Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Profesorei sunku suprasti valstybės požiūrį į mokslą – atlyginimas vis mažėja, bet nori tęsti tyrimus ir toliau

Pagal   /  2017 rugpjūčio 31  /  Komentarų nėra

Prof. dr. Dalia KISELIŪNAITĖ

Esu išrinkta Klaipėdos universiteto profesorė. Praėjusiais metais dirbau 0,6 etato (dėl studentų skaičiaus mažėjimo) ir uždirbau 465 eurus „į rankas“.

Dabar krūvis dar labiau sumažėjo – sprendžiant pagal valandų skaičių, turėčiau gauti apie 200 € neto. Išeiti iš universiteto galima, esu dar sveika ir nebijau jokio darbo, bet klausimas – ar tikrai Lietuvoje nebereikalingi mokslininkai? Aš esu šiuo metu vienintelė pasaulyje (mano žiniomis, nes seku, kas vyksta, dalyvauju tarptautiniame mokslo gyvenime) kuršininkų kalbos tyrinėtoja. Sukaupiau duomenų archyvą, turiu kolegę, IT specialistę, kuri sukūrė taikomąją tekstų tyrimo programą, ji padėtų šiuolaikiškai ir efektyviai tirti, parengtume monografiją ir įamžintume mirštančios baltų kalbos duomenis, parašytume gramatiką, žodyną. Bet kur besikreipiu, jokia Lietuvos institucija neranda net kelių šimtų eurų mėnesiniam atlyginimui, kad galėčiau tai daryti.

Prūsų kalba mirė palikusi vos tris vokiečių parašytus Liuterio katekizmo vertimus, vieną žodynėlį ir keletą tekstų fragmentų. Tačiau ją tiria ir tirs viso pasaulio indoeuropeistai. Daugiausia nuveikė vėlgi lietuviai (Mažiulis), bet šiuo metu Lietuvoje liko vienas jaunas prūsų kalbos tyrėjas, visi kiti – užsienio universitetuose. AR MUMS NEGĖDA?

Kuršininkų kalba paliks kur kas daugiau: nemažai tekstų, garso įrašų, filmuotos medžiagos (visa tai yra mano vienos rankose) ir tik keletą fragmentiškų tyrinėjimų. Klausimas: kas nutiks, jei aš staiga mirsiu arba sunaikinsiu medžiagą? Išėjusi iš mokslo galiu labai nusiminti, ir kaip nutiko kartą vienai kolegei Latvijoje, sunaikinti viską, ką sukaupiau. Praėjus 10 metų po jos mirties, latviai atsitokėjo, prisiminė, kad kolegė darė ekspedicijas, kad sukaupė nemažai medžiagos, bet iki šiol jos nerado. Velionės vaikai viską sunaikino. Ar atsipeikės lietuviai ir latviai, kurie atsakingi už šios kalbos palikimą mokslo reikmėms? Jei taip, tai kada? Kai mane ištiks senatvinė demencija?

Aš neprašau jokių didelių investicijų (didžiausios jau atliktos – ekspedicijos, archyvai, stažuotės), aš nenoriu praturtėti, bet noriu valgyti, prašau tik žmogaus orumą nežeminančio atlyginimo ir duosiu jums rezultatą. Išėjusi į pensiją irgi dirbčiau mėgstamą darbą, jeigu pensijos pakaktų ir nereikėtų „chaltūrinti“ atimant laiką iš to, kur esu labiausiai reikalinga. Kaip jums toks valstybės požiūris į mokslą?

http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/profesorei-sunku-suprasti-valstybes-poziuri-i-moksla-atlyginimas-vis-mazeja-bet-nori-testi-tyrimus-ir-toliau.d?id=75616599

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Klaipėdos kraštas 1945-1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose

Plačiau →