Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Sapnas apie Karaliaučių

Pagal   /  2014 gegužės 21  /  Komentarų nėra

… įskaitant ir tikrus sapnus, tas sapnas šįsyk tęsėsi labai neilgai, vos tris dienas. Jis sapnavosi atmerktomis akimis, sapnavosi ir naktį. Sapnavosi tas senas sapnas dar tada, kai kadaise dirbau Ventės rago ornitologijos stotyje ir žiūrėdavau į miglose paskendusio Sambijos pusiasalio pusę, iš kur atskrisdavo baltos lyg prūsų vėlės žuvėdros. Regis, jos retsykiais krykaudavo ir prūsiškai…

… įskaitant ir tikrus sapnus, tas sapnas šįsyk tęsėsi labai neilgai, vos tris dienas. Jis sapnavosi atmerktomis akimis, sapnavosi ir naktį. Sapnavosi tas senas sapnas dar tada, kai kadaise dirbau Ventės rago ornitologijos stotyje ir žiūrėdavau į miglose paskendusio Sambijos pusiasalio pusę, iš kur atskrisdavo baltos lyg prūsų vėlės žuvėdros. Regis, jos retsykiais krykaudavo ir prūsiškai…

Ten, toje migloje, plakė Mažosios Lietuvos širdis, plakė it mitas, nes Karaliaučiaus-Kionigsbergo-Kaliningrado kraštas, kaip ir tas pats trijų vardų miestas, kur atstatytos katedros muziejuje guli balta pomirtinė Imanuelio Kanto kaukė, visada man buvo ir tebėra mitas. Mitas, kurio niekas ir niekada neįveiks mano sąmonėje, kaip, regis, mūsų sąmonėse dar neįveikta, nenuskandinta prūsų genties atmintis.

Kartu tai ir skausmas dėl vienos iš senųjų baltų genčių visiško išnykimo-išnaikinimo; ir savotiška pavojaus nuojauta, lydėjusi daugelį iš mūsų per sovietmetį, primindama, kad yra ir kitų būdų naikinti tautoms, joms slopinti, pavyzdžiui, cariniai spaudos draudimo laikai, kada iš sunaikintos genties krašto – Mažosios Lietuvos – į smaugiamos kalbos kraštą – Didžiąją Lietuvą – keliavo kontrabandos keliais lietuviškas žodis. Ir tai buvo taip istoriškai neseniai, „ranka pasiekiamame“, dar nesunkiai įsivaizduojamame istoriniame laike.

Sapnas apie Sambiją ir Karaliaučių šį kartą man sapnavos ir atmerktomis akimis, gegužės pabaigoje vaikštant ta žeme, kartu su kolegomis skaitant eilėraščius lietuvių ir rusų kalba. Tai buvo jau ne pirmas niekaip nesibaigiančio „Poezijos pavasario“ įsiveržimas į Kaliningrado kraštą, prieš tai visiems gaunant įklijuojamas į pasą Rusijos vizas. Kraštą, turintį tris istorinius vardus, kraštą, kurį mes, lietuviai, beveik pamiršome, nors turime ten gilias baltiškas šaknis, gyvą istorijos pulsą, tebeplaukiantį su sienų nepripažįstančiais debesimis, perpučiamą tos pačios jūros vėjo. Tam tikra prasme mes, visi išlikusieji baltai po prūsų, esam ir būsim daug kuo skolingi tam kraštui, kuris nežinia kokių aukštybių ar tamsybių valia buvo taip barbariškai nuteriotas pokaryje.

Knygoje „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2006) p. Algirdas Matulevičius rašo: „… saugoti, įamžinti, atkurti europinio lygio Vidurio Rytų Europos civilizacijos Mažojoje Lietuvoje unikalų turtingą kultūros istorijos paveldą yra tautų, gyvenančių Baltijos rytinėje pakrantėje, reikalas. Tai ne vien Lietuvos valstybės, visuomeninių organizacijų, atskirų kraštotyrininkų, žygeivių, bet ir Kaliningrado valdžios institucijų, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės, Karaliaučiaus-Kaliningrado srities regioninės lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos, įvairių draugijų, Bažnyčios pareiga“ <…>

„…Tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Vokietijoje Prūsijos klausimais tuometinis Kaliningrado srities Kultūros paminklų apsaugos valdybos pirmininkas rašytojas Jurijus Ivanovas, taurus inteligentas demokratas, papasakojo apie atsikėlėlių po 1945 m. iš SSSR centrinių sričių į Karaliaučiaus kraštą požiūrį. Tai paprasti kolonistai iš Rusijos sričių, per karą nukentėjusių, čia pamatę kitokią kultūrą (pagal bolševikų propagandą – „fašistinę“), kitokio pasaulio ir santvarkos žmones („fašistus“). Imta griauti, naikinti ne tik sodybas, dvarus, senamiesčius, bet ir bažnyčias, paminklus, iškasinėtos kapinės; išniekinta visa, kas šventa, kurta šimtmečius, tūkstantmečius. Antai, pasakojo J. Ivanovas, pirmųjų atsikėlėlių iš žemės buvo išversti netgi melioracijos vamzdžiai, sunaikintas drenažas – esą „vokiečiai fašistai po žeme paslėpė metalą, nes dar tikisi sugrįžti“. Nežinojo, kas yra vonios – „kam tiek daug metalo kambaryje, tik vietą užima“. Agresyvios ateistinės propagandos skatinami žmonės griovė ir architektūros šedevrus. Taigi viskas „fašistų“, netgi prūsų ir lietuvininkų žemė – „fašistinė“. Ši nuostata giliai įsišaknijo naujųjų kolonistų sąmonėje“.

Regis, ši ilgoka citata kuo puikiausiai primena istorinį Karaliaučiaus krašto likimą ir kontekstą. Pavyzdžiui, masinį senųjų kapinių išnaikinimą, ne vienos bažnyčios išardymą „statybinėms medžiagoms“ ar tiesiog jų griuvėsių išsprogdinimą. Tai, ko nereikia pamiršti. O tai, kad nepamirštum, verta šiais globalizacijos ir vartotojiško hedonizmo laikais retsykiais pasikartoti – sau ir kitiems.

Šiandien jau reikėtų realiai žiūrėti į šio unikalaus krašto dabartį, kuris sparčiai keičiasi, savaip rusiškai europėja ir kosmopolitėja, kartu prisimindamas po truputėlį ir savo senąją istoriją, nes ta visuomenė – maždaug milijonas gyventojų- anų kolonistų palikuonių – turi atsiremti ir pradeda atsiremti į šio krašto šaknis, į jiems dar sunkiai įkandamą istorinį ir kultūrinį gylį.

Kartu jie turi daugiau galimybių atsiremti ir į visą Europą, nes Rusijai priklausanti sritis yra labiausiai veikiama artimiausių Europos kultūrų, susietų su ja istoriškai – Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos. Apskritai baltarusių traukinyje į Karaliaučių pasienyje rodydamas savo lietuviškus dokumentus Rusijos pasieniečiams, neįsivaizduoju kito Kaliningrado srities, o taip pat Rusijos kelio – tik į Europą. Ilgo ir sunkaus jų kelio, vis dar persmelkto imperine ideologija, dabar sumišusia su bolševizmo ir carizmo laikų nostalgija. Bet laikas ir permainos, manau, jau seniai daro savo ir visa tai per kelias kartas turėtų pasikeisti.

Nežinau kaip kitur, bet per dvi dienas Kaliningrade ir per vieną parą kurortiniame Svetlogorsko miestelyje nemačiau nė vieno girto ruso, ir, regis, šį įvaizdį reiktų mums pamiršti. Kada nors ir norėtųsi pamatyt ir išvysti, kas dedasi Sambijos pusiasalio provincijose ir užkampiuose. Iki šiol gailiuosi, kad šio krašto neapkeliavau sovietmečiu, kada nereikėjo jokių vizų, kada keletą metų gyvenau visai šalia jo, ant Kuršių marių kranto, o tais laikais, kai buvau ir Klaipėdos jaunųjų rašytojų sekcijos nariu, vykdavo susitikimai-pagėrimai su Kaliningrado srities rašytojais…

Ką galiu dar pasakyt apie Karaliaučių-Kionigsbergą-Kaliningradą? Galėčiau ir daug, ir beveik nieko. Keletą kartų epizodiškai ir trumpai čia anksčiau apsilankius, ir dabar per trijų parų viešnagę sunku palyginti praeitį su dabartimi. Dabar Kaliningradas primena vakarietišką miestą su keista sovietinės atributikos priemaiša. Gatvių, kuriose pilna kosmopolitinių garsių pasaulio firmų ir jų produktų reklamų skydų, kur modernios parduotuvės ir prekybos centrai, pavadinimai keistai kontrastuoja su šia dabartimi – tai Frunzės, Lenino, Markso, Dzeržinskio, Kalinino gatvės. Kartu yra ir Kanto, ir Vagnerio, ir Bramso gatvės. Nostalgiškai madinga tai, kas iš toli, iš tikrosios Rusijos – kad ir išdidus parduotuvės pavadinimas „Moskovskije konfiety“. Bendrą Kaliningrado vaizdą, nespėjant įsigilinti į detales, nes tam nėra ir laiko, vienam iš bendrakeleivių Viktorui Rudžianskui įvardiju kaip „Glubokij zapad“ („gilūs Vakarai“). Šis atsako: „Umom Rossiju nieponiat…“ Tas Kaliningrado vakarėjimas regimas visur – gatvėse ir parduotuvėse, viešbučių ir kavinių aptarnavimo kultūroje, pagaliau ir aiškiuose bandymuose po truputį atkurti, prisiminti sudėtingą šio krašto istoriją. Pastangos, kurias galime tik remti, juolab kad Kaliningrado srityje gyvena apie 20 tūkstančių lietuvių ir lietuvių kilmės gyventojų, kurių dalis, tai viešai pripažįstama, yra nutautėję. Todėl vietinių lietuvių patriotizmas yra gerbtinas, bet nesulyginamas su lietuvybe kitoje sienos pusėje, Lenkijoje, kur taip pat plyti Prūsijos dalis ir atmintis.

Kartais tuose priminimuose svarbiau yra ne ištisos bendruomenės, o pavienės asmenybės, pavyzdžiui, ryškų pėdsaką čia jau spėjusio palikti buvusio kultūros atašė Arvydo Juozaičio veikla, jau tapusio savotišku rusų kultūrininkų Kaliningrade mitu. Panašiu keliu eina ir mūsų palydovė, susitikimų organizatorė Violeta Lopetienė, Karaliaučiuje jau besijaučianti lyg žuvis vandenyje ir dirbanti svarbų kultūrinį bei pedagoginį darbą.

… Galvoju ir kalbu apie šio krašto mitą, įsišaknijusį mano sąmonėje, vienoje (nr. 40) iš Kaliningrado gimnazijų, kurioje rusų vaikai čia mokomi lietuvių kalbos (yra ir lenkų kalbos klasė), ir suprantu, kad tie vaikai čia bus tie žmonės, kurie turės kurti šio krašto ateitį, atverti jį pasauliui ir Europai, pagaliau atiduoti duoklę istorijos tiesai. Jie, jei mano nuojauta neklysta, turėtų tapti istorinio lūžio karta, o tas lūžis, be jokių abejonių, jau yra prasidėjęs.

Tai šviesūs, protingi, jau, regis, neužguiti jokių ideologijų gimnazistų veidai moderniausiai įrengtoje klasėje. Tie veidai ir visos kitos plika akimi prabėgomis įžiūrimos laiko permainos ant Karaliaučiaus veido – tai kito laiko, kitos atminties ir vilties ženklai.

Jie būtini ne tik mums ar išnaikintų prūsų atminčiai, bet ir visoms toms kultūroms ir nacijoms, kurių interesai šiandien, praeityje ar ateityje susidūrė, susiduria ar dar susidurs šiame krašte. Ir, tikėkimės, kad mažėjančiame pasaulyje, ekologiškai pažeistos biosferos akivaizdoje, šie interesai bus glaudesni ir bendresni.

Alis Balbierius, „http://www.siaure.lt/article/articleview/3589/1/212“, 2009 m. birželio 17 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 21
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 21, 2014 @ 8:51 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →