Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Pokario Klaipėda: sielių, barakų ir jūrininkų

Pagal   /  2014 gegužės 24  /  Komentarų nėra

„Kai pirmą kartą pamačiau Klaipėdą, įsimylėjau, todėl už ją ir šiandien galvą guldau“, – sakė Kalvystės muziejaus įkūrėjas Dionyzas Varkalis, dalindamasis prisiminimais apie pokarinės Klaipėdos spindesį ir skurdą.

„Kai pirmą kartą pamačiau Klaipėdą, įsimylėjau, todėl už ją ir šiandien galvą guldau“, – sakė Kalvystės muziejaus įkūrėjas Dionyzas Varkalis, dalindamasis prisiminimais apie pokarinės Klaipėdos spindesį ir skurdą.

„Kai 1949 metais traukiniu atvažiavau į Klaipėdą, pirmiausiai pamačiau gražų Girulių pušynėlį ir raudonstogius namus palei geležinkelį. O kai išvydau dabartinį Pedagogikos fakultetą (anuomet – Mokytojų seminariją), amo netekau, nes supratau, jog pakliuvau į svajonių miestą“, – pasakojo ponas Dionyzas, Klaipėdoje įstojęs į XII amatų mokyklą, kur mokėsi metalo specialybės.

Eik ir gyvenk

„Po karo Klaipėda buvo beveik tuščia, todėl į šį miestą privažiavo žmonių iš visos Lietuvos. Senieji gyventojai namuose buvo viską palikę – eik ir gyvenk. Palei Kuršių marias buvo nutiestos dvi gatvės – Nemuno ir Minijos, o aplink plytėjo tušti laukai. Kur dabar yra „Bildukas“, buvo dvaras, aerodromas. Apsistojau Žvejybos uoste, trijų aukštų name, kur buvo kirpykla ir „kabakėlis“. Visas uosto gyvenimas buvo kaip ant delno. Atsibundu rytą, girdžiu šaukiant „pflunder, pflunder“ – šišioniškiai ratukuose vežė šviežias plekšnes.

Autobusų nebuvo, visur eidavome pėsti. Iš stoties į Žvejybos uostą važiavo sunkvežimis su prikabintais metalo laiptukais, kuris jau stotyje būdavo prisikimšęs keleivių. Vėliau Kaunas padovanojo ilganosį vokišką autobusą“, – pasakojo pokalbininkas.

Klaipėdoje tuo metu buvo labai daug lentpjūvių su didžiuliais kaminais, o kur dabar prie Kiaulės nugaros švartuojasi didieji keltai, buvo Malkų įlanka, į kurią per Nemuną, Miniją ir Vilhelmo kanalą iš Lietuvos sieliais plukdė rąstus.

„Danė irgi buvo pilna sielių, o mes, vaikai, ant jų meškeriodavome. Mariose vanduo buvo kaip krištolas – dviejų metrų gylyje galėjai suskaičiuoti ešerius“, – sakė D. Varkalis.

Jo teigimu, iš Lenkijos į Klaipėdą buvo atkelti sentikiai. Jie atsikraustė su visais gyvuliais. Daugiausiai jų dirbo taros kombinate, žuvies bazėje. Gamino statines žuvims, arkliais į krantą, į lentpjūves traukdavo rąstus, pjaudavo lentas ir darydavo žvejybai reikalingus rakandus.

„Prie Žvejybos uosto buvo didžiulės žvyrduobės, pilnos vandens, o aplinkui įkurtose žieminėse pirtyse, sukaltose iš lentų, sentikiai vyrai maudėsi kartu su moterimis. Tai mums, vaikams, kėlė nuostabą. Saviškius laidodavo savo kapinėse tyrlaukyje nuo taros kombinato iki Smiltelės gatvės“, – prisimena Dionyzas.

Ten, kur vėliau iškilo „Neptūno“ restoranas, stovėjo graži evangelikų bažnyčia, antra – kitoje gatvės pusėje. Iš Šv. Jono bažnyčios buvo likę tik griuvėsiai, o šių tik stogai buvo pramušti, tačiau sovietai jas sunaikino.

Anot jo, į Klaipėdą atsikėlę žmonės proto neturėjo – viename name gyveno, kitą – griovė malkoms. O vėliau, apie 1950 metus, buvo paruoštas planas nušluoti visą senamiestį ir pastatyti stalininius eklektiškus namus su kūjais ir pjautuvais, koks stovi priešais „Klaipėdos“ viešbutį. Nugriovė laivų statyklos bendrabučius su bokšteliais, nuostabius Tiškevičiaus rūmus, stovėjusius ten, kur dabar yra „Neringos“ skulptūra. Procesą sustabdė čia atsiradęs anuometis vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys.

„Klaipėdos namuose buvo išlikę nepaprasto grožio židiniai. Vandalai viską sunaikino. Kad išsaugotume, vieną židinį bandėme išardyti. Pasidėjome jį vienoje įstaigoje, bet jis dingo. Gražiausi senųjų pastatų lipdiniai irgi buvo sunaikinti. Pirmas pastatas, kurį mes su vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu išsaugojome, buvo dabartinė Adomo Brako meno mokykla. Buvusį dvarą restauravome, liko židiniai ir sudėtingų technologijų metalo dirbiniai“, – pasakojo D. Varkalis.

Pokalbininko teigimu, kai vėliau į Klaipėdą privažiavo žmonių ir nebebuvo kur gyventi, apie 1953-1954 metus buvo griaunami suomiški nameliai – ilgi laikini barakai iš lentelių, kurių buvo pilna Žvejybos uoste, Žalgirio gatvėje.

Kultūra – „mordobojai“

Amatų mokykla buvo pastatyta nepriklausomos Lietuvos laikais – su bendrabučiais, dirbtuvėmis. Po karo iš gatvių, stoties rajono buvo renkami vaikai, juos aprengdavo uniforma, apgyvendino bendrabučiuose, maitino ir ruošė specialistus – frezuotojus, šaltkalvius. Apmokydavo aukščiausios klasės specialistai – „nastavnikai“.

„Aš pakliuvau pas senuką dėdę Fedią, dar caro laikų „sliesorių“. Po trijų mėnesių turėjai išlaikyti egzaminą, ir jeigu gaudavai I kategoriją, tam „nastavnikui“ mokėjo pinigus. Man skaudžiausia, kad ta amatų mokykla buvo reikalinga ir laisvai Lietuvai, ir Stalinui, o dabar ją sunaikino su visomis gamybinėmis dirbtuvėmis“, – sakė D. Varkalis.

Jis prisimena, kad jūrininkai tuo metu vaikščiojo uniformuoti, su kliošinėmis kelnėmis, į galus įdėdavo švino, kad išsiryškintų kantas. Plačių diržų sagtys taip pat buvo pilnos švino, nes tai buvo pagrindinis apsigynimo įrankis.

„Kultūros namuose prie celiuliozės fabriko kildavo smagios muštynės, nes netoliese buvo ta amatų mokykla. Po vieną nevaikščiojom. Kultūringesnė publika rinkdavosi Pedagoginėje mokykloje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Kitur susimesdavo mušeikų gaujos. Prie laivų statyklos vyko šokiai vadinamajame „čiudilnike“, ten sulipdavome ir išlipdavome pro langus.

Gyvenimas virė dieną naktį. Žvejybos uoste nepaliaujamai iš garsiakalbių skambėjo muzika. Ir šiandie užtirpsta širdis, jeigu išgirstu jūrininkų himną, giesmių giesmę „Balandėlė“. Paskui „varė“ „Strana moja Indonezija“, „Domino, domino…“, „Amurskije volny“, „Odesa, och Odesa“, – prisimena D. Varkalis.

Džiovinti rubliai

„Anuomet visur miesto skveruose buvo daržai, atsikėlėliai sodino bulves, kas karvę, kas kiaulę ar vištas laikė. Pagrindinis maistas buvo iš rūkyklos pavogta žuvis, nors Stalino laikais griežtai baudė: už vieną kilogramą – vieneri metai. Valgėm menkę su bulvėm, bet man niekad nekilo mintis vogti. Kartą, nevalgęs tris dienas, vaikštau aikštėje, kur ant pjedestalo buvo patranka, ir radau baloje tris rublius. Išdžiovinau juos užantyje ir nusipirkau parduotuvėje kaip ranka storą arklienos dešrą ir duonos.

Gyvendavome mes visi pas šeimininkus, bendrabučius turėjo tik statybininkai. Tada nebijojo įsileisti gyventi, nežiūrėjo, kas tu toks, karo nelaimes patyrę žmonės buvo kitokie. Aš gyvenau Ąžuolų gatvėje. Gaudamas 70 rublių stipendiją šeimininkams mokėjau už kambarį ir už maistą 40 rublių. Vėliau gyvenome keturiese, mesdavome į puodą kas morką, kas bulvę, ir ta putra buvo visas valgis. Duonos pasikeisdami eilėje stovėjome per naktį. Ji buvo kvadratinė, vienos ašakos ar pjuvenos, šlapia kaip muilas. Vėliau atsirado miltų, kurių eilėje trypdavome vieni kitus. Algas mokėjo sykį per tris mėnesius arba visai nemokėjo. Aštuntą kėliausi į darbą, vakare – į vakarinę mokyklą, grįžęs iki pusiaunakčio dariau pamokas, o savaitgaliais mus išvarydavo griuvėsius valyti. Ilgiausiai jie riogsojo ten, kur dabar vaikų ligoninė ir prie Luizės gimnazijos“, – prisiminė vyras.

Kriminalai – visais laikais

Iki buvusio kino teatro „Aurora“ buvo lageris, jame laikyti vokiečių belaisviai. Žvejybos uoste jie kalė polius krantinėms. Vėliau juos kažkur išvežė, bet lageris pasiliko.

„Vienas mūsų matrosas ten sėdėjo kartu su kitais smulkiais nusikaltėliais. Tie kaliniai nugriovė Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokštą“, – pasakojo D. Varkalis.

Anot jo, senosios plytinės link važiuojant buvo turgus. Ten nusikaltėliai labai plėšė žmones, tad važiuodavo penkių vežimų vora, kad apsigint galėtų. Labai daug buvo ir sukčių – stovi kuris ant Biržos tilto persilenkęs ir šūkteli „Žiūrėk, žiūrėk“. Būrys smalsuolių persisveria – ir, žiūrėk, kišenės jau tuščios. Turguje sukčių gauja žaidė kortomis „juoda raudona“ ir mulkindavo žioplius iš kaimo. Tvarką įvedė draugovininkai.

„Būdavo, važiuoji per miestą – tai šen, tai ten žmonių būrelis prie gulinčio lavono. Žmogžudysčių buvo. Iš pradžių milicija neturėjo daug teisių, net gintis negalėjo. Kai per muštynes atvažiuodavo kelios jų mašinos, susivieniję amatininkai ir jūrininkai puldavo milicininkus mušti“, – sakė pokalbininkas.

Linksmas jūrininkų gyvenimas

Anot D. Varkalio, bandomojoje laivų remonto įmonėje buvo pastatyti trys bandomieji žvejybos traleriai. Vienas iš jų jūroje dirbti negalėjo, nes buvo įstatytas tankų variklis. Kitas buvo išvilktas prie švyturio, o trečiajame – „Sovietskaja Litva“, – kartą išplaukusiame į jūrą, bet nepatraukusiame tralo, buvo įkurtas bendrabutis. Jame gyveno jūrininkai iš visos Sąjungos, kol būdavo saugumo patikrinti, kad gautų vizą plaukti į jūrą.

„Eidavome į „žabokėlius“ „Ržyvaja vilka“ arba garsųjį „Nierydai“. Jis buvo priešais žuvies bazę. Jame knibždėjo jūrininkų ir prie jų prisiklijavusių „bičių“, kurie prisigėrusius jūrininkus „apšvarindavo“. Jūroje buvo geriausi uždarbiai, tad degtinė liejosi laisvai. Šešioliktąja divizija pramintų prostitučių pagrindinis taikinys buvo ne žvejai, o prekybos uosto jūrininkai iš užsienio. Jas užverbuodavo saugumas, tad jos atlikdavo dvi funkcijas – šnipinėjo ir linksmino.

Vienais metais, siekiant „pakelti žvejybos pramonę ir laivyno darbininkų dvasią“, iš Tarybų šalies surinko 300 panų ir atvarė į Žvejybos uosto klubą, kurį perskyrė perpus, kad galėtų jas įkurdinti. Kitas apgyvendino remontuojamuose laivuose. Pasisekė toms, kurios ištekėjo už jūrininkų, o valkatavusias milicija gaudė, teisė, dėjo nuotraukas į miesto gėdos lentą“, – pasakojo pokalbininkas.

Pagarba šišioniškiams

„Aš labai gerbiau vietinius gyventojus, kurie buvo pasitraukę, bet paskui grįžo. Man teko dirbti Žvejybos tralerių įmonės valdyboje kartu su šišioniškiais, Prūsijos lietuviais. Iš jų pasimokiau tvarkingumo – ko jie ėmėsi, viską darė preciziškai. Mūsiškiai vaikščiojo suodini, paišini, o tie – švariais drabužiais. Jeigu dirbai aplaidžiai, šišioniškiai nebijojo tau liniuote per pirštus užtvot. Pamenu, prie staklių atsinešiau vinis tiesinti, nuvarė sakydamas, kad tai yra įrenginys, ant kurio dirbti reikia – eik prie priekalo.

Ta jų įskiepyta drausmė man įstrigo visam gyvenimui, bet šišioniškiai, kai rinkau prisiminimus, buvo labai uždari. Prakalbinti buvo sunku, nes juos skriaudė tiek sovietai, tiek vokiečiai, tiek lietuviai. Rusai ir lietuviai juos laikė vokiečiais, o šie jų irgi nemėgo, tad tie žmonės buvo nuskriausti, nepelnytai nukentėjo. Todėl aš visą savo likusį gyvenimą paaukojau jų kultūriniam paveldui saugoti“, – sakė D. Varkalis.

Ivona Žiemytė, „http://www.ve.lt/?data=2010-03-06&rub=1065924810&id=1267821947“, 2010 m. kovo 8 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 gegužės 24
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: gegužės 24, 2014 @ 9:36 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →