Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Šauksmas, varpo dūžis, tyli malda. Atminkime Klaipėdos krašto, prūsų Lietuvos žmones. 1944-2014 m.

Pagal   /  2014 rugsėjo 26  /  Komentarų nėra

IMG_5235

Žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties lydi nemažai švenčių. Linksmų ir mažiau linksmų. Apie tai gal tik retkarčiais susimąstome. Žinoma, rudeniniame lapkrityje, jo antrojoje dienoje, jos vakare yra ženkli ir senovinė vėlinių, ilgių tradicija. Lapkričio 1-ąją liturgine visų šventųjų atminimo švente VII a. pradžioje paskelbė Romos katalikų popiežius Bonifacas IV. Popiežius Grigalius IV jau X a., t.y. 998 m., šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius.

Mano mama Elena Lėna Srūgytė-Gocentienė (1916-2002), kilusi iš Šilutės pašonėje, Paprūsėje, esančio Žemaičių Naumiesčio, man primindavo ir dar vieną šventę – visų mirusiųjų atminimo šventę, kuri liuteronuose švenčiama lapkričio paskutinį sekmadienį. Taigi, didis džiaugsmas yra užgimus, o išėjimas, arba mirtis, t.y. susitikimas su Viešpaties artybe, būsimas prisikėlimas – dar didesnis.

Atrodo, kad ir senus laikraščius ar kalendorius taipgi pravartu atsiversti. Nors Biblija perspėja, kad nesigręžiotume atgalios – pavirsime druskos stulpu. Kitur vėlgi girdime sakant, kad nežinodami savo istorijos – nežinančiais vaikais pasiliktume.

Mano rankose – metų šviesoje pageltusi knyga „Lietuvos kelionių vadovas. 1933/1934: traukinių, orlaivių ir autobusų susisiekimo tvarkaraštis“ (Kaunas: Geležinkelių valdyba, 1933). Knygos viršelyje – antraštės vertimai į prancūzų bei vokiečių kalbas, o knygos tekstas pateikiamas lygiagrečiai lietuvių ir vokiečių kalbomis. Daug vertingos informacijos, žinių, įdomybių Lietuvos ir užsienio keliautojams.

Norisi atkreipti dėmesį į vieną sakinį. Manau, jis labai praverstų Klaipėdos kultūros renginių ir turizmo, Jūros šventės organizatoriams. Juo trumpai drūtai teigiama: „Kiekvienas kartą privalo būti Klaipėdoje!“ O mažesnėmis raidėmis paaiškinama: „Prašom aplankyti ir apžiūrėti didžiausią prekybos namą Lietuvoje. Prekybos namai geriausių išdirbinių F. Lass ir Co. Seniausi šios srities namai Klaipėdoje, įsteigti 1858 metais.“

Šiandien Klaipėdoje nebėra tokios kompanijos ir jos prašmatnių prekybos namų – išaušo kitokių prekybos tinklų didžiosios parduotuvės, BIG’ai, Akropoliai, Prizmos… Tiesa, minimas prekybos namų pastatas yra išlikęs Tiltų ir Turgaus gatvių kampe ir sovietiniais metais puikavosi universalinės parduotuvės „Pajūris“ vardu, bet fasado ir interjerų puošyba liko tik prieškario atvirukuose, fotografijose. Gerokai skaudžiau pripažinti, kad nebėra ir senųjų Klaipėdos miestelėnų. To kalbų ir kultūrų šurmulio, sugyvenimo, darnios ar mažiau pavykusios simbiozės. Nebėra ir anuometinio europietiškojo grakštumo bei stilingumo, kvapų.

Kur yra iškeliavę Klaipėdos, o ir viso šio krašto senieji gyventojai, kilę iš kuršių ar kuršininkų, vakarų žemaičių, čionai atsikėlę Vokietijos ar Zalcburgo krašto gyventojai? Žinoma, ir olandų, škotų, anglų, žydų čia galėjai sutikti, išgirsti – visų tradicijos, papročiai, tikėjimai nuspalvindavo uostamiesčio gyvenimą…

Paskutinioji, bet ne vienintelė nelaimė – grįžtantys II pasaulinio karo frontai, kuomet grūmėsi vokiškojo vermachto ir sovietų raudonosios armijos kariai. Generolų ir pulkininkų vadovaujami jie buvo, rodos, susikibę mirtinai. 1944-ųjų spalyje pirmą kartą į Trečiojo Reicho teritoriją įsiveržė raudonoji armija. Tai buvo ir Klaipėdos kraštas, gyvenamas ne tik vokiečių, bet ir lietuvių – bausmės arba Damoklo kardas pakibo visiems po lygiai ir negailestingai. Žinia, tie kariai, kovojantys ginklu prieš ginklą – tik dalis Klaipėdos krašto katastrofos. Tarptautinio teismo įvertinimo šaukiasi ginkluotų kareivų žudynės, prievarta, grobstymai, kurių susilaukė beginkliai miesto ir krašto civiliai gyventojai – moterys, vaikai, senoliai. Ištarkime garsiai – įvyko nusikaltimas prieš žmoniškumą.

Tuomet Temidės tarnai pasiteirautų, o kur faktai ir įrodymai, kurių pagrindu būtų galima pradėti apkaltos procesą? Kas tuo rūpinasi, kas renka, sistemina, saugo? Atrodo, kad politinė ir istorinė lemtis nėra labai palanki. Antai JAV, SSRS, Vatikano, o Atgimimo metu jau ir Lietuvos vadovams krašto išeivija rezoliucijose ir poleminiuose straipsniuose rašė: Mažoji, arba Prūsų, Lietuva – palikta mirtinoje tyloje. Jiems liko tik šauksmas, varpo dūžis, tyli malda. Vakarų ir Rytų politikai – ne amo netekę ar išbalusiais veidais, bet ciniškoje nejautros pozoje sustingę veikėjai.

O kaip ėjosi reikalai pačiame Klaipėdos krašte ir Lietuvoje? Žinoma, Atgimimo metu susibūrė kraštiečiai: ir lietuvininkai, ir vokiečiai, ir „vilko vaikai“. Jie taipgi įvairiais raštais, laiškais, rezoliucijomis beldėsi į atkurtosios Lietuvos valdžias. Ir nuoširdžiai tikėjo kreipimosi galia. Vilniuje, Sąjūdžiui inicijuojant (Aringas Gorodeckis), prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo susikūrė Mažosios Lietuvos Reikalų Taryba. Ji kėlė Kaliningrado srities, ten išlikusio baltiškojo paveldo klausimus. Ir jos veikla nieko konkretaus nepelnė – skendėjo tyloje. Tuomet Taryboje iš vieno aukštojo svečio teko išgirsti raminantį numatymą, kad Karaliaučiaus kraštas, kaip tas kirmino pakąstas obuolys, niekur kitur nepasidės – nukris į Lietuvos pusę…

Taigi valdžių ir įstaigų atsakymai užtrukdavo arba nieko konkretaus nesprendė. Pamažu ėmė rastis jau ir kitokie kreipimaisi – jaučiant savo vertę, keliami ne klausimai, o imamasi patiems, niekieno malonės nelaukiant, burtis ir spręsti savo reikalus. Štai vienos tokios iniciatyvinės grupės narys šilutiškis Viktoras Pietaraitis iš Stoniškių 1997 m. rugsėjo 27 d. Šilutės dienraštyje „Pamarys“ (Nr. 77, p.1) paskelbė tokio turinio gana nostalgišką kvietimą:

Puslapiai: 1 2 3

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →