Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Prūsų kraštas, Prussia, Prūsija: sąvoka, tradicijos, integracijos perspektyvos

Pagal   /  2014 birželio 8  /  Komentarų nėra

Tokiu pavadinimu rugsėjo 20-22 dienomis Vakarų Lenkijoje, buvusioje lietuvių artimų giminaičių prūsų (veikiausiai varmių) žemėje, Stare Jablonkuose (vokiškai Alt Jablonken) netoli Olsztyno (Olštinas, buvęs Allenstein), vyko tarptautinė mokslinė konferencija.

Tokiu pavadinimu rugsėjo 20-22 dienomis Vakarų Lenkijoje, buvusioje lietuvių artimų giminaičių prūsų (veikiausiai varmių) žemėje, Stare Jablonkuose (vokiškai Alt Jablonken) netoli Olsztyno (Olštinas, buvęs Allenstein), vyko tarptautinė mokslinė konferencija. Iki 1945 m. tai Vokietijos Rytų Prūsijos provincijos teritorija. Kūrybinę darbo atmosferą sudarė ne tik svetingi šeimininkai lenkai, bet ir nuostabi kalvota miškinga gamta, ežeras, parkas, tyla. Dalyvavo vokiečiai, rusai kaliningradiečiai, maskvietė, lietuviai ir šeimininkai. Sinchroninis vertimas į vokiečių ir lenkų kalbas. Surengė W. Kętrzynskio (Kentšinskio) vardo Ośrodek badań naukowych (Mokslinių tyrimų centras; direktorius prof. dr. Stanislawas Achremczykas) Olsztyne su Ostsee-Akademie (Baltijos akademija; vadovas dr. Dietmaras Albrechtas), įsikūrusia Travemündėje prie Lübeko Baltijos pakrantėje. Mokslinių tyrimų centras Olsztyne veikia jau 50 metų, kurio pradžia – 1945 m. įkurtas Mozūrų institutas. Ir Olsztyne, ir Travemündėje nuolat vyksta mokslininkų, literatų, kultūrininkų, žurnalistų, visuomenės veikėjų konferencijos, seminarai, kitokie renginiai. Diskusijose randama tiesa. Dažniausiai Prūsijos tematika. Kuo save laiko buvusios Prūsijos gyventojai: vokiečiais, prūsais, naujaisiais prūsais, lietuvininkais arba mažlietuviais, lenkais, mozūrais-lenkais ar tiesiog rytprūsiečiais? Kuo skiriasi dabar gyvenantys Vokietijoje ir pasilikę savo gimtinėse? Kokiai kultūrai jie save priskiria? Kokie ryšiai su tėvyne ir ar nenorėtų į ją grįžti svetur gyvenantys rytprūsiečiai? Kaip įsivaizduoja savo tėvynės ateitį? Problemos aktualios, buvusiems to krašto gyventojams emigrantams skaudžios, ypač Karaliaučiaus krašte – dabartinėje Kaliningrado srityje.

Ar Prūsija teliko geografinė (nuo Vyslos iki Klaipėdos), istorinė ir ideologinė sąvoka? 1410-ieji (Žalgirio mūšis) ir 1945-ieji (II pasaulinio karo pabaiga) metai – tai jau istorija, pastebėjo prof. dr. Hartmutas Boockmannas iš Gottingeno, Vokietija. Nuo kryžiuočių užkariavimų terminas “prūsiškumas”, “Prusacy”, “Prūsokai” – Prūsijos vokiečiai, kaip “Drang nach Osten” jėga – turėjo neigiamą reikšmę, ypač Lenkijoje. Nuo 1945 m. Lenkijoje vėl buvo atgaivinta antikryžiuotiško nusistatymo tradicija. Esą lenkai, 1945 m. gavę vakarinių žemių, įvykdė revanšą. Dabar tai jau istorija. Konferencijos programos įžangoje Mokslinių tyrimų centro vardu Varšuvos miesto prezidento patarėjas Rafalas Wolskis ir Baltijos akademijos Vokietijoje studijų vedėjas Burkhardas Ollechas klausia: kas yra Prūsijos kraštas, ką reiškia Prūsa (Prussia; turima galvoj baltų žemės, o ne visa vokiečių XIII a. sukurta ir valdoma Prūsijos valstybė) lenkams, vokiečiams, lietuviams? Ar Prūsijos valstybė siejama tik su karaliumi Friedrichu Didžiuoju (XVIII a. II pusė) ir Vokietijos imperijos kūrėju Bismarcku (XIX a. II pusė)? Ar buvusios Prūsijos (iki 1945 m.) atskirų regionų (Mozūrijos, Mažosios Lietuvos, Varmijos, Oberlando) dabartiniai gyventojai turėtų remtis senųjų gyventojų (autochtonų) tradicijomis ir priimti jas kaip savas? Kuo jie save laiko, koks jų mentalitetas? Būtina tai išsiaiškinti, nes nukirtus praeities šaknis nėra ateities.

Tai ryškiai matyti pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – buv. SSRS, dabar Rusijos kolonijoje enklave Kaliningrado srityje, sudarytoje 1946 m. Joje per bolševikinį genocidą neliko ne tik vietinių gyventojų lietuvininkų, arba mažlietuvių, ir vokiečių, bet pakeisti visi vietovardžiai, kraštas nusiaubtas. Sunaikintas arba nyksta savaime prūsų ir lietuvininkų, taip pat vokiečių kultūros paveldas. Nemiela, nyku sovietiniams kolonistams gyventi svetimoje žemėje, nusėtoje prūsų ir lietuvininkų, vokiečių kaulais, sugriautoje ekonomikoje.

Prūsų ir lietuvininkų kraštas Prūsa su Mažąja Lietuva dalimis priklauso trims valstybėms: Lietuvai (lietuvių žemės Nemuno dešiniajame krante, t.y. buvęs Klaipėdos kraštas), Rusijos Federacijai (lietuvių žemės ir dalis prūsų žemių Nemuno ir Priegliaus baseine, t.y. Karaliaučiaus kraštas) ir Lenkijai (likusios prūsų žemės, nedidelė dalis lenkų žemių – Mozūrija, Varmija ir kt. sritys, kuriose gyveno ir lenkų).

Konferencijai vadovavęs Mokslinių tyrimų centro Olsztyne direktoriaus pavaduotojas doc. dr. Edmundas Wojnovskis ir R. Wolskis sveikinimo kalbose pabrėžė, kad Prūsijos praeities tyrėjų pranešimai, diskusijos pasitarnaus kaimyninių tautų draugystei, Europos valstybių integracijai.

Koncepcijas, teiginius, požiūrius pabandysiu pateikti skaitytojams. Gali būti netikslumų ne tik dėl itin gausios informacijos, niuansų, interpretavimo subtilybių, bet ir dėl mano netobulo lenkų ir vokiečių kalbų (tuo labiau neturint rankose pranešimų bei pasisakymų tekstų) mokėjimo. Diskusijas sukėlė tęstinio leidinio “Komunikaty Mazursko-Warminskie” redaktoriaus prof. dr. Wojciecho Wrzesinskio (Vžesinskio) iš Wroclawo (buv. vok. Breslau) pranešimas apie pokarinę Prūsiją, jos žemių Mozūrijos, Varmijos ir kitų bei etninių kultūrų integraciją į Lenkijos gyvenimą. Geografinės, istorinės, etninės ribos nesutapo su administraciniais teritoriniais padalijimais (taip ir Mažoji Lietuva nuo XVIII a. I pusės priklausė Lietuvos ir Rytų Prūsijos departamentams, 1818 m. virtusiais į Gumbinės ir Königsbergo apygardas – A.M.). Prieš karą vyko etninių grupių akultūrizacija. Kas po karo yra Prūsijos suverenas? – klausia jis. Rytų Prūsijos provincijos šiaurinę dalį SSRS, sudariusi Kaliningrado sritį, pavertė karine kolonija. Pakenkė Lenkijos komunistinės valdžios propaganda, esą po karo prijungtų Lenkijos vakarinių žemių gyventojai nevokiečiai nesą lenkai, stengtasi prievarta juos integruoti į lenkų visuomenę. Į pietrytinės ir pietinės Rytų Prūsijos vokiečių arba tiesiog save laikančių “mozūrais”, “varmiečiais”, “olštiniečiais” (daugiausia tai lenkai arba lenkų kilmės), po karo emigravusių į Vokietiją, sodybas atsikėlė gyventojų iš Lenkijos, t.p. iš Lietuvos – buv. Vilniaus krašto. SSRS stalininis diktatas, lenkų komunistų propaganda sujaukė tautinius santykius. Dėl to likę to krašto autochtonai nenorėjo integruotis į Lenkijos valstybę, reiškia vietinį patriotizmą, linksta į suverenią Vokietiją, ypač Lenkijoje žlugus “socializmo” sistemai. Nemažai evangelikų – Prūsijoje absoliuti dauguma gyventojų buvo protestantai, o ne katalikai – save laiko vokiečiais. Nuo 9 dešimtmečio tokie išlaikę tapatybę mozūrai, varmiečiai prieš esamą padėtį ėmė protestuoti. Šeimų problemos: vieni nariai gyvena Lenkijoje, kiti Vokietijoje.

Vienas žymiausių šiandien Prūsijos istorijos tyrėjų prof. dr. Januszas Jasinskis nesutiko su kai kuriais prof. dr. W. Wrzesinskio teiginiais. Po karo nebuvę tokio ryškaus skirtumo tarp mozūrų, varmiečių, olštiniečių ir kitų Lenkijos grupių gyventojų, nesą konfliktų tarp vietos vokiečių ir lenkų; didesnių nesutarimų yra tarp lenkų ir ukrainiečių. Tiesa, nuo 1989 m. imta labiau pabrėžti skirtumus. Per 1848-1849 m. revoliuciją Prūsijoje kilo patriotizmas, visi gyventojai vadinami “prūsų tauta”. Kas tai: liaudis ar naujoji Prūsų tauta? Sociologijos daktaras Cziasla (?) pabrėžė, kad Wrzesinskis perdėjo etninių kultūrų skirtingumą, evangelikai ir katalikai, vokiečiai ir lenkai bendrauja. Nuo Geldapės (vok. Goldapp; lenk. Goldap) iki Elbingo (Elbing; Elbląg) gyvena apie 25 000 vokiečių, daug jų bendruomenių.

Prūsija kaip geografinė, istorinė ir ideologinė sąvoka – tai prof. dr. Stanislawo Achremczyko pranešimo tema. XIII a. prūsų buvę apie 150 000. Juos tada užkariavo Vokiečių ordinas, ir Prūsos krašte susikūrė nauja civilizacija. Buvo Karališkoji Prūsija, 1466-1772 m. priklausiusi Lenkijai, Kunigaikštiškoji (1525-1701 m. kunigaikštystė), dar vadinama kurfiurstiškąja, arba brandenburgine, Prūsija – 1618 m. Prūsijos kunigaikštystės ir Brandenburgo kurfiurstystės asmeninė unija; kurfiurstas (elektorius) valdė iš Berlyno. Prūsijos vardas oficialiai vartotas iki 1918 metų.

Ewa Korc iš Olsztyno apžvelgė Prūsijos hercogystės (1525-1701), karalystės (nuo 1701), jos Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijų administracinius teritorinius suskirstymus. 1943 m. Maskvoje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos atstovai sutarė, kad po karo Lenkijai atiteks visa Rytų Prūsija (Prūsija nuo XVIII a. pab. buvo suskirstyta į Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijas), bet vėliau Jaltoje ir Potsdame nutarta perleisti tik žemes į pietus nuo Karaliaučiaus. 1946 m. sudarant Kaliningrado sritį iš Lenkijos SSRS atėmė Gerdavos (Girdava; vok. Gerdauen; rus. Železnodorožnyj), Prūsų Yluvos (Preussisch-Eylau; Bagrationovsk) ir Nordenburgo (Krylovo) apskričių šiaurines dalis, t.y. dalį buvusių prūsų žemių. Dr. Wolfgangas Kessleris iš Hernės, Vokietija, pastebėjo, kad po karo buvęs neteisingas požiūris į Prūsijos valstybę kaip į militarizmo židinį. Dar gajus kryžiuočių sindromas. Buvo kritikuojami ir pažangūs procesai, pamiršta čia gyvenusi baltų prūsų tauta. Į prūsus apeliuojama krizių laikotarpiais. Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris Konradas Adenaueris buvo nusiteikęs “antiprūsiškai”. Prūsų apologetika vieno iš žymiausių XX a. Prūsijos istorikų Walterio Hubatscho (Hubačo) veikaluose. Anot pranešėjo, Vokietija oficialiai nepretenduoja į buvusią Prūsiją, Bonos valdžia nesikiša į Kaliningrado sritį. Kas kita visuomeninės organizacijos, buvę rytprūsiečiai. Tačiau ar prūsai yra argumentas?

Rusijos mokslų akademijos etnologė prof. dr. Svetlana Červonnaja sukritikavo prof. dr. H. Boockmanno požiūrį, esą prūsai neturėjo raštijos. Juk buvo prūsų kalba XVI a. parašyti 3 katekizmai, XIII a. pabaigos ar XIV a. pradžios vokiečių-prūsų kalbų žodynėlis (Elbingo žodynėlis).

Viena konferencijos diena buvo skirta atskirų Prūsijos regionų (sričių) praeičiai, dabarčiai, ateities perspektyvoms. Dr. Grzegorzas Jasinskis iš Olsztyno nušvietė Mozūrijos (vok. Masuren, lenk. Mazury; į pietryčius nuo Mažosios Lietuvos; šių sričių skiriamoji apytikrė riba yra Geldapės upė) ir Aukštutinės Prūsijos (Oberland; Pogorze; į pietus nuo Pasarės, arba Pasargės, upės, dab. lenk. Paslęka), sričių, o kunigas, kanauninkas prof. dr. Alojzy Szorcas (Šorcas) – Varmijos (Varmės; vok. Ermland) ypatybes. Buvo sritys Sambija ir Lietuva, Notangija ir Oberlandas, Mozūrija; pastarasis pavadinimas žinomas tik nuo 1736 m. Szorcas prie prūsų, kurių, anot jo, buvę 90 000 – 120 000, priskiria ir nadruvius, skalvius netgi sūduvius (seka kryžiuočių kronikininku Petru Dusburgiečiu). Kryžiuočių ordino laikais Europa kariavo su prūsais, dabar jiems reiškiama pagarba, susižavėjimas narsa ginant tėvynę. Didžiausia iš Prūsijos 4 vyskupijų (Kulmo, Pomeranijos, Sambijos ir Varmijos) Varmijos vyskupija (vyskupas rezidavo Allensteine, dab. Olsztyn, Frauenburge, dab. Frombork ir Heilsberge, dab. Lidzbark Warminski), 1466-1772 m. priklausiusi Lenkijai ir turėjusi autonomiją, buvo katalikybės židinys protestantiškoje Prūsijoje.

Įdomų pranešimą apie Žemutinę Prūsiją (Niederpreussen; Dolne Prusy) – Sambija su Karaliaučiumi, Barta, Notanga – padarė Ostsee-Akademie Travemundėje studijų vadovas Burkhardas Ollechas. Prūsų tragedija, kai 1254-1255 m. vieną iš paskutinių jų žemių Sambiją (Semba; Samland) užkariavo kryžiuočiai ir sembų Tvankstos prie Priegliaus upės žemupio vietoje įkūrė Königsbergą (liet. Karaliaučius, lenkiškai Królewiec), žiauriai numalšino 1260-1274 m. Didįjį prūsų sukilimą. Išliko tik prūsiški vietovardžiai, nors Kaliningrado srityje ir prūsiški, ir lietuviški pakeisti rusiškais. B. Ollech pabrėžė, kad Königsbergas, Karaliaučius, Krolewiec tapo įvairių kultūrų, dvasinio sąjūdžio centru. Ne tik religinės, bet ir politinės tolerancijos židiniu. Antai jame buvo susikūrusi prancūzų kultūros mokykla, viena pilies, kuriame būdavo karūnuojami Prūsijos valdovai, salių pavadinta “Moskowiter Saal” (Maskvos salė). Karaliaučius stipriai susijęs su lietuvių raštijos gimimu ir plėtra (M. Mažvydas, A. Kulvietis, S. Rapolionis, B. Vilentas, J. Zablockis, J. Bretkūnas, K. Donelaitis, L.G. Rėza). B. Ollech priminė, kad per Septynerių metų karą (1757-1763) Rusijos kariuomenei okupavus Prūsiją su Mažąja Lietuva, kunigams buvo įsakyta bažnyčiose garbinti XIII a. rusų karvedį A. Nevskį. Tolminkiemio (Tollmingkehmen; Čistyje Prudy) kunigas lietuvis K. Donelaitis išdrįso atsisakyti, pareiškęs, kad jo nepažįstąs, nežinąs, geras ar blogas jis žmogus buvęs. Königsbergo Šv. Elžbietos bažnyčioje lietuviškos pamaldos buvo atliekamos iki 1807 m. – iki napoleonmečio, o Steindamo bažnyčioje pamaldos vyko ir lenkų kalba. Karaliaučiuje lenkų literatūros tam tikrais laikotarpiais leista daugiau negu Krakowoje. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje vyko lietuvių tautinis sąjūdis, kova už kultūrinę autonomiją, o tarp Mozūrijos lenkų to nebuvo, sakė B. Ollechas. 1871 m. susikūrus Vokietijos reichui, stiprėjant nacionalizmui, Prūsijoje prasidėjo tautinių mažumų prievartinė germanizacija, padaugėjo karų. Georgo Hegelio mokinys filosofas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Karlas Rosenkranzas (Rozenkrancas) XIX a. viduryje rašė, kad Königsberge lietuvių jau nedaug esą, nes nyksta lietuvių kalba, tradicijos, miršta lietuvių skambios dainos.

Kaliningrado srityje sunaikintas baltų kultūros paveldas, Kaliningrado mieste neliko pasaulinio masto filosofo I. Kanto namo. Kas liko iš Prūsijos garbingos praeities simbolių? – klausia vokiečių ir lenkų kultūrų sąveikoje Mozūrijoje išaugęs tolerantiškasis B. Ollechas. Kur dabar yra Kaliningrado širdis? Gal restauruojama Karaliaučiaus Katedra taps atgimimo simboliu, viliasi jis. Kaip žlugo komunistinė ideologija, gal neliks Kaliningrade ir sovietizmo simbolio – monstro Sovietų rūmų, pastatytų vietoj Maskvos nurodymu 1968 m. baigtos griauti didingos Konigsbergo pilies. Malonu buvo mums, lietuviams, girdėti iš B. Ollecho pagiriamųjų žodžių Mažajai Lietuvai ir lietuvininkams.

Šio rašinio autorius skaitė pranešimą apie Mažąją Lietuvą XVI-XX a. Pateikiau lietuvininkų etninės grupės susidarymo ir jų autochtoniškumo koncepciją, apibūdinau aplinkybes, veiksnius ir galimybes, sąlygojusias Mažosios Lietuvos pirmavimą lietuvių raštijos, spaudos, apskritai kultūros, ekonomikos srityse prieš Didžiąją. Lietuvių tautos dalių abiejose valstybėse (Prūsijoje ir Didžiojoje Lietuvoje) etnoteritorinį bendrumą, tikėjimų (protestantizmas ir katalikybė) ir kitokius skirtumus. Nurodžiau mažlietuvių germanėjimo ir didžialietuvių nerusėjimo (1795-1915) priežastis, mažlietuvių tautinio sąjūdžio ypatybes ir jų pastangas nuo 1918 m. susijungti su tautos kamienu Lietuvos valstybe. Per karą ir po karo Karaliaučiaus krašte SSRS vykdė vietos gyventojų genocidą, sunaikintas prūsų, lietuvių ir vokiečių kultūros paveldas. Baigdamas pabrėžiau, kad Lietuva skolinga savo sesei Mažajai Lietuvai, kuri pagelbėjo, kai Rusija 1795-1915 m. buvo okupavusi Didžiąją, vykdė žiaurią rusifikaciją bei pravoslavizaciją, ypač 1864-1904 m. lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu. Kad be Mažosios Lietuvos šiandien galbūt nebūtų ir Didžiosios, Lietuvos valstybės.

Diskusijoje dalyvavęs Kaliningrado universiteto dėstytojas, žinomas savo “antilietuviškais” pasisakymais kontraversiškasis Viktoras Suvorovas pabrėžė, kad tokiais A. Matulevičiaus pranešimo teiginiais, esą be Mažosios Lietuvos Didžioji būtų sunkiai atsilaikiusi prieš Rusijos priespaudą, galbūt jos ir nebūtų, lietuviai reiškią teritorines pretenzijas į Kaliningrado sritį. Esą XVI a. “Katekizmas” parašytas ne visai prūsų kalba, nes Semboje iš įvairių tautybių susiformavo naujieji prūsai. Lietuviai nesą Prūsų Lietuvos autochtonai. S. Červonnaja sukritikavo V. Suvorovą, kuris metodologiškai klaidingai argumentuojąs. Prūsų kalba XVI a. funkcionavo raštijoje ir viešajame gyvenime. Prūsologas dr. Letas Palmaitis paaiškino, kad XIII a. prūsų kalbos žodynėlio ir XVI a. “Katekizmo” kalba ta pati. Kitas klausimas, ar mažlietuviai ir didžialietuviai ta pati tauta ar ne? Mano manymu (A.M.), tai viena tauta, tik gyvenusi skirtingose, nors ir gretimose valstybėse, bet etnoteritoriniu požiūriu esąs vientisas etnosas. Lietuvininkų etnografinė grupė susidarė lietuvių tautos formavimosi procese. Mažoji (Prūsų) Lietuva formavosi šimtmečius, baigė XVI a. pradžioje. Jau XIII a. I pusėje, iki kryžiuočių užkariavimų, Skalvoje ir Nadruvoje dauguma gyventojų kalbėjo lietuviškai. Todėl Lietuvos karalius Mindaugas pagrįstai Skalvą ir Nadruvą laikė Lietuvos valstybės dalimi. Sulietuvėjo ir dalis šiaurinių prūsų, nes vokiečių iki XVIII a. buvo mažai.

Rytprūsiečių, save laikančių prūsais ir po karo gyvenančių Vokietijoje, draugijos “Tolkemita” vadovas Gerardas Liepa sielvartavo, kad ne vien Karaliaučiaus, bet ir jo gimtajame Klaipėdos krašte taip pat naikinami senųjų gyventojų pėdsakai, apsigyvenę po karo didžialietuviai nepalieka ramybėje netgi kapų. Jie nemylį mažlietuvių. G. Liepa po karo patyręs skriaudų ne tik nuo sovietinių okupantų, bet ir nuo didžialietuvių. Anot G. Liepos, jo, prūso, Lietuvos atstovai nepakvietę į Didžiojo prūsų sukilimo žymiausio vado Herkaus Manto (Montės) paminklo Norkyčiuose (Norkitten, Meždurečjė; prie Auksinės ir Priegliaus santakos, važiuojant magistrale Įsrutis-Karaliaučius) atidengimo iškilmes. O juk G. Liepa tuomet 3 metus gyvenęs Kaliningrade (rūpinosi archyvų iš Maskvos atgavimu) ir, anot jo, būtų su valdžia susitaręs, kad paminklo nedemontuotų. Norėdamas atvažiuoti į savo gimtinę privaląs gauti vizą ir įveikti įvairias biurokratines kliūtis.

Karščiausius ginčus, įvairius samprotavimus, siūlymus sukėlė nuomonių pasikeitimas dėl buvusios Prūsijos sričių, ypač Kaliningrado srities, ateities. Kokią viziją turi vokietis, lenkas, rusas ir lietuvis? Dr. Wolfgangas Schlottas iš Brėmeno klausė: kas esu? Prūsų mozūras, vokietis mozūras, lenkas mozūras ar senprūsis mozūras? Senelė netgi 1945 m. nemokėjusi vokiškai, bet valdžios buvo laikoma vokiete. Kaliningrado srityje gyvenantys kolonistai iš SSRS nežino krašto istorijos ir kuria mitus, esą šios žemės nuo senovės rusiškos. Jie turį keisti orientaciją, priimti europietišką kultūrą. Dr. Dietmaro Albrechto žodžiais, turį atsisakyti ksenofobijos, iškreiptų vaizdinių. Anot W. Schlotto, Rusijos enklavoje Kaliningrado srityje ekonominė padėtis taps dramatiška, jei sritis nevirs savotišku Honkongu. Kai Lenkija taps Europos Sąjungos nare, buvusios Prūsijos sričių ekonomika irgi pagerės.

Didžiausią susidomėjimą sukėlė Kaliningrado universiteto Istorijos fakulteto dekano doc. dr. Valerijaus Galcovo referatas. Beje, kaliningradiečių delegaciją, be minėto V. Suvorovo, dar sudarė Universiteto istorijos katedros vedėjas (pavardės nesužinojau), Kaliningrado miesto kultūros paveldo inspekcijos viršininkas, kažkurios bendruomenės pirmininkas architektas Venzelis Salachovas (tautybės totorius) ir kaliningradiečių klubo “Ostpreussen” (Rytų Prūsija) pirmininkas Anatolijus Bachtinas. Pastarųjų dviejų ir L. Palmaičio dalyvavimą konferencijoje finansavo pats G. Liepa. V. Galcovas politiniu, kariniu, ekonominiu ir kultūriniu aspektais apibūdino tą, jo išsireiškimu, “rusų meškos užkampį”. Dabar Kaliningrado srityje gyvena 926 000 žmonių, iki 1939 m. Karaliaučiaus krašte (Gebiet Königsberg) gyveno daugiau kaip milijonas. 2/3 dabartinių gyventojų gimę čia, auga 3-oji karta. Jų tėvynė Kaliningrado sritis ir argi rusus reikią išvaryti? Kaip kadaise vokiečius prievarta išvarė? Anot kalbėtojo, jis darysiąs viską, kad gyventojai čia liktų. Blogis gimdąs blogį. Norėčiau priminti, kad po sukilimų, kolonijinių karų, po JT priimtų rezoliucijų dėl dekolonizavimo XX a. II pusėje Didžioji Britanija ir kitos valstybės paliko savo kolonijas Afrikoje, Azijoje, nors jas valdė ne 50 m., o šimtmečius. Kolonistai nebuvo vejami, kurie norėjo, pasiliko nepriklausomybę įgijusiose valstybėse, bet integravosi į čiabuvių visuomenę. Kaliningrado srityje daugėja vokiečių iš Kazachstano bei Vidurinės Azijos. V. Galcovo duomenimis, 1993 m. pradžioje tokių buvo apie 4000, 1995 m. – apie 5000; bet tai oficiali, nepilna statistika. Armėnai iš Karabacho po rusų (78 proc.), baltarusių (8 proc.), ukrainiečių (7,2 proc.) ir lietuvių (apie 2 proc.) yra 5-oje vietoje, po jų – azerbaidžaniečiai. Susidarė įvairiausių kultūrų, tikėjimų sovietinio žmogaus tipas. Prūsijos žemė, pabrėžė V. Galcovas, šimtmečius kolonizuojama: iki 1945 m. iš Vakarų plūstančiųjų, po 1945 m. – iš Rytų. Po vokiečių civilizacijos epochos prasidėjo žiaurus naikinantis sovietinis etapas.

V. Galcovas pasamprotavo apie Rusijos ginkluotąsias pajėgas Kaliningrado srityje ir jų mažinimą. Čia buvo sutelktas galingiausias SSRS prekybinis laivynas, sukurtas didelis žuvų pramonės kompleksas. Dabar žuvų pramonė sumenko. Sustojusi karo, pirmiausia raketų, pramonė, mažinama sausumos kariuomenė, Baltijos laivynas, dėl to irgi sumažėjo darbo vietų. Nors didelė kariuomenės koncentracija – sunki našta civiliams, o centras (Maskva) ją menkai finansuoja. Kaliningrado srities administracija nesutinka su Rusijos karinio strateginio placdarmo statusu (S. Šachrajaus planas). Srities kaip laisvos ekonominės zonos idėja 1995 m. virto ypatingąja zona. Ekonominio bendradarbiavimo apimtys didžiausios su Lenkija, po to su Vokietija, mažiausios su Lietuva. Anot V. Galcovo, Kaliningrado ateitis priklauso nuo Rusijos valdžios sprendimų, nuo centro, betgi Maskvoj vykstanti kova dėl valdžios.

Pranešėjas išvardijo kelis srities raidos variantus: 1) suteikti respublikos Rusijos Federacijos sudėtyje statusą, 2) Baltijos vokiečių respublika RF sudėtyje, 3) perduoti Kaliningrado sritį Lenkijai arba Lietuvai, 4) perduoti ją Vokietijai, 5) atkurti Prūsiją, 6) nepriklausoma Baltijos respublika. V. Galcovo teigimu, srities rusai nenorį išeiti iš RF sudėties (?), tą parodė sociologinės apklausos. Tačiau kiti šaltiniai, mano žiniomis (A.M.), rodo kitką, gyventojai nenori priklausyti Maskvai bei jos klausyti. V. Galcovo nuomone, realiausia – status quo, t.y. nieko nekeisti, nes Kaliningrado sritis – Rusijos langas į Vakarų Europą. Nerealu buvusioje Prūsijoje iš autochtonų ir atvykėlių suformuoti naują “prūsų” etnosą (L. Palmaičio idėja).

Profesorė iš Maskvos S. Červonnaja (beje, mokanti dar vokiškai, lenkiškai, truputį lietuviškai) rūsčiai pasmerkė SSRS, Rusijos politiką buvusios Prūsijos dalyje Kaliningrado srityje. Nuo 1945 m. sovietiniai politikai skelbia, kad Prūsija esanti amžina rusų žemė. Per 1945-1947 m. stalininį genocidą nužudyta apie 100 000 vietos gyventojų. Ir dabartinė Rusijos politika šovinistinė, prostalinistinė. 1996 m. birželį Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas Kaliningrade kalbėjo kaip caras. Gyventojai įsitikino, kad demokratijos nėra. Į Karaliaučiaus Katedrą įmūrytas akmuo neva liudija, kad čia rusų kraštas. Tai ekstremizmas. Atnaujinama Rusijos imperialistinė politika, prieš ją reikią protestuoti. Itin didelė kariuomenės, ginkluotės koncentracija mažoje srityje, galingas karinis jūrų laivynas pastoviai gresia Baltijos valstybėms. Tai gali sukelti karą arba ekologinę katastrofą.

Pranešėja pabrėžė, kad Kaliningrado srityje būtina panaikinti aneksijos padarinius, grąžinti, kas buvo. Demokratinės jėgos Rusijoje silpnos. Gyventojų ateitis priklauso ir nuo demokratijos pačioje srityje, demokratai gali reformuoti šį regioną. Kad Kaliningrado sritis taptų 4-ąja Baltijos respublika, yra nerealu. Vokiečių respublika irgi negalėtų egzistuoti: negausiai apsigyvenę buvę Pavolgio vokiečiai čia nesaugūs, ne jų čia tėvynė. Regermanizacija nerealu. Karaliaučiaus kraštas – tai prūsų-lietuvių žemė. Mokslininkė etnologė tautų sugyvenimo pavyzdžiu pateikė aprašytą minėtos Ostsee-Akademie vadovo dr. Dietmaro Albrechto 1995 m. Lüneburge išėjusioje knygoje “Wege nach Sarmatien” (Keliai į Sarmatiją) – apie Mažąją ir Didžiąją Lietuvą, vokiečių ir lietuvių santykius, nusipelniusius lietuvių kultūrai žmones ir kt. S. Červonnajos manymu, geriausia išeitis, jei Karaliaučiaus kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos valstybės. Tai esąs realiausias, palankiausias Kaliningrado srities gyventojams kelias.

Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos tyrimo centro Klaipėdoje direktorius Alvydas Nikžentaitis savo referate pastebėjo, kad argumentuodami grįžtame į XX a. I pusėje vykusius politinius ginčus. XX a. pabaigoje galima daug fantazuoti. Jis pasiūlė buvusios Prūsijos teritorijoje sukurti ekonominį euroregioną, Lietuvai, Lenkijai, Kaliningrado sričiai ir Rusijai intensyviau prekiauti. Demilitarizavus Kaliningrado sritį, tūkstančiai žmonių netektų darbo vietų, ekonominių reikalų tas neišspręstų. Ekonominio pakilimo perspektyva būtų projektai “Borussia” (taikomas vakarinėje Lenkijoje) ir kiti. A. Nikžentaitis atkreipė dėmesį į Mažosios Lietuvos reikalų tarybos rūpesčiu Vilniuje 1996 m. išleistą keliolikos autorių (politikos ir visuomenės veikėjų, mokslininkų) parašytą “politikų knygą” “Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas”. Joje esą reiškiamos teritorinės pretenzijos, o tai kenkią Lietuvos-Rusijos santykiams, Lietuvos stojimui į NATO. Pokalbiuose su kaliningradiečiais man irgi buvo priekaištaujama dėl tos knygos, Kaliningrado valdžia nepatenkinta. Ar iš tikrųjų taip?

Prof. habil. dr. Vytauto Landsbergio straipsnyje (santraukoje lietuvių kalba) pabrėžiama: “Lietuvos valstybė, formuodama savo politiką, turi į tai atsižvelgti (kad “naujieji Karaliaučiaus krašto gyventojai anksčiau ar vėliau norės didesnio savarankiškumo”), reikalauti Kaliningrado srities demilitarizavimo ir kartu neleisti, kad ją kas nors kaltintų turint teritorinių pretenzijų” (pabraukta mano – A.M. P. 40). Santraukoje (Summarie) anglų kalba: “The Lithuanian state has to take it into account when forming its policy to demand the demilitarization of the Kaliningrad region, and not to allow anybody to accuse it of having territorial claims” (P. 181). Santraukoje (Zusammenfassung) vokiečių kalba: “Litauen muss die Demilitarisierung des Kaliningrader Gebietes verlangen und darf zugleich nicht zulassen, dass es von jemandem der territorialen Anmassung beschuldigt wird” (P. 199). Santraukoje (Reziume) rusų kalba: “Litovskoje gosudarstvo, opredeliaja svoj političeskij kurs, obiazano imetj eto v vidu (“Novyje žiteli Kaliningradskoj obl. ranše ili pozže poželajut bolšej samostojatelnosti”) i so vsej opredelionnostju trebovatj demilitarizacii Kaliningradskoj obl. i odnovremenno ne dopustitj obvinenii v territorialnych pretenzijach” (P. 220). Kai aš tuos teiginius priminiau kolegoms istorikams iš Kaliningrado (jie atsivežė knygą “Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas”), V. Suvorovas tada prisiminė, kad V. Landsbergis apie Kaliningrado srities prijungimą prie Lietuvos neva kalbėjęs 1994 m. rudenį mokslinėje konferencijoje, kad tai įrašyta Sąjūdžio programoje. Taigi senas mąstymas ir faktų interpretacija kaip patinka. Tačiau ar netiesa, kad Karaliaučiaus žemėje nėra suvereno? Vokietija atsisakė suvereniteto, bet jo neperdavė SSRS; juo labiau Rusija neturi teisių pretenduoti tapti suverenu. O argi nelogiškas dėsnis, kuomet kolonija siekia savarankiškumo? Argi Potsdame 1945 m. buvo atsižvelgta į Prūsijos vietinių gyventojų interesus bei norus? Argi ten triumfavo teisingumas, atkurta taika Europoje? Kuomet Karaliaučiaus krašte jau vyko genocidas bei etnocidas. Argi autochtonai neturi teisės grįžti į savo gimtines, savo protėvių žemę? Argi nereikia grąžinti tūkstantmetę istoriją turinčių baltų vietovardžių, europinės kultūros turto? Neteisingų sprendimų Potsdame padariniai juntami iki šiol…

Buvo ginčijamasi rugsėjo 20-22 dienomis. Ir štai jau rugsėjo 26 d. JAV Kongreso Atstovų rūmai vienbalsiai priėmė rezoliuciją HCR 51, kurioje reiškiama nuostata, “kad tolesnis kariuomenės mažinimas Kaliningrado srityje ir gamtosauginis atkūrimas labai palengvins srities ekonominę raidą ir pagerins aplinką”. Rezoliucijos projekte, kurį pateikė kongresmenas Chrisas Coxas (Krisas Koksas), buvo įrašyta ir nuostata, kad pasibaigus šaltajam karui Rusija neturi teisės valdyti Karaliaučiaus krašto (vok. Gebiet Königsberg), bet Valstybės departamentas tam prieštaravo, ir šios nuostatos neliko (Lietuvos aidas. Nr. 191, 201. 1996 09 28, 1996 10).

Daugiausia aistrų sukėlė V. Galcovo teiginiai. S. Červonnaja toliau plėtojo Rusijos demokratinių sluoksnių poziciją: istorinė tiesa turi triumfuoti, “langų” prakirtimai daug kainavo Europos tautoms. Kaliningrado srities rusų problema – ne vien jų, o visų SSRS kolonijų problema. Rusija turinti palikti kolonijas. Rusai, likę nepriklausomose valstybėse, privalo integruotis į latvių, estų ir kt. visuomenes, išmokti valstybinę kalbą. Kaliningrado sritis – tai tarptautinė žmogaus teisių problema. V. Galcovas vėl pabrėžė, kad Kaliningrado sritis esanti Rusijos problema. Padėtis srityje normalizuosis tik pakilus ekonomikai. Apie atgailą negalį būti kalbos, “mums tai dar utopija”. Negalima lyginti srities rusų su Kazachstano, Baltijos šalių rusais. Anot jo, srities gyventojų pragyvenimo lygis aukštesnis negu Rusijoje. Negi kaliningradiečiai griovė senąjį Konigsbergą-Karaliaučių, buvusią Prūsijos hercogystės sostinę ir vieną gražiausių jaukiausių miestų dėl to, kad, pasak V. Galcovo, rusai pripratę prie miestų su plačiomis gatvėmis (Kaliningrade per sugriautą senamiestį nutiesta plati Lenino g. su chaotiškai pastatytais daugiaaukščiais ir užsibaigiančia gremėzdiškais Tarybų rūmais Pilies vietoje)? Bet juk po karo mieste apsigyveno ne maskviečiai ar peterburgiečiai, o daugiausia iš per karą sudegintų Briansko, Kursko, Oriolo ir kitų sričių kaimiečių bei miestelėnų. Kaip ir kitose SSRS okupuotose šalyse, Karaliaučiaus krašte veikė stalininis principas: seną sunaikinti, “iš šaknų išrauti fašizmą, kapitalizmą” kartu su gyventojais. V. Salachovas pastebėjo, kad nurodymai iš Maskvos Kaliningradui netinka. Yra tranzito sunkumų su Lietuva, bet srityje daugėja lietuviškų prekių.

Gera būtų Kaliningrade sukurti etnografinį muziejų, kuriame atsispindėtų srityje gyvenančių rusų, lenkų, lietuvių ir kitų tautų gyvenimas. Prie senosios Vėluvos (Alt Wehlau; Znamensk) vyksta archeologiniai kasinėjimai. Kaliningrade daugėja žmonių, norinčių suprasti Prūsijos praeitį, kultūrinę įvairovę. Greta 1945 m. mūšio dėl Konigsbergo panoramos įrengta archeologinių radinių ekspozicija. Veikia Rytų Prūsijos draugija. Išleistos kelios knygos apie to krašto praeitį (pvz., 1996 m. Kaliningrade išleistas solidus “kompromisinio turinio” kolektyvinis veikalas “Istorija Vostočnoj Prussii”). Išleistas ir bendras vokiečių su kaliningradiečiais kūrinys. Išeisianti knyga apie Karaliaučiaus krašto apgyvendinimą sovietiniais žmonėmis po karo. Beje, lenkai ir ypač vokiečiai apie Prūsiją, atskiras jos sritis, miestus labai gausiai leidžia knygų, atsiminimų, tęstinių leidinių, albumų.

Turintis turtingą gyvenimo patirtį ir suprantantis įvairiausių problemų aspektus B. Ollechas atkreipė konferencijos dalyvių dėmesį, pirmiausia kaliningradiečių, jog negalima būti teisėjais, mokiniai nežino praeities. Tegu lenkai (Vakarų Lenkijos) nuvažiuoja į Klaipėdos kraštą ir susipažįsta kaip ten tvarkomasi. Dramatiška, kai V. Galcovas teigia, kad Kaliningrado sritis – vien Rusijos vidaus reikalas. Tai visų kaimyninių valstybių problema. Ką lietuviams reiškia Tolminkiemis, Tilžė, Ragainė?! Argi jie gali sutikti su rusiškais pavadinimais Sovietsk, Gusev, Železnodorožnyj ir t.t. O vokiečiams? Sugriautas visas kraštas. Kaliningradas – tai Katynė.

Konferencijos paskutinę dieną vienas jos iniciatorių ir organizatorių Burkhardas Ollechas apibendrino išsakytas mintis, ateities viziją. Diskusijos apie regioną, kuris buvo uždaras – tai geriausi tautas jungiantys tiltai. Dabar situacija jame keičiasi. Dr. D. Albrechto knyga apie kelionę į Sarmatiją esanti žvilgsnis į įvairiatautį Prūsijos pasaulį, sudarantį savotišką mikrokosmosą. XIX a. kilę tautiniai sąjūdžiai ir susikūrusios tautinės valstybės iškėlė kaip vertybę kultūras. Vėliau tas mikropasaulis suskilo, o po II pasaulinio karo žlugo. Atsikėlė rusai bei kiti su savom kultūrom. Kaliningrado srityje riogso griuvėsiai, o Lenkijos žemėse atstatoma miestai, pilys, bažnyčios (pvz., Gdanskas, Olsztynas). Vokiečio Hegelio filosofija ir komunistinė ideologija. Kaliningrado srities kultūros vienas svarbiausių elementų – militarinė simbolika. Bet reikia suprasti srities visuomenės pasaulį, būtina jai padėti, nuveikti ateičiai, kad vaikai ir vaikaičiai geriau, prasmingiau, kultūringiau gyventų. “Mes gyvename ant prūsų kapų”, susijaudinęs toliau kalbėjo B. Ollechas. Antai vokietis W. Kessleris (jis konferencijoje skaitė pranešimą) nežino Mozūrijos, Mažosios Lietuvos istorijos. Bendra lenkų, rusų, lietuvių ir vokiečių atsakomybė už Prūsiją, jos civilizacijos palikimą. Neturi būti egoizmo. Partnerių ekonominiame bendradarbiavime didelę reikšmę turėtų vokiečių kapitalas. Nes norime rasti būdus, kelią, kaip padėti Kaliningrado sričiai. Įveikiant sunkumus, reikėtų buvusioje Prūsijoje kurti euroregioną, kaip siūlo Nikžentaitis, pabrėžė Ollechas. Įtraukti Kaliningrado sritį į Baltijos valstybių bendradarbiavimo programas. Tai “mums visiems šansas”. Ollechas pateikė tokio euroregiono kūrimo pradžios pavyzdžių: Klaipėdoje veikia Universitetas, Vakarų Lietuvos ir Prūsijos tyrimo centras (galima pridurti, kad įkurtas Mažosios Lietuvos istorijos muziejus), Lietuvoje veikia lietuvininkų draugija “Mažoji Lietuva” ir kt.

L. Palmaitis pasiūlė priimti deklaraciją dėl kultūros paveldo buvusioje Prūsijoje išsaugojimo. Kiti siūlė iš dalyvaujančiųjų konferencijoje sudaryti 4 šalių atstovų grupę. Nutarta apie konferencijoje išsakytas nuomones, siūlymus informuoti Olsztyno vaivadą, Kaliningrado srities ir Klaipėdos valdžią.

Voruta. – 1996, 42-44 (276-278)

Dr. Algirdas Matulevičius, Vilnius, „Voruta“, Nr. 42-44 (276-278), 1996 m. lapkričio 9 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 8
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 8, 2014 @ 10:38 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →