Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Šakių kaimas

Pagal   /  2014 birželio 2  /  Komentarų nėra

Daugelio kelių bei kovų kryžkelėje atsidūrusi Mažoji Lietuva XIII-XVI amžiais tapo ir genčių maišymosi vieta.

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Daugelio kelių bei kovų kryžkelėje atsidūrusi Mažoji Lietuva XIII-XVI amžiais tapo ir genčių maišymosi vieta. Ten keliaudavo ne tik žmones, bet ir baltiški vietovardžiai. Taip atsirado ne vien dabartinis Šakių miestas Paprūsėje – Suvalkijoje, bet ir Šakių kaimai Mažojoje Lietuvoje.

Vienas primirštas tokio vardo kaimas tebestovi Tauragės rajono pietvakariniame pakraštyje, toli nuo didesnių centrų bei kelių. Praeityje tai buvo Mažosios Lietuvos šiaurinis paribys, prieškariu – autonominio Klaipėdos krašto pakraštys. Sovietinės okupacijos laikais stengiantis ištrinti praeities pėdsakus buvo likviduotos ir to krašto tradicinės ribos, net pusę tūkstantmečio gyvavusi siena – riba su Žemaitija. Buvusio savito etnokultūrinio lietuvininkų regiono gabalėliai atiteko Kretingos, Tauragės ir Jurbarko rajonams, o prie Klaipėdos ir Šilutės rajonų buvo nelyg atsvarai pridurti etninės Žemaitijos plotai, taip supainiojant ilgaamžes tradicijas.

Aptariamas kaimas susidėjo iš trijų dalių: pietinės (Senųjų Šakių), pietvakarinės (Šakių) ir šiaurinės (Naujųjų Šakių, vėliau dar vadintų Šakeliais), galop susiliejusių į vieną kaimą. Tie pavadinimai atspindėjo kaimo susikūrimo etapus – iš pradžių buvo kurtasi pietinėje dalyje, vėliau atsirado Naujieji Šakiai.

Kaimo istorija atspindi Mažosios Lietuvos šiaurinio paribio apgyvendinimo peripetijas, kai retai gyvenamuose plotuose kas nors pasiryždavo įkurti naują sodybą (neretai pasikviesdamas kokius bendražygius).

Gal dar XVII (ar jau XVIII) amžiuje vietovė patiko keturiems atvykėliams. Tada broliai Michaelis ir Martinas Hofmanai su kitais dviem broliais Micheliu ir Frydrichu Šyvėmis įsigijo 7 ūbus (apie 100 hektarų) žemės Senuosiuose Šakiuose ir prie upelio (gal pietiniame pakraštyje) pasistatė sodybą. Taip susiklostė Senųjų Šakių paveldimasis dvaras. Tai nebuvo kokia didelė valda su puošniais pastatais ir išplėtota sodyba, o veikiau stambesnis kaimo ūkis. 1785 metais tame dvare buvo priskaičiuoti 9 ugniakurai (atskiri namų ūkiai). Gyvenvietė priklausė Vilkyškių parapijai ir Šereitlaukio valsčiui.

Tuomet Senųjų Šakių sodybos buvo išsidėsčiusios ryčiau Kulmės – Kulmenos ir Vilkutės upelių santakos – kelios sodybų grupės stovėjo prie upelių. Nedidelis keliukas Kulmės kairiąja pakrante vedė į pietryčius (link Žilučių). Sodybas lenkė ir svarbesnis vieškelis į Žemaitiją; iš Senųjų Šakių tik nedidelis keliukas vedė šiaurės link į anuometinį pasienį ir Naujuosius Šakius.

Pastaroji gyvenvietė anuomet buvo mažesnė: jos sodybos glaudžiai spaudėsi į vieną grupę Vilkutės upelio dešiniajame krante. Ten buvo savas dvarelis, turėjęs Kulmo teises. 1785 metais Naujieji Šakiai buvo apibūdinti kaip kulmiškasis dvaras pasienyje su Lenkija (Abiejų Tautų Respublika), ten buvę 9 ugniakurai (atskiri namų ūkiai).

Nedidelis keliukas iš Senųjų Šakių (vėliau tapęs Šakių kaimo pagrindine gatve) upelio pakrante pro Naujuosius Šakius vedė ir tolyn į Žemaitiją. Anuomet ir ten netrūko atvykėlių naujakurių – Žemaitijos pusėje už valstybinės sienos stovėjo Reinharto sodyba.

LDK saulėlydžio laikais rimtesnė valstybinės sienos apsauga nedaug kam rūpėjo. Anuomet iš Mažosios Lietuvos į Žemaitiją vedė gausūs keliukai, tik prie pagrindinių kelių buvo rimtesnės pasienio užkardos. Laisvai gyventa ir Šakių apylinkėse – į Žemaitiją patogu buvo patekti ne vien per Šakius, bet ir keliukais per gretimus Kregždėnų bei Kuturių kaimus. Prie pastarojo keliuko Žemaitijos pusėje stovėjo žinoma karčema, laukusi atvykėlių. Deja, carinei Rusijai okupavus Didžiąją Lietuvą, linksmos kaimynystės laikai baigėsi – pamažu gretimus baltiškus kraštus atskyrė beveik „geležinė“ uždanga, pradėta vis griežčiau kontroliuoti pasienį.

XVIII amžiaus gale pietinis Žemaitijos paribys dar nebuvo tankiau gyvenamas, palei valstybinę sieną driekėsi miškeliai ir krūmynai. Anuomet tankiau gyventa Mažosios Lietuvos pusėje – neblogų dirvų lygūs plotai abipus Šakių nuo seno buvo įsisavinti vietos žemdirbių, XVIII amžiuje ten jau nebeliko didesnių miškelių ar krūmynų. Tačiau vėlesni pokyčiai krašte (baudžiavos panaikinimas Prūsijoje 1807 metais, besikeitusios ekonominės sąlygos ir kt.) nebuvo palankūs Šakių dvareliams.

1817 metais tie dvareliai jau nebeminėti, Šakiai apibūdinti kaip viena bendra gyvenvietė – mišrus kaimas (kuriame gyveno skirtingą statusą bei privilegijas turėję žmonės). Ten iš viso priskaičiuoti 28 ugniakurai (namų ūkiai – sodybos) su 139 gyventojais. Gan spartus Šakių augimas rodė, kad pasienyje būta savų privalumų, viliojusių vis naujus žmones ten apsigyventi. Dar viena tuometinė naujovė – įkurta Tilžės apskritis, padėjusi augti ir pačiai Tilžei, tapusiai neoficialia Mažosios Lietuvos sostine.

XIX amžiaus viduryje vėl buvo apibūdinti du kaimai: Senieji ir Naujieji Šakiai.

Tuomet Senuosiuose Šakiuose gyveno skirtingo statuso kaimiečiai: kulmiškiai, laisvieji paveldėtojai ir laisvieji šatulininkai. Iš viso būta 104 gyventojų, priskaičiuoti 46 pastatai. Kaimas valdė 779 margus (apie 195 hektarus) žemės. Laikytas 31 arklys, 69 galvijai, 58 avys, 35 kiaulės. Nemažai kaimo gyventojų užsiėmė įvairiais amatais. Kaime veikė mokykla, kurią lankė ir apylinkių kaimų (Nemeilų, Naujųjų Šakių) vaikai. Jų tėvai turėjo surinkti atlyginimą mokytojui ir kitoms reikmėms – iš viso 14 talerių, 26 sidabrinius grašius ir 6 pfenigius. Dar rinktos ir kitos gėrybės mokyklai.

Tada Naujieji Šakiai buvo apibūdinti kaip laisvųjų paveldėtojų kaimas, valdęs 545 margus (apie 136 hektarus) žemės. Ten priskaičiuoti 65 gyventojai ir 23 pastatai. Kaimiečiai laikė 22 arklius, 31 galviją, 32 avis ir 11 kiaulių. Senųjų Šakių mokyklai jie turėjo surinkti 11 talerių, 5 sidabrinius grašius ir 4 pfenigus. Greta to dar privalėta surinkti mokytojui bei jo ūkiui reikalingų rugių, miežių, šiaudų ir šieno.

Beje, anuometiniai mokesčių rinkėjai per daug nesismulkino: visos mokestinės prievolės buvo nustatytos bendrai abiems kaimams (Seniesiems ir Naujiesiems Šakiams).

1871 metais Senuosiuose Šakiuose buvo suskaičiuoti 123 gyventojai ir 18 gyvenamųjų namų (sodybų) su 27 butais (atskirais namų ūkiais). Kaime buvo 66 vyrai ir 57 moterys, tik 51 gyventojas buvo gimęs tame kaime, o likusieji buvo atvykėliai. Tarp kaimiečių buvo 3 katalikai. Užregistruoti 26 vaikai (iki 10 metų amžiaus). Iš vyresniųjų 73 mokėjo skaityti ir rašyti, o 22 pripažinti analfabetais (beraščiais).

Tuomet Naujuosiuose Šakiuose buvo suskaičiuoti 55 gyventojai (tarp jų 30 vyrų ir 25 moterys). Iš jų 31 buvo tikri vietiniai (gimę tame pačiame kaime), o kiti – atvykėliai. Gyveno 1 katalikas. Kaime buvo 10 gyvenamųjų namų (sodybų) su 11 namų ūkių (butų). Užregistruota 15 vaikų. Iš vyresniųjų 31 žmogus mokėjo skaityti ir rašyti, o 9 pripažinti beraščiais.

Įdomi anuometinė vyrų persvara – gal tai buvo samdiniai, atvykdavę iš gretimos Žemaitijos, o gal vietos merginoms apsimokėjo išvykti uždarbiauti (gal į ne per tolimą Tilžę).

1905 metais Senųjų Šakių kaime buvo suskaičiuoti 99 žmonės, valdę 199 hektarus žemės. Ten buvo 16 gyvenamųjų namų (sodybų) su 20 butų (keli namai buvo keliabučiai), dar gyventa viename ūkiniame – gamybiniame pastate. Vyrų jau buvo sumažėję – jų teliko 46 iš 99. Iš kaime gyvenusių 92 evangelikų 20 kalbėjo lietuviškai, o 72 – vokiškai. Iš 6 katalikų 4 kalbėjo lietuviškai. Kaime dar gyveno vienas kitos krikščioniškosios konfesijos išpažinėjas. Kaimas buvo priskirtas naujesnei Lauksargių evangelikų parapijai, o katalikai lankė netolimą Ropkojų bažnyčią.

Tuomet Naujųjų Šakių kaime buvo suskaičiuoti 75 gyventojai, valdę 139 hektarus žemės. Ten buvo 14 gyvenamųjų namų (sodybų) su 15 butų (vienas namas buvo dvibutis). Ir čia jau nebebuvo vyrų pertekliaus – jų teliko 38 (maždaug pusė kaimo gyventojų). Iš kaime gyvenusio 71 evangeliko liuterono 22 kalbėjo lietuviškai, o 49 vokiškai. Iš 4 katalikų lietuviškai kalbėjo du. Visos pagrindinės valdžios įstaigos (valsčiaus būstinė ir kt.) jau veikė Lauksargiuose – kaimiečiams nebereikėjo vykti į tolimus Vilkyškius.

Šakių kaimo raida XVIII amžiuje – XX amžiaus pradžioje atspindi daugelį Mažosios Lietuvos raidos ypatumų. Antai, panaikinus baudžiavą Prūsijoje pasienio gyvenvietė staigiai ūgtelėjo – per trisdešimt metų (1785 – 1817 m.) jos sodybų skaičius beveik padvigubėjo. Vėliau Šakių gyvenimas ilgam stabilizavosi – keliasdešimt metų beveik nesikeitė nei sodybų, nei bendras gyventojų skaičius. Kita vertus, Šakiai ir nesunyko, kaip kai kurie nuošalesni kaimeliai.

Atrodo, kad kaimas buvo suradęs savo „aukso vidurį“ – gyveno tiek žmonių, kiek galėjo išmaitinti ne per didelės žemės valdos ir vietos amatai. Galima spėti, kad šakiškiai dalį pajamų prisidurdavo iš savo geografinės padėties. Gyvenant visai šalia valstybinės sienos būdavo galima pelnytis iš kontrabandos, žmonių pervedimo per sieną ir pan. Matyt, per Šakių apylinkes lietuviškos spaudos draudimo Didžiojoje Lietuvoje dešimtmečiais keliaudavo ir knygnešiai (visai netoli buvo Ropkojai – vienas iš knygnešystės centrų).

Buvusias LDK žemes užvaldžiusi carinė Rusija nebuvo malonus kaimynas. Dar XIX amžiaus pirmoje pusėje buvo likviduoti praeityje gausūs kaimų keliukai pas kaimynus per gan simbolinę valstybinę sieną. Oficialiai pereiti į gretimą valstybę tebuvo galima Lauksargiuose bei Sartininkuose. Buvo perkirsti net XVIII amžiuje gyvavę nemaži prekybiniai vieškeliai, iš Mažosios Lietuvos vedę į Žemaitijos vietoves. Rusijos pusėje pasieniu buvo nutiestas vieškelis Tauragė – Sartininkai, leidęs caro pasieniečiams lengviau kontroliuoti neramų ruožą, pasivyti valstybinės sienos pažeidėjus. Atrodo, kad Prūsijos pusėje sienos saugumu buvo rūpinamasi mažiau.

Šakių kaimo nuošalumas padėjo jam lengviau pergyventi Pirmojo pasaulinio karo audras. Kai netolimuose Lauksargiuose (ties plačiojo geležinkelio ruožo galine stotimi ir tarptautiniu plentu) vyko kruvini mūšiai, kur žuvo dešimtys kariškių, buvo sugriauta nemaža pastatų, šakiškiai, matyt, ramiai glaudėsi savo užkampyje. 1915 metais išstūmus carinės Rusijos kariuomenę iš jos užimtos ir nusiaubtos Mažosios Lietuvos, Šakiuose gyventa toliau.

Istorijos užgrūdinto pasienio kaimo nesužlugdė nei užgriuvę tolesni įvykiai: Vokietijos imperijos pralaimėjimas, Klaipėdos krašto atskyrimas, Pagėgių naujosios apskrities įkūrimas, Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos Respublikos ir pan. Po viso to 1925 metais Šakiuose tebegyveno 164 žmonės – beveik tiek pat kiek ir XIX amžiaus viduryje. Tiesa, daugelį dešimtmečių tęsėsi gyventojų apykaita tarp Senųjų ir Naujųjų Šakių – nykstant vienai gyvenvietei, paaugdavo jos kaimynė (ir atvirkščiai). Gal tai siejosi su žemės valdų perpirkimais, įpėdinių įkurdinimu ir pan. Tie nedideli pokyčiai vyko nelyg „už uždarų durų“ – pačioje kaimo bendruomenėje, o pats kaimas likdavo labai pastovus ir, rodosi, nepažeidžiamas.

Ilgai gyventa tradiciškai. Anuometinį ramų bei neskubrų gyvenimą atspindėjo ir anuometinis keliukų bei vieškelių tinklas – jie vingiavo nuo vieno kaimo iki kito, kai kurie ištiesinti ruožai vėl užlūždavo zigzagais. Tiesių ir plačių plentų anuometiniams ūkininkams nereikėjo. Prūsijos valdžia taip pat nesiruošė skirti didesnių lėšų kokių pasienio rokadų statybai, patogiems keliams savai (bei svetimai) kariuomenei. Gal tie nepatogūs keliukai 1914 metų rudenį ir gelbėjo Šakių apylinkes.

XX amžiaus pradžioje Naujieji Šakiai (Šakeliai) buvo susiklostę kaip gatvinis kaimas – jo sodybos rikiavosi palei kaimo gatvę. Aplink dar stovėjo keli vienkiemiai – įvairaus dydžio sodybos.

Kelios stambios senųjų Šakių sodybos buvo išsidėsčiusios Kulmenos upelio kairiame krante. Kitapus upelio buvo mažos kaimo kapinaitės. Dar viena sodybų juosta driekėsi palei kelią, Kuldenos dešiniuoju krantu ėjusį į Steponiškių (Kulmenų – Laugalių) kaimą. Kaimo valdų vakariniame pakraštyje stovėjo vėjo malūnas (tokius anuomet turėjo beveik visi apylinkiniai kaimai).

Sudėtinga ir vaizdinga dvilypio (praktiškai net trilypio) kaimo struktūra anuomet atspindėjo sudėtingą Šakių kaimo istoriją. Savotiškas sodybų išsidėstymas dideliame plote jau pats savaime buvo įdomi istorinė vertybė.

Apie Šakių kaimo pokyčius prieškariu daug medžiagos surinko 1933 m. ten gimęs žinomas kraštotyrininkas ir visuomenės veikėjas Gerhardas Lepa.

Antai gretimame Kuturių kaime 1896 m. gimęs Paulius Domašas Tilžėje studijavo verslą, o 1919 m. nusipirko žemės Šakiuose iš savo svainio Kristupo Jankaus. Vėliau žemės jis dar pirko iš malūnininko Nikelio Tenikaičio ir račiaus Adolfo Kriugerio.

Dideliame (apie 96 m2 ploto) pastate P. Domašas įsirengė krautuvę, greta alinę – užeigos namus. Jis pastatė nedidelį pramoninį centrą (malūną su malksnos fabrikėliu ir ratų dirbtuve). Nors pats turėjo tik 20 hektarų ariamos žemės, 1933 metais P. Domašas pastatė pieninę, kuriai pieną tiekė apie 50 apylinkių ūkininkų. Iš suvežto pieno ten gamino sviestą (kaskart sukaupdamas po 6 centnerius – 300 kilogramų sviesto). Nugriebtu pienu šėrė kiaules (savo kiaulidėje jų laikydavo po 250–300). Nušertas kiaules parduodavo Tilžės skerdyklai. Savo pieninėje pradėjo gaminti anuomet garsų ir mėgstamą „Tilžės sūrį“. Apie 1933 m. buvo pasistatęs nedidelę sūrinę (priestatą gyvenamojo namo kiemo pusėje). Jos 20 metrų ilgio rūsyje buvo brandinama po 500 centnerių (25 000 kilogramų) sūrio.

P. Domašas buvo pastatęs ir naują kalvę (iš pradžių ją nuomojo Ernstas Žemaitaitis). Prie jo pastatų buvo susiklostęs savotiškas kaimo centras – ten susirinkdavo šakiškiai, bendraudavo, pabūdavo užeigoje. Ten vykdavo ir vietos jaunimo pasilinksminimai.

Taip apsukresni verslininkai sugebėdavo išjudinti tradicinio kaimo gyvenimą.

1939 metais nacistinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, prasidėjo naujos permainos. Buvo likviduota Pagėgių apskritis, gyvavusi vos porą dešimtmečių. Ją pakeitė Tilžės-Ragainės apskritis, valdymo centrai nutolo į užnemunę. Pagal anuometinę vietovių politiką buvo stambintos kaimų bendruomenės, sujungiant po kelis senuosius kaimus ir tam junginiui paskiriant savus vardus. Senieji Šakiai tapo tokios didžiosios kaimiškosios bendruomenės centru, sujungusiu Naujuosius Šakius, Nemeilus, Kregždėnus ir Žilučius. Netrukus prasidėjo sodybų tuštėjimo metas – kaimo vyrai buvo mobilizuojami į kariuomenę ir išsisklaidė gausiuose Antrojo pasaulinio karo frontuose nuo Afrikos iki Stalingrado.

1944 m. rudenį artėjant sovietinei kariuomenei, Šakių gyventojai buvo priverstinai evakuoti. Grįžusieji į gimtinę neberado savo turto, neteko savo namų. Atsiradus galimybei jie stengėsi išvykti į Vokietiją.

Okupacinis režimas siekė iš esmės pertvarkyti kraštą, kurti čia „naują pasaulį“. Taip Šakių buvusių valdų pietinį pakraštį perkirto tiesus žvyrkelis Griežpelkiai – Ropkojai. Buvo sunaikinta daug senųjų sodybų, o Senųjų Šakių kaimavietėje kurta sovietinio ūkio gyvenvietė su standartiniais pastatais ir sodybomis. Suniokotas buvęs pramoninis centras, likviduoti buvę verslai. 1984 metų rudenį buvo nugriautas didysis P. Domašo namas.

2008 m. Šakiuose užfiksavau 20 senesnių sodybų. Tebestovėjo vaizdinga senoji mokykla (deja, jau nebeveikianti), buvusio malūno mūrinis pastatas. Geriau buvo išlikusi Naujųjų Šakių (Šakelių) dalis – šiaurinis kaimo galas (nors tenykštės kavinaitės buvo ypatingai nusiaubtos ir išgrobstytos).

2008 metais aš rašiau Kultūros paveldo departamentui, kad Šakių kaimas turėtų būti laikomas nacionalinio lygmens paveldo objektu, kaip nuo XVIII amžiaus (ar dar anksčiau) Mažosios Lietuvos etnokultūrinio regiono bei valstybių pasienyje įsikūręs laukininkų – žemdirbių kaimas, kur buvo susiklosčiusi savita gatvinio kaimo struktūra.

Autoriaus nuotr.

Voruta. – 2010, kov. 6, nr. 5 (695), p. 5.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2010 m. kovo 5 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 2
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 2, 2014 @ 5:54 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →