Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

RAGAINĖ. III. GYVENIMAS IR NELAIMĖS XVIII A.

Pagal   /  2015 balandžio 25  /  Komentarų nėra

Ragainės pilies griuvėsiai. M. Purvino nuotrauka 1995 m. rugpjūčio mėn.

Ragainės pilies griuvėsiai. M. Purvino nuotrauka 1995 m. rugpjūčio mėn.

Įvairios nepalankios aplinkybės ilgai trikdė Ragainės plėtrą, tačiau ta vietovė turėjo ir neginčyjamų privalumų. Nuo seno per šią vietą ėjo panemunių kelias. Dar XIII a. pabaigoje pro Ragainę į Lietuvos žemes driekėsi kryžiuočių karo takai. Paliaubų metais pro Ragainę į LDK centrus keliaudavo pirkliai iš Vakarų. Visad svarbiu vandens keliu būdavo Nemunas. XV a. buvo susiklostęs svarbiausias sausumos traktas, iš Karaliaučiaus per Ragainę, Šereiklaukį ir Jurbarką vedęs į Kauną ir Vilnių. Kita jo atšaka nuo Ragainės ėjo Nemuno kairiuoju krantu link Sudargo ir Gelgaudiškio.

Pakelės gyvenvietės padėtis ilgai palaikė Ragainės gyvavimą – dalis vietos gyventojų uždarbiavo aptarnaudami prakeliaujančius, talkindami krovinių gabenimui ir kitkam. Ragainėje nuo seno veikė perkėla, ten sustodavo praplaukiančių laivų. Žinomi vietos kalviai (tuometinis „autoservisas“) kaustydavo keliautojų arklius, remontuodavo vežimus ir kitką.

1723 m. Ragainės miesto planas – plėtros projektas. Iš H. – G. Tautorat. Eksplikaciją papildė M. Purvinas. 1 – pilis, 2 – pilies daržai, 3- sargybinė, 4 – valsčiaus kalvė, 5 – vandens malūnas, 6 – malūno tvenkinys, 7 – Zeneken tvenkinys, 8 – daržai, 9 – bažnyčia, 10 – projektuotoji Karaliaus gatvė, 11 – projektuotoji Magistro gatvė, 12 – Bažnyčios gatvė, 13 – gyvulių girdykla, 14 – Ilgasis skersgatvis (kelias į Eisulius ir Sudargą), 15 – projektuotieji naujamiesčio kvartalai, 16 – karališkojo palivarko sodyba, 17 – projektuotieji bastioniniai įtvirtinimai aplink naujamiestį, 18 – Parovė (iškastasis malūno vandens nuvedamasis griovys iš tvenkinio į Nemuną), 19 – kelias į Tilžę, 20 – Nemuno upės slėnis, 21 – spėjamos klebonijos ir mokyklos sodybos, 22 – Ragainės senamiestis (gyvenvietė senesnioji dalis).

1723 m. Ragainės miesto planas – plėtros projektas. Iš H. – G. Tautorat. Eksplikaciją papildė M. Purvinas. 1 – pilis, 2 – pilies daržai, 3- sargybinė, 4 – valsčiaus kalvė, 5 – vandens malūnas, 6 – malūno tvenkinys, 7 – Zeneken tvenkinys, 8 – daržai, 9 – bažnyčia, 10 – projektuotoji Karaliaus gatvė, 11 – projektuotoji Magistro gatvė, 12 – Bažnyčios gatvė, 13 – gyvulių girdykla, 14 – Ilgasis skersgatvis (kelias į Eisulius ir Sudargą), 15 – projektuotieji naujamiesčio kvartalai, 16 – karališkojo palivarko sodyba, 17 – projektuotieji bastioniniai įtvirtinimai aplink naujamiestį, 18 – Parovė (iškastasis malūno vandens nuvedamasis griovys iš tvenkinio į Nemuną), 19 – kelias į Tilžę, 20 – Nemuno upės slėnis, 21 – spėjamos klebonijos ir mokyklos sodybos, 22 – Ragainės senamiestis (gyvenvietė senesnioji dalis).

1699 m. pradėjo funkcionuoti oficialioji raitelių (vėliau vežimų) pašto linija Karaliaučius – Įsrutis – Ragainė, kuria būdavo gabenami įvairūs siuntiniai.

Tą kuklią egzistenciją rimčiau sutrikdė nelaimingojo XVII a. aidai – vis neatsigaunančius apylinkių gyventojus naujo amžiaus pradžioje kankino nederliai, juos palydėjo ir didžioji maro epidemija, nusinešusi daugybę gyvybių panemuniuose ir kitur. Tada išmirė daug lietuvininkų ir senųjų skalvių palikuonių, sunyko ištisos giminės. Tai buvo didžiulis smūgis Mažosios Lietuvos lietuvybei, ilgam (kai kur ir negrįžtamai) susilpninęs baltiškąjį paveldą.

1703 m. karalyste pasiskelbusioje Prūsijoje didžioji krašto nelaimė buvo pastebėta. Tuomet šalies valdžia sumanė ne vien padėti nukentėjusiems, bet tuo pačiu iš esmės pertvarkyti nuošalų valstybės pakraštį, jį germanizuojant ir civilizuojant. Per vadinamąją didžiąją vokiškąją kolonizaciją į lietuvininkų kraštą buvo atkelta daug kolonistų iš Vakarų, nuo tada ryškiau pasikeitė etninis ir etnokultūrinis panemunių pobūdis.

Vykdant vadinamojo Atkūrimo politiką, 1721 m. buvo sudaryta autoritetinga komisija. Ji ėmėsi pertvarkyti daugelį tradicinio gyvenimo pusių. Be daugelio kitų klausimų, pavyzdžiui, svarstyta ir alaus daryklą (anuomet svarbių vietinės pramonės objektų) veikla, nustatytos aludarių darbo ir gyvenimo taisykles (antai, prie jų būstų leista skirti po 2 margus žemės daržams).

Ištyrus padėtį pačioje Ragainėje, komisija nusprendė ten įkurti miestą (nors ir tris šimtmečius pavėlavus). Suplanuotas būsimo miesto dydis – ten turėjo būti 200 sodybų. Kadangi tuometinėje Ragainėje jau buvo 4 karčemos. 11 žemdirbių ir 61 amatininko sodyba, dar turėjo atsirasti 121 sklypas naujosioms sodyboms.

Rengiantis užstatymo plotą išplėsti, 1721 m.  rugsėjo 17 d. buvo nustatyti tam tinkamų žemių savininkai. Karaliaus atstovai tą teritoriją išpirko už 18822 talerius ir ją paskyrė būsimiems naujakuriams. Suformuojant naujojo miesto didesnį plotą, buvo sulikviduoti nuo viduramžių likę įtvirtinimai (aštriatvorė, pylimas ir kt.), ilgai juosę senąją Ragainės gyvenvietę.

Tuometinis padėties Ragainėje tyrimas dokumentuose išsaugojo daug žinių apie senąją gyvenvietę. Tuomet pilyje laikyta Prūsijos kariuomenės įgula, kurios ūkinius reikalus tvarkė kvartirmeisteris Heilsbergeris, nepamiršdavęs ir savo naudos.

Kaip svarbiausieji apylinkių žemvaldžiai tuomet minėti leitenantai Heilsbergeris ir Ventas, žvejybos prievaizdas Lockas, meistras Markvartas, lietuvių kunigas ir lietuviškosios raštijos veikėjas Hiobas Naunynas, Reifensteinas ir kiti.

Tuomet Ragainėje užregistruotas 61 oficialus amatininkas: 4 mėsininkai, vaistininkas, vinių kalėjas, 6 kalviai, 2 odininkai, 2 barzdaskučiai, 7 batsiuviai, balnius, stalius, 5 kepėjai, tabako ruošėjas, dailidė, 6 audėjai, 2 laivų statytojai, 4 siuvėjai, 2 račiai, 2 mūrininkai, 2 tekintojai, kubilius, stiklius, virvininkas, puodžius ir kailiadirbys.

Tas sąrašas atskleidžia anuometinį gyvenimo panemuniuose pobūdį. Daug vietos amatininkų aptarnaudavo ne tik vienas kitą, bet ir apylinkių gyventojus. Ir iki didžiojo pertvarkymo apylinkėse būta gyvybės, ten vyko naujų mūrinių trobesių statybos ar perstatymai (tą liudijo Ragainėje gyvenę du mūrininkai, dailidė, stiklius ir kt.) Mėsininkai ir kepėjai, odininkai ir kailiadirbys, matyt, surinkdavo apylinkių žemdirbių produkciją, savo gaminius veždavo gal ir į sparčiau besiplėtusią Tilžę. Laivų statytojai, račiai, gausūs kalviai, vinių ir virvių gamintojai, balnius, kubilius anuomet padėdavo krovinių tranzitui Nemunu ir sausumos keliais pro Ragainę. Visas būrys audėjų, siuvėjų ir batsiuvių, matyt, aprūpino savo gaminiais daug apylinkių gyventojų. Du tekintojai veikiausiai gamindavo dailesnius dirbinius pasiturintiems užsakovams. Keturios veikusios karčemos ir tabako ruošėjas liudija, kad Ragainėje nebuvo atsisakoma gyvenimiškų džiaugsmų.

Paminėtasis lietuvių kunigas primena, kad ir po didžiojo maro apylinkėse tebegyveno daug lietuviškai kalbėjusių žmonių, kad Mažoji Lietuva tebeegzistavo.

Tuometinės padėties Ragainėje apibūdinimai kartu padeda suvokti savitesnius viso krašto bruožus. Antai, nedidelėje gyvenvietėje buvo susitelkę daug amatininkų, o žemdirbių ten buvę labai nedaug. Tuometiniuose Didžiosios Lietuvos miesteliuose amatininkų būta mažiau – to krašto valstiečiai ir kiti dažniau vertėsi natūriniu ūkiu (patys gamindavosi drabužius ir apavą, patys ausdavo, kepdavo sau duoną), santykinai mažiau ko nors įsigydavo iš kitų.

XVII a. pradžios biurokratai Prūsijoje darbuodavosi gan efektyviai. 1721 m. Ragainės reikalus dar svarstė minėta komisija, o 1722 m. balandžio 6 d. jau buvo paskelbtas karaliaus įsakas, kad Ragainei (kaip ir Stalupėnams, Tepliuvai ir kt.) suteikiamos miesto teisės. Tuomet joje besikuriantiems laisviesiems žmonėms ir amatininkams buvo suteikiamos įvairios lengvatos: dalinti sklypai statyboms, plotai daržams ar žemdirbystei, jiems mažinti mokesčiai, padenginėta dalis statybos išlaidų. Tuomet Ragainėje buvo įsteigta vokiška mokykla, kurios mokytojas dar privalėjo tarnauti vietos bažnyčioje kaip kantorius. Ta įstaiga veikė nedideliame namelyje Bažnyčios gatvėje, priešais vokiečių kunigo sodybą.

Tuometinis gyvenvietės pertvarkymas stiprino Ragainės vokiškumą – ten atvykdavę amatininkai ir laisvieji žmonės dažniau buvo kitataučiai. Lietuvininkai dažniau likdavo žemdirbiais, susitelkusiais apylinkių kaimuose, toliau gyvenusiais pagal protėvių papročius. Kartu turėtume prisiminti, kad ir tuometinės Didžiosios Lietuvos miestuose ir miesteliuose gausėjo kitataučių, kad smukles ten laikė, amatais ir prekyba užsiėme įvairių tautų atstovai, kad ir ten lietuviai dažniau likdavo valstiečiais baudžiauninkais. Per daugelį amžių Rytų Europoje atskirų tautų ir grupių atstovai beveik monopolizavo atskiras veiklos sritis (nuo finansinių reikalų iki juvelyrikos ar malūnų verslo).

Pripažįstant anuometinės Prūsijos administracinės sistemos efektyvumą, dar prisimintina, kad anuometiniai nutarimai neliko vien popieriuje. Imtasi labai konkrečių ir ūkiškų veiksmų. Pavyzdžiui, sparčią Ragainės plėtrą turėjo laiduoti tuomet sukurta statybos bazė. Plytas ir čerpes naujiems pastatams gamino karališkoji plytinė su dviem plytų degimo krosnimis; geras molis šiems gaminiams kastas netoliese. Netoli Nemuno įrengta kalkių degykla perdirbdavo paupiuose surinktus kalkakmenius. Dalis statyboms reikalingos medienos dalis buvo kertama Šešupės pakrantėse ir vandeniu plukdyta į Ragainę. Kita mediena pirkta iš Abiejų Tautų Respublikos – įsigyjant Nemunu plukdomus sielius ir kt.

Veiksmingai besidarbavusi komisija dar 1721 m. nustatė, kad senoji Ragainės bažnyčia (stovėjusi tuometinės gyvenvietės išoriniame kampe) buvo labai susidėvėjusi. Tai gali patvirtinti, kad tas statinys buvo pastatytas gal dar XV a. pradžioje – pilies statybos laikais rengiantis Ragainei suteikti miesto teises. Gal tuomet bažnytėlė buvo pastatyta kiek skubotai – neįrengus patikimesnių pamatų, nesumūrijus tvirtesnių sienų ir pan. Tai mums turėtų rūpėti, nes toje, gal tris šimtus metų beskaičiuojančioje šventovėje savo laiku tarnavo ir Martynas Mažvydas. 1721 m. svarstymai veikiausiai rodė, kad mums svarbus pastatas tuomet dar egzistavo.

Anuometinius dokumentus apie Ragainę papildė 1723 m. parengtas miesto išplėtimo planas (panašūs rengti ir kitiems naujiesiems krašto miestams). Kaip jo autorius minėtas Šulteisas fon Unfrydas, tais laikais projektavęs ir senosios Karaliaučiaus pilies perstatymą. Tas planas labai skyrėsi nuo jau aprašytojo 1684 m. piešinio, kur tikrus dalykus stelbė prasimanymai. Rengiant šį miesto planą, buvo pasitelkti įgudę matininkai, parengę gana tikslią topografinę nuotrauką. Tas darbas ir šiandien parodo, kokia Ragainė buvo tuomet, kaip ją planuota išplėsti.

1723 m. miesto plane gana tiksliai pavaizduota senoji pilis: pagrindinė tvirtovė ir didysis priešpilis vakarų pusėje, palei kurio sienas kieme tebestovėjo keli dideli ir mažesni pilies trobesiai. Tvirtovę ir priešpilį tuomet tebejuosė platus griovys, kurio pakraščiu dar ėjo įtvirtinta tvora. Tebestovėjo vienintelis tiltas per tą griovį, iš šiaurės vakarų pusės vedęs į pilį. Tas nepatogus patekimas į pilį buvo tinkamas gynybai – atvykstantieji turėjo ilgai keliauti aplink palei tvoras, sienas ir sargybinių postus, kol jie atsidurdavo prie pilies vartų.

Anuomet buvo apsitverta ir nuo Nemuno slėnio pusės, tenykštis šlaitas buvo nulygintas ir pastatintas, apsunkinant galimą puolimą nuo upės.

Taikesniais laikais ryčiau nuo pilies buvęs plotas naudotas vietinės įgulos daržams. Pagal anuometinius fortifikacijos principus aplink pilį turėjo likti tuščias plotas, kuriame negalėtų slėptis priešininkas. Vėliau ten statyti pastatai turėdavo būti mediniai, kad užpuolimo metu juos būtų galima sudeginti, atveriant didesnę erdvę apšaudymui.

Svarbiausiu dalyku Ragainėje XVIII a. pradžioje tebebuvo panemunių vieškelis nuo Tilžės šlaito viršumi pro pilį ėję link Eisulių. Pertvarkius Ragnytės (Raganytės) upelį, slėnyje piečiau pilies buvo sukurtas didelis malūno tvenkinys. Į vakarus nuo pilies prie vėliau iškasto vandens kanalo stovėjo vandens malūno sodyba.

Ragainės „senamiestis“ buvo susiklostęs piečiau pilies, aštriatvore aptvertame plote. Vėliau, kai už sienų slėptis nebereikėjo, gausėjo pakelės sodybų (ypač ryčiau pilies). Į vakarus nuo pilies tęsėsi Prūsijos karaliaus valdos, šalia didžiojo tvenkinio buvo sukurta didelė karališkojo palivarko sodyba, kurioje stovėjo keli labai dideli ūkiniai trobesiai.

Tada jau gyventa ir Nemuno slėnyje – trobesiai statyti aukštesnėse vietose ir saugesnėje pašlaitėje. Be kuklių amatininkų sodybėlių Ragainėje ir greta jos būta ir didesnių valdų ir pastatų.

Gyvenvietės ir jos aplinkos pavidalą pakeitė 1721 m. pradėti pertvarkymai. Kuriant Ragainės miestą, plečiant jo užimamą plotą, teko sunaikinti nuo viduramžių likusius papilio įtvirtinimus – aštriatvorę, senąjį pylimą ir pan. Pagal XVIII a. fortifikacines madas norėta būsimąjį Ragainės miestą apjuosti naujoviškais bastioniniais įtvirtinimais (tuomet tokie, tik daug galingesni įrenginiai statyti Klaipėdoje), tačiau nedidelei gyvenvietei taikos amžiais tai buvusi per didelė našta.

Pagal to laiko madas 1723 m. buvo parengtas ir Ragainės perplanavimo ir miesto plėtros pilies, pertvarkant netaisyklingai užstatytas senamiesčio dalis. Ten siekta suformuoti taisyklingesnius kvartalus, nužymėti tiesias gatves. Kaip kokiame didmiestyje suprojektuotas tiesiai į pietus nuo pilies ėjęs „prospektas“, projektuotu mediniu tiltu kirtęs tvenkinį ir vedęs į „naujamiestį“ – piečiau tvenkinio projektuotus keturius kvartalus. Tas „prospektas“ vadintas Karaliaus gatve.

Naujoji (?) bažnyčia turėjo stovėti atokiau nuo pilies, į pietryčius nuo jos, pakilumėlėje už tvenkinio. Veikiausiai ten buvo ir klebonijos bei parapinės mokyklos sodybos. Į pietus nuo pilies ėjusi gatvė gal nuo seno vadinosi Bažnyčios gatve.

Rytinis tvenkinio galas buvo paskirtas gyvulių girdyklai – kuriamo miesto gyventojai dar neapsieidavo be karvių ir ožkų, avių ir arklių. Dar toliau į rytus plytėjo dideli daržų plotai.

Didžiojo pertvarkymo laikais nepamiršta ir senoji Ragainės pilis. Dar 1517-1548 m. planuota aplink pilį įrengti tuomet naujoviškus bastionus, bet tam nebuvo realių galimybių, to neskatino ir gana rami tarptautinė padėtis. 1648 m. – beveik ketvirčiui tūkstančio metų prabėgus nuo pilies statybos laikų, senasis įrenginys buvo gerokai perstatytas. 1722 m. pertvarkant kraštą, ilgametėje administracijos būstinėje – pilyje, sumanyta įrengti kalėjimą ir teismą. Taip senieji mūrai turėjo kovoti nebe su išoriniais, o su vidiniais priešais – visokiais prasižengėliais ir nusikaltėliais. Storosios sienos turėjo patikimai saugoti pavojingus kalinius. Kaip ir ankstesnių pertvarkymų metais didysis statinys pradėtas keisti – kai kur prakirstos angos, kai kas užmūryta ar nugriauta, viduramžiškas statinio pavidalas ir jo vidus palaipsniui keitėsi.

Naujieji pertvarkymai reikalavo aukų. 1735 m. kaip susidėvėjęs nuo senatvės buvo nugriautas Ragainės liuteronų bažnyčios statinys. Taip nebeliko mums svarbaus pastato, kuriame keturiolika metų religinius patarnavimus teikė Martynas Mažvydas ir kur jis gal buvo palaidotas. Tuomet miesto bažnyčia statyta naujai, tačiau nežinoma ar ji buvo atstatoma „ant tų pačių pamatų“, ar tik bažnytinės žemės plote.

Tiesiant naujas gatves, formuojant taisyklingus kvartalus, keitėsi pats gyvenvietės pobūdis. Nebeliko ankstesniojo beveik kaimelio su netvarkingai susigrūdusiais trobesiais, kreivomis gatvelėmis tarp pastatų grupių, kuriomis teko vaikštinėti lietuviškosios raštijos pradininkui. Dingstant senajai romantikai, formuotas švaresnis ir tvarkingesnis miestas, labiau tikęs Naujiesiems amžiams.

Deja, trejetą dešimtmečių užsitęsęs naujosios Ragainės kūrimas netrukus nuėjo perniek. 1757 m. rugsėjo 24-27 d. senąją gyvenvietę užplūdo Rusijos kariuomenė, įsijungusi į Septynerių metų karą ir su užimtais kraštais besitvarkiusi savais metodais. Užkariautojai tuomet ypatingai suniokojo miestą, jau beveik pamiršusį karų laikus. Kaip ir XX a. vidurio Rytprūsiuose, XX a. pabaigos Čečėnijoje buvo grobiama ir žudoma, sudeginta daug sodybų ir pastatų (tarp jų ir naujoji bažnyčia su mokykla).

Spėjame, kad tuomet Rusijos kariuomenė pagrobė ar sunaikino Lietuvai taip brangius M. Mažvydo gyvenimo pėdsakus. Anais laikais daiktais neskubėta atsikratyti, tad klebonijoje gal ir 1757 m. tebestovėjo koks stalas ir kėdė, tebenaudota sena žvakidė ir kitkas, dar liesti ir lietuvių raštijos pradininko. Bažnyčioje šimtmečius būdavo saugojamos apeigų priemonės ir kitkas, kuriuos gal naudojo ir M. Mažvydas. Tarp bažnyčioje ir klebonijoje saugomų senųjų dokumentų galėjo būti ir M. Mažvydo ranka rašytųjų. Deja, anuomet sunaikinus Ragainę, nebeliko ir tų svarbiųjų relikvijų.

Tos žudynės Ragainėje ir miesto niokojimas anuomet buvo plačiai aprašyti, skelbti liudininkų atsiminimai ir kitkas. Įdomu, kad žinias apie tuometinius Rusijos kariuomenės ir jos talkininkų barbariškus veiksmus XVIII a. pabaigoje rinko ir vienas iš Donelaičių (Donalitius). Ta išsišakojusi giminė tuomet turėjo ne vien didijį poetą, bet ir savą istoriką (ar bent kraštotyrininką).

Deja, ir šiandieninėje Lietuvoje pakanka Rusijos kolaborantų, kartojančių agresyviosios valstybės oficialiąją istorinę doktriną: esą Rusijos kariuomenė visados „išvaduodavusi“ aplinkinius kraštus, esą Rusijos okupuotų teritorijų gyventojai (net ir apiplėšinėjami ar žudomi) visados būdavę labai laimingi ir t. t. Tokioms jėgoms netinkami istoriniai šaltiniai esą nepastebimi, o Maskvos režimo propagandistų „atradimai“ uoliai tiražuojami.

Rusijos pajėgoms jau pasitraukus iš Mažosios Lietuvos, Ragainė 1764 m. sulaukė dar vienos nelaimės. Tuomet žaibas padegė veikiausiai medinį trobesį. Įsiplieskusi liepsna prarijusi visą namų eilę.

1771 m. buvo atstatyta Ragainės liuteronų bažnyčia, pakeitusi savo pirmtakę – vos du dešimtmečius stovėjusią ir Rusijos kariuomenės sudegintą bažnyčią. Ta paini vietinių sakralinių pastatų kaita tebelieka įdomiu istoriniu detektyvu. Nuo jos priklauso ir kita (lituanistiniams tyrimams ir Mažosios Lietuvos gerbėjams svarbi) problema – kur buvęs M. Mažvydo kapas ir kur jis dabar?

1785 m. Ragainė vadinta vis dar kuriamu miestu prie Nemuno. Ten stovėjusi liuteronų parapinė bažnyčia ir plytinė. Ragainės valsčiaus įstaigos buvusios ne pačiame mieste, o Sendvario sodyboje – užmiestyje. Mieste tuomet buvo 114 ugniakurų (sodybų), tad Ragainė taip ir nepasiekė dar 1721 m. numatyto dydžio (200 sodybų).

Lietuvai pragaištingais 1795 m. Ragainei atsivėrė dar viena galimybė atsigauti. Po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo Užnemunė (Suvalkija) atiteko Prūsijai, buvusi valstybinė siena tame ruože pasitraukė toli į rytus – iki pat Kauno ir Nemuno vidurupio. Tuomet Ragainės garnizonas buvo iškeltas į naujas valdas. Ši didelė teritorija (anuomet pavadinta Naujaisiais Rytprūsiais) atsivėrė Ragainės verslininkams ir pirkliams, buvęs užkampio miestas gavo plačią įtakos zoną, galėjusią padėti jo plėtrai.

Tokia viltinga gaida baigėsi Ragainei nelaimingas XVIII amžius, atnešęs didžiąsias nelaimes (marą, Rusijos okupaciją ir gaisrus).

Dr. Martynas PURVINAS

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →