Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

RAGAINĖ. V. XX a. – Nuo KLESTĖJIMO IKI ŽLUGIMO

Pagal   /  2015 gegužės 30  /  Komentarų nėra

Prasidėjus Mažosios Lietuvos miesto paskutiniajam amžiui, Ragainė toliau vystėsi. 1901 m. ten įsteigta žemės ūkio mokykla vaikinams ir merginoms, 1902 m. pradėjo veikti vandentiekio įmonė, nedideliame mieste tiesti vandentiekio tinklai.

1905 m. Ragainės miestui priklausė dar 7 gyvenamosios vietos: Bernhardshofas, Fabiansruhas, gluosneliai, Hagelsbergas, Lerchenbergas ir mokyklos sodyba. Ten iš viso buvo 281 sodyba ir 12 apgyventų prieglobsčių (laivų ir kt.) su 963 šeiminiais butais ir 134 būstais vienišiams. Iš viso miesto valdose tada gyveno 4908 žmonės (iš jų 2572 vyrai). Įvairiose pareigose tarnavo keturi kariškiai.

Iš 475 9 vietos evangelikų liuteronų 4519 tuomet kalbėjo vokiškai, 187 lietuviškai, 9 lenkiškai, 4 kita kalba, 40 – vokiškai ir dar viena kalba. Iš 56 vietos katalikų (priklausiusių Tilžės katalikų parapijai) 32 kalbėjo vokiškai, 11 lietuviškai, 10 lenkiškai, vienas kita kalba, du buvo dvikalbiai (greta vokiečių kalbos dar vartojo ir kitą kalbą). Ragainėje dar gyveno 85 kitų krikščioniškų konfesijų išpažinėjai ir 8 žydai.

Miestas tada valdė 2247 ha žemės, vertintos gerai. Tuomet nemažai Ragainės apskričiai priklausė 366 gyvenamosios vietos (kaimai ir dvarai) abipus Nemuno.

Svarbiu įvykiu tapo 1909 m. suplanuota Ragainės celiuliozės fabriko statyba. XX a. pradžioje sumanyta racionaliau panaudoti iš Nemuno baseino girių upe pro Ragainę plukdomą medienos srautą, paupyje perdirbant tą žaliavą ir taip sukuriant pridedamąją vertę, gaunant nemažą pelną. Galėtume laikyti tai simboliniu ženklu – M. Mažvydo ir lietuviškų spaustuvių mieste sumanyta gaminti žaliavą popieriui gaminti (tiesa, celiuliozė naudota ir karinėje pramonėje).

1910 m. Nemuno pakrantėje – į šiaurvakarius nuo senosios pilies, pradėtos didžiosios statybos. Tą plotą nuo kasmetinių potvynių gynė naujasis apsauginis pylimas. Produkcijos išvežimui buvo pastatyta siaurojo geležinkelio linija. Kuriant didelę įmonę kartu sumanyta ten gaminti popierių ir baltą kartoną. 1912 m. ten jau dirbo 250 darbininkų, ten pagaminta bandomoji produkcija. Žaliava (popiermalkės) būdavo atplukdoma Nemunu tiesiog į didįjį fabriką, taip sutaupant transportavimo išlaidas.

Kiek užbėgant į priekį, galima priminti, kad įsibėgėjančią gamybą nutraukė 1914 m. įsiveržusi Rusijos kariuomenė. Ją išstūmus, gamyba atnaujinta 1915 m., ten įdarbinus apylinkių moteris (daugelis vyrų buvo mobilizuoti į Vokietijos kariuomenę). Po visokių krizių įmonė plėsta, 1922 m. ten jau dirbo 900 darbininkų, o 1926 m. – 1000. Pastatytas 75 m aukščio dūmtraukis buvo matomas iš toli kaip naujosios epochos ženklas. Per metus fabrike gaminta 40000 tonų celiuliozės. Tai buvo viena iš didžiausių gamyklų panemuniuose. 1932 m. siaurojo geležinkelio linija perdirbta į plačiąją, kad dideli produkcijos kiekiai galėtų būti tiesiogiai išvežami į tolimesnius kraštus.

1911 m. Ragainės apskričiai priklausė 1229 km2 teritorija su 54 985 gyventojais. Apskrities centre tada gyveno 6734 žmonės. Ten veikė svarbios įstaigos: landroto (apskrities valdytojo) būstinė, apskrities valdyba, statybų ir kadastro valdybos, valsčiaus teismas (aukštesniojo lygio teismas tada veikė gretimoje Tilžėje), apskrities taupomoji kasa ir ligoninė, skerdykla, miesto maudykla, karališkoji mokytojų seminarija su preparandumu (parengiamuoju skyriumi), miesto mokykla su gimnazijos klasėmis, aukštesnioji mergaičių mokykla, seminarijos mokykla (ten būsimieji mokytojai atlikdavo pedagoginę praktiką), žiemomis veikdavusi žemės ūkio mokykla, kur studijuodavo jaunuoliai iš apylinkių kaimų, besirengdami perimti senstančių tėvų ūkius. Be celiuliozės fabriko dar minėta geležies liejykla su mašinų fabriku, lentpjūvės, malūnai, plytinės. Viename fabrikėlyje gamintos dailios dėžutės cigarams sudėti – anuometinio pasiturimo gyvenimo būdingas ženklas. Ragainėje veikė žinomi gyvulių, arklių ir daiktų turgūs. Kaip vakarietiško gyvenimo atributas gyvavo namų statybos bendrijos, besirūpinusios miesto plėtra, naujų gyvenamų kvartalų statyba. Ragainėje buvo visi civilizuoto gyvenimo atributai: traukinių stotis, garlaivių prieplauka, pašto, telefono ir telegrafo įstaigos.

Domšui (gal Domšaičiui) priklausė viešbutis „Deutsches Haus“ (Vokiečių namai). Kitas viešbutis viliojo dažnus atvykėlius iš Rusijos valdų savo vardu „Rusų namai“. Tuomet nedideliame mieste veikė keturi viešbučiai ir net 14 užeigos namų su restoranais. Šie priklausė G. Adomaičio įpėdiniams, R. Šlekiui, J. Stepaičiui ir kitiems.

Darbo turėdavo vietos teisininkai: keturi advokatai ir notarai, teismo raštinės darbuotojai.

Sveikatos apsauga rūpinosi trys medikai (visi turėjo daktaro laipsnius), du veterinarai ir vaistininkas. Buvo oficialios apskrities vyriausiojo gydytojo ir veterinarijos pareigybės.

Veikė trys bankinės įstaigos (tarp jų ir vietinė kredito unija). Pasibaigus lietuviškosios spaudos bumui, dar veikė M. Kreidės spaustuvė. Deja, nemažam būriui ragainiškių Rusijos caro malonė (lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas) buvo nuostolinga – tuomet žlugo kelis dešimtmečius klestėję verslai, darbo neteko daug specialistų ir pagalbinių darbuotojų (nuo popieriaus tiekėjų iki knygnešių talkininkų). Vis tik miestas liko raštingas – ten veikė net trys knygynai (vieną jų laikė Butkeraitis), darbavosi knygnešys. Ragainėje tada buvo leidžiami du laikraščiai, veikė trys raštinės prekių krautuvės.

Klestėjo ir kiti verslai: spirito ir likerių fabrikėlis, minėta cigarų dėžučių ir dėklų įmonė (šioje dirbo net 200 žmonių, tiesa užsiimant ir faneros gamyba).

Buvo išplėtotas statybų verslas – darbavosi keli darbų rangovai (tarp jų G. Tumešaitis), kelios statybinių medžiagų krautuvės, įvairūs specialistai: dažytojai, apmušėjai, mūrininkai, stikliai, šaltkalviai (vieno iš jų pavardė buvo Agurkas), staliai, dailidė. Veikė atskiros įmonės, užsiėmusios geležinkelio įrenginių statyba, šulinių ir kitko kasimu. Tomušaitis gamino šepečius, o trys meistrai krosneles.

Apylinkių ūkininkų tiektą produkciją dorojo pieno miltelių fabrikas, šeši kepėjai (tarp jų Brožaitis, Endregaitis ir Štrekys), sviesto tiekimo įmonė, 11 mėsininkų (tarp jų Bartušaitis, Galinaitis), odininkas Kumutaitis, sūrinė, pieninė, trys garu varomi malūnai, du dešrininkai. Dvi įmonėlės pilstė vietinį mineralinį vandenį. Užsiimta ir gamtiniais dalykais. Veikė du medelynai, gėlininkystės ir daržininkystės ūkiai. Dvi įstaigos prekiavo sėklomis, trąšomis, grūdais. Pardavinėti medžioklės reikmenys.

Gausios krautuvės pardavinėdavo visokias prekes: alkoholinius gėrimus, baltinius ir vilnos gaminius, delikatesus, dažus ir buities reikmenis, galanteriją, stiklo ir porceliano dirbinius, kepures, anglis, konditeriją, odinius dirbinius, audinius ir madingus drabužius, baldus ir karstus, kailius. D. Tenikaitis, G. Kankelaitis ir daug kitų prekiavo įvairiais dalykais.

Veikė kelionių ir krovinių ekspedijavimo įmonė, Tomozaitis užsiimdavo prekių gabenimu.

Aplinkinius dvarus tada valdė V. Balceraitis, A. Sokaitis (ar Zokaitis), H. Makas. Nemažai įmonių priklausė išeiviams iš Olandijos van Zetenams, prekyba užsiėmė Samuelis Jafė ir Leo Salomonas, lietuvininkai Adomaičiai ir kiti.

Veikė dvi lentpjūvės, kurių įrenginius varė garo jėgainės. Trys įmonės pardavinėjo medieną ir jos gaminius. Minėtas Briuningo ir sūnų medienos dirbinių fabrikas.

Darbbavosi du balniai (Klaudžius ir Brombachas), trys kalviai (Kupraitis, Dekominas ir Freyhofas), 8 siuvėjai (G. Stepaitis ir kiti), 7 batsiuviai (J. Burblys, K. Damalakas, K. Dumšaitis, E. Macaitis, J. Spurgaitis ir kt.), du virvininkai, trys puodžiai. Ragainėje veikė penkios kirpyklos, kurioms netrūkdavo klientų.

Tuometinės žinios rodo, kad tarp miestiečių buvo nemažai lietuvininkų ir jų palikuonių. Tie senųjų kaimiečių įpėdiniai sugebėdavo išmokti įvairių amatų, tapti prekybininkais ir didelių verslų valdytojais. Tarp lietuvininkų būta ir dvarininkų, aukštesnes pareigas Prūsijos valstybėje užėmusių žmonių.

Tokie objektyvūs duomenys paneigia sovietinio režimo ir jo rėmėjų dešimtmečiais platintą ir dabar tebeskelbiamą antivakarietišką propagandą – esą lietuviai galėję pasireikšti tik Rusijos valdose, o Prūsijoje jie buvę amžini beteisiai baudžiauninkai ir juodadarbiai.

Augusi ir naujas pramonės įmones kūrusi Ragainė kartu liko ir didele žemvalde – prieš Pirmąjį pasaulinį karą miestui priklausė 2312 ha žemės, už kuria mokėta po 28947 markes metinio žemės našumo mokesčio. Ta didelė teritorija nebuvo palikta vien pasivaikščiojimams ar užleista beverčiais krūmynais – didelius plotus užėmė dirbami laukai, šienaujamos pievos ar ganyklos. Tai nebuvo kokia kolektyvinė miestiečių nuosavybė – didelius sklypus valdė tuometiniai dvarai, priemiesčiuose gyvenę stambesnieji ūkininkai. Tačiau bent daržų rėželius stengėsi turėti ir dalis darbininkų bei amatininkų šeimų, priemiesčių gyventojai laikydavo po kokį gyvulėlį ar bent naminių paukščių. Taip apsirūpinta savu maistu, prisidurta pajamų. Būta ir ilgamečių tradicijų – išeiviai iš kaimų ir jų palikuonys nepajėgdavo atsikratyti senųjų įpročių ir ryšio su žeme.

1913 m. pabaigoje Ragainės valdose gyvulius laikė 498 namų ūkiai (šeimos) – nemaža dalis tuometinių gyventojų. Iš viso laikyti 295 arkliai (iš jų 254 vyresni – tinkami darbams), 540 galvijų (iš jų 366 melžiamos karvės), 16 avių, 21 ožka ir 1255 kiaulės. Iš viso auginti net 2987 naminiai paukščiai: 178 žąsys, 190 ančių, 2579 vištos su gaidžiais, 40 kalakutų. Tie paukščiai ir gyvuliai skaičiuoti gruodžio mėnesį – jau pardavus prieauglį, paskerdus mėsai augintas kiaules ir kitką, tad vasaromis Ragainės apylinkėse būta dar didesnių gyvulių bandų ir paukščių būrių.

Tuomet būta savų bitininkų, laikiusių 113 avilių (iš jų 75 buvę naujoviški). Nuo seno girti Ragainės sodai tebegyvavo ir tais laikais – iš viso auginti net 7106 vaismedžiai: 3689 obelys, 1019 kriaušių, 955 slyvos, 1424 vyšnios, 8 abrikosai, 6 persikai, 5 riešutmedžiai. Augintų kriaušių ir slyvų gausa Ragainė tuomet lenkė daugelį krašto gyvenviečių. Primintini ir vietiniai medelynai, kur daugintos tinkamesnės vaismedžių rūšys, dekoratyviniai želdiniai.

Ligtolinis taikus gyvenimas baigėsi 1914 m. rugpjūčio 20 d. – praėjus 157 metams nuo Ragainės sunaikinimo ir šimtmečiui nuo napoleonmečio miestą vėl užplūdo Rusijos kariuomenė. Vokietijos daliniai su pranašesnėmis agresoriaus pajėgomis čia susirėmė rugsėjo 12 d., dar bandyta kovoti ir lapkričio mėn.000009

Daliai miestiečių teko bėgti į saugesnes vietas. Įsibrovę rusai 3117 apskrities gyventojų išvežė į Rusijos gilumą, kai kas tada nukeliavo iki pat Sibiro. Dideli nuostoliai buvo padaryti ūkiui, sunaikinta daug pastatų, plėštas gyventojų turtas. 1914 – 1915 m. žiemą už Nemuno (Šereiklaukio miške) dislokuota Rusijos artilerija apšaudydavo Ragainę, ten sugriovė nemažai statinių. Anuomet stiprėjusi Rusijos imperija planavo toli į Vakarus išplėsti „rusiškojo pasaulio“ ribas ir valdas, pietuose užimti Turkijos Stambulą ir sąsiaurius į Viduržemio jūrą. Didžiajam puolimui į Vakarus įstrigus, tenkintasi kelis mėnesius užtrukusia Mažosios Lietuvos okupacija, krašto niokojimu ir plėšimu.

Iki 1915 m. pavasario krašto okupacija baigėsi – Rusijos kariuomenė buvo išstumta, Vokietijos kariuomenė ją vijo iki dabartinės Gudijos ir Rytų Lietuvos. 1916 m. Ragainėje tebuvo likę 5882 gyventojai.

Po 1918 m. kraštą ir senąjį miestą slėgė karo netektys (frontuose žuvo ir daug lietuvininkų palikuonių), pokarinė krizė.

Ragainė susilaukė ir netikėto smūgio. Pagal Versalio taikos sutartį nuo Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos buvo atskirtas Klaipėdos kraštas ir jame atsidūrusi didelė Ragainės apskrities dalis, dešiniuoju Nemuno krantu nusidriekusi nuo Bitėnų ir Jūros upės iki Smalininkų. Tuomet Vokietijoje sumanyta apjungti dviejų gretimų apskričių (Ragainės ir Tilžės) likučius, jų buvusias valdas Nemuno kairiajame krante sujungiant į bendrą Tilžės – Ragainės apskritį. Deja, šioje pirmuoju smuiku griežė didžioji Tilžė, kurioje atsidūrė daug jungtinės apskrities įstaigų ir valdininkų pareigybių su neblogais atlyginimais. Taip baigėsi šimtmetį trukęs Ragainės, kaip savos apskrities vienvaldžio centro, „karaliavimas“ – netekta daug įtakos ir pajamų.

1922 m. Ragainėje įkurtas keramikos fabrikas, gaminęs koklius ir indus. Atstatinėti ir statyti gyvenamieji namai. 1925 m. jau veikė 2,5 km vandentiekio ir 11 km elektros tinklų.

Sutrikus medienos tiekimui iš Nemuno aukštupio, netekta dalies pajamų. Atkurtame celiuliozės fabrike naudota mediena. Sutvarkytame Ragainės uoste iš kuršlaivių ir baidokų 1928 m. buvo iškrauta 212000 m3 popiermalkių, 50000 tonų anglių, per 11000 tonų kitokių krovinių. Pirkėjams buvo išplukdyta 18000 tonų celiuliozės ir 4800 tonų pagaminto popieriaus. Pagal vietinių krovinių apyvartą šis uostas tuomet nusileido tik Karaliaučiui ir Tilžei.

Anuomet vandens transportas buvo pats pigiausias ir patogiausias. Kantrūs Nemuno laivininkai (apie juos rašyta Trapėnų ir kituose apibūdinimuose) su dešimtimis didesnių ir šimtais mažesnių medinių laivų žemupiu ir kanalais plaukdavo iš Ragainės į Karaliaučių ir dar toliau, į Vakarus plukdydami vietos produkciją, iš ten pargabendami įvairiausius krovinius. Pavyzdžiui, pagal Vakarų pavyzdį buvo įprasta šildytis atvežtinėmis kaloringomis akmens anglimis (taip paremiant ir Vokietijos kasyklų verslą), o ne malkomis – siekta kuo daugiau medienos eksportuoti ar ją sunaudoti naudingiems gaminiams.

Puslapiai: 1 2 3

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →