Įkeliama...
Jūs esate čia:  Pradžia  >  Aktualijos  >  Aktualus straipsnis

Plaškiai

Pagal   /  2014 birželio 3  /  Komentarų nėra

Plaškiai šiandien – vienas iš vaizdingiausių krašto bažnytkaimių, tebešiurpinantis stūksančiais griuvėsiais ir pražuvusios praeities pėdsakais.

Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai

Plaškiai šiandien – vienas iš vaizdingiausių krašto bažnytkaimių, tebešiurpinantis stūksančiais griuvėsiais ir pražuvusios praeities pėdsakais. Apie tą vietovę man jau teko rašyti „Vorutoje“ 2006 m. pabaigoje. Dabar norėtųsi priminti išsamesnę Plaškių klestėjimo ir žlugimo laikų istoriją.

Nuo pat Rambyno kalno Nemuno dešiniuoju krantu tęsiasi tai platėjantis, tai siaurėjantis užliejamų pievų ruožas – krūmynų, senvagių ir kasmetinių potvynių karalystė, senųjų pievininkų kraštas. Tas ruožas 2–4 kilometro pločiu driekiasi apie 25 kilometrus. Ten beveik neauga didesni medžiai, neatlaikantys ledonešių smūgių, užtat nuo seno ten želia vešlūs žolynai – našiausios pievos ir puikios ganyklos. To žemo ir drėgno pakrantės ruožo pabaigoje Nemunas įsiremia į aukštesnę pakilumą – iškylančius smėlingus plotus. Tos pakilumos ribą aiškiai nubrėžia vandeninga Gėgės upė, ištekanti iš drėgnų pievų plotų.

Gėgės žemupyje susiduria du pasauliai – kairiuoju jos krantu driekiasi užtvindoma žemuma, dešiniuoju krantu – pakilumos šlaitas. Nuo to aukštesniojo kranto būdavo galima drąsiai dairytis į žemumoje šėlstančius potvynius, nepaisyti tėkmės nešamų ledo lyčių, gilias išgraužas palikdavusių vandens srautų. Būtent čia ir susikūrė pagėgiškių pievininkų „sostinė“ – Plaškiai, kaip vieta, kur nuo seno susidurdavo vanduo ir sausuma. Plačia ir vandeninga, bet ramia Gėge būdavo patogu plaukioti bet kokiomis valtimis ir didesniais laivais. Jos pakrantes lengvai pasiekdavo ir sausumos gyventojų vežimai, raiteliai ar pėstieji. Čia galėdavo susitikti valtimis atplaukę žvejai bei laivininkai, sausuma savas prekes gabenę žemdirbiai-laukininkai.

Buvo ir dar viena šios nuošalios vietovės globėja – nuo XVI amžiaus vis sparčiau besiplėtojanti Tilžė ir jos pirmtakė bei kaimynė Ragainė. Vandenims užšalus ar vasaros karščiams pradžiovinus drėgnąsias žemumas, iš Tilžės link Klaipėdos buvo patogiau keliauti kuo tiesesniu keliu, o ne kratytis per visokius krūmynus ir kalvynus. Tas tiesesnis kelias ir vedė per Plaškius. Nuo seno žinota, kad ten veikusi perkėla per Gegės upę, kurią įveikę keliautojai atsirasdavo sausame krašte tarp žemdirbių sodybų bei suartų laukų.

Taip viename taške kryžiavosi tolimų reisų keliautojai ir vietos žmonių interesai – perkėlimu per upę uždarbiauta, kaip ir karčemos malonumais (ten glausdavosi sužvarbę keliautojai). Plaškių karčema šalia perkėlos buvo žinomiausia apylinkių vieta. Prie jos teliko glaustis visiems kitiems – amatininkams ir prekybininkams, dvasininkams ir valdininkams. Taip ta kukli gyvenvietė augo lyg sniego kamuolys – būtent ties perkėla susiklostė ir plėtėsi svarbiausia apylinkių prekyvietė, kur su savo prekėmis susitikdavo Nemuno žemupio žvejai, daržovių augintojai, šienautojai, gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Plaškiuose nuo seno gyveno žvejybos prievaizdas.

Iki XVIII amžiaus senovinis vieškelis vingiavo Nemuno dešiniuoju krantu, jo trasą žymėjo anuomet žinotų karčemų virtinė. Nuo Tilžės pilies persikėlus į dabartinę Panemunę (su savąja karčema), toliau keliauta sausesne pakrante iki Pienbūdės karčemos, nuo šios – iki Užpirdžių užeigos. Už didžiojo Vingio dvaro sodybos vieškelis sukosi šiaurvakarių link, tolyn nuo Nemuno pakrantės, bet užtat artyn Lazdėnų karčemos. Nuo ten iki Plaškių telikdavo vienas žygis, tiesa, per šlapynes vinguriuojančiais takais. Toliau už Plaškių (sausuose plotuose) karčemų verslas jau nebeklestėjo – ten mažiau būta permirkusių ir pervargusių keliautojų, sutinkančių bet kur prisiglausti nuo žvarbių vėjų ir drėgmės.

XVII amžiuje senąjį traktą vis labiau stelbė naujasis vieškelis iš Tilžės, nutiestas aplinkine, bet sausesne trasa per Būbliškę, Jekšterkius, Rukus, Stoniškius ir Žemaitkiemį. Tas vieškelis žlugdė karčemininkų ir kitų uždarbiautojų verslą, tačiau galutinai Plaškių nesužlugdė – paupio gyventojai turėjo savo argumentų (nuo XVII amžiaus pabaigos veikusią bažnyčią, įprastinės prekyvietės reputaciją). Nors keliautojų iš tolesnių vietovių vis mažėjo, bet tenkintasi klientais iš aplinkinių kaimų.

Jau XVIII amžiuje buvo susiklosčiusi savita Plaškių gyvenvietės struktūra: bažnytkaimio sodybos keliomis grupėmis driekėsi Gėgės upės dešiniuoju krantu. Dar viena sodybų grupė buvo susikūrusi atokiau nuo upės, greta vieškelio, kuris nuo perkėlos vedė į Žemaitkiemį ir tolyn (į Šilutę bei Klaipėdą).

Anuomet sausuoju dešiniuoju Gėgės krantu tęsėsi ištisa žemdirbių kaimų virtinė: Didieji Berštininkai, Šuneliai, Miuleriškiai, Pageldynai ir kiti. Kitapus Gėgės – beveik negyvenamose šlapynėse ant kalvelės glaudėsi tik Lietuviškųjų Pilvarių sodybų grupė – tenykščių pievininkų prieglobstis. Užliejamose pievose beveik nebūta ir kelių (išskyrus senąjį Tilžės traktą). Užtat sausajame krante tankus lauko keliukų tinklas jungė tenykščius kaimus, sodybas ir viensėdžius.

Žemdirbiams patogi Plaškių aplinka (dešinioji upės pakrantė) buvo apgyvendinta nuo seno – iškirtus beveik visas senąsias girias, buvo suarti visi tam tinkami plotai. Tame dirbamų laukų masyve gerai sekėsi vėjo malūnų verslas – apylinkėse pastatyti keli tokie statiniai maldavo žemdirbių derliaus grūdus. Pakuromis apsirūpinta šiaurvakarių pusėje besidriekusioje Pleinės pelkėje – ten buvo žinomas durpynas, kur kastos durpės kurui.

1785 metais Plaškiai buvo apibūdinti kaip karališkųjų valstiečių kaimas su viena bažnyčia, stovėjęs prie Gėgės upės. Tuomet ten priskaičiuotos 32 sodybos (ugniakurai) – tai buvusi tiems laikams didelė gyvenvietė, kurioje galėjo gyventi 150–200 žmonių. Tada Plaškiai priklausė Tilžės parapijai ir Vingės valsčiui. Aukštesnioji valdžia tebuvo tolimajame Įsrutyje.

Tais laikais Plaškiais dar buvo vadinama grupelė Leitvarių sodybų kairiajame Gėgės upės krante. Užliejamose pievose išsibarstę Leitvariai (būdingas pievininkų kaimas) susiklostė iš kelių atskirų dalių. Vieną iš jų (trijų sodybų grupelę) buvo įkūrę naujakuriai, gavę Kulmo teises. Ji priklausė Plaškių parapijai, kartais buvo vadinama tuo vardu. Tad tikrieji Plaškiai – išsiplėtęs bažnytkaimis, dar turėjo ir savo „palydovą“.

1817 metais prie Plaškių dar buvo priskaičiuojami ir Karališkiai (nedidelė sodybų grupelė šiauriau bažnyčios). Iš viso ten stovėjo 33 sodybos, kuriose gyveno 247 žmonės. Tuomet Plaškiai priklausė naujai sukurtai Pakalnės apskričiai, kuriai buvo priskirtos žemės abiejuose Nemuno ir Rusnės upių krantuose. Plaškių bažnytkaimis buvo priskirtas Vingės (anuomet svarbiausio administracinio centro šiose apylinkėse) domenui, kaip ir kitos apylinkių gyvenvietės. Tada Plaškių bažnyčiai priklausė 2 626 parapijiečiai iš aplinkinių kaimų ir dvarelių. Iš viso Plaškių parapijoje buvo priskaičiuotos 353 sodybos (dešimtadalis jų stovėjo pačiame bažnytkaimyje).

XIX amžiaus viduryje Plaškiuose gyveno jau 368 žmonės – per trejetą dešimtmečių kaimas gerokai ūgtelėjo. Tada ten gyveno laisvųjų šatulininkų, laisvųjų paveldėtojų ir činšininkų statusus turėję žmonės, matyt, atsikėlę į šias apylinkes skirtingais laikais ir gaudavę nevienodas privilegijas.

Tada Plaškiai valdė 1 739 margus ir 39 rykštes žemės (apie 435 hektarus). Laikyti 89 arkliai, 175 galvijai, 49 avys ir 82 kiaulės.

Iš aplinkinių gyvenviečių Plaškiai tuomet išsiskyrė ir mokėtais mokesčiais. Tik čia buvo mokamas nemažas pajamų mokestis – 82 taleriai ir 15 sidabrinių grašių (veikiausiai už karčemą, perkėlą ir prekyvietę). Plaškiuose gyvenę amatininkai dar turėjo mokėti 81 talerio ir 5 sidabrinių grašių amatų mokestį.

Gyvenimas Plaškiuose buvo nepigus – be rinkliavos apskričiai dar tekdavo surinkti nemažą sumą bendruomenės reikalams, išlaikyti vietinę mokyklą. Vietos žmonės šiai turėdavo surinkti du „šėpelius“ rugių, penkis miežių ir šešis avižų, nemažai šieno ir šiaudų, nemenką sumą pinigų (32 talerius, 14 sidabrinių grašių ir 3 pfenigius) mokytojo bei mokyklos išlaikymui.

Patikslinus apskričių ribas Plaškiai buvo priskirti Tilžės apskričiai. Gal tai buvo naudinga vietos gyventojams – visokius reikalus buvo patogiau tvarkyti sparčiai augusiame Tilžės didmiestyje, o ne nuošaliame Gastų miestelyje (kukliame kaimiškosios Pakalnės apskrities centre).

1871 metais Plaškių bažnytkaimyje gyveno 390 žmonių (182 vyrai ir 208 moterys). Tik 155 iš jų buvo gimę ten pat, o kiti atvykę iš kitų vietovių. Tuomet ten buvo suskaičiuotos 43 sodybos su 85 butais (gyvenvietėje buvo nemažai keliabučių namų, kuriuose gyvendavo samdiniai).

Be daugumos evangelikų liuteronų Plaškiuose gyveno septyni kitų krikščioniškų konfesijų išpažinėjai ir 7 žydai (veikiausiai, prekybininkai). Bažnytkaimyje tuomet suskaičiuoti 89 vaikai iki 10 metų amžiaus. Iš vyresniųjų 203 žmonės mokėjo skaityti ir rašyti, 5 buvo nebaigę mokslų, o 93 užrašyti kaip beraščiai (analfabetai). Trejetas plaškiškių buvo išvykę svetur, o pačiame bažnytkaimyje gyveno vienas svetimšalis (veikiausiai, Rusijos pilietis).

1885 metais Plaškiuose gyveno jau 462 žmonės (iš jų 207 vyrai ir 255 moterys). Plaškiuose tada gyveno ir vienas kariškis. Išaugo vietos žydų bendruomenė – jų buvo suskaičiuota jau 22.

Tuomet bažnytkaimyje stovėjo 68 sodybos su 79 butais (keliabučių namų samdiniams skaičius gan sparčiai mažėjo).

Šiek tiek išsiplėtė ir Plaškių valdos – turėta 266 hektarai arimų, 134 ha pievų ir 6 ha medynų (iš viso 515 ha žemės). Arimai (smėlingi plotai dešiniajame Gėgės krante) buvę gan prasti, užtat pievos kairiajame krante – labai vešlios (vienos iš geriausių visoje Tilžės apskrityje). Taip Plaškiai vertėsi ir iš įprastinės žemdirbystės, ir iš šieno paruošų užliejamose pievose (tais pašarais sugebėta iššerti daug gyvulių).

1905 metais užfiksuota prasidėjusi Plaškių stagnacija – tuomet ten gyveno 457 žmonės (kiek mažiau nei prieš dvidešimtmetį). Iš 438 vietos evangelikų liuteronų 153 kalbėjo lietuviškai, o 284 – vokiškai, dar vienas kitaip (gal lenkiškai). Buvo vienas lietuvis katalikas ir 18 žydų. Katalikų parapijos centras buvo Tilžėje, o liuteronų – pačiuose Plaškiuose. Bažnytkaimis buvo tapęs ir valsčiaus centru.

Plaškiuose buvo likusios 64 sodybos su 111 butų (keliabučių pastatų čia vėl sparčiai pagausėjo). Tai rodo, kad ūkio sąlygos anuomet įvairiai kisdavo – kartais prireikdavo daugiau samdinių.

Bažnytkaimio gyventojų skaičius palaipsniui tirpo ir toliau – 1912 metais ten buvo likę 440 gyventojų (per ketvirtį amžiaus jų sumažėjo dviem dešimtimis). Užtat pati gyvenvietė toliau tobulėjo – senesnius pastatus keisdavo nauji (neretai mūriniai), kūrėsi vis naujos įstaigos ir kita.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Plaškiuose veikė pašto, telegrafo ir telefono skyriai, net keturios užeigos su restoranais (jos priklausė J. Artšvageriui, H. Kroliui, C. Sameliui ir G. Serunui), Plaškių taupomoji-skolinamoji kasa, sviesto prekybos firma (jai vadovavo Heinrichas Plokštys). Pastaroji įstaiga atspindėjo vieną iš Plaškių gerovės šaltinių: užliejamų pievų šienu buvo šeriamos melžiamos karvės, iš riebaus pieno buvo pagaminama labai daug sviesto, išvežamo ir į Vakarų Vokietiją.

Bažnytkaimyje veikė O. Šraderio ir J. Vinklerio audinių bei drabužių krautuvės, įvairias prekes siūlė keturios krautuvės, priklausiusios Artšvageriui, Teodorui Bagdanui, Kroliui ir Maksui Mirvaldui. Plaškiuose darbavosi kepėjas Emilis Vichertas, mėsininkas Albertas Leperis, odininkas Oto Fabianas, kailiadirbys Karlas Grikšas, du kalviai (Mikelis Kaušas ir K. Canderis), siuvėjas Barkovskis (ar Barkauskas), batsiuvys Cimermanas, račius Hermanas Ramonaitis, stalius Reteckis. Plaškiai turėjo ir savą dvarininką Kristijoną Goberį (tiesa, jo dvaras nebuvo didelis).

Bažnytkaimyje dar veikė M. Jakšto pieninė ir sūrinė. Anuometinių verslininkų pavardės rodo, kad įvairiais amatais ir kitkuo tada sėkmingai vertėsi įvairių tautybių žmonės, kad krašto senieji gyventojai – lietuvininkai – taip pat neliko nuošalėje.

Iki Pirmojo pasaulinio karo (Mažosios Lietuvos didžiausio ūkinio klestėjimo laikais) Plaškiai susiklostė kaip reikšminga apylinkių gyvenvietė, nemažas miestelis su daugeliu puošnių pastatų. Ten stovėjo XIX amžiaus pabaigoje pastatyta vaizdinga raudonų plytų bažnyčia, klebonijos pastatai, didelė mūrinė mokykla, mūriniai užeigų ir krautuvių pastatai.

Svarbiausia Plaškių įžymybė buvo didžioji prekyvietė – didžiulis plotas Gėgės upės dešiniajame krante buvo išgrįstas lauko akmenimis, ten savo prekes išdėstydavo vežimais atvažiuodavę laukininkai-žemdirbiai. Pakrantėje tiesiog iš savo valčių prekiaudavo Nemuno žvejai (Plaškiuose vykdavo stintų ir kitokie turgūs). Čia pardavinėtos daržovės (buvo auginti daugelio mėgti svogūnai ir kita).

Į žinomą prekybos centrą nuo naujojo plento Mikytai–Šilutė vedė akmenimis tvarkingai grįsta atšaka – medžiais apsodintas kelias, ėjęs iki pat Gėgės pakrantės, per kurią jau buvo pastatytas tiltas, pakeitęs ilgaamžę perkėlą. Iki to tilto atplaukdavo anuometiniai garlaiviai – dar vienas tradicinių Plaškių atributas. Nedaug kur šalia bažnyčios ir miestelio centro susitelkdavo tiek laivų ir valčių, kaip čia, kur persipindavo vandens ir žemės kultūros – laivyba ir žemdirbystė, žvejyba ir prekyba bei amatai.

Tiesa, už tokį gyvenimą paribyje kartkartėmis tekdavo ir sumokėti – didieji 1829, 1837, 1888 metų potvyniai užtvindydavo net ir bažnyčią. Mažesnieji potvyniai (nepasiekdavę svarbiausių Plaškių pastatų) buvo visai įprastas dalykas, jų vandenys dažniau tik nuplaudavo akmenimis grįstą prekyvietės plotą.

Tačiau gyvenimas toje vietoje buvo pelningas – tą liudijo puošnūs pasiturinčių gyventojų namai, išplėtotos stambesniųjų ūkininkų sodybos, daili bažnyčios šventoriaus tvora su mūriniais vartų stulpais, puošnūs ir nepigūs antkapiniai paminklai vietos kapinaitėse.

Anuometinį ekonominį pajėgumą rodė ir nereti pastatų perstatinėjimai, padailinimai. Ne kartą buvo perstatyta prie perkėlos stovėjusi seniausia Plaškių karčema, jos ūkiniai pastatai, kur ant senesnių mūrų vėliau buvo lipdomi vis nauji.

Plaškių nesužlugdė ir Pirmasis pasaulinis karas – anuometiniai kariautojai neskubėjo veltis į kautynes užliejamose pievose, sunkiai praeinamuose plotuose.

Tiesa, palaipsniui bažnytkaimio gyventojų skaičius ir toliau palaipsniui tirpo – 1925 metais ten gyveno jau tik 358 žmonės (beveik šimtu mažiau nei prieš pusę šimto metų).

Nuo 1920 metų pradžios atskyrus Klaipėdos kraštą, įkūrus naują Pagėgių apskritį, gyvenimas vėl keitėsi.

Kurį laiką Plaškiai buvo tapę net Pagėgių valdų bažnytiniu centru, kaip tam tinkamiausia vieta. Įdomu, kad tokio centro statusas neatiteko nei Piktupėnams, nei Rukams ar kitiems Pagėgių aplinkos bažnytkaimiams.

Plaškiuose veikė ir kitokios įstaigos: valsčiaus centrinė būstinė, paštas, policijos stotis (skyrius). Nuo seno čia liko parapijos centras, tebeveikė vietos mokykla. Tik besibylinėjantiems tekdavo keliauti į Šilutės teismą, o svarbesnių reikalų tvarkytojams – į naująjį apskrities centrą Pagėgius.

Plaškiai garsėjo ir savo didžiaisiais metturgiais (XX amžiaus pradžioje jie būdavo surengiami birželio 11 ir rugsėjo 3 dienomis, derinant krašte vykdavusių didžiųjų prekybos renginių datas). Iki didžiųjų virsmų Plaškiuose savo skyrius laikydavo žinomi Tilžės pirkliai (pavyzdžiui, Robertas Raudys ir Albertas Bugininkas), kurie čia supirktą žemdirbių bei žvejų laimikį veždavo į didmiestį ar dar toliau.

Iki pat Antrojo pasaulinio karo Plaškiai tradiciškai gyvavo ir net kiek plėtėsi (gal tenykštis jaunimas nebeskubėjo uždarbiauti tolimuose kraštuose), tačiau viskas baigėsi Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Pasitraukus į Vakarus daugumai senųjų gyventojų, išlikusios sodybos buvo suniokotos, nusiaubta ir išgrobstyta bažnyčia, nepaliktos ramybėje ir puošniosios kapinės. Daug gražių pastatų virto griuvėsiais.

Suniokota bažnyčia nepalikta ramybėje ir naujesniais laikais – žinomas veikėjas nuardė jos stogą, geromis čerpėmis užsidengdamas savo pastatus. Ir šiandien apgriuvusios šventovės didysis pastatas vis dar stūkso kaip vaizdingas paminklas suniokotajai Mažajai Lietuvai. Apie buvusius laikus išraiškingai pasakoja senoji Irma Gerulytė – dar viena apylinkių įžymybė, gerai primenanti laikus iki didžiųjų negandų.

Voruta. – 2010, lapkr. 27, nr. 22 (712), p. 5.

Dr. Martynas Purvinas, Kaunas, 2010 m. lapkričio 26 d.

  • Paskelbta: 7 m. atgal į 2014 birželio 3
  • Autorius:
  • Paskutinė redagavimo data: birželio 3, 2014 @ 10:20 am
  • Šaltinis: Aktualijos

Galbūt jums naudinga...

Renginys Šereiklaukio dvare

Plačiau →