Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

RAGAINĖ. IV. XIX A. – ILGAS KELIAS Į SĖKMĘ

Pagal   /  2015 balandžio 25  /  Komentarų nėra

XIX a. perstatinėta, nuo 1944 m. niokota Ragainės evangelikų liuteronų bažnyčia. M. Purvino nuotrauka 1995 m.

XIX a. perstatinėta, nuo 1944 m. griauta senoji Ragainės pilis. M. Purvino nuotrauka 1995 m.

Kokia buvo Ragainė brėkštant XIX amžiui?

Po didžiųjų XVIII a. nelaimių miestas vėl augo, toli peržengdamas 1723 m. projekte numatytas ribas. Naujosios sodybos tolo nuo Nemuno, išsidėstydamos palei kelius į apylinkes. Tuomet svarbesnieji vieškeliai (panemunių kelias Tilžė – Ragainė – Eisuliai, keliai į Lenkviečius, Šiupinius) jau buvo apsodinti medžiais, juos stengtasi prižiūrėti. Reikšminga miesto dalis buvo piečiau pilies ir Ragainės branduolio nusidriekusi Prūsų gyvenvietė – senasis skalvių priemiestis. Būta savų įmonių – prie vieškelio į Tilžę ir Nemuno slėnio šlaito stovėjo žinomas vėjo malūnas, prie kelio į Lenkviečius – plytinė.

Šiaurvakarių pusėje prie miesto branduolio glaudėsi Sendvario sodyba su valsčiaus būstine. Paupyje atsirado Panemunio gyvenvietė su keliomis sodybomis, ryčiau pilies veikė perkėla per Nemuną. Ja persikėlus toliau keliauta į Tauragę, Jurbarką, Kauną pro didįjį Šereiklaukio dvarą. Prie to užnemunių kelio rikiavosi ragainiškių daržinės – ten laikytas slėnio užliejamose pievose paruoštas šienas.

Kasdienišką gyvenimą panemuniuose netruko nutraukti didieji istoriniai įvykiai: Prūsija įsivėlė į karus su Napoleono Prancūzija, pergales iškovojusi prancūzų kariuomenė atžygiavo iki Nemuno. Kelis metus užtrukęs napoleonmetis atnešė ir Didžiosios revoliucijos aidų, imperijoje veikusį teisių kodeksą, paskatinusį esmines reformas Prūsijoje (tarp jų ir baudžiavos panaikinimą 1806 m.). Žlugus Didžiosios armijos žygiui į Rusiją, 1813 m. Prūsijoje kilo išsivadavimo judėjimas. Vis tik 1815 m. nutarimais ši šalis buvo nubausta – Užnemunė (neilgai gyvavę Naujieji Rytprūsiai) buvo atiduota Rusijos imperijai. Taip naujasis grėsmingasis kaimynas (dar 1795 m. užgrobęs Žemaitiją) priartėjo prie Ragainės ir rytuose.

Tuomet reformuotoje Prūsijoje imta pertvarkyti ir valstybės administracinį teritorinį padalinimą. Rytprūsiai buvo sudalinti į apygardas ir apskritis. Ragainei tuomet pasisekė – ji tapo naujosios apskrities centru, jos valdos nusidriekė abipus Nemuno, apimdamos Mažosios Lietuvos šiaurrytinį pakraštį nuo Tauragės iki Smalininkų. Ši apskritis gyvavo visą šimtmetį, tuomet panemunių gyventojai svarbesnius reikalus turėdavo tvarkyti apskrities centre – Ragainėje ar visos apygardos centre – Gumbinėje.

1815 m. Ragainė apibūdinta kaip miestas su vėjo malūnu, kuriam dar priklausė septynios gretimos gyvenamosios vietos: Bernardshofo, Hagelsbergo, Krakoniškių, Kumerau, Piepershofo ir Pilies dvarai, Prūsų kaimas. Visame tame junginyje buvo 124 ugniakurai (sodybos) su 1680 gyventojų. Įdomu, kad sodybų skaičiumi Ragainė vis nepasiekė dar 1721 m. numatytos 200 sodybų ribos, bet gyventojų skaičiumi prognozes pralenkė (dvaruose vyravo daugiabutės samdinių sodybos, kuriuose gyvendavo po daug gausių šeimų).

1815 m. didžiajai Ragainės parapijai priklausė 80 gyvenamųjų vietų abipus Nemuno su 848 sodybomis ir 7113 gyventojų.

1822 m. Ragainė apibūdinta kartu su gretimų Ragainės Prūsų šešiomis sodybomis ir aplinkiniais dvarais. Ten iš viso gyveno 1990 žmonių, veikė malūnai, aliejaus spaudykla, bravorai, dveji svečių namai, trys karčemos, dvi valgyklos ir 17 užeigų. Iš viso mieste ir aplinkoje užregistruoti 175 ugniakurai (sodybos). 1824 m. Ragainėje įkurdinta kariuomenės įgula. 1852 m. į miestą iš Gerskulių dvaro perkeltos apskrities valdybos įstaigos. 1828 m. Ragainės pilį ir joje veikusį kalėjimą suniokojo didelis gaisras, po jo kalėjimas buvo iškeltas į Įsrutį. 1839 m. kalėjimas vėl grąžintas į Ragainę, 1838 m. pilį suremontavus – naujai sumūrijus sienų viršų, uždengus stogus.

1830 m. Ragainėje gyveno 2615 žmonių. Tuomet apylinkėse užsiimta žemdirbyste. Mieste užsiimta prekyba (svarbiausiais objektais buvo grūdai, linų pluoštas ir mediena), alaus darymu ir kitais amatais. Mieste buvo viena liuteronų bažnyčia.

Apie laikų kaitą liudijo 1826-1827 m. miesto burmistro Andre sūnaus įsteigta Amalienbado gydykla. Ten klientai gydyti mineralinio vandens, purvo, žolelių ir kitokiomis voniomis. Reklamuotasi, kad procedūros ten esančios pigios, kad ten galima mėgautis ir baseinu su dirbtinėmis jūros bangomis. Tai liudija, kad vakarietiškosios poilsio industrijos aidai Ragainę pasiekė jau XIX a. pirmojoje pusėje, kad ten atsirasdavo tokias paslaugas užsisakydavusių pasiturinčių žmonių. Tuomet rašyta, kad miesto aplinka dailiai sutvarkyta, ten esama gražių parkų, pasivaikščiojimo takų. Mėgstama vieta buvusi aukštieji Nemuno krantai, nuo kurių atsiverdavo gražūs vaizdai į slėnį. Dar minėta klestėjusi sodininkystė. Ragainė jau buvo atsigavusi nuo Rusijos kariuomenės antpuolio 1857 m., tuomet sudeginti trobesiai ir sodybos buvo atstatyti, miestas buvo tapęs patrauklia gyvenamąja vieta, gerai žinoma keliautojams.

1830 m. Ragainėje veikė svarbios įstaigos: apskrities vadovo (landroto) būstinė, miesto teismas, justicijos įstaigos, apskrities superintendantūra. Anuometinis apskrities centro statusas teikė nedideliam miestui nemažai pajamų ir galimybių.

1850 m. greta Ragainės buvo įkurta žemės ūkio mokyklos sodyba. Ten dešimtmečius rengti specialistai ir apmokyti ūkininkai padėjo plėtoti svarbiausiąjį apylinkėse verslą, gauti daugiau produkcijos ir naudos iš molingųjų žemių. XIX a. viduryje perstatinėtas liuteronų bažnyčios pastatas.

Tuomet Ragainėje gyveno 2875 žmonės, ten veikė vaismedžių medelynas, linų verpykla, odų raugykla, alaus bravorai, garinės lentpjūvės, prekybos (mediena ir javais) įmonės. 1868 m. Nemuno pakrantėje iškastas uostas tapo reikšminga vietinio verslo dalimi.

Ragainė taip ir liko gana kuklia gyvenamąja vieta, neišsiskyrusia savo dydžiu ar vietiniais verslais. Antai, 1782 m. ten gyveno 1882 žmonės, o Klaipėdoje – 5559. Ir vėliau Ragainė negalėjo prisivyti uostamiesčio: 1801 m. Ragainėje gyveno 2014 žmonių (Klaipėdoje – 5357), 1816 m. – 2100 (6000), 1843 m. – 2791 (10026), 1852 m. – 3079 (11422), 1867 m. – 3638 (19003).

Pažymėtina, kad Rytprūsiuose tuomet vyravo nedideli ir net maži miestai. Pavyzdžiui, 1816 m. Pilkalnyje gyveno tik 1500 žmonių, Širvintoje – 1400, Stalupėnuose – 2500, Tepliuvoje – 1700 ir t. t. Visoje provincijoje išsiskyrė tik keli didmiesčiai (Karaliaučius, Tilžė ir kt.), o dauguma apskrities centrų ir kitų miestų tebuvo gana kuklios gyvenamosios vietos. Tačiau tie nedideli miestai (turėję savo institucijas ir kitką) savo miestietiškumu (mūriniais pastatais, įstaigų gausa ir kitkuo) labai skyrėsi nuo panašaus dydžio miestelių Didžiojoje Lietuvoje ar kitose Rytų Europos šalyse, kurie buvo labiau panašūs į didelius kaimus su gatvėse besiganiusiomis ožkomis, aplūžusiais mediniais trobesiais, negausiomis smuklėmis ir pan. XIX a. vis labiau ryškėjo skirtumai tarp Rusijos okupuotos Didžiosios Lietuvos ir pagal Vakarų Europos pavyzdžius besivysčiusios Mažosios Lietuvos, kur būta vakarietiškų miestų.

1871 m. Ragainėje gyveno 3687 žmonės (1757 vyrai ir 1930 moterų). Tik 1517 iš tų žmonių buvo gimę ten pat, o kiti buvo atsikėlę iš kitur. 14 ten gyvenusiųjų nebuvo Prūsijos piliečiai (veikiausiai tai buvo atvykėliai iš Rusijos valdų). Be daugumos evangelikų liuteronų mieste dar gyveno 19 katalikų, 24 kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai, 41 žydas. Pastarieji, matyt, vertėsi prekyba.

Tuomet užregistruota 814 vaikų (iki 10 metų amžiaus). Aptikta nemažai invalidų (neregių, kurčnebylių ir kt.). Gyventojų surašymo metu 60 asmenų buvo išvykę kitur (gal uždarbiauti). Tada 2120 suaugusių žmonių mokėjo skaityti ir rašyti, 21 nebuvo baigę mokslų, o 732 pripažinti beraščiais.

Tada Ragainės miestui buvo priskirta dar 14 gyvenamųjų vietų, kuriose iš viso stovėjo 212 sodybų su 701 šeiminiu butu ir 76 būstais vienišiams. Pačioje Ragainėje tada stovėjo 155 sodybos su 2775 gyventojais, Sendvaryje – 10 su 203, Panemunėje – 11 su 151, Fabianshofe – 1 su 10, Gluosneliuose – 1 su 5, Hagelsberge – 4 su 46, Ragainės Prūsuose – 16 su 280, Bernhardshofo dvare – 4 su 92, Heilsbergo palivarke – 1 su 21, Krakoniškių palivarke – 2 su 28, Kumerau sodyboje – 1 su 16, mokymo įstaigos ūkyje – 2 su 25, Šlegelbergershofchene – 1 su 14, Šnelershofhene – 1 su 14, Šinkio malūne – 1 su 7.

XIX a. viduryje Ragainės centre tebetyvuliavo didysis Malūno tvenkinys. Tiesūs plentai vedė į Tilžę, Pilkalnį ir Įsrutį (per Tuseinius ir Eisulius). Ryškesniu priemiesčiu tebebuvo Ragainės Prūsai (buvusi skalvių gyvenvietė), nusidriekusi pietų link palei plentą į Žilius. Dar nesutramdyta Nemuno srovė ties Ragaine buvo suplovusi didelę salą, per kurią pasuko tuometinės perkėlos į kitą upės krantą.

Tuomet Ragainė valdė nemažus žemės plotus abipus Nemuno, bet visos gausios gyvenamosios vietos buvo išsimėčiusios aukštesniame ir saugesniame kairiajame krante. Centrinė miesto dalis ties Malūno tvenkiniu buvo oficialiai vadinama Senamiesčiu, o kai kurios Ragainei priskirtos sodybos nuo centro buvo nutolusios per kelis kilometrus. Ragainę iš pietų pusės supo dirbamų laukų (tvarkingai suraižytų lauko keliukų ir sausinimo griovių tinklu) plotai, Nemuno slėnyje (ypač dešiniajame krante) vyravo šienaujamos pievos.

XIX a. antrojoje pusėje užsiimta didžiosios upės sutramdymu. Pakrantėse buvo įrengta tūkstančiai bunų – į upės vagą įbridusių skersinių pylimų, sukrautų iš akmenų, žabų ryšulių ir žvyro. Tos atitvaros nustūmė Nemuno srovę toliau nuo krantų, sustabdė ilgaamžį pakrančių plovimą. Tie didieji darbai stabilizavo stačiuosius Nemuno šlaitus ties Ragaine, apsaugojo slėnio viršuje pastatytas sodybas ir trobesius nuo nuošliaužų ir Rambyno kalno likimo (ta legendinė kalva tais laikais nebeatlaikė Nemuno srovės ir nugarmėjo žemyn į upę). Nuo užnešimo ar kitų nelaimių tada apsaugotas ir naujasis Ragainės uostas.

XIX a. antroje pusėje Rusijos imperija visai netyčia sustiprino ryšius tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Pastarojoje uždraudus spaudą lotyniškomis raidėmis, išsigelbėjimo ieškota nuo seno raštingame kaimyniniame krašte. Prasidėjo masinis lietuviškų leidinių spausdinimas, herojiškoji knygnešių epopėja. Būta ir apčiuopiamos naudos – spaustuvės Mažojoje Lietuvoje plėtėsi, tiems darbams samdyta daugiau pagalbininkų. Labai išaugęs lietuviškų leidinių Didžiajai Lietuvai spausdinimo mastas, didžiulių kiekių spausdinių gabenimas palietė ir Ragainę. 1864-1904 m. (lietuviškos spaudos draudimo Didžiojoje Lietuvoje laikais) ta veikla buvo tapusi gana reikšminga vietinio verslo dalimi.

1883 m. kovo – balandžio mėnesiais būtent Ragainėje buvo išspausdintas pirmasis garsiosios „Aušros“ numeris, pradėjęs tiesti ilgą kelią nepriklausomos Lietuvos link. Jį išleido ten veikusi J. Albano ir K. Kybelkos spaustuvė. Ragainėje ir gretimame Bitėnų kaime darbavosi ir žymusis spaustuvininkas Martynas Jankus, už savo ilgametę ir įvairiapusę veiklą pelnęs Mažosios Lietuvos patriarcho vardą. Su Ragaine sieta ir V. Kudirkos veikla, „Varpo“ leidykla. Atskiroje knygoje galima būtų vardinti su lietuviška veikla Ragainėje susijusius labai gausius dalykus.

Knygnešių veiklai labai padėjo Ragainės apylinkėse išplėtotas susisiekimo trasų tinklas. Nemunu plaukiodavo reisiniai keleiviniai krovininiai garlaiviai, kuriais lietuviškų spausdinių ryšuliai būdavo nuplukdomi iki Viešvilės ir Smalininkų.

1892 m. geležinkelio linija Ragainę sujungė su Tilže, o 1894 m. su Stalupėnais. Vėliau dar nutiestas siaurasis geležinkelis Ragainė – Kraupiškas. Tebeveikė svarbioji perkėla per Nemuną.

Mieste gausėjo pramonės įmonių, įdarbindavusių vis daugiau buvusių kaimiečių. 1883 m. įkurta geležies liejykla ir mašinų fabrikas galop samdydavo 300 darbininkų. Nuo 1887 m. veikė skerdykla. 1898 m. įkurtas dujų fabrikas, pagal to meto technologiją gaminęs degamąsias dujas, tiekęs jas pastatų ir gatvių apšvietimui tam nutiestais dujotiekio vamzdžiais. Ragainėje toliau veikė malūnas, dvi lentpjūvės, kuriose buvo perdirbama upe iš Nemuno baseino sieliais atplukdyta mediena.

1885 m. Ragainėje ir jai priskirtose aplinkinėse gyvenamosiose vietose iš viso gyveno 3747 žmonės (1818 vyrų ir 1929 moterys). Be 3665 evangelikų liuteronų ten užregistruoti 43 katalikai, 27 kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai ir 12 žydų. Visose Ragainės gyvenvietėse tada buvo 225 sodybos su 803 gyvenamaisiais butais.

1885 m. Ragainei priklausė 1765 ha žemės (iš jų 744 ha arimų, 303 ha pievų ir 104 ha medynų – daugiausiai medžiais apaugusių Nemuno šlaitų). Turėti arimai vertinti kaip produktyvus, pievos – kaip labai geros.

Ragainės, kaip kultūrinio centro, reikšmę pabrėžė ten 1882 m. įkurta mokytojų seminarija, kuri iki 1902 m. rengė mokytojus krašto lietuviškoms mokykloms. Be kitų dalykų ten studijuota ir lietuvių kalba. Toje įstaigoje studijavo nemažai žinomų Mažosios Lietuvos veikėjų (pavyzdžiui, 1885-1888 m. ten mokėsi Vydūnas). 1893 m. seminarijai buvo pastatytas didelis ir puošnus raudonplytis pastatas, kurio statybą finansavo valstybė. Ten kasmet pradėdavo mokytis po 30 krašto jaunuolių. XIX a. antrosios pusės Ragainę galėtume vadinti studentų ir moksleivių miestu – nedidelėje gyvenvietėje gyveno būsimi pedagogai, būsimieji žemės ūkio specialistai ir kiti.

1871 m. Vokietijos imperijoje pradėjus oficialiosios germanizacijos, tautinių mažumų asimiliacijos – suvokietinimo politiką, Ragainė ilgiau išliko lietuviškosios kultūros salele. Ten vis dar laikytos lietuviškos pamaldos, iki XX a. pradžios rengti mokytojai lietuviškoms mokykloms, vietos spaustuvėje rengti gausūs lietuviški leidiniai.

Atskirai būtų galima rašyti apie Ragainėje apsilankiusius Didžiosios Lietuvos veikėjus, apie ten apsistodavusius bėglius iš carinės Rusijos. Buvusi senovės skalvių gyvenvietė naujaisiais amžiais tapo reikšmingu lietuviškosios kultūros židiniu.

XIX a. Ragainė buvo ne vien apskrities, bet ir mažesnio administracinio vieneto – valsčiaus, centras, evangelikų liuteronų parapijos centras, todėl tame nedideliame mieste gyveno nemažai pareigūnų, valdininkų, dvasininkų, mokytojų ir kitų. Taip susiklostė nemažas pasiturinčių ir vidutiniškai gyvenusiųjų, gana išsilavinusių žmonių sluoksnis.

1895 m. Ragainėje su jos gausiais priemiesčiais gyveno 4591 žmogus (2314 vyrai ir 2277 moterys). Tuometinė vyrų gausa liudija, kad ten augo pramonė, kad mieste ir jo apylinkėse gausėjo vyriškų darbų lentpjūvėse ir fabrikuose.

Be daugumos evangelikų liuteronų Ragainėje tada gyveno 36 katalikai, 68 kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai ir 10 žydų. Katalikai tais laikais priklausė Tilžės katalikų parapijai. Ragainės valdose tada buvo 269 sodybos ir dar 9 gyvenamieji būstai su 873 šeiminiais butais, 130 butų vienišoms moterims, 27 butais vienišiems vyrams. Dar aptikti devyni kitokie gyvenami prieglobsčiai (keturi gyvenami laivai, kalėjimas ir auklėjimo prieglauda).

Gerokai išsiplėtusios Ragainės valdos XIX a. pabaigoje jau siekė 2271 ha plotą. Iš didesnės teritorijos gauta ir daugiau pajamų, papildydavusių ir miesto biudžetą.

Galima teigti, kad XIX amžius Ragainei buvo sėkmingas – po Rusijos agresijos atsigavęs miestas gerokai išaugo, ten atsirado svarbios administracinės įstaigos ir pramonės įmonės. Vietinės spaustuvės, knygnešystės laikai, lietuvybei besidarbavę asmenys tuometinei Ragainei pelnė garbingą vietą Lietuvos kultūros istorijoje.

Puslapiai: 1 2

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →