Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Kultūra  >  Aktualus straipsnis

Prof. habil. dr. Arnoldo Piročkino „Smalininkų kronika 1920 01 10–1939 03 23“

Pagal   /  2016 rugpjūčio 24  /  Komentarų nėra

virselis

Birutė NORKIENĖ, bibliotekininkė, Smalininkai

 

Arnoldas Piročkinas – kalbininkas, vertėjas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras, Vilniaus universiteto dėstytojas. Gimė 1931 m. vasario 25 d. Pašventyje, Jurbarko r. 1949 m. baigė Šilutės gimnaziją, 1955 m. – Vilniaus universitetą, dirbo mokytoju. 1963–1991 m. – Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, docentas, 1991–1993 m. – Lituanistinių studijų katedros profesorius. „Gimiau Pašventyje, pražydau Šilutėje, o vaisiai užsimezgė ir subrendo Vilniuje“, – taip sakė prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas. Jis tyrinėjo žymių Lietuvos kalbininkų, istorikų bei rašytojų gyvenimą ir kūrybą. Parengė habilitacinį darbą tema „Jono Jablonskio darbų reikšmė bendrinės kalbos raidai“. 1991 m. sudarė knygą „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai“. Rašė straipsnius jo 140-osioms gimimo metinėms, nagrinėjo J. Jablonskio ir Vaižganto sąsajas. Skaitė paskaitas apie Adomą Mickevičių, 1995 m. parašė labai vertingą monografiją „Devyni Adomo Mickevičiaus metai“, kurioje nagrinėjo poeto ryšius su Lietuva, ji buvo išleista ir Lenkijoje. Garsino Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Jono Basanavičiaus vardus ir darbus. Kalbos kultūros temomis 1990 m. parašė šias knygas: „Administracinės kalbos kultūra“, „Jaunajam lituanistui: Mokslinio darbo metodikos darbo pradmenys“. 1995 m. parašė lietuvių kalbos vadovėlį kitataučiams „Mokomės lietuvių kalbos: Aukštesnio kurso vadovėlis“. 1996 m. sudarė ir redagavo knygą „Jurbarkas: Istorijos puslapiai“. 1971–1972 m. stažavosi Čekijoje. 1973 m. išleido čekų kalbos vadovėlį, paskelbė Čekijos archyvuose rastos lituanistinės medžiagos, išvertė čekų ir kitų tautų rašytojų kūrinių, recenzavo „Lietuvių literatūros enciklopediją“. Paskelbė publicistinių straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, politikos klausimais. 1981 m. paruošė J. Zejerio kūrybos rinkinį „Lietuviškos godos“. 2013 m. prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas sudarė ir išleido knygą „Smalininkų kronika 1920 01 10–1939 03 23“1. Buvo sakiusių, kad šiuo darbu profesorius nusileido iki eilinės beletristikos, tačiau, mano manymu, tai yra graži, neįkainojama dovana gimtajam Smalininkų (Jurbarko r.) miesteliui. Man tai istorijos perliukas, kraštotyros vadovėlis kiekvienam besidominčiam ne tik Smalininkų, bet ir viso Klaipėdos krašto istorija. Profesorius atliko milžinišką darbą, po kruopelytę iš spaudos leidinių surinkdamas žinias apie Smalininkus. Smalininkų miestelis (vok. Schmalleningken) įsikūręs dešiniajame Nemuno krante, ten, kur į jį įteka nedidelis Šventosios upelis (6,8 km ilgio). Kaip rodo archeologiniai radiniai, apylinkėse žmonių gyventa jau IV–V a. Tik 1422 m. Melno taikos sutartimi pro Smalininkus buvo pravesta Lietuvos ir Ordino siena, palikusi juos Ordino pusėje. Būdami pačiame pasienyje, Smalininkai visą laiką buvo sienos perėjimo ir prekių transporto punktas. Tai sudėtingo ir tragiško likimo kraštas.

Prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas per savo 85-erių metų jubiliejų Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, 2016 m. kovo 1 d.

Prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas per savo 85-erių metų jubiliejų Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, 2016 m. kovo 1 d.

Prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas rašė: „[…] Smalininkų pavadinimas atsirado iš slavizmo smala, t. y. derva, kai degėjai buvo vadinami smalininkais. O kur apsigyventa tam tikro verslo žmonių, dažnai atsiranda ir toks vietovardis. […] Ilgainiui prie Smalininkų kūrėsi Vidkiemių ir Endriušių gyvenvietės. Klaipėdos krašto spaudoje ir dokumentuose buvo rašoma ne Endriušiai, bet Endružiai. Ilgą laiką jos įėjo į Smalininkų kaimą, kuris susidėjo iš trijų dalių: Smalininkai–Aukštogaliai (ir Aukštagaliai), Smalininkai–Vidkiemiai ir Smalininkai–Endriušiai. Tik 1923 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdos krašto Direktorijos potvarkiu, pasirašytu Viktoro Gailiaus ir Endriaus Borcherto, jos buvo atskirtos ir pavadintos kiekviena atskirai – Smalininkais, Vidkiemiais, Endriušiais. Vis dėlto vokiškuose tekstuose ir toliau buvo vartojami sudvejinti pavadinimai Schmalleningken–Augstogallen, Schmalleningken–Endruszen ir Schmalleningken–Witkehmen (KKVŽ [Klaipėdos krašto valdžios žinios – red. pastaba], 1923 09 01, Nr. 93, p. 769). Iš lietuviškų raštų Aukštogalių pavadinimas išnyko. Šiai kronikai paimta nedidelė Smalininkų istorijos atkarpa: nuo 1920 m. sausio 10 d., kai Vokietija, ratifikavusi Versalio taikos sutartį, liovėsi administruoti Klaipėdos kraštą, dešiniakrantę Mažosios Lietuvos dalį, kuri buvo numatyta perduoti Lietuvos Respublikai. Tada atsirado ir Klaipėdos krašto pavadinimas. Kronika baigiama 1939 m. kovo 23 d., kai hitlerinė Vokietija, jau kelinti metai jėga tvarkiusi Versalio sutartimi nustatytas sienas, įžengė į Klaipėdos kraštą. Tad iš tų devyniolikos su trupučiu metų Smalininkai Lietuvos Respublikai priklausė apie šešiolika metų. Pirmieji treji metai laikomi Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos preliudija, todėl kronika pradedama ne nuo 1923 m. sausio 15 d. ar kiek vėlesnės datos, kai Smalininkai realiai buvo valdomi Lietuvos valdžios organų. Sudarytoji „Smalininkų kronika“, deja, nėra išsami: daugiausia remiasi lietuviškais šaltiniais ir labiausiai atspindi lietuvių visuomeninio gyvenimo Smalininkuose ir valsčiuje įvykius, o čia juk aktyviai reiškęsi ir vokiečiai. Miestelyje jų būta net daugiau ir veikta, ko gero, aktyviau už lietuvius. Šis nevienodumas radosi ne dėl kokio tyčinio vokiečių ignoravimo, bet dėl nepajėgumo aprėpti to meto smalininkiškių gyvenimo įvairovę. Reikėtų pernelyg daug persijoti vokiečių periodikos, leistos Klaipėdos krašte, Tilžėje ir Karaliaučiuje, taip pat gausybę publikacijų, skelbtų Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo, kad iš šio milžiniško informacijos srauto pavyktų išseparuoti smulkutes žinutes apie Smalininkus. Daugelio leidinių Lietuvoje net nėra, o turimi dažnai su didelėmis spragomis. Pavyzdžiui, „Lietuvos ceitungos“, leistos Klaipėdoje, pavyko gauti tik 1937 m. pilną komplektą. Išrinkta iš jos medžiaga apie Smalininkus palyginti skurdi. Padarius išvadą, kad dėl jos neverta ir eikvoti jėgų, atsisakyta žūtbūt peržiūrėti, jei pavyktų gauti, kitų metų nepilnus komplektus. Antra vertus, šis darbas skiriamas lietuvių visuomenei, kuriai pirmiausia ir daugiausia rūpi ir rūpės Smalininkų lietuviškoji pusė, sudaranti kad ir nedidelę Klaipėdos krašto problemų 1920–1939 m. dalį, bet turinti mums, lietuviams, ypatingos svarbos. Atsižvelgiant į šias dvi aplinkybes, regis, galima pasiteisinti, jog kronikoje vokiečių gyvenimui neskiriama tiek dėmesio, kiek jo tenka lietuviams. Kronikoje neapsiribojama išimtinai Smalininkų miestelio ir valsčiaus įvykiais. Bendriems viso Klaipėdos krašto reiškiniams, kiek jie paliesdavo Smalininkų gyvenimą, taip pat skiriama vietos. Dėl taupumo kronikoje vartojama daug sutrumpinimų. […] Nemažai keblumų kėlė pavardžių, vietovardžių, įstaigų ir pareigų pateikimas. Klaipėdos krašto spaudoje šie dalykai smarkiai įvairavo ir gerokai skyrėsi nuo mums įprastų bendrinės kalbos atitikmenų. Kad ir stengtasi juos suvienodinti, tekstuose svyravimų ir nevienodumų neišvengta. […] Apskritai, reikia pasakyti, kad, peržiūrėjus Klaipėdos krašto spaudą, susidaro vaizdas, jog krašto ekonominis, administracinis, politinis ir kultūrinis gyvenimas buvo kur kas sudėtingesnis, įvairesnis ir kartu labiau reglamentuotas negu Didžiojoje Lietuvoje. Jį visą šiandien išsamiai aprėpti darosi beveik neįmanoma. Tad kronikoje neišvengiamai rasis visokių spragų ir netikslumų. Dėl jų, suprantama, tenka apgailestauti, tačiau lieka viltis, kad ir netobulas darbas bus paskata kitiems tiesti per šią didelę ir klaidžią girią platesnį taką…“2

Literatūra ir šaltiniai

Puslapiai: 1 2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galbūt jums naudinga...

Mažosios Lietuvos šiaurinio pasienio istorijos (II)

Plačiau →