Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Rudenėjantis kelias pas Donelaitį

Pagal   /  2014 gegužės 4  /  Komentarų nėra

Gražų šeštadienio rytą pilnas autobusas lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narių, kultūros paveldo mylėtojų ir puoselėtojų iš Klaipėdos, Priekulės, Šilutės bei Bitėnų išsiruošė į viešnagę pas Kristijoną Donelaitį. Pagal tradiciją kiekvienų metų rudenį Mažosios Lietuvos bendrija organizuoja išvyką į Tolminkiemį. Tuo rūpinasi aktyvi bendrijos narė, puiki organizatorė Rūta Mačiūnienė.

Gražų šeštadienio rytą pilnas autobusas lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narių, kultūros paveldo mylėtojų ir puoselėtojų iš Klaipėdos, Priekulės, Šilutės bei Bitėnų išsiruošė į viešnagę pas Kristijoną Donelaitį. Pagal tradiciją kiekvienų metų rudenį Mažosios Lietuvos bendrija organizuoja išvyką į Tolminkiemį. Tuo rūpinasi aktyvi bendrijos narė, puiki organizatorė Rūta Mačiūnienė.

Lietuvos pasieniečiai Panemunėje – prie karalienės Luizos tilto keliautojams palinkėjo gero kelio. Mandagiai savo pareigas atliko Tilžės (Sovetsko) sienos apsaugos ir muitinės pareigūnai, tačiau sienos pervažiavimo procedūros užtruko ilgai, atimdamos dalį taip brangaus laiko, skirto viešnagei Karaliaučiaus krašte. Pro autobuso langą šmėžavo Tilžės (Sovetsko) vaizdai.

Dar iki Antrojo Pasaulinio karo Tilžė buvo laikomas gražiausiu ir lietuviškiausiu Karaliaučiaus krašte. Joje koncentravosi lietuvybę puoselėjanti inteligentija, su savo knygynais, spaustuvėmis, draugijų pastatais. Tačiau dabar ženklų ar paminklų menančių Tilžę buvus kultūrine lietuvių sostine tik atkakliai ieškodamas terasi. Prieš kelis dešimtmečius atidengtas Vydūno bareljefas ant vis labiau skurstančio namo fasado primena, kad lietuvybės likučių čia dar esama. Laikas ir istorinių įvykių kaita padarė taip, kad net labiausiai norėdami, deja, jau niekada negalėsime pastovėti prie Mažosios Lietuvos etnografo Eduardo Gizevijaus, lietuvių kalbininko Aleksandro Kuršaičio, lietuvybės žadintojo Viliaus Bruožio, pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autoriaus Danieliaus Kleino, vyskupo, lietuvių literatūros puoselėtojo Otto Glagau, spaustuvininko Otto von Mauderodės, Lietuvių bažnyčios kunigų tėvo ir sūnaus Zacharijų Blotnų bei daugelio kitų šviesuolių kapų. Ypač dėl to pasidaro liūdna, kai rudeninio peizažo erdvėje suvokiame savo būties laikinumą.

Panašu, jog Lietuva yra negrįžtamai praradusi didelę dalį savosios istorijos, jos atminties. Gerai, kad Lietuvos patriotų, tam pasišventusių mokslininkų pastangomis dar tarybiniais metais buvo atgaivintas Tolminkiemis – kiekvienam lietuviui brangi vieta, kuriame turime Kristijono Donelaičio kapą. Tačiau mes jau nerasime lietuvių kalbai daug nusipelniusio Jokūbo Brodovskio kapo kauburėlio Trempuose (dabar Novostrojevo), nes net kapinių vietos jau neįmanoma nustatyti. Netoli Gumbinės (Gusevas) Valtarkiemyje (Olchovatka) palaidotas Donelaičio bičiulis Johannas Gotfriedas Jordanas kuris iš našlės Annos Reginos Donelaitienės gautus „Metų“ rankraščius perdavė Liudvikui Gediminui Rėzai. Dabar šių kapinių vietoje riogso ūkiniai pastatai. Mielkiemyje (Kalinino) palaidotas kunigas Petras Gotliebas Milkus, kurio sūnus Kristijonas tapo žymiu kalbininku, poetu, lietuvybės puoselėtoju ir lietuvių kalbos gynėju. Kaip gražų istorijos aidą kelionėje pas K. Donelaitį prisimeni, kad Karaliaučiaus katedroje buvo palaidotas ne tik filosofas Imanuelis Kantas, bet ir pirmasis lietuvis profesorius Stanislovas Rapolionis, Lietuvos kunigaikštis Boguslavas Radvila, Prūsijos valdovo Friedricho Vilhelmo patarėjas. Kažkur Labguvoje (Polesk) yra palaidotas 1903 metais miręs pirmasis „Aušros“ redaktorius Jurgis Mikšas. Labguvoje pirmasis lietuviškai pamokslus sakė vienas iį žymiausių lietuvių raštijos kūrėjas Jonas Bretkūnas. Būdviečiuose (Malomožaiskoje) kunigu dirbo žymus lietuvių etnografas Teodoras Lepneris. Jokių atminimo ženklų, jokių jiems skirtų būties nuotrupų šiame krašte nėra…

Penkiolika kilometrų vakarų kryptimi nuo Tilžės yra Rokaičių kaimas, istorijon įėjęs kaip ūkininko, žymaus Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo Dovo Zauniaus sodyba. Rūta Mačiūnienė Zaunių giminės palikuonė ir tradicijų tęsėja važiuoja kartu su dukra ir vaikaičiu, kurie Zaunių giminės šviesą privalės nešti toliau.

Skubame pirmyn, nes Įsrutyje (Černiachovsk) vėluojančių keliautojų laukia Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartninkas. Jam pasirodžius kelionė pagyvėja. Ponas Aleksas pasakoja apie kraštą, lietuviškojo paveldo likimą, Kaliningrado srities vadovų prasmingus darbus krašto kultūrai. Įsrutis – senas ir labai turtingas savo istorija miestas. Jo centre mus „pasveikina“ Leninas. Prieš jį gražus paminklas karvedžiui Michailui Barklai de Toliui. Michailas Barklajus de Tolis (Barclay de Tolly) škotų kilmės Rusijos imperijos karininkas gimęs Pakruojo rajone, Pamūšyje 1757 m. Jis dalyvavo karuose su Osmanų imperija, Švedija, Prancūzija. Buvo Rusijos karo ministras. Karo su Napoleonu metu jo sumanumo dėka buvo išsaugoti Rusijos kariuomenės daliniai. Vėliau vadovavo jungtinėms Rusijos–Prūsijos pajėgoms kare su Prancūzija. Mirė netoli Įsručio 1818 m. pavasarį. Jo mirties vietoje 1821 m. Prūsijos karaliaus Fridricho III nurodymu buvo pastatytas paminklas. O paminklas Michailui Barklai de Toliui Černiachovsko mieste pastatytas 2007 m.

Privažiuojame Gumbinę (Gusev) keletą šimtmečių buvusią Prūsų Lietuvos administraciniu centru. Prūsijos valdžia, užkariavusi vakarų lietuvių teritorijas kairiajame ir dešiniajame Nemuno krante dar XVI amžiuje čia įkūrė administracinį centrą, kuris buvo pavadintas Prūsų Lietuvos provincija, vėliau apygarda, o dar vėliau departamentu. Kartais Gumbinė su apylinkėmis tiesiog buvo vadinama Lietuva (Litauen). Heinrichas Teodoras Šionas, kilęs iš Šereiklaukio dvaro, buvo Prūsų Lietuvos apygardos vyriausias prezidentas, kaip tik tuo metu, kai buvo išleisti K. Donelaičio „Metai“.

Po didžiojo 1709 -1711 metų maro, nusiaubusio visą Mažąją Lietuvą, krašte buvo apgyvendinta daug svetimšalių iš germaniškųjų kraštų. Krašto lietuviškumas mažėjo. Į Gumbinę atvyko apie 14 tūkstančių zalcburgiečių. Mūsų mielas bičiulis A. Bartninkas pasiūlė pamatyti įžymiąją, prieš keletą metų vėl dienos šviesą išvydusią, freską, kuri yra Gumbinės žemės ūkio koledžo aktų salėje. Gumbinės Kraštotyros muziejaus darbuotojas papasakojo ir freskos atsiradimo bei „atgimimo“ istoriją. Didinga freska, vaizduojanti zalcburgiečių susitikimą su Prūsijos karaliumi Fridrichu, buvo nutapyta 1912 metais ant mokyklos aulos sienos. Po Antrojo Pasaulinio karo uždažyta ir ant jos nutapytas „tautų vado“ portretas. Kai griuvo visos „geležinės sienos“ iš Vokietijos atvykę kraštiečiai papasakojo apie buvusią tapybos puošmeną. Po storu aliejinių dažų sluoksniu buvęs kalkinis tinkas, kuris ir išsaugojo freską.

Tolminkiemis (dabar Čistyje Prudy) – miestelis prie Šventainės upelio (dabar reka Ruskaja), Romintos girios šiaurėje. Yra žinoma, kad dar XVI amžiuje Tolminkiemio parapija buvo labai lietuviška, bet po didžiojo maro lietuvių liko tik apie 35 procentus. 1743 metais Tolminkiemio kunigu tapęs Kristijonas Donelaitis čia dirbo iki mirties, 1780-ųjų metų. Tik atvykęs energingai ėmėsi darbo: 1756 metais Tolminkiemį papuošė nauja mūrinė bažnyčia vietoje buvusios medinės, iškilo nauja klebonija, mokykla. Donelaitis su žmona Anna Regina vaikų nesusilaukė, tad pagalvojo apie, galbūt, vienišą našlės senatvę ir prie bažnyčios pastatė Našlių namus. Klebonijoje, atlikęs privalomus dienos darbus, kunigas atsiduodavo kūrybai. Čia gimė jo poema „Metai“, pasakėčios. Prie klebonijos pastato, kuris atstatytas 1998 m. Donelaitis įveisė sodą, o tai buvo didžiulė naujiena apylinkėse. Tuo metu jo numylėti – barti ir auklėti būrai apie sodininkystę dar nelabai daug žinojo. Donelaitis buvo šviesulys savo realiame laike: mokytojas, vaistažolių rinkėjas ir tokio gydymo propaguotojas, astronomas, per padidinamuosius stiklus iš bažnyčios varpinės naktimis stebėdavęs dangaus šviesulius.

Antrojo Pasaulinio karo metu bažnyčia nenukentėjo, tačiau buvo sugriauta po karo. 1964 m. Lietuvos ir Kaliningrado srities susitarimas atstatyti bažnyčią buvo pradėtas vykdyti 1971 m. 1979 metais bažnyčios kriptoje buvo perlaidoti K. Donelaičio palaikai.

Muziejus įsteigtas prieš 32 metus, o 1989 metais buvo atkurti klebonijos pastatai. Tada iš Lietuvos atvyko apie 500 talkininkų. Tai buvo tas metas, kai Tolminkiemis ir Kristijonas Donelaitis mums buvo ypač reikalingi. Pamažu entuziazmas nuslopo. Kol dar nebuvo griežto ir brangiai kainuojančio vizų gavimo režimo su Kaliningrado sritimi, iš Lietuvos važiuodavo daug organizuotų ekskursijų, daugiausia mokinių. Dabar situacija liūdnoka. Muziejus užrakintas, nes vietos gyventojams jis nereikalingas, krašto kultūrinė atmosfera nei gili, nei plati. Be to, pasunkėjus gyvenimo sąlygoms ir srities valdžia muziejui dėmesio bei finansinių išteklių skiria mažiau. Yra buvę laikai, kai muziejuje buvo 11, vėliau 7 darbuotojų etatai. Dabar ten dirba du žmonės. Ekspozicija nekeista ir nepapildyta nuo pat muziejau įkūrimo. Tie patys 200 eksponatų. Bažnytėlė nešildoma, rudeninė drėgmė smelkia kūną. Šalta K. Donelaičiui ir lentynose gulintiems jo raštams.

Muziejus neturi kompiuterių, interneto svetainės, jokių naujų leidinių apie Donelaitį. Aleksas Bartninkas sako, kad yra nupirkti kompiuteriai, būtų galima suaktyvinti vadybinę veiklą, bet tam reikia žmogaus iš Lietuvos, kuris tą darbą čia turėtų dirbti.K. Donelaitis yra mūsų ir mums jis labiausiai turėtų rūpėti. Čia ne priekaištas mūsų valdžiai, tačiau sunku įsivaizduoti, kad mūsų literatūros klasikas, didelė dalis Lietuvos istorijos, gali išnykti nuo žemės paviršiaus. Budrūs turime būti kasdien. Neseni įvykiai patvirtina, jog labai nedaug trūko, kad Kristijono Donelaičio muziejus būtų atitekęs Rusijos ortodoksų bažnyčiai. Pavyko įrodyti, kad tai ne bažnyčia, bet ar ilgam?

Gal pirmą kartą mums čia atvykus, per visus 32-ejus metus, Donelaičio bažnyčioje nebuvo leista laikyti pamaldų, melstis ir giedoti. Sutrikimas ir nuostaba, išgirdus šią žinią, truko akimirksnį. Kunigas Romualdas Liachavičius nuramino, sakydamas, kad pamaldos gali vykti ir šventoriuje, tuo labiau, kad čia dar išlikę keliolika antkapių, žyminčių laidojimo vietas. Tad šį kartą pamaldos pas Donelaitį buvo kaip būrų kapinaičių šventė. Įžvalgioji Birutė Ramanauskienė Klaipėdoje į autobusą įsidėjo sulankstomą stalą, staltiesėlę. Prireikė. Šventinių pamaldų metu skambančios giesmės sklido plačiai po Tolminkiemio šventorių, gal net kriptoje gulinčio K. Donelaičio ausis pasiekė. Tik kartais giesmes pertraukdavo linksmų vestuvininkų šėliojimas, žemiau bažnytėlės esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Prieš išvažiuojant mūsų pasveikint atvyko muziejaus direktorė, primindama, kad artėja didžiojo dainiaus jubiliejinis gimtadienis, kad mūsų parama jo muziejui bus labai reikalinga.

Saulelė jau nuo dangaus nukopdama į vakarą ritos. Mus pasitiko Lazdynėliai (Dubovaja rošča), poeto Kristijono Donelaičio gimtinė. Keli kilometrai nuo Gumbinės. „Tikt n´užmirškit irgi manęs ir mano namelių“ poemoje „Metai“ lyg priesaką ateities kartoms išsakė būrų poetas. Dar neužmiršom. Ruošėmės padirbėti, apvalyti, apravėti tą mažą plotelį, kur atminimo akmuo stovi… Nuo pagrindinio kelio siauru, nepažymėtu, aukštoje žolėje pasislėpusiu keliuku artėjome prie Donelaičio žemės. Kairėje gražiai sužėlęs tankus ąžuolynas, kurį 4,5 ha plote 1989 metais pasodino lietuvaičiai minėdami 275-ąsias Kristijono Donelaičio gimimo metines. Kiek metų, tiek ir ąžuolų. 1992 metais aikštelėje tarp ąžuolų buvo pastatytas atminimo akmuo, ant kurio lietuvių ir rusų kalbomis užrašyta, kad čia 1714 metais sausio 1 dieną pasaulį išvydo Kristijonas Donelaitis. Beje, šis akmuo jau antrasis. Pirmąjį paminklinį akmenį 1896 m. balandžio 8 dieną poeto gimtinėje Lazdynėliuose atidengė Leipcigo universiteto profesorius, Donelaičio archyvo tyrinėtojas Francas Oskaras Tecneris. Tada savo kalboje profesorius išaukštino dainių pavadindamas jį „poetų karalium“. Tose iškilmėse dalyvavo daug iškilių asmenybių. Gėlių vainiką padėjo ir bitėniškis Martynas Jankus. Po Antrojo pPsaulinio karo akmuo buvo sunaikintas.

Išlipę iš autobuso keliauninkai pamatė, kad jokios talkos čia nereikia. Žolė nupjauta didžiuliu spinduliu, žydi gėlės, viskas nuravėta, išpuoselėta, prie akmens plevena žvakių ugnelės. Kas tai? A. Bartninkas papasakojo, kad prieš pora dienų čia buvo pulkas dviratininkų iš Alytaus, dalgius atsivežė ir nupjovė stagarais virtusią žolę, o vakar autobusu iš Kauno atvykęs jaunimas padėjo gėlių, uždegė žvakes. Pro ąžuolų šakas prieš nusileisdama mums nusišypsojo saulė, o mes parymoję, paklausę poezijos posmų, mintimis pasidžiaugę, kad esame ne vieniši atsisveikinome su Donelaičiu. Iki kito karto, kol vėl suskaudės atmintį, kad „lietuviais esame mes gimę…“

Pro ąžuolų šakas krintant paskutiniams saulės trupiniams R. Mačiūnienė visiems dar kartą priminė, kad nepamirštume susirinkti paminėt Kristijono Donelaičio gimtadienio. Kasmet sausio pirmąją, dvyliktą valandą, Klaipėdoje prie Donelaičio paminklo vis dar susirenka pulkelis lietuvininkų, vienas kitas būrų dainiaus gerbėjas, koks nors senamadiškas kultūros darbininkas, gal net literatas. Vilties, kad bus kas dar ateina yra. Mažosios Lietuvos bendrija gražiai saugo pamatinius krašto istorijos akmenis. Vėl į aktyvią bendrijos veiklą sugrįžo buvęs bendrijos vadovas Viktoras Petraitis, pažintį su Tėvyne nuo K. Donelaičio pradėjo Rūtos Kėkštaitės- Mačiūnienės vaikaičiai, Elenos Grigolaitytės-Kondratavičienės provaikaičiai.

2011 m. spalio 11-ąją paminėjome 32-ąsias Kristijono Donelaičio muziejaus įkūrimo metines. Ta pačią dieną kas galėdamas, su gėlėmis arba be jų, glaudėmės prie nenuilstančiosios Mažosios Lietuvos dukros Rūtos Mačiūnienės, džiaugėmės galėdami pasveikinti ją su gimtadieniu ir jos akimis pažiūrėti į prasmigus Mažosios Lietuvos vieškelius, vedančius į Tolminkiemį.

Giedrės Skipitienės nuotr.

Voruta. – 2011, spal. 22, nr. 20 (734), p. 2, 3.

Eugenijus Skipitis, Bitėnai, Pagėgių sav., 2011 m. spalio 14 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 4
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 4, 2014 @ 5:25 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →