Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Pro memoria. Mažosios Lietuvos legenda Ieva Jankutė (1924 -2014)

Pagal   /  2014 rugsėjo 15  /  Komentarų nėra

076

„Esu pakliuvusi į paskutiniąsias Mažosios Lietuvos lietuvininkų, kuriems likimas pavedė atlikti tam tikrus darbus, gretas. Darbai nelengvi, bet jų atsisakyti negaliu. Po mūsų jau nebus žmonių, galinčių suteikti žinių apie Prūsų Lietuvą, jos žmones, gyvenseną, tradicijas“, – taip savo misiją aiškina Ieva Jankutė (Eva Milda Jankus – Gerola), Mažosios Lietuvos patriarcho, aušrininko, Tilžės akto signataro, spaustuvininko ir publicisto, Lietuvos Valstybės Tarybos nario Martyno Jankaus vaikaitė.
Ieva Jankutė gimė Bitėnuose 1924 m. birželio 24 d. Martyno Jankaus sūnaus Martyno (Merčiaus) ir bitėniškės Onutės Kerkojutės šeimoje, kurioje jau bėgiojo trimetis pirmagimis Jurgis. „Bitėnuose gandrų visada būdavo daug, tad ir vaikų jie nemažai atnešdavo. Beveik kiekvienas turėjo žymę (apgamą), parodantį, kaip gandras jį į tėvų namus gabeno. Mane ne gandras atnešė, o tėvelis ankstų Joninių rytą rado Merguvos ežere, lelijos žiede“, – šmaikštauja ponia Ieva. Bitėnuose ji gyveno neilgai, tik iki ketverių metų, nes 1928 m. tėvelis gavo darbą Drevernoje prižiūrėti Vilhelmo kanalą. Senelių Jankų bei Kerkojų namai Bitėnuose liko tik šventėms ir vasaros atostogoms.
Dreverna – kaimelis ant Kuršių marių kranto – puikiausia pasaulio vieta, kurioje prabėgo gražiausi ir nerūpestingiausi Ievos vaikystės metai. Iš pradžių naujoje vietoje nelengva buvo dėl kalbos. Atvykėliai iš Bitėnų kalbėjo gana taisyklinga lietuvių kalba, o dreverniškiai vartojo kuršių dialektą. Vaikai pasišaipydavo iš naujųjų atvykėlių, tad teko greitai prisitaikyti prie vietinių „taisyklių“ ir tarmės. Tėveliui tai nepatiko, jis reikalavo kalbėti taisyklingai, bet Ieva jau buvo išmokusi „naująją kalbą“. O kai žiemą iš Neringos Kuršių marių ledu pas juos atvažiuodavo kopininkai parsigabenti šieno, tai tėvelis su jais nesusikalbėdavo. Tada Ieva tarnaudavo vertėja. Gyvenimas prie marių ir kanalo turėjo ir privalumų, ir trūkumų. Ieva anksti išmoko plaukti, bet tėvai, kaip ir kiti dreverniškai, bijojo, kad vaikai nenuskęstų, nes nelaimių pasitaikydavo. Tačiau Jankų šeimos gyvenimas Drevernoje buvo ramus ir jaukus. 1929 m. gimė brolis Endrius.

ieva jankute_IMG

Drevernoje nebuvo girtuokliavimo, pykčių, barnių, žmonės nerakindavo durų, nes neužklysdavo vagys ir elgetos. Kaimelyje niekas neturėjo automobilio, juo atvažiuodavo tik daktaras. Todėl pasirodęs automobilis visada būdavo ženklas, kad kažkas susirgo. Mokykloje nebuvo jokių patyčių, nors kai kurie vokietukai dėvėjo drabužius iš pirktinių medžiagų ar pasigirdavo valgantys tik ungurius ir lašišas. Kadangi Ievos tėveliai turėjo radiją, dreverniškiai pas juos ateidavo žinių pasiklausyti, ypač kai Europoje pasirodė sumaišties ženklų. Bet vaikai besiartinančią grėsmę pajuto vėliausiai. Jie lankė Drevernos pradžios mokyklą, kurioje buvo dėstomos vokiečių ir lietuvių kalbos. Vėliau vokiečių kalbos mokėjimas daug kartų padėjo Ievai išgyventi.

jankutė_1104 (1)

Klaipėdos kraštą atplėšus nuo Lietuvos prasidėjo ilgas baimės, nežinios, pažeminimo, klajonių po pasaulį periodas, užsitęsęs daugiau kaip 60 metų. Namuose Drevernoje hitlerininkai padarė kratą, atleido iš darbo Martyną Jankų ir perspėjo, kad tai tik susidorojimo pradžia. Šeima suskubo grįžti į Bitėnus, bet čia irgi siautėjo hitlerininkai, o patriarchą Martyną Jankų Lietuvos pasieniečiai išgabeno į Kauną. Reikėjo ieškoti kitos vietos. Šeima įsikūrė Jurbarke, kur Ievos tėvas Martynas Jankus tapo laivininkystės ruožo viršininku. Vaikai ten tęsė mokslus, bet greitai miestą užėmė rusai. 1940 – ųjų rudenį tėvas buvo atleistas iš tarnybos kaip nepatikimas. Netrukus Martyną Jankų pasiekė žinia, kad jų šeima yra išvežamųjų į Sibirą sąrašuose. Vėl teko gelbėtis. Teta Elzė iš Berlyno ministerijos išrūpino leidimą kirsti Lietuvos – Vokietijos sieną. Dabar reikėjo įrodinėti vokiečiams, kad Jankai yra Klaipėdos krašto gyventojai. Taip šeima išvengė Sibiro, bet nebepamatė nei Bitėnų, nei Drevernos. Kirtus sieną ties Smalininkais, visi buvo susodinti į sunkvežimį ir nuvežti į Tilžės geležinkelio stotį, kur jau laukė traukinys. Niekas nežinojo, kur jis vyksta, koks kelionės tikslas. Naktį pravažiavo sugriautą Varšuvą, paskui Lodzę. Keleivius išlaipino ir apgyvendino Zdunska – Vole. Dar neprasidėjus vasarai, pabėgėliai buvo perkelti į Schlochau Pomeranijoje. Čia Ieva patyrė keletą laimingų akimirkų – klausydavo Lietuvos radijo, kur skambėdavo Lietuvos himnas, girdėdavo kalbų apie atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę. Tai teikė vilties ir stiprybės.
Atėjo ir birželio 22 –oji, karo su Rusija pradžia. Greitai juos perkėlė į Dramburgą. Tai buvo nyki vieta. Į pabėgėlius visi žiūrėjo kaip į didžiausius reicho priešus. Iš čia vyresnysis brolis Jurgis buvo paimtas į Vokietijos armiją ir mirė iš bado rusų nelaisvėje apie 1947 m. Ieva pradėjo mokytis Falkenburg– Mark gimnazijoje, įkurtoje specialiai užsieniečiams. Iš Dramburgo šeima persikėlė į Kolbergą, kur tėvas jau buvo anksčiau gavęs darbą ūkinių prekių sandėlyje. 1944 m. tėvą paėmė kasti apkasų į Volksturmą. Ten jis sutiko besitraukiančius saviškius su seneliu Martynu Jankumi ir apgyvendino visus Kolberge turėtame namelyje. Ieva taip pat jau buvo tinkama darbui, tad prižiūrėjo vaikus netoli Tolminkiemio įkurtoje Romintos stovykloje. Į ją iš subombarduotų miestų vienam mėnesiui atveždavo vaikus, dažniausiai našlaičius. Šioje stovykloje ji susirgo džiova ir buvo išsiųsta į sanatoriją pietų Vokietijoje. Sirgo ilgai, nes trūko vaistų. Artėjant frontui jai liepė važiuoti namo pas saviškius. Frontas artėjo, bet ištrūkti iš Kolbergo beveik nebuvo galimybių. Visą didelę Jankų šeimą išgelbėjo atsitiktinumas. Ievos mama padėdavo uoste stovinčių laivų jūreivėliams – savo adresu jiems gaudavo žinių ir siuntinių iš namiškių. Kai pasklido žinia, kad už valandos Kolberge jau bus rusai, atbėgo vienas jaunutis jūreivis ir liepė susipakuoti daiktus kelionei. Jų laivas jau buvo bepaliekąs Kolbergo uostą. Savo gerosios fėjos šeimą jūreivis pažadėjo paslėpti triume. Kai tik Jankai prisiartino prie laivo, juos sutiko karininkas su šautuvu ir šeima prarado viltį išsigelbėti. Bet vėliau atkaklusis jūreivis juos sugrūdo į triumą ir laivas išplaukė. Kelionėje jie neišvengė bombardavimo, bet sėkmingai pasiekė Svenemiundės krantą. Atvykėlius apnakvyndino mokykloje ant grindų. Ieva ir Endrius kasdien bėgdavo į stotį sužinoti, kada bus traukinys į vakarus. Galų gale vieną dieną jie pakliuvo į traukinį. Kartu vykęs generolas Teodoras Daukantas patarė keliauti į Šlezvigą- Holšteiną, nes šiaurėje, pusiasalyje prie Danijos krantų, gal nebus karo. Taip Jankai, persėdę į kitą traukinį, pasiekė Flensburgą. Čia, tolimoje Šiaurės Vokietijoje, mirė senelis, Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus, kuris visą sąmoningą savo gyvenimą paskyrė Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimui.

099 (1)

Flensburge prasidėjo kiti vargai – rūpinimasis emigracija. Vokietijoje Jankų šeima likti negalėjo, nes nei mokytis, nei dirbti Klaipėdos krašto optantai (optántas – asmuo, turintis teisę pasirinkti pilietybę) neturėjo sąlygų. Jie buvo jau neegzistuojančios valstybės Lietuvos Respublikos piliečiai. Reikėjo ieškotis kitos vietos, kur galėtų įsitvirtinti, o kiekviena karo nepaliesta valstybė turėjo priimti tik tam tikrą pabėgėlių skaičių. Ir šeima išsisklaidė visiems laikams. Tėvai liko Liubeke, Ieva išvyko į Ameriką, brolis Endrius – į Australiją. Kelionei į Ameriką tėvelis sukalė medinę dėžę daiktams sudėti. Šią dėžę, kaip talismaną, Ieva tebesaugo iki šiol. Mergina atsiskyrė nuo šeimos ir tėvelio daugiau nebepamatė. Apie jo mirtį sužinojo tik iš pranešimų lietuviškuose Amerikos laikraščiuose, nes mama Ievai išsiuntė laišką klaidingu adresu. Po tėvo mirties ji atvyko pas dukrą į Čikagą.
Ieva mokėjo vokiečių ir anglų kalbas, tad, perskaičiusi skelbimą laikraštyje, tuojau įsidarbino fabrike rūšiuoti lėktuvų detalių, o po geros savaitės jau buvo perkelta į „ofisą“ skaičiuoti atlyginimų. Vėliau nutarė mokytis, tad naktį dirbo, o dieną lankė paskaitas medicinos koledže, studijavo Laisvųjų menų koledže (College of Liberal Arts). Baigusi mokslus mergina įsidarbino ligoninės laboratorijoje. Ten susipažino su jaunu italu gydytoju Gerola. Pamilo vienas kitą ir 1958 metais susituokė. Jauna šeima išvyko gyventi į vyro tėvynę Italiją, į Sienos miestą. Ieva išmoko italų kalbą, abu su vyru dirbo ligoninėje, tobulėjo. Vyras tapo profesoriumi, juodu įsigijo namus, gerai sutarė. Laisvalaikiu Ieva lankė juvelyrų kursus ir juvelyrika, kaip ir tapyba, tapo jos hobi. 1978 m. staigi vyro mirtis vėl sudrumstė ramybę. Ieva grįžo į Ameriką, į Niujorką, arčiau savųjų, dar gyvų giminaičių. Ji vėl stojo į koledžą, ten gavo patvirtinimą, jog gali dirbti ligoninėje. Kadangi Lietuva buvo amžiams giliai užrakinta širdyje, nostalgiją tėvynei Ieva maldė dalyvaudama įvairių organizacijų veikloje, lietuviškuose renginiuose. Pirmiausia buvo tetos Elzės suburta „Šiupinio šventė“, kur ji galėjo pabendrauti su lietuvaičiais. Niujorke Ieva tapo aktyvia lietuvių kultūros centro „Kultūros židinys“ renginių, parodų, minėjimų dalyve ir organizatore. Ten ji susipažino su dailininku Česlovu Janušu. Niujorko lietuviai turi daug jo paveikslų, nes šio dailininko darbus noriai pirkdavo, kad jį paremtų ir kad patys savo namuose turėtų dalelę Lietuvos. Šio garsaus prieškario Lietuvos marinisto kūrinių mūsų šalyje yra tik keletas. 2007 m. Ieva Jankutė Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijai Klaipėdoje padovanojo 4 Česlovo Janušo tapybos darbus: „Valtys mėnesienoje“, „Mėnesiena“, „Lietuviška sodyba žiemą“, „Lietuviškas kaimas žiemą“. Tai didelė dovana Lietuvai ir tikro Lietuvos patrioto grįžimo tėvynėn pradžia.

105

Gyvendama Niujorke Ieva Jankutė buvo Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio vicepirmininkė, Mažosios Lietuvos fondo valdybos narė ir mecenatė. Ji vis aktyviau reiškėsi fondo veikloje, skatino imtis Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidimo. Pati finansavo daug leidinių lietuvių ir anglų kalbomis apie Mažąją Lietuvą, paremdavo atvykusius į Ameriką menininkus, ligos palaužtus žmones. Domėjosi Martyno Jankaus sodybos Bitėnuose reikalais, padėjo atstatyti spaustuvę. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Ieva suskubo susigrąžinti Lietuvos pilietybę, planavo atvykti į Lietuvą ir užsiimti etnokultūrine veikla ir senelio, Mažosios Lietuvos patriarcho, Martyno Jankaus sodybos atstatymu. Tačiau tuometiniai Lietuvos įstatymai ir poįstatyminių aktų painiava jos planus sužlugdė. Sodyba jau buvo privatizuota, tad Ievai Jankutei buvo išmokėta piniginė kompensacija. Visus pinigus ji paaukojo paminklui, skirtam 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimui įamžinti, Šilutėje. 2002 m. grįžusi gyventi į Lietuvą Ieva Jankutė kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, Seimą ir Prezidentą dėl istorinės tiesos atstatymo – visos Jankaus sodybos sujungimo į vieną paminklinį ansamblį. Apsigyvenusi Klaipėdoje ji įsijungė į Mažosios Lietuvos bendrijos veiklą. Bitėnų kapinaitėse pastatė kuklius paminklus savo protėviams, o vėliau (2008 m.) ir seneliui Martynui Jankui. Martyno Jankaus muziejui dovanojo vertingų eksponatų ir jų kopijų, perdavė Elzės Jankutės išsaugotus tautinius drabužius. Gerbdama savo kraštą ir rodydama pavyzdį dabar čia gyvenantiems, visose šventėse ir renginiuose Ieva dalyvauja pasipuošusi tautiniais drabužiais.

096

Nors patyrė daug gyvenimo negandų ir klajonių, Ieva Jankutė išsaugojo didelę Martyno Jankaus archyvo dalį. Tai vertingi dokumentai, nuotraukos, apimantys laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki 1985 metų (1985 m. mirė paskutinė Martyno Jankaus dukra Elzė Jankutė, vyriausia iš visų jo vaikų). Viską ji perdavė Klaipėdos universiteto bibliotekai. Ši medžiaga labai vertinga ne tik Klaipėdos, bet ir Vilniaus universitetui, kur yra rengiama monografija apie Martyną Jankų.
2006 metais Ieva Jankutė įsteigė Martyno Jankaus vardo premiją, kuri skiriama Mažosios Lietuvos paveldo saugotojams ir propaguotojams. Nuo 2006 m. Ieva yra Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ rėmėja ir visų keturių Mažosios Lietuvos enciklopedijos tomų garbės leidėja.
2010 m. Jankutė organizavo ir finansavo Bitėnų-Šilėnų kapinių, kurias ypač suniokojo lobių ieškotojai, sutvarkymą, tvoros ir vartų statybą. Taip ji subūrė kaimo bendruomenę tolimesniems kilniems darbams. 2011 metais kapinaitėse iškilo Algirdo Boso skulptūra, skirta Prūsų lietuvių atminimui.
Aktyviai dalyvaudama Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos skyriaus veikloje, Ieva Jankutė parėmė iniciatyvą Klaipėdoje pastatyti paminklą Vydūnui ir tapo pirmąja šio projekto finansine rėmėja. Studijuodama šeimos archyvą Ieva išsiaiškino, kad senelio Martyno Jankaus šeima po spaustuvės Bitėnuose bankroto 1909 – 1912 metais gyveno Klaipėdoje, Grose Sandschtrasse 13. Dabar tai rekonstruotas pastatas Šaulių g. 5. Šį faktą ponia Ieva vertina kaip tam tikrą mistinį ryšį su protėviais. Juk grįžusi gyventi į Klaipėdą 2002 metais iš daugelio siūlomų butų pasirinko tą, kuris yra gretimame name. Jau šiais metais ant Šaulių g. 5 –ojo namo bus atidengta atminimo lenta, pažyminti, kad 1909-1912 m. šiame name gyveno ir dirbo Martynas Jankus.
Gyvendama Lietuvoje Ieva Jankutė nepamiršta svetur likusių kraštiečių reikalų. Ji rūpinasi Niujorke gyvenančio poeto Vytauto Bakaičio, gimusio Bitėnuose, literatūriniu palikimu, palaiko glaudžius ryšius su dailininko Adomo Brako vaikaičiu. Kiekvieną vasarą jos namuose pilna tėvynę lankančių lietuvininkų palikuonių iš įvairiausių kraštų. „Taip ir nepavyko „išeiti į pensiją“, turiu daug darbų. Skubu, nes saulelė jau vakarop. Esu laiminga, galėdama būti savo žemėje,“ – šypsosi ponia Ieva, glostydama ištikimą bičiulį, globotinį katiną Baltuką.

Eva Milda Jankutė-Gerola (Ieva Jankutė), Mažosios Lietuvos dukra, savo gyvenimą paaukojusi savo krašto kultūrai, 2011 m. liepos 6 – ąją Valstybės dienos proga buvo apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. 2013 m. vasario 16 d. ji tapo Pagėgių krašto garbės piliete.
Šios moters gyvenimas ir veikla – tai begalinės meilės ir atsidavimo Tėvynei Lietuvai pavyzdys.

Giedrė Skipitienė

Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ leidinys „ Rambynas“, 2014 m. rugsėjis Nr.1(7)
Nuo redakcijos: Žurnalas, kuriame buvo spausdinamas straipsnis, pasirodė prieš pat Evos Mildos Jankutės –Gerolos mirtį (2014 09 13)

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →