Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Prabilę eksponatai: gelbėtojų keturračio protėvis

Pagal   /  2014 gegužės 24  /  Komentarų nėra

Artėjančios Tarptautinės muziejų dienos proga kiekvieną savaitę lankomės vis kitame uostamiesčio raritetų lobyne, ieškodami išskirtinių eksponatų, kurie, oriai tylėdami, nepelnytai praslydo pro lankytojų akis.

Artėjančios Tarptautinės muziejų dienos proga kiekvieną savaitę lankomės vis kitame uostamiesčio raritetų lobyne, ieškodami išskirtinių eksponatų, kurie, oriai tylėdami, nepelnytai praslydo pro lankytojų akis. Pirmasis „pašnekovas“ – Lietuvos jūrų muziejuje saugomas XIX-XX a. gelbėtojų vežimas, vadintinas dabartinių keturračių protėviu ir dalyvavęs ne vienoje jūrinėje gelbėjimo operacijoje.

Vežimui milžiniškais metalu kaustytais ratais, atrodytų, kiek ankštoka specialiame bokse muziejaus teritorijoje. Tačiau, anot muziejaus istoriko Dainiaus Elerto, žvarbių pajūrio vėjų ir lietaus šis šimtametis senolis jau atsikando.

Pagamintas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ir ne vienerius metus sąžiningai tarnavęs Melnragės gelbėjimo stotyje, ąžuolinis vežimas atlaikė daug Baltijos audrų. Tačiau karų ir perversmų laikotarpiu gelbėjimo stočių veikla nutrūko, o vežimas liko nereikalingas. 1980-ųjų rudenį jį, sulūžusį ir užneštą smėliu, pajūryje aptiko Melnragės žvejų brigadininkas.

Apie radinį buvo pranešta muziejui, ir šio atstovai nuskubėjo parsigabenti unikalaus vežimo. Apie penkerius metus jis buvo restauruojamas, o po to pateko į muziejaus lauko ekspoziciją. Po kiek laiko nuspręsta perkelti vežimą į uždarą patalpą.

Praktiška technologija

Nūdien pajūrio gelbėtojų darbą pirmiausia įsivaizduojame kaip budėjimą poilsiautojų apgultame paplūdimyje. Tačiau gelbėjimo stočių, kurių vienoje tarp audrų ilsėjosi vežimas, funkcija buvo kiek kitokia – skęstančių laivų įgulų gelbėjimas.

Vandens stichija nesileido pavergiama žmogaus, ir anuometė laivyba buvo rizikos ir ekstremalumo kupinas verslas, nusinešdavęs tūkstančius gyvybių.

Vienuolikos metrų ilgio, pusantro metro aukščio vežimas primena mašinas iš animacinės komedijos apie akmens amžiaus Flinstonų šeimyną ir atrodo tarsi kopėčios su ratais. Įkinkius arklių ketvertuką, juo į pakrantę gabendavo gelbėjimo valtis. Kaustytų ratų dėka vežimas neįstrigdavo klampiame smėlyje.

Nutempus jį prie pat vandens, „kopėčios“ buvo nuleidžiamos vandenin, o jomis į bangas nuslysdavo specialios, itin stabilios valtys, projektuotos brito H. Greatheado, ir skubėdavo skęstančio laivo link.

Anuometinių gelbėtojų arsenale būta ir patrankų, kurios nelaimėlių kryptimi iššaudavo ilgą lyną su specialiais kabliais. Pritvirtinus juos prie laivo, į gelbėjimo krepšį sulipdavo žmonės, kuriuos partempdavo į krantą.

Inkarų gaudytojas

„Tradicijos lėmė, kad ilgą laiką – iki pat XVIII a. pabaigos – katastrofos ištiktų laivų įgulų gelbėjimas nebuvo savaime suprantamas dalykas“, – pasakojo D. Elertas.

Pakrančių žmonėms skęstantis laivas tereikšdavo galimybę pasipelnyti, pasisavinus krovinius, nes pasiimti žuvusios įgulos daiktus leisdavo vadinamoji kranto teisė. Tad šis vežimas, vaizdžiai tariant, yra ne tik katastrofų, bet ir moralės pokyčių liudininkas. Pasakytina, kad šiuo požiūriu mūsų regionas buvo pažangus – gelbėjimo praktika čia buvo žinoma jau XIX a. pradžioje.

Tuomet ja daugiausia užsiėmė uosto inspekcija. Kilnumo ir pelno troškulio santykį atskleidžia viena didžiausių Klaipėdos uosto katastrofų, įvykusi 1804-aisiais. Audrai užnešus didelį burlaivį „Guardian“ ant seklumos, jo įgula buvo išgelbėta.

Tačiau inspektoriui Peteriui Schroederiui to buvo negana. „Ankerfischer“ – „inkarų žvejo“ – pravardę jis pelnė sėkmingomis įgulų, krovinių ir laivų liekanų gelbėjimo operacijomis, už kurias buvo dosniai atlyginama. Azarto pagautas, prikalbino vyrus parsivaryti stichijos nuniokotą laivą be stiebų uostan.

Tačiau, valtimis nusigavus iki jo, kilo audra. Pasikeitusi srovė nevaldomą laivą lyg plunksnelę bloškė į atvirą jūrą. Visi jame buvę žmonės žuvo. 53 gyvybes nusinešusi katastrofa – didžiausia iš įvykusių dabartinės Lietuvos pajūryje.

Įvykis sukrėtė visą šalį ir gelbėjimui pradėta skirti dar daugiau dėmesio. Tarptautinius ryšius plėtojusiems pirkliams susizgribus, Klaipėda tapo pirmuoju Prūsijos uostu, kuris įsigijo britiškąją neskęstančią valtį – anglai pirmieji susirūpino laivų įgulų gelbėjimu, XVIII a. pabaigoje ėmęsi plėtoti įvairias su tuo susijusias technologijas.

Laukia dėmesio

Žmonių požiūrį į skęstančiųjų gelbėjimą kaip į kilnų, krikščionišką galų gale didvyrišką elgesį pamažu formavo ir bažnyčia – Romos popiežius šiam klausimui netgi skyrė visą bulę.

Baltijos pakrantėje pradėtos kurti gelbėjimo stotys. XX a. pradžioje jomis buvo nusėta jau visa rytinė Baltijos pakrantė. Stotys veikė Nidoje, Juodkrantėje, Klaipėdoje, Kopgalyje, Melnragėje, Karklininkuose bei Nemirsetoje.

Didžiausią darbą atlikdavo savanoriai, kurių nūdien mūsų krašte stokoja ir psichologinės pagalbos telefonu tarnybos, ir festivalių rengėjai. Kiekvienoje stotyje dirbdavo po 12-24 savanorius gelbėtojus, daugiausia – iš vietinių žvejų, ir vienas kitas vadovas. Šis sąjūdis, jo struktūra ir organizuotumas, anot D. Elerto, reikšmingas visos Europos istorijos kontekste.

Gelbėjimo stočių tinklą globojo Vokietijos gelbėjimo stočių sąjunga. Ši priklausomybė išliko ir po 1923 m. Klaipėdos sukilimo bei Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios. Iš visuomenės aukų organizacija statė stotis, parūpindavo joms įrangos, rengė gelbėtojų mokymus.

Po Antrojo pasaulinio karo jūrinių operacijų funkciją perėmė sovietų pasieniečiai, o senosios stotys nunyko.

Taigi priminimų apie šį reiškinį, išskyrus muziejuje eksponuojamą vežimą ir tokio pat įrenginio liekanas, saugomas privačioje kolekcijoje Nidoje, išliko nedaug. Vienintelis sveikas gelbėjimo stoties pastatas stūkso Nemirsetoje. Raudonų plytų namelis laukia savo valandos – pokariu jį savo žinion perėmė pasieniečiai.

Dabar jis priklauso Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos. Anot Pajūrio regioninio parko direktoriaus Dariaus Niciaus, sutvarkius dokumentaciją, perimti pastatą norėtų Klaipėdos universitetas, ketinantis jį paversti jūrinės archeologijos laboratorija. Tačiau prieš tai jo lauktų restauracija.

Valerija Lebedeva, „http://www.ve.lt/?data=2009-05-08&rub=1065924826&id=1241717391“, 2009 m. gegužės 8 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 24
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 24, 2014 @ 10:30 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →