas kaip pagalys nusirito pro kapselio angą ir išsitiesė sielininko vietoje.

Pirmas Dovo rytas, pelnant sau duoną, aušo.

Pakirdęs krenkštė šeporius, net miegas jo blogos nuotaikos nepataisė. Dar čia ta nelemta pypkė. Vis niekaip negali susukti geros suktinės. Tamsu, rankos sugrubusios.

– Ko čia tas paršas drybso? Kelkis, tinginy, šiandien eisite su Zaunium prie „uodegos“. Vienam sunku bus susitvarkyti. Pramoksi medininko amato.

4.

Tik ketvirtos dienos pavakariu prisikapstė iki Pasengio. (Vieta, kur kanalas išsilieja į Kuršių marias.) Dovas liko saugoti sielių, o vyrai, šeporiui tapšnodami per petį, nuplaukė į miestą. Už tokią kelionę turi pavaišinti.

Per naktį nemigęs Dovas ryte pajuto alkį. Išlandė visus krepšius ir puodus. Nelikę nė plutelės. Akys lipo iš nuovargio, pilve banga bangą rito, o vyrai nesirodė.

Priešpiečiuose kitame kanalo gale prisitvirtino sielių Rusnės vyrai. Jų Dovas nepažino, bet alkis darė savo. Atrišo nuo sieliaus plovyną ir, apžergęs rąstą kojomis, pasispirdamas kartele, nuplaukė prie jų.

– Ne žmogus, o velnias tas Donaitis, – kalbėjo rusniškiai apie Dovo šeporių, vaišindami vaikiną kava.

Sukūrė ugnį, davė persirengti sausus drabužius.

– Antai Zubienę su trejetu vaikų išvarė iš trobelės antstolis. Našlė atėjo pas Donaitį, ant kelių atsiklaupusį prašė paskolinti pinigų užmokėti mokesčius. Nepaskolino. Girdi, iš kur tu man atiduosi? Gal vaikus ar utėles pardavusi?

– O prisikrovęs turi nemažą mašną.

– Tokiam visad negana, beširdis. Jo namai ir mano brolio trobelė kaimynystėje. Pereis žąsis ar višta ežią, tai ir kerta per galvą kuo pakliuvus. Jau tik šiemet tris žąsis užmušė.

Grąžino jį savo luotu Rusnės vyrai.

Saviškiai pavakary tepasirodė. Šeporius, prilaikomas vyrų, atsisagstęs, įraudęs visa gerkle plyšojo:

Darysiu reizvaltėlį,

Vesiu žvejo dukrelę…

Kai visi sulipo į valtį, šeporius išsitraukė pypkę.

– Va kokią nusipirkau! Geresnė nei buvus. – Ir, tarsi tik dabar tepastebėjęs Dovą, pasirausė giliau užantyje. – Še, ir tau dovanų parnešiau, – padavė vaikui sumaigytą bandelę.

Jomarkas

1.

– Kelkis, Valteruk, laikas!

Vaikas pramerkė akis, pasirąžė ir, viską prisiminęs, žvaliai iššoko iš lovos.

Brolis, išsirengęs lig pusės, per petį persimetęs rankšluostį, jau žengė prie durų. Pasivijo jį lauke.

– Jurgi, o tu tikrai žinai, kad ir mane ims jomarkan? Nemeluoji?

– Prauskis tiktai. Tėtytis sakė, reikės tau šopagas primieruoti, greit į mokyklą eisi.

Jurgis, pasėmęs iš šulinio vandens, pripylė geldelę. Ryto rasa ir šaltas vanduo atgaivino. Miego kaip nebūta. Ilgai trynėsi abu pakuliniu rankšluosčiu.

Kai brolis nuėjo padėti tėvui nešti žuvį į iširę (uostą), Valterukas irgi šoko padėti. Tėvas atlaidžiai paglostė sūnaus galvutę:

– Irgi, matai, talkininkas!

Bet kad nevaro miegoti, tai turbūt tikrai ims į Šilutę. O ten bus didelis jomarkas. Valterukui pirks šopagas! Ir saldainį – tokį ilgą ilgą, kaip lazdą.

– Vaje, ir Valterukas! – sušuko nustebęs dėdė Kasparas, kai jie atėjo prie luotų. – Ar tu, vaike, nebijai Šilutės Senės, kad ruošiesi plaukti?

– Jis turbūt ir nežinojo, kad tas, kas pirmą kartą atplaukia į jomarką, turi pabučiuoti Šilutės Senę?

– O kokia ji bjauri! Susiraukšlėjusi. Apatinė lūpa nukarusi, iš nosies teka…

– O jau kad pravers bedantę… – erzino vaiką susirinkę prie luotų žvejai.

– Na ir pabučiuosiu! – nenusileido mažasis, matydamas, kad brolis su tėvu geraširdiškai šypsosi.

Prie Šilutės pradėjo švisti. Šyšoje tik ir girdėjosi irklų teškenimas. Luotai, perkrauti žuvimi ir perpildyti žmonėmis, skubėjo į jomarką.

Pakrantėje, prie turgaus, su pintinėle rankoje vaikščiojo sena elgeta. Kas žuvelę, kas priešpiečių dalį įmesdavo vargšei. Ji linksėjo galva ir ėjo pasitikti kitų valčių.

Ana, matai, Šilutės Senė eina, klausinėdama, ar nėra pirmą kartą atplaukusių, – dėdė Kasparas niuktelėjo Valteruką, rodydamas jam elgetą.

Vaiką ne juokais suėmė baimė. Jis dar tvirčiau prisiglaudė prie brolio.

– Jurgi, kaip tu sakai, ar ji pamatė mane?

– O tu – nesislėpk. Nueik ir pabučiuok. Kai pats nueini, ji mažiau glamonėja.

– Valterukas dar kiek patūpčiojo, paskui ryžtingai iššoko ant kranto.

– Palauk! Tuo pačiu nunešk lauktuvių jai, – vyrai, sumetę po žuvį, atkišo vaikui kraitelę.

2.

Palikę po žmogų prie valties pardavinėti žuvį, žvejai visu būriu patraukė per turgavietę. Po medžiais buvo ištemptos palapinės. Šakomis ir ant permestų kartelių laipiojo beždžionės.

– Kažin ar jos kaštonus ėda? – Valterukas išsitraukė iš kišenės pora kaštonų.

– Pabandyk…

Bet kaip besistengė mažasis, beždžionė jo nematė. Suaugusieji tiesiai per jo galvą maitino iš rankų cukraus gabalėliais, saldainiais.

– Duokš, aš paduosiu! – neiškentė dėdė Kasparas.

Beždžionė, pakramčiusi kaštoną, išspjovė. Ir kad pažiūrės į Kasparą – tas net atatupstas ėmė trauktis nuo karties, ant kurios ji sėdėjo.

Žvejai nuėjo toliau. Pamiršo beždžionę. Dėdė Kasparas dar sėmė iš kišenės ir bėrė trupinius kažkokiam paukščiui. Kada nusileido iš medžio beždžionė, niekas nė nepastebėjo. O ji, kerštininkė, capt už Kasparo kepurės – ir vėl į medį.

Juokui nebuvo galo.

O beždžionė, įsliuogusi į tuopos viršūnę, aukščiau varnalizdžių pakabino kepurę ir šakomis – šokinėdama nuo vieno medžio ant kito – grįžo prie palapinių.

Dėdė Kasparas iš apmaudo sugrįžo į valtį pakeisti Valteruko tėvo. Kaip dabar be kepurės jis vaikščios po jomarką.

Tėvas atėjo nusiminęs.

– Niekas iš mūsų neima. Atplaukė iš Vorusnės Donaitis su didžiąja valtimi. Bernų – keturi vyrai pasamdyti. Išstatė pintines ant kranto, pigiau paleido.

– Tai velnias! – susirūpino žvejai. Dabar iš mūsų niekas nepirks, o baigiantis jomarkui tam pačiam Donaičiui pusvelčiui parduosime.

– Taip ir tunka, bestija!

– Tėtyti, o kaip bus su mano šopagom? – suprato bėdą ir Valterukas.

Tėvas liūdnai pažiūrėjo į sūnų.

– Jo, jo, Valterukai, aš dabar galvoju, iš kur imsiu pinigų Valiaus našlei už tinklą užmokėti…

Jurgis atnešė mažajam saldainį. Ne tokį – ilgą ilgą, kaip lazda, – bet ir netrumpą, gražiais popieriukais apvyniotą.

Valterukas, pavartęs jį rankose, pasivėdėjo brolį į šalį:

– Žinai, Jurgi, nunešk ir parduok tą saldainį. Dabar mums reikia pinigų. Tėtytis neturės tinklo…

Juodaputriai

1.

Gustis labiausiai nemėgo plaukti sielio gale „uodegos meistru“. Vienas kiūksai vindvaltėje (Vienvietė valtis; joje sėdi „uodegos meistras“ su vindu – inkaru, kurio pagalba atmetama sieliaus „uodega“) ir prisitampai daugiau už kitus. Minijoj, kur posūkis ant posūkio, ir kanale, kai vėjas sielius plaka prie kranto, „uodegos meistras“ turi į priešingą krantą „išjoti su inkaru“, o sieliams išsitiesus, inkarą traukti lauk. Gustis dar jaunystėj, pirmą kartą traukdamas vindvirvę, užkliudė akmenį. Inkaras jau buvo valtyje. Reikėjo jam griebti viską ir greitai mesti ant rąstų, bet nesumojęs ėmė šaukti vyrams. Kas čia tave išgirs per tokią tolybę! Virvė apsirangė aplink kojas, ir Gustis šliuptėlėjo į vandenį.

O šiandien liko be priešpiečių. Ir kaip galėjo pražiopsoti savo dalį? Albertas, kuris tą dieną buvo virėju, pažadėjo ąsotėlį su kava padėti po Pylimo tiltu. Gustis sekė, kaip lindo po tiltu vilkikas, matė, kaip Albertas iššoko iš bradinės valties ir ant kranto padėjo valgį, bet kai tiltą praplaukė sielio uodega, jis visai pamiršo kavą.

Dabar pasistiebęs vindvaltėje žiūri, ar nemoja Albertas pietų.

Vyrai žinojo Gusčio silpnybę – justi visad prikimštą skrandį. Nuo to ir nepaslankus, eina pūškuodamas kaip garlaivis. Per apvalėjantį pilvuką žemės nemato. Gaila likusio ąsotėlio, bet pasijuokti šia proga tai galima.

Ir pakaitom tai vienas, tai antras, išlindęs iš liuko, ima rąžytis. Gustis skubiai užšoka ant rąstų. Vyrai juokiasi. Vargšas prikanda lūpą ir apsisukęs sugrįžta į vindvaltę.

Pagaliau pietūs buvo paruošti.

– Ar pakviesti Gustį?

– Nereikia, aš pats pašauksiu. Tegu pakenčia už praganytą ąsotėlį.

– Kad nesirgtų. Jis nepratęs taip ilgai būti alkanas.

Albertas atidėjo Gusčiui pietus į kraitelę ir paslėpė jo dėžėje. Tokiose dėžėse sielininkai laikydavo duoną ar dešros kąsnį, pasiimtą iš namų. Ne visada galima išsivirti.

Baigiant vyrams valgyti, Albertas pamojo Gusčiui. Atbėgo uždusęs.

– Tai ko taip ilgai pietus virei?

– Ale tu skubinkis, nieko nebeliks, – paragino dar šeporius, matęs Alberto išdaigą.

– Bet… kad sriubos nėra. Ir košės gal šaukštas likęs, – jo net apatinė lūpa virpėjo iš apmaudo. – Rykit patys, kad tiek tepalikote, – ir nuėjo prie savo dėžės.

– Tai ir tu, šeporiau, jau senas būdamas, mane erzini, – dar priekaištavo Gustis, atidaręs dėžę, bet, greit prikimšęs burną, apsiramino.

2.

Klaipėdoje susitvarkė greitai. Pasengis buvo perkrautas sieliais. Reikalavo atsiimti valtis. O danguje nė debesėlio. Tokią dieną nepakelsi burių.

– Tai kaip grįšim, vyrai? – susirūpino šeporius.

– Argi pirmas kartas? Mesk pleškes, ir trailiuosim. Vėją dar negreit atpūs.

Senis, dėkingu žvilgsniu pamylavęs kiekvieną, sėdo prie vairo. Valtys, vyrų traukiamos, pajudėjo į priekį.

Sustojo tik prie Pylimo tilto. Pietauti.

Albertas, nors ir išvargęs, neiškentė nepasišaipęs:

– Gusti, eik paieškok ąsotėlį.

– Rasi jį, čia lauk! Matai? – nuo kalno bėgo būrys vaikų.

– Sausduoooniaiii! Juodpuuutriaiii! Skyststrėėėniaiii! – šaukė dar iš tolo pamatę sielininkus, galvotrūkščiais risdamiesi nuo pylimo.

– Aš jums, rupkės, sušlapinsiu duoną, – ėmė juostis diržą Gustis, – pabaltinsiu putrą…

Vaikai pasuko atgal, bet tik tiek, kad nepavytų, ir vėl savo:

– Sausduoooniaiii – juodpuuutriaiii – skyststrėėėniaiii…

– Palik juos ramybėje. Su vaikais prasidėsi, pats vaiku liksi, – šeporius pastatė katiliuką su tyre. – Valgykit, dar tolima kelionė.

– O iš tikro, be tos juodos putrelės, mes nieko geresnio ir nematome… – atsiduso Gustis.

– Mano tėtušis dar sakydavo, kad medininks yra antra rūšis nuo kiaulės. Tada dar buvau mažas, nesupratau, ką tai reiškia. – Padėjęs šaukštą, išsitiesė aukštielninkas Albertas. Pavėsyje nuovargis saldino poilsį, sunkūs vokai pradėjo lipti. Dar mamai gyvai esant, lengviau buvo. Grįžti – geresnį žodį išgirsi, rankšluostį paduos, pavalgdys, užklos miegantį. Dabar ir pasiguosti nėra kam.

Vyrai jau knarkė. Albertas išsirengė ir liuoktelėjo į kanalą. Vandens vėsa atgaivino kūną. Nuplaukė po tiltu.

– Dėde, dėde, – išgirdo užpakaly savęs, lipdamas į krantą, – duok duonos plutelę…

Po tiltu, apsisupęs maišu, stovėjo berniukas. Suskirdusios kojos spuogais nusėtos, veidas išblyškęs, papurtęs.

– Tu kieno?

– Dėdės Freco…

– Pabėgai?

– Aha.

– Tėvus turi?

Berniukas papurtė galvą. Didelės žvilgančios akys žiūrėjo į Albertą, tarsi jos būtų ne vaiko, o plėšrūno žvėries.

– Aš valgyt noriu… – ir pratiesė rankutę.

… Jis ganė dėdės Freco galvijus. Štai žaloji eina į daržą. Evaldukas skaičiuoja: kada karvė bus prie kapčiaus, jis pradės bėgti jai už akių. Prie pat lysvės ją sugrąžins atgal. Bėgs kaip aitvaras – greitai, greitai. Pakels dėdė, dirbąs darže, galvą ir pasakys: tai greitumas piemens. Taip, tikrai pagirs. Viens – du – trys… Jis lekia tikrai aitvaro greičiu, bet … kad jį kur šimtas tą akmenį. Visą mažąjį pirštuką nuvožė. Kur čia dabar tų traukžolių rasti uždėt? Ai, taip gelia! Jis nenorėtų verkti, bet ašaros pačios byra.

Staiga jo paties botagas, pamestas šalia, atgyja, sušvilpia ore ir – ččiakšt – ččiakšt per nugarą, per kojas, apsivynioja apie kaklą.

Ir dėdės balsas:

– Ššee, ššee, dyy-ka-duo-ni, šše! Jis voliojasi, matai, o karvės darže baliavoja! Greičiau prie bandos! Užmušiu! – ir pasivijęs dar ir dar prideda.

Galvelė sukosi, peršėjo kūną. Kumšteliais trindamas akutes, nušlubčiojo prie karvių. Dar niekad taip nebuvo verkęs. Mušdavo jį kasdien, bet šiandien buvo skaudžiausia. Pietų jam neatnešė. Pavakary, palikęs galvijus, per laukus pasiekė vieškelį. Ėjo juo visą naktį. Rytą priėjo kanalą. Atsigėrė šalto vandens ir užmigo po tiltu. Kai pabudo, saulė riedėjo žeme. Vakarėjo. Baisiai norėjosi valgyti, gėlė kaulus. Prisiminė paliktus galvijus, dėdę Frecą. Pagaugai nuėjo per nugarą, pagalvojus, kad jį gali surasti. „Bet kur dingti? Mirsiu čia. Iš bado. Vis tiek niekam nereikalingas.“ Ir, drebėdamas nuo vakaro vėsos, ėmė laukti giltinės. Bet ji nesirodė. Išaušo rytas, įdienojo, o jis vis laukė.

Turbūt užsnūdo, nes kai Albertas lipo iš vandens, jis pakėlė galvą ir, pamatęs ateinantį, paprašė duonos…

3.

Vėl septynetas įsikinkė į pleškes. Antrą kelionės dieną jos buvo tarsi adatų prismaigstytos.

„Gal ir nereikėjo imti vaiko?“ – eidamas kojon su Gusčiu, galvojo Albertas ir užsikišo ranką, kad ne taip jaustų diržo spaudimą. Bet tuojau susigėdo. „O kur dėsis mažasis? Negyvai užplaktų suradęs šeimininkas.“

– Kad nors saulė taip nekepintų, marškiniai – nors gręžk, – pirmas pajuto nuovargį Gustis.

– Dar toli vakaras…

– Rupkės, kojų nemaišykit, sunku traukt.

– Tu pavargai, dėde? – pribėgęs prie Alberto, vaikas palietė laisvą ranką. – Duokš, aš tau padėsiu. Aš pas dėdę Frecą arklį vedžiojau, ir čia beveik tas pats. Aš moku.

– Mes čia patys vietoj arklių, Evalduk, mūsų vedžioti nereikia.

– Ne, aš tau traukti padėsiu, – spyrėsi mažasis.

Albertas nusijuosė diržą ir pririšo prie virvės. Galą padavė vaikui. Per visų veidus nuslinko atlaidus šypsnys.

– Štai jau mes ir aštuoniese. Ar ne taip, pipire?

Gustis išsitraukė lūpinę armonikėlę.

O pons žandarai,

Ar žinai ką?

O pons žandarai,

Ar žinai ką?

Šilabruškiai,

Velnio kuškiai

Jau plovynus piaustina!

Pritarė jam vyrai dainuodami.

Nuo kalniuko sutvisko platūs Atmatos vandenys.

Rasa rasojo…

1.

Vyrai skubėjo. Rytoj sutarta išplaukti, o dar nė pusė sielio nesurišta. Rugpjūčio saulėje pajuodo nuogos sielininkų nugaros, tvankus oras sunkė prakaitą.

– Pavakarius neša! – metęs kàntoką ant rąstų, atsitiesė Gelžius. Raumenys nubangavo nugara. Atlėkusi šilto oro srovelė sutaršė jo tamsius plaukus. Vaikinas akimis įsisiurbė į Šyškrantos keliuką, nuo kurio pasisukusios subaltavo moterys skarelėmis.

– Ar išalkai, ar pasiilgai Zauniaus nešėjos, kad nenuleidi akių? Ateis, – atsistojo šalimais Kalvaitis Mikis.

Vyrai šyptelėjo, bet taikiai susėdo krūvon. Nešėjos šalimais. Rinktinis septynetas iš Šyškrantos kaimo. Kartu mokyklon ėjo, kartu augo, kartu dabar sielius plukdė. Vienas kitas jau ir į merginas ėmė dairytis.

Ra-ssaa rraa-sooo-joo,

lytus ly-nooo-jo,

O muuu-duu,

a-buu-duu

lo-vee-lėėėj gu-lėė-joo-vaa… –

Pasigirdo skandavimas nuo upės. Pasigelbėdami počinomis – kelių vyrų tepatraukiamais irklais, – rusniškiai ėmė leisti jau surištą sielį žemyn Atmata, kuri, atsišakojusi nuo Nemuno, tingiai bejudino vandenį.

Krito vorelis iš ąžuolo…

– sodriu balsu užtraukė Mikis, lydėdamas medžių vilkstinę.

ir sprandą nuniro,

– jau pavalgę pritarė ir kiti vyrai. Merginos arčiau pasislinko. Mikis vedžiojo toliau:

Ir atėjo meška,

didi daktarka –

voreliui sprandelį taisė.

Ir atsinešė krienų

baisiai karčių…

– Ar tik ne prieš aubiliją (audrą) plyšojat? – išlindo iš bradinės valties, plūduriuojančios palei rąstus, šeporius Zaunius. – Dar daug darbo likę.

Daina nutrūko.

– Neprašysim tavo pagalbos, – sumurmėjo Mikis, bet pakilo. Susirankioję įrankius, nuėjo prie sielio ir kiti.

Šeporius kaltai žiūri į vyrus. Kur jie tau. Visada greičiau už kitus pasiruošia kelionei, greičiau su jais ir namo sugrįši. Bet jei susėdo – nejudink. Ypač tasai Kalvaitienės Mikis. Kad pažiūrės pro kaktą, kad sužaibuos akimis. Ir nepasakyk jam, nesudrausk, kiti tuoj palaikys.

2.

Klaipėdoje Zaunius sielius pridavė vakare. Naktį neplaukė. Ryte pūtė palankus vėjas. Ir ta vienintelė mintis, kad nereikia valčių tempti pakrantėmis, sujungė visus į vieną bendrą džiaugsmą.

Jau viskas buvo paruošta kelionei, kai nuo kranto į valtį įšoko mergina.

– Vyručiai, gelbėkit! Atvažiavau pas močiutę į ligoninę, o ji šį rytą pasimirė… Kol suvažinėsiu namo ir atgal, suges.

Vyrai susižvalgė.

– Mes turime laiko, mūsų pons turi pinigų, – pradėjo Mikis. – Kodėl gi negalime padėti žmogui?

– Gerai tau telažaut, kada jums už dieną moka. Šeporiui tai už reisą! – nedrąsiai ėmė skubintis namo Zaunius, bet, atpažinęs Ventės žvejo Dobiliaus dukterį Bušę, nutilo.

– Tai kaip?

– Ale ką čia su jumis. Atkabinkit trasinę valtį. Mes su Mikiu plauksime senosios paimti, tu, Dovai, su vyrais priverskite akmenų į užgalį, pakelkit mąstį. Kad tik nesusivėluotume, jaučiu, bus aubilija.

   Tik gerokai po pietų sugrįžo su karstu. Aulaukis (pietvakarių vėjas) jau daužėsi bangomis į bradinės valties šoną. Krante pradėjo suktis smėlio ir dulkių „vilkeliai“. Greitomis perkėlė karstą. Lavoną apdėjo dilgėlėm, plieniniais daiktais, šalto vandens buteliais, – kad parvežtų sveiką.

Šeporius degė tik žvejams būdinga energija, kada artinasi neišvengiamas susitikimas su stichija. Jie pasitinka ją, atrodo, ramiai, bet kiekviena nervo gyslelė įtempta iki kraštutinumo.

Valtis šoktelėjo ir tarsi lydys nėrė į vandenį. Abi prikabintosios – trasinė ir vindvaltė – nusekė iš paskos, noriai paklusdamos didžiosios valiai. Bradinės aukštai iškeltas smaigalys skyrė bangas, daužydamas jas į purslus.

Mikis, užgulęs vairą, atidžiai sekė Bušę. Ji žiūrėjo į tamsėjantį marių vandenį. Burės, puslankiu įlinkusios į priekį, nešė greitai.

– Dovai, – pašaukė šeporius sielininką, nužvelgęs artėjantį juodą debesį, – atnešk man aulaukę (žvejų plačiabrylė kepurė, vok. Ziūdvestė) – aulaukis nerimsta. Dar sprandą supūs.

Vyrai irgi sujudo.

Prie vairo atsistojo Dovas. Mikis atnešė degtinės.

– Gal ir tau? – paklausė Bušės, kai apdalino visus.

Mergina pakėlė galvą. Prietemoje jos akys buvo kaip marių vanduo – tamsios ir gilios.

– Imk, – Mikis pratiesė jai ranką, kuri nuo susijaudinimo daugiau virpėjo nei nuo valties supimo. Pro puodelio kraštus liejosi, bet Bušė nepasitraukė. Staiga pakilo, paėmė iš Mikio degtinę ir, išgėrusi, atsirėmė į jį. Jai svaigo galva. Tik dabar Mikis pamatė, kad merginos lūpos sukepusios, akys karščiuoja. Pakėlęs ant rankų, nunešė į šeporiaus kampą, paguldė ant narų. Ją krėtė drugys.

Audra visai įsismagino. Bangos ėmė virsti į vidų. Teko išmesti pusę akmenų, kad valtis iškiltų aukščiau, bet dabar nusviro smaigalys, ėmė braškėti mastis. Burės beveik nevaldomos nešė Ventės rago link. Dovas jau seniai nebelaikė vairo: vairolazdę horizontaliai laikė kepo užpjovos.

Bradinė apsivožė staigiai. Vyrai atsipeikėję pajuto žemę. Skaudžiau niekas ir neužsigavo, tik šeporius nevaldė rankos. Bušė dargi nė nepabudo. Karščiavo ir kliedėjo, drebėdama nuo šalčio.

Sukibę užtraukė ant kranto pagalbines valtis, susirado burėm apmestą karstą. Vėjas ir lietus plakė maišydamas dangų su mariomis. Jokios užuovėjos. Nors niekas ir nesistengė saugotis – visi buvo iki siūlo permirkę.

– O ligonę tai reikia nugabenti, – susirūpino Mikis.

Vyrai ėmė ieškoti irklų daryti Bušei neštuvus. Kiti pabandė pakilnoti karstą. Zaunius, patūpčiojęs apie išvirtusią bradinę, nuėjo ieškoti kelio…

3.

Elzė Vanagikė ėjo į koncertą, kurį surengė „Aidos“ choras pulko karininkams. Rankoje nešėsi baltų tulpių puokštę. Ją padovanos karinio orkestro vadovui „nuo sopranų“.

Tėvyne, tau skiriam gražiausias dainas,

Tėvyne, tau linkim geresnes dienas…

– skambėjo ausyse dainos žodžiai ir melodija. Sustojo ant tilto pasigrožėti Dane. Upe plaukė garlaiviukas. Iš jo sklido muzika ir girti vokiški balsai. Į tilto turėklus ištižo iš laivo paleistas į užsižiopsojusią „froilein“ obuolys. Nugriaudėjo nešvankus juokas.

„Per repeticiją dirigentas tiek daug kalbėjo apie tautos dvasios atgimimą Klaipėdos krašte, o per vokietpalaikius praeiti gatve negalima“, – nusiminė mergina.

Iki koncerto liko valanda.

Elzė sugrįžo prie krantinės. Čia būriavosi keletas darbininkų. Ginčijosi kažko.

Ūktelėjo vilkikas, tempdamas sielius. Ant rąstų stovintis vyras šūktelėjo esantiems krante.

– Tai Kalvaitis iš Rusnės! Miki, šok pas mus! – atsiliepė jam iš būrio.

Vaikinas liuoktelėjo ant krantinės. Sielininką apspito draugai.

– Kada tave paleido, Miki?

– Ar kalėjimo duona nepatiko, kad vėl rąstus plukdai?

– Ar Dobilius į žentus nepriima?

Mikis pakėlė ranką.

– Ačiū, draugai, kad padėjote teisme. – Mikis daugumos jų nepažinojo, bet aiškiai matė, kad čia tie patys lentpjūvės darbininkai, kurie padėjo Gelžiui surasti advokatą, keletas buvo net liudininkais. – Man dabar aišku, kad tiek vokietis, tiek mūsų bagočius žiūri tik, kaip pasipelnyti iš biedno. Apie patriotizmą ir susipratimą šneka, o už teisybę į kaliūzę grūda…

– Kalbėk, Miki!

– Turbūt jums Gelžius pasakojo, kad mes padėjome Ventės žvejo Dobiliaus dukteriai. Tikras titnagas. Net tada, kai atnešėm motinos lavoną ir leisgyvę dukterį, tinkamo priėmimo neturėjom. Pastatė plėčką degtinės virtuvėj, ir žinokitės. Bet duktė man patiko. Kai išgijo, visą vasarą susitikinėjom. Kad įtikčiau būsimam uošviui, pasidėjau pas jį savo santaupas – du tūkstančius litų. Bet bestija, išsiuntė dukterį į Vokietiją pas gimines. Bušė man parašė, kad Kauno valdžia Kalėdoms atsiuntusi Rusnės žvejams, nukentėjusiems nuo potvynio, du vagonus miltų, o grupelė bagočių nutarė juos patys išsidalyti. Aš su vyrais išlaužiau sandėlį ir išdalinau Kalėdų dovaną pagal sąrašą kam priklausė. Bylos sudaryti dėl to negalėjo, nes aš turėjau laišką, kuriame buvo kviečiamas vienas jų bendras atsiimti miltų. Tai apkaltino, kad aš iš Tilžės bolševikinę spaudą gabenu.

– O pinigus ar grąžino Dobilius?

– Kur tau grąžins! Daviau jam be liudininkų. Dar grasino, kad apskųs policijai, jog priekabių ieškau.

Elzė Vanagikė atsistojo. Laikas į koncertą. Ausyse nuskambėjo „Geležinio vilko“ maršas. Ji dar kartą atsigrįžo į upę, nužvelgė aukštą Klaipėdos krašto direktorijos pastatą ir, prispaudusi prie krūtinės gėles, nuėjo prie Mikio. Ištiesė jam puokštę.

– Čia nuo mūsų, sopra… nuo manęs… – pasakė, greitai nueidama.

Tulpės buvo šviežios nuo vakaro rasos…

Ar Krizas miręs?

1.

„Garbės ponai, apylinkės pirmininkai!

Aš lietuvis Trinkys Kristupas, tėvs Jons, motina Endrijietė, tapau į Šyškrantą užgimęs ir gyvenau taip iki 1930 metų. Tada patraukiau į Šyšą iki dabar. Esu 75 metais pasenęs. Mano ištikimais sylos metais dirbau Šyškrantos ir Šilutės lentpjūvėse, Šventojoje. Plukdžiau medžius iš Rusnės į Klaipėdą ir taip toliaus visokių kitų darbų. Dabar nebetinku. Nieko neturiu ir niekas ant senų dienų manimi nesirūpina. Kur reik prašyti? 1953.III…“

2.

Kambarėlis, kuriame gyvena Trinkys, toks, kad telpa gero medžio senovinė spinta, neobliuotų lentų stalas, kirvarpų išgraužta, išklibusi lova su pririštu katinu ir jis pats, Krizas. Tiesa, dar virš lovos kartelė, ant kurios pasverti drabužiai. Drabužių Krizas turi daug. Greta paprastų pakulinių, medvilninių ir milo kelnių kabo geriausio bostono eilutės. Tik visi jie vienodai blizga ir lopų lopais marguliuoja. Tai vis už krepšius jam kaimynės sunešė.

Dieną, kada Krizas, atsisėdęs ant grindų prie lovos, pina krepšius, katinas laisvas. Vaikšto uodegą užvertęs, trinasi į šeimininko kelius, bet pavakary jį pririša. Kaip šunį, po kaklu, plona kanapine virvele. Kad naktį į spintą neįlistų. Ką galvoja pririštas katinas, sunku pasakyti, bet net vokiškas šalmas, pastatytas su vakarienės likučiais, jo nedomina. Taip pat paslaptis, kaip šeimininkas jį privertė paklusti, bet, vos pajutęs ant kaklo raištį, nuleidžia uodegą ir išsitiesia palovyje. Pats Krizas man pasakojo, kad kartą drąsi pelė jį timptelėjusi net už uodegos. Ir ką gi? Katinas, lėtai pasukęs galvą, tik pakraipė ūsus, tarsi stebėdamasis, kaipgi pelė nesupranta, kad jis pririštas negali jos gaudyti?

Gyvena Krizas ramiai ir, sakyčiau, be jokio rūpesčio. Savo amžiuje musės nenuskriaudęs, su ramia sąžine laukia mirties. O kad ji vėluojasi – negi jo kaltė?

– „Kaip danguje, taip ir žemėje…“, – atsidūsta Krizas. – Ščišion niekam nereikalingas, tai ir ten, danguje, manęs nepasigenda.

Kiek anksčiau ir jo turėta rūpesčių. Palaidojęs vieną žmoną, neilgai džiaugėsi ir kita. Mirė ir dukrelė, nė vokiškai kalbėti neišmokusi. Bet ir gerai. Koks džiaugsmas eiti į mokyklą ir mokytis vokiškai? Krizas jau pirmą savaitę mokykloje suprato, kad vienom dryžinėm kelnėm neištvers – ėmė sėdynę apmuturiuoti mamos sijonais. Vis ne taip skauda. Nemaža rykščių sulaužė mokytojas, kol pramokė jį vokiškai galvoti ir kalbėti.

– Lietuviška kiaulė! – rėkė, mušdamas vaiką.

Turėjo dar Krizas seserį Anę. Ligota ir silpna nuo vaikystės, ji likosi gyventi pas brolį. Padėdama jam ūkelyje, pridurdama prie jo menko uždarbio tai, ką gaudavo iš turtingesnių žvejų moterų už uogas, grybus ar verpinį. Tačiau po karo kaimai ištuštėjo. Vėliau ėmė plaukti visokie svieto perėjūnai. Kažin ar naujakuriams panemunėj vietos neužteko, ar jau tokia dalia vietinių, bet vėl jų niekas savais nepripažino:

– Laikas dvėsti vokiečių išperoms, – tik girdėjosi aplinkui.

Susigūžė Krizas. Piemenų išgąsdinta, susirgo Anė. Seseriai mirus, Krizas iš luoto skersinių sukalė jai kryžių, šermenims nukirstos vištos krauju užrašė vardą. Pakasęs prasėdėjo kapinėse visą parą. Grįžęs namo, palangėje neberado vienos obels. Mat, šėtonai, tingėjo pasilipti, pasivertę nudraskė vaisių. „Jei jūs nulaužėt vieną, tai aš nukirsiu ir kitą“, – nutarė Krizas. Jis tuos du vaismedžius teturėjo. Nuraškęs obuolius supylė kamaraitėje. Nors ir buvo išvargęs, bet užmigti neleido blusos. Tai visai išvedė žmogų iš kantrybės. Nusivilko naktinius marškinius, nusimetė patalus. Prabudo nuo dūmų ir karščio: naktį atėję vaikigaliai paskutinių obuolių vogti, bebraukydami degtukus, uždegė pakulas. Vos spėjo Krizas iššokti pro atvirą langą. Subėgę kaimynai rado jį su Adomo kostiumu prie krūvelės nuodėgulių besišildantį…

Štai tada ir prasidėjo didžiausias rūpestis Krizo gyvenime: su trobele sudegė karstas ir įkapėms skirta eilutė. Apsivilkt kaimynai davė, priglaudė padegėlį, bet negi prašysi jų dar ir lentų karstui. Surinkęs savo trobelės nuodėgulius, tik kryžių tesusikalė. Ir tai apanglėjusiais kraštais. Ilgai Krizas laužė sau galvą, kol sugalvojo nusipinti karstą iš žilvičių. Krūmų Šyšos ir Nemuno pakrantėse pakankamai. Kiek vargo su nepaklusniomis vytelėmis, neatsimena, bet karstą nusipynė. Kryžių įkasė prie sesers kapo, užrašęs abiejose jo pusėse savo vardą, pavardę, mirimo metus. Karstą padėjo kaimyno pašiūrėje ir vėl ramiai ėmė laukti mirties. O ji dar gyvą apraudojo moterėlės, kada, betvarkydamos kapines, perskaitė vardą ant kryžiaus. Pasimeldusios už Krizo vėlę, pasklido namo.

Dvi atsiskyrusios nuo pulko pasuko per ganyklą. Va joms tai ir buvo nuotykis. Staiga ėjusi priekyje stabtelėjo, griebė draugę ir nutempė į užuolanką.

– Čia kas gi tau? Einam tiesiai! – spyrėsi kaimynė.

– Krizas… Mačiau… Tikrai! Arklius varinėja!

Dabar sustojo abi. Išsižiojo, išsproginusios akis.

– Jėzau! – suriko, mosuodamos rankomis: prasiskirdamas krūmus, į laukymėlį išlindo Krizas. Ėjo glėbiu žilvyčių nešinas.

– Ko kūkaujat nemuštos? – nepiktai paklausė.

– Mes… kapinėse… Už dūšelę tavo…

– Na dabar! Aš gyvas. Dar įkapėms reikia užsidirbti.

– Tai kam ant kryžiaus užrašei?

– Je, reikės ištaisyti metus. Galvojau – pernai mirsiu.

Ir tikrai: kelerius metus Krizas rūpestingai ištaisydavo datą, paryškindavo savo pavardę. Tolimesni kaimynai, vėl pamatę šviežių dažų pėdsakus, klausinėdavo vienas kitą:

– Tai ar jau pasimirė Krizas?

Bet šis, vasarą ganydamas sovietinio ūkio galvijus, žiemą šeimininkėms pindamas krepšius, pamiršo giltinę. Kryžius tebestovi Šyšos kapinėse su 1954 metų data, o ir žilvičio vytelių karstas per tą laiką sutrūnijo kaimyno pašiūrėje.

Pastaba paraštėje. Dėl Anės Trinkytės. Ją išprievartavo sovietiniai kareiviai. Tikrai vištos krauju Krizas užrašė ant sesers kryžiaus. Man 1956 m. jis paaiškino:„Nuo kraujo mirė, tai aš krauju ir užrašiau“. Mirė Krizas Trinkys bene 1959-aisiais.

Pievose

Mes plaukėme Atmatos pakraščiu. Rusnės žvejų dorės išdidžiai skyrė vandenis, ir jie ritosi į krantus, bangomis supdami mūsų luotą.

Augustas pasuko į žolėmis apleistą įlankėlę. Prisitvirtinome prie seniai grandinės nemačiusio kuolo, apaugusio krūmais. Išlipęs ant žemės, senasis susigūžė. Sekė akimis dorių vilkstinę, o pats grimzdo tik į jam vienam težinomą tolį. Matyti, širdis susopėjo, prisiminus praeities vargą. Ir tikrai. Atsikėlė sunkiai, nusibraukė rankove nesamą prakaitą, atsiduso.

– Mes mažai žuvies sugaudavom, o reikėjo su vyrais pasidalyti, už tinklą dalį atidėti, nuskendusio žvejo našlės ir vaikų nepamiršti. Išdėliojam ant kranto žuvį, vienas nusisuka, o kitas klausia: „Kam ši krūvelė?“ – „Krizui“. – „Kam ši?“ – „Mikiui“. – „Kam ši?“ – „Kalvaitienei“. O jau moterys su vaikais laukia. Kai ateina eilė – griebia žuvį ir bėga namo virti. Vyrai, pypkes išrūkę, susitarę, kada vėl plauks, išsiskirsto.

Kartais šventvakary žvejų pasitikti susirinkdavo visas kaimas. Ir jeigu geras laimikis, dalybos vykdavo linksmai. Žiūrėk, kas lūpine armonikėle užgroja, o, būna, žvejai išeina į ratą (rinkę):

Žuvininkai mes esmi,

Žuvininkai mes esmi!

O jūs, mielos žuvelės,

Šokite drauge!

Nebeliko nieko… Iširė švendrais apžėlė. Čia būta trobesių – iki Uostadvario sodybos tęsėsi. Per karą jos sudegė. Žmonės svetur išvažinėjo. Gaila Šyškrantos kaimo didumo, nykiai atrodo dilgelės, sužėlusios ant gyvenamųjų griuvėsių. Kur bepažvelgsi – plačios, vešlios lankos, kur-ne-kur krūmokšniais pabarstytos ar grioviu-kanalu perskirtos.

Augustas rauna žoleles ir neša man uostyti. Aš pažįstu arbatos kvapą. Tų kvapų pilna jo kamaraitės užgožė (lentyna, indauja), jų yra palėpėje, net darže, po senąja obelim šitaip kvepia. Kiekvienam sekmadieniui, kiekvienam nutikimui atskira arbata. O jos čia tiek daug!

Aš pasislėpiau žolėj. Manęs nematytų ir atsiklaupusio – tokia ji aukšta, bet aš prigludau prie žemės ir apsvaigau nuo jos drėgmės, aromato, žiogų, bičių ir pjaunamosios garsų.

– Aužyti, kaip jūs tokius plotus nušienaudavote dalgiais, kaip šitiek šieno surinkdavote, suveždavote?

Augustas stovi, giliai įbridęs į pievą. Prakaito jis nebraukia, patenkintas markstosi prieš saulę, rodo ranka į horizontą.

– Matai, ūkis net tris pjaunamąsias nusipirko. Ropoja kaip laivai per marias. Beregint suguldys žolę.

Žiūriu į jį. Neįsivaizduoju tų laukų be jo. Gal ir gerai, kad nesulauks jo sūnus Vakarų Vokietijoje. Nors vaikaičių išsiilgęs senasis. Čia jis lyg ir vienišas, dargi apleistas. Taip, dokumentus jis sutvarkė. Ruoštis greitai susiruošė. Bet atsiplėšt nuo gimtosios žemės nepajėgė.

Mes abu turime akis, širdį, protą. Maniau, kad man lengviau suvokti tuos pasikeitimus Rusnės apylinkėse, maniau, kad aš geriau suprantu ir naujus, iš visos Lietuvos kampų suplaukusius čia gyventi žmones. Juk aš irgi jaunas, dabartinis. Bet aš taip lengvai negalėčiau nuryti nuoskaudos: dauguma šių žaliukų jo, mano Aužyčio (AUGUSTO), nepripažįsta savu. „Ne mūsų žmogus, – sako, – slenka kaip praeities šešėlis…“

Stiprus žmogus nebūna piktas. Augustas stiprus savo dvasia. Stiprus savo palikimu: kiekvienas kampelis čia jo nupėduotas, nučiupinėtas, akimis nudailintas. Ir iki saloj bus likęs bent vienas akmuo, išsaugojęs jo prisiminimus, jis vaikščios. Čia vaikščios. Jis moka mylėti, štai kas.

– Mane ščišion net žvirbliai savu laiko, – juokiasi jis man. – Kai tik katinas ant stogo, tuoj jie puola prie langų ar į skiedryną – susiranda – čirik-čirik – padėk jiems, girdi, apginti lizdus nuo plėšiko. O žmonės? Yra daug gerų. Ir dirba gerai, ir žemę myli. Eisiu, pasakysiu, kad nuo keliuko ščionlink pjautų. Žolė į tą pusę palinkus – geriau guls.

Ir nubrido. Kaip Naglis, Neringai klumpes išskaptavęs. Kad žmonės jo patirtimi apsiautų.

Žrn. „Pergalė“, 1967 m., nr. 8.

Žuvininkai mes esmi

Tautosakos pateikėjo, Dievo žodžio sakytojo Augusto Dėvilaičio

(1897 07 14–1968 09 11) atminimui

Einu nesustodamas per užliejamas Rusnės pievas. Perlipu polderio pylimą ir vėl, lyg neštų kas. Žolė aukšta, beveik sulig krūtine, nuo vėjo šiūruoja kaip javas: plačiai vilnyja, nors, rodos, tai aš brisdamas būčiau paskleidęs tuos ratilus. Jų viršūnės, nušviestos saulės, pilkos, beveik balkšvos.

Takelis atsiplėšia ir leidžiasi į paežerę, gal upės senvagę. Čia būta sodybos. Dabar auga alksniai, pievutė geltonuoja nuo vėdrynų.

Tarsi šeimininko pakviestas, pasuku iš tako ir kniūbsčias išsitiesiu žolėje, kuri mane paslepia. Galiu klausytis ir žemės, ir pievos balsų, nors krūmuose čirpia paukštukai, kartkartėmis klykteli iš marių parskridę kirai.

Apsiverčiu aukštielninkas ir žiūriu į dangų – melsva beribė erdvė. Bet vos sumerkiu akis – vėl bėginėja vėjas ir saulė polderių žolės viršūnėmis, o takas akimirksniu atveda čia, kur atsiguliau. Įsivaizduoju vėdryno žiedą. Jis vaiskiai spindi. Staiga jis ima didėti – jau kaip saulėgrąža, kaip karpinys per visą langą. Mane ima krėsti šaltis. Atsimerkiu ir atsistoju visas drebėdamas. Saulė šviečia kaip švietusi. Pats vidudienis. Ar aš mačiau trobą, kurios nėra?

***

Šyškrantos kaimas tęsėsi toli palei Atmatą, ligi Uostadvario. Per karą sudegintos visos trobos, buvusios už mokyklos. Mokykla, buvusi kone vidury kaimo, dabar visai pakraštyje.

Kai čia lankiausi su to kaimo evangelikų liuteronų bendruomenės Dievo žodžio sakytoju žveju Augustu Dėvilaičiu, net griuvėsių nesimatė. Kur buvus sodyba, rodė tik aviečių krūmai ir valerijonų kerai. Niekur daugiau nemačiau tiek valerijonų.

A. Dėvilaitis sukniubo tarp tų retų vaistažolių, šaukėsi buvusios sodybos šeimininkus vardais. Tai nebuvo isterika. Tai buvo rauda, dabar mano atminty išlikusi tokia apibendrinta ir meniška. Jau antrą vakarą paprašė vadinti jį Aužyčiu. Aš jam priminiau kare žuvusį sūnų Valterį. Grįžęs su pirmaisiais karo pabėgėliais, atkirstais fronto, pamatė, kad sovietiniai kareiviai Rusnės bažnyčios prieangyje susikūrę laužą. Degino bažnyčios knygas. Jis puolė tų knygų gelbėti. Kareiviai jį žiauriai suspardė. Žmogus liko luošas visam gyvenimui. Bet išplėšęs iš kareivių parsinešė bažnyčios krikšto, santuokų ir mirimų knygas. Jose buvo surašytos septynios jų giminės kartos.

Tėvas buvo žvejys, vardu Dovas, motina – Anė, gimusi Skėrike, senelis – taip pat žvejys – Erčius, senelė – Anė, gimusi Raišukike, proseneliai – Dovas ir Eldzė Torilaitikė, proproseneliai – Dovas ir Marė Vanagikė, toliau – Mikis ir Eldzė… Ypač didžiavosi vienu savo senoliu, kuris XVIlI a. bažnyčios knygoje buvo įrašytas su lietuviška galūne: DEWILEITIS.

Augustas Dėvilaitis 7 metus vokiškai mokėsi kaimo mokykloje, plaukė uždarbiauti su sielininkais, žvejojo. Jų šeima turėjo 10 hektarų pievų ir kažkiek žemės prie namų, laikė gyvulių.

Nuo tos sodybos, kurios vietoje, kai lankėmės su A. Dėvilaičiu, augo valerijonai, ligi Nemuno driekėsi pieva. Krūmais ir meldais apžėlė žvejų iširė – jie čia, grįžę iš žvejybos, rišdavo valtis.

***

Gal dabar, man vienam esant buvusios sodybos kluone iš pasąmonės iškilo ne vėdryno žiedas, o sidabražolės? Sidabražolė nuo pat vaikystės buvo labiau pažįstama – jos prisirovęs supjaustydavau ir, suvoliojęs raugintam piene, lesinau kalakučiukus.

Ieva Simonaitytė sakydavo, kad rašytojai giriasi – tas kiaules ganęs, tas karves. Tegu pabando žąsis paganyti, kai jos pasikelia ant sparnų ir nulekia vienos į kaimyno avižas, kitos – į kviečius, o tu su ramentais. I. Simonaitytė viešėjo pas Dėvilaičius 1967 m. Lankėsi pas juos ir daugiau menininkų.

Vis pagalvoju, pabandytumėt prižiūrėti kalakučiukus – čia tai tikras vargas. Į lietų pateko, per rasą perbrido ir gatavas. O jau tas jų rajumas – tik duok ir duok. Palesinai ir vėl eini rinkti sidabražolių nelyginant rūgštynių.

Vėliau, prie Erzveto ežero, Birvetos upelio pakriaušėje, atsitiktinai sulyginau sidabražolės ir vėdryno žiedus: jie buvo panašūs – tokios saulutės dvynės. Kalbėjomės su kraštotyrininkais apie žaliąjį ritmą. Dar vienas judėjimo motyvas: saulė Rytų Lietuvoje užteka pusvalandžiu anksčiau nei Rusnėje. Jei eitum per Lietuvą į saulėlydį saulės greitumu, tą pusvalandį tau saulė nenusileistų! Beje, Dėvilaičiai gyveno senuoju laiku. Jų laikrodis buvo nustatytas „pagal saulę“, ne pagal Maskvą.

Bet labiausiai čia tiktų kalbėti apie vingiorykštę. Kalakučiukams laidoti buvau įsirengęs kapines, o kad jas norėjau papuošti, nubėgau aukštastiebių žolių į savo vaikystės upelį, kuris tekėjo į Smilgą, Nevėžio intaką. Belauždamas vingiorykštę, o tai buvo ji, netyčia išroviau ir atpažinau šaknį, labai brangų vaistą nuo išgąsčio ir viduriavimo tais neramiais pokario metais. (Ėjo ir ėjo – naktį viena valdžia, dieną kita.)

Kai kurių kaimo žolininkų pykčiui, aš nelaikiau savo atradimo paslaptyje. Man tos vingiorykštės verkiant reikėjo dar ir todėl, kad dažnai besikeliant iš vienos tetos pas kitą, kitoniškai kalbėjo kaimai ir aš vėl ko nors nemokėjau pasakyti vietos tarme:

– Jūs tik pasiklausykit, kaip jis sako „pagalys“! – juokdavosi iš manęs ir mažas, ir didelis.

Gal aš ne taip bijojau „rubaškių“ (kareivių), „plaktukų“ (stribų) ir miškinių, kiek drovėjausi naujoje vietoje. Niekam nerūpėjo, kad anapus Šušvės šį žodį kitaip tardavo.

Mes suprantame, kad kaimas gynėsi, atmesdamas svetimą. Klaipėdiškiai atmesti mūsų – atvykėlių iš visos Lietuvos – negalėjo, jų buvo likę nedaug. Verkdami važiavo į Vokietiją.

***

1956 metų vasarą atvažiavau į Rusnę su draugu užsirašyti tautosakos. Skirvytėlės kaime Žentekai – labai graži senolių pora – mudu pavaišino, perkėlė per Pakalnę atgal ir pasiūlė nueiti į Šyškrantos kaimą su labom dienom Augustui ir Madlynei Dėvilaičiams.

Namie radom Madlynę Dėvilaitienę. Kur šeimininkas, ji ne iš karto pasakė. Jai išpasakojome, ko atėję ir kas rekomendavo, bet ji gynėsi. Tik supratusi, kad lauksime šeimininko, parodė į netoliese esančią Kalvaitienės trobą – esą ten nuėjęs vyras. Nuėję radom gausiai surinkimininkų, matyt, pamaldos buvo tik pasibaigusios, ir žmonės šiaip sau šnekučiavosi. Kai pasilabinome, visi nuščiuvo. Priėjęs prie gal ir arčiausiai sėdinčio ant žemės, o gal labiausiai man patikusio stambaus vyriškio paklausiau, ar čia nėra Dėvilaičio.“

– Ar to girtuoklio?

– Augusto Dėvilaičio.

– Taip, taip, vaikyti, kai ėjote turėjote matyti, patvoryje girtą besivoliojant.

– Mums sakė jis dainų moka, kad jis doras, plačiai žinomas žmogus, – nesumojau, kaip besisukti.

Vieni šypt, kiti krypt. Paklaustasis ėmė domėtis, kam tų dainų mums reikia. Buvau ūmus, bet nuo jo staigiai nenuėjau. Kai ėmėme atsisveikinti, jis sunkokai atsikėlė eiti su mumis, ir mes grįžome į jo sodybą. Tai buvo sakytojas Augustas Dėvilaitis.

Jis nė nesiruošė mums dainuoti – vis klausinėjo ir klausinėjo. Mano draugas, supratęs, kad be degtinės neapsieisim, parnešė buteliuką (250 g) naminės. A. Dėvilaitis surado gal kokių 10 gramų stikliuką, šeimininkė atnešė užkandos, bet nebuvo kas geria. Pasiurbčioję kiek, palikome tą buteliuką kitam kartui.

Kitą kartą atvažiavau vienas. A. Dėvilaitis užsivedė mane ant aukšto (kriautės), kvepiančio vaistažolėmis. Parodė du masyvius, juodai baltus karstus – sau ir žmonai. Anksčiau jų parapijos žmonės, pasidirbdinę karstą, jį atiduodavo kunigui, kuris laikydavo juos ant bažnyčios aukšto. Moterims dažydavo žaliai su raudonais kantais, vyrams – mėlynai su žaliais kantais.

A. Dėvilaitis iš savo motinos ir senelės (omamos) išmoko vaistauti – rinkti ir paruošti laikymui vaistažoles. Žinojo tų augalų lietuviškus ir vokiškus pavadinimus, atrodo, mokėjo maldelių kaip juos rinkti. Buvo plačiai žinomas kaip liaudies medicinos akušeris ir veterinorius. Jis mane kvietė, kad atvažiuočiau kokiai vasarai, bent dviem mėnesiams, rytą vakarą eitume į pievas, išmokčiau rinkti vaistažoles. Gal tris šimtus augalų pavadinimų. Netesėjau. Praėjus ir porai dešimtmečių po Augusto Dėvilaičio mirties man apie jį gražiai atsiliepė Adomas Goberis, gimęs 1901 m. Skirvytėlės kaime, ir čia atsikėlusi iš Pakalnės Marta Druskutė, gimusi 1903 m., ir iš kažkurio kaimo, netoli Šyšos, Ana Gelžaitienė, gimusi 1899 m. (kai grįžo iš evakuacijos, jos sodyba buvo užimta). Tik niekas nemokėjo A.Dėvilaičio dainų, niekas taip gamtos negalėjo nuspėti.

1956-1967 metais Augustas Dėvilaitis man padainavo apie pusšimtį dainų ir žaidimų bei ratelių (rinkių), giesmių, papasakojo atsiminimų apie sielių plukdymą iš Rusnės į Klaipėdą Vilhelmo kanalu, iš jo lūpų užsirašiau patarlių ir priežodžių.

Dalis tekstų perduota Klaipėdos kraštotyros muziejui, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos skyriui. 1961 m. kelias dainas su mokytoju Benediktu Slavinsku Klaipėdos miesto K.Donelaičio vidurinėje mokykloje įrašėme į garso juostą, vėliau teko daryti įrašų ir Šyškrantoje, A. Dėvilaičio namuose. 7-ajame dešimtmetyje iš A. Dėvilaičio dainų ir giesmių užsirašė muzikologė Genovaitė Četkauskaitė. Keletą žaidimų ir šokių jis su žmona parodė Klaipėdos miesto kultūros namų šokių mokytojams Birutei Lauraitytei, Vladui Ūsovui, Irenai Grib, bet 1967 m. mirus P. Lauraitytei, užrašai dingo. A. Dėvilaičio įdainuotas garso juostas yra persirašiusi „Ratilio“ ansamblio vadovė Zita Kelmickaitė. Dainų su natomis (iššifravo Giedrė Razmukaitė) pateko į monografiją „Lietuvininkų žemė“ (V., 1996). Jo dainas dainuoja ir Klaipėdos miesto kultūros ir Žvejų rūmų vokaliniai ansambliai, ansamblis „Kuršių ainiai“.

***

Visus mūsų susitikimus lydėjo dainos ir giesmės. A. Dėvilaitis labai jų neskyrė, įsijausdavo į tekstą, pagal nuotaiką šiek tiek jį keisdavo. Jis negalėjo atsisėdęs išdainuoti savo dainų. Jų neprisimindavo arba prisimindavo tik fragmentus. Bet štai plaukiam malkauti. Jo luotas Atmatoje būdavo lyg skiedrelė, pasimesdavome visai dienai Pakalnės aukštupyje, Vorusnėje ar išplaukdavome į Miniją per Krokų Lankas. Luote jis man padainavo „Lėkė volungė“ ir paaiškino, kad tai maro daina. Bet kai įrašinėjome į juostą, jis kai kurias dainas skaitė iš mano sąsiuvinio arba reikėdavo priminti žodžius. Paskui po kelių dienų, visai kitomis aplinkybėmis, prisimena, būdavo, kurią nors dainą. Ją ir padainuoja, ir sudiktuoja, ir jau žinos, kai ateis kiti užrašinėtojai. Jis suprato tautosakos užrašymo vertę. Su apmaudu man yra rodęs spausdintus to krašto dainų vertimus į vokiečių kalbą. Vieną dar dainą mėgino prisiminti lietuviškai. Kitų girdėt nebuvo girdėjęs, todėl ir apmaudavo, kad liko tik vokiški vertimai.

Atsimenu štai tokį atsitikimą. Užsukom Vorusnėje pas svainius. Šeimininkas darže galėjo matyti mus priplaukiant, skalijo šunys, bet darbo nemetė. Su šeimininke, išėjusia į tarpdurį ir sustojusia ant slenksčio, persitarė vokiškai. Ji tik parodė į daržą. Ten dūmijo rūkykla – rūkė ungurius kelionei į Vokietiją, o žmogus, matyt, saugodamas juos, kasinėjo žemę.

Pasukome prie šeimininko, Aužytis žvaliai pasisveikino:

– Labs ryts, labs vakars!

– Šeimininkas labai nenoromis pakėlė galvą, kažką vokiškai sumurmėjo, o netrukus ėmė atvirai priekaištauti, kam jis čia vedžiojasi su savimi tą žemaitį, atseit mane. O Aužytis? Jis maloniai šypsodamasis šnekino šeimininką. Vien jo pasiklausius, nesuprastumei tvyrant įtampą.

Paskui sėdėjom ištaigioj virtuvėj už stalo ir valgėm gardžius pietus. Jie ne visą laiką kalbėjo vokiškai!

A. Dėvilaičio sūnus Evaldas su šeima (marti Elizabeta Plaktytė (Plackties), vaikaičiai – Gintaras ir Katrikė) jau buvo Vokietijoj, dabar važiuoti rengėsi ir uošviai.

Augustas ir Madlynė Dėvilaičiai liko Lietuvoje. Turėjo daržą prie namų ir ožkoms, laikė dvi ožkas, ganyklą. Ne kartą pasitaikė, kad į tą ganyklą lyg ir netyčia suleisdavo ūkio gyvulius. Aš turėjau jam pažadėti niekur nevaikščioti dėl jam daromų skriaudų. Jis pats, nelaimei ištikus, bėgdavo kiekvienam padėti. Rasdavo paguodos žodį, su malda ir giesme palydėdavo į kapus. Gyvuosius neskirstė į savus ar atsikėlėlius, tik sveikindavosi su klaipėdiškiais vokiškai, su kitais lietuviškai. Kadangi buvo gimęs ir augęs dvikalbėje šeimoje, buvo įpratintas viešajame gyvenime kalbėti vokiškai. Kada beatvažiuočiau žiemą, Dėvilaičiai man surengdavo Kalėdas: abu giedodavo Kalėdų giesmes, ir vakaras praeidavo pakiliai, su šventadienio nuotaika. Jis sakė, kad lietuvininkus vadinti „šišioniškiais“ negražu, tai – pravardžiavimas. Yra šiūšininkai – Rusnės, Kintų, Pašyčių, Ramučių, Verdainių, Vyžių, Paleičių parapijos; aukštupėneriai – Vilkyškių, Rupkojų, Rūkų, Viešvilės, Plaškių, Smalininkų parapijos; lankininkai – Šilgaliai (katalikai), Šakūnai, Kaukėnai, Lapynai, Pakriokiai; marogleriai – apie Dreverną, kopininkai – Kuršių nerijos gyventojai. Karklėnai, Kalninkai, Liugininkai, Įsininkai, Vėliava (Vėluva), Įsrūtis, Gumbinė – tai Šaliava.

Man buvo nesunku įsivaizduoti, kad aš gavau dovanų visą buvusį Klaipėdos kraštą ir Šaliavą (Užnemunę), į kurią luotu keldavomės per Skirvytę. Tada dar sienos su Karaliaučiaus kraštu nebuvo.

Augustas Dėvilaitis tarsi iš mano paties gyvenimo. Kaip sakiau, jis į mane žiūrėjo lyg į savo vaiką, neva buvau panašus į kare žuvusį jo sūnų Valteruką. Klaipėdoje „ėjau pareigas“, rūpinausi šeima, o kai atvažiuodavau ar atvažiuodavome į Rusnę, lyg sapne sugrįždavau į vaikystę. Tarsi būdamas vaikas praleidau tuos epizodus ir juos dabar privalau išgyventi.

Būta rašytojiškų ambicijų, bet tos viešnagės mane labiau glumino, nei įkvėpė.

Ir dabar Rusnė man nėra labai reali, ją suvokiu sąlygiškai ir niekad negaliu parašyti, ką jaučiu. Beje, esu patyręs ir daugiau tokios pakylėtos, bet nesuvokiamos būsenos, kai su žurnalisto komandiruote lankiausi Žagarėje, kur mane globojo žirgyno direktorius, Žeimelyje su mokytoju Juozu Šliavu, Zarasuose, kai po kraštą lydėjo Nijolė (?) Dainytė Kuzmickienė, Vilkaviškyje su mokytoja Birute (?) Karaliene, Erzvėte su Irena Sėliukaite, Palangoje su Kazimieru Urbonavičiumi, Šventojoje su girininku Gediminu Kirliu, Nidoje su Broniumi Čekanausku ir Aldona Kuprelyte-Zavišiene, Raseiniuose su Danute Šemeliova. Ir niekaip negaliu kaip savas grįžti į Kėdainius, į savo gimtinę. Nežinau, ar miestas manęs nepriima, ar aš jo neatpažįstu. Išvažiavome artėjant frontui, kai man buvo septyneri, ir aš atsimenu viską. Tačiau kažkaip susvetimėjom.

Labiausiai savinuosi Vilnių, Biržus ir Palangą, kur susirandu sau tinkamas erdves, realiai jaučiu, ką matau. Tik čia aš pats sau lieku nerealus, kažko laukiu. Einu į parduotuvę kaip į teatrą, į teatrą, dar manau, nueisiu.

Rengiantis I. Simonaitytės 70-mečiui, dažnai susitikinėdamas su rašytoja išpasakojau jai savo apybraižos „Rusnės etiudai“, kurių 8 noveles buvau parašęs tik grįžęs iš kariuomenės, 1960-aisiais. Kai ką buvo išspausdinę Šilutės ir Klaipėdos laikraščiai, dabar juos ketino spausdinti Rašytojų sąjungos žurnalas „Pergalė“, tik paprašė dar vienos novelės, kuri lyg ir pabaigtų ciklą.

Kai kas rašytojai pasirodė neįprasta klaipėdiškiams, kaip ji sakė, ar net keistoka. Ypač ji nepatikėjo, kad rusniškiai žodį „šišon“ taria kitaip, maždaug „„ščišon“. Aš jai nesakiau, kad rankraštis jau atiduotas. Augustui Dėvilaičiui buvau skaitęs viską, ką parašę. Jis mane taisė ir tikslino. Pavyzdžiui, rašiau kaip Krizas, sutikęs moteris, barasi:„Ko šūkaujat nemuštos?!“

Augustas Dėvilaitis:

– Pas mus nesako „šūkauti“.

– O kaip sako?

– Geriau tu rašyk: „Kūkauti“.

Ištaisėm: „Ko kūkaujat nemuštos?!“

Bet jis netaisė tos vietos, kad moterys, pamačiusios Krizą, žegnojasi. Protestantams tai nebūdinga.

Jei jos buvo atsikėlėlės, katalikės, tai turėjo šūktelėti „Jėzusmarija!“, o ne „Jėzau!“. Dabar aš randu ir daugiau netikslumų ar nenuoseklumų, kuriuos A. Dėvilaitis praleido kaip literatūrinę išmonę. Man labai gėda dėl to, kad socialinius klaipėdiškių santykius perteikiau pagal sovietinę mokyklą, kad mano žvejai gal per daug dainuoja ir panašiai. Dainavo prieš įsigalint pietizmui, prieš pusantro šimto ar net daugiau metų. Nors tos dainos kažkaip išliko!

Apybraiža „Rusnės etiudai“ parašyta sovietiniam skaitytojui, pagal mano Nevėžio pakrančių kaimų patirtį. Dabar jos jau nebegalima ištaisyti, o norėčiau. Guodžia tai, kad pakankamai aiškiai paliudyta, jog klaipėdiškiams, pasilikusiems po karo gimtinėje, nebuvo saldu. Esu pakviestas dirbti „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ redakcijoje. Norime palikti pėdsaką to, kas buvo. Remiamės gyvais liudininkais, ne tik archyvais. Tai lyg ir įprasmintų visą mano gyvenimą.

Posakis: „Taip sako klaipėdiškiai“, – toli nuo tiesos. Drėverniškių Rėzų šeimoje kalbėjo trim tarmėm: tėvo, atsinešta iš kopų, vietos žvejų ir senelės laukininkės. Fricas Jakaitis iš Preilos, sakėsi, kai pradėjo eiti į mokyklą, vartojo 5 kalbas ir tarmes: kuršininkų, lietuvininkų, lietuvių (bendrinę), vokiečių ir rusų.

——————–

Tada ilgai ruošėmės su rašytoja į Rusnę pas Dėvilaičius. Kelissyk aplankiau ir vieną, ir kitą pusę. Pagaliau važiuojame. Oho – keltas! Per Nemuną į Rusnės salą dar nebuvo tilto, kiekvienas krestelėjimas važiuojant ant kelto ir nuvažiuojant rašytojai labai skausmingas. Po tos kelionės ji ryšis keltis į Neringą tik po kelerių metų, kai rašys savo „Mažąjį princą“, kuris buvo išspausdintas „Tiesoje“ 1974 01 23 per jos 77-ąjį gimtadienį.

Ir štai tokią sunkią kelionę įveikėm, radome Dėvilaičius jau atvėrusius vartus ir belaukiančius. Automobiliui sustojus kieme, šeimininkas pripuolęs paėmė rašytojos ranką, meiliai, labai pagarbiai glostydamas ir priklaupdamas pasisveikino:

– Guten Tag, Evchen!

I. Simonaitytė atsigręžė į mane:

– Kur tu čia mane atvežei?

Ir reikalauja, kad tučtuojau suktume atgal.

Jūs galite suprasti, kiek tą akimirką karšto vandens mano nugarai teko. Tik ne A. Dėvilaitis mane nuliejo. Jis stovėjo vargšas nei miręs, nei gyvas – toks didelis, stambus vyras su atvira vaiko širdimi. Jis kreipėsi vokiškai, – žmogui atrodė, kad taip išreiškia savo didžiausią pagarbą, juk ji nebuvo svetima! I. Simonaitytės pirmuosius eilėraščius jis skaitė lietuviškuose laikraščiuose ir kalendoriuose dar daugiau kaip prieš pusšimtį metų! Kiek jis man pasakojo apie I. Simonaitytę ir jos giminę!

I. Simonaitytei buvo ne tas pats, kuria kalba kaimynas užkalbino. Ir iki karo, ir po karo visada čia kalbėti lietuviškai jai buvo principo reikalas. Bet dauguma klaipėdiškių tos nuostatos nepaisė, manydami, kad tai ne tas pats svarbiausias pasipriešinimo germanizacijai būdas. Dabar sakyčiau, kad išliktų buvo paisoma geros kaimynystės. Klaipėdiškis kad ir vokietininkas, ar net vokietis galėjo gražiai kalbėti lietuviškai, galėjo skaityti lietuviškus laikraščius be kompleksų.

Daug lietuviškų žodžių vietinėje vokiečių kalboje aptariant buities daiktus, darbo įrankius, tradicijas, šventes. Dėvilaičių pirkioje sekmadieniais ant stalo gulėjo lietuviškos šventos knygos, iš kurių jie meldėsi, bet prie durų (sovietmečiu!) kabojo vokiškas kalendorius.

– Aš tik norėjau… – teisinosi šeimininkas. – Na, paeikime į pavėsį, ščišon bus maloniau.

——————–

1967 m. „Pergalei“ išspausdinus mano „Rusnės etiudus“, Ieva Simonaitytė paskambino: „Atvažiuok!“

Radau ją susimąsčiusią. „Sveikinu!“ – pasakė ir pastūmė man žurnalo numerį. Ten buvo jos ranka taisyta „Ožys iš atsibėgų…“ Aš rašiau: „išsibėgėjęs“.

——————–

Apsilankiau Rusnėje vieną Atgimimo vasarą, kai kilo diskusijos dėl kryžiaus įvažiuojant į salą. Jis lygioje vietoje atrodė gražiai, ką čia kalbėti. Tokia katalikų tradicija. Bet reformuotos bažnyčios krikščionys kryžiaus ženklu įprasmina tik Dievo namus (ir altorių), dar kryžiumi paženklina šventąją knygą, kapus. Šiaip kur pakelėse jo nepalieka. Amžiną atilsį Klaipėdos klebonas dekanas prelatas Bronislovas Burneikis man piktai kalbėjo: „Čia – Lietuva: statom ir statysim kryžius!“ Pasak legendos, karalius Mindaugas panašiai yra sakęs, kai įbedė kovos vėliavą prie Priegliaus: „Čia – Vėluva, čia -Lietuva!“. Tos Lietuvos dalies žmonės per šimtmečius nesijautė nutolę nuo tautos kamieno, laukė, kada prisijungs prie Didžiosios Lietuvos. Bet skyrėsi bažnyčios. Ne jų kaltė, kad toji meilė Lietuvai dabar tokia tragiška.

Į Šyšos kapines reikėjo bristi per vingiorykštes. Prisilaužiau kvapnių tos žolės žiedų ir padėjau juos ant Augusto ir Madlynės Dėvilaičių kapų. Kapai buvo šviežiai sutvarkyti – vieninteliai visose kapinėse.

Žmona Madlynė Dėvilaitienė (189110 14 – 1969 06 06), gimusi Žiliūtė iš Rudžių kaimo, netoli Kintų, palaidota salia vyro. Čia palaidoti jo tėvužis, miręs 35 metų, ir mama, brolis Henrikas Dovas, trys kūdikyčiai: Gertrūda Magdalena, Edvikė Marija Magdalena ir Vlaneris Jurgis.

Kol A. Dėvilaitis buvo gyvas, Šyšos kapinės buvo prižiūrėtos. Jis žolę nušienaudavo, kryžių pataisydavo, jei pavirtęs. Pats, kad ir kiek palinkęs į priekį, skausmų suremtas, buvo gana stiprus, stambus vyras. Bet kai eidavo, atrodė, ir smilgos nenulenkdavo. Kiekvienai žolei lenkėsi, ją prakalbinti mokėjo, ir žmonėms jo rankos visuomet buvo šiltos – glostė ir vaiką, ir senelį. O ko jau rankomis nepasiekė, tai rodė meilę akimis, – gražiomis, mėlynomis žibučių akimis.

1997-2001 m.

„Plauk laivelis Nemunu“

Erčius Jurgenaitis su Meikiu Martynu ant Pakalnės upės statė vartus žiobriams.

Kiekvienas rusniškis, kaip ir bet kuris mūsų, turi savo gyvenimą, tik salos gyventojus labiau suvienijęs darbas. Čia esama daug bendro rūpesčio, suprask, gamtos permainos paliečia visus! Pavasaris atves žuvų į deltą, potvyniai nulems, kokia žolė užaugs pievose. Retas čia nemoka kelių specialybių, tose pačiose mechaninėse dirbtuvėse ir laivai, ir šienpjovės, ir kita technika.

Rusnės sala, tiksliau, salynas, ir žmonės, kaip ant delno. Tarpupiuose kiemai vandens suremti ir, rodos, kiekviena mintis, ne tik žodžiai, nuslysta ligi kaimyno: nei tu ką nuslėpsi, nei paslėpsi.

– Ė, hė, hė-hė! – šūktels Erčius Skirvytėje.

– O, ho, ho-ho! – atsiliepia Vilius Vorusnėje.

Erčius Jurgenaitis 7-8 dešimtmečiuose buvo bene žinomiausias Pamario žvejys. Jis mokėjo virti ant laužo gardžią žuvienę, žmona Ana buvo išmoninga kulinarė. Erčius buvo laimės žmogus. Po Pirmojo pasaulinio karo tėvai gavę žinią, užsakė išgraviruoti sūnaus vardą žalvario plokštėje šalia kitų žuvusių rusniškių. Sugrįžo jis ir Antrajam pasauliniam pasibaigus. Pirmasis susigavo upėje plūduriuojančią valtį, susitaisė tinklą. Ir išbuvo Rusnės Telmano žvejų artelės, vėliau žuvininkystės ūkio brigadininku 30 metų.

Išėjęs į pensiją žvejojo pagal mokslo laboratorijos užsakymą. Žvejojo ištisus metus, kai rodėsi, nėra ko gaišti, jis vis ką nors sugaudavo. Mokslininkų stebimas taikė vietos tradicinę žvejybą, padėjo tirti žuvų išteklius, jų gyvenseną. Bet savo gyvensenos nepakeitė. „Jei aš negaliu prie savo venterių pabūti, tai esu ligonis, – sakė Erčius Jurgenaitis pradėjęs jau devintą savo gyvenimo dešimtmetį. – Kai dorė sugedusi, ir aš sergu. O kai pabūnu ant vandens, esu sveikas ir guvus kaip žuvis.“

Pasakojimas sodrus, kaip ir darbas, eina kartu su nuotaika, o ji pavydėtinai giedra, atmintis gili kaip Nemunas, – vis nauji upeliai išsiplečia iš tos jo kalbos. Gudruolis. Mažai kas žinojo, kad 1923 metais, Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos valstybės, jis dalyvavo „Santaros“ veikloje, buvo lietuvių jaunimo kultūros draugijos „Tiltas“ choro seniūnas.

Man Erčius Jurgenaitis yra padainavęs savo mėgstamą dainą „Plauk laivelis Nemunu“. Ją buvau užsirašęs ir iš Šyškrantos kaimo žvejo Augusto Dėvilaičio. Su malonumu klausiausi šios dainos Urale per Lietuvių folkloro teatro gastroles. Teatro vadovas Povilas Mataitis pats ją užsirašė iš Erčiaus Jurgenaičio, įdomiai interpretavo.

Rusnės tiltas, statytas 1914 m., susprogdintas 1944-aisiais, 1974 m. pastatytas naujas. Per naujojo tilto atidarymą visus svečius žvejys pasitiko su dideliu obuolių krepšiu.

1925 m. jis įsigijo baržą ir greta žvejybos prekiavo šienu, kurį vežiojo (plukdė) iš Minės. Akmenos, Karklės kaimų į Šilutę ir Klaipėdą. Per karą mokėjo už 100 kg šieno po 60 pfenigių.

Žvejojo susidėję, kiekvienas dalį savo tinklo, keturi žvejai Irčius ir Adomas Goberiai (tėvas ir sūnus), Grigerio Vilius ir Erčius. Moterys veždavo žuvį parduoti į Tilžę. Vyrai sukeldavo į garlaivį kurbus (krepšius) ir kliubus (iš žilvičių pintas dėžes) su žuvimi. Ten jūreiviai už 20 pfenigių tuos nešulius iškeldavo. Turgus buvo prie pat vandens. 200 markių gaudavo už žygį. Atskaičiavusios išlaidas, šeimos pinigus gražiai pasidalydavo.

Dar Erčius Jurgenaitis sutvarkė Skirvytėlės kapines, kur palaidoti jo tėvai. 1972 07 16 jas pašventino kunigas Mikas Preikšaitis ir kunigas Jurgis Gavėnis. Gerai užlaikė sodybą Skirvytėlės kaime (dabar Rusnės miestelio Žvejų g. 7) – XIX a. gyvenamasis namas, tvartas (1924), kluonas (1926) – pripažinti architektūros paminklais.

Vėjas nuo marių

Apie tautosakos pateikėją Adomą Goberį (1901 06 06–1988 05 01) iš Skirvytės kaimo

Adomas Goberis man padainavo tik kelias dainas. Bet tarp jų – vieną darbo dainą, kurią amžiaus pradžioje dainuodavo moterys, dorodamos žuvį.

Jį tėvas (Irčius, g. 1864 m.) ėmė imti žvejybon nuo dvylikos metų. Parplaukdavo su aukšlėm ir iškart – į Bruniškių dvarą, anapus Skirvytės (dabar – Kaliningrado sr.). Ten pulkas moterų, gal dvi dešimtys, skusdavo žuvį. Aukšlių žvynus pirklys veždavo į Karaliaučių, kur juos naudodavo dirbtiniams perlams gaminti. Vaikas mėgdavo klausytis, kai tos moterys „kriokdavo per naktis“:

Į karietą sėdau,

Vainikėlį pyniau,

Still mein Muttchen gräm dich nicht

(Nusiramink, motušėle, nesigraužk)

Aš ir vėl sugrįšiu.

Grįšiu, rods, sugrįšiu,

Gera nebdarysiu.

Tik su savo Menschensliebchen

Werd ich herumspazieren.

(Tik su savo meilužėliu

Aš sau vaikštinėsiu)

Šios dainos žodžius man padėjo iššifruoti Irena Tumavičiūtė, nors kai kuriais žodžiais dar abejojo.

Bene 1950-aisiais A. Goberis dalyvavo Dainų šventėje Vilniuje. Tada jį įrašė radijas. Bet kokias dainas dainavo, neprisiminė. Ak, toji mūsų atmintis! Iš A. Goberio užsirašiau tik dainų žodžius, kai lankėmės pas jį 1978 m. pradžioje ir vasarą. Sūnus Tautvydas iš jo užrašė dar vieną ketureilį „Ten tup aukštai lakštingala“. Bet kai po kurio laiko atvažiavau su magnetofonu, jis buvo viską užmiršęs. Nepadėjo ir tai, kad priminiau tekstą, pats bandžiau niūniuoti

O štai Marta Juškaitė išspausdino „Rusnės“ monografijoje (V., 1992) iš A. Goberio 1980-1983 m. užrašytas dainas: „O kad aš ėjau“ (1980), „Lėkė valungė“ (1981), „Jei nori lengvai būti“, „Ešerokas raudonsparnis“ (abi 1982), „Trys mergytės vėšį skalbė“ (1983). Man čia nauja tik „Ešerokas raudonsparnis“ ir „Lėkė valungė“. Pastarąją dainą aš pats jam esu dainavęs su kitomis iš Šyškrantos žvejo A. Dėvilaičio (1897-1968) girdėtomis dainomis. Iš čia tiesiai tik koks pora kilometrų, tariausi, gal bus girdėjęs. Bet jis ranka numojo, atseit A. Dėvilaičio dainas galėjo dainuoti nebent ten toli kur lankose Pakalnės žvejai. Suprask: Rusnės sala – ne vienas kaimas, ką viename salos pakrašty dainuodavo, nebūtinai mokėjo žmonės iš kito jos pakraščio.

„Lėkė valungė“ A. Goberio dainuota M. Juškaitei aiškiai žemaičiuojant. A. Dėvilaičio dainas muzikologė Genovaitė Čepkauskaitė yra priskyrusi Vakarų aukštaičių tarmei.

Goberiai – vokiečiai, zalcburgiečiai, seniai gyvenantys Rusnėje, nestingantys pagarbos lietuvininkų dvasinei tradicijai, etninei kultūrai, papročiams. Nors antroji A. Goberio žmona Bronislova Zakaraitė-Goberienė – kilusi iš Užvenčio, Kelmės rajono, žemaitė. Gal, sakau, ir senasis žvejys, šiaip su sūnaus Heinso šeima bei kaimynais kalbantis ir vokiškai, sulaukęs viešnios, taikėsi dainuot žemaitiškiau?

Žmogus skundėsi, kad jam maudžia sąnarius, žvejo duona buvus karti. Nustebau jį ankstų pavasarį pamatęs Skirvytės pakrantėje. Prisimerkęs nuo saulės, stovėjo pasirėmęs stora, matyt, ką tik praėjusio ledonešio nukirsta gluosnio lazda ir šnekino vyrus, kurie ruošėsi žvejybai. Jie į valtis riktavo žalius tinklus.

– Jo, jo, – lingavo galva senasis žvejys, – šiąnakt eis stinta…

Tos kelios paros ar savaitė, kol eis stinta, bus pilnos visuotinio šurmulio. Darbo, kai semiamas tasai upės sidabras, su niekuo nepalyginsi. Kaip ir ledonešio, kurio pėdsakai dar žymūs upių krantuose ir pievose. Tik dabar gali suprasti, koks tai buvo laukimas, kai pamatai jį pratrūkus. Esama stintų gaudymo, dalijimosi ir valgymo tradicijų, bet ir jausmo, kurį sužadina pavasaris. Vyrai sugrįš iš žūklės gražesni: saulės ir vėjo nugairinti, praskaidrėję. Dirbdami kasdienį darbą vėl lauks – šienapjūtės, kuri taip pat sujudins salą.

Adomas Goberis pasinėrė į prisiminimus. Jis žėgliuodavo (buriuodavo) su tėvu mariomis, jei žemininks pūsdavo (rytų vėjas). Marinis pučia nuo kopininkų per Ventės ragą, jūrinis – stačiai nuo kopininkų, nuo Nidos. „Pietų geriausi vėjai prie žvejybos, liūbiję žuvis eit, gausiau sugauni, – sako jis. – Aulaukis (pietvakarių vėjas) irgi iš marių pareit. Ožinio (pietryčių) iš Nemuno lauk, pareit nuo Tilžės.“

Šiaurės vėjas pučia nuo Klaipėdos, nuo Krokų Lankos, Uostadvario, Žiemelis (šiaurės rytų) – nuo Šilutės.

Dabar A. Goberis prisiminė, kad tokį pavasarį, plaukdamas žvejoti, traukė su kitais šią dainą („Kalbėdavomės vokiškai, bet dainuodavome lietuviškai“):

Oi plaukė, nardė

Du gaigalėliai

Malūnų ežerėly.

Žvejai žvejokit,

Nesibijokit,

Jūs mudvi nesugausit.

Plūdės ant vandens,

Kuršai (svoriai) po vandens,

Mudvi viršuj volelių (bangų).

Jis prisiminė baisų 1914 m. pavasario potvynį. Tada jau buvo pusbernis.

Kai ėjo į bažnyčią, vanduo buvo pakilęs prie pylimo keliolika centimetrų. Viskas nusidavė per tą pora valandų, kol vyko pamaldos. Upė stovėjo, o per ledą šniokštė tekėdamas vanduo. Parbėgęs namo, sėdo ant dviračio šaukti žmonių. Stovėjo jų vėgeliniai vartai (tinklas skersai upės). Atpuolė žvejų tuos vartus traukti lauk. Bet kur tau! Ledai pajudėjo, ir pylimas dešimt ar vienuolikoje vietų praskydo, trūko, neišlaikė. Kareiviai atsiųsti iš Karaliaučiaus, „lopė“ tas spragas: dėjo smėlio maišus, kalė kuolus ir rišo virvėmis, bet atlaikyt nebuvo galima.

Jų sodyba buvusi duburyje, – ledai trobą panešė, bulves išplovė. Du ar tris Skirvytėlės kaimo namus visai nugriovė, žmonės skendo. Kaimynas važiavo su rogėmis, kai vanduo buvo virš pylimo, ledai virto per viršų. Tam žmogui rūpėjo venterius paimti…

Rusnė buvo apsemta, galėjai su luotu plaukioti. Namo, kur dabar (1978 m.) vaikų lopšelis-darželis, vanduo iki trečiojo laiptelio buvo apsėmęs. Gyvulius suvarė ant plento ir kitas aukštesnes vietas, tik arkliai buvo palikti tvartuose. Jie ištvėrė kelias dienas vandenyje. Valdžia organizavo labdaros virtuvę – ėjo valgyt tiek vargšai, Tiek turtingesni, nes niekas negalėjo išsivirti.

Panašus potvynis buvęs 1888 metais, kai Atmata ir Skirvytė buvo pakilusios 580 cm aukščiau vasaros lygio. Paprastai pakyla pusantro – du metrus. Bene 1906 m. pavasario potvynis, kai labiausiai nukentėjo Žalgirių kolonija, davė dingstį Maceikuose gyvenusiam vokiečių rašytojui Hermanui Zudermanui parašyti apsakymą „Mikas Bumbulis“. 1924 m. ledų sangrūdą Atmatoje sprogdino iš Kauno atvykę kariai, nes Rusnė būtų paskendusi.

Anksčiau Nemuno krantai buvo apaugę dideliais miškais, pavasarį sniegas tirpdavo pamažu ir tokių grėsmingų potvynių nebūdavo. Jau daugiau kaip pusantro šimto metų rusniškiai kasa apsauginius pylimus. Dabar daug Nemuno aukštupio vandens sulaiko Kauno marios, tačiau Rusnei gana ir to, ką atplukdo Neris, Nevėžis, Dubysa, Šešupė, Jūra, kiti žemupio upeliai.

***

Šiandien neplauksiu į marias. Virš galvos skraido čaižiai klykaudami kirai. Ritasi bangos į krantą, viena kitą veja, viena per kitą griūna kartodamosi. Bet kiekvienusyk – vis kitos.

Aulaukis, tasai pietvakarių vėjas, suka volą už volo. „Marios negali bangų mest, tik vilnis arba volus“, – kalbėjo man rusniškiai, tuo pabrėždami šio kampo ypatingumą, kartu didžiuodamiesi Nemuno ir Kuršių marių vandeningumu ir galia. Vanduo dar aukštas ir šaltas. Vasarą čia nuo tokio vėjo vandens volai būtų mažesni.

„Voruta“, 1998 03 28, Nr. 13 (343)

Rasa ant briedžio ragų

O man nendrelei,

Man, svyruonėlei,

Iš pašaknėlių

Žvyrelis ėda,

Per liemenėlį

Vanduo galanda,

Į viršūnėlę

Vėjelis laužia.

(Liaudies daina)

Atmesk dešimt penkiolika metų, ir Rusnės sala dar bus susiskirsčiusi kaimais, kurie, nuo upės atšakų ir senvagių apsikasę pylimais, nešiojo dabartinių gatvių ar polderių pavadinimus. Šyškrantoje tada galėtume aplankyti Augustą Dėvilaitį, žmogų, pažinojusį visas Nemuno deltos žoleles, kiekvieną jos grumstą.

Mirė 71 metų, bet iki šiandien jo paveikslas, bent man, išsiskiria šio krašto žmonėms būdinga galia, jame įkūnyta liaudies išmintimi ir nuovokumu.

Žalioj lygioj lankūžėj

Šinoką grėbdamas,

Įsidūmojau sau lengvąjį darbelį:

Darysiu reizvaltėlį, – Vesiu žvejų mergelę.

Tai lengvai būsiu,

Maružėm beklyruosiu!

(…Ne kiekvienas ir dalgį turėjo. Berniokas, nusisamdęs šienapjūtei, tikisi šiandien sočiai pavalgyti, viltis sužadino vaizduotę, ir jis svajoja: eisiąs su sielininkais plukdyti mišką į Klaipėdą. Susitaupys tinklui. O turėdamas tinklą jau galės pasipiršti žvejo dukrai ir tikriausiai gaus kraičio valtį. Tuomet jis taps žveju…)

Sunkus ir nepelningas žvejo darbas, bet tapti žveju buvo vyro tikslas ir svajonių viršūnė.

Rodos, kito kelio ir nebuvo duona apsirūpinti. Žemė čia derlinga, ką pasėsi, tas užaugs, tik nežinai, ar nupjausi: gamta, viena ranka davusi, kita neretai atimdavo.

– Turime laikytis už žuvies, bet ne už karvės uodegos! – vis dar kalbėjo seni žmonės, kai 1961 metais pajūrio vėjai suplukdė vandenis iš marių ir užliejo pievas, kur ganėsi karvės. – Kepalą begraibydamas ir papentį gali prarasti.

Dėvilaitis sakė:

– Bangos pila į laivą, pila ir kišenę. Bet žvejys tol turtingas, kol jo drabužis šlapias. Tu gali gailėtis gandrų, vargo dainų, rūtų darželių, tik nesigailėk vargo, kuris čia kaip tie vandenys liejosi.

Ūkanos apgaubusios valtį, iriamės kaip per pūkus. Kiek besidairai, – žvilgsnį ir mintis tuoj sugeria gamta, kurį tyko čia pat, sulaikiusi kvėpavimą.

Nežinai žmogus, kuomet prabus atmintis. Čia jos klodai tūno neliesti, lyg nusėdusios į marių dugną kriauklelės, net audrų sukelto bangavimo neišjudinamos, saulės neapšviečiamos, čia ji kaip ledonešis išsiveržia staiga, užklupdama tave netikėtai, ar plūduriuoja kur atplyšus, kaip išsilikusi ledo lytis, skaudžiai kliudydama trapiomis briaunomis…

Vandens matinis paviršius lygus, kaip popierius, kurį dar reikės prirašyti. Jis atspindi ir mano, ir tavo metus, kuriuos iki šiandien atsinešėm.

Žalioji tyla labai reikalinga žmogui. Ji pilna gyvybės, nenumaldomo optimizmo. Girdi? Tai – žiogas. Nieko nėr gražesnio, kai rugpjūčio atokaitoj jis melduose groja!

Bet gamtos grožis yra jautrus, lengvai pažeidžiamas. Neretai užtenka vieno vienintelio neatsargaus žingsnio…

Penktokas Gintaras Banys ir metais vyresnė jo sesutė Rasa lydi mane į gražiausius salos kampelius. Neslėpsiu: aš ten jau buvau buvęs, bet kelionė su vaikais tai – visai kas kita.

Delta globojama ir saugoma valstybės – čia įsteigtas botaninis zoologinis draustinis, bet: „Velnią gali ant plynledžio sugauti, tai jau didelis menas, ale bjaurų žmogų nesuvaldysi“, – sako patarlė. Gamtos apsaugos ir žuvivaisos inspekcijose neatsimena konflikto su vietiniais gyventojais. Sudaryta salos išplanavimo schema, atsižvelgiant į draustinio ir ūkio būtiną veiklą. Ir žmonės tos tvarkos laikosi.

Apsižiūrėta, kad mūsų deltos turtai riboti, ir nustatytas griežtesnis režimas. Bet Rusnė ir dabar nėra užuovėja nuo civilizacijos, ir niekas nesirengia laikyti deltos po stiklu. Norima išlaikyti gamtos harmoniją derinant su žmogaus aktyvia veikla.

Ir netiesa, kad žmogus pradeda vertinti tai, ko netekęs. Greičiau jis abejingas tol, kol nežino, ką turi, kol nėra pasirinkęs.

Sako ateina suvokimas?

Rusniškiai pasakojo, kad porą metų kovoję, kol jaunuolius atpratinę rūkyti ir šiukšlinti kultūros namuose. Bet tie patys vaikinai, gyvendami tarp plačių vandenų, neišpils tepalo į upę!

Kas to išmokė? (Viena nuorūka atima gyvybę kubiniame metre vandens, o litras naftos panaikina deguonį 40 tūkstančių kubinių metrų.)

Vaikystėje eidamas per mišką braukiu lapus. Pusbrolis, ne ka didesnis už mane, šėrė per ranką. Jis, miškininko sūnus, gyveno tame didžiuliame miške, kuris, rodės, be krašto, be galo, bet skrupulingai saugojo kiekvieną jo medelį ir krūmą.

Ne Gintaro ir ne Rasos, ir ne jų tėvų kaltė, kad deltoje vis retesnė lašiša, kad mariose išnyko eršketas, baigia nykti perpelė. Žinau, jei aš vėl siekčiau be reikalo braukyti nuo krūmų lapus, vaikai ryžtingai sulaikytų mano ranką, nors šiaip labai pagarbūs ir didžiuojasi gidų pareigomis.

Praskrido paukštis – ir aš sužinojau, kuo jis vardu, kur sukrautas jo lizdas. Jei skrenda įtraukęs į pečius galvą, o ta galva – mažytė, ilgas plonas liemuo ir uodega – tai plėšrūnas. Antis skrenda galvą ištiesus, įsitempusi, trumpa uodega.

Vidudienį Kubilų salos medžių šešėlyje praskrido juodvarnis. Kranklys pražiojęs snapą lekuoja – taip karšta. Iš pakrantės žolyno pakėlėme pilkuosius garnius. Vytynėje, Skirvytės atšakoje, stovi melioratorių keltas: tvarkomos priežiotinės salos – gugždai, kad potvyniai jų krantų neardytų, kad turėtų kur pabėgti nuo vandens žvėreliai.

Svečio akys plačios.

Seniau gyventojai sodino gluosnius, pamary buvo miškeliai, salose daugiau krūmų. Žmonės mokėdavo gražiai nusigenėti tuos medžius malkoms, ir stuobriai žiemą vasarą buvo gera užuovėja, teikė grožio.

Dabar dažni vėjai jau kai kur išpustė smėlį. Seni medžiai baigia nykti – žaibų apkarpytomis viršūnėmis, vėtrų aplaužytomis šakomis, o naujais dar menkai rūpinamasi.

– Artimų kelių į supratimą nėra, – sako gamtosaugininkas Petras Serva. – Mokomės pažinti gamtos dėsningumus, bendrauti su gamta, jos neskriausdami.

Nemažas būrys vaikų ir jaunimo laisvą laiką nuo pamokų praleidžia žirgyne. Juos treniruoja sporto meistras Pranas Prasauskas, Lietuvos čempionas šuolyje į aukštį.

– Kam bėgti į gamtą, – juokiasi treneris, – jei galima joti.

Nuo žirgo toliau matyti. Raiteliai irgi puošia salą.

Dar pievos nebaltuoja smilgomis, nestabdo žvilgsnio rūgštynių rudomis skiauterėmis. Žalia, tik kur ne kur sumėlynuoja, sugeltonuoja žiedais pabarstyta žolė. Sėklos parvežtos iš Vyslos deltos – kaimynų lenkų dovana rusniškiams.

Buvo vasarų, kai nei karvė, nei arklys čia nepraeidavo, dabar traktoriai ir šienpjovės važiuoja, keliai visur.

Uostadvario vasaros polderyje kelias atsikerta į pylimą. Į šią vietą ekskursijų vadovai atveža turistus. Nuo aikštelės matosi ką tik pravažiuotų pievų lygumos, tviska kanalai.

Priekyje marios. Melioratoriai paliko natūralaus švendryno plotą. Kemsynas, kuriame dabar paukščių viešpatija, turi savo istoriją. Priviso ondatrų, jos rausėsi ir taip išvarpydavo pylimą, kad jis nebelaiko vandens. Ne, ondatrų neišnaikino: teko dar kartą tvirtinti pylimą, suleidžiant gelžbetoninius blokus. Išsaugota gamta ant cementinių pamatų!

Iki čia žoliuodami su Dėvilaičiu nesame priėję… Žmonės, jei ir atšliauždavo, tai žiemą su slidėmis triūšių (nendrių) stogams prisipjauti…

Saloje papnoja per šimtą porų gandrų. Jonas Gaigalas, savamokslis ornitologas iš Vorusnės, pasakojo, kad pas Meikius ant kamino užpernai gandrai susikrovė lizdą ir susidėjo kiaušinius. Senutė ligonė šalo, kol gandrai neišperėjo ir neišskrido. Pavasarį vėl sugrįžo ir pradėjo nešti ant to paties kamino. Bet Meikių Martynas pakišo tinklelį, kai gandrai susikrovė, lizdą su tuo tinkleliu perkėlė ant tvarto. Paukščiai dar keletą žagarų atnešė į seną vietą, bet paskui pasisukinėjo, pasisukinėjo ir nusilenkė žmonėms, ėmė tvarkytis perkeltame lizde.

Parytys braidžioja, ir briedžiai…

– Vakar briedžiai perplaukė nuo Kniaupės įlankos į salą. Kad būtume matę!..

Kuo ilgiau vaikščioji prie marių, tuo labiau jų ilgiesi.

Turbūt dabar apie penkias, nes aušta, girdėtis paukščiai. Ko aš atsikėliau?

Mes visuomet laukiam kažko ateinant. Tas atėjusysis, rodos, padės labiau įprasminti darbą, sutaurins jausmus.

Ritasi bangos į krantą, viena kitą veja, viena per kitą griūna kartodamosi. Bet kiekvienusyk – vis kitos.

Aulaukis – pietvakarių vėjas – suka volą už volo. „Marios negali bangų mest, tik vilnis arba volus“, – sako vietiniai, tuo pabrėždami šio kampo ypatingumą, kartu didžiuodamiesi Nemuno ir Kuršių marių vandeningumu ir galia. Vanduo dabar žemas ir šiltas. Pavasarį čia nuo tokio vėjo tie vandenų volai būtų didesni.

Naktį Nemuno deltoje nulijo. Visa, kas gyva, dabar atkutę, o pievų žaluma ir medžiai šoktelėjo arčiau, kad suvilgytų akis. Vaiski žaluma paliečia ir klausą: išgirsti tokius garsus, kokių nesi girdėjęs, net įtaręs juos esant. Laukų kontūrai, spalva ir garsai, kaip tie upeliai, susilieja, salva.

– Jei ne paukščiai, jei ne pjaunamosios burzgesys, neištvertum, pasiduotum nunešamas tos žaliosios burtininkės.

Žiūriu į medžius, kurių šakas draiko vėjas, ir žolę, kuri, išsigandusi kiškių, bėga pasilankstydama į horizontą.

Kartą atsiliepęs gamtos grožiui, supranti, koks esi jai artimas, kad dalyvauji jos gyvybės ritme.

Laše ant bręstančios rugio varpos neatspindi dangus, kurio šaukdavos nelaimės ištikti žmonės, šis lašas nepanašus į prakaitą, išlietą anuomet, kastuvais bepilant apsauginius pylimus. Jame – šimtmečiais trukusi žmogaus kova su stichija ir pergalė, jame mūsų žemė, o iš žemės veido atpažįstame save.

Raukšlės žmogaus veide… Kad tik nebūtų tų raukšlių širdyje!

——————–

Rusnės uostas – perkeltas į pietus, į Pakalnę – šalia dirbtuvių. Čia ir ramiau.

Miestą tarp Atmatos ir Skirvytės išsišakojimų juosia apsauginis pylimas, baigiama statyti krantinė. Taip krantai apsaugomi nuo erozijos, bus smagu pasivaikščioti laisvalaikiu. Numatyta prieplauka “Raketai”, kuri čia lankosi porą kartų per dieną, ir nedidelė išyra tarnybiniams žuvisaugos inspekcijos kateriams.

– Galvojome, kaip čia dabar atrodys Rusnė be laivų, – šypsosi vyriausiasis inspektorius Petras Luneckas. Jis, kaip ir kiti gamtos apsaugos darbuotojai, jau daug metų sumaniai puoselėja Nemuno deltos grožį ir turtus.

Nemuno delta apgyventa seniai. Čia vyko plati prekyba, klestėjo amatai, nuo XV amžiaus minima Rusnės parapija, reglamentuojama vietinių gyventojų žvejybos teisė. Buvo sugaunama daug žuvų, pavyzdžiui, dar prieš šimtmetį – 1878 metais iš Šilutės geležinkelio stoties jų buvo išvežta 228 tonos – gerokai daugiau nei iš Klaipėdos, Priekulės ir Tilžės kartu paėmus.

Rusnėje dirbantis biologijos mokslų kandidatas Kazimieras Gaigalas įsitikinęs, kad žuvų išteklius galima papildyti ir reguliuoti, tereikia tik gero ir darnaus šeimininkavimo, visų grandžių – pramonės ir mokslo susijungimo.

Tam prielaida – žmonių meilė gamtai, gyvos liaudies kultūros tradicijos, turtinančios dar ir šiandien visą pamarį.

„Nebridęs nežinosi, ar gilu“, – mėgstamas rusniškių posakis. Susipažinęs su čia gyvenančiais ir dirbančiais žmonėmis, pamačiau salą gražesnę, nei žinojau. Kito akyse pamatytas grožis giliau pasiekia širdį.

Šiemet pavasaris Vorusnės polderyje pralaužė pylimą. Suvažiavo, suriaumojo technika, kokios nebuvau matęs.

– Kiek kainuos tai ūkiui? – pasiteiravau.

Žeme naudojasi ūkis, bet jos apsauga – valstybės. Kaip ir melioracija, kuri čia buvo labai brangi.

Bet užliejamose pievose savi rūpesčiai, reikia mokėti racionaliai ir išmintingai ūkininkauti. Jau antras dešimtmetis, kai saloje specialistai nesikeičia. Tai, anot žvejų, rodo, kad užkibo, kad jaučiasi kažką nuveikę.

Tiek saulės, kiek pro langą

Apie surinkimininkę Mėtą Pažėraitę-Klubienę, gimusią 1910 03 24 Miškogaliuose, dabar Petreliai, netoli Saugų

Mėtos prosenelis Pažėra (vok. Paszehr) dar iki baudžiavos panaikinimo Rytprūsiuose (1907) išėjo į dykrą ir taip tapo laisvas, nes besikuriantiems tuščiose žemėse baudžiava nebuvo privaloma. Jis pradėjo Miškogalių kaimą, išsidėsčiusį ant aukštumėlės. Kiek melioravus Tetenio upės užliejamas pievas ir pelkyną, kasmet dirvos darėsi vis derlingesnės, todėl čia radosi keli geri ūkiai. Senolio statyti trobesiai išbuvo iki 1930 m. Jis garsėjo kaip sumanus daržininkas, prisodino medžių.

Kai pirmą kartą ieškojau Petrelių, pravažiavus Saugas sutikti pakeleiviai man parodė:Ten, kur daug medžių.

Naująjį gyvenamąjį namą (trobą) sumūrijo Mėtos tėvas Kristupas Pažėra (1887–1943). Nors paveldėjo 43 ha našios žemės, dviem šaukštais nevalgė. (Vasarą, per patį darbymetį maitino 5 kartus: pusryčiams saldi sriuba, priešpiečiams – duonos su dešra, arbatos, pietums – bulvienės, bulvių su silke, paludieniui – duonos, pateptos sviestu, vakarienei vėl virdavo sriubą.) Tėvas pastatydino ir kitus naujus trobesius. Broliui Martynui ir seseriai Anei Elmyrs išmokėjo dalis. Senojoje troboje liko gyventi seneliai – tėvo tėvai, – išimtininkai, vėliau dėdė, teta.

Kristupas Pažėra 1896-98 tarnavo Vokietijos kariuomenėje, Berlyne. Per Pirmąjį pasaulinį, 1914-16, buvo pėstininkas. 1909 m. vedė Madlynę Žiogaitę iš Lenkų kaimo. Ji turėjo du brolius.

Jonas Žiogas buvo baigęs mokslus Berlyne, o Kristupas vedęs mano pažįstamų garsių surinkimininkų Rusnės parapijos sakytojo Augusto Dėvilaičio žmonos Madlynės seserį Anę Žiliutę iš Raudžių. Palaidotas Rupkalvių kapinėse.

Lenkų kapinėse išlikę lietuviški įrašai ant Mėtos senelių iš motinos pusės kryžių: Czion/ilsis/Dieweje/GASPADINE MADLYNE SZOGENE/gim. PREIKSZIKE isz Lenku/gim.3 febr. 1837, mir. 29 Okt. 1898.

Cion ilsis Michael Szogs/gim. 17 Janr. 1841/mir. 12 Oktbr. 1910Mėta buvo vienuolikos metų, kai tėvą įstatė į sakytojus. Jis ėjo iš trobos į trobą ir po karo, kur Dievo žodžio laukė surinkimininkai.

Į Kukurų geležinkelio stotį, 5 kilometrus, nuveždavo berniukas (piemuo). Važiuodavo į Priekulę ar toliau – į Vilkyškius. Susitardavo: čia išlipsiu, čia palauks, pas ką susirinkimą reikėdavo laikyt. Pas žmones šeštadieniais, per didžiausias šventes popiet, bažnyčiose prieš pamaldas ir po pamaldų. Šventą vakarą vėl parvažiuos. Reikėdavo parsivežti iš stoties.

Dievo žodžio sakytojai buvo parenkami ar išrenkami surinkimininkų bendrijoje.

Kristupą Pažėrą Pilibaitis įstatė: „Šis naujas brolis…“ Surinkimas – registruota įstaiga, turėjo valdybą, pirmininką, raštvedį. Tuomet pirmininkas buvo bene Štrimbra. Dar Mėta pažinojo sakytojus Ašmoną, Balčių, Kęslerį, Švelnių, Jurašką, Redeveikį.

„Atėję naciai uždraudė lietuviškas pamaldas. 1939 03 25 buvo surinkimas mūsų namuose. Tėtį areštavo ir išlaikė Klaipėdos kalėjime keliolika parų. Buvau ten jo ieškoti. Drauge sėdėjo sakytojas Ašmonas. Kai jo atėjo suimt, jis dėl arklio ligos ar kokių ten skubių ūkio darbų atsiprašė ir į kalėjimą prisistatė tik kitą dieną“.

Kunigas Martynas Klumbys prisimena, kad kitas sakytojas Redeveikis buvo uždarytas 10 parų, Pažėra – trylikai, o sakytoją Kopūstą slaptoji policija suėmė, nukankino, lavoną sudegino ir pasiuntė žmonai urną su pelenais. (knyga „Aš vislab galiu per Tą, kuris mane galinčiu daro“, Klaipėda, 1993, p. 16).

M. Liuteris buvo prisakęs melstis motinos kalba.

Mėta ištekėjo už Jurgio Klumbio 1936 06 05. Pernai, sulaukusi 91 metų, interviu Jovitai Saulėnienei pabrėžia, kad pati pasirinkusi vyrą, neslepia ir tai, kad jos vyras nebuvo didelio ūkininko sūnus. Jis buvo tik ką grįžęs iš Amerikos, kur uždarbiavo. Man neteko išvedliauti. Nuvedliavo vyras, nes jis atėjo į mano tėvų namus. Todėl vestuvės buvo tik mūsų namuose.“ (Laikraštis „Vokiečių žinios Lietuvoje“, 2001 m. Nr. 3 (118), p. 2).

Bet atėjęs užkuriomis Jurgis Klumbys, atrodo, nebuvo labai žeminamas. Geras šeimininkas gali būti tik būdamas šeimininkas. Savo pranašumu Mėta tiek tepasinaudojo, kad pati pasirinko. Vėliau gyvendama su juo pagal Dievo vedimą, mokėjusi vyrui nusileisti ir jis jai nusileisdavo. Todėl vyro vaidmuo šeimoje buvo tradicinis.

O kokia buvo tradicinė šeimininkės padėtis Pamario ūkiuose, rodo jau cituotas užrašas ant Mėtos senelės kapo: čia ilsis Dievuje gaspadinė, o ne bet kas!

Bet vėl gi: MLE archyve turime iš jų šeimos albumo Pažėrų tarnaitės Elzės Brejer nuotrauką. Kokia panelė! Ori, skoningai apsirengusi. Beje, tarnaitė – vokietė, nors Pažėros namie kalbėjo lietuviškai.

Su Jurgiu Klumbiu Mėta išgyveno 59 metus. Auksines vestuves atšventė jau gyvendami Klaipėdoje – savo sodybą atidavę sovietiniam ūkiui, kad čia būtų įsteigtas Pamario laukininko muziejus. Deja, nauji gyventojai ir tvoras sukūreno, kaip sakoma.

Duktė Magdalena Klumbytė-Piklaps prižiūri Petrelių (Miškogalių) kapinaites, užsimetusias girioje, atstatė jų vartus: „Ißganyte Numirieji kurie Wießpatije mirßta“ (vokiškai ir lietuviškai), uždėjo tvorą, kryžius. Jurgis Klumbys pirmasis po draudimų atsigulė tose kapinaitėse (1995 IV 22). Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo Vermacheto kareivis, iš rusų nelaisvės grįžo 1945 m. Rugpjūtį invalidas – vežimas pervažiavo netoli Tilžės. Per sovietmetį buvo nenuolankus valdžiai Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios tarybos pirmininkas ir Dievo žodžio sakytojas. Kai kunigų nebuvo jis ir krikštijo, ir laidojo. Sibiro tremtinį vokietį Kliuvę tose kapinaitėse palaidojo. Kapo lankyti buvo atvažiavęs jo sūnus iš Vokietijos, dabar jau irgi miręs.

——————–

Klumbiai palaidoję Dėvilaičius, kurie mirė pamečiui, o čia artimesnių giminių neturėjo, pastatė jiems cementinius antkapius Šyžos kapinėse. Žinoma, užrašė vokiškai, nes taip norėjo sūnaus Evaldo šeima Vokietijoje. Prie progos man sugrąžino laiškus ir nuotraukas, tik neatidavė Biblijos.

Augustas Dėvilaitis man buvo sakęs, kad į laidotuves nekvies, bet po mirties man paliks Bibliją, kuri buvo stūboje užkišta už balkio, ir Mišių knygą, sudėtą Dowido Plonaus Tilžėje, 1890. Knygos priešlapiuose jis buvo surašęs savo artimiausius giminaičius – nuo tėvų iki vaikaičių.

Iš Madlynės Dėvilaitienės gavau laišką gal po mėnesio, bet kol susiruošiau aplankyti našlę, atėjo pavasaris. Buvo potvynis, Šilutės–Rusnės plentas apsemtas ir aš niekaip neprisiprašiau kareivių, kad jie perkeltų mane su „amfibija“ į kitą krantą. Kareiviai vežiojo Rusnės gyventojus tik svarbiais atvejais. Būtų buvę keblu ir grįžti, nes potvynis didėjo, Nemune grūdosi ledai.

Pas Dėvilaičius, būdavo, ne visuomet pateksi ir vasarą. Kartą pūtė nuo marių toks stiprus vėjas, kad keltas per Atmatą nekėlė. Tada dar tilto nebuvo. Pakrante nuėjau iki Šyšos žiočių, išmaldavau iš žmogaus luotą. Šyša kaip-nekaip dar galėjau pasiirti, nors vėjas varė vandenis prieš srovę, bet į Atmatą nė neįplaukiau. Neatsimenu, kaip grįžau atgal. Tebejaučiu tas Nemuno siautulingas bangas, baisius vandenų kalnus ir įtampą.

Mano keliai pas klaipėdiškius neretai apkartinti lemtingų pavėlavimų. Susitikimai su Jurgiu ir Mėta Klumbiais, o ypač su jų dukra Magdalena, man labai padėjo atsigauti. Dabar dalyvauju rengiant Mažosios Lietuvos enciklopediją, širdžiai artimą leidinį, lietuvninkų stalo knygą.

Kožnas savo rūgštį turi

Išėjus Čikagoje gyvenančio verslininko, Rusnės ir Kintų surinkimininkų sūnaus Kurto Vėliaus autobiografinei knygai „Dvyliktoji diena“. Knygos pristatymas vyko Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje dalyvaujant autoriui.

Dabar iš Rusnės važiavau į Kintus per Šilutę, darydamas ar ne 30 kilometrų lanką. Kadangi naudojausi visuomeniniu transportu, tai teko dar ir nakvoti.

Senieji kintiškiai ir Nemuno deltos gyventojai susisiekdavo vandeniu arba ledu. Stankiškių kaimo laukininkas Dovas Plėvė turėjo pievų Dumblynėje, kuri už Kniaupės įlankos, prie Kostadvario, jau kairėje Atmatos pusėje. Ir per pačią trumpiausią viduržiemio dieną suspėdavo parsivežti šieno. Ranka pasiekiami buvo ir kopininkai. 3 dešimtmetyje jo paaugliai vaikaičiai Alfredas ir Kurtas pavalgę pietus nučiuožė per Kuršių marių ledą, kad nuo kopos kažkur tarp Preilos ir Pervalkos pasižiūrėtų į užšalusią Baltijos jūrą. Sugrįžo sveiki, „tik šauniai pavargę, labiau ištroškę, nei išalkę“(Alfredas Vėlius, „Ventės ragas“, 1998).

Rusnės ir Kintų parapijų lietuvininkai turėjo vieną bendrą surinkimą, tad vedybos tarp parapijiečių nebuvo retos. Kurtas Vėlius kalba apie dvi tėviškes – tėvelio Rukštynkrantėje, šalia Rusnės, ir mamos – Stankiškiuose, šalia Kintų.

Prieš keletą metų Rukštynkrantėje dar nebuvo užverstas cementinis šulinys – vienintelis ženklas, kur buvo Vėlių tėviškė. Nelikę net atpažįstamų medžių. Ir kaimą nuo Rusnės skiria valstybinė siena, nėra ką ten veikti. Kurtui Vėliui – aštuoniasdešimt dveji. Gyvena Čikagoje. Apsilankė 14-ąjį kartą, Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Vėlių giminė nuo neatmenamų laikų gyveno anapus Nemuno, tarp Gilijos ir Skirvytės, Rukštynkrantėje. Seneliai Jonas ir Elskė turėjo tris sūnus ir dvi dukteris, vertėsi medienos apdirbimu, laikė namus ir krautuvę Rusnėje. Dėdė Dovydas turėjo ūkį Akmeniškiuose, dėdė Jonas buvo muitininkas kažkur Vokietijoje, anksti mirė džiova, vyriausioji tėvo sesuo Marija Alkeminkienė buvo nutekėjusi į Tėvelius, į 66 ha pavyzdingą ūkį, sūnus žuvo kare, kita teta Anikė Bezmėnienė, dar jauna liko našlė.

Tėvas Mikas (1886 IX 29 – po 1942 XI 06) giedojo Rusnės bažnyčios chore ir grojo triūba. Vedė Stankiškių laukininkų Dovo Plėvės ir Ėvės Puplesytės dukterį Anę (1887-1984). I pasaulinio karo invalidas. Abu tėvai buvo susipratę lietuviai. Dalyvavo Martyno Anyso 1919 m. įsteigtos kultūros draugijos „Rūta“ veikloje. Mama prisimindavo Vydūną, kuris jai lankant Stankiškių liaudies mokyklą kartais atvažiuodavo iš Kintų pavaduoti jų mokytojo.

Brolis Alfredas (g. 1918 III 28) 1938 m. baigė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, studijavo Ciuriche (Šveicarija) teologiją ir senąsias kalbas, Kaune, 1942 m. Vilniaus universitete apsigynė pedagogo diplomą, iki 1944 m. birželio dėstė Šiaulių prekybos institute ir mokytojų seminarijoje. Traukiantis nuo fronto prie Karaliaučiaus 3 mėnesiams buvo paimtas kasti apkasų, vėliau mokytojavo Vokietijoje pabėgėlių stovykloje, dirbo Miunchene Pasaulio liuteronų sąjungoje, 1949 10 29 emigravo į Čikagą (JAV). 1954 m. vedė Gretę Staraitę (1921-1970), kilusią iš Verdainės parapijos, užaugino tris vaikus: Eleonorą (g. 1955), Jurgį (g. 1957) ir Rūtą (g. 1959). 1992 04 22 vyskupo Jono Kalvano (vyresniojo) Šilutės bažnyčioje įšventintas į kunigus. Į lietuvių kalbą išvertė Šventąjį Raštą (išėjo trys laidos: 1988, 1993 ir 2000 m.), parašė ir išleido keletą filosofinių ir biografinių apybraižų. 1992-95 m. skaitė teologijos paskaitas Klaipėdos universitete, 1994 m. jam suteiktas Klaipėdos universiteto garbės daktaro vardas.

Kunigas Alfredas Vėlius galėjo dirbti prie Šventojo Rašto vertimo, kad finansiškai rėmė brolis Kurtas, verslininkas, mažlietuvių veikėjas, kuris pasirūpino ir Biblijos išleidimu, ir platinimu.

Kurtas Vėlius visą savo gyvenimą pašventė lietuvybei ir evangelikų liuteronų tikėjimui. „Voruta“ apie jį rašė jo 80-mečio proga (2000 04 15, nr. 15-16), be to, 1998 01 10, nr. 2 buvo išspausdintas išsamus interviu. Tad šį kartą priminsime tik kelis svarbiausius jo gyvenimo bruožus.

Kurtas Vėlius baigė Stankiškių liaudies mokyklą, nuo 14 metų dalyvavo „Santaros“ veikloje, nuo šešiolikos – vadovavo šios organizacijos Stankiškių skyriui. Santariečiai įvairiapusiškai lavinosi, rengė stovyklas, sportavo, dainavo ir kitaip stengėsi būti panašūs į jaunalietuvius. Tai buvo patriotinė organizacija, siekusi grąžinti Klaipėdos kraštui lietuviškumą, aršiai priešinusi nacių išpuoliams, tačiau kitų lietuvininkų ne visada ji buvo palaikoma, nes neatitiko jų būdo, gyvenimo nuostatų. Muštro Vokietijoje visi buvo jau prisižiūrėję.

1939-aisiais, hitlerinei Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, Kurtas Vėlius buvo suimtas ir kalintas. Optavęs už Lietuvą (priėmęs Lietuvos pilietybę), apsigyveno Kaune. Tėvą Miką Vėlių naciai nukankino.

„Visas mano keturiasdešimties metų ir gana rezultatyvus triūsas neturėtų nė grašio vertės, jeigu nepasitarnautų Tėvynei ir mano tikėjimo Bažnyčiai”, – rašo K. Vėlius turbūt turėdamas galvoje savo mecenavimą.

Kas dabar pasakys, kokią vietą jam parinks istorija tarp mažlietuvių išeivijos veikėjų. Jis rūpinosi karo pabėgėlių sielovada Vokietijoje, yra iš vienas Čikagos evangelikų liuteronų „Tėviškės“ parapijos steigėjų, po Atgimimo savo lėšomis padėjo atkurti kai kurias parapijas Lietuvoje; vienas Mažosios Lietuvos lietuvių draugijos Čikagoje steigėjų, daugelio išeivijos renginių, leidinių, kitų projektų mecenatas. Prisideda prie Mažosios Lietuvos fondo (MLF), kuris yra įsteigęs Vydūno literatūrinę premiją, yra išleidęs daugiau kaip 20 ir iš dalies parėmęs apie pusšimtį knygų apie Mažosios Lietuvos istoriją, geografiją, buitį ir kultūrą, veiklos. Dabar svarbiausias MLF tarptautinis projektas (drauge su Mokslo ir enciklopedijos leidybos institutu Vilniuje) Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengimas ir leidimas. 2000 m. išėjo I tomas, dabar įpusėtas II-asis.

80-mečio proga Lietuvos evangelikų liuteronų Konsistorija Kurtui Vėliui suteikė garbės nario vardą, LR Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Krikščionių demokratų partijos pirmininkas Zigmas Zinkevičius, lietuvių evangelikų liuteronų vyskupas išeivijoje Hansas Dumpys bei generalinis konsulas Giedrius Apuokas pasveikino Kurtą Vėlių, kuris nuo jaunystės dienų rūpinosi lietuvybės atkūrimu ir išlaikymu krikščioniškomis vertybėmis Mažojoje Lietuvoje, pavadindami jį Mažosios Lietuvos patriarchu.

Tokia paralelė. Vydūną taip pat norėta vadinti Mažosios Lietuvos patriarchu, bet jis to griežtai atsisakė. Kodėl?

———————-

Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje paminėta derliaus šventė, pasimelsta už žuvusius 1944 10 09 Verdainės plente, kai sovietiniai tankai įsiveržė į pabėgėlių koloną, taip pradėdami Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą. Dalyvavo svečias iš Olburgo (Danija) parapijos Henningas Tuomsenas. Koncertavo parapijos vokiečių choras, vadovaujamas Astos Saldukienės.

Ką pasakyčiau motinai?

Apsilankius dailininkės Lidijos Meškaitytės (1926-1993) gimtinėje Antšvenčiuose

Šiandien lapų kritimas labiau matomas. Medžiai suliepsnojo staigiai ir ėmė kloti žemę. Vakar skverą Priekulėje prie Dalios Matulaitės paminklo „Šventvakarių Ėvė“ mačiau rūpestingai nušluota, šįryt – tarsi būtų spalvotais karpiniais snigę.

Fotografuoju pirmokę, sausais lapais aplipusią kaip ežį. Rudens spalvų nesimatys toje mano nuotraukoje – tyčia sumažinau fono ryškumą, bet mažylės veideliai išduos ją buvus patenkintą. Lengviau fotografuoti, kai tau šypsosi.

Lapai, pagulėję krūvoj, blunka, gelsvėja saulėje kaip Baltijos pajūrio smėlis. Ar sugrįš tasai įspūdis ir nuotaika, kaip sugrįžta pavasariai, ir vasaros, ir rudeniai?

Paprašiau mergaitės, kad ji atsistotų dar prie rašytojos Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus. Gatvė nusodinta liepomis. Pakelės medžiai mane lydės visą laiką ligi Šilutės, Pagėgių ir Smalininkų, per visą buvusį Klaipėdos kraštą, dar tos tradicijos yra kiek išlikę.

Visur, kur praeina didelis kelias, keičiasi gyvenimas. Prieš porą dešimtmečių stovėjau ant ką tik pastatyto Jurbarko tilto per Nemuną. Jurbarkas – mūsų istorijos kryžkelėje – čia sueina sūduvių, žemaičių ir klaipėdiškių keliai. Dėl to tilto Kiudulių gyvenvietė kairiajame Nemuno krante, buvęs Šakių rajono pakraštys, tarsi nubudo. Dabar jis tapo neoficialiu Jurbarko priemiesčiu.

Ten, kur į Nemuną teka Šventoji (kiek tų šventųjų vandenų Lietuvoje!), suėjo Didžioji ir Mažoji Lietuva. Upelį vasarą nesunkiai peršoksi, nors abiejuose jo krantuose – kiti kaimai: kairiajame – Pašventys, dešiniajame – Antšvenčiai. Vanduo čiurlena per Meškaičių sodybą, visai palei kiemą, o tie du kaimai – tai ir yra tasai pasaulis, kurį mums išdalijo spalvotais atvirukais liaudies tapytoja Lidija Meškaitytė.

Ji gimė 1926 12 30 Antšvenčiuose. 1941 m. baigė Smalininkų 7 klasių liaudies mokyklą vokiečių kalba. 1944-aisiais evakuota į Rytprūsių pietus, kol frontas neatkirto, gyveno Baršteino mieste, Vangoiteno dvare. Į Lietuvą grįžo 1945 – aisiais, bene balandį. Nakvojo griuvėsiuose prie Kauno geležinkelio stoties. Užgriuvęs mūras sužalojo kojas. Nuo 1957 m. buvo vietinės reikšmės personalinė pensininkė „invalidumo laikui“. Nuo 1952 m. su savo kūriniais dalyvavo parodose Lietuvoje, Rusijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Norvegijoje; išspausdinti trys jos atvirukų rinkiniai (1958, 1962 ir 1968 m.). 1996-aisiais, minint Lidijos Meškaitytės gimimo 70-metį, Jurbarke atidaryta nuolatinė jos kūrinių faksimilių paroda, įsteigta Lidijos Meškaitytės premija tautodailės darbui Mažosios Lietuvos tema, jos vardu pavadinta Smalininkų vidurinė mokykla.

Apie 370 Lidijos Meškaitytės akvarelinių miniatiūrų peizažų, portretų, natiurmortų, daugiau kaip 300 piešinių ir eskizų saugoma Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos Prano Domšaičio paveikslų galerijoje.

Dailininkė palaidota Smalininkuose, šalia savo tėvų – Jono ir Anės Meškaičių.

Prisižiūrėjęs Lidijos Meškaitytės akvarelinių miniatiūrų, gali pamanyti, kad tą kampelį, kurį jį tapė, kas šiltu vėju pūtė, ramia rasa laistė.

1981-aisiais, kai važiavom pas Lidiją Meškaitytę, Smalininkų kraštotyrininkė, tuo metu buvusi pareigūnė Onutė Burneikienė, užšoko parduotuvėn duonos. Dailininkei pačiai sunku parsinešti.

Ir piešia vis namie ar apie namus. Tai lubinas pražydo, tai skruzdėlynas pakilęs, tai bebrai užtvanką sunešė.

O čia toji pati pušis, kuri, žinot, buvo tokia gumbuota, išsikerojusi šalia daigyno – dabar žaibo nuskelta. Ekskavatorius atvažiavo į pabalį – naujas peizažas. Čia gluosniai, einant ant Kuncaitienės. Jau jų nebėr, išrovė, kad kelio duobes greideriu galėtų laisviau lygint. Tie medžiai galėjo būti!

Dirba gamtoj be eskizų. Kontūrų negali pasidaryti, nes bus nešvaru. Eidama pamato, kas patiko, bėga pasiimti teptukų. Arba tyčia eina ieškoti, jei neturi minčių, ir vaikšto, kol randa sau tinkamą vaizdą. Kartais tik pasižiūri, o kartais gerai įsižiūri, kad liktų atminty. Vaikystėje visi bandom kopijuoti paveiksliukus iš knygų. Gamtoj sunkiau. Negali patikslinti. Kas minutė vis kitaip viskas atrodo. Gal dvi savaites taikosi, kol vaizdelį nupiešia. Juk nesėdi ištisai prie šito darbo. Vakar girininko karvės ėjo į daržą. Kol išvarė, kol rankas nusiplovė… O reikia grįžti į tą pačią nuotaiką.

Vaizdas turi būti gražus! Tokį sunku surasti, tai piešdama truputį nukrypstanti, bet taip, kad kiti nepastebėtų, kad čia kiek nukrypta.

Štai Pašventyje Valceraičių sodyba. Tas katinas iš tikrųjų juodas, bet jai toks netiko, padarė pilką. Niekas nė nepastebėjo…

– Kaip taip ramiai išsėdi tas katinas?

– Kur jis pats tau sėdės! Pavaišinu. Aš ir savo Margučiui turėjau duot, o piešiau jį, kai jam naują būdą atvežė. Taip ir paukščiukus prisivilioju. Šį girinuką lašiniais lesinau.

Onutė Burneikienė papasakojo apie Liaudansko baublį, kurį jis padarė iš Smalininkų ąžuolo. Lidija Meškaitytė taip pat jį nupiešė.

Tas ąžuolas buvo pusiau skilęs, dar prieš karą grandinėm suveržtas. Bet dabar ir grandinės nebelaikė, baisu, juk prie plento, kad neužgriūtų ko.

Eigulys, gražiai visų atsiklausęs, kokius du metrus nusipjovė nuo to ąžuolo. Atsivežęs į sodą, jo vidų gražiai įrengė, aplink dar medelių susodino, akmenėliais taką išdėliojo. Stasiulaitis norėjo gauti ąžuolą malkoms, tai rūgojosi, kad atidavėm Liaudanskui.

O. Burneikienę žavi Meškaitytės spalvingosios akvarelės.

Tas kelias ar pieva taip išgražinta ne todėl, kad dailininkė nebūtų mačiusi, kaip jie atrodo tikrovėje. Gal dailininkei buvo būtina suteikti švelnumo, gerumo bruožų visai aplinkai. Taip ji išmoko slėpti savo nerimastingos ir trapios sielos polėkius, kuriuos pagimdė gyvenimo ir kūrybos motyvų prieštaringumas.

Meškaičių troba šimtametė, bet vis tiek neatsistebi, kad ją taip gožia medžiai. Sodą užveisė tėvas Jonas Meškaitis dar prieš karą. Bet kai išgriovė daržinę, Lidija toje vietoje egles susodino. Ir tasai pušynėlis, tie berželiai už vartų – jos sodinta. Dabar ten toks avietynas! Buvo gera, dirbama žemė. Bet nieko nebuvo gaila. Pasodinai medį – džiaugsmas.

Korintų krūmai kieme – irgi jos sodinukai – šiaip tik pušynuose auga, pasodinusi juos dėl uogų. Po karo valgyt nebuvo ko. Dabar visas kiemas korintų ir lazdynų prižėlęs, kad prigalėtų – visus iškirstų! (Kai pasisiūlėme į talką, dailininkė išsigando: ne, ne! Nė vieno medelio, nė vienos šakelės nelieskit prie jos tėviškės tako!)

Paklausiau Lidijos, mes su ja ne nuo šiandien pažįstami:

– Ar žmogui būtinas toks skausmas, kad jis žemiškąjį grožį kaip dangiškąjį pajaustų?

Ji maždaug taip kalbėjo:

– Man rodos, kad grožio pradedu mažiau matyti. Toli negaliu nueit. Ta aplinka išreikšta. Skausmas aptemdo. Būna tokių dienų, kad negali piešt. Dirbi ir bijai, ar padarysi. Tie pirštai – ar išlaikys tą brūkšnelį. Kai padarai – gera!

Laimė, kad mano klausimo apie skausmą moteris nesuprato. Niekam nelinkiu nei vargo, nei sielvarto. Norėjau tik paklausti, kas įkvepia žmogui tą saldų ir alinantį gyvenimo troškimą, kūrybos nerimą.

Menininkas kaip toji pušis gale lauko – visuomet šakotas, nes visuomet vienas. Kito kelio nėra.

Būkime atidesni menininkui. Ir nešykštėkime jam gyvenimo įspūdžių. Jis su kaupu už tai atsilygins. Nepavydėkime jam juoko, nes jis ir džiaugsmą sups, linguos iki skausmo, kokį ne kiekvienas pakeltume…

Žiūri į Lidijos Meškaitytės nutapytą grumstą ar smilgą, kiekvienas šį peizažą sau susigrąžinam – junti tėviškę, brangią savo žemę.

Kiek aš galėčiau atiduoti tėviškės tako, kai čia eis Tėvynės vieškelis, jei tas takas būtų vienintelis, kaip Meškaitytei į Antšvenčius?

Už Jurbarko pušynėliai užaugę ant gargždo, labai reikalingo statyboms. Ateina miškininkai ir kerta alei vienos pušeles. Po miškininkų ateina kiti žmonės – nukasa žemes. Prasideda žvyras. Jį semia milžiniškais kaušais ekskavatoriai: vienas kaušas – pilnas savivartis – konvejeriu rieda BELAZ-ai…

Kai žvyro toj vietoj nebelieka, karjeras užpilamas, išlyginamas, čia sugrįžta miškininkai – sėja naują pušyną.

Viskas ramiai, tarsi savaime tekėte teka, bet su tokia jėga, kaip patsai senelis Nemunas, kuris čia pat, už kelio, ir kuris pilnut pilnutėlis baržų su ta brangia statybine medžiaga Klaipėdai.

Aš tik vakar sužinojau, kokia mūsų uostamiesčio granitinės apdailos tikroji kaina.

Visą naktį sapnavau tas pušeles. Žinau, kad Klaipėdai reikia žvyro, žinau, kad patys miškininkai kerta, kad jie tuoj vėl užsės mišką, o gaila pušelių, nors verk!

Galvoju, ar galėčiau per Meškaitytės sodybą nutiesti tokį kelią, kaip tasai, kuris ties Jurbarku peršoko Nemuną, sujungęs mūsų vakarinius, šiaurinius ir pietinius rajonus, įnešęs tiek gerų permainų ne tik į Lietuvos Respublikos ekonominę geografiją, bet ir išplėtęs kaimyninių šalių ekonominius ir kultūrinius ryšius?

Mes žinome, kiek tonų gali išlaikyti, pavyzdžiui, šis tiltas. Paskaičiuojame nuostolius gamtai, tikėdamiesi, kad skaudžiai nepažeisime ekologinės pusiausvyros.

Tai kaip reikia elgtis su pačiu žmogumi?

Ką pasakyčiau motinai, jei tiltą imčiau statyti šalia savo namų?

Ieva Simonaitytė, sulaukusi garbaus amžiaus, nors keldavosi iš patalo tik gavusi stuburo blokadą, gyveno intensyviai: dalyvaudavo kai kuriuose oficialiuose renginiuose, vasarodama Priekulėje yra lankiusi Rusnę, Nidą, Žemaičių Naumiestį, Klaipėdos kraštotyros muziejų, pati išsiruošdavo gėlių į Palangos botanikos parko šiltnamius. Galima sakyti, ir klaipėdiškiai pasimatydavo vieni su kitais susiėję per jos gimtadienius. Rašytoja ne kartą kvietėsi ir Lidiją Meškaitytę, bet nesulaukė.

Lidija Meškaitytė apmaudavo, kad jai labai dažnai (ar ne kas mėnesį ar ketvirtį!) reikėjo važinėti į Tauragę, į komisiją dėl invalidumo patvirtinimo. Ne todėl, kad buvo galima abejoti jos raišumu, o todėl, kad kažkas nustatė tokią tvarką. Dailininkė atvirai keikė kiekvieną valdininką ir gūžėsi.

Buvau Ievos Simonaitytės ir Lidijos Meškaitytės susitikimo liudininkas. Rašytoja apsilankė Lidijos Meškaitytės personalinėje parodoje Vilniuje (1976) ir pasikvietė ją paviešėti į savo namus.

Abi gražiai (ir ilgesingai) pasikalbėjo prie kavos puodelio. Įsiminiau klausimą, kodėl tokie maži paveiksliukai?

Po karo nebuvo popieriaus. Piešimo sąsiuvinio lapą plėšydavo į keturias dalis. Dažų jai atsiųsdavo iš Vokietijos, irgi reikėjo taupyti.

Ieva Simonaitytė prisiminė, kad ji yra rašiusi romaną ant Klaipėdos seimelio protokolų, kitoje lapo pusėje.

Bet nė viena nekalbėjo apie tai, kad abi dėl sveikatos nepajėgė toliau savo namų nueiti. Abiejų viso gyvenimo kūryba paremta vieno gimtinės kaimo, net vieno kiemo įvykiais. Skirtingos menininkės, bet jas siejo tas pats likimas, ta pati kančia. Ypač dėl sparčiai besikeičiančios gyvensenos.

Žmogus subręsta ne nuo vaikščiojimo, o nuo darbo. Tu pajunti, kad šalia tavęs atsistojo tiesa, kurią privalai nedelsdamas iškelti, kaip motinos rankos tave iškėlė. Jausmas ir yra toji paslaptingoji energija, kuri padeda tau atsiplėšti nuo kasdienybės ir iš šalies pažiūrėti į save.

Karaliavimas prie Minijos

Klaipėdoje įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija mokytojai Editai Barauskienei už novelių knygą „Vyžeikių karalienė“. Tai pasakojimai apie Ievą Simonaitytę.

Kai Edita gavo daug gėlių, nusisamdė automobilį ir nuvežė jas į Virkytus ant tėvo ir į Švėkšną – ant motinos kapų. Laukas tarp tų kapinių jungia Didžiąją ir Mažąją Lietuvą, kitaip Žemaitiją ir buvusį Klaipėdos kraštą. Mes turime tą vieną Lietuvą, savo tėvynę. Bet dviejų žmonių meilė paliko gyvą brydę tarp dviejų kultūrų tradicijų.

Edita jaučiasi labiausiai atsispyrusi nuo senųjų klaipėdiškių lietuvininkų, gal kuršininkų, turėjusių nemažai užliejamų pievų Vytuliuose, netoli Saugų. Tėvas Martynas Kurpreikšas (1880-1941), atidavęs ūkį vaikams iš pirmųjų dviejų santuokų, netoli Paprūsės nusipirko trobelę ir kiek ten žemės, kad nereikėtų prašyti išimtinės. Mama Genovaitė Vilkytė, žemaitė iš Švėkšnos, 25 metais jaunesnė, pagimdė jam dar 4 vaikus. Jokūbėlis mirė. Jonukas ir Marta, atsiskyrę per karą, dabar gyvena Vokietijoje; Editos, savo jauniausiosios, tėvas nesulaukė. Dabar Edita, būdama beveik tėvo amžiaus, tokį pat sausį, kai jis mirė, visuotinai pripažinta už literatūrinius gabumus. Išbuvo jos vienos dvi su motina. Kad jų trobelę kareiviai apkasams išdraskė, apsigyveno Saugose. Čia ji krikštyta Saugų evangelikų liuteronų bažnyčioje, baigė Saugų vidurinę mokyklą, Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Nuo 1966-ųjų mokytojauja Priekulėje.

Pasak rašytojos Ievos Simonaitytės, Kurpreikšai bus tik atsikėlę į Vytulius. Tai sako jų pavardė. Preikšas visoj Lietuvoj vadintas užkūrys arba vyras, vedęs našlę ir atėjęs į jos ūkį. Edita susibičiuliavo su I. Simonaityte kaip kaimynės: jų namai Priekulėje, Vingio gatvėje, stovi vienas priešais kitą. Gamtos mokytoja buvo įdomi pašnekovė rašytojai, nuo vaikystės sunkiai besikeliančiai iš lovos. O kad Edita buvo smalsi, tai daug ką sužinojo apie garbios kraštietės, vasarojančios Priekulėj, artimuosius bei gausius jos svečius. Porą dešimtmečių periodinėje spaudoje ji spausdino rašinius, kurių dauguma įėjo į knygą. („Voruta“, 1998 01 17 spausdino E. Barauskienės „Įžangos į Martyną Mažvydą“ ištraukas).

Ji rajono laikraščio „Banga“ ir savaitraščio „Literatūra ir menas“ konkursų laureatė.

Ievos Simonaitytės aplinkos žmonės, dabar apsilankę rašytojos memorialiniame muziejuje, užsuka ir pas Editą. Ne tik arbatos, kurią jos vyras Teodoras, bajoras nuo Kėdainių, neretai paskanina vyšnių uogiene. Juk ne per dieną Priekulėje atsirado skulptorės Dalios Matulaitės paminklas „Šventvakarių Ėvė“ ar atvažiavusi iš Kanados I. Simonaitytės sesuo Marija Šiliauskienė (mirusi) atkūrė Simonaičių kapus Vanaguose. Čia įvairiom progom tebesilanko žurnalistas Bernardas Aleknavičius ir Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas, išleidę savo atsiminimus apie rašytoją Ievą Simonaitytę, dailininkė Eva Labutytė sukūrusi estampų ciklą, skirtą rašytojai. Netoli gyvena I. Simonaitytės kūrinių prototipų ir pateikėjų vaikai Marytė ir Vilius Skrabai, Marytė Krukytė, Birutė Karaliūtė-Kalvaitienė. Simonaitytės Priekulė, galima sakyti, vienas subtiliausių lietuvininkų tradicinės kultūros centrų, kad ir ne tokio didumo kaip Vydūno Tilžė. Prasidėjus Atgimimui čia buvo daug kultūros įvykių. Priekulės inteligentai, remiami Vilniaus ir Klaipėdos profesūros, ir dabar nuolat kruta. Edita visada tų įvykių sūkuryje. Tad niekas nenustebo, bet labai apsidžiaugė jos knyga. Edita gabi, savita pasakotoja. Ir jai vienos gyvenimiškos teisybės pakanka. Na, dar įterpiamas koks gamtos pastebėjimas, tautosakos pavyzdys, kalbos faktas.

Klaipėdiškiai gerbia savo genties talentus. Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis, Rėza, Vydūnas, Brakas, Simonaitytė minimi bažnyčiose per pamaldas, tradiciniuose lietuvininkų susiėjimuose. Aglonėnuose užsodintas ąžuolynas suteikiant Mažosios Lietuvos veikėjo vardą kiekvienam medžiui. Apie klaipėdiškių skaudų likimą išleista išeivijos Mažosios Lietuvos fondo remiama rašytojo Kosto Kauko apybraižų trilogija (1995–1997). Nauja šio krašto knyga ir jos autorė kelia visų pasididžiavimą.

Žinoma, tą knygą buvo galima parašyti kitaip. Ir bus dar tų knygų! Atsidūsėdamas palei Miniją, Tilželę ir Prieglių vaikšto kitas šios tradicinės kultūros nešiotojas, vienas lietuvininkų lyderių, poetas Vytautas Gocentas, dabar gyvenantis prie Neries. Kaune, prie Nemuno, gyvena mokslininkas dr. Martynas Purvinas, nagrinėjantis Mažosios Lietuvos architektūros ir etnografijos paveldą. „Gyva dar išmaronų žemė!“ – sakytų I. Simonaitytė.

Mums visiems, atėjusiems į Lietuvos pajūrį po karo ar vėliau čia gimusiems, senųjų klaipėdiškių etninė kultūra geriausiu atveju tik motyvas. Todėl labai gerai, kad čia dar karaliauja vietinės kilmės menininkai ir mokslininkai. O kad idėjos skersai išilgai po Lietuvą sklando, vadinasi, mes vis dar stiprėjame.

„Voruta“, 1999, Nr. 17 (395)

Krikštų žirgeliai mena kelionę į amžinybę

Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatytas tarptautinis vaizduojamojo meno projektas „rikštai mene“. Šešiasdešimt autorių eksponuoja apie 330 kūrinių.

Istoriniai duomenys

Krikštų žvaigždės – taip pat maldos kelias, paukščiai reiškia lemtį, širdelė – užuojautą, gėlės -atminimą.

Iš archeologinių kasinėjimų matyti, kaip baltai puošė mirusiuosius, bet maža duomenų apie antkapinius paminklus. Neseniai Klaipėdos apylinkėse tyrinėtas Bandužių žalvario amžiaus kapinynas. 25-asis, moters kapas, atrodo, buvo pažymėtas aštuoniais nuodėguliais – įsmeigtais į žemę deglais.

Tokie stulpai galėjo būti krikštai, Mažojoje Lietuvoje ir Kurše statyti prie kapo. Juos svetimšaliai vyskupai vadino pagoniškų kapų kryžiais ir liepė griauti ir naikinti (1426 m., 1471 m.). Prūsijos valdžios sudarytos komisijos akte minima, kad „tebėra gajūs pagoniški antkapiniai paminklai su žirgelių galvomis“ (1639 m.).

Žinia, krikštai pajūryje išliko. Jie drauge su Lietuvos tradicine kryždirbyste šiemet įtraukti į Pasaulio tautų nematerialinio paveldo šedevrų sąrašą.

Mes taip pat dar galime pasigirti, šalia savo dainų ir pasakų, audimų raštų, nemirtingomis medžio drožinėtomis verpstėmis, lėkiais, kuršvalčių vėtrungėmis, šiaudiniais kalėdiniais sodais, velykiniais margučiais, Vilniaus verbomis.

Krikštus išsamiai aprašė, piešė, fotografavo XIX a.–XX a. pr. vokiečių mokslininkai O. Glagau, L. Passarge, E. Wichartas, A. Kuršaitis, R. Dethlefsenas, A.Bezzenbergeris, lietuviai – P. Galaunė, K. Čerbulėnas, J. Gimbutas, M. Gimbutienė. Juos populiarino Nidos kolonijos dailininkai ekspresionistai Lovisas Corimthas, Kaxas Pechsteinas, Karlas Schmitas-Rotluffas, Ernstas Mollenhaueris. 1918 m. į Nidą buvo atvykęs lietuvių kilmės dailininkas Pranas Domšaitis.

Prie krikštų išlikimo ir jų prasmės suvokimo nemažai prisidėjo žymus Mažosios Lietuvos dailininkas Adomas Brakas (1886-1952), dailininkai Rimantas Dichavičius ir Kazys Rimtas Tarabilda, 6-ajame dešimtmetyje fotografavę ir piešę Kuršių nerijos kapinaites, Eduardas Jonušas, 7-ajame dešimtmetyje atkūręs senuosius žvejų antkapinius paminklus Nidoje, žurnalistas Bernardas Aleknavičius, fotografavęs kapinaites pamaryje ir Kuršių nerijoje.

Ekspoziciją papildo prieškariniai G. Bagdonavičiaus, O. Dubeneckienės-Kalpokienės, K. Petrikaitės-Tubienės darbai iš Mažosios Lietuvos istorijos bei Neringos istorijos muziejų. Anksčiau, nei buvo paskelbta paroda, sukurti grafikos lakštai krikštų motyvais A. Švažo, R. Tarabildos, V. Daniliauskaitės, E. Juchnevičiaus, B. Stančikaitės, E. Labutytės. Jie paliesti 9-ojo dešimtmečio folkloro atgimimo bangos.

Dabartinės interpretacijos

Paroda „Krikštai mene“ surengta pirmą kartą, bet ši tema jau buvo anksčiau rengtose ekslibrių parodose Priekulėje ir Šilutėje, tarptautinėje ekslibrių ir dailės parodoje, skirtoje Vydūno 125-osioms gimimo metinėms. Svarbiausia tų parodų organizatorė yra Eva Labutytė. Krikštus, kaip ir kitus baltų simbolius, dailininkė kartoja savo kūryboje kaip maldą už senuosius prūsus, savo gentainius. Taip ji iliustravo ir knygų (B. Baltrušaitytės „Mažosios Lietuvos moterys“, E. Barauskienės „Vyžeikių karalienė“, kt.). A. Pakalka iliustravo krikštais Grigaitytės poezijos knygą.

Prieš parodos atidarymą buvo surengta mokslinė konferencija, kur pranešimus padarė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys, istorikas Dainius Elertas, dailėtyrininkė Jonyta Skolevičienė. Kalbėjo dailininkas Kazys Rimtas Tarabilda, rašytoja Edita Barauskienė, žurnalistai Albinas Stubra, Bernardas Aleknavičius.

Dabar mūsų gyvenimas – tikra nežinomybė, kalbėjo parodos lankytojai, jis dramatiškesnis nei krikštų menama mirtis: pareiga gyventi, pareiga iškeliauti anapus.

Bet šioje parodoje krikšto siluetas netamsina paveikslų. Menininkai jį naudoja, kad pabrėžtų tautinę savimonę, savo prigimtinę teisę į šią žemę ir dangų. Paveikslo siužetas, intriga komponuojama iš gyvenimo tikrovės, ne iš mirties šešėlių.

Archibaldas Bajorat daugiau kaip dešimtmetį važinėja iš Vokietijos į lietuvišką pamarį, savo gimtinę. Parodai pateikė 11 kūrinių, kurių piešinys labai autentiškas.

Helga Weippert (Vokietija) Nidoje kūrė 1991, guašas, akvarelė. Parodoje eksponuojamos tų kūrinių kopijos, originalai užstrigo Lietuvos muitinėje…

Veronikos Švabienės (JAV) linoraižiniai tarytum lietuviškų pasakų iliustracija.

Ypač gražūs latviški krikštai su muzikuojančio vaikino ir merginos figūromis tapytojos Ilzos Rudzitės (Latvija) kompozicijoje „Prisikėlimas“, 1991 m. Autorė dabar gyvena Altajuje. Paveikslą paskolino Beatričė Kleizaitė-Vasaris.

Muzikalūs, pakylėti, tokie šviesūs iš vidaus Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės mišria technika atlikti kūriniai „Andante“ I-II d., 2001 m., Vaclovo Rimkaus (1933-2000) krikštai tarp raudonų pajūrio pušelių kamienų, perteikiantys įtampą.

Saviti Eduardo Juchnevičiaus (atskiras pluoštas dar ir jo mokinių), Eduardo Jonušo, Juozo Vosyliaus, Virgilijaus Augustino Burbos kūriniai. Albertas Krajinskas ir Jūratė Bučmytė sieja krikštų ir vėtrungių, kitas laivininkų tradicijas.

Ypač turtingi interpretacijų Onos Šimaitytės-Račkauskienės ekslibriai, Birutės Stančikaitės, Romualdo Čarno, Alfonso Čepausko, Virginijos Dmuchauskienės, Juozo Griušio, Vytauto Valiaus, Danutės Žalnieriūtės, moksleivės iš Kintų N. Giedrimaitės kūriniai.

Parodos rengėjai ir rėmėjai

Parodos rengėjai – Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus ir Klaipėdos skyriai, Klaipėdos parodų rūmai, Mažosios Lietuvos istorijos ir Šilutės muziejai, Lietuvos kraštotyros draugija.

Parėmė katalogo išleidimą Mažosios Lietuvos fondas, lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, rašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus, neįvardijusi savęs rėmėja, Dalia ir Jurgis Anysai, Veronika Švabienė (JAV), Christa ir Helmutas Adams, Rutha ir Archibaldas Bajorat, Magdalena Kaciucevicius, Brigitte Karaali, Annemarie ir Gerhardas Lepa, Gerhardas Lippke, Diana Tschigas (Vokietija).

Parodą pagerbė Klaipėdos savivaldybės, visuomenės atstovai, apie krikštus padainavo Klaipėdos universiteto folkloro ansamblis „Vorusnė“, vadovaujamas Rūtos Grumadaitės. Buvo rodoma Lietuvos televizijos filmo „Lietuvininkų kraštas“ I d. – „Krikštas“ (autoriai Aušra Kalinauskienė ir R. Janušauskas).

„Lietuvos aidas“, 2001 11 24 Nr. 271

Kaip reikia Lietuvą didint

Svečiuose pas klaipėdiškę dailininkę Evą Labutytę

Eva Labutytė, augusi Klaipėdos rajone, artimiau bendravo su profesore Birute Baltrušaityte-Masioniene, galima sakyti, tilžėne, negu su klaipėdiške rašytoja Ieva Simonaityte, nors jų gimtinės – Vanagai ir Begėdžiai – nutolusios vos per vieną parapiją.

Lietuvių literatūros klasikę ir jaunąją dailininkę, kada jos susipažino, skyrė amžius, bet ir tradicijos, kurios, kuo artimesnis kaimynas, tuo svetimiau atrodo. (Ieva Simonaitytė: „Mes, priekuliškiai, ką ten tie Gargždų žemaičiai…“) Kalbotyrininkas Kazimieras Masiliūnas rinko žodžius iš gretimo visai prieinančio kaimo, bet tų žodžių I. Simonaitytė nepripažino, atseit juk taip kalbėjo ten kažkur už miškelio.

Mokslininkui rūpėjo, ar Simonaitytės leksiniai dialektizmai tikrai yra tokie ir kaip plačiai jie vartojami.

Skyrė tas tris iškilias Mažosios Lietuvos moteris ir tai, kad Ieva Simonaitytė buvo kaimo, poetiškai jos pasivadinto Aukštujais, o tuodvi – Vilniaus aukštųjų mokyklų auklėtinės.

Tilžės trauka didesnė, nei Klaipėdos. Lietuvininkai tilžėnai Didžiajai Lietuvai buvo daugiau pažįstami dar iš spaudos draudimo gadynės. Jų tarmė, įsitvirtinusi lietuvininkų raštuose, veikė mūsų bendrinę kalbą. Geriausi atstovai – Vydūnas, Martynas Jankus, Enzys Jagomastas, Dovas Zaunius, prisidėję prie lietuvių tautinio sąjūdžio abiejuose Nemuno žemupio pusėse, vėliau Jokūbas Stiklorius, Adomas Brakas – rūpinęsi Lietuvos valstybės įsitvirtinimu pajūryje. Jų darbai po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje iš naujo buvo įvertinami. Tas procesas nesustojęs, bet jame tuo metu, 7 dešimtmetyje beveik nedalyvavo senieji vietos gyventojai, tik išeivija. Etninė kultūra, iki atsirandant Klaipėdoje humanitarinei aukštajai mokyklai, rūpėjo nebent kraštotyrininkams. Klaipėdiškių savimonę palaikė Evangelikų liuteronų bažnyčia.

Eva Labutytė viena iš lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ steigėjų, senųjų klaipėdiškių pirmojo susiėjimo, prasidėjus Atgimimui (1989 05 27) organizatorių.

Susiėjimas buvo prasmingai surengtas Klaipėdoje, jam pirmininkavo Eva Labutytė su Tautvydu Braku ir vyskupu Jonu Kalvanu (vyresniuoju). Tarp tų pirmųjų buvo Jurgis Aušra, Rūta Kėkštaitė Mačiūnienė, Viktoras Petraitis, Vytautas Gocentas, Erikas Purvinas. Pamaldos vyko Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje, aplankytos Karklininkų, buvusios Klaipėdos (dabar – M. Mažvydo skulptūrų parkas) ir Bitėnų kapinės. Tais metais pradėtos sodinti lietuvininkų giraitės prie Agluonėnų ir „Trinyčių“ tvenkinio, Šilutėje atsirado Lietuvininkų gatvė.

Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ ėmė rūpintis klaipėdiškių kapinių tvarkymu, bažnyčių atkūrimu, istorinio Klaipėdos krašto tautinių ir evangeliškų tradicijų puoselėjimu. Bendrija paveldėjo Mažosios Lietuvos, dar vadinama ir Mindaugo, vėliavą – žalia-balta-raudona. Pas mus esama dviejų tautinių vėliavų. Senesnė už Trispalvę (geltona-žalia-raudona) yra Mažosios Lietuvos vėliava: žalia-balta-raudona. Pasak legendos, Lietuvos karalius Mindaugas tą vėliavą liepęs iškelti prie sienos su kryžiuočiais Priegliaus ir Alnos santakoje. Tvirtovė Vėliava (Vėluva) buvo Nadruvos sostapilis. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių mokslininkai prašė palikti istorinį miesto pavadinimą, bet sovietų pareigūnai tik pasijuokė – išvertė į Znamenską (rusiškai vėliava – znamia). Kanadoje gyvenantis lietuvių kalbininkas profesorius daktaras Vilius Pėteraitis mano, kad Vėluva galėjo reikšti vietą „mirusiųjų“, vėlių miestą.

Eva Labutytė savo kūryboje jautriai permąsto istoriją, nepailsdama piešia prūsų ir vakarinių lietuvių tradicinės kultūros motyvais. Tie jos piešiniai lyg viduramžių graviūros – vaizdai mįslingi, prislopinti šešėliu ir pusšešėliu. Arba gal truputį kosminiai, arba pelkiniai, lyg juos gaubtų dangiškasis ir Nemuno deltos rūbas. Bet jos simbolių kalba išsami, nors ir nešanti į neįžiūrimą praeitį. Beje, simboliai – tai ne tik tie ornamentai, paimti iš audimų raštų, laivų ir pastatų architektūros, o kažkur kažkada įrėžti į akmenį ar kaulą. Simbolių prismaigsčiusi, lyg biržydama rugių lauką. Tas laukas sužaliavęs, o biržės dar matyt. Todėl ir Ievos Simonaitytės, ir kitų Mažosios Lietuvos veikėjų tema dailininkės kūryboje turi nuolatinį savo kampelį, nepakartojamus garsus ir spalvas. Drauge su lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ seimelio įgaliotuoju nariu Vilniuje Vytautu Gocentu ji rūpinosi, kad Atgimimo metais rašytojos Ievos Simonaitytės vardas būtų pagarbiai tariamas evangelikų liuteronų bažnyčiose kaip ir kituose lietuvininkų susiėjimuose.

Kas jai pačiai padėjo pilietiškai susiformuoti?

Marija Bližienė-Gvildikė iš Griaumenų kaimo pasakoja, kaip juos, 20 Plikių parapijos vaikų, konfirmavo kunigas Ansas Baltris. Tai buvo 1950 m. Pradėjo mokyti diakonas Tydekas, bet jam išvykus gyventi į Vokietiją, „kunigas Ansas Baltris šventą dieną pasikinkydavo arklį ir atvažiuodavo pas vaikus į Plikius iš Kretingos, kur gyveno.“

Vaikai rinkdavosi kiekvieną sekmadienį: mokydavosi prieš pamaldas, dalyvaudavo pamaldose, po pamaldų dar kiek pagiedodavo. Taip truko dvejus metus. Eva Labutytė buvo maloni pasišnekėt, neišpuikusi, šauni mergaitė. Ji gyveno toliau nuo bažnyčios, kitoje pusėje, taigi kartu nevaikščiojo. Dabar kai atvažiuoja iš Vilniaus į Klaipėdą, kartais pas ją apsinakvoja. Dažnai jos prisimena kunigą Ansą Baltrį. Imponavo to žmogaus dvasingumas, mokytumas, bet ir tai, kad jis visuomet išsakydavo lietuvių reikalus, kėlė lietuvišką Dievo žodį. Prie sovietų tai buvo gana drąsu kalbėti. „Tą ir mano teta pasakoja, kad jis buvo karštas lietuvis patriotas. Giruliuose turėjo namą, kai vokiečiai užėjo (1939 03 22), išsikėlė į Kretingą, į Didžiąją Lietuvą, nenorėjo ar negalėjo čia pasilikti“, – sakė Marija Bližienė.

Kunigas Ansas Baltris lankė Rūtos Kėkštaitės-Mačiūnienės senelę Elzę Selenis (Zelenytę)-Zaunienę, buvusio Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus motiną. Zaunių didelį pavyzdingą ūkį prie Tilžės sovietai buvo paleidę vėjais. Visa giminė buvo nukentėjusi nuo vokiečių ir nuo rusų.

Tada jie gyveno Smeltėj, kur dabar Klaipėdos žvejų uostas. Kunigas sakė, kad laidot neatvažiuosiu, bet kaip ligonį aplankė. Jis daug lietuvininkų po karo šitaip apeidavo.

Rūta Kėkštaitė-Mačiūnienė:

Visada važiuodavo žvejai per Smeltę ir iš vežimų šaukdavo, kad išeitų žmonės pirkti šviežios žuvies:

– Dorš, dorš, dorš, flunder, flunder!

Kai prieini sako:

– Ar menkės nenori? – iš arčiau pradeda lietuviškai kalbėti.

Viešajame gyvenime lietuvininkai buvo įpratinti kalbėti vokiškai, tai darė ir po karo, kai buvo labai neparanku, net pragaištinga.

Eva Labutytė natūraliai priima Mažosios Lietuvos kultūros dvilypumą – lietuviškąjį ir vokiškąjį. Ieva Simonaitytė grabe apsiverstų, pamačiusi E. Labutytės krikštą „Simoneit“ (pavardė be galūnės). Rašytoja labai apmaudavo 1966 m. Vanagų kapinėse pamačiusi savo giminaičių Masalskių kapų užrašus vokiškai.

Tarp Klaipėdos senbuvių evangelikų liuteronų egzistuoja problema lietuvis-vokietis, panašiai kaip ir Vilniaus apylinkėse, kur katalikai lietuvis su lenku turi dalytis mokykla, bažnyčia ir kapinėmis. Dabar Vokietija ir Lenkija stengiasi palaikyti tautinius jausmus labdara. Eva Labutytė nėra apaštalė ar misijonierė, bet ji jaučia atsakomybę už savo gentainius.

Klaipėdiškiai po karo tirpte tirpo. Griuvėsiai anapus Nemuno, griuvėsiai šiapus. Dailininkė dėlioja archeologinio ąsočio šukes: Semba, Skalva, Sūduva, Nadruva, Notanga, Varmė, Barta, Pamedė…, apraudodama Vakarų lietuvių ir prūsų likimą, atkakliai traukia iš amžių tamsos į parodų šviesą baltiškąjį ornamentą.

Per jubiliejinę (1998 m.) parodą Vilniuje kalbėjo: „Man pačiai labai reikėjo tos parodos. Ne todėl, kad pasirodyčiau, nors tai irgi svarbu, bet kad eilinį kartą pasidžiaugčiau kūrybiniu džiaugsmu, kad nors akimirkai savimi pasitikėt galėčiau. Jūsų dėmesį priimu kaip meilę, kaip pagarbos ženklą.“

Pernai Eva Labutytė tapo daktarės Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo (Australija) premijos laureatė. Fondas skatina dailininkus, sukūrusius reikšmingų kūrinių lietuviška tema.

Vokietijos prūsų bičiulių draugija „Tolkemita“ jai už darbus prūsų tema skyrė draugijos fondo premiją, „Tolkemitos“ premijos laureatas yra akademikas Vytautas Mažiulis.

Draugijos pastangomis 1989 m. į vokiečių kalbą išversta ir išleista Marijos Gimbutienės monografija „Baltai“.

„Atkurta prūsų tragika skamba skaudžiai, bet prislopintom gaidom – galbūt dėl santūrios protestantizmo dvasios įtakos…“ – 1990 m. rašė profesorė Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, pristatydama Evos Labutytės kūrinius Vokietijos žiūrovams.

Eva Labutytė dalyvauja dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje nuo 1968 m. Yra sukūrusi M. Mažvydo, L. G. Rėzos, Vydūno, D. Kleino, J. Bretkūno, K. Donelaičio, M. Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių portretus. Spalvotų linoraižinių ciklą „Mano kraštas“ yra paskyrusi rašytojos Ievos Simonaitytės atminimui (1981). Kiti iškilesni jos grafikos ciklai „Oi močiūt motinėle“ (1967-1968), „Knygnešiai“ (1980), „Mažosios Lietuvos motyvai“ (1982-1983), „Jūros ritmai“ (monotipija, 1984), „Krikštų kompozicija“ (anglis, 1987), miniatiūrų ciklas „Prūsų atminimui“ (1988), kelionių iš Vokietijos ir Norvegijos motyvai. Dailininkė mielai kuria ekslibrius, lieja akvareles, iliustruoja knygas. Ji sumani dailės parodų organizatorė ir kuratorė. Pernai ir šiemet tarptautinė paroda „Krikštai mene“ Klaipėdoje, Vilniuje ir Nidoje buvo graži baltiškosios pasaulėjautos gyvybingumo šventė. Uoli Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjų talkininkė. Visuomeniniais pagrindais vadovauja jos Dailės skyriui.

Eva Ėrika Labutytė gimė Begėdžių kaime, Saugų parapijoje. Savarankiška nuo 17 metų. Seneliai Michelis Labutis ir Maria Aschmann-Labutienė turėjo 12 vaikų. Du sūnūs žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Ūkis atiteko vyresniajai dukrai Evai Lippke. Tėviškė melioruota 1981 m. Tėvas Fricas Labutis (1911–1986) po Antrojo pasaulinio karo gyveno Vokietijoje, motina Katerina Ragaišikė (Rogaischus, 1910-1955) buvo ūkininkaitė iš Šventvakarių, jiedvi gyveno Karališkiuose, Plikių parapijoje. Eva po Klaipėdos pedagoginės mokyklos dirbo Kurmiuose, netoli Švėkšnos, Saugų vaikų namuose. Baigusi Valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija), 1967–1976 m. dirbo Vilniaus pedagoginėje mokykloje. Ištekėjusi. Vyras – Gediminas Vanagas, inžinierius. Sūnus Kęstutis, studentas.

„Voruta“, 2002 11 09, Nr. 21 (519)

Kas išbaidė paukštę devynsparnę?

Profesorei Birutei Baltrušaitytei-Masionienei spalio 24 d. būtų sukakę penkiasdešimt šešeri…

Birutės Baltrušaitytės-Masionienės (1940 10 24–1996 08 02) ketursavaitį gedulą paminėjo vydūnaičiai, dr. Vacys Bagdonavičius priminė, kad velionė – Vydūno draugijos garbės narė – padėdavusi rengti vakarones, dalyvaudavusi svarbesniuose renginiuose. Vilniuje Vydūno dvasia plevena tiek, kiek prisimename Mažąją Lietuvą – kraštą po pietvakarių dangumi šiapus ir anapus Nemuno. B. Baltrušaitytei-Masionienei rūpėjo šis kraštas, jautė jo gėlą, jo motyvai – visoje rašytojos kūryboje. Ji tarsi permeta mums dar vieną pluoštą siūlų -ne etnografinių kaip K. Donelaitis ir I. Simonaitytė, bet taip pat sodrių, nors pati vos pirštų galais prisiliesdama verpė tas etninės kultūros gijas. Tik mokėkime austi.

Atminimo vakare kalbėjo profesorė Viktorija Daujotytė, buvusi Estijos ambasadorė Lietuvoje Valvi Strikaitienė, poetė Marytė Kontrimaitė, dailininkė Eva Labutytė ir kiti. Skambėjo velionės balsas iš garso ir vaizdo juostų. Eksponuota jos knygų, rankraščių, nuotraukų.

B. Baltrušaitytė-Masionienė parašė studiją „Levas Tolstojus ir Lietuva“ (1978 m.), apžvalginę apybraižą „Dabartinės estų prozos bruožai“ (1977 m.), straipsnių apie lietuvių ir rusų literatūros ryšius, estų rašytojus. Išleido keturias poezijos ir keturias prozos knygas, poezijos ir prozos vertimų iš estų, ukrainiečių, čekų, slovakų, serbų kalbų.

Ji nespėjo pavartyti prieš pat mirtį išėjusios savo giesmių giesmės – etninio vadovėlio „Baltijos tautos“ (Kultūros istorijos metmenys, Aidai, 1996 m.). Nespėjo parašyti viso pabaigos žodžio savo naujai knygai „Mažosios Lietuvos moterys“. Tik paaiškino, kodėl nerašė apie Ievą Simonaitytę – klasikei dėmesio ir taip pakanka. „Kas kita su I. Simonaitytės eilėmis, rašytomis ankstyvoje jaunystėje ir chronologiškai apytikriai sutampančiomis su M. Raišukytės, M. Zauniūtės, ypač O. Jagomastaitės jaunatvės ir brandos metais“. Padėjo rašiklį ant to lapo ir išėjo į ligoninę.

Pasak Elenos Bukelienės, B. Baltrušaitytė daug nuveikė kuriant moters koncepciją naujojoje lietuvių literatūroje.

„Liekame su viltimi, kad šiuolaikinis pasaulis neatims paskutinės galimybės išsaugoti namus – gyvybės lopšį, gimtinės pirmavaizdį, dvasios ir kūno sveikatą, kartų tęstinumo perspektyvą…“ („Amžininkas literatūroje“, 1988 m.).

Knygos „Po pietvakarių dangumi“ (1981 m.) leidyklos anotacijoje pasakyta, kad jos kūriniai išsiskiria turinio ir formos inteligencija, stoiškumu, išmintimi.

B. Baltrušaitytės-Masionienės lyrinis herojus artimas mums, atgimimo vaikams, nes „nutviekstas skaidrios vidinės šviesos, persmelktas dvasinių vertybių alkio, gyvenimo prasmės ir beprasmybės išgyvenimų“(„Sugrįžimai“, 1988 m.).

Trylikametė Žydrūnė smuikavo prie motinos karsto. Kitos dvi dukterys suaugusios: Aistė – žurnalistė, istorikė, dirba „Pirmadienio“ laikraščio redakcijoje, Audronė dirba firmoje.

Pasisekė tiems, kurie pažinojo B. Baltrušaitytę-Masionienę. Parašiau informaciją apie estų krikštynas Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. Ji man už tai gražiai padėkojo. Į Vydūno klubą susirenka kelios dešimtys, kiti manęs šalinasi, kad aš iš „Dienos“ laikraščio, o ji, atsiskyrusi nuo savo būrelio, perėjo salikę, ir šypsodamasi pasakė, atseit aš padaręs tai, ko ji pati laiku neprisirengusi. Mes tai turėjome atlikti, sakė profesorė.

Ji kaip paukštė devynsparnė. Ant vieno sparno Ukraina, ant kito – Estija, ant trečio – Mažoji Lietuva… Kupina šviesos. Ir ji suspėdavo visur būti, viskuo domėtis, visais rūpintis, visiems parašyti, visiems padėkoti, visus užjausti. Armėnijai bėda – ji rašo eilėraštį. Kitam jos vieno sparno, ką ten! – vienos plunksnos pakaktų gyvenimą įprasminti. Ir tokie profesoriai Lietuvoje geso, sudegė kaip žvakės.

Mes visi esame savaip talentingi, bet daugumai trūksta išprusimo. B. Baltrušaitytė-Masionienė turėjo gerą humanitarinį išsilavinimą, buvo be galo darbšti ir pareiginga, atvira.

Paklausiau Evos Labutytės, kaip jos susipažino. Paskambino kartą jai B. Baltrušaitytė-Masionienė ir paprašė sukurti ekslibrį prieš keletą metų tragiškai žuvusiam jos vyrui – poetui Antanui Masioniui. Pati žodžius parinko. E. Labutytė atlikusi darbą ne iš karto, gal po pusės metų. Bet ši tuoj jį įrėmino ir pasikabino ant sienos. Nuo tada drauge ėmė lankyti parodas, kultūros vakaru. E. Labutytė iliustravo du jos poezijos rinkinius „Šuliniai“ (1986 m.) ir „Lietuvninkų ir prūsų žemėj“ (1991 m.). B. Baltrušaitytė-Masionienė padėdavo rengti lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjimus: rašė eiles, sveikinimus. Išėjo naujas Šilutės laikraštis „Verdenė“. Viena redakcijai nusiuntė savo piešinį, kita – eilėraštį. Profesorė viešai sakydavo turinti sentimentų mažlietuviams gal todėl, kad gimė Paprūsėj, nuo vaikystės Tauragėje girdėjo lietuvininkų tilžėnų tarmę. Bet artimesni žmonės žinojo, ją esant skalvių palikuonę.

Paskutinį kartą susitarė susitikti senamiesčio kavinukėje. Šnekėjosi apie viską, kaip visada susitikusios. Būtų dar šnekėjusios, bet ji, pažiūrėjusi į laikrodį, pasakė, kad uždarys knygyną Šeškinėje, o ten kažkokias knygas nukainavo. Ji norėjusi nusipirkti. Ir nuskubėjo.

BIRUTĖ BALTRUŠAITYTĖ

Lietuvninkų malūnas ant kalvų…

Čia karaliauja vėjas.

Čia, kur kaltų ir nekaltų vienodai,

čia, kur sodai pavargo nuo žydėjimo ir vaisių

(aš pavargau). Prašysiu, kad atleistum,

kad leistumei pabūti su paukščiu šalia tavęs… Girdžiu,

kaip vėjas laksto slėniais, kaip malūnas

sensta, kaip veidai raukšlėti panašūs į garbanę mėtą,

jos aromatą primena… Lyg pašvaistė

praeitis malūnų knygą skaito.

Lėtai girgždėdamas pakyla senas

sparnas,

ak, čia tik varnas,

vaizduotės pašauktas į skalvių kraštą,

kur šaltos upės, dar šaltesnės brastos…

„Diena“, 1996, Nr. 245 (671)

Prie Minijos vingio

Nutirpus sniegui, Minija plačiai išsiliejusi. Sutvarkyta Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus aplinka, tik eglišakės dengia rožių krūmus, kad gėlės nesušaltų, jei kuriądien dar spustelės šaltukas.

Į muziejų dažnokai užsuka ekskursijos, lankosi šeimos, pavieniai asmenys, fondai papildomi naujais eksponatais. Knygos bičiulių vietos klubo vadovė mokytoja Edita Barauskienė gavo iš Kanados Marijos Šiliauskienės, rašytojos sesers, laišką. Gerai žinau, kad ji, po Ievos Simonaitytės mirties tapusi paveldėtoja, siūlė pinigų paminklui Priekulėje ar Vanagų kapinėse pastatyti, bet tuometinė valdžia griežtai atsisakė priimti. Atseit pas mus paminklai statomi iš valstybės lėšų. M. Šiliauskienė geidė, kad kokiu nors būdu būtų paženklintos Vilniuje liuteronų kapinės, kur palaidota jų motina. (Dabar — Santuokų rūmai.) Motinos palaikus pervežti į gimtinę sutrukdė Antrasis pasaulinis karas.

Neįvykdytas Ievos Simonaitytės testamentas: ji norėjo būti palaidota prie Minijos vingio, savo namelio kieme. Žinojome tai ne vienas. Rašytoja apie tai yra kalbėjusi man ne kartą, net užrašiusi ant popieriaus skiautės, įrašiusi į užrašų knygutę mokytojui iš Šilalės Antanui Brazauskui, prisakiusi vilniškėms savo bičiulėms Michalinai Meškauskienei, Onai Pajėdaitei, klaipėdiečiui Bernardui Aleknavičiui. Apie tai žinojo artimesni klaipėdiškiai, o priekuliškiai turbūt visi. Per laidotuves vos neįvyko konfliktas. Bet neatsirado artimo rašytojos giminaičio, juridiškai galėjusio išreikšti jos valią. Kai konfliktas vis dėlto iškilo dėl palikimo ir bylą laimėjo kanadietė, Amerikos pilietė Marija Šiliauskienė, buvo praėję pora ar net daugiau metų.

Sudėtingi buvo Ievos Simonaitytės santykiai su dailininkais. Kaip ir su redaktoriais, stilistais. Rašytoja gerbė Vytautą Kalinauską – jos knygų iliustratorių, „pakentė“ portretuojama klaipėdiečio Edvardo Malinausko, vilniškių Broniaus Uoginto, Edmundo Žiauberio. Kiek aš žinau, galėčiau istorijų istorijas pasakoti apie neįvykusius dailininkų vizitus arba tų vizitų nesėkmingą pabaigą: plėšydavo portretus pati ar duodavo kitiems, kad išneštų lauk…

Kai kurie fotografai, girdėjau ir skaičiau, įsitikinę, kad rašytoja mėgo fotografuotis. Mačiau, kaip dokumentininkai suko filmus apie rašytoją, todėl turiu savo nuomonę. Žinoma, ji tikėjosi, laukė vis to vienintelio savo atvaizdo. Turiu apie tūkstantį jos fotokadrų, bet ji pati paprašė tik vienos nuotraukos ir pasiuntė ją į Kanadą savo dukterėčiai Ievaginai Šiliauskaitei. „Čia aš ir mano šeimininkė“, – užrašė kitoje nuotraukos pusėje ir pasirašė: Ieva Simonaitytė. Antrą mano nuotrauką nekrologui atrinko jau laidotuvių komisija. Bet aš žinojau, ji būtų pasirinkusi S. Valiuvienės piešinį, spausdintą jos šešiatomio viršelyje.

Visą rašytojos parašą retai kur pamatysi. Savo bibliotekos knygas ji žymėjo tituliniame lape, parašydama tik inicialus. Skaitytojams duodama autografus, dažniausiai pavardę sutrumpindavo. Reikėjo kažko ypatingesnio, kad pasirašytų visa pavarde. Praėjus daugeliui metų, tai įgauna prasmę. Papasakosiu, ką girdėjau iš pačios rašytojos ir dailininko Edvardo Malinausko. Jis tapė I. Simonaitytės portretą nūnai jos vardu pavadintai Klaipėdos viešajai bibliotekai. Bet portretas, iškabintas salėje, yra kopija. Originalą dailininkas tebesaugo namie, rodos, dar nėra demonstravęs.

E. Malinauskas man maloniai leido pasidaryti jo reprodukciją „Tiesai“. Mūsų laikraštis yra tvirtai įėjęs į rašytojos biografiją. Tai liudytų keli 1941 m. rašyti Ievos Simonaitytės apysakos „Molinis ir Liaudžemis“ rankraščiai, kol pagaliau ant vieno jų atsirado G. Zimano rezoliucija – „Tinka spausdinti“. 1945 metų liepos 27 d. „Tiesos“ laiškų skyriuje užregistruotas jos apsakymas „Ilželė“, bet išspausdintas po metų „Pergalėje“. Visai kitokie Ievos Simonaitytės santykiai buvo su Justu Paleckiu (tėvu) ir Albertu Laurinčiuku, tapusiu „Tiesos“ redaktoriumi. Jie gerokai yra palengvinę rašytojos buitį, rodė jai nuolatinį dėmesį ir pagarbą.

Kaip E. Malinauskas tapė Ievos Simonaitytės portretą?

Pradžia nebuvo lengva, prisimena dailininkas. Rašytoja sutiko pozuoti tik įsitikinusi, kad čia ir yra tas pats žmogus, kuris piešė Vanagų bažnyčią. Tą paveikslą ji matė savo buvusiame bute Klaipėdoje, Tilžės g. 11, kuriame įrengta miesto kultūros skyriaus biblioteka. Ji turėjo nuo šių patalpų raktus, kad panorėjusi galėtų bet kada užsukti pailsėti ant sofos svetainėje.

…Portretas Ievai Simonaitytei patiko. Dailininko ir jos pačios nuostabai, ji panoro dėti ir savo „ranką“, ne – pirštą: dažai dar nebuvo išdžiūvę, rašytoja pirštu ant drobės rašė: Ieva Simonaitytė, 1977 metai – kaip buvo įpratusi, duodama „tikrą“ autografą.

Priekulės namelyje, rašytojos kambarėlyje su balkonu — antrajame aukšte, dabar viskas kaip buvę: sofa, rašomasis stalas, prie kurio ji niekad nesėdėjo, – rašė pusiau gulomis sofoje, knygų spinta, laikrodis. Nėra ten: telefono su ilgu laidu, jis visad buvo po ranka. Bet atsigręžkite į koridoriaus duris. Užuolaidėlių rašytoja nemėgo. Vieno langelio stiklas gofruotas, kito — paprastas.

Pasakoja Edvardas Malinauskas.

Kai portretas buvo baigtas ir apžiūrėtas, padavė kavos, žinoma, ir prie kavos truputį, kaip ji pati mėgdavo sakyti. O jau kalboms atlėgus, rašytoja droviai paprašiusi: „Meistreli, jei tau dažų negaila, užmaliavok tą stiklą“, – ir parodė į koridoriaus duris. Dailininkas pabandęs vieną spalvą, kitą, kažkaip savaime jam išėjo lyg kuršvaltė, lyg dar kažkas. Jis atsisveikino su rašytoja.

Vėliau I. Simonaitytė paskambino į Klaipėdą. „Meistreli, bet tu man tokį gražų vitražą padarei! Dabar guliu ir man gražu žiūrėti. Ačiū tau, kad taip gražiai man tą langą sutvarkei. Dabar žiūriu į tavo peizažą…“

Visad prieš akis I. Simonaitytės bute Vilniuje, ne Švyturio, o dar Antakalnio gatvėje kabojo Petro Rimšos „Skausmas“ – turbūt skulptoriaus darytas žinomo kūrinio bareljefinis variantas.

Atiduokime I. Simonaitytės palaikus Priekulės žemei. Tai būtų ne tik jos valios išpildymas. Tai būtų padaryta pagal vietos papročius, kurie dabar, laisvėjant kraštui, ir čia atsigauna. Pastatykime gražų paminklą pamario dukrai, kaip statome didvyriams, apgynusiems Lietuvą. Ji puoselėjo M. Mažvydo, K. Donelaičio kalbą, lietuvišką dvasią. Jos visas gyvenimas buvo su nuoskaudom, su nuolatine fizine kančia, bet nugyventas nuosekliai ir garbingai. Gražiai.

„Tiesa“, 1991, Nr. 76 (14582)

Liko tik laiškai seseriai

Išėjus „Aukštųjų Šimonių likimui“, Ieva Simonaitytė gydėsi Čekoslovakijoje, kelis kartus Klaipėdos ligoninėje. 1939-uosius sutiko Šveicarijoje, Lezeno gydyklose. Čia ji sužinojo, kad Hitleris užgrobė Klaipėdą (1939 03 22). Tada ji priėmė Lietuvos pilietybę. Nors dar reikėjo gydytis bent 4 mėnesius, ji netrukus sugrįš į Lietuvą per Ženevą, Paryžių, Londoną, Taliną, nes bijos per Vokietiją važiuoti. („Ženevoje pamačiau kaip pavasaris atrodo“, „Nebaigta knyga“, p. 319) Londone prie Lietuvos pasiuntinybės žydėjo kaštonai (p. 331). Kaune jos laukė Sofija Čiurlionienė.

Motina ir patėvis liko Klaipėdos krašte. Sesuo Marija Šiliauskienė buvo ištekėjusi už Lietuvos karininko, kurio dalinys dabar buvo apsistojęs Plungėje po evakuacijos iš Klaipėdos. Kai persikels į Vilnių, sesuo pasiims ir motiną. Motina mirė 1941 m., palaidota liuteronų kapinėse. Kapinės buvo kur dabar Santuokų rūmai (žr. I. Simonaitytės 1941 m. laišką seseriai – „Tiesa“, 1994 01 27 „Nesisielok, kad negalėjai jos aprengti šilkais“). Šiliauskai per karą pasitraukė į Vakarus. Dabar gyvena Toronte, Kanadoje. 1958 m. „Genio“ žurnale išspausdintas apsakymas „Meilutis ir Gužiukas“, dedikuotas sesers dukrelei Evaginai. Sesers sūnų Jurgį išmokslino dėdė (vyro brolis) kunigas. Evagina pažadėjo pasirūpinti I. Simonaitytė. M. Šiliauskienė su dukra buvo atvykusi į Lietuvą 1957 ir 1967-aisiais, švenčiant rašytojos gimimo 70-etį. Dar Evagina Šiliauskaitė buvo Vilniuje ir lankė tetą 1977 m.

Po I. Simonaitytės mirties M. Šiliauskienė su Evagina atsiteisė rašytojos palikimą, o gavusios paveldėjimo liudijimą, visas kultūros vertybes perdavė Lietuvai: memorialinį namą Priekulėje, knygas, rankraščius, korespondencijas, suvenyrus. Kultūros ministerijos pareigūnas Stasys Čipkus viešai kalbėjo ir man asmeniškai yra sakęs, kad bene pirmą kartą taip buvę malonu bendrauti su velionės gimine.

Seserys susirašinėjo. M. Šiliauskienės laiškus I. Simonaitytei pirmosios leidimu 1978 m. perdaviau Literatūros ir meno archyvui. Šiliauskienė ir Evagina mums pasakojo, kad I. Simonaitytės laiškai jai buvę labai įdomūs, nuotaikingi, su dienos įvykių aprašymais. Jų galėję būti keli šimtai. Deja, išliko tik keli.

Leysin-Freydey, 8. IV. 1939

Marele vaks!

Sakai, apsigyvenai Plungėj. Vargšelė! Tai jau ne tokia didelė nelaimė. Už tėvynę dar nedaug tekentėjai.

Vakar gavau iš mamos laišką. Rašė iš tavęs jau du laišku gavusi. Jinai tau taip pat rašiusi, bet tu sakiusi, jos laiško negavusi. Nereikėję rašyti – sako – Liepkojienei. Na, nieko, kad tik mama moka mandravoti, tai jau gerai. Vieniaip būtų gerai buvę, kad būtų juodu išsikraustę per visą tą sumišimą iš krašto. Nebūtų paso reikėję. Dabar reikės jiems paso ir šiaip visokių bus sunkumų. Bet krašte jų palikti negalime. Jeigu mama vėl apserga, tai ką? Reikia nužiūrėti laiką, kada mama sveikiausia. Kai sugrįšiu, tai stengsimės „mit vereinten Kraeften“ („bendromis jėgomis“ – red. past.).

Mano reikalai nei šiokie, nei tokie. Reikia tuštinti butą Klaipėdoj. O tai iki 1. gegužės. Apsiėmė, ne tik apsiėmė, bet ir pasisiūlė rūpintis baldų pervežimu ponas Genys iš Telšių. Jis žadėjo daiktus ir pasaugoti, kol aš sugrįšiu ir butą gausiu. Manim rūpinasi ir ponia Čiurlionienė ir ponas Genys.

Mano sveikata labai taisosi. Vieną mėnesį pavaikščiojau su dviem krukiais, dabar jau vaikščioju su dviem lazdomis. Jau išeinu net į mišką pasivaikščioti. Tiesiu, žinoma, keliu. Kada grįšiu dar nežinau. Ir grįšiu, rodos, jūros keliais. Gal būt net per Londoną… Pamatysim.

Ponas Genys žadėjo su tavim susinešti. Jis žadėjo, rodos, atvažiuoti į Plungę. Tai buvo tada, kai dar nieko nežinojau, kas su mama.

Mano knygą, ordeną ir medalius išsigabeno į Kauną p. Nemickai. Jie gerai padarė.

Mano patalynių dalį ir baltinių išsigabeno į Kauną panelė Jankytė. Taip pat labai gerai padarė. O kitą visa manau ir bus galima kaip nors išgabenti. Pirma buvau maniusi, dar grįžti į Klaipėdą ir ten pereinamam laikui apsigyventi. Bet dabar jau kitaip sugalvojau. Atsakiau butą ir grįžtu į Lietuvą. Netiktai sugalvojau, bet ir būtinas reikalas.

Tu gali su ponu Geniu susinešti, jei turi laiko ir ūpo. Gali prie progos paklausti, kaip su mano daiktais. Ar jau ir kaip. Jį galima telefonu pasiekti: „Alkos“ muziejus.

Linkiu linksmų ir gerų velykaičių. Perduok ir Stasiui labų dienų. Tai iki pasimatymo!

Eva

„Voruta“, 1998 01 31, Nr. 5 (335)

Ak, gražus dangau, tėviškė gerųjų

Surengta ilgai laukta šventė. Birželio 21 d., šeštadienį, Priekulės meras Donatas Lazauskas paminklo autorius – skulptorę Dalią Matulaitę, architektus Rimantą Buivydą ir Jūrą Balkevičių – pagerbė ąžuolo lapų vainikais.

Dalyvavo gausiai priekuliškių ir svečių – Ievos Simonaitytės giminaičių, bičiulių. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos pirmininkas vyskupas Jonas Kalvanas, kunigas Liudvikas Fetingis, lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkas Viktoras Petraitis, kiti klaipėdiškiai, tarp kurių viešnios iš Vokietijos Eva Marija Kestenytė ir Ilzė Tydekaitė. Į šventę pagerbti garbiosios Pamario dukros atvažiavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai Romualda Hofertienė ir Rimantas Didžiokas, Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas, aktorius Laimonas Noreika, rašytojas Petras Dirgėla, poetė Paulina Žemgulytė, Klaipėdos rajono literatai, vadovaujami Vytauto Rimavičiaus, Klaipėdos universiteto rektorius Stasys Vaitekūnas, profesoriai Aldona Audronė Kaukienė, Helmutas Arnašius, Aleksandras Žalys, apskrities ir rajono valdžios atstovai.

Koncertavo Gargždų kultūros namų moterų ir vyrų chorai (vadovai Gražina Pulkienė ir Vidas Normantas), evangelikų triūbininkai, kiti muzikantai. Klojimo teatre suvaidinta Stasio Ylos pjesė „Nenoriu Jurgio“.

Renginio dalyviai apsilankė Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje, gimtinėje Vanaguose, kur rašytojos 90-ečiui pastatytas Vytauto Majoro koplytstulpis, Vanagų bažnyčios bendruomenės pirmininkas Jurgis Sprogys sutiko svečius, kaip sutikdavo rašytoją – skambant varpui (skambino Gintaras Skrabas), vaikystėje glostytas I. Simonaitytės. Jo tėvas Vilius Skrabas sugrojo vargonais giesmę „Imk mano ranką“.

Agluonėnų etnografinėje sodyboje vyko Rasos šventė (Joninės). Atgimimo metais čia užsodinta lietuvininkų ąžuolų giraitė. Šiemet I. Simonaitytės jubiliejui buvo pasodinta 100 pušelių, vyko rajono literatų 9-asis sąskrydis. Agluonėnai šio krašto populiarintojams yra įsteigę kasmetinę Ievos Simonaitytės premiją.

Šeštadienio iškilmių vedėjas, Klaipėdos rajono meras Česlavas Banevičius didžiavosi Ieva Simonaityte. „Su jos kūryba, – sakė jis, –atėjo mūsų literatūros pilnatvė. Kaip, minėdami Martyno Mažvydo lietuviškosios knygos 450-ąsias metines, neįsivaizduojame Dzūkijos be Krėvės, Aukštaitijos – be Vaižganto, taip be Ievos Simonaitytės neįsivaizduojame Pamario krašto.“

Ievos Simonaitytės gimimo 100-ųjų metinių valstybinės komisijos narys, Vilniaus universiteto profesorius Domas Kaunas nuo paminklo nujuosė lino rankšluostį. Jis taip kalbėjo: „Ieva Simonaitytė atliko tai, ko niekas kitas jau nepadarys. Ji savo knygomis sukūrė ne tik literatūros klasiką, bet ir epistolinį, paties istorijos padiktuotą dokumentą, dėl kurio tikroviškumo nėra ir nebus abejojama. Šis dokumentas yra Didžiosios ir Mažosios Lietuvos geografinio arealo, jame gyvenusių lietuvių tautos abiejų dalių neginčijamas lietuviškumo įrodymas. Tai vienas svarbiausių mūsų argumentų istorijos teisme dėl Mažosios Lietuvos. Ši aplinkybė taip pat skatins vėl ir vėl leisti jos knygas (išleista „Aukštųjų Šimonių likimo“ 16 laidų), jas versti į kitas kalbas.“

Nemažėja kūrinių apie pačią rašytoją. Rašytojų sąjungos leidykla baigia parengti priekuliškės Editos Barauskienės knygą „Vyžeikių karalienė“(dailininkė Ėva Labutytė).

Buvo prisimintas Kazys Bradūnas, dar 1962 m. išeivijos spaudoje teigęs, kad Ievos Simonaitytės vardas įrašomas šalia Kristijono Donelaičio ir Vydūno, kaip Mažosios Lietuvos trijų didžiųjų. „Šiais žodžiais pasakyta nepaprastai stipriai, – sakė prof. D. Kaunas, – tai jau monumento statymas.“

Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė Romualda Hofertienė paminklą Ievai Simonaitytei vertino kaip tautos atminties sugrąžinimą, kultūros atsinaujinimą. „Simboliška, – sakė Seimo narė, – kad šiandien Klaipėdoje vyksta Dainų šventė, kurioje atliekamos tremtinių, kalinių ir partizanų dainos.“

Liuteronų vyskupui Jonui Kalvanui pakvietus, parapijiečiai šventino paminklą giesme, Dievo žodžiu ir malda:„Dieve, visus, šį meilės darbą atlikusius, laimink ir stiprink!“

Lėšų paminklui skyrė Vyriausybė. Bet jų neužteko. Parėmė, be Kultūros ministerijos, Klaipėdos valstybinė naftos įmonė (direktorius Martynas Gusiatinas), Mažosios Lietuvos fondas (Monrealyje), Kurtas Vėlius iš Čikagos, Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, daug kitų organizacijų ir žmonių.

Skulptorė Dalia Matulaitė „Vorutos“ korespondentui kalbėjo: „Kiekvienas prisimename tuos rašytojos bruožus, kurie jam artimi ir suprantami, kuriuos pats sugebėjo atkurti. Todėl aš šį kūrinį pavadinau „Šventvakarių Ėvė“, kad kiekvienas pamąstytų apie šventus Lietuvos vakarus.“

Paminklas atidengtas miestelio kryžkelės skvere, po Vilties ąžuolu. Šį medį 1933 m., minint Klaipėdos krašto priglaudimo prie Lietuvos Respublikos 10-etį, pasodino Priekulės lietuvių jaunimo draugija „Viltis“ (veikusi prie „Santaros“). Jos chorui yra dirigavęs Vydūnas. Į renginius, net į repeticijas iš Klaipėdos atvažiuodavo Ieva Simonaitytė. Tarp šio ąžuolo sodintojų buvo ir Stanislovas Jankus – pirmasis mokytojas iš Didžiosios Lietuvos, pradėjęs dirbti šiame krašte po sukilimo. Esu jį lankęs 7-ajame dešimtmetyje, dar mokytojaujantį Piaulų pradinėje mokykloje. Dabar čia jo sūnus doc. Linas Jankus įsirengė dailės studiją ir tapo lietuvininkų portretus.

Kiekvienas medis turi savo skambesį. Paminklo aikštelėje trylika metų beplušant dėl paminklo gražiai suvešėjo eglaitė. Pagal projektą ją autoriai buvo numatę nukirsti…

Priekulėje rytas aušta nuo Vingio parko ir Minijos pusės. Saulė apšviečia skulptūrą iš kairės ir eina per veidą, rankas ir basas kojas. Veidas švyti, o akys raiškios. Į pavakarę skulptūros gyvybingumas suvokiamas dar subtiliau bronzos ir ąžuolo spalvų bei atspalvių niuansais.

Be abejo, bus ūkanotų dienų, bus ir tokių, kai „smiltis lekia pučiant smarkiam rytvėjui“ (I. Simonaitytė, eil. „Yra šalis“, 1921 m.). Ateis žiema.

Kas važiuos, pravažiuos, tai – irgi, Dieve, padėk!

Tikriausiai čia ateis jaunuoliai rugsėjo 1-ąją, jaunavedžiai, krikšto tėvai su kūdikiais, kaip ateina prie Kristijono Donelaičio paminklo Klaipėdoje, ir būtinai čia rinksis klaipėdiškių vaikai, išklydę po visą pasaulį.

lama šičion ąžuolas, krinta gilės į skreitą,

Atrodo, grįžta ans laikas, ir žmonės

Pro Aukštujų smėlio kalną pareina… – parašė tą dieną savo užrašų knygutėje jausmingasis mano bičiulis lietuvininkas Vytautas Gocentas. Taip ir bus.

Voruta. – 1997, nr. 25-28 (307-310)

Vytautas Kaltenis, Vilnius, „Voruta“, Nr. 25-28 (307-310), 1997 m. birželio 1 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 24
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 24, 2014 @ 4:41 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →