Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Prūsija Lietuvai. Lietuviai naikina lietuvius

Pagal   /  2014 gegužės 1  /  Komentarų nėra

Geros rankos atsiuntė įdomų Igno Pikturnos pasisakymą „Tiesos“ Nr. 186, 1993 m. rašinyje „Aštuoniomis kalbomis apie Lietuvą“. Tokiu pavadinimu Aniceta ir Pranas Sabaliauskai Klaipėdoje išleido knygą. Jūros temomis, lietuvišku pajūriu besidomintis rašytojas Ignas Pikturna malonėjo atkreipti dėmesį į mano surinktus duomenis. Malonūs rašto žodžiai palieka.

Geros rankos atsiuntė įdomų Igno Pikturnos pasisakymą „Tiesos“ Nr. 186, 1993 m. rašinyje „Aštuoniomis kalbomis apie Lietuvą“. Tokiu pavadinimu Aniceta ir Pranas Sabaliauskai Klaipėdoje išleido knygą. Jūros temomis, lietuvišku pajūriu besidomintis rašytojas Ignas Pikturna malonėjo atkreipti dėmesį į mano surinktus duomenis. Malonūs rašto žodžiai palieka. Straipsnio autorius teiraujasi dėl dviejų sakinių:

„Buvusias Prūsijos žemes įjungus Lietuvon, būtų pašalintas toje srityje nesantaikos, karinių grūmojimų pagrindas. Tai vykdytina Europos taikos labui.“

Nesistebiu teiginio savotiškumu, I. Pikturnos kritiška abejone. Jis rašo: „Anapus Žemės rutulio gyvenantiems gal ir gražiai skamba: „įjungti prūsų žemes į Lietuvos teritoriją.“ Ką kita reiškia gyvenantiems ten ar savo šalyje, kur reikia dirbti savo rankomis ir gyventi savo galva ir savais rūpesčiais, Antra vertus, mūsų šalies ekonomika kaip lakmuso popierėlis ištirptų Rusijos bastūnų nuniokotoje dabartinėje teritorijoje. Tai verta žinoti ir autoriui, ir leidėjams.“

Susitikimų, pokalbių metu man dažnai paberiama klausimų, į kuriuos atsakyti daug kebliau negu paklausti. Kartais paklausėjo pasiteirauju apie keletą istorinių faktų, apie esamą padėtim kelias galimybes ateityje. Po to bandau atsakyti tiesiai. Prasidėjęs pokalbis paprastai baigiasi teigiamai. Jei tas žmogus tikrai domisi šia tema, patariu atidžiai paskaityti keletą knygų, gal net ir mano parašytų, susipažinti su žemėlapiais. Jei tokiais pasiūlymais pasinaudos – būsime arčiau vidurkio.

Galvojimas, gyvenant šiapus ar anapus Žemės rutulio, nebūtinai priklauso nuo atstumo. Vienos rasės, vienos tautos, vienos kalbos, vienos kultūros, panašaus išsilavinimo žmonės panašiai galvoja. Kas kita, jei ilgus metus, visą jaunystę, mokymosi laikotarpį gyventa okupuotoje žemėje, kur ne tiktai tikrus duomenis turinčios knygos uždraustos, bet neleidžiama ir tokiomis temomis kalbėti su ką nors žinančiais. Sulaukus brandaus amžiaus, ne visi nori pakeisti galvojimą, jiems įdiegtas mokslas, pamokos, aiškinimai, dėstymai net su ryškiais sovietiniais priminimais gali būti tiek įsisąmonėję, kad nematoma naudos tatai pakeisti kuo nors nauju, tik kartą kur nors perskaitytu ar išgirstu. Žmonės būryje jaučiasi saugesni, jie visi išvien, nenorima priimti daugumai keistų minčių.

Kodėl paklausėjui kaip ašaka kliūva šie žodžiai: „įjungti prūsų žemes į Lietuvos teritoriją?“ Paimkime įvairių bešališkų mokslo žmonių knygas apie lietuviškas gentis, lietuvių tautą. Visose minima, kad Lietuvių tautą sudaro prūsai, žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai (ar sūduviai). Šimtmečius okupuoti latviai panoro turėti savo valstybę, nors jie puikiai žino, kad yra tos pačios genties kaip ir lietuviai. Palikime latvius ramybėje. Mažesnės gentys, tokios kaip jotvingiai, sėliai ir kiti, arba negrįžtamai nutautintos, arba sunaikintos. Jei prūsai yra lietuvių tautos gentis, ko nereikia įrodinėti, tai kodėl jų nėra Lietuvos teritorijoje? Žinome, kad nuo XIII a. prūsai buvo kryžiuočių (daugiausia vokiečių) puolami, šimtmečius juos okupavusių vokiečių naikinti, tačiau vis tiek išliko kaip lietuviška gentis, siekusi susijungti su Lietuva net po Pirmojo pasaulinio karo.

Nepriklausomai Lietuvai nepavyko atgauti dalį Vokietijos okupuotų žemių Baltijos pakraštyje su Šilutės, Pagėgių, Klaipėdos ir kitais miestais. Toji sritis buvo nuo Vokietijos atskirta, jai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą. Prūsija, kurią Vokietija vadino Rytprūsiais, liko Vokietijos valdžioje. Lietuvai tiesiogiai iš Vokietijos reikalauti Prūsijos įjungimo į Lietuvą nebuvo kaip. Antrojo pasaulinio karo metu iš Vokietijos sąjungininkai, t. y. JAV, Sovietų Rusija, Anglija ir netgi Prancūzija, atėmė vokiečių šimtmečiais okupuotą Prūsiją, tiksliau tariant, buvusias prūsų žemes nuo Nemuno iki Vyslos. Ką su tomis žemėmis daryti? Sovietų okupuota Lietuva atsisakė jas įjungti į savo sudėtį, tai aiškiai pažymi ir Ignas Pikturna tame pačiame straipsnyje. Vėliau, Stalinui pasiūlius, buvusi Prūsija padalyta ir laikinai administracijai pavesta Lenkijos pietinei daliai. Sovietų Sąjunga gavo šiaurinę buvusios Prūsijos dalį laikinai administracijai. Tas sritis dalija vadinamoji Potsdamo linija. Taigi Lietuva atsisakė labai derlingų Prūsijos žemių su daugybe geležinkelių, uostų, namų, miestelių, miestų, nors ir labai sugriautų.

Sugriuvus Sovietų Rusijai (Sovietų Sąjungai), nuo jos okupacijos išsilaisvino nemažai okupuotų valstybių, įskaitant Lietuvą. Lietuva netgi pirmoji pakilo prieš buvusį galiūną Sovietų Sąjungą. Dabartinė Rusija, t. y. jos valdovai, viešai paskelbė, kad ji (Rusija) atsisako visų Sovietų Sąjungos okupuotų sričių. Taigi savaime siūlo reikalauti buvusios Sovietų Sąjungos okupuotos šiaurinės Prūsijos dalies, pavadintos Kaliningrado sritimi. Lietuvos vyriausybei 1990 m. kovo 11 d. reikėjo pareikalauti Kaliningrado srities įjungimo į Lietuvos teritoriją. Tai nesunku dokumentuoti kaip tūkstantmečiais buvusią lietuviškų genčių prūsų sritį. Lietuvai nereikalaujant ir laikui bėgant susidaro naujų sunkumų. Gyvenime kiekvienas laimėjimas yra sunkus. Lietuvai tos srities nereikalaujant, atsiranda įvairių kitokių pasiūlymų. Ten tebėra daug gerai ginkluotos buvusios Sovietų Sąjungos kariuomenės. Todėl aišku, kad toji sovietinės (dabar Rusijos) kariuomenė yra grėsmingų replių antroji dalis, kuri kada tik panorės gali spustelėti drauge su antra replių dalimi Maskvoje. Kas atsitiktų tų replių viduryje esančiai Lietuvai? Ar to laukia dabartinė Lietuvos vyriausybė?

I. Pikturna gal paskubėjo tvirtindamas, kad tik jo šalyje (turbūt Lietuvoje) reikia dirbti savo rankomis ir gyventi savo galva bei savais rūpesčiais. Mielasai, kai pasitraukiau į Vakarus, iki galėjau pradėti dirbti, buvau gaudytas sovietų, nacių, išvengiau bombų. Pagaliau atsiradau JAV. Apie įsikūrimo pradžią Amerikoje galėčiau tiksliau pasakyti, tada gerbiamasis paklausėjas, manau, tokių vienašališkų savo rūpesčių neįterptų į prūsų žemes.

Juo vėliau atgausime prūsų žemes, tuo daugiau vargo turėsime. Prūsų srities prijungimas prie Lietuvos būtų palankiai sutiktas Vokietijoje, Anglijoje, Amerikoje, Japonijoje, Kinijoje ir kitur, nes atkristų baisiųjų ginklų grėsmė iš Rusijos. Tinkamai politiškai veikiant ir Rusija galėtų pritarti tos srities grąžinimui Lietuvai. Kaip iš įsigyto ūkio išvyksta buvęs gyventojas, taip ir iš Karaliaučiaus srities, ją perleidus Lietuvai, išvyktų ne tiktai visa buvusi sovietinė kariuomenė, bet ir kartu su ja atvykę kolonistai, jų palikuonys. Ekologiškai ir kitaip tada Lietuvai padėtų kitos valstybės. Lietuvos vyriausybei pripažinus, kad užsienyje gyvenantys lietuviai nėra arabai, kinai, eskimai – nemažai lietuvių grįžtų prie Baltijos kraštų. Pakvietus, aš manau, jų apsigyventų ir atgautose prūsų žemėse.

Voruta – 1994, kov. 24-31, nr. 12 (150)

Algirdas Gustaitis, Los Andželas, „Voruta“, Nr. 12 (150), 1994 m. kovo 24 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 1
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 1, 2014 @ 3:05 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →