Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Ragainės Sendvaris ir Naudvaris

Pagal   /  2015 gegužės 30  /  Komentarų nėra

Ne viename Mažosios Lietuvos mieste aptiksime Sendvarį ir Naudvarį. Tą lėmė krašto kūrimo aplinkybės. Kur nors pastatyta pilis būdavo gynybinis, neretai juridinę autonomiją turėjęs objektas. Prie pilies įsikūręs miestas tvarkydavosi pagal savo nuostatus. Prūsijos kunigaikštystės kūrimo laikais svarbiu komponentu tapdavo priemiestinis dvaras, priklausęs pačiam valdovui. Ten neretai būdavo įkurdinama ir vietinė valdžia – vienokie ar kitokie pareigūnai, kuriems būdavo patogiau valdyti apylinkes iš priemiesčio sodybos, kur savo veiksmų nereikėdavo derinti su pilies karine įgula ar įnoringais miestiečiais. Vėliau atsirasdavo naujesnių valdų, kurioms tekdavo Naudvario (Naujojo dvaro) vardas, ankstesnę dvaro sodybą pavadinant Sendvariu.

Taip buvo ir Ragainės apylinkėse. Ten į vakarus nuo XV a. pradžioje pastatytos pilies su gretima gyvenviete, tarp panemunių kelio į Tilžę ir Malūno tvenkinio, įsikūrė valdovo palivarko (jo valdų ūkinio padalinio) sodyba, kuriai priklausė nemaži plotai į vakarus nuo Ragainės. Ten gaunamos pajamos iš žemės ūkio ir kitų verslų keliaudavo į Prūsijos valdovo iždą (ilgokai neskirtą nuo valstybės iždo). Šiam palivarkui priklausę smulkesnieji ūkiniai padaliniai Lobeliuose, Nemunijoj, Krakoniškiuose, vandens malūnas Ragainėje. Tose valdose veikė spirito varykla, alaus darykla, kalkių degykla, kalvė ir plytinė, gamindavusios nemažai produkcijos.

1724 m. šį didelį ūkį ėmėsi administruoti iš Harco kalnų Vokietijoje atvykęs G. H. Domhardtas, kuris 1728 m. tapo tos valdos generaliniu nuomininku, sumokėjęs 1500 talerių užstatą ir 8948 talerius mokesčio. Vėliau pasiligojęs tėvas to ūkio valdymą perleido energingam ir darbščiam savo sūnui J. F. Domhardtui. Jis, pradėjęs veisti ypatingus žirgus, pagarsėjo visoje provincijoje. Įdomu, kad tuometinę padėtį palivarke aprašinėjo valsčiaus raštininkas Albrechtas Donelaitis (Donalitius). Su Prūsijos karaliumi Frydrichu Vilhelmu I gerus santykius palaikęs J. F. Domhardtas galop įsitvirtino Trakėnuose, kur plėtotas reikšmingas žirgininkystės verslas, kraštą garsinęs visoje Europoje.

Ragainės Sendvaryje vėliau šeimininkavo nauji nuomininkai: Miuleris, valsčiaus vadovas fon Kollenbergas ir kiti. 1762–1796 m. generaliniu nuomininku buvo Tusainių valdytojas J. B. fon Zandenas.

XVIII a. pabaigoje pakeistos nuomos sąlygos. 1807 m. (sudėtingais napoleonmečio laikais) senoji palivarko sodyba visiškai sudegė, tada gauti 7000 taleriai draudimo. Karaliui pranešta, kad palivarko atstatymas kainuosiantis 12 000 talerių. Tuomet skaičiuota, kad vien Sendvaryje patirta nuostolių už 9899 talerius, o kituose padaliniuose – už 44390 talerių. Dar skaičiuoti nuostoliai už prarastus gyvulius: Sendvaryje – 4435 taleriai, kitur – 7935 taleriai. Bendra nuostolių dėl gaisro ir karo veiksmų suma tada siekė 74761 talerį. Skųstasi dėl Prancūzijos kariuomenės ir jos vadų padarytų nuostolių, tuomet nusavintų žirgų ir kitko. Pavyzdžiui, tada netekta dviejų lenkiškos veislės kumelių (vertintų po 150 ir 250 talerių), vienos normaniškos veislės kumelės (180 talerių), vienos turkiškos veislės kumelės (180 talerių).

1808 m. Ragainės miestiečiai kreipėsi į karalių, prašydami žemės sklypų Sendvaryje, Naudvaryje ir kitur. Tuomet Sendvaris su Krakoniškiais valdęs 2012 margų žemės (apie 500 ha), Naudvaris – 1657 margus.

XIX a. pradžioje būta ir daugiau bandymų įsigyti karaliaus valdas ar jų dalis, įvairiausių prašymų ir galimų žemėvaldos variantų. Antai Ragainės pareigūnas L. Makas ten veisė apynių ir vaismedžių sodus. 1809 m. senosios Sendvario palivarko sodybos griuvėsiai kaip aikštelė naujoms statyboms nuomota pirkliui Šteineriui. Šis vėliau skundėsi, kad patyrė nuostolių dėl Nemuno potvynio ir pievų užnešimo smėliu.

1814 m. pavasarį Sendvario palivarko valdos buvo padalytos ir atiteko trims nuomininkams. Vėl prasidėjo įvairūs skaičiavimai, derybos, sklypų perskirstymai ir pan.

1818 m. dvi dalis (33 ūbus) Sendvario valdų su riteriškojo dvaro teisėmis parėmė tuometinis Ragainės vadovas – burmistras Liudvigas Makas (vėliau teises perleidęs savo sūnui H. Makui). Vėl būta visokių svarstymų dėl Nemuno nuplautų pakrantės pievų – apie 40 margų (10 ha) plote, patirtų nuostolių.

1836 m. valdas išplėtęs H. Makas turėjo 1446 margus (apie 360 ha) žemės, tarp jų 280 margų Krakoniškių pievų. 1872 m. Sendvaris atiteko P. Makui, netrukus įsigijusiam Steponaičių palivarką su 500 margų žemės, mišku apaugusiu Nemuno slėnio šlaitus ir kt. Taip L. Mako turėtas postas leido sukurti dvarininkų Makų dinastiją ir atkurti Sendvarį.

Naudvario likimą dar 1823 m. kitaip pakreipė V. fon Zandenas, ten pekėlęs savo žirgininkystės ūkį.

Tos žinios rodo, kad net ir labai žinomi krašto dvarai nebuvo stabilūs. Besikeitę nuomininkai, sklypų dalijimai ir sujungimai, įvairios ūkinės problemos ir kitkas gerokai supainiojo tų vietų istoriją. Vis dėlto Ragainės Sendvaris būdavo paminimas kaip vienas seniausių ir žinomiausių krašto dvarų.

1871 m. Sendvariui, turėjusiam riteriškojo dvaro statusą, dar priklausė samdinių kolonija su 29 gyventojais ir nedidelis palivarkas. Ten iš viso gyveno 178 žmonės (86 vyrai ir 92 moterys), iš kurių tik 26 buvo vietiniai (gimę ten pat), o kiti buvo atvykėliai iš kitų vietovių. Visi gyventojai buvo evangelikai liuteronai. Užregistruoti 46 vaikai (iki 10 metų amžiaus). 92 asmenys mokėjo skaityti ir rašyti, o 40 buvo beraščiai. Dvaro valdose buvo 15 gyvenamųjų namų su 28 šeiminiais butais.

1871 m. Naudvaris vadintas veislininkystės ūkiu. Jam priklausė net 7 gyvenamosios vietos: Didysis Naudvaris su 204 gyventojais, Mažasis (su 65), Krakoniškiai (25), Gudgaliai (64), Lobeliai (132), Nemunija (8), Bambė (24). Ten iš viso gyveno 521 žmogus (258 vyrai ir 263 moterys), iš jų tik 154 buvo vietiniai. Be 515 evangelikų liuteronų, ten dar gyveno 6 katalikai. Užregistruoti 144 vaikai. 250 žmonių mokėjo skaityti ir rašyti, 127 pripažinti beraščiais. Tose valdose stovėjo 23 gyvenamieji namai su 90 šeiminių butų ir 3 būstais vienišiams.

1880 m. Sendvariui priklausė 370 ha žemės (190 ha arimų, 190 ha pievų, 10 ha medynų). Arimai ir pievos vertinti kaip labai našūs. Tuomet Sendvariui dar priklausė dalis Krakoniškių. Ten iš viso buvo 12 gyvenamųjų namų su 31 namų ūkiu, gyveno 184 žmonės (84 vyrai ir 100 moterų), kurie visi buvo evangelikai liuteronai. Sendvaryje buvo vietinio valsčiaus centras.

1880 m. Naudvariui priklausė viena Krakoniškių dalis, Didžiojo ir Mažojo Naudvario sodybos. Iš viso valdyta 784 ha žemės (390 ha arimų, 172 ha pievų ir 15 ha medynų). Arimai vertinti kaip geri, o pievos ir medynai kaip labai geri. Tuomet Naudvaryje veikė valsčiaus centras ir metrikacijos biuro įstaiga. Valdose iš viso stovėjo 13 gyvenamųjų namų su 54 namų ūkiais, kur gyveno 299 žmonės (137 vyrai ir 162 moterys), kurie visi buvo evangelikai liuteronai.

1903 m. riteriškasis Sendvario dvaras su Krakoniškių ir Steponaičių palivarkais priklausė atsargos rotmistrui P. Makui, kuris užsiėmė olandiškos veislės galvijų veisimu. Dvaras valdė 447 ha žemės (235 ha arimų, 210 pievų ir ganyklų). Už tą geros kokybės žemę kasmet tekdavo sumokėti po 7822 markes žemės našumo mokesčio.

1903 m. Naudvaris buvo atitekęs valstybės finansų įstaigai, jį valdė žirgynų valdyba. Valdyta 559 ha žemės (331 ha arimų, 121 ha pievų, 81 ha pievų, 8 ha medynų). Tos valdos buvusios ypatingos – už jas buvo nustatytas didžiulis žemės našumo mokestis (32766 markės).

1905 m. Sendvaris su Krakoniškių sodyba valdė 383 ha žemės. Ten stovėjo 14 gyvenamųjų namų su 39 šeiminiais butais ir vienu būstu vienišiui. Juose iš viso gyveno 215 žmonių (iš jų 103 vyrai). Visi jie buvo evangelikai liuteronai, tik vienas iš jų kalbėjo lietuviškai.

1905 m. Naudvaris (su visomis trimis sodybomis) valdė 786 ha žemės. Ten stovėjo 15 gyvenamųjų namų ir dar vienas gyventas prieglobstis su 64 šeiminiais butais. Juose iš viso gyveno 385 žmonės (iš jų 192 vyrai). Visi jie buvo evangelikai liuteronai, 24 iš jų kalbėjo lietuviškai.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą sėkmingai augęs Sendvaris jau valdė tris palivarkus (Krakoniškius, Steponaičius ir Pašiuišius) su 535 ha žemės (320 ha arimų, 210 ha pievų ir ganyklų). Laikyta 40 arklių ir 160 galvijų (iš jų 70 melžiamų karvių) ir 100 kiaulių.

Tuomet Naudvario veislininkystės ūkis vis dar priklausė valstybės institucijoms. Jam buvo priskirti 8 palivarkai: Didysis ir Mažasis Naudvariai, Paskalviai, Krakoniškiai, Gudgaliai, Lobeliai, Bambė ir Nemunija. Iš viso valdyta 1847 ha žemės (921 ha arimų, 670 ha pievų, 142 ha ganyklų, 35 ha medynų). Toliau mokėta labai didelis žemės našumo mokestis. Laikyti net 862 žirgai, 227 galvijai (iš jų 130 melžiamų karvių), 175 avys ir 160 kiaulių.

1913 m. Sendvaris valdė 363 ha žemės. Laikytas 31 arklys, 108 galvijai (iš jų 82 melžiamos karvės), 55 kiaulės. Turėta vienintelė žąsis, 14 ančių, 248 vištos su gaidžiais ir 16 kalakutų – iš viso 279 naminiai plunksnuočiai. Laikyta 20 modernių bičių avilių. Dvaro valdose augo 1219 vaismedžių: 684 obelys, 133 kriaušės, 129 slyvos, 253 vyšnios, 6 abrikosai, 12 persikų, 2 riešutmedžiai.

1913 m. Naudvaris valdė 786 ha žemės, už kurią jau mokėtas mažesnis žemės našumo mokestis (15066 markės). Laikyta 520 arklių (iš jų tik 73 buvo suaugę), 114 galvijų (iš jų 73 melžiamos karvės), 141 avis, 227 kiaulės. Augintos 7 žąsys, 25 antys, 921 višta su gaidžiais – iš viso 953 naminiai plunksnuočiai. Turėti 79 bičių aviliai, iš kurių tik 10 buvo naujoviški. Dvaro valdose augo 577 vaismedžiai: 222 obelys, 56 kriaušės, 70 slyvų, 229 vyšnios.

1928 m. Sendvaris priklausė atsargos rotmistrui H. Makui. Ten valdyta 605 ha žemės (290 ha arimų, 180 ha pievų, 100 ha ganyklų). Laikyta 100 arklių, 380 galvijų (iš jų 120 melžiamų karvių), 60 kiaulių. Riteriškajam dvarui tada priklausė Krakoniškių, Steponaičių, Pašiuišių palivarkai ir Ragainės mokymo centro sodyba. Dvare vestos veislininkystės knygos, ten auginti karštakraujai arkliai, užsiimta sėklininkyste.

Tuomet Naudvario domenas toliau priklausė valstybei, jį nuomojo kariuomenės ministerija kaip žirgų veislyną. Naudvaris (su Paskalvių palivarku) tada valdė 1348 ha žemės (646 ha arimų, 583 ha pievų, 49 ha ganyklų). Laikyti 637 arkliai, 161 galvijas (iš jų 122 melžiamos karvės), 209 avys.

Visi šie duomenys rodo, kad dvarų egzistencija Ragainės aplinkoje buvusi labai permaininga. Antai XIX a. pradžioje žlugęs Sendvaris vis dėlto išlaikė riteriškojo dvaro statusą. Jį ėmusi valdyti Makų dinastija per kelias kartas atgaivino senąjį dvarą, palaipsniui plėtė jo valdas, atkūrė (teisingiau visai naujai sukūrė) dvaro sodybą.

Staigiai ir įvairiai kisdavę dvarų valdų plotai rodo, kad tuomet Prūsijoje veikė reali žemės rinka. Veikiausiai atsiradus ūkinių sunkumų, būdavo atsikratoma mažiau pelningų padalinių; pagerėjus finansinei būklei, valdas gal vėl siekta plėsti. Dar būta nevienodų apskaitos kriterijų – kartais fiksuota gal tik pagrindinė dvaro valda, kartais dar būdavo priduriamos ir papildomos teritorijos.

Būdingas Naudvario likimas. Ten pradėtu žirgininkystės verslu susidomėjo valstybė (tinkami žirgai buvo reikalingi Prūsijos kavalerijai), tą ūkį galop perėmė karinė ministerija. Naudvaryje auginti keli šimtai karinei tarnybai tinkamų žirgų anuomet buvo strategiškai svarbus išteklius valstybės kariuomenei. Pažymėtina, kad tie žirgai būdavo ganomi užliejamose Nemuno pievose, buvo šeriami geros kokybės šienu iš panemunių.

XX a. pradžioje Sendvaryje, be kitko, užsiimta ir sodininkyste – veikiausiai geros kokybės vaisiai duodavo pakankamą pelną (jie gal būdavo vežami parduoti į Tilžę ar dar toliau – į Karaliaučių).

Kaip praeityje atrodė tos priemiestinių dvarų sodybos?

XVIII a. pabaigoje didelė Sendvario sodyba stovėjo Ragainės šiaurvakariniame pakraštyje tarp Malūno tvenkinio ir kelio į Tilžę. Erdvų sodybos kiemą supo stambūs ūkiniai pastatai. Tuomet sodyboje buvo įsikūrusi valsčiaus būstinė.

Tais laikais Naudvario sodyba buvo atokiau nuo miesto. Ji stovėjo tarp vieškelio į Tilžę ir Nemuno slėnio šlaito. Netoli nuo palivarko sodybos vieškelis kilo į aukštesnę kalvą, kurios viršūnėje stovėjo trys vėjo malūnai ir karčema.

XIX a. viduryje sudegusios Sendvario sodybos vietoje tebuvo tuščias plotas su nedideliais pastatais (gal mėginta naudoti senųjų pastatų liekanas). Tuomet į vakarus nuo Ragainės, piečiau kelio į Tilžę, jau stovėjo naujoji to dvaro sodyba – erdvus kiemas, apsuptas didelių ūkinių trobesių. Taip iš besiplečiančio miesto pasitraukta į laukų erdves, kur buvo daugiau vietos didžiosioms statyboms. Sendvariui tada dar priklausė nedidelė palivarko sodybėlė Nemuno pakrantėje – ten užsiimta vešliųjų pievų šienavimu ir gyvulių ganymu.

Tuometiniai dokumentai patvirtina, kad po XIX a. pradžios gaisro tikrosios (senosios) Sendvario sodybos nebeliko – jau visai kitoje vietoje susikūrė „naujadvaris“ – nauja sodyba su naujais trobesiais.

XIX a. viduryje stovėjo dvi Naudvario sodybos: jau minėtoji ties Nemuno slėnio šlaitais ir Paskalvių piliakalniais, naujesnė (Mažasis Naudvaris) piečiau vieškelio į Tilžę ir ryčiau Trijų malūnų kalvos. Pastarojoje nemažą stačiakampį kiemą supo keli dideli ūkiniai trobesiai, šiaurinėje sodyboje tada stovėjo nemažai įvairių pastatų.

XX a. pradžioje buvusi Sendvario sodybos senovinė vieta jau buvo beveik pamiršta. Buvusioje sodybvietėje stovėjo kelios mažesnės pakelės sodybėlės.

Tuometinė Sendvario sodyba stovėjo už 2 km į šiaurės vakarus nuo Ragainės pilies, šalia plento į Tilžę, jo pietiniame pakraštyje. Tada ten jau nebebuvo XIX a. viduryje stovėjusių didžiųjų ūkinių trobesių, didžiulio kiemo. Pertvarkytoji sodyba susiglaudė į kompaktiškesnį keliolikos ne itin didelių pastatų junginį. Kartu ten buvo atsiradę dailesnės išvaizdos įvairios paskirties statinių. Per kelis dešimtmečius skirtingi projektuotojai, įvairios meistrų bendrijos dvarvietėje pastatė įdomių trobesių. Nemažus dvaro rūmus puošė virš jų iškilęs dailus bokštas, rūmų prieangiai ir pakraigės buvo padailinti kraštui įprastais mediniais drožiniais. Didysis keliaaukštis dvaro svirnas – sandėlis buvo sumūrytas iš raudonų plytų. Nedidelė raudonplytė dvaro kalvė savo neogotikinėmis puošmenomis beveik prilygo žinomų bažnyčių pastatams. Sodyboje būta ir kitokių: medinių, akmens mūro, fachverkinių trobesių. Tvoros skyrė atskiras dvarvietės dalis, į jas vedė dailūs vartai su raudonplyčiais stulpais.

Tuometiniai sodybos pokyčiai atspindėjo ir Sendvario likimo vingius: kažkada svarbi žemės valda vėliau buvo padalyta į smulkius ir mažiau reikšmingus plotus; iš naujo kuriant dvaro sodybą, bandyti įvairūs verslai, statyti skirtingoms reikšmėms skirti pastatai. Sėkminga Makų dinastijos veikla leido užsidirbti nemažai lėšų, sukaupti išteklių puošniųjų dvaro rūmų statybai. Taip susiklostė ne itin didelė, bet įdomi priemiesčio dvarvietė.

XX a. pradžioje Ragainės Naudvaris buvo tapęs reikšmingu ūkiu su išplėtota dvarviete. Prie Nemuno slėnio šlaitų stovėjo labai didelė dvaro sodyba su erdviu stačiakampiu kiemu, kurį supo stambūs ūkiniai trobesiai. Per kelis dešimtmečius ten buvo pastatyta net keliolika įvairaus dydžio pastatų, valdytojo būstas šiauriniame kiemo pakraštyje (už jo iki slėnio šlaito driekėsi didelis sodo ir daržų plotas). Vakarų pusėje buvo sukurta dvaro darbininkų gyvenvietė – keliabučių gyvenamųjų namų ir nedidelių ūkinių statinių kvartalai. Netoliese buvo ir nemažos Naudvario kapinės. Piečiau dvarvietės buvo įrengtas savotiškas hipodromas – žiedinė trasa žirgams prajodinėti.

Tiesus kelias iš Naudvario pietų link vedė į Tilžės – Ragainės plentą ir į Mažojo Naudvario sodybą, buvusią už plento, tarp šio kelio ir geležinkelio Tilžė–Pilkalnis.

Kvadratinį kiemą Mažajame Naudvaryje supo 4 dideli ūkiniai trobesiai, rytiniame kiemo šone stovėjo gyvenamasis pastatas ir pagalbiniai statiniai, ten buvo ir nedidelis sodas su daržais. Šiauriau dvarvietės buvo įrengta žiedinė žirgų prajodinėjimo trasa.

Pažymėtina, kad Sendvaris ir Naudvaris iki XX a. vidurio buvo efektyviai valdytais ūkiais, kur siekta intensyviai išnaudoti turimą žemę ir kitus išteklius. Dvarų sodybas supo tvarkingi ariamų laukų plotai, į šienaujamas pievas Nemuno slėnyje vedė tiesūs keliukai. Drėgni plotai slėnyje sausinti, ten kasti ir ilgesni vandens nuvedimo kanalai.

Antrasis pasaulinis karas tų dvarviečių nesunaikino. Joms pasisekė ir sovietinės okupacijos metais – tuomet atsirado tų patogių sodybų naudotojai, išlaikę dalį senųjų trobesių. Kaip ir kitur, panaikinti senieji vietovardžiai: Sendvaris pavadintas Mičiurinskij, Naudvaris – Kotelnikovo, o Mažasis Naudvaris – Akulovo.

Sovietmečiu Sendvario ir Mažojo Naudvario liekanas apsupo naujesnės sodybėlės ir įvairios paskirties trobesiai. Uždara zona tapo Naudvario liekanos – ten įkurdintas didelis karinis miestelis, pastatyta daug angarų karinei technikai ir kitokių įrenginių. Šis šalia sienos su Lietuvos Respublika plečiamas karinis objektas simbolizuoja šiandieninę vis labiau militarizuojamo Karaliaučiaus krašto paskirtį: čia repetuojami karo su Vakarais ir Baltijos valstybės planai, planuojami atominiai smūgiai Varšuvai ir kitiems Europos miestams, būsimasis Lietuvos ir kitų (šiandien dar nepriklausomų) valstybių užėmimas, išplečiant naujosios Rusijos imperijos valdas.

 Dr. Martynas PURVINAS

LITERATŪRA

Puslapiai: 1 2

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →