Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Prisikėlusi tarnauti Dievui ir žmonėms

Pagal   /  2014 birželio 6  /  Komentarų nėra

Naujoji Tilžės bažnyčia, pastatyta vietoj sovietmečiu nugriautos katalikų bažnyčios,- puiki dovana Didžiajam Jubiliejui.

Naujoji Tilžės bažnyčia, pastatyta vietoj sovietmečiu nugriautos katalikų bažnyčios,- puiki dovana Didžiajam Jubiliejui. O kitais, 2001-aisiais joje bus galima švęsti ne tik jos pačios 150 metų jubiliejų, bet ir Skalvos žemės, kurios centras yra Tilžė, 750 metų krikšto sukaktį.

Prisiminkime, 1251 m. pradžioje apsikrikštijo Didysis Lietuvos kunigaikštis Mindaugas (kartu – daugiau kaip 20 tūkst. lietuvių, tarp jų – Mindaugui pavaldžių žemių kilmingieji). To meto Europos papročiu, pirmasis krašto valdovo krikštas buvo laikomas ir jo krašto, jo tautos krikštu. O Skalva tuomet dar buvo Mindaugo valstybės dalis!

1238 m. Skalvą, katalikybės skleidimo priedanga, užkariavo vokiečių kryžiuočių ordinas. Jis turėjo pasirūpinti vietos gyventojų krikštu. Tačiau kryžiuočiams nerūpėjo kur ir kaip tie žmonės atliks liturgines apeigas ir bažnyčių jiems nestatydino. Kam labai reikėjo, matyt, nueidavo į Tilžės ar Ragainės pilių koplyčias. Tik 1515 m., praėjus dviems šimtmečiams, kai į Tilžę atvyko vienuoliai pranciškonai, čia pastatydinta pirmoji Skalvoje katalikų bažnyčia. Tačiau neilgam.

Netrukus po to, kai 1525 m. paskutinysis kryžiuočių ordino magistras Albrechtas tapo kunigaikščiu ir evangeliku liuteronu, Tilžės katalikų bažnyčia buvo perduota liuteronams. Tačiau ne visi krašto gyventojai skubėjo tapti liuteronais. Katalikybę krašte palaikė Žemaitija. Po 25 metų (1551 m.) M. Mažvydas laiške kunigaikščiui Albrechtui pranešė, kad daug jo parapijiečių keliauja atlaidų į Žemaitiją (Švėkšną, Šiluvą, Tauragę ir kitur). Kiti, jei niekur nevyksta, namie užsidegę žvakes šaukiasi šventųjų pagalbos. Šis M. Mažvydo liudijimas rodo, kad XVI a. pradžioje katalikybė Mažojoje Lietuvoje jau buvo įsišaknijusi.

Prūsijos valdžios politika, paremta principu “kieno valdžia, to ir tikyba”, ir tai, kad protestantų bažnyčioje vietoj nesuprantamos lotynų kalbos imta vartoti vietos žmonių, t.y. lietuvių, kalbą, nulėmė šio krašto suliuteronėjimą. Vis dėlto katalikiškos vertybės nebuvo visai užmirštos ir, kai Prūsijos kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas nuo 1660 m. suteikė savo piliečiams tikėjimo laisvę, katalikybė, padedama Žemaičių vyskupijos, ėmė atsigauti.

1663 m. atsikėlusio iš Žemaitijos Drangauskio Sentainių dvare, pavadintame Drangauskine (dabar – Tilžės pietiniame pakraštyje, už geležinkelio, prie Žilių plento), buvo įrengta katalikų koplyčia. Žemaičių vyskupas Aleksandras Sapiega leido joje melstis ne tik dvariškiams, bet ir Tilžės miesto bei apylinkės gyventojams. Vėliau, jau kito Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco įgaliotioniui Stanislovui Semaškai Prūsijos kurfiurstas leido vietoj koplyčios pastatyti bažnyčią. Ją 1701 m. užbaigė į Sentainius atvykusi Vilniaus jėzuitų misija. Kaip rašoma popiežiaus nuncijui, Drangauskinės bažnyčia turėjo 4-5 ganytojus.Vienas jų buvo vokietis, kiti – lietuviai. Privalu prisiminti čia net 25 metus (1767-1792 m.) ištarnavusį Vilniaus jėzuitą Joną Joskaudą, kuris 1770 m. išleido pirmąjį Mažajai Lietuvai skirtą katalikišką katekizmą. Beje, per 1830-1831 m. sukilimą prieš caro okupaciją Skalvoje (Šilgaliuose) buvo radęs prieglobstį Žemaičių vyskupas Juozas Anupras Giedraitis. Iš čia jis valdė savo Žemaičių vyskupiją.

Tilžės parapijoje gausėjant katalikų susirūpinta statyti bažnyčią pačioje Tilžėje. 1848 m., gavus trečią leidimą ir panaudojus nugriautos Drangauskinės bažnyčios plytas, statyba pajudėjo. Po trejų metų, 1851 m., Tilžės katalikų bažnyčia buvo pastatyta ir konsekruota. Iš joje tarnavusių klebonų kaip nusipelniusius lietuvių kultūrai išskirčiau Frydrichą Tydigą (Thiedig), kuris 1856 m. išleido didelę lietuvišką maldaknygę “Taip turite melstis”, ir daugeliui girdėtą Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus talkininką Joną Zabermaną. Priminsiu, kad pas jį į Tilžės bažnyčią lietuviškų knygų užeidavo ne tik garsusis Jurgis Bielinis, bet ir mažiau žinomi knygnešiai M. Simaitis, J. Antanavičius, J. Mažeikis, M. Pupšaitė.

Pokario metais į Raudonosios armijos užimtą Karaliaučiaus kraštą vietoj išnaikintų ar išgabentų vietos gyventojų iš toli atsikėlė kiti žmonės. Vėl čia atsirado lietuvių. Be abejo, ir tarp naujųjų gyventojų būta krikščionių. Tačiau sovietinė valdžia ilgai neleido kurtis tikinčiųjų bendruomenėms.

Pirmąją Karaliaučiaus krašto katalikų bendruomenę srities valdžia įregistravo 1990 m. rugsėjo 15 d. Tai padaryti ją privertė Mažosios Lietuvos reikalų tarybos aktyvisto Petro Cidziko tų metų rugpjūčio 26 dieną Karaliaučiaus centre, prie Knypavos salos, suorganizuotos viešos nelegalios pamaldos, skirtos Biblijos vertimo į lietuvių kalbą 400 metų sukakčiai paminėti. Netrukus Žemaičių vyskupo Antano Vaičiaus skelbti Dievo žodį į Donelaičio žemę buvo atsiųstas klebonas Anupras Gauronskas. Taip prasidėjo naujas katalikų bažnyčios atgimimas Karaliaučiaus krašte, kartu ir Skalvos žemėje.

Už šiandien konsekruojamą Tilžės bažnyčią turime dėkoti ne tik ją stačiusiems lietuviams statybininkams, ne tik pačiai Tilžės parapijos bendruomenei, kuriai pačiu sunkiausiu metu pirmininkavo Vincentas Norušas, labiausiai turime dėkoti Karaliaučiaus klebonui Anuprui Gauronskui.

Naujoji Tilžės katalikų bažnyčia yra pastatyta už Lietuvos žmonių pinigus. Taip buvo grąžinta dalis skolos Tilžei, kuri, carui uždraudus lietuvišką raštą, spausdino didlietuviams lietuviškas knygas. Mažlietuvių sostinė Tilžė padėjo didlietuviams išsaugoti savo tėvų kalbą, išsilaikyti prieš tautos rusinimą bei lenkinimą.

Visos Mažosios Lietuvos reikalų tarybos vardu linkiu prisikėlusiai Tilžės katalikų šventovei sėkmingai tarnauti Dievui ir žmonėms. Linkiu Kristaus prisikėlimo parapijos bendruomenei kartu su tradiciniu šios žemės rėmėju – Žemaičių vyskupija kitais metais gražiai sutikti Skalvos 750 metų krikšto sukaktį. Kartu sėjote, kartu ir pjaukite, ką pasėjote! Linkiu, kad Mažosios Lietuvos sostinės Tilžės bažnyčioje lietuvių kalba skambėtų garsiai ir drąsiai!

Vilnius-Tilžė, 2000-ųjų rugpjūčio 20-oji.

Voruta. – 2000, nr. 31-32 (457-458)

Vytautas Šilas, Vilnius, „Voruta“, Nr. 31-32 (457-458), 2000 m. rugsėjo 1 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 6
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 6, 2014 @ 4:56 pm
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →