Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Prūsijos istorijos bibliografija – be Mažosios Lietuvos

Pagal   /  2014 birželio 5  /  Komentarų nėra

Kas tiria Prūsijos arba jos atskirų regionų istoriją, tas gerai žino Ernsto Wermkės keliatomę rodyklę „Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijos bibliografija“, pradėta leisti Karaliaučiuje 1933 m.

Klupinėjanti dargana kliudo Prėglių.

Po kelių amžinybių sulaukęs bėglio,

Atsiliepia išmuštas grindinys,

Ir kraštovaizdis merkiasi.

Gotiškas šriftas teišliko lapijoje.

(Tomo Venclovos eil. „Naujas atvirukas iš K. miesto“, 2000)

Kas tiria Prūsijos arba jos atskirų regionų istoriją, tas gerai žino Ernsto Wermkės keliatomę rodyklę „Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijos bibliografija“, pradėta leisti Karaliaučiuje 1933 m. Po Antrojo pasaulinio karo jos rengimo darbas buvo atgaivintas Vakarų Vokietijoje ir tęsėsi iki 1978 m. Nuo 1994 m. bibliografija sudarinėjama ir vis labiau tobulinama Herderio institute Marburge.

Šiuo metu ji rengiama kaip Vidurio Europos istorijos bibliografijos dalis ir remiasi elektronine baze. Projektą vykdo tarptautinis partnerių kolektyvas, sudarytas iš Marburgo, Torunės, Prahos ir Bratislavos specialistų. Herderio instituto bibliografinių duomenų bazė pasiekiama per Internetą adresu http://www.unimarburg.de/herder-institut/. Be to, teminiai duomenų rinkiniai yra publikuojami atskiromis knygomis, kurių viena naujausių – „Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijos bibliografija, 1995”, pasirodžiusi 1999 m.* Ją už 59 markes galima nusipirkti Herderio institute ir net gauti dovanų. Tiesa, su sąlyga, kad parašysi šios knygos recenziją. Nė neabejoju, kad lapelio su tokiu pasiūlymu susilaukė ne vienas Lietuvos mokslo periodinis leidinys, skelbiantis darbus apie Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto arba ir visos Rytų Prūsijos praeitį. Jis neaplenkė ir „Knygotyros“ redaktorių kolegijos.

„Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijos bibliografijos, 1995“ tomo projektą vykdė vokiečių Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijos tyrimo komisija, Torunės mokslo draugija ir Torunės universiteto biblioteka, bibliografavimo darbus atliko Eligiusz Janus ir Urszula Zaborska. Lenkų bibliografų iniciatyva ir sprendimai leidinyje paliko ženklų pėdsaką. Jis gerokai skiriasi nuo E. Wermkės rengtos bibliografijos.

Tome yra panaudotos bibliografinės klasifikacijos schema ir turinį, 1 933 numeruoti bibliografiniai aprašai, pratarmė, kelios rodyklės. Medžiaga, kaip rašoma pratarmėje, imta iš literatūros, šaltinių ir beveik 500 Prūsijai skirtų bei bendro turinio istorijos žurnalų. Pateiktas jų sąrašas leidžia susidaryti pakankamai tikslų vaizdą apie šaltinių bazę: joje gausu ir tarptautinių mastu pripažintų tęstinių mokslo darbų bei žurnalų, ir populiarių, visuomeninių politinių, su mokslu prasilenkiančių leidinėlių. Pastariesiems pirmiausia galėtume skirti Rytų ir Vakarų Prūsijos įvairių žemietijų organizacijų, negausių kraštiečių bendrijų mėnesinius, ketvirtinius arba metinius informacinius biuletenius, sąsiuvinius, apžvalgas. Iš Lietuvos mokslo darbų į bibliografuojamų leidinių sąrašą pateko tik Vilniaus universiteto leidžiama „Knygotyra“ ir „Teisė“. Aišku, to per maža: Prūsijos istorijos tema rašo daug daugiau lietuviškų tęstinių ir periodinių mokslo darbų. Jų stoką šiek tiek kompensavo lietuvišką temą gvildenantys Vokietijos metininkai „Annaberger Annalen“(Bonna) ir Lietuvių kultūros instituto suvažiavimų darbų rinkinys (Lampertheimas), Lietuvos išeivių vokiečių biuletenis „Die Raute“ (Ratingenas).

Bibliografiniai aprašai sugrupuoti pagal originalią klasifikaciją. Joje trylika skyrių: 01. Bendrasis, 02. Gamta, 03. Šaltiniai (istorijos), 04. Šaltinotyra, 05. Proistorė, 06. Istoriniai laikai, 07. Politinė istorija, 08. Tautinių bendruomenių istorijąa, 09. Ūkio ir socialinė istorija, 10. Religijų ir bažnyčių istorija, 11. Kultūros istorija, 12. Giminių ir asmenų istorija, 13. Regionų ir vietovių istorija. Kiekvienas jų dalijimas į poskyrius, kurių ypač gausu 03. 06 ir 11 skyriuose. Paieškai tarnauja autorių, minimų asmenų, vietovardžių, dalykų rodyklės. Bibliografijos veikale vokiečių ir lenkų kalbos lygiateisės. Jomis lygiagrečiai skelbiama pratarmė, visų skyrių ir poskyrių, rodyklių pavadinimai. Vien vokiškai išspausdintas tik knygos viršelis ir antraštinis lapas. Visiškai suprantama, kad šių dienų Lenkijai priklausančios buvusios Prūsijos teritorijos vietovardžiai rašomi vokiška ir lenkiška, Lietuvai – vokiška, lietuviška ir lenkiška (pvz., Memel – Klaipėda – Klaipeda, p. 147) forma. Politinius motyvus sudarytojų sprendimuose galima įžvelgti teikiant Karaliaučiaus krašto vietovardžius. Jie nurodomi tik vokiškai, rusiškai ir lenkiškai (pvz., Tilsit – Sovetsk – Tylza, p. 163). Sąmoningai ignoruojant šių vietų istorinius lietuviškus pavadinimus. Gerai apgalvotu lenkų bibliografų sprendimu pripažinčiau tai, kad jie Karaliaučiaus krašto rusiškosios administracijos primestus vietovardžius pateikia ir rusiškai. Iš jų lietuviams vertėtų net pasimokyti. Mano galva, tai, kad dabar spaudai rengiamoje „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (turiu jos per knygų mugę platintą reklamine brošiūrą su pavyzdiniu tekstu) Mažosios Lietuvos vietovardžiai rašomi vien lietuviška istorine forma, jų nelokalizuojant šiandieniniais rusiškaisiais pavadinimais, reikėtų laikyti įžvalgumo stygiumi arba net politine klaida. Viena, Mažojoje Lietuvoje seniai nebe Donelaičio ar geležinio Bismarcko laikai ir jau daug vandens nutekėjo Prėgliumi, antra – savo politinius, tautinius ir ekonominius interesus Karaliaučiaus krašte būtina ginti ne tik lenkams, vokiečiams bei rusams, bet ir lietuviams. Vienas iš tokių būdų ir yra kalbėjimas politinių realijų kalba bei nuolatinis jų aktualizavimas.Nelaikau bibliografinio darbo privalumu (atrankos, objektyvumo požiūriu), tačiau nesistebiu, kad rodyklėse lenkiškoji medžiaga akivaizdžiai dominuoja. Į lenkiškuosius šaltinius žvelgta per mikroskopą, į vokiškuosius – per didinamąjį stiklą, į lietuviškuosius – per miglom ir dulkėm apneštą stiklo šukę. Maždaug įsivaizduodamas kiek 1995 metais apie Mažąją Lietuvą rašyta Lietuvoje ie lietuvių išeivių, drįsiu tvirtinti, kad lietuviškos medžiagos į rodyklę pateko vos menkos nuotrupos. Kad galėtume įsitikinti šių žodžių pagrįstumu, remdamasis rodykle pateiksiu visų užregistruotų Lietuvos autorių pavardes. Tai A. Arbušauskaitė, J. Bulota, L. Gineitis, R. Juškevičius, A. Kaukienė, D. Kaunas, M. Klusis, D. Labanauskienė, M. Maksimaitis, V. Manžiulis, V. Merkys, R. Narbutaitė, A. Nikžentaitis, B. Raguotis, M. Razmukaitė, L. Stepanauskas, J. Steponaitienė, B. Stundžia, N. Šulgienė, V. Vareikis, S. Vėlavičienė, E. Vidmantas, B. Vitkauskienė, Ž. Zaveckienė ir A. Žentelytė. Tie, kurie 1995 m. rašėte vienu ar kitu Mažosios Lietuvos klausimu, pasitikrinkite, ar nesate, be to, nepagrįstai, aplenkti. Iš minėtųjų autorių trylika publikavosi Vilniaus universiteto „Knygotyros“ tome, skirtame „Aušrai“ (tačiau nebibliografuotas kitas 1995 m. pasirodęs “Knygotyros” tomas), trys (rengėjai) – „Pirmoje prūsų knygoje“, po du – straipsnių rinkinyje „Vakarų baltų kultūra ir kultūrų reliktai“ ir Bonnos metininke „Annaberger Annalen“. Kiti atskiruose leidiniuose publikavosi po vieną, išskyrus A. Nikžentaitį. Jo visi trys istoriografiniai straipsniai paskelbti Vokietijos spaudoje, taigi į rodyklę įtrauktų Lietuvos leidinių publikacijų dalies nė kiek nedidina. Aš neklausiu, kodėl neužregistruota bent svarbiausia dauguma lietuvių istorikų, etnologų, kalbotyrininkų, knygotyrininkų, politologų ir politikų, literatūros tyrinėtojų straipsnių apie Mažąją Lietuvą, tačiau esu suglumęs ir nesuprantu, kodėl į europinį pripažinimą pretenduojančiame bibliografijos veikale nėra 1995 metais Lietuvoje išėjusių tokių knygų kaip šios: fundamentalių tomų „Lietuvininkų kraštas“ ir „Lietuvininkų žodis“ (abu pasirodė Kaune, leidykloje „Litterae Universitatis“), lygiagrečiai vokiečių ir lietuvių kalbomis paskelbtų klaipėdiškio pedagogo Miko Šlažos atsiminimų „Žvėrys žmogaus pavidalu“ (Vilnius, „Vaga“), Alfonso Šešplaukio studijos, „J. G. Herderis ir baltų tautos“ (Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla), Martyno Brako „Mažosios Lietuvos politinės ir diplomatinės istorijos“, Martyno Purvino „Klaipėdos krašto mokyklų draugijos istorijos“, žinomosios Richardo Dethlefseno knygos „Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios“ vertimo į lietuvių kalbą, rašytojo Kosto Kauko dokumentinių apybraižų „Rausvos pamarių rasos“ (pastarosios keturios knygos leistos išeiviškojo Mažosios Lietuvos fondo kartu su įvairiomis Lietuvos leidyklomis), profesorės Audronės Kaukienės sudaryto konferencijos medžiagos rinkinio „Mažosios Lietuvos kalba ir kultūra“ (Klaipėdos universitetas), įvairių kitų, gal kiek smulkesnių ir prastesnės išvaizdos leidinių. Visi jie stovi man po ranka, namų bibliotekos lentynoje. Kiek dar tokių Mažosios Lietuvos leidinių pasirausęs rasčiau Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje?

Iš bibliografinių aprašų matyti, kad lenkų bibliografams kliuvinys buvo lietuvių kalba. Kai kurių lietuviškųjų publikacijų turinio jie net nesuprato arba juos traktavo tendencingai. Sakykime, „Pirmoji prūsų knyga“, parengta ir straipsniais palydėta žymių kalbininkų baltistų V. Mažiulio, B. Stundžios ir M. Klusio įdėta ne kalbos istorijos, bet istorijos šaltinių skyriuje (įrašo Nr. 188), M. Kleino straipsnis „Vom „kvieslys“ zum „Platzmeister“. Vom Leben mit zwei Sprachen in Preufsisch-Litauen“ (Nr. 489) siejamas su vokiečių, M. Razmukaitės straipsnis „Apie Prūsų Lietuvos oikonimų darybos formantus ir jų plitimą“ (Nr. 561) ir H. Stossun’o straipsnis „Litauen und Deutshe in der Republik Litauen, im Memelland und im Regierungsbezirk Gumbinnen“ (Nr. 569) – su prūsų etnine grupe. Negali nematyti, kad 08 skyriuje „Tautinių bendruomenių istorija“ yra poskyriai „Vokiečiai“, „Žydai“, „Ukrainiečiai“, „Kašubai“ (pats didžiausias!), „Prūsai“, tačiau poskyrio „Lietuviai“ ne tik nėra, bet jis net ir nenumatytas. Mat bibliografijos klasifikacijoje – turinyje, jei spausdintų darbų konkrečiais metais nebūna, žažymima: be publikacijų ( Keine Titel, brak tytulow). Kokiais sumetimais bibliografijos sudarytojai Mažosios lietuvius išbraukė ir Rytų Prūsijos istorijos? Atkreipčiau lietuvių autorių, mėgstančių Prūsų Lietuvos terminą, dėmesį. Minėtosios M. Razmukaitės straipsnio pavadinimą bibliografai į vokiečių kalbą išvertė pasinaudodami interpretacijos leisve – „Zur Struktur und Verbreitung der Ortsnamen im preufzchen Teil Litauens“. Iš tikrųjų turėtų būti „…im litauischen Teil Preufsens“. Su Mažosios Lietuvos terminu joks vertėjas taip laisvai nesielgtų. Beje, patys lenkų mokslininkai pavadino Polska šių dienų istoriografijoje nenaudoja.

Nežinau, kokiais apibendrinimo žodžiais vertėtų užbaigti bibliografinio veikalo aptarimą. Neabejotina, Herderio instituto leidinys reikalingas ir svarbus. Rodykle naudosis daugelio šalių ir kartų, taip pat ir lietuvių, tyrinėtojai. Tačiau mums šis veikalas vis dėlto palieka nemaža nusivylimo bei kartėlio, juolab kad jį rengė patys artimiausi kaimynai – lenkai. Norvegas Oskaras Vistdalas dėl savo knygoje „Georgas Sauerweinas – europietis ir dovrietis“ („Georg Seuerwein – europear og dol“, 2000) dedamos bibliografijos į Lietuvą važiavo ne kartą – susigaudyti lietuviškojoje medžiagoje padėjome kas tik galėjome ir ta bibliografija išėjo tikrai nepaprasta. Kas sutrukdė lenkams aplankyti Vilnių dienelei kitai? Juk Torune – ne už Norvegijos kalnų… Savaime suprantama, kad toliau rengiamų bibliografijos metininkų kokybei gerinti apčiuopiamai padėti galėtų tik lietuvių bibliografų tiesioginis dalyvavimas darbe. Tačiau patys į kompaniją juk nepriprašysime ir nesisiūlysime?

Nežinau, kas konkrečiai sudarinės kitus Ernsto Wermkės pradėtos bibliografinės rodyklės tomus ir kaip juose bus pateikta Rytų Prūsijos lietuviškosios dalies – Mažosios Lietuvos ir lietuvių – istorija. Vien prieštaraudami kitiems vargiai ko nors pasieksime. Seniai būtų laikas mums patiems parengti Mažosios Lietuvos bibliografiją. Kita vertus, ar ne Lietuvos istorijos institutui pagaliau reikėtų istorijos tyrimų grupę? Gal ji būtų net tarpdisciplininė? Matyt, apie visa tai reikėtų kalbėti atskirai ir ne po vieną. Pradedant tokią kalbą, labai praverstų ir kitų recenzentų vieša nuomonė apie aptartąjį Herderio instituto bibliografijos veiklą.

Prof. hum. m. habil. dr. Domas Kaunas, Vilnius, „Voruta“, Nr. 39-40 (465-466), 2000 m. spalio 27 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 5
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 5, 2014 @ 7:55 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →