Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Ropkojų kaimas

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Peržvelgę nemažą šūsnį sovietmečiu parengtų kultūros paveldo objektų (anuomet vadintų istorijos ar kitokiais paminklais) sąrašų, apie tą vietovę sužinotume tik tiek, kad Šilutės rajone „Rubkojų kaime“ 1870 metais statytas gyvenamasis namas, sovietmečiu priklausęs N. Baniui, LTSR Ministrų tarybos 1963 I 28 d. potvarkiu Nr. 63/p buvo paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklu.

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Peržvelgę nemažą šūsnį sovietmečiu parengtų kultūros paveldo objektų (anuomet vadintų istorijos ar kitokiais paminklais) sąrašų, apie tą vietovę sužinotume tik tiek, kad Šilutės rajone „Rubkojų kaime“ 1870 metais statytas gyvenamasis namas, sovietmečiu priklausęs N. Baniui, LTSR Ministrų tarybos 1963 I 28 d. potvarkiu Nr. 63/p buvo paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklu. Daugiau tame kaime esą nieko gero nėra ir nebuvo.

Kol kas neminėsime to namo skelbimo paminklu anuometinių užkulisinių momentų – beliktų pasidžiaugti, kad nors toks pastatas gana simboliškai ir formaliai gavo tokį statusą. Pasidomėkime uoliai nutylimais Ropkojų istorijos momentais.

Į pietryčius nuo Katyčių, Mažosios Lietuvos (ir vėlesnio Klaipėdos krašto) šiauriniu paribiu driekiasi pakiluma – ilgokas gūbrys, ryškesniu šlaitu besileidžiantis pietų link. To sausesnio gūbrio viršuje gal dar XV-XVI amžiais pradėjo statyti savo sodybas į ilgaamžių karų nualintą ruožą atvykę naujakuriai. Išlikę žemės skyrimo dokumentai rodo anuometinio apgyvendinimo raidą.

Ten buvo kurtasi savotiškais židiniais – kas keli kilometrai susiburdavo sodybų grupelės – būsimųjų gyvenviečių pirmtakės.

Taip susiklostė Šakiai, Kuturiai, Natkiškiai ir tarp jų įsiterpę Ropkojai. Įdomu, kad tai nebuvo Vakarų kolonistams būdingos kolonistų gyvenvietės – įkurtos pagal valdžios nurodymus, taisyklingai išplanuotos, su tvarkingai išrikiuotais pastatais. Matyt, Ropkojuose ir gretimuose kaimuose daugiausia kūrėsi baltų genčių žmonės – ateiviai iš Žemaitijos. Jie kūrėsi pagal senas krašto tradicijas – nesusispausdami į konclagerį primenančias kolonistų gyvenvietes ir neišsisklaidydami į atokius viensėdžius. Anuomet mėgta kurtis grupelėmis – gal susirinkus bendraminčiams ar giminaičiams.

Gal taip susiklostė net keturios didesnės Ropkojų sodybų grupės – išsidėsčiusios atokiai viena nuo kitos. Aplink jas dar būta ir vienkiemių, tad Ropkojų vardu vadintas savitas ruožas: didelis išdirbtas žemės plotas su jame išsimėčiusiomis beveik savarankiškomis sodybų grupėmis.

XVIII amžiuje nedidelis miškelis ten tebuvo likęs pačiame pasienyje. Nesuartų pievų dar buvo likę piečiau Ropkojų ir Natkiškių pusėje. Užtat pačiuose Ropkojuose gyveno uolūs žemdirbiai, aplink sodybas nepalikę nepaliestų dirvonų.

Įdomu, kad anuomet Ropkojams nelabai rūpėjo jų kaimynai gretimoje Žemaitijoje – į už valstybinės sienos stovėjusias Užpelkės, Grigaičio ir kitas sodybas nevedė koks žymesnis keliukas. Atrodo, kad ropkojiškiai mieliau eidavo ir važiuodavo rytiniu keliuku pro Kuturius į Žemaitijoje prie pasienio stovėjusią karčemą. Šiaurvakarinis keliukas iš Ropkojų pasieniu vedė link žemaitiškųjų Sartininkų bažnytkaimio (dar vienos anuomet lankytos vietos).

Tuo tarpu nuo žymesnių centrų savo valstybėje – Prūsijoje, Ropkojai buvo atitolę, nesirūpinta turėti kokį geresnį vieškelį anuometinės valdžios būstinių link. Matyt, ropkojiškiai gyveno nelyg atskiroje „respublikoje“, jiems nedaug rūpėjo aplinkinis pasaulis ir tolimesni kraštai.

Būdinga, kad 1785 metais Ropkojai buvo apibūdinti kaip mišrus kaimas Lenkijos (Abiejų Tautų Respublikos) pasienyje. „Mišrus“ reiškė, kad ten tuomet gyveno įvairų statusą ir privilegijas turėjusieji žmonės. Tai liudija, kad Ropkojai „lipdėsi“ kaip sniego kamuolys, ten ne vienu metu atvykstant ir įsikuriant skirtingoms naujakurių grupėms.

Tuomet tai buvo didelė gyvenvietė, kurioje buvo priskaičiuoti net 28 ugniakurai (sodybos). Ropkojai priklausė tolimosios Būbliškės valsčiui ir neartimų Piktupėnų parapijai. Tai turėjo būti savaip įdomi gyvenvietė – matyt, gana archaiška, gyvavusi pagal savus, gal dar senuosius papročius, buvusi tolima nuo tuometinės valdžios ir gal nuo pačio Pono Dievo (prisiminkime piktus M. Mažvydo žodžius apie senųjų tikėjimų ar Žemaitijos katalikų link besižvelgiančius tų plotų žmones).

Tačiau valstybinės permainos galop pasiekdavo ir nuošaliuosius Ropkojus. Atrodo, kad baudžiavos panaikinimas Prūsijoje (1807 m.) kiek pajudino nuošalų kaimą.

1817 metais ten jau buvo užregistruoti 39 ugniakurai su 112 gyventojų. Atskiros sodybų grupės buvo gavusios savo vardus: Junčiai, Dociškiai ir Juodpiauniai. Ir tie naujesni vietovardžiai rodė, kad svetimšalių ten būta nedaug – savo papročius diktavo senieji baltai, tapę Mažosios Lietuvos gyventojais – lietuvininkais.

Ropkojiškiai tada vadinti tiesiog valstiečiais. Jų gyvenvietės priklausė naujai sukurtajai Tilžės apskričiai.

Derlingos apylinkių žemės vis dar galėjo išmaitinti ir daugiau burnų, tad Ropkojai visą XIX amžių pastoviai plėtėsi – ten gausėjo gyventojų ir sodybų.

Ilgaamžis buvimas pasienyje atsiliepė ir vietos gyvensenai.

Carinei Rusijai okupavus Didžiąją Lietuvą, vis labiau ryškėjo ūkiniai bei kiti skirtingumai tarp gretimų kraštų. Tie skirtingumai skatino ne vien viešą pasienio prekybą, bet ir pelningesnę kontrabandą, kuria užsiėmė ir ne vienas ropkojiškis. Tiesa, carinės Rusijos režimas vis labiau stiprino valstybinės sienos apsaugą, bet įgudę jos pažeidėjai atrasdavo vis naujų galimybių pereiti sieną.

Pasienio gyvenvietėje susibūrė nemažai išeivių iš katalikiškosios Žemaitijos, Ropkojuose galop įsitaisiusių savo maldos namus. Palaipsniui čia atsirado oficialus katalikų centras – parapija, jungusi daugelyje aplinkinių gyvenviečių išsimėčiusius negausius katalikus. Jiems pasienio kaimas buvo kiek artimesnis nei atokioji Tilžė (kur veikė kita katalikų parapija).

XIX amžiais viduryje Ropkojų gyventojai turėjo aukštesnį – laisvųjų paveldėtojų ar laisvųjų šatulininkų statusą. Išaugusiame kaime tada gyveno 363 žmonės. Ropkojai tuomet valdė 556 margus ir 120 rykščių žemės (apie 140 hektarų). Vietos ūkininkai laikė 104 arklius, 178 galvijus, 141 avį ir 100 kiaulių. Daug kas užsiėmė įvairiais amatais (šia veikla Ropkojai pranoko Natkiškius – savo kaimyną ir konkurentą). Tuomet kaimo bendruomenė ėmėsi didelių pertvarkos „projektų“, tam iš kaimiečių imdama nemažą rinkliavą.

Jiems dar teko išlaikyti Ropkojų mokyklą (kurią lankė ir vaikai iš netolimo Kuturių kaimo). Vien ropkojiškiai mokyklai bei mokytojo atlyginimui turėdavo surinkti 25 talerius ir 5 sidabrinius grašius, dar ir mokestį natūrą (rugių grūdų, šieno ir šiaudų). Gal anuometinis mokytojas buvęs blaivininkas, nes nereikalavo sau dar ir miežių (daugelyje krašto kaimų mokytojus reikėdavo aprūpinti miežių grūdais alaus darymui ir pan.).

Kaimynams už valstybės sienos bruzdant, Ropkojai galop sulaukė savo „žvaigždžių valandos“. Carinei Rusijai po 1863 sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą Didžiojoje Lietuvoje, pasienio Ropkojai, kur gyveno nemaža išeivių iš Žemaitijos (turėjusių giminių bei ryšių savo gimtinėje) sulaukė deramo vaidmens knygnešystės epopėjoje.

Dar labiau pasienio kaimą pakeitė veiklus katalikų kunigas Antanas Brundza, pabėgęs iš Didžiosios Lietuvos ir 1867 metais paskirtas naujai įsteigtos Ropkojų katalikų filijos (parapijos padalinio) vadovu. Jo rūpesčiu čia buvo pargabentas iš Žemaitijos Vainuto bažnyčios senasis medinis pastatas. Ropkojuose klostėsi savita „žemaitiška salelė“. Būtent kunigas A. Brundza tapo vienu iš vyskupo Motiejaus Valančiaus patikėtinių – knygnešystės organizatorių. Taip buvo išnaudojama patogi Ropkojų vieta, ilgamečiai ryšiai su Žemaitija.

Deja, audringa antirusiška veikla visai greta carinės imperijos sienos negalėjo ilgai tęstis. Ir anuomet kaimyninės didvalstybės patylom susitardavo kokiais kebliais klausimais, net ir neformindamos iškilmingų paktų. Pareikalavus Rusijos administracijai, Prūsijos policija 1870 metų vasarą suėmė kunigą A. Brundzą ir grąžino jį caro valdžiai ir ten laukusioms bausmėms.

Taip baigėsi ryškiausias Ropkojų istorijos tarpsnis – vėliau ilgam užmirštas ir nenorėtas prisiminti.

O kasdienis gyvenimas pasienio bažnytkaimyje tekėjo sava vaga – toliau darbuotasi laukuose, užsiimta amatais ir kontrabanda, talkinta knygnešiams.

1871 metais Ropkojai tebegyvavo kaip keturių sodybų grupių junginys. Tada Junčiuose stovėjo 3 sodybos su 25 gyventojais, Dociškiuose – 17 sodybų su 90 gyventojų, Jodpiauniuose – 16 sodybų su 81 gyventoju, o pačiame Ropkojų centre buvo 25 sodybos su 157 gyventojais. Iš viso tame junginyje buvo priskaičiuoti 353 gyventojai ir 61 sodyba. Jose buvo 80 namų ūkių (butų), iš kurių 8 priklausė vienišiams. Tarp ropkojiškių buvo 174 vyrai ir 179 moterys. Iš jų 186 buvo gimę pačiuose Ropkojuose, o kiti buvo atvykėliai. Greta evangelikų liuteronų daugumos (jų buvo 255) gyveno net 98 katalikai – pats gausiausias tos konfesijos pasekėjų būrys šiose apylinkėse. Dar pridėjus gretimuose Natkiškiuose tada gyvenusius 93 katalikus, čia buvo tam kraštui išties retas jų būrys – besiklosčiusios Ropkojų parapijos pagrindas. Tuomet didžiajame kaime buvo priskaičiuoti 82 vaikai. Deja, ropkojiškiai (gal labiau atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos) negalėjo pasigirti savo išsilavinimu. Anuomet ten 102 suaugusieji mokėjo skaityti ir rašyti, 43 buvo nebaigę mokyklos, o 126 pripažinti analfabetais (beraščiai).

Įdomu, kad tarp užregistruotų Ropkojų gyventojų visi turėjo Prūsijos pilietybę (gal kokių nelegalų samdinių iš anapus sienos ir nesurašinėta). Tuo tarpu gretimuose Natkiškiuose tada gyveno 8 svetimšaliai (veikiausiai atvykėliai iš Rusijos valdų, negavę ar nenorėję gauti Prūsijos pilietybės).

XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus pradžia Ropkojams buvo sėkminga – 1905 metais ten buvo surašyti jau 475 žmonės (tarp jų buvo 232 vyrai). Iš 323 evangelikų liuteronų 168 kalbėjo vokiškai, o 154 lietuviškai. Iš 152 katalikų 19 kalbėjo vokiškai, o 133 lietuviškai. Tuomet netolimuose Natkiškiuose tebebuvo likę 73 katalikai (iš jų 57 kalbėjo lietuviškai). Tad Ropkojai neginčijamai buvo tapę svarbiausiu katalikybės centru šiose apylinkėse.

Tuomet svarbiausios įstaigos jau buvo įsikūrusios Natkiškiuose – ten buvo evangelikų liuteronų bažnyčia ir parapijos centras, valsčiaus būstinė. Užtat Ropkojai buvo oficialios katalikų parapijos centras, jungęs tikinčiuosius iš daugelio apylinkių kaimų.

Reikšmingoje gyvenvietėje buvo pastatytas naujas triaukštis raudonplytis mokyklos pastatas – didžiausias šiose apylinkėse. Veikė katalikų kapinės, parapijos namai. Čia klostėsi savitas krašto kultūros variantas, nuspalvintas katalikišku atspalviu. Ta savotiška kultūrinė salelė protestantiškoje Prūsijoje buvo įdomus fenomenas, atspindėjęs ankstesnių bei vėlesnių atvykėlių iš Didžiosios Lietuvos ir senesnių vietos gyventojų sambūvį.

Tiesa, carinei Rusijai 1904 metais panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, dešimtmečiais pasienyje tvyrojusi kultūrinė įtampa, matyt, atslūgo. Knygnešystė ir lietuviškų knygų (skirtų gabenimui į Didžiąją Lietuvą) masinis spausdinimas sumenko. Ypatingos rezistencinės reikšmės nebeteko ir Ropkojų katalikų parapija bei pati tenykštė „žemaitiška salelė“. Liko kasdieniškas „sukčiavimas“ – kontrabanda.

Tačiau gal iš tų didžiosios politikos bei istorijos virsmų Ropkojai ir pasipelnė. 1905 metais bažnytkaimis jau valdė 858 hektarus žemės, vos per pusė amžiaus savo valdas išplėtęs net šešis kartus. Atrodo, kad ten nebuvo apsieita be kažkokių „aitvarų“ pagalbos (gal naudingai buvo investuotos pajamos už knygnešystę ir kontrabandą). Tada bažnytkaimyje stovėjo 80 sodybų su 93 butais (kai kurie samdinių bei darbininkų namai buvo keliabučiai).

Ropkojai sėkmingai gyvavo ir toliau. 1912 metais ten buvo priskaičiuotas 471 gyventojas. Bažnytkaimyje veikė pašto, telefono ir telegrafo skyriai, Hermano Lorcho užeigos namai, A. Markšaičio kalvė. Darbavosi siuvėjas Augustas Trumperis. Buvo net savas dvarininkas – Juozapas Kazanskis II, jo stambesnė sodyba buvo gavusi kaimiškojo dvarelio statusą.

Per praėjusį šimtmetį pasikeitė ir pati gyvenvietė bei jos aplinka. Buvusius protarpius tarp senųjų sodybų grupių daug kur užpildė gausūs nauji vienkiemiai. Senuosius laukų keliukus pakeitė XIX amžiuje nutiesti tiesūs ir platūs vieškeliai į Natkiškius vakaruose, į Šakius rytuose, į valstybinės sienos parėjimo punktą ties Sartininkais šiaurvakariuose. Prie vieškelio Natkiškiai – Šakiai susispietė Ropkojų centro sodybos bei reikšmingesni pastatai. Ten būta nemažų mūrinių pastatų, į miestelį panašesnių gyvenvietės fragmentų. Ten stovėjo ir bažnyčia.

Pirmasis pasaulinis karas bei vėlesni įvykiai nutraukė tolesnę Ropkojų plėtrą.

1925 metais bažnytkaimyje tebuvo likę 395 gyventojai – vos per dešimtmetį Ropkojai prarado šeštadalį savo žmonių. Tačiau tradicinis gyvenimas tęsėsi, tebestovėjo medinė katalikų bažnyčia, tebeveikė amatininkų dirbtuvės, žemdirbiai toliau dirbo laukus.

Ropkojų bažnyčia išliko ir Antrojo pasaulinio karo audrose, nors gretimi Natkiškiai neteko ne tik savo bažnyčios, bet ir daugelio kitų pastatų. Užtat beveik nebeliko senųjų vietos gyventojų ir tradicinės gyvensenos.

Sovietinės okupacijos dešimtmečiais buvo niokojami ir uoliai naikinami Ropkojų vienkiemiai. Taip buvo sunaikinti net keturi penktadaliai senosios gyvenvietės. Išlikusias keliolika senųjų sodybų papildė grubūs sovietmečio standartiniai pastatai ir to meto įrenginiai. Stambių ūkininkų senos sodybos padėjo pelnytis pokario auksarankiams – jie plėšdavo nuo stogų seną skardą ir iš jos dirbdavo kibirus ir kt. Tiesa, bestogių namų greitai irgi nebelikdavo.

Sovietinio niokojimo metais (kai buvo sunaikinta net simbolinė Knygnešių sienelė prie Kauno Karo muziejaus) šlovinga Ropkojų praeitis (juolab susijusi su Katalikų Bažnyčia) nebuvo prisimenama. Deja, ji mažai kam rūpėjo ir po 1990 metų.

Vos prieš kelis metus buvo nugriautas didysis raudonplytės mokyklos pastatas, dalis senųjų pastatų įvairiai perdirbta. Tiesa, griaunant neišvaizdžius sovietmečio statinius, išnyko kai kurie svetimkūniai, darkę senojo bažnytkaimio pavidalą.

Šiandien svarbiausia Ropkojų bažnytkaimio vertybė – gerai išlikusi istoriškai reikšminga katalikų bažnyčia ir jos aplinka (senieji šventoriaus želdiniai, didelės senos kapinės). Visa tai supa tradicinį pavidalą daugmaž išlaikiusios senos sodybos, formuojančios savotišką „istorinę oazę“ sovietmečiu sukurtoje nykioje plynėje.

2008 metais aš rašiau Kultūros paveldo departamentui, kad Ropkojų bažnytkaimis turėtų būti laikomas nacionalinio lygmens paveldo objektu, kaip reikšmingas knygnešystės centras, atspindintis svarbią istorinę epochą bei Lietuvos kultūrai reikšmingus įvykius. Bažnyčios ir kapinių kompleksas turi memorialinę vertę, jį supantys senieji pastatai bei gana tradicinio pavidalo sodybos išlaiko istorinės vietovės įvaizdį. Iki šiol gerai išlikusi, savo tradicinį charakterį išlaikiusi Ropkojų katalikų šventovės bei kapinių aplinka ir toliau turėtų būti saugoma nuo staigių modernizacijų, naujų statybų brutalių invazijų į tradicinę terpę.

Voruta. – 2010, bal. 24, nr. 8 (698), p. 5.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2010 m. balandžio 23 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 7:59 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →