Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Prūsiškas dorybes derinęs su kūrybos džiaugsmu

Pagal   /  2014 birželio 8  /  Komentarų nėra

Mama pirmąkart nuvažiavau į Kuršių neriją. Gyvenome Juodkrantėje, iš ten vienąkart nuvykome į Kenigsbergą, kitąkart – į Tilžę [Tilsit]. Ir pirmąkart pajutau: aš esu namie. Artimesnį ryšį jaučiau su Tilže nei su Kenigsbergu.

Mama pirmąkart nuvažiavau į Kuršių neriją. Gyvenome Juodkrantėje, iš ten vienąkart nuvykome į Kenigsbergą, kitąkart – į Tilžę [Tilsit]. Ir pirmąkart pajutau: aš esu namie. Artimesnį ryšį jaučiau su Tilže nei su Kenigsbergu. Tėvas, nors gimė Kenigsberge, augo Tilžėje, čia baigė mokyklą (tada vėl išvyko studijuoti į Kenigsbergą). Į Tilžę aš vis dar nuvažiuoju; praėjusiais metais buvau ten su Ulla Lachauer. Žinau tiksliai, kur gyveno mano seneliai, dar išlikus ir gatvė, ir pastatai, nors atrodo labai prastai. Kenigsbergas, apsilankius 1995-aisiais, man tiesiog sukėlė šoką: sugriautas miestas…, niekad nebuvau patyrus tokių įspūdžių. Tada sau pasakiau: niekad čia nebeatvažiuosiu, čia – Kaliningradas, rusiškas miestas. Bet prieš dvejus metus kartu su vyru vėl lankiausi Kaliningrado srityje, buvome Kenigsberge, Raušene (Svetlogorske). Ir paskutinį kartą, kai buvau Tilžėje, patyriau tokį poveikį – ilgą laiką po to jaučiaus išmušta iš vėžių. Įdomu pamatyti, bet neįmanoma suvokti – visa tai Europos viduryje… Bet esminis jausmas, kylantis man besilankant Kenigsberge ir Tilžėje, – begalinis įtūžis nacionalsocialistinei sistemai. Visa tai, kas buvo – kultūra, bendrystė, multietniškumas,- per ją sunaikinta. Kas po to atėjo – irgi labai blogai. Pastaraisiais metais labai daug skaičiau apie Rytprūsius, Kenigsbergą. Skaičiau, kokia sėkminga Rytprūsiuose buvo Hitlerio agitacija, kaip naciai nuolat panaudojo Rytprūsius partijos stiprinimui ir kokia buvo situacija, kai Raudonoji armija jau artėjo prie Kenigsbergo, o gauleiteris draudė civiliams gyventojams palikti miestą (jis pats sėkmingai paspruko, kažkur ramiai mirė lovoje). Darosi baisu, kai įsigilini, kas ten nutiko…

Pati sau atradau įdomų fenomeną. Dar niekad ten nebuvusi, tik kraštovaizdį žinojusi iš fotografijų, bet pirmąkart atvykusi, iškart patyriau jausmą: aš esu namie. Tą namų jausmą suteikia pats kraštovaizdis, ne Kaliningrado miestas. Mielai lankausi Klaipėdoje, Kuršių nerijoje. Matyt, žmonės kaip ir žvėrys turi „gimtinės geną“. Aš čia jaučiuosi gerai ir saugiai. Nesakau, kad norėčiau čia gyventi, bet mielai atvykstu.

O ką Jūsų Tėvas pasakojo apie savo šeimą, kas buvo jo tėvai?

I.H.: Mano Tėvas turėjo dar vieną brolį. Jo tėvas dirbo finansų valdyboje, mama rūpinosi namais, kaip tuomet buvo įprasta. Žinoma, buvo pusbrolių, tetų, dėdžių. Tėvo dėdė vadovavo [buvo „Chefredakteur“] vienam Tilžės laikraščiui; kitas, jo mylimiausias dėdė turėjo konditerijos parduotuvėlę. Kaip pasakojo Tėvas, mano seneliai labai vėlai pasitraukė iš Rytprūsių, gyveno Liubeke (daugelis pabėgėlių atvyko į Šlezvigą-Holšteiną). Paskui mano tėvai juos pasikvietė pas save – mes prie Bonos turėjome namą; jie ten su mumis gyveno iki savo mirties. Mano dėdė taip pat gyveno Bonoje, jis užėmė aukštas pareigas Gynybos ministerijoje; kaip ir mano tėvai jis jau miręs.

Mano senelių kambaryje kabėjo Raušeno kopų vaizdelis, ir kai mes su vyru nuvykome į dabartinį Svetlogorską – iškart atpažinau tą kraštovaizdį, tai mane sujaudino. O gatvėje prekeiviai pardavinėjo paveikslus, kuriuose atvaizduotas būtent tas motyvas, tai irgi daro įspūdį – praėjus 70-iai metų, dabar, rusai pardavinėja tokius pat paveikslus…

Mano Tėvas dažnai atostogaudavo Kuršių nerijoje. O ant jo rašomojo stalo gulėjo stiklinis popierių spaustuvas [Briefbeschwerer], kurio viduje buvo Juodkrantės [Schwarzort] bažnyčios vaizdelis. O čia, Nidoje, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo susitikime susipažinau su istorike Nijole Strakauskaite, gyvenančia Juodkrantėje ir dirbančia Klaipėdos universitete. Ji pasakė: Juodkrantės muziejuje turime vieną Jūsų Tėvui priklausiusį daiktą. Nuėjau į tą muziejų [L.Rėzos kultūros centrą], tikrai – ten dabar yra šis ant mano Tėvo rašomojo stalo gulėjęs spaustuvas. Labai apsidžiaugiau. Esu teiravusis namie: kur dingo tas popierių spaustuvas?, sužinojau: Tėvas jį padovanojo savo asistentei, su kuria kartu rašė vieną knygą apie Rytprūsius. O ją Nijolė Strakauskaitė aplankė Berlyne; ta proga gavo dovanų šį mano Tėvo spaustuvą, kurį perdavė muziejui. Negaliu apsakyti, kokį emocinį jaudulį patyriau, tai nuostabu – mūsų šeimos dalelė, greta kurios aš užaugau, dabar šiame mažame muziejuje!

Ar Jūsų Tėvo archyve, atsigabentame iš Rytprūsių, buvo ir senų nuotraukų?

I.H.: Aš turiu savo Tėvo nuotraukų albumą; tai nuotraukos iš Tilžės laikų, jo kelionių. Turiu ir savo dėdės albumą. Jau kalbėjau su Nijole, kad dalį tų nuotraukų, jei juos domintų, mielai atiduočiau. Tėvas didelę savo palikimo dalį (rankraščius, laiškus, mokslinio darbo medžiagą) atidavė į archyvus, Bonos universitetui. Po jo mirties Mama kai ką perdavė Rytprūsių krašto muziejui Liuneburge. Manau, būtų puiku, jei mažieji šio krašto muziejai – Juodkrantėje ar Klaipėdoje- taip pat turėtų ką nors iš Tėvo daiktų, susijusių su šia vietove… Jokios prasmės ką nors atiduoti Tilžei ar Kenigsbergui. Tilžėjė yra mažas miesto muziejus, jis jaudina, bet jame moksliškai nedirbama, jis neprižiūrimas.

Man labai įdomus šis Rytprūsių fenomenas – čia gyveno vokiečiai, lietuviai, lenkai; dažniausiai jų tarpusavio santykiai būdavo labai harmoningi… Kaip Jūs šio krašto fenomeną vertinate?

I.H.: Susidomėjusi perskaičiau Andreas‘o Kosserto knygą „Ostpreussen“ [„Rytprūsiai“]. Dabar jis yra parašęs ir knygą apie pabėgėlius, priimtus – nelabai maloniai – Vokietijoje. Pabėgėliams teko apmokėti karo „sąskaitas“. Kaip tai baisu ir neteisinga: jiems teko ir tėviškės netekties bausmė, ir dar viena bausmė – požiūris Vokietijoje į juos tarsi į nusikaltėlius. Vokietijoje ši tema ilgą laiką buvo tabu, apie tai kalbėti buvo politiškai nekorektiška. Įdomu, kad dabar jaunoji istorikų karta (Kossertas gimęs 1979-ais) į šią temą pažvelgia kitu žvilgsniu – objektyviu, moksliniu.

Žinoma, perskaičiau ir savo Tėvo knygas – kai kurias pirmąkart, kai kurias iš naujo dabar, būdama čia, Lietuvoje. Matau, kad jose esama ir teiginių, nulemtų laikmečio, dabar vertintume kitaip. Jis daug ką traktuoja iš „vokiškai patriotinių“ pozicijų.

Manau, kad visa Vidurio Europa daug neteko, pradėjus multietnines visuomenes „valyti“; stengtasi sukurti etniškai grynas visuomenes – „gryna“ Lenkija, „gryna“ Čekija ir t.t. Žydus išnaikino naciai, po to prasidėjo vokiečių išvarymai ir perkėlimai… Manau, kad ateityje Europos visuomenės vėl taps įvairialypės, jau kitu pagrindu ir formomis. Man regis, lietuvių-vokiečių santykiai buvusiame Klaipėdos krašte [Memelland] turėjo daug pozityvių aspektų, pasireiškusių mene, literatūroje, religijoje; galim prisiminti ir knygų kontrabandą, tokius vardus kaip Herderis, J. Bobrowskis, daugelį lietuviškų žodžių, atėjusių į vokiečių kalbą. Žmonės čia buvo stipriau tarpusavyje susiję nei jie tai įsisąmonino. Pavyzdžiui, prieš porą metų iš Nidos plaukėme laivu į Mingės kaimą, ten sutikome seną sutuoktinių porą, tipiškus „memelenderius“ [klaipėdiškius], jie nuolat kalbėdamiesi be jokių keblumų pereidavo iš vokiečių kalbos į lietuvių ir atvirkščiai. Aš tos poros paklausiau: ar save laikote lietuviais, ar vokiečiais? Jie iškart atsakė esą „memelenderiai“. Laive, atrodo, aš buvau vienintelė vokietė, kiti – lietuviai iš „Didžiosios“ Lietuvos – Kauno, Vilniaus… Jie buvo didžiai nustebę: kodėl ši pora kalba ir vokiškai? Jie žiūrėjo išplėtę akis, nežinodami, kaip reaguoti; galėjai pajusti jų nepasitikėjimą. Matyt, dėl sovietinio palikimo per mažai žinoma apie šio krašto kultūrinį savitumą.

Manau, mes tikrai per mažai žinome apie šį kraštą, ir tai ne tik sovietinis, bet ir „didlietuviškas“ šio krašto savitumo ignoravimas…

I.H.: Daug apie tai kalbėjomės su [istoriku] Alvydu Nikžentaičiu. Mus abu domina istoriniai mitai. Štai naciai kūrė mitus: vokietis turi būti „grynas“ ir pan. Bet ir Lietuva kūrė tam tikrus mitus; kiekvienas politinis laikmetis kuria jam reikalingus mitus. Ir Lietuvai, matyt, jos mitai buvo reikalingi. Istoriškai žvelgiant, nors aš nesu šių klausimų žinovė, Didžioji Lietuvos kunigaikštystė tęsėsi iki Juodosios jūros, o Baltijos jūra jai mažai terūpėjo. Po Pirmojo pasaulinio karo, po Klaipėdos krašto aneksijos (kuriai, kaip rodo šiuolaikiniai tyrimai, Vokietija pritarė), buvo sakoma: tas kraštas visada buvo mūsų. Šiandien galima pasakyti: puiku, kad šis kraštas priklauso Lietuvai – ne Rusijai.

Mūsų Nacionalinėje bibliotekoje radau, deja, tik vieną mažą Jūsų Tėvo knygelę – apie kunigaikštį Albrechtą ir liuteronų bažnyčią… Jūsų šeima buvo liuteronai?

I.H.: Taip, liuteronai, ir liuteroniškos tradicijos šeimoje buvo gilios, nuolat lankėme bažnyčią. Suprantama, esu konfirmuota. Ir dabar aš einu į bažnyčią – vakar buvau mažojoj Juodkrantės bažnytėlėje. Visada, kai esu Neringoje (paprastai apsistoju Juodkrantėje pas dailininką Albertą Krajinską), lankausi pamaldose Juodkrantės bažnyčioje. Vilniuje evangelikų bažnyčioje, šalia lietuvių, yra tik pamaldos anglų kalba, į jas retai nueinu. Bet Miunchene (kai ten grįžtu), abu su vyru esame aktyvūs bažnyčios nariai.

Mano Tėvui tai buvo ir svarbi mokslinė problema. Jis yra parašęs „Rytprūsių evangeliškos bažnyčios istoriją“ (pirmame tome – tekstas, antrame – nuotraukos). Aš gailėjausi, kad nebeturime antrojo tomo su nuotraukomis ir prieš porą metų Vokietijos antikvariate jį nusipirkau. Su šia knyga važiavau per Klaipėdos kraštą, žiūrėjau, ar išlikusios bažnyčios – kai kurias radau. Daugelio bažnyčių, suprantama, jau nebėra, ypač Kaliningrado srityje. Kai pereitais metais kartu su Ulla Lachauer ir fotografu Martinu Rosswogu keliavome po Tilžės apylinkes, mane sukrėtė tas griuvėsių vaizdas – bažnyčių mūrai ardyti, jų plytos pardavinėtos; po metų jau neberandi daugelio po karo išlikusių dalykų… Mano kartos žmonės pratę žvelgti į ateitį ir tikėtis: bus vis geriau, pažanga bus regima… O čia žvelgi į tą kraštą Europos viduryje, kuris per 60-70 metų yra grįžęs „į biblinius laikus“… Tilžės apylinkėse tuokart matėme daug avių bandų; jokio kaimo, tik landšaftas – vaizdas kaip iš Senojo Testamento. O juk tai buvo aukštai išvystytas žemės ūkio kraštas.

Dalyvavote tuokart rašytojai Ullai Lachauer bei fotografui Martinui Rosswogui vykdant projektą, skirtą Tilžės taikos 200-mečiui pažymėti… Ar teikiate daug reikšmės tokiems projektams?

I.H.: Manau, jie tikrai įdomūs. Ullos Lachauer dėmesys Rytprūsiams neturi kokių asmeninių motyvų. Mes su ja artimai susidraugavome, mus sieja susidomėjimas ir empatiškas santykis su Rytprūsiais – jo kraštovaizdžiu ir dabar čia gyvenančiais žmonėmis. Manau, tik tai mūsų kartos žmonės ir tegali dabar padaryti – suartėti su žmonėmis bei stengtis, kad ir mūsų, ir būsimos kartos užmegztų kuo įvairesnius santykius su čia gyvenančiais žmonėmis. Tilžėje aš susipažinau su daug mielų žmonių, pavyzdžiui, su ruse vokiečių kalbos vertėja, ji gana įsigilinusi į Vokietijos istoriją. Ir Kenigsberge įdomu pažvelgti į tą kartą, kuri ten jau užaugo. Bet Tilžė man mielesnė, Kenigsbergas dabar toks, kaip mes sakome, „boom town“, kur sukasi dideli pinigai. Nors esama planų atstatyti ir Kenigsbergo pilį, ir pan., bet man tai jau visai rusiškas miestas Kaliningradas. Net atstatyta Katedra, mano požiūriu, visai nesiderina prie šio miesto. Žvelgiant į visa tai, darosi liūdna. Su Kenigsbergu mano santykis dabar labai problemiškas; nebeturiu noro ten, į Kaliningradą, važiuoti. Labiausiai man liūdna, kad dėl nacių žmonės turėjo patirti tiek vargo, prievartos…

Bet sovietų armijos prievarta jau karui baigiantis ir po karo….

I.H.: Taip, prieš civilius gyventojus. Abi pusės tuo nusikaltusios. Galima liūdėti dėl to, kas nutiko, bet istorijos nebepakeisi. Viena, ką gali padaryti mano karta – tuo domėtis, apie tai kalbėti, stengtis užmegzti ryšį su kitais žmonėmis, ištiesti vieni kitiems rankas po to, kas įvyko. Nemažas stebuklas jau vien tai, kad dabar ten galima nuvažiuoti. Mane visos šios problemos labai domina, nors aš istorijos nestudijavau. Jaunystėje, kai reikėjo rinktis profesiją, man buvo aišku, kad tai nebus istorija. Tai buvo natūralus jaunatviškas protestas, nes namuose istorija buvo labai svarbi. Mano Mama taip pat studijavo istoriją, nors vėliau tapo meno istorike. O Tėvas prie stalo visuomet kalbėdavo apie savo „projektus“.

Ką būtent studijavote?

I.H.: Studijavau germanistiką, meno istoriją bei anglistiką. Norėjau būti mokytoja. Dar jaunystėje pradėjau bendradarbiauti su Goethe‘s institutu, ilgą laiką buvau universiteto lektorė Pietų Afrikoje. Įdomu, kad Rytprūsiai vėl galiausiai sugrįžo į mano gyvenimą, to net nesitikėjau. Nuo 1999 iki 2003-ųjų dirbau Goethe‘s institute Niujorke, tada kaip tik tapo laisva vieta Vilniuje. Mudu su vyru svarstėme, pasiryžau: man reikia būti ten. Pamaniau: Lietuvoje turėsiu galimybę įsigilinti į šeimos istoriją. Tai buvo stiprus motyvas. Šią galimybę gavau tarsi dovaną. Man buvo netikėta, kad iš pat pradžių, kai atvykau, žmonės ėmė teirautis apie mano Tėvą, visi domėjosi, kaip aš susijusi su istoriku Hubatsch (tai nedažna pavardė); tai mane džiugino.

Dabar man įdomūs Tėvo nagrinėti istorijos klausimai. Suprantu, kad nėra „objektyvios“ istorijos – net remiantis objektyviais šaltiniais kuriamos interpretacijos. Tad įmanoma ir pačiam naujai pažvelgti, kažką nauja atrasti, kitaip interpretuoti tuos pačius šaltinius, kitaip sudėti akcentus. Turiu pažymėti, kad dabar nepritariu kai kuriems Tėvo teiginiams, tačiau su įdomumu skaitau jo knygas. Ir tik Lietuvoje į šias knygas kaip reikiant įsigilinau. Savitas Baltijos regionas, buvusių Rytprūsių artumas tam nuteikia.

O kaip Jūs Vilniuje jaučiatės?

I.H.: Jaučiuosi puikiai. Turiu įdomų darbą, žmonės draugiški. Mano vyras taip pat dirba Vilniuje, viename privačiame universitete. Pastebiu žymius pokyčius Lietuvoje, jai įstojus į Europos Sąjungą; stiprėja lietuvių savimonė. Manau, Lietuvai buvo svarbu įstoti ir į ES, ir į NATO. Mane džiugina, kad oficialia Lietuvos politika šiame regione – Klaipėdos krašte – siekiama išsaugoti bendrą kultūros paveldą. Čia situacija visai priešinga tam, kas vyksta Kaliningrado srityje. Lietuviai, greta poreikio turėti savo istoriją, suvokia ir bendros kultūros reikšmę.

Žinoma, lietuvių visuomenė labai maža, daugelis vienas kitą pažįsta, yra vienas su kitu susigiminiavę arba susipriešinę [juokiasi]. Bet tikrai galiu pažymėti, jog Vilniuje vyksta turtingas kultūrinis gyvenimas – ir muzikinis, ir vaizduojamojo meno. Kai kada jaučiu, jog miestas man šiek tiek per mažas – juk keletą metų gyvenau Niujorke. Bet iš čia galiu dažniau nuskristi į Berlyną ar savo namus Miunchene. Norėčiau dar aplankyti ir kitas Lietuvos vietas; Kuršių neriją jau gerai pažįstu. Dar žadu nuvažiuoti ir į „rusų pusę“ – čia mano jausmai ambivalentiški: ir noriu, ir nenoriu važiuoti. Kai ten būnu, mane jaudina vietinių žmonių gyvenimai, gana sunkus jų likimas, man jų gaila. Nors rusai gana linksmi žmonės, jie daug juokiasi, paslaugūs. O grįžusi namo ar į Lietuvą, dar ilgai negaliu nuo patirtų įspūdžių atitrūkti. Manau, kad buvęs prezidentas V. Putinas kaip galios žmogus šią sritį sąmoningai laikė neapibrėžtoje situacijoje.

Kadangi kalbamės Nidoje Thomo Manno festivalio metu, tad dar apie šį festivalį – kaip jį, jo koncepciją vertinate? Ar nemanote, kad šis renginys būtų tinkamas ir apie Rytprūsius pakalbėti?

I.H.: Džiaugčiausi, jei Festivalis vėl atsigręžtų į literatūrą. Apie tai kalbėjau ir su naujuoju Th. Manno kultūros centro direktoriumi Laurynu Katkum, ir su kuratoriumo nare Ruth Leiserowith. Pavyzdžiui, galima būtų aptarti tas žymias asmenybes, kurios čia lankėsi. O dėl Rytprūsių – kuratoriumas aiškiai išsakė savo nuomonę, kad tai būtų pernelyg regioninė tematika. Kalbėjau su Nijole Strakauskaite, mes aptarėm idėją arba čia, arba Juodkrantės L. Rėzos kultūros centre kartu su Klaipėdos universitetu surengti didelį simpoziumą, skirtą regioniniam identitetui.

Thomo Manno festivalis šiemet vyksta jau dvyliktą kartą, ir mes galim džiaugtis, kad pavyko jį taip ilgai išlaikyti. Manau, svarbu pritraukti ir kiek kitokią publiką, sudominti jaunus žmones. Gražu, kad į Festivalį atvažiuoja vokiečiai, priderinantys prie šio renginio savo atostogas, tačiau norėčiau matyti daugiau lietuvių. Linkėčiau Festivaliui ir reikšmingesnių, svaresnių renginių. Šiame nuostabiame kraštovaizdyje išties smagu būti.

Gal pokalbį baikime grįždamos prie pradinės temos – Jūsų Tėvo. Kokia tai buvo asmenybė, ar turėjo specifiškai kažką „rytprūsiško“?

I.H.: Manau, kad buvau auklėta „prūsiškai“- taip kaip mes Vokietijoje suprantame „prūsiškumą“, „prūsiškas dorybes“. Teigiamai vertinu „prūsiškas“ nuostatas: darbą, kurį pradėjai, turi pabaigti; turi būti punktualus, sąžiningas, ugdytis savidiscipliną, nelaikyti savęs labai svarbiu… Už tas savybes tikrai turiu būti dėkinga savo Tėvui. Jis buvo labai kūrybingas žmogus, patyręs kūrybos džiaugsmą. Jo darbų sąrašas labai ilgas. Tėvas labai domėjosi ir menais; jis tapė akvarele, rašė trumpus eilėraščius, puikiai skambino pianinu; mes namuose grodavome… Anksčiau ir aš gerai grojau pianinu, dabar seniai nesu grojusi; bet užaugau namuose, kur buvo muzikuojama. Ir aš šiek tiek užsiimu tapyba. Tėvas visada skatino domėjimąsi menais, mes dažnai važiuodavome į dailės parodas. Mielai prisimenu ir mūsų išvykas į gamtą. Tėvas man yra puikus pavyzdys, kaip galima suderinti mokslinius interesus su atvirumu Gyvenimui. Pagrindinė jo tyrimų sritis buvo Viduramžiai ir Naujieji laikai; jis paliko daug darbų ir apie Prūsiją, M. Liuterį… Tėvas pabrėžė svarbią M. Liuterio mokymo nuostatą: Bibliją reikia skaityti gimtąja kalba; nurodė, jog dėl to atsirado ir pirmoji lietuvių knyga.

Kalbino ir iš vokiečių kalbos vertė Astrida PETRAITYTĖ

P.S. Po pokalbio kitą dieną nuvykau į Juodkrantę – parūpo užeiti į L. Rėzos kultūros centrą, surasti jo ekspozicijoje Waltheriui Hubatsch priklausiusį popierių spaustuvą su Juodkrantės bažnyčios vaizdeliu ir įrašu „Schwarzort“ – radau!

P.P.S. Keletas pavadinimų iš ilgo Waltherio Hubatsch veikalų sąrašo:

„Friedrich der Grosse und die preussische Verwaltung“;

„Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“, I-II.

„Luther und die Reformation im Herzogstum Preussen“;

„Grundlinien preussischen Geschichte“;

„Ostpreussens Geschichte und Landschaft im dichterischen Werken von Agnes Miegel“;

„Die Albertus-Universitat zu Koenigsberg / Preussen in Bildern.“;

„Albrecht von Preussen“;

„Masuren und Preussisch-Litthauen in der Nationalitatenpolitik Preussens 1870-1920“.

Astrida Petraitytė, Vilnius, 2008 m. rugpjūčio 18 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 8
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 8, 2014 @ 10:16 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →