Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Sakytojai Klaipėdos krašte po II pasaulinio karo

Pagal   /  2014 birželio 5  /  Komentarų nėra

Antrojo pasaulinio karo metais visi Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų kunigai šį savo kraštą pametė, o ir po karo nė vienas vienintelis nebesugrįžo.

Antrojo pasaulinio karo metais visi Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų kunigai šį savo kraštą pametė, o ir po karo nė vienas vienintelis nebesugrįžo. Tiesa, vienui vienas Smalininkų parapijos kunigas Gruodis, kuris save vadinosi Wilhelm Grodde, buvo pabėgti, reikia manyti, pramiegojęs. Bet tas vienintelis pasilikusis kunigas Grodde prie altoriaus nebestojo. Pradėjo vargonuoti Jurbarko katalikų bažnyčioje, o 1957 metais repatrijavo į Vokietiją. Bažnyčios, jei kurios ir nesugriautos, tai bent apgriautos, o išplėštos visos, tik vienoje Šilutės bažnyčioje išliko vargonai, bet ir tie apdraskyti, visų bažnyčių nurėdyti altoriai, išgrobti liktoriai ir kiti bažnyčios rykai, išnešioti suolai, sunaikinti paveikslai, sujauktos, sutryptos bei išnešiotos knygos, visų sugriautų bažnyčių dingo varpai, Ramučių, Nidos bažnyčių varpų išplėštos šerdys.

Po karo Klaipėdos krašte parapijiečių surinkimininkų atkurtos, kunigui diakonui Ansui Baltriui* (1884-1954) Krašto parapijas globojant bei joms kaip Konsistorijos pirmininkui tarpininkaujant įteisintos ir kulto tarnautojais aprūpintos sakytojais – kantoriais, veikė 13 parapijų (Dovilai, Katyčiai, Kintai, Lauksargiai, Plikiai, Priekulė, Ramučiai, Saugos, Šilutė, Vanagai, Verdainė, Vyžiai ir Žukai). Be to, tuojau po karo dar neįteisintos veikė parapijos: Klaipėdos parapija, aptarnaujama kunigo diak. Anso Baltrio, Nidos (sakytojo Anso Sakūčio iš Nidos), Pašyšių (sakytojo Sakūčio iš Tūmelių). Rukų parapija atsikūrusi ilgai beldėsi dėl jos įteisinimo ir leidimo veikti, bet negavo (kulto tarnas Emilis Šikšnius). Bažnyčia pavesta katalikams. Atsikūrusi Rusnės parapija leidimo veikti negavo. Vilkyškių parapija atsikūrusi nustojo veikti, atėmus bažnyčią ir pavertus ją sandėliu (kulto tarnas Jonas Klusas).

Po 1944 metų Klaipėdos krašte beveik nebelikus evangelikų liuteronų kunigų, pamaldas iki 1952 metų laikė kantoriai Jokūbas Karalius iš Gelžinių (Doviluose), Mikas Krėnertas (vėliau repatrijavo), Artūras Timpa iš Sartininkų (abu Katyčiuose), J.Kiaupa, Mikas Miklovaitis (abu Kintuose), Petras (Pėteris) Knispelis (Lauksargiuose), Martynas Tydekas (vėliau repatrijavo) (Plikiuose), Martynas Mickus (Priekulėje), Martynas Bicka (Ramučiuose), Adomas Kybelka iš Čiūtelių, J.Klumbys, Jonas Kuršius iš Čiūtelių (visi Saugose), Augustas Dėvilaitis** (1897-1968) iš Šyškrantės (Šilutėje), Jonas Albužys, g. 1880 III 20, (Verdainėje prie Šilutės, turiu jo 3 religines knygas, kurias paliko mano tėveliui išvažiuodamas į Vokietiją), Martynas Plonelis iš Klugonų (Vyžiuose), Augustas Neiman[t?]as (Žukuose). Tai buvę sakytojai, vėliau kantoriai, dar dalis vėliau diakonai. Nepaminėti kantoriai Jurgis Sprogys (Vanaguose) ir Martynas Klumbys (Ramučiuose, vėliau ir Šilutėje) jau tapę kunigais diakonais.

Lietuvos evangelikų liuteronių Bažnyčios Konsistorijos pirmininkas, senjoras A. Baltris gavo Religinių kultų reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio Br. Pušinio Lietuvos TS Respublikai 1952 m. kovo 28 d. raštą Nr. 213 šitokio turinio: „Kultų Reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos nurodymu kantoriai nėra kulto tarnautojais ir kaip tokiems neprivalomi pažymėjimai. Remiantis aukščiau pasakytu, prašome nedelsiant grąžinti mums visus kantoriams išduotus pažymėjimus pagal pridedamą prie šio sąrašą.“ Tame sąraše išvardinti Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios visi 28, gavę pamaldoms laikyti pažymėjimus, kantoriai, jų tarpe Klaipėdos krašto trylikos parapijų visi 17 kantorių. Kantoriai, atėmus iš jų darbo pažymėjimus, nebeturėjo teisės laikyti jokių pamaldų, tai Krašto parapijų, aptarnaujamų kantorių, lygu uždarymui. Bene tuo būdu to ir buvo siekiama.

Tuo tarpu du Klaipėdos krašto parapijų kantoriai Konsistorijos pirmininko, senjoro A. Baltrio, buvo jau ordinuoti kunigais-diakonais – Jurgis Sprogys, kaip sakytojas, kantorius veikęs 1946-50 Vanaguose, 1950 VIII 27 ir paskirtas Saugų parapijos klebonu su parapijos filija Plikiais, ir Martynas Klumbys 1951 VI 10 ir paskirtas Šilutės parapijos klebonu su parapijos filija Ramučiais. Be to, A. Baltris aptarnavo Priekulę, kaip Kretingos parapijos filiją, o kitose Krašto parapijose galėjo lankytis tik kaip Konsistorijos pirmininkas bažnyčių tvarkos priežiūrą atlikdamas. Tuo laiku tebuvo leidžiama parapijoms turėti tik vieną jos klebono aptarnaujamą filiją. Tai kitoms parapijoms iš tų pačių kantorių Konsistorija, jos pirmininko senjoro A. Baltrio sumanymu, skyrė diakonus ir jiems išrūpino darbo pažymėjimus, kaipo kulto tarnautojams – dvasininkams.

Konsistorija 1952 XII 18 d. nutarimu paskyrė diakonais:Adomą Kybelką Saugų parapijai su Švėkšnos filija; Miką Miklovaitį Kintų parapijai su Vyžių filija ir Augustą Timpą Katyčių parapijai su Pašyšių filija. Vėliau diakonais buvo paskirti Martynas Mickus (Priekulėje), Jonas Kuršius (Saugose, Šilutėje), Artūras Timpa (Sartininkuose), Ruigys (Kintuose), Martynas Plonelis (Vyžiuose), Martynas Tydekas (Plikiuose), Petras Knispelis (Lauksargiuose).

Dar veikė sakytojai Martynas Masla (vėliau diakonas) iš Begėdžių (Švėkšnoje); Jurgis Skudys ir Nopensas (Saugose); jurkūniškis sakytojas Jonas Krežis iš Stučių (Doviluose); Bruno Blaesneris iš Juodkrantės (pamaldas laikė vokiškai, ką sovietinė valdžia buvo kategoriškai uždraudusi. Tad buvo nutildytas.); Ansas Dumbrys iš Nemirsetės, gim. 1881 metais (Karklininkuose, vėliau Kretingos diakonas); Martynas Lankutis iš Valėnų, Mikas Plenis iš Trakių, Mikas Šlaža (oficialiai nebuvo sakytojas) iš Trakių (Kretingalėje); Ruigys (Kintuose); sakytojas Bertaitis (ar Bartaitis) iš Jokšų kaimo, ištremtas į Sibirą (Priekulėje),; Baltutis (Šilutėje); kant. J.Kiaupa (Kintuose); Ulozaitis (Verdainėje?); Mikas Ditkūnas (Pašyšiuose); Dovydas Briedis (Pašyšiuose); Kristupas Weinrauchas (buv. Ramučių kunigo Samuelio Weinraucho brolis), išvežtas į Sibirą, ir Mikas Agintas (Ramučiuose); Endrikis Kurmis; Emilis Šikšnius iš Pagėgių? (Piktupėnuose, Rukuose); Bumbutis iš Šyškrantės (Šilutėje); Pranas Kęstenius (Katyčiuose); Jonas Klusas (Vilkyškiuose); Ernst[as] Roga, vėliau kunigas; Septynius (gal Ramučių parapijos tarybos pirmininkas Jonas Septynius iš Šilmeižių?); Kavolis (gal Saugų parapijos pirmininkas, vargonininkas ir chorvedys Jonas Kavolis iš Mantvydų?) ir kt.

1958 metų pradžioje visoje Lietuvoje darbavosi devyni evangelikų liuteronų kunigai. Jie aptarnavo dvidešimt septynias parapijas. Kunigų padėjėjais buvo aštuoni diakonai ir trylika Dievo Žodžio sakytojų. 1959 metų gruodį pilnai atkurtos ir įteisintos gyvai veikė šios Krašto Evangelikų Bažnyčios parapijos: Katyčių, Kintų, Klaipėdos, Lauksargių, Nidos, Pašyšių, Plikių, Priekulės, Ramučių, Saugų, Šilutės, Vanagų ir Vyžių parapija. Be to, Bardėnuose, Bitėnuose [Vilkyškių par.], Karceviškėje [Plaškių par.], Naustubriuose [Katyčių par.], Paleičiuose, Rukuose, Rusnėje veikė surinkimai, kuriuose pastoviai kas trys savaitės buvo laikomos pamaldos [kaip ir Ramučiuose bei Vyžiuose].

Kai iš Klaipėdos krašto karo metu išvyko visi kunigai (40!), o kitur Lietuvoje liko tik 4 kunigai, tai sakytojai, kiek įmanydami, užpildydavo šį trūkumą: atlaikydavo pamaldas, krikštydavo, laidodavo, vėliau buvo Konsistorijos skiriami kantoriais, diakonais arba kunigų pagalbininkais – kunigais diakonais. Visi jie turėjo daug darbo. Be minėtų sakytojų kai kurias parapijas įvairiu laiku aptarnaudavo ir kunigai iš Didžiosios Lietuvos: kantorius, vėliau kunigas diakonas Fridrikas Megnis (1873-1950) iš Žem. Naumiesčio (Šilutė, Vyžiai, Ramučiai, Rusnė, Pašyšiai, Katyčiai ir kt.), Jonas Armonaitis*** (1929-1990) iš Žem. Naumiesčio (Pašyšiai, Katyčiai, Priekulė, Plikiai), Jurgis Gavėnis**** iš Šakių (1909-1981) (Šilutė, Kintai, Saugos, Ramučiai) ir Mikas Preikšaitis iš Batakių (Klaipėda, Nida, Šilutė). Po II pasaulinio karo, kai visi Maž. Lietuvos kunigai (išskyrus vieną, bet jis prie altoriaus nebestojo) ir vyskupai pasitraukė į Vakarus, sakytojai ir surinkimininkai pakėlė jų numestą Kristaus Bažnyčios vėliavą, rizikuodami savo ir šeimos narių gerove ir gyvybe, atkūrė ir įregistravo daugelį Klaipėdos krašto bažnyčių ir stojo prie jų altorių. Jie išsaugojo ne tik lietuvybę, bet ir evangelikų liuteronų tikybą.

Teneblėsta amžinoji ugnis ant išniekinto lietuvininkų kapo!

Bicka Martynas (1876 Klebonuose, Naumiesčio par.-1959 I 6 Žem. Naumiestyje), ūkininkas, knygnešys, sakytojas. Kai mirė tėvas, motina su trejų metų sūneliu apsigyveno Užlaukės kaime. Čia paaugęs sukūrė šeimą. Mėgo keliones ir skaityti knygas. Tuo metu dar buvo lietuviškos spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas. Užmezgė ryšius su Tilžės spaustuvininku Enziu Jagomastu, pradėjo slaptai nešti knygas per sieną. Daugiausia platino liuteroniškus leidinius – Bibliją, giesmynus, katekizmus, kalendras, kai kurias ir pasaulietines knygas. Juos platino Tauragės, Jurbarko, Žvyrių (dab. Skirsnemunė) ir Kretingos liuteronų parapijose, pasiekdavo net Kauną ar Šiaulius. Ši veikla buvo sėkminga, nes nė karto nepakliuvo į caro žandarų nagus, nors šie ir spėjo, kad jis užsiima knygnešyste. Apie 1916 metus pirko Naumiestyje gabalėlį žemės, pasistatė namą netoli kapinių. Buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, gavo dar žemės Užlaukėje. Buvo ilgametis Naumiesčio evangelikų liuteronų bendruomenės tarybos narys, prižiūrėjo evangelikų kapines, kuriose ir palaidotas. Po Antrojo pasaulinio karo trūkstant evangelikų liuteronų kunigų, tapo Dievo Žodžio skelbėju – sakytoju.

Jo sūnus Jonas Bicka (1900 XII 1 Užlaukėje-1977, palaidotas Šikšnių kapinaitėse, Sartininkų par.), mokytojas, garsus kraštotyrininkas. Buvo ir 4 dukros.

Blaesneris Bruno, sakytojas iš Juodkrantės, čia, Klaipėdoje ir kitur pamaldas laikė tik vokiškai, ką sovietų valdžia buvo kategoriškai uždraudusi. Tad buvo nutildytas. Vokietis. Lietuvos kariuomenėje išmoko ir lietuviškai. Pamokslai tik religinio turinio. Praėjus keliems metams po karo, jis sugrįžo iš Vokietijos ir ėmė pamokslauti nemokantiems lietuviškai. Leidimo pamokslauti neturėjo. Tad buvo areštuotas ir nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Kalėjime Blaesneris vis labiau įsisirgo, todėl jį paleido po dešimties mėnesių. Laisvę Blaesneris laikė Dievo malone ir todėl ėmė dar aktyviau pamokslauti, propaguoti Šventąjį Raštą. Tada vėl areštuotas. Po kurio laiko jis buvo paleistas tik su sąlyga, kad išvyks į Vokietiją.

Kestenus Francas (1894 XI 21 Katyčiuose, Tilžės aps.-1984 Gehrdene, Vokietija), sakytojas. Mokėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje, tačiau mokslų nebaigė – turėjo iš tėvo perimti plytinę Katyčiuose. Taip K. liko ūkininku ir plytininku. Tarpukariu K. namuose veikė „Tautinio Lietuvių banko“ Katyčių agentūra. K. buvo šios įstaigos vedėju. Buvo vietos šaulių būrio rėmėjas. Būriui minint 15 metų sukaktį K. padovanojo gražią vėliavą. 1929 vedė Gertrūdą Smalėjutę (1903 Griežpelkiuose, Tilžės aps.-1991 Gehrdene). 1944 su šeima traukėsi į Vakarus. Dancige kelią atkirto sov. kariuomenė. Pokariu šeima grįžo į Katyčius, bet jų sodybą buvo užėmusi sov. milicija ir MGB. Dirbo malūne darbininku. Nuo 1945 VII 1 iki tremties ėjo Katyčių bžn. kantoriaus pareigas. 1949 IV visą šeimą (tėvus ir 2 dukras – Evą Marią ir Reginą) sovietai išvežė į Sibirą (Čeremchovo r. Irkutsko srityje). Iš ten šeima 1958 X išvyko į V. Vokietiją, apsigyveno Gehrdene prie Hanoverio. (MLE, t. 2. V., 2003, p. 80)

Kybelka Adomas (1886 X 6 Rūguliuose, Kintų par.-1958 V15 Priekulėje), Dievo žodžio sakytojas, diakonas. 1912 metais vedė Martą Genytę (1886 XI 9- ?) iš Vileikių kaimo, Verdainės par. ir apsigyveno Aukšumalėje. Po Pirmojo pasaulinio karo apsigyveno Čiūteliuose, Saugų parapijoje. 1924 metais tapo sakytoju. Tragiškai žuvo važiuodamas dviračiu (pakliuvo po sunkvežimiu) pas ligonį į Petrelių kaimą. Mirė Priekulės ligoninėje. Palaidotas gegužės 20 dieną Čiūtelių kapinėse. Išaugino 6 dukras ir 2 sūnus. Jauniausioji dukra Ema vargonininkė, kunigo diakono Martyno Klumbio žmona. (plačiau MLE, t. 2. V., 2003, p. 88)

Klumbys Martynas (1913 XI Diegliuose, Vanagų par.-2001 III 11 Bensheime, Vokietija), ev. liuteronų kunigas, bažnyčios ir visuomenės veikėjas. Tėvai 1922 metais įsigijo 25 ha ūkį Dvyliuose. Laisvalaikiu nuo ūkio darbų skaitė Šv. Raštą, religines knygas, mokėsi groti mandolina, giedojo chore, skaitė religinio turinio paskaitas. Buvo paimtas į Vokietijos kariuomenę, prie Vitebsko sunkiai sužeistas. Per II pasaulinį karą ir po jo sovietų kalintas. Grįžęs Klaipėdos krašte organizavo chorus, surinkimus. 1947 metų Advento II sekmadienį suteiktas sakytojo vardas. 1950 IV 26 Tauragėje išrinktas į Konsistoriją – reikalų vedėju. 1951 VI 10 Vanagų bažnyčioje ordinuotas kunigu diakonu, 1951 VI 17 Ramučių bažnyčioje – introdukcija. Pamaldas laikė Vyžiuose, Rukuose, Saugose, Nidoje, Kintuose, Šilutėje, Ramučiuose ir kt. 1955 metais kilus bažnytiniam ginčui palaikė Klaipėdos krašto tikinčiuosius. 1959 XII 6 paskutinės Klumbio pamaldos Ramučiuose. 1959 XII su šeima išvyko į Vokietiją, kur tęsė kunigo darbą. 1993 metais Klaipėdoje išleido prisiminimų 110 psl. knygą „Aš vislab galiu per tą, kurs mane galinčiu daro“, 1998 Ostfilderne prisiminimų kn. „Erweckung und Kirchenkampf“ (Prisikėlimas ir bžn. kova). 1951 XI 10 Saugų bažnyčioje susituokė su diakono Adomo Kibelkos dukterimi Ema (vargonininke), susilaukė 5 vaikų. (plačiau MLE, t. 2. V., 2003, p. 239 – yra kai kurių netikslumų)

Knispelis Petras (Pėteris) (1900 III 16 Tauragėje-1990 VII 19 Lauksargiuose, Tauragės raj.), ev. liuteronų kunigas. Po Antrojo pasaulinio karo grįžtant iš evakuacijos Vokietijoje, ištremtas į Sibirą. Nuo 1947 metų gyveno Lauksargiuose ir kaip kantorius padėdavo kunigui Jonui Kalvanui laikyti pamaldas. 1952 metais įšventintas kunigu diakonu. 1967 metais švenčiant Švėkšnos bažnyčios 100 metų jubiliejų, Knispelis palaiminamas rankų uždėjimu ir įgyja teisę nešioti sidabrinį kryžių ant krūtinės, tapdamas pilnateisiu kunigu. II (1970 VIII 23) ir III (1976 VI 20) Visuotinuose Sinoduose išrinktas Konsistorijos revizijos komisijos pirmininku. Mirus žmonai Elzbietai Lingaitytei, vedė antrą žmoną Jozefiną. Be Lauksargių iki 1983 metų pakaitomis su kunigu Jonu Oku aptarnavo Skirsnemunės (Žvyrių) parapiją; nuo 1981 IV 26, padedamas teologijos studento Reinholdo Moro, Švėkšnos parapiją. 1986 metais jam pablogėja sveikata, jam padeda kiti kunigai. 1987 metais praranda regėjimą. Palaidotas Tauragės raj. Joniškės kapinėse.

Krežys Jonas (1872 VI 1 Stučiuose, Klaipėdos aps.-1965 III 25 Rahtstadte, Vokietija), stambus ūkininkas iš Rusinų ir žinomas Dievo žodžio sakytojas. Jo surinkimai dažniau vykdavo Dovilų parapijoje. Buvo Klaipėdos krašto ūkininkų draugijos Dovilų skyriaus (įst. 1928) ilgametis pirmininkas. Skyriui 1937 priklausė 24 ūkininkai. Sovietinės okupacijos metais po 1944 ev. liuteronų kunigas Ansas Baltris įgaliojo K. krikštyti kūdikius, rengti jaunuolius konfirmacijai, laidoti mirusius, sakyti pamokslus surinkimuose. 1919 III 25 su žmona, dukra ir sūnumi ištremtas į Sibirą, kur išbuvo 10 metų. 1959 VIII 3 repatrijavo į Vokietiją. (MLE, t. 2. V., 2003, p. 322)

Kurmis Endrikis (Heinrichas) (g. 1912 XI 17 Smeltėje, Klaipėdoje), paskutinis dar gyvas Klaipėdos krašto Dievo žodžio sakytojas, lankęs tikinčiuosius, rengęs surinkimus sunkiais sovietiniais laikais. Mokėsi Klaipėdos pradžios mokykloje ir 4 metus gimnazijoje. Smeltėje įsteigė Klaipėdos krašte pirmąją sekmadieninę lietuvišką „Sandoros“ mokyklą ir jai vadovavo. (…) Lietuvos kariuomenėje pelnė puskarininkio laipsnį. Vėliau svarbiausiu tikslu laikė teologinį švietimą, vaikų ir jaunimo chorų steigimą. V. Gaigalaičiui pasiūlius tapo sakytoju mieste ir kaimuose. Daug laiko skyrė dainininkų dvasiniam ugdymui, koncertuose pagrodavo nešiojamaisiais vargonėliais. Ilgiausiai išsilaikė jo vadovaujamas Karklininkų surinkimo choras. Pokariu jame giedojo ir būsimasis kunigas Kurtas Moras. Metams bėgant, gerai išmoko Šv. Rašto tekstus. Padėjo vargstantiems, ypač pokariu, našlėms su mažais vaikais: prišienaudavo, padėdavo prižiūrėti daržus, pasodinti ir nukasti bulves, parveždavo ir prikapodavo malkų. Senatvės dienas leidžia Priekulėje. (MLE, t. 2. V., 2003, p. 383)

Lankutis Martynas, ūkininkas, klimkiškis sakytojas. Gyveno Kėkštuose (Kretingalės par.). Po II pasaulinio karo naujakurio išvarytas iš ūkio, apsigyveno Valėnuose pas Miko Šlažos (buvo jo žmonos giminė) brolį Adomą, Šlažų tėviškėje. Po karo laikė keletą pamaldų Kretingalės bažnyčioje, kol iš jos buvo sovietų valdžios išvytas, ir kitur. Kretingališkiai po bažnyčios atėmimo glaudėsi prie Plikių parapijos. 1960 metais išvyko į Vokietiją.

Liepis Jonas (1904 VIII 10 Karklininkų par., Klaipėdos aps.-1985 IV 24 Giruliuose), sakytojas, diakonas. 1935 XI 23 Karklininkų bažnyčioje kun. Wilhelmo Reisgio sutuoktas su Trude Šlažaite. Nuo 1948 metų dirbo sakytoju, vėliau Klaipėdos parapijos Tarybos pirmininkas, nuo 1972 V 14 Klaipėdos parapijos diakonas. 1973 I 07 Šilutėje buvo iškilmingai įvestas diakono tarnystei. 1976 metais jį Klaipėdoje pakeitė diak. Kurtas Moras. Palaidotas Karklininkų kapinėse šalia vienintelio 5 metukų sūnelio.

Moras Kurtas (1936 XI 27 Laukžemiuose, Kretingalės par.-1993 IV 17(?18) Klaipėdoje), ev. liuteronų kunigas, kun. Reinholdo Moro tėvas. Tėvai Jonas ir Trudė Penelytė, žmona – žvejo dukra Lidija Kuodytė, dukra Rūta. Dirbo kolūkyje bitininku. Nuo 1973 metų Klaipėdos parapijos komiteto narys (kasininkas), sakytojas. 1976 VI 20 visuotiname Sinode Tauragėje išrinktas kandidatu į Konsistoriją, 1976 XI 14 Šilutėje įvedamas Klaipėdos diakonu. 1978 V 9 Tauragėje įšventintas kunigu diakonu ir 1978 V 21 įvestas tarnauti Klaipėdos parapijoje. Dar aptarnavo Šilutės (kartu su kun. Jonu Oku), Būtingės, vėliau ir Švėkšnos parapijas. 1980 metais įsikuria naujoje sodyboje Girngaliuose. Neakivaizdžiai baigė Rygos kunigų seminariją. 1980 IX 6-13 Taline dalyvavo Europos Bažnyčių Konferencijoje, 1982 V 10-14 tarptautinėje taikos konferencijoje Maskvoje, 1983 XI 5-17 Martyno Liuterio gimimo jubiliejaus 500-ųjų metinių minėjime Eislebene (VDR), 1986 V 12-15 VDR generaliniame Sinode Šverine. 1983 VII 28 Sinode Žvyriuose ir 1990 VII 28 Tauragėje išrinktas Lietuvos ev. liut. B-čios Konsistorijos nariu. Palaidotas netoli gimtinės esančiose Anaičių kapinaitėse, kuriose jau ilsisi 4 Morų šeimos kartos.

[Reikia patikslinti, kada buvo įšventintas pilnateisiu kunigu (apie 1988 metus rašoma, kad kunigas), gal galėtų patikslinti ir papildyti sūnus Klaipėdoje.]

Okas Jonas (g. 1922 III 6 Ridikiškėje, Tauragės aps.), ev. liuteronų kunigas. Baigęs mokyklą dirbo įvairius darbus: siuvėju, kolūkio brigadininku, o ilgiausiai Tauragės medžio apdirbimo įmonėje „Tauras“. 1958 metais pradėjo diakono tarnystę. 1963 I 12 Religijos reikalų tarybos įgaliotinis išdavė Kulto tarnautojo pažymėjimą, leidžiantį aptarnauti Švėkšnos ir Sudargo parapijas. Nuo 1964 metų pradėjo aptarnauti ir Šilalės parapiją, o taip pat talkinti kunigui Jonui Kalvanui. Studijavo teologiją prie Konsistorijos įkurtame Teologijos seminare. Ilgametis Tauragės diakonas, išlaikęs Teologijos seminare koliokviumus ir parašęs teologinį darbą, buvo įšventintas 1973 IV 8 kunigu diakonu Šilutėje (čia ėmė dirbti nuo 1972 po kun. Miko Preikšaičio mirties), ten pat 1978 VIII 13 ir pilnateisiu kunigu, apdovanojant tarnybiniu sidabriniu kryžiumi, nešiojamu ant krūtinės. Apie 10 metų buvo Šilutės klebonu, taip pat 5 metus aptarnavo Skirsnemunės (Žvyrių, beveik už visus paveikslus ir Kristaus statulą, bažnyčios remontą sumokėjo savo pinigais) ir kt. parapijas. Dažnai pavaduodavo vyskupą Joną Kalvaną, vyr. 1970 sinode išrinktas kandidatu į Konsistoriją (1975 III 15 posėdyje jos nariu), 1976 – jos nariu, 1983 – pirmininko pav., 1990 – Prezidiumo nariu. Dalyvavo Europos bažnyčių tarptautinėse konferencijose Taline (1980), Maskvoje (1983). Liko nevedęs, gyvena Tauragėje.

Kunigui Jonui Okui – 80 metų // Lietuvos evangelikų kelias, 2002, nr. 1; nr. 2.

Plenis Mikas (1875 IX 16-1957 V 24 Trakiuose, Kretingalės par.), ūkininkas, klimkiškis sakytojas. Kartu su žmona Marija užaugino jos sesers dukrą Bertą Prišmantikę, kuri 1928 metais ištekėjo už Miko Šlažos, kuriems paliko savo ūkį, patys tapo išimtininkais. Jo namuose lankėsi ir kiti sakytojai (ypač Martynas Stimbra). Po vyro mirties Marija Plenienė 1957 metais išvažiavo į Vokietiją, kur ir mirė. Plenis palaidotas Trakių kapinaitėse.

Roga Ernst[as] (g. 1929 VIII 4 Rukuose, Pagėgių aps.), ev. liuteronų kunigas. 1929 VIII 25 krikštytas, o 1944 Verbų sekmadienį konfirmuotas Rukų bažnyčioje. Po II pasaulinio karo motina ir vienas brolis mirė, kitas brolis su tėvu išvyko į Vokietiją. Liko vienas Lietuvoje (1958 metais taip pat nepasinaudojo proga išvažiuoti). Gimtoji kalba vokiečių. Po karo duoną užsidirbdavo pas ūkininką, nes dėl sveikatos būklės (buvo rusų paimtas geležinkelio bėgių platinimo darbams, 1948 metais peršalęs rudenį šaltoje daržinėje liko paraližuotas) kaip vokietis nebuvo ištremtas į Sibirą. Pagėgių ligoninės gydytojai nustatė, kad gydymas beprasmis. Jį priėmė tėvo kaimynai, kur radęs krūvą knygų vokiečių kalba, pradėjo gilintis į teologiją. Pradėjo vaikščioti. 1952 metais kaip sakytojas Naustubriuose pradėjo skelbti Dievo Žodį. Persekiotas sovietinės valdžios. [Berods dirbo kelių tiesime]. 1963-69 metais dirbo automobilių registravimo tarnyboje. 1967 metais įvestas diakono tarnystei Vanagų parapijoje. 1969 II 23 ordinuotas kunigu diakonu Vanagų bažnyčiai ir paskirtas dirbti Vanagų parapijoje. 1979 metais neakivaizdžiai (mokėsi 10 metų) baigė Rygos kunigų seminariją. Konsistorijos nutarimu 1979 VII 22 Vanagų bažnyčioje pakeliamas, o IX 23 Rygos Naujosios Gertrūdos bažnyčioje ordinuotas pilnateisiu kunigu su teise nešioti sidabrinį kryžių. Be Vanagų dar pradeda aptarnauti ir Kintų parapiją. 1980 IX 7-13 dalyvavo Taline vykusioje PLS Europos Bažnyčių Konferencijos susirinkime [suvažiavime, konferencijoje]. 1979 XII 2-9 Batamšinske (Aktiubinsko sr., Kazachijos SSR), kur prieš dvejus metus registruota ev. liuteronų vokiečių bendruomenė, pašventino maldos namus ir atliko kt. religines apeigas. 1980-81 metais važinėja į Batamšinską. 1985 XII dvi savaites, 1987 VI 10 dešimt dienų Batamšinske ir Aktiubinske aptarnauja tikinčiuosius. Aptarnavo ir Ramučių parapiją (nuo 1983, gal ir anksčiau). 1983 VIII 28 Sinode Žvyriuose išrenkamas kandidatu į Konsistoriją. 1984 VII 22 – VIII 5 Budapešte dalyvavo VII PLS suvažiavime. 1984 XI 10 Martyno Liuterio gimimo dieną aplanko jo kapą Vitenbergo pilies bažnnyčioje VDR. Be minėtų Vanagų, Kintų, Ramučių par., 1988 metais pradeda dar kunigauti Šilutės, 1993 metais naujai atsikūrusioje Vyžių parapijoje ir aptarnauti vokiškai kalbančius parapijiečius Klaipėdoje. 1992 metų laikraščio „Keleivis“ pirmas numeris buvo išleistas Rogos lėšomis. Vėliau [po 1998?] apsigyveno Vokietijoje, joanitų globos namuose Nebroje.

[1998 V- VI pradžioje gydėsi Vokietijoje, bet, atrodo, dar kunigavo Lietuvoje, gal po kelių metų išvyko.]

Sprogys Jurgis (1902 III 21 Kuršlaukiuose, Dovilų par.-1967 VIII 31 Dvyliuose, Vanagų par.). Baigęs pradinius mokslus Laugalių ir Dovilų mokyklose, dirbo savo tėvo ūkyje. Jo tėvas Martynas buvo Dievo žodžio sakytojas ir auklėjo šeimą pamaldumo dvasioje. Po II-ojo pasaulinio karo, pasitraukus iš Klaipėdos kr. visiems kunigams, esant didžiai religinių darbuotojų stokai, J. Sprogys kviečiamas į bažnytinį darbą. 1946-1950 metais kantorius Vanagų parapijoje, 1950 VIII 27 pašventinamas Vanaguose kunigu diakonu. 1955 V 22 I pokariniame Sinode Kretingoje išrenkamas Konsistorijos nariu (vicepirmininku). Dalyvavo Maldų giesmių knygelių sudaryme ir leidime. Be Vanagų aptarnavo dar Saugų, Plikių, Kintų ir kt parapijas. Išaugino 6 sūnus ir 2 dukteris. Kolūkyje dirbo kalviu, gerai griežė smuiku. Po sunkios ligos pasimirė Dvyliuose ir palaidotas Vanagų kapinėse, atšventęs savo amžiaus 65 metų, santuokos 35 metų ir kunigystės 20 metų sukaktuves.

Lietuvos TSR evangelikų bažnyčios kalendorius 1968. p. 63-64.

Šlaža Mikas (1899 IX 26 Valėnuose, Kretingalės par.) [1964 IX 26 šventė savo 65-ąjį gimtadienį]), račius, ūkininkas. Trejus metus (1919 IV 1-1922 III 1) mokėsi račiaus amato pas račių meistrą Jokūbą Gindulį Trušeliuose. Po to pats dirbo ratus po plačią apylinkę iki vedęs liko kartu ir ūkininku. 1928 X 28 vedė Bertą Prišmantikę (g. 1905 VIII 31 Klaipėdoje), augusią pas motinos seserį Mariją ir jos vyrą Senojo surinkimo sakytoją Miką Plenį Trakiuose, kurie savo ūkį (8 ha žemės) pavedė Šlažams, patys pasilikdami išimtininkais. Apsilankydavę Senojo surinkimo sakytojai, daugiausiai Martynas Stimbra, kuris buvo tikras Šlažos prietelis. Daug gražių dvasios atgaivos valandų turėdavę. 1940 metų pradžioje buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę, tarnavo Rytprūsiuose ir po keliolikos mėnesių paleistas, kaip apylinkėje reikalingas račius ir vienintelis darbingas vyras ūkyje. Karo metais teko patirti bei pergyventi žiaurių baisenybių, išgąsčių, negandų, varinėjimų. Kilnojamasis turtas buvo dalinai išbarstytas, dalinai išgrobstytas. Pinigai, sunkiai uždirbti ir sutaupyti, prarado savo vertę. Sunku buvo atsikurti bei prasiversti. Teko ir pabadauti. 1946 metų pradžioje su visa šeima ir išimtininkais iš ūkio buvo išvarytas ir į jų ūkį įsėdo Kostas Zaboras, naujakurys, atsiplovęs iš Žemaitijos nuo Platelių. Tada apsigyveno Sibiran ištremto Miko Tydeko, sakytojo Martyno Tydeko brolio, ūkyje. Ir tik 1951metais, kai naujakurys Zaboras Šlažos ūkį buvo visai nualinęs ir žvalgėsi kito, geresnio, vietos gyventojo ūkio, Šlaža su juo, švelniai tariant, susimainė: Zaboras sėdo Miko Tydeko, buvusio 25 ha dydžio, ūkin tame pačiame Trakių kaime, o Šlaža su saviškiais grįžo į savo ūkio sodybą ir trobesius, nes žemė jau 1950 metais buvo paimta į kolūkį, kuris tuo metu vadinosi „Švyturio“ vardu. Šeimoje gimė du sūnūs – Valteris (1935 VII 24-1951 IX 20, tragiškai žuvęs) ir Ernstas. Šlaža krikštytas (Mikelio dieną), konfirmuotas ir sutuoktas Kretingalės bažnyčioje kunigo Karlo Edvardo Alberto Salevskio. Šlažos tėvai – Ansas ir Marija Trakikė Šlažai buvo dievobaimingi žmonės, tokiais užaugino ir keturis savo vaikus: Grėtą (Bobienė, gyveno Kalotėje), Miką, Adomą ir Anę (Labrencienė), abu paskutiniai gyveno Letukų kaime ir 1959 metais išvažiavo į Vokietiją. Po II pasaulinio karo trūkstant kunigų ir sakytojų, pats ėmė skelbti Dievo žodį, nors sakytoju ir nebuvo paskirtas („Kai bėdos užgriuvo, kai pritrūko Dievo Žodžio skelbėjų“). Bendravo su sakytojais Martynu Lankučiu, Martynu Tydeku (buvo jo geriausias dvasios draugas), kurie išvažiuodami į Vokietiją, linkėjo tapti tikru sakytoju ir užimti jų vietą. „Visados arti bažnyčios ir surinkimo buvau ir kapines mylėjau“. „Man, atrodo, bažnyčia ir surinkimas tai mūsų gyvenimo pamatas ir kur kitur prisiglausi ir kuo kitu remsies, jei ne Dievo Žodžiu. Kapinės traukia mus visus. Ir atrodo turim vienas kitą gerbti, mylėti.“ Gražiai globojo Trakių kapines. Buvo ilgametis Plikių parapijos tarybos pirmininko pavaduotojas.

Tydekas Martynas (1882 IX 29- ), ūkininkas, klimkiškis sakytojas, Senojo Surinkimo pirmininkas. Buvo geriausias Miko Šlažos draugas. Lietuviškai nusiteikę dauguma sakytojų 1925 I 6 perregistravo savo surinkimą Klaipėdos teismo registre Nr. 98 „Ewangeliszkas Lietuwininkų Senasis Surinkimas“. D-jos valdyba: pirm. Kristupas Puodžius (Drukių), pav. Janis Kunkis (Grauminės), raštvedys Jonas Griga***** (Bruožių), tarėjai Jokūbas Kuršaitis (Šventvakarių) ir Martynas Tydekas (Plikių). Buvo laiškanešys. Po II pasaulinio karo trūkstant kunigų ir sakytojų, ėmė skelbti Dievo Žodį, vėliau buvo paskirtas kantorium iki 1952 metų, vėliau – diakonu. Veikė Plikių parapijoje, buvo jos tarybos pirmininkas, gan reguliariai laikė pamaldas bažnyčioje, vėliau jam talkino Vanagų kunigas diakonas Jurgis Sprogys. 1957 IX 29 Plikių bažnyčioje šventė savo gyvenimo 75-mečio ir 50-mečio apaštalavimo Senajame Surinkime jubiliejų. Senatvėje apako, kviečiamas giminių 1959 metais išvažiavo į Vokietiją.

Timpa Augustas (1892 VII 21 Vainute-1975 V 11 Meišlaukiuose, Usėnų apyl.), sakytojas. Paprūsės sakytojo Gustavo Timpos sūnus. Konsistorija 1952 XII 18 d. nutarimu paskyrė diakonu Augustą Timpą Katyčių parapijai su Pašyšių filija. Pašyšių parapijos tarybos narys. Vėliau Konsistorijos narys. Palaidotas Vainuto kapinėse.

Timpa Artūras (1913 XII 4 Vainute-1986 V 25 Tauragėje), sakytojas. Paprūsės sakytojo Gustavo Timpos sūnus. Pirmą pamokslą pasakė 1935 metų balandžio pabaigoje, šventinant Sartininkų maldos namus. Po karo aptarnavo ir Katyčių parapiją. Kantorius, Konsistorija vėliau paskyrė diakonu Sartininkuose. Vėliau gyveno Tauragėje. Konsistorijos narys (kasininkas) nuo 1970-1976-1983 iki mirties (triskart išrinktas). Palaidotas Staiginės kapinėse šalia jo dvasinio vadovo sakytojo Jurgio Juozapaičio (1859-1926). Liko choristė žmona, sūnus ir dvi dukros.

Literatūra

Juška Alb. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1997. 782 p. iliustr., dokum., žml.

Klumbys Mart. Aš vislab galiu per tą, kurs mane galinčiu daro. Klaipėda, „Rytas“, 1993. 110 p.

Gocentas J.J. Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai. Klaipėda, 1971 (mašinraštis), p. 116-124.

* Mažosios Lietuvos enciklopedija (MLE), t. 1. V., p. 130.

** MLE, T. 1. V., p. 287-288.

*** MLE, T. 1. V., p. 78.

**** MLE, T. 1. V., p. 435-436.

***** MLE, T. 1. V., p. 519.

MLE, t. 2. V., 2003, p. 80; 88; 239; 322; 383).

Lietuvos TSR evangelikų bažnyčios kalendorius 1968. p. 63-64.

Kunigui Jonui Okui – 80 metų // Lietuvos evangelikų kelias, 2002, nr. 1; nr. 2.

Algirdas Mikas Žemaitaitis, Vilnius, 2005 m. liepos 27 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 5, 2014 @ 2:06 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →